Verslas ir aplinkosauga: laimi abu?

Bendrovė, įdiegusi naują vadybos sistemą, pasiekė įspūdingus veiklos tvarumo rezultatus, kurių galutinis rezultatas – gamybos procese žymiai sumažėjusi anglies dioksido emisija (118 tonų). Jauna kompanija, įgyvendinusi, revoliuciniu vadinamą, apšvietimo infrastruktūros projektą, sukūrė produktą, kuris apšvietimo procese palieka daugiau nei 6 kartus mažesnį ekologinį pėdsaką. Tokie aplinką tausojantys verslo sprendimai ypač aktualūs birželio 5 dienos kontekste, kai Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos iniciatyva švenčiama Pasaulinė aplinkos apsaugos diena.

Paminėtų verslo inovacijų, prisidedančių prie aplinkos apsaugos, projektai – vieni iš Europos Komisijos organizuojamų Europos verslo apdovanojimų už laimėjimus aplinkos srityje laureatų (2014 / 2015 m.)[1]

Žinoma, šios nominacijos yra tik ledkalnio viršūnė pasauliniame taršos prevencijos ir darnaus vystymosi kontekste. Nepaisant to, tai yra geroji praktika, rodanti, kad verslas, pasitelkdamas inovacijas, gali sėkmingai įveikti vidinį prieštaravimą, slypintį tarp ekonomikos augimo ir aplinkos apsaugos. au nei 6 kartus mažesnį ekologinį pėdsaką. Tokie aplinką tausojantys verslo sprendimai ypač aktualūs birželio 5 dienos kontekste, kai Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos iniciatyva švenčiama Pasaulinė aplinkos apsaugos diena.

Minėtos verslo dilemos spektras ne toks jau ir mažas. Viena vertus, verslas kuria darbo vietas, generuoja pajamas ir pelną, galiausiai, moka mokesčius. Tai, be abejonės, yra pozityvūs aspektai. Iš kitos pusės, verslas yra potenciali rizika gamtai ir aplinkai. Bendrovė, vykdydama ekonominę veiklą, sąlygoja tam tikrus šalutinius procesus ar produktus (ar bent dalį iš jų), pavyzdžiui, naudoja gamtos (atsinaujinančius arba neatsinaujinančius) išteklius; naudoja energetikos išteklius; susiduria su atliekų tvarkymo problema; susiduria su produkcijos tiekimo problema; susiduria su aplinkos oro taršos problema; susiduria su aplinkos triukšmo valdymo problema; susiduria su nuotekų tvarkymo problema; susiduria su poveikio aplinkai vertinimo problema; susiduria su biosaugos užtikrinimo ir kitomis problemomis.

Visų rūšių rizika, kylanti gamtai ir aplinkai, kartu su numatomomis aplinkosaugos politikos įgyvendinimo kryptimis, yra aprašyta šių metų balandžio mėnesį patvirtintoje Nacionalinėje aplinkos apsaugos strategijoje[2]. Šia strategija siekiama nustatyti ilgalaikius aplinkosaugos tikslus, kurie padėtų, be kita ko, ir verslo atstovams pasirinkti tikslesnę veiksmų kryptį.

Be nacionalinės teisės, verslas taip pat yra saistomas reguliavimo bei teisinių reikalavimų, kylančių iš Europos Sąjungos teisės. Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politika grindžiama trim esminiais principais: atsargumo; prevencijos, taršos sumažinimo šaltinyje; ir „teršėjas moka“. Vienas iš svarbių aspektų, tiesiogiai susijusių su darniu vystymųsi, yra energijos suvartojimas. Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/27/ES, Europos Sąjungos valstybės narės yra įsipareigojusios didinti energijos suvartojimo efektyvumą, t.y. iki 2020 m. net 20 % sumažinti energijos suvartojimą. Viena iš direktyvoje numatytų priemonių, šiam tikslui pasiekti – bendrovės, kurios nepatenka į mažų ir vidutinių bendrovių kategoriją (paprastai tariant, yra didesnės), ne vėliau kaip iki 2015 m. gruodžio 5 d. privalo atlikti energijos vartojimo auditą. Pažymėtina, kad ši priemonė ne vienkartinė – vėliau tokios bendrovės atitinkamą auditą privalės atlikti ne rečiau kaip kas 4 metus. Lietuva, įgyvendindama direktyvą 2012/27/ES, praėjusių metų gegužės mėnesį patvirtino Energijos vartojimo efektyvumo planą. Pagal šį planą patvirtintų priemonių spektras yra platus, pradedant pastatų atnaujinimo priemonėmis, specialių pastatų projektavimo taisyklių nustatymu, ir baigiant švietėjiška veikla. 

Vienas iš esminių bet kurio teisinio reguliavimo aspektų – atsakomybės principas. Šio principo įgyvendinimo tvarką Europos Sąjungos lygiu aplinkosaugos srityje nustato Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB. Šios direktyvos tikslas – sukurti atsakomybės už aplinkos apsaugą sistemą pagal „teršėjas moka“ principą, siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti). Direktyvos kontekste principas „teršėjas moka“ aiškinamas taip, kad subjektas, kuris padarė žalą aplinkai arba sukėlė tokią grėsmę, turi užtikrinti žalos prevenciją; ištaisyti (atlyginti) padarytą žalą; bei apmokėti būtinų prevencijos ar žalos ištaisymo (atlyginimo) priemonių išlaidas.

Žinoma, kaip ir bet kuri teisės šaka, aplinkos apsaugos teisė be sankcijų taip pat siūlo ir kitas, ne prievarta įgyvendinamas priemones, skatinančias laikytis nustatyto teisinio reguliavimo. Viena iš strategijos siūlomų ir gamtai bei aplinkai draugiškų krypčių, veikti taip, kad verslo vykdomos operacijos atitiktų darnaus vystymosi koncepciją. Darnaus vystymosi koncepcija, apibūdinant ją trumpai, apima tris dimensijas: aplinkos apsaugos, ekonominę ir socialinę. Strategija darnaus vystymosi vektorių aiškina šiuo aspektu: valstybės ekonominė ir socialinė plėtra turi būti orientuota taip, kad šiandien aktualių poreikių patenkinimas nesumažintų galimybių analogiškus poreikius patenkinti ateityje. Be to, Strategija apibrėžia ir pagrindinį darnaus vystymosi tikslą – išvengti konflikto tarp Lietuvos ūkio, todėl ir verslo, augimo bei neigiamo poveikio aplinkai.

Esminė paskata veikti darnaus vystymosi kryptimi, randama bendrajame aplinkos apsaugos principe. Pagal šį principą – aplinkos apsauga yra visos valstybės ir kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga. Iš šio bendrojo principo galima išvesti ir kitus, labiau apčiuopiamus impulsus, skatinančius verslą tausoti aplinką ir gamtą: 

Pirma, būtina sąlyga veiklos teisėtumui. Aplinkosaugos užtikrinimo priemonės, be kitų priemonių, apima ir leidimų bei licencijų išdavimo tvarką. Pavyzdžiui, verslininkas, norėdamas teisėtai eksploatuoti įrenginį, galintį sukelti aplinkos teršimą ar kitokį poveikį aplinkai, privalo turėti taršos leidimą. Lygiai taip pat, norėdamas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, verslininkas privalo gauti atitinkamą leidimą. 

Antra, mokestinė nauda. Aplinkosaugoje taikomas principas, tiesiogiai veikiantis verslo subjekto mokestinę naštą – teršėjas moka. Būtent šiuo principu remiantis yra taikomi aplinkosaugą skatinantys mokesčiai. Šie mokesčiai pasižymi tuo, kad jų dydis atvirkščiai proporcingas neigiamam poveikiui, kurį gamtai sukelia bendrovės veikla. Remiantis Vyriausybės viešai skelbiama tyrimo ataskaita, 2013 m. net 12 mokesčių buvo laikomi tiesioginiais aplinkos apsaugos mokesčiais.

Trečia, viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas. Remiantis Viešųjų pirkimų įstatymu, perkančiosios organizacijos turi pareigą pirkimo objektui kelti energijos vartojimo efektyvumo ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Šiuo požiūriu, verslas, veikiantis pagal darnaus vystymosi gaires, susidurs su mažesniais iššūkiais, dalyvaudamas viešuosiuose pirkimuose.

Ketvirta, kaštų mažinimo nauda. Natūralu, kad bendrovei savo veikloje taikant inovacijas, atitinkančias darnaus vystymosi principus, ji gali, pavyzdžiui, sumažinti žaliavų ar energijos sunaudojimą. Tokie sutaupymai reikš mažesnius kaštus ir, galiausiai, atsilieps pelno nuostolių ataskaitos sąnaudų eilutei. Pavyzdžiui, neseniai paskelbta, kad viena iš stambių Lietuvos bendrovių, ieškodama alternatyvių kuro šaltinių, dalį reikiamos energijos pagamina naudodama atliekas – padangas. Pritaikius inovacijas ir, kartu su valstybės institucijomis radus tinkamą sprendimą, bendrovė gamyboje ne tik, kad panaudoja alternatyvų energijos šaltinį, taip pat energijos gamybai pasitelkia tvarkytinas atliekas.

Penkta, ir investicijų pritraukimo nauda. Remiantis teisės aktais, reglamentuojančiais Europos Sąjungos finansinės paramos teikimo tvarką, vienas iš dviejų principų, taikomų sprendžiant, ar konkrečiam investiciniam projektui skirtina parama yra – darnaus vystymosi principas. Taigi tarp bendrovės įsipareigojimų gamtai ir bendrovės potencialo pritraukti investicijas taip pat yra tiesioginis ryšys.

Šešta, socialiai atsakingos bendrovės įvaizdis. Nesunku pagrįsti, kad realiai darnaus vystymosi postulatus atitinkančią veiklą vykdanti bendrovė viešojoje erdvėje nesunkiai įveiks savo konkurentę – aplinkosaugai abejingą ar net neigiamą poveikį aplinkai darančią bendrovę. Be to, pirmojoje straipsnio dalyje minėti (ar panašūs) apdovanojimai taip pat suteikia puikų įrankį, įgalinantį save pozicionuoti pažangia, žaliąsias technologijas taikančia, bendrove. Net tos bendrovės, kurių produktai nepripažįstami laureatais, tačiau pažymimi kaip antrosios vietos laimėtojai (angl. runner-up), naudojasi tokiu efektu.

Straipsnio bendraautoriai:

Giedrė Dailidėnaitė, advokatė, Įmonių ir komercinės teisės grupės vadovė
Petras Pinevičius, advokato padėjėjas

Publikuota: 15min.lt

Pateikiama informacija skirta išimtinai informavimo tikslais ir neturėtų būti laikoma teisine konsultacija jokiu nagrinėjamu klausimu. Dėl detalesnės informacijos prašome susisiekti su advokatų kontora VARUL telefonu +370 5 248 73 37 arba elektroniniu paštu vilnius@varul.com

[1] Detaliau su Europos verslo apdovanojimais už laimėjimus aplinkos srityje (angl. European Business Awards for the Environment) ir 2014-2015 m. laureatais galite susipažinti Europos Komisijos interneto svetainėje: http://ec.europa.eu/environment/awards/winners_2014.html

[2] Strategija patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. XII-1626 „Dėl Nacionalinės aplinkos apsaugos strategijos patvirtinimo“ (TAR, 2015-04-24, Nr. 2015-06178)“

Komentarai