Dar kartą apie informacijos mainus: ar bankams leidžiama keistis komerciškai jautria informacija?

Verslas kasdien susiduria su sudėtingu, tačiau sveikai konkurencijai būtinu aspektu – netikrumu, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgs konkurentas. Anksčiau minėjome, kad toks netikrumas yra viena iš principinių konkurencijos nuostatų, reikalaujanti, kad kiekvienas ūkio subjektas savarankiškai nustatytų savo elgseną rinkoje. Tačiau jeigu konkurentai faktiškai keičiasi informacija – tiesiogiai arba sekdami vienas kito pranešimus, kokias pasekmes tokie veiksmai galėtų sukelti?

Pavyzdžiui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT), išnagrinėjęs Dole bylą[1], griežtai įvertino konkurentų atliktus komerciškai jautrios informacijos mainus ir pritaikė sankcijas. Kita vertus, šių metų rugsėjo pabaigoje Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (KT) paskelbė, kad, išnagrinėjusi pareiškimą dėl kelių Lietuvoje veikiančių bankų veiksmų, kuriais pastarieji per vieno mėnesio laikotarpį sumažino nemokamai išimamų grynųjų pinigų limitus, tokiuose veiksmuose nieko įtartino nerado[2]. Kas lėmė tokį, atrodytų, bankams nuolaidų KT sprendimą: tirtų subjektų statusas ar objektyvios faktinės bylos aplinkybės?

Nulinės tolerancijos standartas Dole byloje

Vienoje rinkoje veikiančios įmonės 2000-2002 m. laikotarpiu dalyvaudavo reguliariai vykstančiuose uždaruose dvišaliuose pasitarimuose (paprastai, trečiadieniais). Šiuose susirinkimuose konkurentai diskutuodavo dėl kitą savaitę taikytinų išankstinių prekių kainų (paprastai, paskelbiamų ketvirtadienį). Tokių pasitarimų tikslas – sužinoti, kokią išankstinę kainą taikys konkurentas, ir taip sumažinti konkurencinį netikrumą.

Įtarus, kad šie veiksmai gali būti neteisėti, viena iš tokių pasitarimų dalyvių kreipėsi į Europos Komisiją (EK) ir sutiko bendradarbiauti atskleidžiant galimą konkurencijos teisės pažeidimą. Šio kreipimosi pagrindu EK atliko tyrimą. EK tokius veiksmus pripažino draudžiamais suderintais veiksmais, o paskirtų baudų dydis daugiau nei įspūdingas, pvz.: Chiquita apskaičiuotos baudos dydis 83,2 mln. eurų (ši įmonė buvo atleista nuo baudos, kadangi bendradarbiavo su EK ir padėjo atskleisti pažeidimą), Dole paskirtos baudos dydis 45,6 mln. eurų. Galutinį sprendimą ginče priėmė ESTT ir jis buvo palankus EK. Keletas pamokų, kurias verta išmokti, po ESTT sprendimo Dole byloje:

Pirma, suderinti veiksmai – įmonių tarpusavio koordinavimo forma, kuri, nors ir neišsivystė iki sutarties sudarymo tiesiogine prasme, tačiau sąmoningai leidžia pakeisti su rizika susijusią konkurenciją praktiniu bendradarbiavimu;

Antra, suderinti veiksmai, pagal žalą konkurencijai (konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas vidaus rinkoje), gali būti dviejų rūšių: i) kurie turi tikslą daryti žalą konkurencijai ir yra draudžiami neatsižvelgiant į jų faktinį poveikį konkurencijai (sprendžiant, ar suderinti veiksmai turi tikslą riboti konkurenciją, nagrinėjami tokių veiksmų tikslai, ekonominis bei teisinis taikymo kontekstas); ii) kurie gali sukelti poveikį, žalingą konkurencijai, ir draudžiami tokiu atveju, jei tokį poveikį faktiškai sukelia;

Trečia, konkurentų veiksmus, kuriais yra keičiamasi komerciškai jautria informacija, reikia vertinti atsižvelgiant į principą, kad kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai nustatyti elgseną, kurios ketina laikytis bendrojoje rinkoje;

Ketvirta, savarankiškumo reikalavimas leidžia protingai prisiderinti prie konkurentų elgesio, tačiau griežtai draudžia bet kokį konkurentų kontaktą (tiesioginį, pvz., dvišalių susitikimų metu keičiantis informacija, ar netiesioginį, pvz., vienašališkais viešais pranešimais), jei šių kontaktų tikslas ir poveikis – žala konkurencijai;

Penkta, konkurenciniai informacijos mainai, kurie gali pašalinti konkurencinį netikrumą (pvz., konkurentų ateities veiksmai rinkoje, datos, apimtis ir būdai), laikomi suderintais veiksmais, kurie turi tikslą daryti neigiamą poveikį konkurencijai. Be to, tokie suderinti veiksmai gali turėti antikonkurencinį tikslą, net jei jie neturi tiesioginio ryšio su galutinėmis vartojimo kainomis;

Šešta, konkurentų suderinti veiksmai, kuriais keičiamasi informacija ir panaikinamas konkurencinis netikrumas, laikomi turinčiais antikonkurencinį tikslą ir yra draudžiami net ir tuo atveju, jeigu nesukelia antikonkurencinių pasekmių rinkai.

Lietuvos praktika dėl konkurencinių informacijos mainų

Straipsnio įžangoje minėta, kad KT buvo pateiktas pareiškimas, kuriame teigta, jog kai kurie Lietuvoje veikiantys bankai per vieno mėnesio laikotarpį padidino grynųjų operacijų bankomatuose įkainius vartotojams ir taip neleistinai suderino savo veiksmus. Išnagrinėjusi šį pareiškimą ir nesustačiusi reikiamų pagrindų, KT atsisakė pradėti tyrimą.

Nėra pagrindo manyti, kad KT bankus galėtų mylėti labiau nei kitus subjektus, kurių veiksmai patenka į pastarosios akiratį. Kai mato tam pagrindą, KT bankams skiria baudas ir labai reikšmingas. Šiuo atveju įdomesnis kitas klausimas: kuo bankų veiksmai, kuriais sumažintas neapmokestinamas išimamų grynųjų limitas, skyrėsi nuo situacijos Dole byloje?

Pirma, kaip matyti iš KT nutarimo, paprasčiausiai nebuvo nustatyta, kad bankai sudarė draudžiamą susitarimą. Ir priešingai, Dole byloje konkurentai teikė vieni kitiems dvišalius pranešimus apie išankstines kainas, fiziškai dalyvaudavo susirinkimuose ir jų metu derino tokias kainas, po susitikimų – suderintas išankstines kainas skelbdavo viešai.

Antra, nutarime KT padarė išvadą, kad pinigų išgryninimo bankomatuose sąlygos yra skelbiamos viešai. Dėl šios priežasties bankai gali susipažinti su vieni kitų veiksmais ir taip prisiderinti prie jų. KT sprendė, kad tirti bankų veiksmai savaime neleidžia įtarti, jog bankai atliko draudžiamus suderintus veiksmus. Iš KT nutarimo galima manyti, kad pareiškimo medžiagoje pritrūko duomenų, jog tirti bankų veiksmai peržengė „teisės protingai prisiderinti prie konkurentų veiksmų“ ribas, t. y. nebuvo pakankamo pagrindo įtarti, kad bankų kontaktų (netiesioginių, t. y. informaciją pinigų išgryninimo sąlygas paskelbus viešai) tikslas ar poveikis – žala konkurencijai.

Antrasis aspektas yra iš tiesų įdomus ir, vertinimo prasme, sudėtingas. O, jei kitame ginče būtų nustatyta, kad tam tikra informacija vienašališku pranešimu (t. y. netiesiogiai kontaktuojant su konkurentu) viešai paskelbta vien tik tam, kad konkurentas būtų pakviestas neteisėtai derinti savo veiksmus?

Remiantis EK parengtomis gairėmis, iš tikrųjų vieši konkurentų pranešimai, pvz., laikraštyje, paprastai neturėtų sukelti konkurencijos problemų. Tačiau ten pat neatmetama galimybė, kad ir vienašališkais pranešimais gali būti padarytas konkurencijos teisės pažeidimas: pvz., jei po tokio skelbimo informaciją viešai paskelbia kiti konkurentai, nes, visų pirma, konkurentai, strategiškai atsakydami į vienas kito viešus skelbimus (pvz., patikslindami savo ankstesnius skelbimus pagal konkurentų skelbimus), gali vykdyti strategiją, kuria siekiama bendrai susitarti dėl derinimo sąlygų. Tokią situaciją nesunku įsivaizduoti, pvz., viena įmonė, žinodama, kad jos pranešimus seka konkurentas, nors ir neprivalėdama tokios informacijos skelbti viešai, spaudos pranešime pasvarstytų apie tai, kad esamos produktų kainos yra per ne lyg žemos, dėl ko jau kitą ketvirtį jos turėtų pradėti kilti. Generalinė advokatė, teikdama išvadą T-Mobile byloje[3], nurodė, kad tais atvejais, kai pasikeitimas informacija vyksta labai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje, net jei tik viena įmonė atsisako konfidencialumo ir atskleidžia savo konkurentams konfidencialią informaciją apie planuojamą elgseną rinkoje, tokie veiksmai sumažina visų dalyvių netikrumą dėl būsimo rinkos veikimo ir kyla grėsmė, kad sumažės konkurencija ir atsiras suderinti veiksmai tarp rinkos dalyvių. Kaip minėta ankstesniame mūsų straipsnyje, 2015 m. pradžioje panaši situacija, susijusi su vienašališkais konkurentų pranešimais, kuriais buvo galimai atskleidžiama komerciškai jautri informacija, jau buvo susiklosčiusi, ir dėl jos KT buvo išreiškusi rimtą susirūpinimą.

Matyti, kad, nors savaime vienašališki ir iš tikrųjų vieši konkurentų pranešimai nekelia konkurencijos problemų, esant tam tikroms sąlygoms tokie vienašališki veiksmai (pavyzdžiui, finansų įstaigos vieši pranešimai apie numatomą jos elgseną rinkoje) galėtų patekti į konkurencijos prasme draudžiamų veikų spektrą. Kol kas Lietuvos praktikoje panašių bylų dėl vienašališko komerciškai jautrios informacijos atskleidimo, turinčio tikslą pakviesti konkurentus neteisėtai derinti veiksmus, dar nebuvo, tačiau tai nereiškia, kad tokių tyrimų negali būti ateityje.

Straipsnio bendraautoriai:

Giedrė Dailidėnaitė - advokatų kontoros VARUL advokatė, įmonių ir komercinės teisės grupės vadovė

Petras Pinevičius - advokatų kontoros VARUL advokato padėjėjas

www.varul.com

Publikuota: Delfi.lt 

Straipsnyje pateikiama informacija skirta išimtinai informavimo tikslais ir neturėtų būti laikoma teisine konsultacija jokiu nagrinėjamu klausimu. Dėl detalesnės informacijos prašome susisiekti su advokatų kontora VARUL telefonu +370 5 248 7337 arba elektroniniu paštu vilnius@varul.com

 

[1] ESTT 2015 m. kovo 19 d. sprendimas Dole Food Company Inc prieš Europos Komisiją, C-286/ 13 P

[2] KT 2015-09-24 nutarimas Nr. 1S-103/2015, http://kt.gov.lt/index.php?show=nut_view&nut_id=1646

[3] Generalinės advokatės Juliane Kokott išvada byloje T-Mobile Netherlands Nr. C-8/08, 53-54 paragrafai

Komentarai