Net ir apsidraudus gali tekti susimokėti

Šarūnas Siudikas, advokato padėjėjasLietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – Įstatymas) numato, kad draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos net jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų. Atrodytų, kad ir tokiu atveju draudiminė apsauga galioja, nes nukentėjusiesiems žala atlyginama. Tačiau, dėl netinkamo savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo vežėjas pats gali likti be draudiminės apsaugos, nes Įstatymas suteikia išmoką išmokėjusiam draudikui teisę reikalauti iš vežėjo grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtas sumas. Šitaip vežėjas, o ne draudimo įmonė, lieka tuo „kraštiniu“ žalos atlygintoju. Teismų praktika rodo, kad vykdydami draudimo sutartis vežėjai daro ir daugiau klaidų, dėl kurių vėliau tenka draudikui grąžinti draudimo išmoką ar jos dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje tai laikoma teisine kompensuojamojo pobūdžio sankcija.

LAT: „Grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su dėl padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu“.

Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarka (toliau – Tvarka) nustato vadinamąsias lubas, kurios taikomos apskaičiuojant draudimo įmonei grąžinamos išmokos dydį. Nustatant grąžinamos sumos dydį kiekvienu atveju taip pat atsižvelgiama į draudimo sutarties nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdami tokias bylas, teismai dažnai reikšminga aplinkybe laiko tai, kad vežėjų veikla yra susijusi su transporto paslaugomis, krovinių vežimu keliais. Laikoma, kad vežėjams yra (turi būti) žinomi draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos. Dėl šių priežasčių iš vežėjų neretai priteisiamos maksimalios leidžiamos susigrąžinti draudimo išmokos.

Nesavalaikis pranešimas apie draudiminį įvykį – pagrindas dalies draudimo išmokos grąžinimui

LAT nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2013 nustatyta, kad eismo įvykio metu lūžo vežėjui priklausiusios priekabos ašis, nukrito ratai, kurie apgadino dvi trečiųjų asmenų transporto priemones, sutrikdė jų valdytojų sveikatą. Nukentėjusiesiems žalą atlyginęs ieškovas (draudimo bendrovė) prašė teismą iš vežėjo priteisti dalį draudimo išmokos, nes vežėjas apie draudiminį įvykį nepranešė per Įstatyme numatytą trijų darbo dienų terminą ir eksploatavo techniškai netvarkingą transporto priemonę. Kasacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į svarbias aplinkybes, kad ieškovą apie draudiminį įvykį vežėjas informavo tik po dešimties dienų, kai priekaba jau buvo sutaisyta. Teismas sprendė, jog dėl šių priežasčių draudimo įmonė prarado galimybę ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis, taigi ir faktą, ar eismo įvykio metu transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad draudimo įmonė turėjo teisę reikalauti grąžinti nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas.

Draudikas turi teisę reikalauti draudimo išmokos grąžinimo iš draudimo įmokos nesumokėjusio vežėjo

Teismai yra nagrinėję ne vieną bylą, kur draudimo bendrovės reikalaudavo grąžinti dalį draudimo išmokos dėl to, kad vežėjai nesumokėdavo draudimo įmokos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek dalies, tiek visos įmokos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu laikomas draudimo sutarties pažeidimu. Vežėjai ieškinius prašydavo atmesti, teigdami, kad draudimo bendrovė nuo tokio pažeidimo galėjo gintis nutraukdama draudimo sutartis, reikalaudama delspinigių ar nuostolių atlyginimo. Įmokas sumokėję pavėluotai (kartais ir po draudiminio įvykio), pabrėždavo, kad draudimo įmonės jas priimdavo ir negrąžindavo, o pretenzijų ar priminimų nereikšdavo. Tačiau teismai suformulavo taisyklę, kad nuostatos, tiek reglamentuojančios draudimo sutarties nutraukimą, kai vežėjas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartį, tiek numatančios draudiko teisę reikalauti delspinigių nuo nesumokėtos sumos ar pranešimas apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius savaime neriboja draudimo įmonės teisės reikalauti draudimo išmokos sugrąžinimo. Kitaip tariant, draudimo bendrovė turi teisę reikalauti draudimo išmokos grąžinimo net ir tuo atveju, kai vežėjas draudimo įmoką sumoka po draudiminio įvykio. LAT praktikoje akcentuojama, jog: „svarbus ir gintinas, priteisiant kompensavimo išlaidų dalį, draudiko interesas laiku gauti finansines įplaukas iš draudėjų, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvų draudimo apsaugos teikimą. Tai atitinka ir draudėjų interesus, nes draudėjas transportu perveža klientų krovinius, tai neretai susiję su nuostoliais dėl eismo įvykių: transporto priemonių gedimo, krovinių arba kitokio turto žuvimo ar sugadinimo“.

Draudimo įmonės teisė reikalauti grąžinti draudimo išmoką nėra absoliuti

LAT ne vienoje byloje akcentavo, kad ši draudimo bendrovės teisė – santykinė ir taikoma kartu su Įstatyme įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Be anksčiau minėtų Įstatyme ir Tvarkoje nustatytų bendro pobūdžio kriterijų, sprendžiant ginčus dėl draudimo išmokų grąžinimo, kai nesumokėta draudimo įmoka (jos dalis) atsižvelgiama į nesumokėtos sumos dydį, praleisto termino trukmę, terminų praleidimo priežastis, kitas su tuo susijusias aplinkybes. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur ieškovui draudimas yra įprasta komercinė veikla, dėl ko jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Dėl šių priežasčių atsiradę neigiami padariniai LAT praktikoje paprastai padalinami abiems ginčo šalims – ieškiniai tenkinami tik iš dalies. Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2013 LAT atsižvelgė į tai, kad vežėjas, nors ir pavėluotai, bet draudimo įmoką ieškovui sumokėjo, terminą praleido tik 4 mėnesius, o draudimo išmoka nedaug viršijo draudimo įmokos dydį ir priteisė ieškovui pusę reikalautos sumos. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2013, atsižvelgęs į tai, kad vežėjas vengė laiku mokėti draudimo įmokas pagal dvi draudimo sutartis, o draudikas šių sutarčių nenutraukė, teismas priteisė iš atsakovo grąžinti ieškovui 2/3 draudimo išmokų.

Pažymėtina, kad draudimo sutartis yra viešoji sutartis, dėl ko draudimo įmonė negali atsisakyti ją sudaryti. Todėl galima teigti, kad draudikams suteikta teisė reikalauti draudimo išmokos sugrąžinimo yra kaip garantija, kad netgi tuo atveju kai draudimo įmonė negauna draudimo įmokos, ji gali teikti draudimo apsaugą ir išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims. Savo ruožtu, tai taip pat turėtų drausminti draudėją – draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę.

Dėl neinformavimo apie padidėjusią riziką ir pareigos grąžinti draudimo išmoką

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris. Jos sudarymo metu šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils vežėjo atsakomybė, o draudimo įmonei teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. LAT yra išaiškinęs, kad: „Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą“. Būtent dėl to Įstatymas numato draudiko teisę, prieš sudarant sutartį, patikrinti vežėjo pateiktą informaciją, dokumentus, o taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Vežėjas, savo ruožtu, yra įpareigojamas ne tik pateikti tokią informaciją, bet ir informuoti draudiką apie po sutarties sudarymo padidėjusią riziką.

Civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013 LAT sprendė, kad draudimo sąlygų standartizavimas: „nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis“. Minėtoje byloje draudimo įmonė pareiškė ieškinį dėl trečiajam nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos priteisimo. Atsakovo vairuotojas žalos padarė Vokietijoje, kai šalių sudaryta Draudimo sutartis numatė, kad vežėjo transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikoje. Ieškovas laikė, kad vežėjas neinformavo jo apie padidėjusią riziką ir rėmėsi tuo metu galiojusių Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis. LAT kolegija sprendė, kad draudimo įmonė, vertindama draudimo riziką ir apskaičiuodama draudimo įmoką, pagrįstai atsižvelgė į vežėjo nurodytą aplinkybę dėl transporto priemonės eksploatavimo tik Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, prieš vykdamas apdraustąja transporto priemone į kitas valstybes, vežėjas privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o šis, atsižvelgdamas į padidėjusią draudimo riziką, galėjo pareikalauti perskaičiuoti draudimo įmoką. Kasacinis teismas atmetė vežėjo argumentus, jog jis neprivalėjo mokėti papildomos draudimo įmokos dėl draudimo apsaugos kitose Europos Sąjungos valstybėse, nes draudimo apsauga visoje Europos Sąjungos teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu (Įstatymo 10 str. 1 d.). LAT kolegijos vertinimu: „Draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė eksploatuojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ 10 str. 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui“. Teismas laikė, kad byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo kitoje ES valstybėje narėje, o atitinkamai nėra ir pagrindo tenkinti vežėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Tokia poziciją teismas grindė aplinkybe, kad nukentėjusiam asmeniui padaryta žala buvo atlyginta. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo draudimo įmonės ieškinys buvo patenkintas, liko nepakeistas.

Klausimas dėl informavimo apie vilkiko eksploatavimą kitose ES šalyse kol kas neatsakytas

Civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2013, kuri buvo analogiška aukščiau aptartai tiek draudimo įmonės reikalavimų, tiek vežėjo atsikirtimų atžvilgiu, LAT vis tik nusprendė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

  • ar Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnis, pakeistas Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, aiškintinas taip, kad draudimo sutarties šalys neturi teisės susitarti dėl draudimo apsaugos apdraustajam susiaurinimo teritorijos atžvilgiu (taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje), tačiau bet kokiu atveju nesusiaurinant nukentėjusiųjų apsaugos, t.y. transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų kitoje ES valstybėje narėje apibrėžti kaip draudimo riziką didinantį veiksnį, kuriam esant turi būti sumokėta papildoma draudimo įmoka? 
  • ar laisvo asmenų ir transporto priemonių judėjimo visoje ES erdvėje principas bei bendrasis Europos Sąjungos lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja pirmiau nurodytas draudimo sutarties šalių susitarimas, susiejantis draudimo riziką su transporto priemonės eksploatavimu teritorijos atžvilgiu?

Atsižvelgiant į tai, koks bus ESTT prejudicinis sprendimas aukščiau nurodytais klausimais, priklausys ir LAT sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2013. Manytina, kad po kasacinio teismo sprendimo gali keistis ir Lietuvos Respublikoje veikiančių draudimo įmonių kainodara.

Aptarta teisminė praktika iliustruoja tik keletą situacijų, kuomet draudimo bendrovė gali pareikalauti vežėją sugrąžinti draudimo išmoką. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymas nenumato baigtinio sąrašo atvejų, kada draudimo įmonė gali pasinaudoti tokia teise. Pagal Įstatymą, draudimo įmonė to gali pareikalauti, jei vežėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Todėl tinkamas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymas yra ypač reikšmingas. 

Advokato Mindaugo Šimkūno ir partnerių kontora VERUM

 

 

 

 

 

Straipsnio autorius:

Advokato padėjėjas Šarūnas Siudikas

Advokato Mindaugo Šimkūno ir partnerių kontora VERUM

www.verum.lt

Komentarai