Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas

Laikinosios apsaugos priemonės – teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo visuma, kuria siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomu. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad apibūdinant laikinąsias apsaugos priemones galima išskirti tokius esminius bruožus: laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, šios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo, tokias priemones, išnykus būtinumui jas taikyti ar kitaip pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali panaikinti tiek aukštesnės instancijos teismas, kurio žinioje yra byla, tiek ir pats jas pritaikęs teismas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Svarbus aspektas yra tai, jog ieškovas, kurio prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo buvo atmestas, nepraranda teisės reikšti tokį prašymą pakartotinai, jei atsiranda papildomų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų konstatuoti byloje atsiradus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba išnykus pagrindui, dėl kurių laikinąsias apsaugos priemones taikyti buvo atsisakyta. Laikinosios apsaugos priemonės apibūdinamos ir kaip preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnis). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę teismas išnagrinėja itin atidžiai, todėl jų taikymas ypač siejamas su atsakovo interesų apsauga. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą.

Taikant ieškinio užtikrinimo priemones, teisingumas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginama visiškai, tačiau kartu būtina atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, į jo turtinę padėtį, ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo pasekmes skolininkui bei kitiems su skolininko veikla susijusiems asmenims. Taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. teisingumas reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis taip pat ir ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo principas, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Laikoma, kad pagal taikymo tikslą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: pirma, konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai), antra, teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas) bei, trečia, prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai). Teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgia į minėtus taikymo tikslus, t. y., kokie tikslai laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi būti pasiekti konkrečiu tikslu ir tuo pačiu atsako į klausimą, ar laikinoji apsaugos priemonė lems kreditorių apsaugą nuo galimos žalos atsiradimo.

Praktikoje dažnai kyla ginčas, ar didelė ieškinio reikalavimo suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakant į minėtą klausimą būtina atsižvelgti į teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Ši prezumpcija (ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką) nėra absoliuti, todėl kiekvienu atveju teismas turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra tikrai didelė. Teismas kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias bylos faktines aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes.

Pagal Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos bet kurioje proceso stadijoje (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir, priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai. Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai. Dėl to teismas, spręsdamas prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, turi įvertinti, ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys nebeįmanomas, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų taikymu siekiamus tikslus.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama svarbi taisyklė, kad įkeistas atsakovo turtas nepanaikina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės. Akcentuotina, kad aplinkybė, jog nekilnojamasis turtas yra įkeistas ir įregistruota hipoteka, netrukdo teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tokį turtą areštuoti. Be to, teismų praktikoje pabrėžiama, jog tai, kad atsakovams priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas, taikytas areštas apsunkina tik tokio turto perleidimą, bet ne valdymą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ypač akcentuojama ir aplinkybė, kad areštuoto turto įkeitimas nepaneigia jo realizavimo galimybės. Aplinkybė, jog areštuotas nekilnojamasis turtas yra įkeistas pagal kitas atsakovų prievoles, nepaneigia išvados, jog pakeitus arešto objektą ieškovo reikalavimų įvykdymas nagrinėjamoje byloje yra užtikrintas. Taigi darytina išvada, kad pagal suformuotą teismų praktiką įkeistas turtas laikomas tinkamu turtu kaip prevencinė ieškinio reikalavimų užtikrinimo priemonė.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas svarbus ir bankroto bylose. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bankroto bylose reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, kuriame numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Kitų laikinųjų apsaugos priemonių klausimų Įmonių bankroto įstatymas nereguliuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai bankroto byloje nagrinėjami pagal Civilinio proceso kodekse nustatytas taisykles.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, t. y. kai nėra patikimų duomenų apie grėsmę teismo sprendimo įvykdomumui, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos. Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Kai pareiškėjas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo, atliekamas preliminarus prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktų duomenų vertinimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškinys bus pareikštas ir pagal jį palankus sprendimas ieškovui galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Svarbu pažymėti, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo dienos, privalo pagrįsti ne tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas), bet ir priežastis, pateisinančias ieškinio pareiškimo atidėjimą. Be to, pareiškėjas privalo motyvuotai pagrįsti, kodėl laikinosios apsaugos priemonės konkrečiu atveju privalo būti taikomos nedelsiant, dar neinicijavus teismo proceso, t. y. pareiškėjas taip pat privalo įrodyti egzistuojant specialiąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo sąlygas.  

Straipsnio autorius:

Teisininkė Regina Kavaliauskaitė

Uždaroji akcinė bendrovė „VERSUM“

www.versum.lt

Komentarai