Byla 2S-322-450/2012
Dėl antstolio R. V. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis R. V., AB „Swedbank, AB bankas Snoras

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos E. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutarties, kuria nustatytas terminas procesinio pobūdžio trūkumams pašalinti, civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. N. skundą dėl antstolio R. V. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis R. V., AB „Swedbank, AB bankas Snoras,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėja E. N. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo, jį patikslinusi, prašė pripažinti negaliojančiu 2011-02-18 antstolio R. V. patvarkymą Nr. 0179/11/00109-E dėl ekspertizės turto vertei nustatyti, pripažinti neteisėtais antstolio veiksmus, atliekant turto vertinimą ir skiriant ekspertizę, pasirenkant ekspertą bei pripažinti neteisėtais antstolio veiksmus, vedant varžytines, pripažinti varžytines negaliojančiomis, įpareigoti antstolį sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0179/11/00109 ir Nr. 0179/10/00147 iki kol nebus išnagrinėta civilinė byla pagal pareiškėjos skundą.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi nustatė pareiškėjai E. N. terminą pašalinti pareiškimo trūkumus: reikšti ieškinį ir ginčyti buto pardavimo iš varžytinių aktą, prašant pripažinti jį negaliojančiu, taip pat prašyti taikyti restituciją, nurodant teisių gynimo būdą, labiausiai atitinkantį ieškovės interesus, ir apmokėti reikalavimą žyminiu mokesčiu, apskaičiuotu pagal parduoto buto vidutinę rinkos kainą. Teismas nurodė, kad pareiškėja skundžia antstolio veiksmus vertinant turtą, kuris buvo parduotas iš varžytinių, ir organizuojant varžytines, tačiau nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytinių aktas 2011-05-06 buvo patvirtintas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjo rezoliucija. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, paaiškino, kad, varžytynių aktą patvirtinus teisėjui, laikoma, kad turtas parduotas. Teisėjo rezoliucija ar teismo nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Taigi tais atvejais, kai antstolis vykdomąjį dokumentą jau yra įvykdęs, jo veiksmai nebegali būti skundžiami CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, bet gali būti ginčijami specialia tvarka, ginčijant turto pardavimo iš varžytinių aktą bei prašant pripažinti jį negaliojančiu. Nutartyje buvo nurodyta ir tai, kad už tokį ieškinį turi būti sumokėtas žyminis mokestis, priklausomai nuo jo sumos, todėl teismas įpareigojo pareiškėją pateikti buto, esančio V.Grybo g. 34-54, Vilniuje, vertinimą, atitinkantį Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, ir nuo buto rinkos vertės sumokėti žyminį mokestį.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8Atskiruoju skundu pareiškėja E. N. prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį dalyje dėl žyminio mokesčio sumokėjimo ir įpareigojimo pareikšti ieškinį. Apeliantė nurodė, kad skundžiama nutartis dalyje yra nepagrįsta bei neteisėta, nes šioje byloje ji nepareiškė jokio reikalavimo, kuris vadovaujantis LR CPK 80 str. 1 d. galėtų būti apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Kadangi teismui buvo pateiktas skundas pagal LR CPK XXXI skyriaus nuostatas, todėl tokio pobūdžio skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Atkreipė dėmesį, kad skundas dėl antstolio veiksmų gali būti paduotas iki vykdymo veiksmų užbaigimo (skundo padavimo metu jie nebuvo baigti), tačiau teisės aktuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra nurodyta, kad turto pardavimas iš varžytynių atima iš skolininko teisę skųsti antstolio veiksmus vadovaujantis LR CPK XXXI skyriaus nuostatomis. Pažeistos asmens teisės vykdymo procese gali būti ginamos keliais būdais: paduodant skundą dėl antstolio veiksmų ir pareiškiant ieškinį ginčo teisenos tvarka, tačiau tokie teisių gynimo būdai vienas kitam neprieštarauja. Taigi faktas dėl turto pardavimo iš varžytynių savaime nereiškia, kad negalima naudotis teise skųsti antstolio, manomai, neteisėtus veiksmus. Apeliantė sutiko su teismo išvadomis, kad ji turi teisę ginčo teisenos tvarka reikšti ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tačiau nurodė, kad tokie reikalavimai gali būti reiškiami per 10 metų laikotarpį, o tokie reikalavimai šioje byloje nėra reiškiami. LR CPK 13 str. įtvirtintas dispozityvumo principas suteikia teisę asmeniui laisvai disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis ir pasirinkti bet kurį iš LR CK 1.138 str. nurodytų civilinių teisių gynybos būdų, todėl teismas, viršydamas savo kompetenciją, pažeidė LR CK 1.137 str. 1 d. normas.

9Suinteresuotas asmuo antstolis R. V. su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad apeliantė nesąžiningai naudojasi jai suteiktomis teisėmis vykdymo procese, procesiniuose dokumentuose nurodo melagingus faktus. Vykdomasis dokumentas dalyje dėl įkeisto turto pardavimo iš varžytynių yra įvykdytas, todėl net nebuvo pagrindo priimti teikiamą skundą nagrinėti teisme. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja turėtų ginčyti turto pardavimo iš varžytynių aktą, prašant pripažinti jį negaliojančiu ieškinio teisenos tvarka, todėl teismo nustatyti procesinio pobūdžio trūkumai yra pagrįsti.

10Suinteresuoti asmenys AB „Swedbank“ ir AB bankas Snoras atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Atskirasis skundas atmestinas.

13Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo [nutarties] negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

14Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja [apeliantė] E. N. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su skundu dėl antstolio R. V. veiksmų vykdomosiose bylose Nr.0179/11/00109 ir Nr. 0179/10/00147 [b.l. 1-2]. Pateikusi patikslintą skundą, pareiškėja E. N. reiškė reikalavimus pripažinti antstolio R. V. veiksmus, susijusius su ekspertizės skyrimu, ir veiksmus, vykdant turto pardavimo iš varžytinių, neteisėtais, pripažinti varžytines neįvykusiomis bei atsisakyti tvirtinti varžytinių aktą, klausimą dėl turto pardavimo iš varžytinių akto tvirtinimo nagrinėti teismo posėdyje. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dar iki pareiškėjos skundo teismui pateikimo dienos, t.y. 2011 m. gegužės 6 d. pareiškėjos, kaip skolininkės, turto pardavimo iš varžytinių aktas buvo patvirtintas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjo rezoliucija. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas skundžiama 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pateikti ieškinį, ginčijant turto pardavimo iš varžytinių aktą, bei sumokėti nuo parduoto turto [buto] rinkos vertės žyminį mokestį. Atskirajame skunde pareiškėja neginčijo aplinkybių, kad turto pardavimo iš varžytinių aktas yra patvirtintas teismo nutartimi, tačiau iš esmės nesutinka su skundžiama teismo nutartimi, remdamasi dispozityvumo principu, kuris, apeliantės teigimu, suteikia asmeniui teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, ir nurodo, kad neturi pareigos reikšti atitinkamą teismo nurodytą ieškinį, ginčijant turto pardavimo iš varžytinių aktą. Taigi šioje byloje spręstinas klausimas dėl pareiškėjos [apeliantės] teisių vykdymo procese, kai vykdymo procesas yra pasibaigęs, teismui patvirtinus turto pardavimo iš varžytinių aktą [LR CPK 725 str.]. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantės patikslintame skunde skundžiami antstolio R. V. vykdymo veiksmai buvo atlikti galiojant 2010 m. rugsėjo 23 d. redakcijos LR CPK, todėl ir šiuo atveju, nagrinėjant atskirąjį skundą, vadovaujamasi šios redakcijos LR CPK nuostatomis.

15LR CPK 13 str. nustatytas dispozityvumo principas nurodo, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t.y. procesinės teisės turėtojas sprendžia, kaip jomis naudotis ir pats pasirenka pažeistos teisės gynimo būdą. Dispozityvumo principas civiliame procese – tai dispozityvumo materialiojoje teisėje išraiška. Todėl ir materialiojoje teisėje, ir civiliniame procese dispozityvumo principas nėra absoliutus [A.Driukas, V.Valančius. Civilinis procesas: teorija ir praktika. I tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centas, 2005. P. 340]. Materialioji teisė taip pat numato dispozityvumo principo išimtis, todėl, atsižvelgdamas į tokias išimtis bei spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, teismas turi atsižvelgti į imperatyvias materialiosios teisės normas. Be to, procesinėmis teisėmis galima laisvai disponuoti tik įstatymo nustatytose ribose. Atsižvelgdamas į tai, teismas turi kontroliuoti šalių atliekamus atitinkamus procesinius veiksmus. Šios priežastys lemia ir dispozityvumo principo civiliniame procese galiojimo ribas [A.Driukas, V.Valančius. Civilinis procesas: teorija ir praktika. I tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centas, 2005. P. 344].Nagrinėjamos bylos atveju aktualios dispozityvumo principo galiojimo ribos vykdymo procese. Taigi vykdymo procese kreditorius ir skolininkas turi CPK 638-645 straipsniuose numatytas teises ir pareigas. Teisę skųsti antstolių veiksmus vykdymo proceso dalyviai turi tais atvejais, kai antstolio konkretaus veiksmo apskundimą nustato vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos. CPK XXXI skyriuje nustatyti skundo dėl antstolio veiksmų padavimo terminai ir sąlygos. Aiškindamas tokias teisės normas, Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad tais atvejais, kai antstolis vykdomąjį dokumentą jau yra įvykdęs, jo veiksmai nebegali būti skundžiami CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, bet gali būti ginčijami specialia tvarka. CPK 602 str. numato turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo bei varžytynių aktų pripažinimą negaliojančiais. Ši proceso teisės norma yra specialioji norma, nustatanti vykdymo procese galimus pažeidimus ir jų teisinius padarinius. Skolininko turto perleidimas kitų asmenų nuosavybėn priverstine tvarka gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu bus nustatyti CPK 602 str. nurodyti pagrindai, kurie savo esme yra neteisėti antstolio veiksmai. Jeigu pasinaudoti savo teise apskųsti antstolio veiksmą CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka proceso dalyviai nebeturi galimybės, tai netrukdo jiems, įvykus turto pardavimui, perdavimui, ginčyti ieškinio teisenos tvarka tokio pardavimo ar perdavimo akto CPK 602 str. numatytais pagrindais [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-262/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-225/2009]. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs skundą dėl antstolių veiksmų CPK XXXI skyriaus tvarka, turi taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 str.) ir pasiūlyti pareiškėjui reikšti atitinkamą ieškinį tais atvejais, kai turtas parduotas varžytynėse, o skolininkas skundžia antstolio veiksmus, kartu reikalaudamas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2006]. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus bei nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kad pareiškėja patikslintu skundu ginčijo antstolio R. V. atliktus vykdymo veiksmus ir šios bylos nagrinėjimu metu paaiškėjo aplinkybės, kad vykdymo veiksmai yra pasibaigę, turtas iš varžytinių jau yra parduotas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjai nustatytas terminas procesinio pobūdžio trūkumams pašalinti, t.y. pareikšti atitinkamą ieškinį, ginčijant turto pardavimo iš varžytinių aktą, ir sumokant už tokį turtinį reikalavimą atitinkamą žyminį mokestį, yra teisėta ir pagrįsta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad patikslintame skunde be reikalavimų pripažinti neteisėtus konkrečius antstolio R. V. veiksmus pareiškėja taip pat prašė atsisakyti tvirtinti varžytinių aktą, iš naujo sprendžiant jo patvirtinimo klausimą, todėl pastarasis reikalavimas savo turiniu ir esme reiškia ne ką kitą, kaip varžytinių akto ginčijimą, o tokie reikalavimai, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, reiškiami pateikiant ieškinį bei ginčijant turto pardavimo ir varžytinių aktą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat paaiškina, kad skundžiama teismo nutartis jokiu būdu neįpareigoja pareiškėjos privalomai reikšti atitinkamą ieškinį, t.y. pareiškėja gali pasirinkti, ar teikti tokį ieškinį, ar ne. Kadangi vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nurodytų faktinių aplinkybių kontekste pareiškėja privalo teikti konkretų ieškinį ginčo teisenos tvarka su tam tikrais ieškininiais reikalavimais, todėl nepasinaudojus tokia teise ir nepašalinus teismo nurodytų trūkumų dėl ieškinio ir jo reikalavimų [įskaitant pareigą sumokėti žyminį mokestį], pareiškėjai kiltų atitinkamos procesinės teisinės pasekmės [LR CPK 296 str. 2 d.].

16Kaip teisingai buvo nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje, varžytinių aktą patvirtinus teisėjui, laikoma, kad turtas parduotas [LR CPK 725 str. 6 d.]. Teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytinių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas [LR CPK 725 str. 8 d.]. Kadangi šioje byloje turto pardavimo iš varžytinių aktas jau yra patvirtintas, todėl teismas papildomai atkreipia pareiškėjos dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teisėjas, tvirtindamas varžytynių aktą, patikrina ne vien turto pardavimo varžytynėse procedūros tinkamumą ir pagrįstumą, ar nėra normų pažeidimų, nurodytų CPK 602 str., bet ir sprendžia, ar turto pardavimas iš varžytynių buvo vienintelė priemonė kreditoriaus reikalavimui patenkinti [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2006].

17Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

18Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai