Byla eI-87-142/2017
Dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjai L. D. ir jos atstovei – advokatei Tatjanai Kočegarovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos L. D. skundą atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

2L. D. (toliau – pareiškėja) 2013 m. lapkričio 18 d. padavė teismui skundą, kurį vėliau patikslino, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) 2014 m. sausio 21 d. raštą Nr. 1SD-(4.2)-144, 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 1SD-(4.2)-2955 ir priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (17 395,00 Lt).

3Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai (karjeros valstybės tarnautojai) buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo pakeitimais, kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis ginčo laikotarpiu, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Mano, kad pareiškėjos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti priteista.

4Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjos atstovė atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3712-520/2016, kurioje LVAT patenkino skundą ir priteisė pareiškėjui pensijos nepriemoką, nepaisant įstatymu nustatyto kompensavimo mechanizmo. Pareiškėjos atstovė posėdžio metu taip pat paprašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo galimo prieštaravimo Konstitucijai. Atkreipė dėmesį į ilgai užsitęsusį pareiškėjos skundo nagrinėjimą.

5Tarnyba, atstovaudama ir atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pasak Tarnybos, Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos nuostatos, susijusios su darbo užmokesčio mažinimu, nebegalėjo būti taikomos tik nuo 2013 m. spalio 1 d., todėl tarnyba pagrįstai iki šios datos mokėjo pareiškėjai darbo užmokestį, taikydama tuo metu galiojusias teisės normas. Be to, sumažinta darbo užmokesčio dalis negalės būti išmokama tol, kol nebus nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas.

6Teismo posėdyje Tarnybos atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

7Skundas netenkintinas.

8Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

9Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu Tarnyboje ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas. 2013 m. rugsėjo 30 d. prašymu pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, prašydama išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Ginčijamu 2013 m. spalio 25 d. raštu Nr. 1SD-(4.2.)-2955 Tarnyba nurodė, kad neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo.

10Minėtu ginčo laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

11Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

12Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir karjeros valstybės tarnautojams.

13Kaip minėta, pareiškėjos atstovė teismo posėdyje nurodė, kad Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir 109 straipsnio 2 daliai. Šį savo argumentą pareiškėjos atstovė grindė tuo, kad žmonės su nedideliu darbo užmokesčiu pagal minėtą įstatymą gali likti net skolingi valstybei.

14Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuoja jo prieštaravimo Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009; 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009). Šiuo aspektu teismas pažymi, kad praradimų kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas priimtas inter alia atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymu užtikrinamas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais pagal 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą formulę, apskaičiuojant tik tą kompensuotiną darbo užmokesčio dalį, kuria daugiau, nei visiems asmenims taikomas mažinimo dydis, buvo sumažintas darbo užmokestis. Teismui nekyla pagrįstų abejonių, kad Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta formulė gali prieštarauti Konstitucijai, todėl į Konstitucinį Teismą nesikreipia.

15Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016). Atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius ir juos reglamentuojančius teisės aktus, šiuo atveju yra aktuali būtent ši, o ne pareiškėjos atstovės nurodyta, LVAT praktika.

16Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Atitinkamai, taip pat nėra pagrindo panaikinti ginčijamus Tarnybos sprendimus. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

17Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Pareiškėjos L. D. skundą atmesti.

19Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai