Byla I-828-815/2018
Dėl neturtinės žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui D. V.,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4I

5

  1. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–5), kurį patikslino (1 t., b. l. 99–103) priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) – 135 000 Eur, savo skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
  2. Nuo 2012 m. spalio 6 d. iki 2014 m. vasario 4 d. pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN patalpose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, jose teko per mažai ploto. Žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV) infekuoti asmenys buvo laikomi kartu su sveikais asmenimis. Valgykloje buvo antisanitarinės sąlygos, joje skraidė paukščiai, pasitaikė kitokių gyvūnų. Alytaus PN pastato konstrukcijose buvo asbesto, buvo nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių – rakinamos gyvenamosios patalpos. Remontai kambariuose buvo daromi pačių nuteistųjų lėšomis. Patalpos (sekcijos) buvo avarinės būklės, ant sienų veisėsi grybeliai, grindys buvo supuvusios, baldai seni. Nebuvo patalpų nerūkantiems. Prausyklose nebuvo karšto vandens. Gyvenamųjų patalpų remontai buvo daromi pačių nuteistųjų lėšomis. Teigė, kad Alytaus PN buvo uždarytas į kameros tipo patalpas, dėl to sutriko jo sveikata, regėjimas, teko gerti vaistus nuo depresijos. Pareiškėjas turėjo teisę tik į 1 valandos pasivaikščiojimą. Kalinimo kameros tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje metu jam buvo draudžiama turėti trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymas su sugyventine (sutuoktine). Alytaus PN nebuvo užtikrintas jo saugumas ir nesuteikta medicininė pagalba, kai 2014 m. vasario 4 d. jis buvo sumuštas kitų nuteistųjų. Konvojaus pareigūnai 2014 m. vasario 4 d. iš Alytaus PN jį perėmė sumuštą, tačiau jam nesuteikė medicininės pagalbos, apie sumušimą neinformavo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, į kurį jis buvo atvežtas minėtų pareigūnų. Tokios nežmoniškos kalinimo ir konvojavimo sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius išgyvenimus, pablogino sveikatą, todėl prašė atlyginti patirtą neturtinę žalą.

6II

7

  1. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimu (2 t., b. l. 103–109) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.
  2. Pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas skirtingo ploto miegamuosiuose bendrabučio tipo kambariuose, baudos izoliatoriuje, kamerų tipo patalpose. Nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali nelydimi pareigūno laisvai judėti laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje, o jie gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami. Pataisos namų teritorijoje įrengtos sporto aikštelės. Nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje, lankytis koplyčioje, užsiimti kita veikla. Alytaus PN vykdoma 13 socialinės reabilitacijos programų, kuriose nuteistieji gali dalyvauti, todėl santykinai tenkantį mažą patalpų plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas. Miegamuosiuose rūkyti draudžiama. Duomenys apie tai, kad nuteistasis serga ŽIV yra konfidencialūs, o teisės aktai nenumato draudimo laikyti ŽIV infekuotus asmenis su sveikais asmenimis. Alytaus PN higienos normų pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, jis nepagrindė bei neįrodė visų civilinei atsakomybei būtinų kilti sąlygų.

8III

9Teismo posėdyje pareiškėjas D. V. rėmėsi skunde ir patikslintame skunde nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.

10Teismas, išnagrinėjęs skundo, patikslinto skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus pareiškėjo žodinius paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja:

11I

12Šioje administracinėje byloje inter alia (lot. be kita ko) nustatyta:

  1. Prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungta baudžiamosios bylos Nr. 03-1-00104-14 medžiaga (toliau – ir Ikiteisminio tyrimo medžiaga).
  2. Pareiškėjas buvo apgyvendintas šiose Alytaus PN miegamuosiuose (žr. atsiliepimą (2 t., b. l. 104–105):
  • 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas buvo 10 būrio 3 miegamajame (plotas 44,45 kv. m), 16 lovų (vienam asmeniui tenkantis plotas – 2,78 kv. m);
  • 2012 m. gruodžio 21 d. 10 būrio 3 miegamajame (plotas 44,45 kv. m), 16 lovų (vienam asmeniui tenkantis plotas – 2,78 kv. m);
  • 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. sausio 10 d. 4 būrio 4 miegamajame (plotas 44,24 kv. m), 20 lovų (vienam asmeniui tenkantis plotas – 2,21 kv. m);
  • 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. vasario 8 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5 (28,66 kv. m), 8 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,58 kv. m);
  • 2013 m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 25 d. 9 būrio 8 miegamajame (plotas 35,83 kv. m), 10 lovų (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,58 kv. m);
  • 2013 m. vasario 26 iki 2013 m. kovo 20 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 15 (11,64 kv. m), 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,88 kv. m);
  • 2013 m. kovo 27 iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 38 (11,87 kv. m), 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,96 kv. m);
  • 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 38 (11,87 kv. m), 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,96 kv. m);
  • 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. 4 būrio 3 miegamajame (plotas 44,81 kv. m), 20 lovų (vienam asmeniui tenkantis plotas – 2,24 kv. m);
  • 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. vasario 24 d. 7 būrio 2 miegamajame (plotas 45,59 kv. m), 19 lovų (vienam asmeniui tenkantis plotas – 2,40 kv. m).
  1. Pagal Lietuvos valstybės atstovo Alytaus PN pateiktus duomenis (2 t., b. l. 111), pareiškėjas Alytaus PN nepertraukiamai buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2011 m. lapkričio 5 d., nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d., nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d., nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. kovo 20 d., nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. spalio 15 d., nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. vasario 3 d.
  2. Išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus PN, Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu (3 t., b. l. 51–69) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisdamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
  3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo ir atsakovės atstovo Alytaus PN apeliacinius skundus (3 t., b. l. 75–77, 81), nustatė, kad nors ginčui aktualus pareiškėjo kalinimo Alytaus PN laikotarpis yra nuo 2012 m. spalio 6 d. iki 2014 m. vasario 4 d., tačiau VAAT, nustatydamas pareiškėjui tekusį patalpų plotą pataisos namuose, vadovavosi Alytaus PN pateiktais duomenimis apie pareiškėjo kalinimo laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 7 d., todėl VAAT išvadų dėl pareiškėjui tekusio patalpų ploto Alytaus PN negalima vertinti kaip teisingų, nes byloje nėra konkrečių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kiek pareiškėjui teko patalpų ploto Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d. Todėl, remdamasis tuo, kad VAAT nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių dėl pareiškėjo kalinimo Alytaus PN sąlygų, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, LVAT 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi (3 t., b. l. 138–145) pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Alytaus PN apeliacinius skundu tenkino iš dalies, panaikindamas VAAT 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, priteista 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti ir perduodamas šioje dalyje bylą VAAT nagrinėti iš naujo.
  4. Alytaus PN 2017 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. 8-117 „Dėl duomenų pateikimo“ (toliau – ir Raštas) (3 t., b. l. 149) nurodyta, kad nuo 2012 m. spalio 2 iki 2012 m. spalio 16 d. pareiškėjas buvo etapuotas į Lukiškių TI-K, nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas buvo etapuotas į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 6 d. nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą. Visos kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, atitiko teisės aktuose numatytą minimalų ploto reikalavimą, t. y. vienam asmeniui teko 3,6 kv. m ir daugiau.
  5. Remiantis prie Rašto pateiktais papildomais duomenis (3 t., b. l. 150, 151, 152) apie visų kamerų plotus ir įrengtų lovų skaičių laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 6 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d., nustatyta:
  • 1 kameroje (plotas 28,77 kv. m) 7 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,11 kv. m);
  • 3 kameroje (plotas 29,36 kv. m) 8 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,67 kv. m);
  • 4 kameroje (plotas 14,48 kv. m) 4 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,62 kv. m);
  • 8 kameroje (plotas 6,45 kv. m) 1 lova;
  • 10 kameroje (plotas 11,61 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,87 kv. m);
  • 11 kameroje (plotas 12,14 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,04 kv. m);
  • 12 kameroje (plotas 12,44 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,17 kv. m);
  • 13 kameroje (plotas 11,97 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,99 kv. m);
  • 14 kameroje (plotas 12,22 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,07 kv. m);
  • 15 kameroje (plotas 11,64 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,88 kv. m);
  • 16 kameroje (plotas 12,39 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,13 kv. m);
  • 17 kameroje (plotas 11,25 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,75 kv. m);
  • 18 kameroje (plotas 12,21 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,07 kv. m);
  • 19 kameroje (plotas 11,80 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,93 kv. m);
  • 20 kameroje (plotas 15,58 kv. m) 4 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,90 kv. m);
  • 24 kameroje (plotas 13,45 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,48 kv. m);
  • 25 kameroje (plotas 12,84 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,28 kv. m);
  • 26 kameroje (plotas 29,91 kv. m) 8 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,74 kv. m);
  • 27 kameroje (plotas 29,49 kv. m) 8 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,69 kv. m);
  • 28 kameroje (plotas 26,43 kv. m) 7 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,78 kv. m);
  • 29 kameroje (plotas 15,10 kv. m) 4 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,78 kv. m);
  • 30 kameroje (plotas 11,07 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,69 kv. m);
  • 31 kameroje (plotas 11,50 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,83 kv. m);
  • 32 kameroje (plotas 6,51 kv. m) 1 lova;
  • 33 kameroje (plotas 6,76 kv. m) 1 lova;
  • 34 kameroje (plotas 11,83 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,94 kv. m);
  • 35 kameroje (plotas 12,87 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,29 kv. m);
  • 36 kameroje (plotas 12,61 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,20 kv. m);
  • 37 kameroje (plotas 12,34 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,11 kv. m);
  • 38 kameroje (plotas 11,87 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,96 kv. m);
  • 39 kameroje (plotas 11,85 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,95 kv. m);
  • 40 kameroje (plotas 12,59 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,20 kv. m);
  • 41 kameroje (plotas 12,40 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,13 kv. m);
  • 42 kameroje (plotas 13,03 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,34 kv. m);
  • 43 kameroje (plotas 12,29 kv. m) 3 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,10 kv. m);
  • 44 kameroje (plotas 15,82 kv. m) 4 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,96 kv. m);
  • 45 kameroje (plotas 10,23 kv. m) 2 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,12 kv. m).

13II

14

  1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 135 000 Eur žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 6 d. iki 2014 m. vasario 4 d.
  2. Šioje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo: „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. K. T. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

16Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

17Teismas pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

  1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 papunktyje nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir vėliau sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Apibendrindamas kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui Alytaus PN kamerose trūko ploto iš viso 195 paras, t. y. pareiškėjas 29 paras buvo laikomas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas siekė 3,58 kv. m, o 14 parų buvo laikomas bendrabučio tipo patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas siekė 3,58 kv. m, o 152 paras buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas siekė nuo 2,21 kv. m iki 2,78 kv. m.
  2. Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN gyvenamosios, valgyklos patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, jose skraidė paukščiai, pasitaikė kitokių gyvūnų, kambariai buvo avarinės būklės, ant sienų grybeliai, grindys supuvę. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 56 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų, lubų neturi būti pelėsių. HN 76:2010 60 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Kaip matyti iš į bylą pateikto Alytaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Alytaus VSC) 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akto Nr. PA-339 (2 t., b. l. 118–120) šių HN 76:2010 pažeidimų Alytaus PN pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 9 d. skundu Lietuvos Respublikos ekstremalių sveikatai situacijų centrui (1 t., b. l. 39), kuris buvo persiųstas Alytaus VSC skundėsi dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų kameroje, kurioje jis buvo laikomas. Iš Alytaus VSC 2013 m. birželio 18 d. rašto Nr. 1092 (2 t., b. l. 36–37) matyti, kad buvo atliktas kamerų tipo patalpos Nr. 38, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimas ir neatitikimo HN 76:2010 reikalavimams nebuvo nustatyta. Pagal bylos medžiagą (1 t., b. l. 39; 2 t., b. l. 107) pareiškėjas į Alytaus VSC su skundu kreipėsi tik dėl Alytaus PN kamerų tipo patalpų, o dėl bendrabučio tipo patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams skundų ir prašymų nereiškė. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimus, todėl, kad jis buvo laikomas pažeidžiant higienos normų reikalavimus, pagrindo nėra.
  3. Pareiškėjas nurodo, kad Alytaus PN pastato konstrukcijoje yra asbesto, nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių – rakinamos gyvenamosios patalpos. Kaip matyti iš teismo aukščiau šiame sprendime išdėstytų argumentų, Nutarimo 1998 m. rugpjūčio 28 d. Nr. 1163 3.1 punktu nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Alytaus PN 2001 m. buvo veikianti įstaiga todėl šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 7 dalis (2010 m. kovo 1 d. redakcija) nustato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka nakties metu gali būti užrakinami. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, jog pastato konstrukcijoje buvo asbesto, nebuvo laikomasi priešgaisrinių saugos taisyklių reikalavimų, tačiau visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja su šiomis aplinkybėmis susijusių neigiamų pasekmių, taip pat priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, atsakovui būtų skirta neproporcingai didelė įrodinėjimo našta paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus pareiškėjo teiginius, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo teisės šiais aspektais nebuvo pažeistos.
  4. Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN jis buvo laikomas kartu su asmenimis, infekuotais ŽIV. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigoje tikslai yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalis nustato, jog pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų inter alia sergančius AIDS nuteistuosius. Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (2010 m. sausio 3 d. redakcija) paciento privatus gyvenimas yra neliečiamas; 8 straipsnio 3 dalis nustato, jog visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia. Teismas konstatuoja, kad teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigos atskirti asmenis, užsikrėtusius ŽIV, nuo kitų nuteistųjų, todėl konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu pagrindo nėra.
  5. Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN prausyklose nebuvo karšto vandens. HN 76:2010 27 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Kaip matyti iš Alytaus VSC 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akto (2 t., b. l. 119–120), Alytaus PN baudos izoliatoriaus kamerose tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Kiekvienam būriui įrengtos prausyklos, jose tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Nuteistieji 1 kartą per savaitę, pagal grafiką turi galimybę praustis dušinėse, todėl HN 76:2010 normų pažeidimo nebuvo konstatuota. Nors pareiškėjas teigė, kad prausyklose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, tačiau iš HN 76:2010 27 punkto turinio matyti, kad pagal higienos normų reikalavimus prausyklose karštas vandens tiekimas neprivalo būti užtikrintas, todėl nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo todėl, kad nebuvo užtikrintas karšto vandens tiekimas prausyklose, pagrindo nėra.
  6. Pareiškėjas nurodo, kad remontai kambariuose buvo daromi pačių nuteistųjų lėšomis. Atsakovo atstovas savo atsiliepime į pareiškėjo skundą (2 t., b. l. 105) pažymi, kad Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas. Remonto metu visose baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo kamerose buvo pakeisti langai, durys, naujai įrengti tualetai. Tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kaip nurodoma Alytaus VSC 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akte Nr. PA-339 (2 t., b. l. 118–120), lokaliniuose sektoriuose Nr. 5 ir Nr. 6 yra atliktas kapitalinis remontas, tačiau kapitalinis remontas yra būtinas Nr. 1 ir Nr. 3 lokalinių sektorių bendrabučiuose. Atsakovo atstovas pateikė statybos – remonto darbų rangos sutartį 2010 m. spalio 26 d. Nr. 52 (2 t., b. l. 128–132) ir pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę (2 t., b. l. 133–134), kurie įrodo, kad atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų siekdamas atlikti būtinus remonto darbus ir pagerinti pataisos įstaigoje laikomų asmenų gyvenimo sąlygas. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie tai, kad remontas pataisos įstaigos kambariuose buvo vykdomas už nuteistųjų lėšas, yra deklaratyvūs, nekonkretizuoti, todėl atmestini kaip neįrodyti.
  7. Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN buvo uždarytas į kameros tipo patalpas, po to sutriko jo sveikata, regėjimas, teko gerti vaistus nuo depresijos, gydymas buvo vykdomas paviršutiniškai. Iš pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, kad 2013 m. vasario 6 d. pareiškėjas skundėsi nerimu, įtampa, jam buvo diagnozuotas adaptacijos sutrikimas, depresija ir skirti vaistai. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalis nustato, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus inter alia rėžimą pažeidinėjančius nuteistuosius, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jo teisės buvo pažeistos jį laikant kameros tipo patalpose atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl sveikatos priežiūros paslaugų kokybės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 ir 16 straipsniai). Teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos. Remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti suformuota praktika, ginčas dėl neturtinės žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu asmeniui, yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (žr. 2015 m. gegužės 22 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-60/2015).
  8. Pareiškėjas nurodo, kad buvimo Alytaus PN laikotarpiu jam trūko vietos pasivaikščioti, buvimo baudos izoliatoriaus kameros tipo patalpose turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (2 t., b. l. 106) nurodė, kad uždaroje zonoje (baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose) yra 7 pasivaikščiojimų kiemai. Jie yra naujai suremontuoti, įrengta lietaus nuvedimo sistema. Pareiškėjui būnant uždaroje zonoje, teisė pasivaikščioti jam buvo užtikrinta vadovaujantis teisės aktais. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 2 dalį (2010 m. kovo 1 d. redakcija) baudos arba drausmės izoliatoriuose ir kareceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama <…> kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Kaip matyti iš Alytaus VSC 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akto (2 t., b. l. 118–120), baudos izoliatoriaus teritorijoje įrengti 7 pasivaikščiojimo kiemeliai. Pareiškėjas skunde Lietuvos Respublikos ekstremalių sveikatai situacijų centrui (1 t., b. l. 39), kuris buvo persiųstas tirti Alytaus VSC, nenurodė, kad jam nėra vietos pasivaikščioti, jis reiškė skundą tik dėl pasivaikščiojimui skirto laiko, todėl konstatuotina, kad buvimo baudos izoliatoriuje laikotarpiu, pareiškėjui teisė pasivaikščioti buvo užtikrinta ir nustatyti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu pagrindo nėra.
  9. Pareiškėjas teigia, kad buvimo Alytaus PN laikotarpiu nebuvo įrengta patalpų nerūkantiems. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (2 t., b. l. 106) nurodo, kad pataisos įstaigos gyvenamieji kambariai, kamerų tipo patalpos bei kitos bendro naudojimo patalpos priskiriamos prie bendro naudojimo patalpų, todėl miegamuosiuose nuteistiesiems yra draudžiama rūkyti ir juose nerūkoma. Pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios HN 76:2010 14 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kaip jau minėta, LVAT laikosi pozicijos, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas. Iš Alytaus VSC 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akto Nr. PA-339 (t. 2, b. l. 118–120) matyti, kad HN 76:2010 14 punkto pažeidimų nebuvo nustatyta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pageidavimus, skundus tuo pagrindu, kad jam tenka kvėpuoti tabako dūmais užterštose patalpose (1 t., b. l. 39, 49–50). Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja atsakovo atstovo įrengti patalpų nerūkantiems, nes pataisos įstaigos gyvenamosiose patalpose yra draudžiama rūkyti, todėl pareiškėjo teiginiai, kad šiuo aspektu buvo pažeistos jo teisės, laikytini nepagrįstais.
  10. Pareiškėjas nurodo, kad buvimo kameros tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje metu jam buvo draudžiama turėti trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus su sugyventine (sutuoktine). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnis (2006 m. sausio 1 d. redakcija), kuris reglamentavo drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, nesuteikė teisės drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems teisės į ilgalaikius pasimatymus. Analizuodamas drausmės grupei priskiriamų asmenų teisės pasimatyti su artima šeima įgyvendinimo ypatumus, LVAT yra konstatavęs, kad asmuo, kuris iš paprastos grupės yra perkeliamas į drausmės grupę, teisės į pasimatymą įgyvendinti negali (žr. 2008 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-187/2008). Kaip matyti iš bylos medžiagos (t. 1, b. l. 13) pareiškėjas su K. V. susituokė 2014 m. lapkričio 12 d. Byloje nėra informacijos apie tai, kad pareiškėjas savo buvimo Alytaus PN laikotarpiu būtų reiškęs skundus dėl to, kad jam nesuteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus (1 t., b. l. 49–50), todėl konstatuotina, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeistos nebuvo.
  11. Pareiškėjas teigia, kad buvimo Alytaus PN metu jam nebuvo užtikrintas saugumas ir nebuvo suteikta medicininė pagalba, kai 2014-02-04 buvo sumuštas kitų nuteistųjų. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (2 t., b. l. 107; 3 t., b. l. 19) nurodo, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 4 d. buvo etapuotas iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – Lukiškių TI-K), kartu su savo asmens byla ir asmens sveikatos istorija, todėl pateikti duomenų apie pareiškėjo sveikatą neturi galimybių. Apie 2014 m. vasario 4 d. incidentą, kurio metu buvo sumuštas pareiškėjas, atsakovo atstovas informacijos nepateikė.

18Nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 4 d. buvo konvojuotas iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K (t. 2, b. l. 41). Kaip matyti iš Lukiškių TI-K pateiktos Alytaus PN 2014 m. vasario 4 d. asmens bylos pažymos Nr. 12569 (3 t., b. l. 33–34), ant asmens bylos pažymos matyti padarytas Alytaus PN namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo įrašas apie tai, kad pareiškėjo veido dešinėje pusėje yra matoma kraujosruva. Pareiškėjo ligos istorijoje įrašų apie 2014 m. vasario 4 d. Alytaus PN jam suteiktą medicininę pagalbą nėra. Pareiškėjo ligos istorijos ir Lukiškių TI-K medicinos personalo budėjimų žurnalo (3 t., b. l. 28–29) 2014 m. vasario 5 d. 9.00 ir 9.30 val. darytuose įrašuose nurodyta, kad jis skundžiasi galvos svaigimu, dešinės veido pusės nutirpimu, dešinės akies sutrikusiu regėjimu, 2014 m. vasario 4 d. buvo sumuštas Alytaus PN. 2014 m. vasario 5 d. skubiame nukreipime ištyrimui ir gydymui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – LAVL) preliminariai diagnozuotas galvos sumušimas, dešinės akies abiejų vokų, kairės akies viršutinio voko nematomos (2 t., b. l. 172). Pareiškėjas buvo 2014 m. vasario 5 d. hospitalizuotas LAVL ir jam buvo preliminariai nustatytas galvos ir akies sumušimas, dešinio skruostikaulio lūžis. Pareiškėjas stacionare buvo gydomas nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. balandžio 17 d., t. y. 71 dieną (2 t., b. l. 169).

192014 m. kovo 3 d. Alytaus PN pradėtas buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 03-1-00104-14 dėl pareiškėjo nesunkaus sveikatos sutrikdymo, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjas nurodė, kad sužalojimus patyrė Alytaus PN nuo kitų nuteistųjų (Ikiteisminio tyrimo medžiaga, b. l. 15). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 916/14(06) pareiškėjui nustatyta kraujosruvos odoje ir poodyje dešinės akies vokuose, kairės akies viršutiniame voke, kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas. Sužalojimai buvo kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o užsitęsęs stacionarinis ir ambulatorinis gydymas neatitinka sužalojimo pobūdžio. Kliniškai įtartas dešinės akiduobės sienelės ir abiejų skruostikaulių lūžimas kategoriškai nepatvirtinęs radiologinio tyrimo duomenimis bei nepatvirtintas specialisto apžiūros metu (Ikiteisminio tyrimo medžiaga, b. l. 84–87). Kaip matyti iš pareiškėjo 2014 m. kovo 21 d. apklausos protokolo (Ikiteisminio tyrimo medžiaga, b. l. 90–91) jis teigė, kad 2014 m. vasario 4 d. būnant Alytaus PN apie 11.00 val., išvykstant planiniu etapu į Lukiškių TI-K jis buvo uždarytas į laikino sulaikymo patalpą Nr. 1, kurioje be jo dar buvo apie 30 nuteistųjų. Prie jo priėjo du nuteistieji, kurie pasisveikinę ėmė jį mušti, kur ir kiek smūgių sudavė kiekvienas iš tų nuteistųjų, pareiškėjas pasakyti negali. Pasipylus kraujui iš nosies, asmenis, kurie mušė pareiškėją, sustabdė kiti nuteistieji. LAVL Vidaus tyrimų skyriaus vyresniojo inspektoriaus 2014 m. kovo 31 d. nutarimu (Ikiteisminio tyrimo medžiaga, b. l. 92) pareiškėjas buvo pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyti įtariamieji, galimai naudoję smurtą prieš pareiškėją. 2014 m. balandžio 25 d. pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame prašė nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl sumušimo (Ikiteisminio tyrimo medžiaga, b. l. 93). Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras 2014 m. spalio 6 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nustačius, kad įtariamųjų veiksmuose nėra nusikaltimo numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje sudėties požymių, bei nutraukti visą ikiteisminį tyrimą, kadangi nustatyta veika numatoma BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka. Nutarime nustatyta, kad pareiškėjas Alytaus PN 2014 m. vasario 4 d. apie 11.00 val., laikino sulaikymo kameroje tarp pareiškėjo ir kitų dviejų nuteistųjų asmenų kilo konfliktas. Šio konflikto metu pareiškėjui įtariamieji sudavė smūgius į įvairias kūno vietas. Sužalojimai dėl minėtų smurtinių veiksmų vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (Ikiteisminio tyrimo medžiaga, b. l. 5–6).

  1. Teismas pažymi, jog nuostata, kad niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, įtvirtinta daugelyje tarptautinių dokumentų, inter alia Konvencijos 3 straipsnyje, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsnyje, 1984 m. gruodžio 10 d. Konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą. Konvencijos nuostatų taikymui administraciniuose teismuose ypač svarbi Konvencijos 3 straipsnio turinį pildanti EŽTT jurisprudencija. EŽTT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, jog Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pačių pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių. Jis absoliučiai uždraudžia kankinimą arba nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, nepriklausomai nuo aplinkybių ir nukentėjusiojo elgesio. Tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. (žr. 2001-04-19 sprendimą byloje Peers prieš. Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95; 2000-06-04 sprendimą byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26772/95). Konvencijos 1 straipsnis kartu su 3 straipsniu sukuria valstybėms Konvencijos narėms eilę pozityviųjų pareigų skirtų užkirsti kelią asmenų kankinimui, nežmoniškam ar žmogaus orumą žeminančiam elgesiui. Valstybė turi užtikrinti savo jurisdikcijoje esančių asmenų teises ir laisves ir apsaugoti jas inter alia nuo privačių asmenų vykdomų pažeidimų (žr. 1998-09-23 sprendimą byloje A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 100/1997/884/1096). Pažymėtina, kad Konvencijos 1 straipsnis negali būti interpretuojamas kaip sukuriantis valstybei absoliučią pareigą visais atvejais garantuoti, kad privatūs asmenys vienas kito atžvilgiu niekados nenaudotų nežmoniško ar orumą žeminančio elgesio, tačiau EŽTT laikosi pozicijos, kad Konvencijos 3 straipsnis, sukuria valstybei pozityviąją pareigą apsaugoti pažeidžiamų asmenų fizinę gerovę. Ypač tai pasakytina apie asmenis kontroliuojamus valstybės valdžios struktūrų, pvz., sulaikytus ar kalinamus asmenis (žr. 2008-07-03 sprendimą byloje Chember prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 7188/03; 2005-10-04 sprendimą byloje Sarban prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 3456/05). EŽTT savo sprendimuose ne kartą pažymėjo, kad valstybė privalo užtikrinti, jog kalinamas asmuo būtų laikomas tokiomis sąlygomis, kurios nepažeistų jo žmogiškojo orumo. Laisvės atėmimo bausmės taikymas asmeniui neturi sukelti didesnio streso ir sunkumų nei neišvengiamai susiję su laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Valstybė privalo rūpintis kalinamų asmenų gerove ir sveikata. Teismas savo praktikoje Konvencijos 3 straipsnį interpretuoja kaip sukuriantį valstybei pozityviąją pareigą užtikrinti, jog kalinamam asmeniui būtų suteikta reikalinga medicinos pagalba (žr. 2014 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Svinarenko ir Slyadnev prieš Rusiją, pareiškimų Nr. 3254/08 ir 43441/08; 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą byloje Pakhomonov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 44917/08; 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Gladkiy prieš Rusiją, Nr. 324/03).
  2. Teismas pažymi, kad EŽTT 2012-11-27 sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes.
  3. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalis įtvirtina normą, jog vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bausmės humanizmo principo kontekste turi būti aiškinama teisės aktuose įtvirtinta pareiga laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką (žr., pvz., 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1463/2013; 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1186/2013; 2013 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-981/2013; 2013 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-105/2013).
  4. Bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 (toliau – Instrukcija Nr. 4/07-130). Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, priežiūrą inter alia sudaro: asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose; šių asmenų patikrinimai ir skaičiuotės; šių asmenų įstatymų nustatyto suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas (Instrukcijos 7 punktas). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Alytaus PN, užtikrindami laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, turi vykdyti nuolatinę šių asmenų elgesio kontrolę, rėžimo reikalavimų pažeidimų užkardymą, nuteistųjų patikrinimus.
  5. Apibendrindamas anksčiau aptartą teisinį reguliavimą teismas konstatuoja, jog tiek nacionaliniai, tiek ir tarptautiniai teisės aktai draudžia kankinti žmones, žiauriai su jais elgtis ar žeminti jų orumą. Konvencijos 3 straipsnis sukuria eilę pozityviųjų pareigų valstybėms Konvencijos narėms, inter alia užtikrinti jų jurisdikcijoje esančių asmenų teises ir laisves bei apsaugoti jas taip pat ir nuo privačių asmenų vykdomų pažeidimų. Ypač tai pasakytina apie kalinimus asmenis, kurių saugumo užtikrinimas ir adekvačios medicininės pagalbos jiems suteikimas patenka į valstybės Konvencijos narės pozityviųjų pareigų apimtį. Remiantis EŽTT praktika negalima konstatuoti, jog valstybė turi absoliučią pareigą garantuoti, kad privatūs asmenys vienas kito atžvilgiu niekada nenaudos žiauraus ar orumą žeminančio elgesio. Vertinant pataisos įstaigos, kurioje asmuo buvo sužalotas kitų nuteistųjų veiksmus, svarbu išsiaiškinti, ar institucija, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. Būtina nustatyti, ar pataisos įstaigos atsakingi asmenys žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, tada būtina nustatyti, ar įstaigos administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai pataisos įstaigoje kelia pavojų kitiems kaliniams. Kaip jau minėta, Bausmių vykdymo kodekso ir Instrukcijos Nr. 4/07-130 normos nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pataisos įstaigų pareigūnai užtikrindami laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, inter alia, turi vykdyti nuolatinę šių asmenų elgesio kontrolę, rėžimo reikalavimų pažeidimų užkardymą.
  6. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 4 d. apie 11.00 val. Alytaus PN laukdamas konvojavimo į Lukiškių TI-K ir būdamas su kitais nuteistaisiais uždarytas į laikino sulaikymo kamerą, patyrė smurtinį dviejų nuteistųjų elgesį. Jam buvo suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas, dėl kurių pareiškėjas patyrė sužalojimus, kurie kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Pareiškėjui nebuvo atliktas sveikatos patikrinimas ir suteikta medicininė pagalba Alytaus PN. Jis buvo konvojaus automobiliu išgabentas į Lukiškių TI-K. Pareiškėjas medicinos personalo buvo apžiūrėtas tik 2014 m. vasario 5 d. 9.00, t. y. praėjus apie 20 valandų nuo sužalojimo, todėl beveik parą laiko buvo priverstas kęsti fizinį skausmą, stresą ir kančias, kurios nebuvo neišvengiamai susijusios su bausmės vykdymu. Tą pačią dieną pareiškėjas buvo hospitalizuotas LAVL ir jam pradėta teikti medicininė pagalba. Teismas pažymi, kad šioje byloje atsakovo atstovas Alytaus PN nepateikė jokios informacijos, susijusios su pareiškėjo sumušimu, t. y. ar pataisos įstaigos administracijai buvo žinoma apie pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei, kokių veiksmų buvo imtasi, kad užtikrinti pareiškėjo fizinį saugumą. Atsakovo atstovas taip pat nepateikė informacijos, kaip vykdė savo pozityviąsias pareigas po pareiškėjo sužalojimo, t. y. ar buvo įvertinta pareiškėjo sveikatos būklė ir suteikta medicinos pagalba.
  7. Vertinant, ar pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos būtina atkreipti dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013). Teismas atsižvelgęs į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovo atstovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl to, jog jam 2014 m. vasario 4 d. nebuvo užtikrintas saugumas ir suteikta medicininė pagalba. Kadangi atsakovo atstovas informacijos, susijusios su 2014 m. vasario 4 d. įvykiu, kuomet prieš pareiškėją buvo panaudotas smurtas, nepateikė, todėl skunde išdėstyti pareiškėjo teiginiai, jog Alytaus PN jam nebuvo užtikrintas saugumas ir nesuteikta būtina medicininė pagalba, laikytini pasitvirtinusiais. Teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas, formuluojamą teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad Alytaus PN pareigūnai yra atsakingi už kalinamų asmenų saugumą, šiuo atveju apsaugą nuo fizinių kančių, sveikatos sužalojimo fiziniais veiksmais. Kadangi Alytaus PN pareigūnai tinkamai neįvykdė minėtų teisės aktų įpareigojančių juos užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų saugumą (šiuo atveju pareiškėjo), nesiimdami reikiamų priemonių asmenų laisvės atėmimo bausmės vykdymo rėžimo reikalavimų pažeidimų užkardymui. Tokiu būdu formuluotina išvada, kad Alytaus PN (pareigūnai) neveikė taip, kaip pagal galiojančius tesės aktus privalėjo veikti ir tai lėmė, kad pareiškėjas buvo sužalotas, t. y. jam padarytas sveikatos sutrikdymas. Dėl šių priežasčių, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytinas Konvencijos 3 straipsnio ir anksčiau nurodytų nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių kalinčiųjų saugumą, pažeidimas, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos, kilusios dėl neteisėtos Alytaus PN pareigūnų veikos (neveikimo), atlyginimą.
  8. Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose 166 paras pareiškėjas buvo laikomas minimaliai pažeidžiant nustatytus ploto reikalavimus. Alytaus PN kamerų tipo patalpose pareiškėjas 29 paras buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko per mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 29 paras per jo laikymo Alytaus PN kamerų tipo patalpose laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytoje kameroje. Būdamas Alytaus PN pareiškėjas buvo fiziškai sužalotas kitų nuteistųjų, dėl ko jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Sužalotam pareiškėjui nebuvo laiku suteikta medicinos pagalba, buvo leista sužalotą pareiškėją konvojuoti. Dėl to pareiškėjui beveik visą parą nebuvo teikiama reikalinga medicinos pagalba. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį, Įsakymo Nr. 1R-85 11¹ punktą. Konstatuotina, kad dėl kalinimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, fizinį skausmą, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). LVAT praktikoje taip pat yra nustatyta, jog tuo atveju, kai asmeniui yra nežymiai sutrikdoma sveikata, todėl, kad pataisos įstaigos pareigūnai neatliko teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti kalinčių asmenų saugumą, pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos, kilusios dėl neteisėtos institucijos (pareigūnų) veiklos (neveikimo), atlyginimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje A822 -1479/2013 ir kt.).
  9. Teismas, nustatydamas iš atsakovo atstovo Alytaus PN priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į reikšmingas bylos aplinkybes, į pažeidimo trukmę ir jo pobūdį, į sąlygas, kuriomis buvo laikomas pareiškėjas. Vertinant atsakovo pažeidimo pobūdį dėl to, kad pareiškėjas 195 paras Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas pažeidžiant nustatytus ploto reikalavimus, yra akcentuotinos bausmės atlikimo PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla ir buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjui būnant Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose, kurių plotas neatitiko nustatytų minimalių reikalavimų, t. y. 166 paras, pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį miegui skirtu laiku. Vertindamas neturtinės žalos dydį dėl atsakovo veiksmų, kuomet pareiškėjas 29 paras buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose plotas minimaliai neatitiko nustatytų reikalavimų, teismas atsižvelgia į pažeidimo pobūdį ir trukmę, į tai, kad pareiškėjas patyrė sveikatos problemų, tačiau nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Alytaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, 2016 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų), konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 1 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma už tai, kad pareiškėjas 29 paras buvo laikomas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas siekė 3,58 kv. m, o 14 parų buvo laikomas bendrabučio tipo patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas siekė 3,58 kv. m, o 152 paras buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas siekė nuo 2,21 kv. m iki 2,78 kv. m.
  10. Nagrinėjamu atveju vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį dėl to, kad pareiškėjui Alytaus PN nebuvo užtikrintas saugumas ir suteikta medicinos pagalba, teismas atsižvelgia į pareiškėjui nustatyto sužalojimo laipsnį (nežymų sveikatos sutrikdymą), jo patirtas fizines ir dvasines kančias, nepatogumus, į tai, kad Alytaus PN pareigūnai nepasirūpino, kad pareiškėjui būtų laiku suteikta tinkama medicininė pagalba ir leido jį konvojuoti, į tai, kad gydymas stacionare ilgai užtruko ne tik dėl su trauma susijusių priežasčių, o taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei į EŽTT ir LVAT priteisiamas sumas panašiuose pažeidimuose (žr., pvz., 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822 -1479/2013, kurioje nuo 3 500 Lt iki 5 000 Lt padidinta pareiškėjui dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo patirtos neturtinės žalos suma, pataisos įstaigos pareigūnams neatlikus teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti kalinčių asmenų saugumą). Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl šio pažeidimo teisingai atlygins 1 450 Eur suma.
  11. Remdamasis aukščiau išdėstytais motyvais ir atsižvelgęs į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo iš Alytaus PN prašoma priteisti 135 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams, o patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 3 050 Eur (1 450 + 1 600 Eur) sumos priteisimas.
  12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo skundas iš dalies.

20Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Nutarė

21Pareiškėjo D. V. skundą tenkinti iš dalies.

22Priteisti pareiškėjui D. V., a. k. ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 3 050 Eur (tris tūkstančius penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

23Likusią skundo dalį atmesti.

24Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai