Byla e2A-697-413/2018
Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. DGKS-3185 dalies panaikinimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dianos Labokaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Headex“ apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-978-922/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Headex“ ieškinį atsakovei V. P. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. DGKS-3185 dalies panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5

    1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK arba Komisija) 2017 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. DGKS-3185 dalį, kuria atsakovei V. P. priteista iš ieškovės UAB „Headex“ 5869,57 Eur kompensacija už komandiruotės laikotarpiu nuomoto gyvenamojo ploto nuomos išlaidas bei 720,73 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, ir šiuos atsakovės reikalavimus atmesti.
    2. Ieškovė nurodė, kad UAB „Headex“ teikia žmogiškųjų išteklių valdymo paslaugas Lietuvoje, Vakarų Europoje ir Skandinavijos šalyse – nuomoja darbuotojus, vykdo personalo atranką, administruoja darbo santykius bei vykdo rangos paslaugas. Šalys 2015 m. kovo 20 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovė buvo priimta dirbti pas ieškovę mėsininko funkcijoms atlikti. Atsakovė savo darbines funkcijas vykdė komandiruočių Olandijoje metu, kurių laikotarpiu ieškovė suteikė atsakovei gyvenamąjį būstą. 2017 m. gegužės 15 d. atsakovė pateikė ieškovei prašymą nutraukti Darbo sutartį nuo 2017 m. birželio 16 d., taip pat tą pačią dieną kreipėsi į DGK su prašymu dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo. DGK sprendimo dalis, kuria atsakovei priteista kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas yra nepagrįsta ir neteisėta, nes atsakovė per Darbo sutarties galiojimo laikotarpį atostogavo 35 dienas ir už šį laikotarpį ieškovė išmokėjo jai priklausančius atostoginius, todėl nėra pagrindo priteisti už šį laikotarpį kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. DGK sprendimo dalis, kuria atsakovei priteista kompensacija už komandiruotės laikotarpiu nuomoto gyvenamojo ploto nuomos išlaidas yra nepagrįsta ir neteisėta, nes ieškovė suteikė atsakovei nemokamą gyvenamąją vietą Olandijoje ir už šį būstą mokėjo tretiesiems asmenims. Tačiau atsakovė per Darbo sutarties laikotarpį savarankiškai susirado kitą gyvenamąjį plotą ir į jį išsikraustė. Tokiais savo veiksmais atsakovė prisiėmė riziką pati mokėti nuomojamo būsto nuomos mokestį ir ieškovui neatsirado pareiga šias išlaidas kompensuoti, juolab kad ieškovė ir toliau iki pat Darbo sutarties nutraukimo mokėjo už atsakovei skirtą ir pačios ieškovės nuomojamą būstą. Be to, atsakovė pusantrų metų nereiškė jokių reikalavimų kompensuoti jai kito būsto nuomos išlaidas, taip pat praleido teisės aktuose nustatytą terminą pateikti prašymą dėl kompensacijos už patirtas būsto nuomos išlaidas.
    3. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad per visą darbo laikotarpį jai priklausė kasmetinės atostogos – 62,67 kalendorinių dienų. Duomenų, kad ji būtų pasinaudojusi visomis ar dalimi kasmetinių atostogų, darbdavys UAB „Headex“ nepateikė. Atsakovė apmokamų atostogų neturėjo ir jokių išmokų už tai negavo. Atsakovė, kreipdamasi į Darbo ginčų komisiją išieškoti iš darbdavio jos turėtas buto nuomos ir komunalinių mokesčių išlaidas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. bendra nuomos ir komunalinių mokesčių suma yra 13 341,84 Eur. Darbo ginčų komisijai ji pateikė savo banko sąskaitos išrašus apie atliktus mokėjimus už nuomą, elektros, vandens, interneto paslaugas bei nuomos sutarties kopiją. Nuomos sutartimi sutarta nuomos kaina yra 840,00 Eur. Byloje esantys duomenys paneigia darbdavio argumentus, kad kompensacija už gyvenamojo ploto nuomą V. P. buvo mokama kartu su darbo užmokesčiu - V. P. buvo mokamas tik darbo užmokestis ir dienpinigiai. Jokių kitų duomenų, kad darbdavys kompensuotų V. P. gyvenamojo ploto nuomos išlaidas Komisijai nebuvo pateikta. Nustatant kompensuojamos sumos dydį, Komisija vadovavosi atsakovės pateikta Nuomos sutarties kopija ir pateiktais mokėjimų išrašais ir apskaičiavo, kad už gyvenamojo ploto nuomą V. P. ir jo sutuoktinis sumokėjo 11 739,13 Eur. Komisijai konstatavus, kad darbdavio V. P. faktiškai išmokamos sumos buvo tik darbo užmokestis ir dienpinigiai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, Komisija nusprendė, kad V. P. iš darbdavio kompensacija už gyvenamojo ploto nuomos išlaidas turi būti išieškota visa apimtimi. Kadangi nuomojamame gyvenamajame plote V. P. gyveno kartu su savo sutuoktiniu R. P., kuris taip pat pateikęs Komisijai prašymą dėl tų pačių reikalavimų iš to paties darbdavio, todėl Komisijos sprendimu sumokėta nuomos suma dalinta iš dviejų ir V. P. iš darbdavio nuspręsta išieškoti 5869,57 Eur (11739,13 Eur / 2).
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
    1. Varėnos rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Headex“ atsakovei V. P. 400,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 9,34 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
    2. Teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė į bylą duomenų apie atsakovės prašymus dėl atostogų suteikimo, darbdavio įsakymų ir atlyginimo už atostogas sumokėjimą patvirtinančių dokumentų. Nurodė, kad pareiga pateikti minėtus įrodymus teko ieškovei. Pažymėjo, kad ieškovės pateikti buhalterinės sistemos išrašai, atlyginimo lapeliai ir mokėjimo pavedimų kopijos, nuo 2016 metų per specialią sistemą atsakovei siųsti algalapiai į jos elektroninį paštą, elektroninio susirašinėjimo laiškai nelaikomi tinkamais ir pakankamais dokumentais įrodinėjant atostogų suteikimo faktą. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė yra profesionalus darbdavys, įdarbinantis ir savo žinioje turintis daug darbuotojų (viešai prieinamais 2017 m. gruodžio mėnesio duomenimis ieškovė turėjo virš 2000 darbuotojų), teismas sprendė, kad ieškovė turi prisiimti riziką už tai, kad tinkamai nefiksavo juridiškai reikšmingų atostogų suteikimo faktų. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė atsakovės nesąžiningų veiksmų. Teismas sutiko su atsakovės ir DGK sprendimo argumentais, kad atsakovė per visą darbo laikotarpį neatostogavo, kadangi ieškovė, kuriai teko įrodinėjimo našta, neįrodė savo reikalavimo faktinio pagrindo, taip pat nepaneigė atsakovės argumentų.
    3. Teismas nurodė, kad ieškovei tenka pareiga kompensuoti su gyvenamojo ploto nuoma susijusias išlaidas, nesvarbu kur gyveno atsakovė, nes į bylą nepateikta duomenų, kad darbdavys turi pareigą kompensuoti nuomos išlaidas tik už jo pasiūlytą gyvenamąjį būstą. Teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog atsakovė per darbo sutarties laikotarpį savarankiškai susirado kitą gyvenamąjį būstą ir į jį išsikraustė, nereiškia, kad ieškovei išnyko prievolė apmokėti su tuo susijusias komandiruotės išlaidas. Darbo sutarties su atsakove sudarymo ir vykdymo metu galiojusio DK 220 straipsnio 1 dalis numatė, kad komandiruojamiems darbuotojams yra mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, kad atsakovei išsikrausčius iš nuomojamo būsto, ieškovė ir toliau mokėjo nuomos mokestį kitiems asmenims už jos nuomojamą ir atsakovei bei jos šeimai suteiktą būstą Olandijoje yra nepagrįsta, kadangi pagal bylos duomenis ieškovė mokėjo už būsto nuomą, kuris buvo suteiktas arba galėjo būti suteiktas kitiems jos darbuotojams. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė į bylą UAB „Headex“ įsakymų dėl darbuotojų komandiruočių, su kuriais, kaip vidiniais teisės aktais ir jų turiniu atsakovė, kaip darbuotoja, būtų supažindinta. Teismo vertinimu, būtent tai lemia, kad nėra faktinio pagrindo taikyti 3 darbo dienų terminą, per kurį atsakovė privalėjo informuoti ieškovę apie jos patirtas faktines gyvenamojo ploto nuomos išlaidas ir pateikti prašymą jas atlyginti.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinė skundą teisiniai argumentai
    1. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Headex“ prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priimti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Teisės aktai nenumato privalomos atostogų suteikimo darbuotojui tvarkos. Kartu su ieškiniu bei 2017 m. spalio 12 d. papildomu prašymu ieškovė pateikė į bylą pakankamai įrodymų, liudijančių apie atsakovės ir ieškovės susitarimą dėl atostogų suteikimo, t. y. atsakovės elektroninius laiškus DGK, kuriuose aiškiai nurodoma, kad atsakovė ir jos sutuoktinis atostogavo 2015-08-24 – 2015-09-08, 2016-04-29 – 2016-05-09, 2016-09-16 – 2016-11-21 laikotarpiais (t. 2, b. l. 83); atsakovės elektroninius laiškus ieškovės darbuotojams, kuriuose nurodoma, kad atsakovė ir jos sutuoktinis prašė ieškovės suteikti kasmetines atostogas 2016-09-22 – 2016-11-21, 2016-05-02 – 2016-05-08 arba 2016-05-16 – 2016-05-22, 2016-04-27 – 2016-05-05 laikotarpiais (t. 2, b. l. 91); Olandijos darbo apskaitos žiniaraščius, kurie įrodo, kad ieškovės ieškinyje nurodytais atsakovės atostogų laikotarpiais atsakovė nevykdė darbo funkcijų Olandijoje (t. 2, b. l. 102); ieškovės parengtus komandiruočių įsakymus, kurie įrodo, kad darbdavio ieškinyje nurodytais atsakovės atostogų laikotarpiais atsakovė nebuvo komandiruota į Olandiją (t. 2, b. l. 84); ieškovės parengtą atostogų laiko, kurį nurodė atsakovė elektoriniuose laiškuose DGK ir ieškovės darbuotojams, bei faktiškai atsakovei suteikto atostogų laiko palyginimo lentelę (t. 2, b. l. 97); lietuviškus atlyginimų lapelius, kuriuose matosi atsakovės atostogų metu jai apskaičiuotos atostoginių sumos (t. 1, b. l. 39); banko sąskaitų išrašus, kurie įrodo, kad ieškovės apskaičiuota darbo užmokesčio ir atostoginių suma buvo išmokėta atsakovei (t. 1, b. l. 30).
      2. Teismas visiškai nevertino ieškovės ir atsakovės darbo santykių specifikos, kai darbuotojas dirba užsienyje komandiruotės metu. Priešingai nei nurodyta teismo sprendime, būtent atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktus rašytinius dokumentus, patvirtinančius atsakovės atostogų bei atsiskaitymo su ja už šį laikotarpį faktą. Teismas turėjo įvertinti ir kitą esminę bylos aplinkybę, kad atsakovei buvo išmokėti atostoginiai, tačiau šią aplinkybę teismas ignoravo. Tokiu būdu teismas padarė prieštaringas išvadas –viena vertus, atsakovė iš viso neatostogavo, kita vertus, teismas taip ir nepasisakė, kokiu pagrindu atitinkamais mėnesiais atsakovei buvo išmokėti atostoginiai.
      3. Atsakovės gyvenamoji vieta komandiruotės metu buvo viena iš darbo santykio šalių nustatytų privalomų komandiruotės sąlygų. Prieš vykdama į komandiruotę Olandijoje, atsakovė papildomai pasirašė ir Darbo aprašymą (t. 1, b. l. 45), kuriame buvo nustatytos konkrečios atsakovės darbo sąlygos jai būnant komandiruotėje, įskaitant ir gyvenamosios vietos Olandijoje adresą ( - ). Šios sąlygos galėjo kisti darbuotojui vykstant į kitą komandiruotę, todėl jos buvo įtvirtinamos atskirame susitarime, o ne darbo sutartyje. Atsakovė, pasirašydama šį susitarimą, savo parašu patvirtino, kad darbdavio siūlomos komandiruotės sąlygos jai tinka. Atsakovė, gyvendama ieškovės suteiktame būste komandiruočių metu, niekada nesiskundė dėl būsto sąlygų ar kokybės. Atsakovė ir jos sutuoktinis išsikraustė iš ieškovės suteikto būsto ne dėl ieškovės kaltės, o dėl asmeninių priežasčių. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad komandiruotės metu atsakovė neįsipareigojo gyventi ieškovės suteiktame būste.
      4. Atsakovės ir jos sutuoktinio procesiniuose dokumentuose išreikšti nusiskundimai yra nepagrįsti, nes gyvenamojo būsto, kuriame gyveno keturi žmonės (po du atskiruose kambariuose) ir kurie naudojosi bendru tualetu ir vonia, suteikimas darbuotojams yra visiškai normalus ir gyvenamojo būsto reikalavimus atitinkantis atvejis. Nors tikroji atsakovės ir jos sutuoktinio išsikraustymo priežastis buvo atskleista pirmosios instancijos teisme – atsakovė su sutuoktiniu iš ieškovo suteikto būsto išsikraustė dėl to, kad jie nusprendė į Olandiją atsivežti savo sūnų ir gyventi kartu su juo (t. 2, b. l. 89-90), tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.
      5. Atsakovei ir jos sutuoktiniui išsikraustant iš suteikto būsto, ieškovė nebuvo informuota apie tai, kad atsakovė pageidauja, jog naujo būsto nuomos išlaidas apmokėtų darbdavys. Todėl ieškovė suprato, kad savarankiškai išsinuomojusi kitą būstą, atsakovė veikia savo rizika ir sąskaita. Tuo atveju, jei 2015 m. pabaigoje atsakovė būtų informavusi ieškovę, kad būtent ieškovę turės apmokėti atsakovės būsto nuomos išlaidas šiai gyvenant asmeniškai išsinuomotame būste, ieškovė būtų su tokia sąlyga nesutikusi arba pasiūliusi atsakovei kitą būstą, arba būtų svarsčiusi atsakovės atšaukimo iš komandiruotės galimybę. Atsakovė vienašališkai ir nesąžiningai pakeitė šalių sudarytą susitarimą dėl darbuotojo komandiruotės sąlygų ir šiuo metu reikalauja iš darbdavio atlyginti jos patirtas išlaidas, taip sukeldama darbdaviui nuostolius.
    2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. P. prašo apeliacinį skundą atmesti, Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
      1. Suteikti darbuotojui pagal įstatymą jam priklausančias kasmetines atostogas yra darbdavio pareiga. Nagrinėjamu atveju kilus dėl to šalių ginčui, ieškovė (darbdavys) nepateikė dokumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad atsakovei jos darbo pas ieškovę metu buvo suteiktos visos jai priklausiusios kasmetinės atostogos ir už jas būtų apmokėta. Ieškovė nepateikė įrodymų, ar darbovietėje buvo nustatyta kasmetinių atostogų suteikimo tvarka, eilė, ar su ja buvo supažindinta atsakovė ir pan. Kolektyvinė sutartis įmonėje nebuvo sudaryta. Apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigiama, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susitarimai dėl atostogų suteikimo, nors tokių susitarimų nebuvo. Pateikti atsakovės elektroniniai laiškai yra tik dėl pertraukų laikotarpių, kurias darbdavys taikė privalomai (siekiant išsaugoti komandiruojamų darbuotojų statusą), bet už jų laiką atlyginimo nemokėjo. Pastarąją aplinkybę teismo posėdžio metu aiškiai patvirtino ir ieškovės atstovė.
      2. Dalį atsakovei priklausančios kompensacijos (779,41 Eur, atskaičius mokesčius - 696,38 Eur) už nepanaudotas atostogas ieškovė išmokėjo nutraukus darbo sutartį 2017 m. birželio 16 d., po to, kai atsakovė 2017 m. gegužės 15 d. dėl savo pažeistų teisių kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Apeliantė dokumentą, patvirtinantį šios kompensacijos išmokėjimą (t. l, b. l. 39), apibūdina kaip įrodymą, patvirtinantį „atsakovės atostogų metu jai apskaičiuotas atostoginių sumas“. Tai klaidinantis šio dokumento vertinimas. Nurodytame dokumente atsispindi paskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas (ir tai tik dalis, kaip nustatė DGK ir pirmosios instancijos teismas), bet ne priklausanti mokėti atostoginių suma.
      3. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ieškovės pateiktas Darbo aprašymas neįrodo, kad atsakovė komandiruotės metu būtų įsipareigojusi gyventi šioje informacijoje nurodytu adresu ( - ). Minėtas dokumentas nėra šalių susitarimas, tai tik informacija komandos nariams, kaip ir pažymėta Darbo aprašyme. Apeliaciniame skunde teikiami argumentai dėl šio dokumento privalomumo yra niekiniai, pažeidžiantys atsakovės teisę į privatų gyvenimą, t. y. teisę gyventi su savo sutuoktiniu atskirose izoliuotose patalpose. Atsakovei ir jos sutuoktiniui buvo pasiūlyta gyventi faktiškai bendrabučio tipo patalpose, kur gyveno ne keturi, o penki asmenys, iš kurių vienas asmuo savo elgesiu kėlė pavojų kitiems, dėl jo elgesio buvo kreiptasi į policiją.
      4. Atsakovei su sutuoktiniu išsikėlus iš darbdavio nuomojamų patalpų, atsakovės žiniomis, tame kambaryje ieškovė apgyvendino kitus savo darbuotojus. Darbdavio atstovai atsakovei aiškino, kad jai ir sutuoktiniui mokamas priedas dėl buto nuomos, kad jai bus apmokėtos visos išlaidos, susijusios su buto nuoma (tai matyti iš susirašinėjimo su G. S.), kad ieškovė darė atskaitymus iš darbo užmokesčio už būstą tų darbuotojų, kurie gyveno darbdavio suteiktose patalpose. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji visą darbo sutarties su atsakove galiojimo laikotarpį mokėjo nuomos mokestį už atsakovei ir jos sutuoktiniui suteiktą būstą. Ieškovė nepatyrė finansinių nuostolių, nes būste gyveno kiti ieškovės darbuotojai.
      5. Ieškovė neturi teisinio pagrindo vienašališkai nuspręsti, jog ji pasirinko tinkamiausią būdą, kaip padengti darbuotojo patiriamas išlaidas gyvenamojo ploto nuomai komandiruotės metu, tai tik ieškovės subjektyvi ir jai naudinga nuomonė, ignoruojanti elementarias darbuotojo teises.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
    1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7Dėl naujų įrodymų prijungimo

    1. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – atsakovės V. P. 2016 m. birželio 30 d. prašymą dėl papildomų 810 Eur dienpinigių už komandiruotę 2016 m. 6 mėnesį (t. 3, b. l. 124) – prijungimo, kurio pateikimo būtinybė iškilo susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Minėtas įrodymas, anot apeliantės, patvirtina, kad atsakovė žinojo kiekvienos komandiruotės Olandijoje pabaigą, dėl ko jai kaskart turėjo būti taikomas 3 darbo dienų terminas pateikti prašymus dėl išlaidų atlyginimo.
    2. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatytas draudimas pateikti apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau, atsižvelgiant į straipsnyje įtvirtintą teisės normą, kad įrodymai apeliacinės instancijos teisme gali būti priimti, jei jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, pripažintina, kad šis draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje, todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. liepos 18 d. nutartims, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008; kt.).
    3. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovė vykdavo į komandiruotes Olandijoje, jai buvo mokami dienpinigiai, komandiruočių aplinkybės buvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovės prašymas tenkintinas, V. P. 2016 m. birželio 30 d. prašymas prijungtinas prie bylos.

8Dėl kasmetinių atostogų apmokėjimo

    1. Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi darbo teisinių santykių metu) nustatė, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Darbo kodekso 177 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija neleidžiama. Jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija.
    2. Byloje kilo ginčas dėl atsakovei V. P. (ne) suteiktų atostogų ir (ne)apmokėjimo už jas fakto. Ieškovė (darbdavys) teigė, kad atsakovei atostogos buvo suteiktos ir už jas apmokėta, atsakovė (darbuotojas) teigė priešingai, t. y. kad darbdavys atostogų nebuvo suteikęs ir liko skolingas DGK priteistą 720,73 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių jos įrodinėjamas aplinkybes, dėl ko, pritardamas atsakovės ir DGK sprendimo argumentams, ieškovės reikalavimus atmetė. Taigi, byloje keliamas klausimas dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo bei aiškinimo.
    3. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.).
    4. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė byloje nepateikė duomenų apie atsakovės prašymus dėl atostogų suteikimo, darbdavio įsakymų ir tinkamai neįformino bei nefiksavo kasmetinių atostogų suteikimo faktų. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su teismo išvada, kad ieškovė nepateikė atlyginimo už atostogas sumokėjimą patvirtinančių dokumentų.
    5. Iš ieškovės pateikto el. susirašinėjimo su atsakove matyti, kad V. P. reiškė prašymus dėl atostogų (t. 2, b. l. 63-67), o ieškovės darbuotoja L. V. el. laiškais nurodydavo, kada turi dirbti, o kada ne. Pati atsakovė 2017 m. gegužės 29 d. elektroniniame laiške rašė: „mes atostogų buvome nuo 2015-08-24 iki 2015-09-08 kitos 2016-04-29 iki 2016-05-09 dviems mėnesiams 2016-09-16 iki 2016-11-21, ir grįžome namo ir išėjome iš darbo 2017-05-10“ ( kalba netaisyta, t. 2, b. l. 63).
    6. Iš pateiktų Olandijoje pildytų darbo laiko išklotinių ir elektroninio susirašinėjimo matyti, kad atsakovė ir jos sutuoktinis R. P. faktiškai atostogavo 2015 m. rugpjūčio 24 d. – 2015m. rugsėjo 8 d. (tai atitiktų 35 ir 36 savaitę darbo laiko išklotinėse, kai pažymėta, kad V. P. nedirbo, t. 2, b. l. 3-4), 2016 m. balandžio 29 d. – 2016 m. gegužės 9 d. ( tai atitiktų 18 savaitę, t. 2, b. l. 16), 2016 m. rugsėjo 16 d. – 2016 m. lapkričio 21 d. (tai atitiktų 36-46 savaites, t. 2, b. l. 13, 29, 32, 35, 38, 41, 44, 47).
    7. Iš ieškovės pateiktų atlyginimo lapelių (t. 1, b. l. 48-51) matyti, kad 2015 m. rugpjūčio mėnesį atsakovui buvo paskaičiuoti ir išmokėti 143,52 Eur atostoginiai už 48 val., t. y. po 2,99 Eur/val; 2016 m. gegužės mėnesį 108,80 Eur atostoginiai už 40 val., t. y. po 2,75 Eur/val; 2016 m. rugsėjo mėnesį 185,20 Eur atostoginiai už 40 val., t. y. po 4,42 Eur/val; 2016 m. lapkričio mėn. 286,56 Eur atostoginiai už 72 val., t. y. po 3,95 Eur/val. Pagal išmokėtas sumas, atsakovės dirbtas valandas ir darbo sutartyje bei jos pakeitimuose šalių sutartą valandinį apmokėjimą bei susitarimą mokėti 50 proc. dienpinigių normos, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos teisę, spręstina, kad atsakovei buvo mokamas darbo sutartimi sutartas atlyginimas už valandą, dienpinigiai ir atostoginiai. Atsakovei priklausančių išmokų, į kurias įtraukti ir minėti atostoginiai, išmokėjimą patvirtina ir išrašas iš „Swedbank“ AB sąskaitos (t. 1, b. l. 30-31)
    8. Taigi, bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad bendra atsakovei apmokėtų atostogų valandų suma yra 200 valandų, kas sudaro 25 darbo dienas po 8 valandas per dieną. Perskaičiavus į kalendorines dienas tai sudarytų 35,71 kalendorinę dieną ( 25 dienos dalinama iš metinio darbo dienų koeficiento 0,7). Atsakovei buvo išmokėta iš viso 724,08 Eur atostoginių. Atsakovei per visą darbo laikotarpį priklausė 62,67 kalendorinių dienų atostogų, atleidžiant iš darbo jai turėjo būti išmokėta piniginė kompensacija už 26,96 kalendorinę dieną atostogų. Ieškovė nurodė, kad atsakovės vidutinis darbo užmokestis atleidžiant iš darbo buvo 5,15 Eur už valandą, atsakovė šio paskaičiavimo neginčijo, todėl už nepanaudotas atostogas turėjo būti paskaičiuota 757,14 Eur (26,96 dienų x 8 valandų darbo dienos trukmė x 5,15 Eur vidutinis valandos atlygis x 0,7 kasmetinių atostogų koeficientas). Ieškovė paskaičiavo 779,41 Eur, todėl darytina išvada, kad už nepanaudotas atostogas ieškovė atsiskaitė su atsakove tinkamai. Atsakovė nurodytų darbo valandų ir darbo laiko išklotinių, parodančių, kada faktiškai buvo dirbama, o kada ne, neginčijo, taip pat nepateikė įrodymų, kad nurodytomis savaitėmis, kai nedirbo Olandijoje, dirbo Lietuvoje, todėl labiau tikėtina, kad tomis savaitėmis atsakovė atostogavo (CPK 185 straipsnis).
    9. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant darbo teisės normas vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2010).
    10. Šios nutarties 17–20 pastraipose aptartos aplinkybės teikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas faktinių bylos aplinkybių apie atsakovei išmokėtas atostoginių sumas ir apsiribodamas formaliu aiškinimu, kad darbdavys pažeidė atlyginimo už atostogas mokėjimo tvarką, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Minėtas proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą atmesti atsakovės reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo ir patenkinti ieškovės prašymą.

9Dėl gyvenamojo ploto nuomos

    1. DK 220 straipsnio 1 dalis nustatė, kad komandiruojamiems darbuotojams yra mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.
    2. Iš šalių 2015 m. kovo 20 d. sudarytos darbo sutarties Nr. HEAD000481 matyti, kad šalys susitarė, jog priskaičiuotas atlyginimas ir priskaičiuoti dienpinigiai nėra skirti padengti kelionės, maisto ir apgyvendinimo išlaidas (sutarties 3 punktas, t. 1, b. l. 9). Ieškovė teigė, kad šalys buvo susitarusios dėl gyvenamosios patalpos suteikimo ir atsakovės bei jos sutuoktino apgyvendinimo adresu duomenys neskelbtini (t. 1, b. l. 45-46) Darbo aprašymu (informacija komandos nariams), kuris, anot ieškovės, turi būti vertinamas kaip sudedamoji darbo sutarties dalis.
    3. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovės argumentais nesutinka. Visų pirma, nei pačioje darbo sutartyje, nei Darbo aprašyme nenurodyta, kad minėti dokumentai yra sudedamosios kurio nors susitarimo dalys. Minėtas Darbo aprašymo turinys leidžia daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad tai yra užsienio įmonės T.BOER ZN BV, kurioje atsakovė buvo komandiruota atlikti darbo funkcijas, vidaus darbo tvarkos taisyklės, o atsakovės aprašyme nurodyta gyvenamoji patalpa tėra informacija užsakovui apie jos gyvenamąją vietą. Iš Darbo aprašymo negalima spręsti, kokia yra atsakovei suteikiamo gyvenamojo ploto nuomos kaina, kaip nuomos mokestis turi būti mokamas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad sudarydama darbo sutartį ir gavusi Darbo aprašymą, atsakovė galėjo suprasti, kokios piniginės vertės gyvenamąja patalpa ji bus aprūpinta darbo užsienyje metu.
    4. Ieškovės pateikti įrodymai, kad buvo sudaryta sutartis su UAB „Baltic consulting investment“, pastarajai mokant už paslaugas 2016 m. gegužės- rugsėjo mėnesiais (t. 1, b. l. 20-26), kad nuo 2015 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 9 d. vidutiniškai buvo apgyvendinama 330 darbuotojų ( t.1, b. l. 42), kad apgyvendinimo paslaugos buvo suteiktos ir atsakovei ( t. 1, b. l. 51), nėra pakankami, kad būtų galima spręsti apie konkrečią pinigų sumą už būstą, skirtą atsakovės apgyvendinimui. Be to, iš ieškovės pateiktų atlyginimo lapelių (t. 1, b. l. 35-37) matyti, kad iš atsakovės darbo užmokesčio būdavo atliekami atskaitymai už apgyvendinimą (2016 m. gegužės mėnesį atskaityta 161 Eur, 2016 m. rugsėjo mėnesį atskaityta 210 Eur, 2016 m. lapkričio mėnesį atskaityta 206,70 Eur). Todėl ieškovės teiginiai, kad už atsakovės apgyvendinimą mokėjo darbdavys, prieštarauja faktiniams bylos įrodymams.
    5. Iš šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, kad atsakovė V. P. informavo ieškovės darbuotoją G. S., kad atsakovė priversta nuomotis kitą butą ( t. 2, b.l. 64). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad su atsakovės valia nesutiko, ar kitaip būtų bandžiusi spręsti šį klausimą. Priešingai, 2016 m. rugsėjo 2 d. G. S. el.laiške V. P. rašoma, kad „už būstą nurodytos sumos algalapiuose nėra konkrečios sumos, kurias darbuotojai gauna, o administracinis mokestis, kuris atskaičiuojamas – minusuojamas iš darbuotojų darbo užmokesčio; darbo užmokestis didinamas dviem būdais – arba mažinamas išskaitymas už būstą arba didinamas darbo užmokestis“; atsakovei buvo nurodyta: „kadangi išsikraustėte gyventi kitur ( kur beje, jei jau pamiršote aš jums padėjau su reikalingais raštais bei pažymomis) sutarėme mokėti kiekvienam po priedą“ (t. 1, b. l. 145-146). Kolegija sprendžia, kad minėtas ieškovės darbuotojos laiškas patvirtina, jog ieškovė atskaitydavo mokesčius už būstą iš darbuotojų atlyginimo, ir neprieštaravo atsakovės ir jos sutuoktinio apsigyvenimui jų pačių surastame būste. Todėl yra pagrindas teigti, kad ieškovė iš esmės sutiko padengti bet kokio dydžio atsakovės išlaidas už būsto nuomą.
    6. Pažymėtina, kad ieškovė pati teikė į bylą įsakymus dėl darbuotojų komandiruočių, pagal kuriuos atsakovė buvo siunčiama dirbti Olandijoje, tačiau nepateikė duomenų, kad su šiais įsakymais atsakovė būtų supažindinta (t. 2, b. l. 58-62). Ieškovės pateiktas papildomas įrodymas - atsakovės 2016 m. birželio 30 d. prašymas skirti jai papildomus dienpinigius už 2016 m. birželio mėn. komandiruotę į Olandiją, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė žinojo apie kiekvieną jai paskirtą komandiruotę ir kad jai buvo žinoma pareiga po komandiruotės pateikti ataskaitą ir turėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus. Todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad atsakovė yra praleidusi terminus prašyti komandiruočių metu turėtų išlaidų atlyginimo.
    7. Įvertinusi ieškovės elgesį ir poziciją dėl atsakovės veiksmų apsigyvenant pačios išsinuomotame būste, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą nepriteisti atsakovei faktiškai patirtų 5869,57 Eur nuomos išlaidų (11 739,13/2) Eur pagal pateiktus byloje įrodymus, kurių dydžio ieškovė neginčijo.
    8. Darbo kodekso 231 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, o 7 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Todėl pirmosios instancijos teismas, net ir priimdamas sprendimą, kuriuo iš esmės pritariama darbo ginčų komisijos sprendimui, turi sprendimo rezoliucinėje dalyje pakartoti darbo ginčų komisijos sprendimo rezoliucinę dalį, t. y. nurodyti sumas, kurios priteisiamos iš darbdavio darbuotojui.
    9. Teisėjų kolegija, pagal DK 231 straipsnio nuostatas pakeisdama pirmosios instancijos teismo sprendimą (atmesdama atsakovės reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo), nutarties rezoliucinėje dalyje nurodo, kad ieškinys yra tenkinamas iš dalies, ir kokios sumos yra priteisiamos iš ieškovės atsakovei.

10Dėl bylinėjimosi išlaidų

    1. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
    2. Ieškovės ieškinys yra tenkinamas 10,93 proc. (tenkinamas reikalavimas dėl 720,73 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir atmetamas reikalavimas dėl 5 869,57 Eur kompensacijos už komandiruotės laikotarpiu nuomoto gyvenamojo ploto nuomos išlaidas. Šalių bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintiems ir atmestiems ieškinio reikalavimams ( CPK 93 straipsnis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
    3. Pirmosios instancijos teisme ieškovė iš viso patyrė 2 150,74 Eur (1655,16 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, 148 Eur žyminio mokesčio išlaidos; t. 1, b. l. 40, 56, t. 3, b. l. 91-98). Taip pat ieškovė turėjo 1506,45 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, tačiau šios išlaidos nepriteistinos vadovaujantis DK 217 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo 1054,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (147 Eur žyminio mokesčio ir 907,50 Eur už advokato pagalbą).
    4. Žyminio mokesčio išlaidos iš atsakovės nepriteistinos, nes darbuotojai bylose dėl reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių, yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ( CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
    5. Proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams ieškovė turi teisę į 235 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teisme ir 115,26 Eur atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Iš viso 356,26 Eur.
    6. Atsakovė pirmosios instancijos teisme turėjo 400 Eur, apeliacinės instancijos teisme – 200 Eur advokato pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 67-668, t. 3, b. l. 135-137). Iš viso 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams atsakovė turi teisę į 356,28 Eur atlyginimą pirmosios instancijos teisme ir 178,14 Eur atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Iš viso 534,42 Eur.
    7. Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus ir atlikus priešpriešinių prievolių dėl bylinėjimosi išlaidų mokėjimo įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 178,16 Eur (534,42 – 356,26) bylinėjimosi išlaidų ( CK 6.130 str.).
    8. Teismo patirtos išlaidos abiejų instancijų teismuose, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 9,34 Eur. Valstybei iš ieškovės priteistina 8,31 Eur (CPK 96 straipsnis).

11Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

12Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

13Ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Headex“, (įmonės kodas 242156050) atsakovei V. P. (asmens kodas ( - ) 5 869,57 Eur (penkis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt devynis eurus ir 57 ct) kompensaciją už gyvenamojo ploto nuomą ir 178,14 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus ir 14 ct) bylinėjimosi išlaidų.

14Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

15Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Headex“, įmonės kodas 242156050, 8,31 Eur (aštuonis eurus ir 31 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

16Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai