Lizingo sutartis. Lizingo gavėjo teisių ir teisėtų interesų apsauga. Galimi teisių pažeidimo atvejai
Pastaruoju metu atsigaunant kreditavimo rinkai, darosi vis populiaresnis ir lizingo institutas. Vertinant iš verslo perspektyvos, lizingas yra puiki galimybė įmonėms vystyti, modernizuoti bei plėsti savo veiklą. Vis dėlto lizingas, kaip ir kiekvienas kreditavimo sprendimas yra neatsiejamai susijęs su išaugusia rizika, todėl neretai tenka teisminiu keliu ginti lizingo gavėjų teises ir teisėtus interesus. Apie pagrindinius lizingo sutarties aspektus, rizikos veiksnius, kylančius vykdant lizingo sutartį, o taip pat lizingo gavėjų teisių gynimo būdus bei priemones, bus pasisakyta šioje publikacijoje.
Lizingo sutarties samprata bei esmė:
Lizingas yra finansavimo paslauga, pagal kurią lizingo davėjas, pagal lizingo gavėjo pageidavimą nuperka savo nuosavybėn konkretų daiktą ir perduoda jį lizingo gavėjui naudotis. Lizingo sutartis yra pakankamai specifinė sutartis, kadangi pagal ją nupirkto daikto savininku tampa lizingo davėjas ir tokiu lieka iki pat tol, kol lizingo gavėjas neišmoka visos lizingo sutarties sumos, tačiau daiktą naudoja, ekonominę naudą gauną, o taip pat visas rizikas prisiima lizingo gavėjas. Dar daugiau, perkant daiktą lizingu, daikto pirkėjas būna lizingo davėjas, tačiau lizingo davėjas, jei sutartis nenustato ko kita, iš esmės neprisiima visiškai jokių su daikto pirkimu susijusių rizikų. Visas rizikas, kurias sukelia daikto pirkimo – pardavimo sutartis (pvz. daikto kokybės, daikto komplektiškumo, netgi daikto pristatymo) prisiima lizingo gavėjas
Dar vienas pakankamai įdomus aspektas, liečiantis lizingo sutarties ypatumus, yra susijęs su nuosavybės teisės į lizingo sutarties dalyką perėjimu. Įstatymu nustatyta tvarka nėra būtina, kad, lizingo gavėjui išmokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą sumą, nuosavybės teisė pereitų lizingo gavėjui. Lizingo sutartis gali numatyti, kad, lizingo gavėjui išmokėjus visą lizingo sutarties sumą, nuosavybės teisė į lizingo dalyką (daiktą, kuris buvo lizingo sutarties objektu) išlieka lizingo davėjui. Tokia nuostata paaiškinama tuo, kad, pagal klasikinę lizingo sutarties sampratą lizingo sutartis tęsiasi tol, kol lizingo objektu esantis turtas nebūna visiškai nudėvimas, todėl, pasibaigus lizingo sutarčiai, nuosavybės teisė į visiškai nudėvėtą lizingo sutarties objektą būna jau mažai aktuali.
Taigi, lizingo sutartis yra pakankamai įdomus bei specifinis teisinis institutas, kuris, verslininkų tinkamai išnaudojamas, gali atnešti daug naudos. Kita vertus, tai yra pakankamai rizikinga sutartis, o apie sutarties vykdymo metu kylančias rizikas bei lizingo gavėjų teisių gynybos priemones pakalbėsime šioje publikacijoje toliau.
Rizikos, kylančios dėl lizingo objektu esančio daikto kokybės:
Daiktas, esantis lizingo sutarties objektu, kiek ir bet koks kitas pagal pirkimo – pardavimo sutartį įgytas daiktas gali neatitikti bendrųjų ar specialiųjų kokybės reikalavimų. Esant tokioms aplinkybėms, gali kilti klausimas, kas turėtų prisiimti neigiamą įsigyto daikto kokybės riziką? Atsakymas į šį klausimą yra pakankamai vienareikšmiškas – lizingo gavėjas. Savo ruožtu, lizingo davėjas neigiamos nupirkto daikto kokybės rizikos dažniausiai neprisiima, nepaisant to, kad teisiškai daikto pirkėjas yra būtent lizingo davėjas. Lizingo davėjas neigiamą įsigyto daikto kokybės riziką gali prisiimti tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad lizingo davėjas darė įtaką lizingo gavėjui, kai šis rinkosi daiktą – lizingo sutarties dalyką.
Bendroje praktikoje kartais pasitaiko tokių atvejų, kuomet lizingo davėjas liepia lizingo gavėjui daiktą rinktis tik iš nustatytų pardavėjų ar net vieno kokio nors konkretaus pardavėjo. Tokiu atveju, tikimybė įrodyti lizingo davėjo atsakomybę už daikto trūkumus tampa reali.
Rizikos, kylančios dėl neatsiskaitymo už lizingo objektu esantį daiktą:
Kaip jau minėta, lizingo sutartis, kaip ir iš esmės visos kreditavimo sutartys, yra pakankamai rizikingos, o esminė tokių sutarčių rizika yra susijusi su lizingo davėjo galimybėmis tinkamai ir laiku vykdyti lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Natūralu, kad, vykdant lizingo sutartis, neretai neišvengiama tokių situacijų, kad pablogėja lizingo gavėjo finansinė padėtis, o tuo pačiu ir galimybės tinkamai vykdyti lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Tokiu atveju beveik kiekvienam lizingo gavėjui kildavo klausimas: o kas dabar?
Iki šiol visos lizingo bendrovės laikydavosi tokios praktikos, kad iš finansinių sunkumų patiriančio lizingo gavėjo būdavo paimamas lizingo objektu esantis turtas, o lizingo gavėjas dar priedo turėdavo arba sumokėti lizingo davėjui pakankamai didelę baudą už finansinių įsipareigojimų nevykdymą (baudos dydis neretai siekdavo 30-40 proc. nuo visos lizingo sutarties vertės), arba netgi paimdavo lizingo objektu esantį turtą, taip pat pareikalaudavo nuostolių ir, tuo pačiu, sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas įmokas.
Gera naujiena yra ta, kad naujausioje Lietuvos teismų jurisprudencijoje tokia lizingo bendrovių vykdyta praktika yra pripažinta kaip neteisėta. Vienoje naujausių Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių buvo konstatuota, kad, net ir nutraukus lizingo sutartį prieš terminą, lizingo davėjas neturi teisės iš lizingo gavėjo reikalauti to, ko lizingo davėjas nebūtų gavęs, jei lizingo gavėjas būtų sutartį įvykdęs tinkamai. Taigi, nutraukus lizingo sutartį prieš terminą, lizingo davėjas gali pasiimti lizingo dalyku esantį daiktą, jį realizuoti įstatymų nustatyta tvarka, o iš lizingo gavėjo reikalauti tik tų nuostolių, kurių nepadengia lėšos, gautos realizavus lizingo objektą.
Be to, įmanoma ir tokia situacija, kad perimto lizingo objektu esančio turto vertė ar kaina, gauta realizavus šį perimtą turtą, viršija lizingo gavėjo likusius įsipareigojimus lizingo davėjui pagal lizingo sutartį. Tokiu atveju lizingo davėjas yra įpareigotas grąžinti lizingo gavėjui visas pinigų sumas, kurios buvo gautos realizavus turtą, iš šios sumos atskaičius lizingo davėjui pagal sutartį priklausančias pinigų sumas.
Kitos rizikos:
Sudarant lizingo sutartį, kurios metu lizingo davėjas nuperka iš pardavėjo lizingo gavėjo pageidaujamą daiktą ir jį turėtų perduoti lizingo gavėjui jam valdyti ir juo naudotis, įmanomos tokios faktinės situacijos, kuomet lizingo objektu esantis turtas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra perduodamas lizingo gavėjui. Kyla klausimas, kas turėtų prisiimti tokią riziką? Deja, bet tenka konstatuoti, kad lizingo sutartis yra konsensualinė, o ne realinė sutartis, t.y. ji įsigalioja nuo jos sudarymo momento, o ne nuo to momento, nuo kurio sutarties dalykas yra perduodamas kitai sutarties šaliai. Taigi, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, lizingo objektu esančio turto neperdavus lizingo gavėjui, būtent pastarajam ir tenka visa neigiama neperdavimo rizika.
Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, lizingo gavėjas savo teises galėtų ginti reikšdamas ieškinį arba daikto pardavėjui, arba net ir lizingo davėjui, jei rasti daikto pardavėją buvo lizingo davėjo pareiga.
Straipsnio autorius
Dominykas Vanhara
Advokatas, vadovaujantis partneris
Advokatų kontora „Vanhara Law Firm“
------------------------------------------
Nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis nėra ir negali būti laikoma ar traktuojama kaip teisinė konsultacija. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu [email protected] arba telefonu +37060419315. Pirminė teisinė konsultacija yra nemokama.