Byla 2-120-785/2011

Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Antanavičius,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Sigutei Dagienei,

,

nedalyvaujant pareiškėjai A. B., apie teismo posėdį pranešta tinkamai,

nedalyvaujant suinteresuoto asmens Valstybės įmonės Registrų centras Mažeikių filialo atstovui, gautas prašymas nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriui ir Valstybės įmonės Registrų centras Mažeikių filialui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Teismas išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

Pareiškėja A. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir patikslintu pareiškimu (b.l. 1-2, b.l. 36-37), prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji, A. B. ( - ) iki visuotinės žemės nacionalizacijos (iki 1940-07-22) asmeninės nuosavybės teise valdė 1631 kv.m. ploto žemės sklypą, esantį ( - ), ir atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą jai, A. B., pateikti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės valdymo faktą patvirtinantį dokumentą (teismo sprendimą). Pareiškime pareiškėja nurodo, jog maždaug nuo 1905 metų Mažeikių rajone Viekšnių kaime esančiame žemės sklype gyveno pareiškėjos tėvai – O. ir J. U., pati pareiškėja ten gimė ir augo, ištekėjo už K. B., ten gimė ir augo pareiškėjos vaikai, anūkai ir proanūkiai. Pareiškėja nurodo, kad 1631 kv.m. ploto žemės sklypą sąžiningai ir teisėtai įsigijo jos tėvai, o po tėvų mirties toliau žemės sklypą atvirai ir nepertraukiamai valdė pati pareiškėja. Pareiškėja nurodo, kad visą laiką mokėjo už žemės sklypą mokesčius, jį tvarkė ir prižiūrėjo. Žemės sklype stovi pareiškėjai priklausantys gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Pareiškėja nurodo, kad nustatyti juridinį faktą jai reikia dėl to, jog kreipsis į Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu atstatyti nuosavybės teises į žemės sklypą. Taip pat nurodo, kad dėl senyvo amžiaus manė, jog teisiškai įteisinus pastatus automatiškai sutvarkomi ir žemės sklypo dokumentai, todėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytu terminu nesikreipė dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą atstatymo.

Pateiktame rašytiniame paaiškinime (b.l. 4) pareiškėja nurodo, jog visą savo gyvenimą nuo pat gimimo gyveno name ir jam priklausančiame žemės sklype adresu ( - ), taip pat nurodo, kad buvo įsitikinusi, jog įregistravus nuosavybės teisę į pastatus, žemės sklypas taip pat bus įregistruotas jos asmeninės nuosavybės teise.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyrius 2010-12-16 pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo (b.l. 39), kuriame nurodė, jog sutinka su pareiškėjos pareiškimu ir jame keliamais reikalavimais.

Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonės Registrų centras Mažeikių filialas 2010-12-27 teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjos A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo (b.l. 40), kuriuo paprašė teismo bylą nagrinėti ir sprendimą priimti pagal byloje esančias aplinkybes.

Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus atstovė Vilma Vaitkienė su pareiškėjos pareiškimu sutiko ir neprieštaravo pareiškėjos reikalavimams.

Teismo posėdyje dalyvavusi liudytoja E. M. J. nurodė, jog yra pareiškėjos A. B. dukra, taip pat nurodė, kad pareiškėja yra sunkios sveikatos būklės, todėl negali atvykti į teismą. Iš mamos pasakojimų žino, kad apie 1908-1909 metus žemės sklypą susituokę nusipirko seneliai J. U. ir O. D., iš ko pirko žemės sklypą pasakyti negali. Mirus seneliui sodyboje liko gyventi jos tėvai ir močiutė, mama, t.y. pareiškėja, ištekėjo 1932 ar 1934 metais. Sodyboje gyvenusi visa šeima, t.y. tėvai, 5 seserys ir brolis. Visi dirbo žemę, rūpinosi namu, tėvas sodino sodą ir jį prižiūrėjo, augino daržoves. Mokesčius už žemę mokėjo jos tėvas. Šiuo metu į sodybą atvyksta tik vasarą. Žemės nuosavybės dokumentus pradėjo tvarkytis tada, kai pamatė, jog mama, t.y. pareiškėja, nėra tinkamai susitvarkiusi visų dokumentų, nors anksčiau mama buvo minėjusi, jog visus dokumentus yra tinkamai susitvarkiusi, bet tikriausiai apie 1990 metus tvarkydama dokumentus dėl pastatų ji neteisingai suprato, kad buvo sutvarkyti ir žemės dokumentai. Į archyvą kreipėsi sesuo, gyvenanti Vilniuje, tačiau gavo atsakymą, kad nepavyko rasti sklypo bylos.

Teismo posėdyje dalyvavusi liudytoja V. F. nurodė, jog yra pareiškėjos A. B. dukra ir, kad jai yra žinoma, jog mamos tėvai apie 1910 metus buvo nusipirkę žemę, esančią adresu ( - ). Žemės pirkimo dokumentų išlikę nėra, iš ko buvo pirkta žemė pasakyti negali. Tame sklype gyveno jos seneliai, dirbo žemę, augino vaikus, tame pačiame name gimė ir gyveno ji pati su seserimis ir broliu. Šiuo metu kartais atvažiuoja į sodybą, vasarą kartais gyvena. Buvo nuėjusi į seniūniją, bet iš ten jokios konkrečios informacijos negavo. Jos tėvas mirė 1991 metais.

Teismo posėdyje dalyvavusi liudytoja I. M. nurodė, jog yra pareiškėjos A. B. dukra, gimė ir užaugo sklype, į kurį pareiškėja nori atstatyti nuosavybės teises. Namą su sklypu pirkę mamos tėvai. Tame pačiame name gyvenę ir jos tėvai, tėvas rūpinosi namu, jį remontavo, dirbo žemės sklypą. Iš pareiškėjos pasakojimų žino, kad tą sklypą pirko seneliai kažkur prieš 100 metų, bet iš ko pirko nežino. Žemės sklypą prižiūrėjo mamos tėvai, o paskui ir jos tėvai, jie dirbo žemę, sodino daržoves, dirbo visus reikalingus darbus, mokėjo mokesčius. Dabar į sodybą atvažiuoja tik per vasarą.

Teismo posėdyje dalyvavusi liudytoja B. E. L. nurodė, kad pareiškėjos šeimą pažįsta apie 45 metus, jos brolis yra vedęs pareiškėjos dukrą. Yra lankiusis sodyboje, pareiškėjos šeima rūpinosi namu ir žemės sklypu.

Teismo posėdyje dalyvavusi liudytoja M. R. B. nurodė, kad jos ir pareiškėjos sklypai buvo greta, pareiškėjos šeima rūpinosi ir prižiūrėjo namą bei sodybą, kiti žmonės sklype nėra gyvenę.

Teismo posėdyje dalyvavęs liudytojas B. S. nurodė, kad nuo 1956 m. gyvena pareiškėjos kaimynystėje, pareiškėjos šeima jam yra gerai žinoma, gali patvirtinti, kad žemė yra B. ir jie teisėtai reikalauja atstatyti nuosavybę. Pareiškėjos šeima rūpinosi žeme ir sodyba.

Pareiškimas tenkintinas visiškai.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) (toliau – Įstatymas) reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.

Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininkams.

Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. To paties straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti Įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuomet siekiama atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. valdytą nuosavybę bei praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, kiekvienas atskirai pareiškime keliami reikalavimai yra teismingi skirtingų kompetencijų teismams: dėl praleisto Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo – administraciniam teismui (Specialiosios teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta byloje J. J. v. Tauragės apskrities viršininko administracija, kt.), o dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo – bendrosios kompetencijos teismui (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 1 straipsnio 1 dalis). Kuomet pareiškimu yra prašoma ne tik atnaujinti Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, bet kartu (kompleksiškai) taip pat prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį žemės valdymo nuosavybės teise faktą, – abu šie reikalavimai yra nagrinėtini kartu bendrosios kompetencijos teisme, kurio kompetencija yra platesnė, negu administracinio teismo, ir apima tuos atvejus, kai ginčas nėra grynai administracinio teisinio pobūdžio (Specialiosios teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta byloje R. R. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė” v. Vilniaus miesto valstybine mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona”, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K., Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-147/2005).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad valdymo nuosavybės teise faktas gali būti įrodinėjamas visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau šių priemonių reikšmę įrodinėjimo procese suponuoja įrodinėjimo fakto specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. L. (teisių perėmėja – E. L.) pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-340/2009). Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu ieškovai turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jiems apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. M. Š., V. S., Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-171/2006).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų: Mažeikių teritorinio valstybinio inventorrizavimo projektavimo ir paslaugų biuro plano (b.l. 5), žemės sklypo geodezinio plano (b.l. 8), Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus rašto (b.l. 53), pažymos apie deklaruotą gyvenamąją vietą (b.l. 54), Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Viekšnių seniūnijos pažyma (b.l. 55), mokesčio mokėtojų deklaracijomis, mokėjimo kvitais (b.l. 59-66), namų knygos informacija (b.l. 67-69), be to juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paskelbus spaudoje neatsiliepė nei vienas suinteresuotas ir tam prieštaraujantis asmuo, o taip pat pat iš pareiškėjos paaiškinimo ir teismo posėdžio metu liudytojų duotų parodymų konstatuotina, kad pareiškėja A. B. po savo tėvų mirties liko gyventi jų įsigytame žemės sklype ir faktiškai jį valdė, todėl jos prašomas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėja A. B. iki visuotinės žemės nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdė 1631 kv.m. ploto žemės sklypą, esantį adresu ( - ), yra nustatytinas, kad pareiškėja galėtų atkurti nuosavybės teises į savo valdytą žemės sklypą.

Iš byloje esančio Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2007-05-28 rašto (b.l. 53) matyti, jog apie galimybę kreiptis į teismą dėl žemės sklypo valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimo ir praleisto termino prašymui ir kitiems dokumentams paduoti atnaujinimo pareiškėja buvo informuota dar 2007 metais. Tačiau būtina atsižvelgti į pareiškėjos pateiktus asmens sveikatos istorijos išrašą (b.l. 70-71) ir išrašą iš medicininių dokumentų (b.l. 72), iš kurių matyti, jog pareiškėjai yra nustatyta arterinė hipertenzija, lėtinė galvos smegenų ir širdies išemija su mišria demensija, sisteminė osteoporozė su stuburo lūžimu, taip pat pareiškėjai nuo 2007 metų yra nustatytas specialus poreikis nuolatinės priežiūros, o nuo 2009 metų – nuoaltinės slaugos poreikis. Sunkią pareiškėjos sveikatos būklę patvirtina ir liudytojų parodymai. Dėl sunkios sveikatos būklės pareiškėja negalėjo dalyvauti ir teismo posėdyje. Todėl, atsižvelgiant į pareiškėjos amžių, išsilavinimą, blogą sveikatos būklę, priežastys, dėl kurių pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti, yra pripažintinos svarbiomis ir prašomas atnaujinti praleistas įstatymo nustatytas terminas atnaujintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 442 str. 1 d. 13 p., 443 str., 444 str. 1 d., 444 str. 2 d. 5 p., 577 str., 259-260 str., 270 str., teismas

Nutarė

pareiškimą tenkinti visiškai.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. B. ( - ) iki visuotinės žemės nacionalizacijos 1940-07-22 asmeninės nuosavybės teise valdė 1631 kv.m. ploto žemės sklypą, esantį adresu ( - ).

Atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą A. B. ( - ) pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir kitus su žemės valdymo faktu susijusius dokumentus, institucijoms sprendžiančioms nuosavybės atstatymo klausimus.

Teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.

Proceso dalyviai