Byla L2-9458-726/2009
Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

1Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja Audronė Bugelevičienė, rašytinio proceso tvarka civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Sergel“ pareiškimą skolininkui E. P. dėl skolos ir delspinigių priteisimo

Nustatė

2Kreditorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko 1084,16 Lt skolos, 39,03 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

3Pareiškimą atsisakytina priimti.

4Kreditorius savo reikalavimą dėl skolos priteisimo iš skolininko grindžia UAB „Sergel“ ir UAB „Omnitel“ (toliau – pradinis kreditorius) sudaryta Skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartimi, kurios pagrindu kreditorius įgijo reikalavimo teisę į skolininko įsiskolinimo priteisimą pagal skolininko ir pradinio kreditoriaus 2004-10-21 sudarytą sutartį dėl viešojo judriojo telefoninio ryšio paslaugų teikimo (toliau – Sutartis). Kreditorius pareiškime nurodo, kad skolininko gyvenamoji vieta yra Kaune, tačiau pareiškimas šiam teismui pateikiamas vadovaujantis su Sutarties 9.6. punktu, nustatančiu, kad šalims nesusitarus, visi ginčai sprendžiami teisme pagal ieškovo gyvenamąją ar buveinės vietą. Byloje iškilo būtinumas įvertinti Sutarties nuostatos dėl sutartinio teismingumo atitikimą teisės aktų reikalavimams. Pažymėtina, kad nurodyta analizė yra susijusi tik su ginčo teismingumo klausimu ir jokiu būdu nereiškia ginčo sprendimo iš esmės.

5Byloje pateikta Sutartis buvo sudaryta tarp juridinio asmens, užsiimančio viešojo judriojo ryšio paslaugų už užmokestį teikimu (pradinio kreditoriaus), ir fizinio asmens (skolininko). Sutartimi pradinis kreditorius įsipareigojo atlygintinai teikti skolininkui paslaugas, o skolininkas įsipareigojo naudotis paslaugomis ir už jas atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 1.1. punktas). Sutarties dalykas, šalių ypatumai ir paslaugos pobūdis aptariamą sutartį leidžia kvalifikuoti vartojimo sutartimi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 str. 4 d.), o skolininką – vartotoju (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 punktas). Kaip matyti iš Sutarties vizualinės išraiškos, jos sąlygos yra išdėstytos pradinio kreditoriaus rekvizitais pažymėtame lape, o sutarties tekstas yra spausdintas. Nors Sutarties sąlygos, apibūdinančios paslaugos gavėją, yra atspausdintos, tačiau tai padaryta lape, kuriame jau buvo išdėstytos bendrosios Sutarties nuostatos bei pradinio kreditoriaus rekvizitai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Sutarties sąlygos, nesusijusios su paslaugos gavėjo duomenimis, yra pradinio kreditoriaus iš anksto, nederinant su skolininku, nevienkartiniam naudojimui parengtos nuostatos – standartinės sutarčių sąlygos (CK 6.185 straipsnis). Standartine sąlyga yra ir minėta Sutarties nuostata, įtvirtinanti sutartinį teismingumą.

6Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, įgyvendinamų per žemesnės teisinės galios norminius teisės aktus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad: vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008); vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002, 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Pažymėtina, kad vartojimo sutarties institutas, kaip ir kiekvienas teisės institutas, turi būti taikomas atsižvelgiant į jo tikslą – didesnės vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

7Teismo nuomone, vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas turi būti taikomas ne tik iš esmės nagrinėjant iš vartojimų santykių kylančias bylas ir jose priimant sprendimus (plačiąja prasme), bet ir sprendžiant verslininko vartotojui pareikšto ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, kuomet teismas privalo ex officio įvertinti standartines vartojimo sutarties sąlygas dėl sutartinio teismingumo, nes tik taip gali būti užtikrinta visapusė vartotojų teisių apsauga. Vartotojas, kaip labai dažnai ekonomiškai silpnesnė vartojimo sutarties šalis, neabejotinai yra suinteresuotas, kad iš vartojimo santykių kilęs ginčas būtų sprendžiamas kuo ekonomiškiau laiko ir išlaidų atžvilgiu. Todėl neatsitiktinai įstatymų leidėjas suteikia vartotojui teisę ieškinius (pareiškimus) verslininkui pareikšti teisme savo nuožiūra: arba pagal vartotojo gyvenamąją vietą, arba pagal verslininko gyvenamąją ar buveinės vietą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 29 straipsnis, 30 straipsnio 11-12 punktai). Analogiškas alternatyvaus teismingumo taisykles iš vartojimo sutarčių kylantiems ginčams spręsti nustato ir 2000-12-22 Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 16 straipsnio 1 dalis.

8Teismo nuomone, iš vartojimo santykių kilusių ginčų sprendimas kitame nei skolininko – vartotojo gyvenamosios vietos teisme, nesant tokiam nagrinėjimui sąmoningo vartotojo sutikimo, neatitinka vartotojo interesų, nes toks ginčo sprendimas kainuoja daugiau lėšų ir laiko, nei jo sprendimas vartotojo gyvenamosios vietos teisme. Ypač tai taikytina tuo atveju, kai ginčas, remiantis standartinėmis vartojimo sutarties sąlygomis, spręstinas kreditoriaus – verslininko pasirinkimu, jo buveinės vietoje ar mieste, kuriame yra jo buveinė, nes paminėtais atvejais verslininkui suteikiamas nepagrįstas pranašumas vartotojo atžvilgiu. Be to, vartotojas, įvertinęs šias laiko ir lėšų sąnaudas, gali apskritai nuspręsti neginti savo teisių nuo kreditoriaus – verslininko pareikštų reikalavimų, net jei tokie reikalavimai, vartotojo nuomone, ir yra visiškai nepagrįsti. Tai ypač pasakytina tuo atveju, kai verslininko reikalavimas pinigine išraiška nėra sąlyginai didelis ir galimos vartotojo bylinėjimosi sąnaudos būtų nedaug mažesnės ar net didesnės nei verslininko pareikštas reikalavimas. Situacija, kai iš vartojimo sutarčių kilęs ginčas, remiantis tokių sutarčių standartinėmis sąlygomis, būtų nagrinėjamas verslininko pasirinkimu, jo buveinės vietoje ar mieste, kuriame yra jo buveinė, iš esmės prieštarautų konstituciniams vartotojų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei teisminės gynybos principams.

9Dėl šių priežasčių, teismas daro išvadą, kad standartinė verslininko parengta vartojimo sutarties sąlyga dėl sutartinio teismingumo, įtvirtinanti vartotojui nepalankesnes teismingumo taisykles nei tai jam nustato įstatymai, nelaikytina šalių susitarimu CPK 32 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad iš esmės tokios pačios pozicijos laikosi ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

10Tokia yra šioje byloje pateiktos Sutarties 9.6. punkte įtvirtinta pradinio kreditoriaus parengta standartinė sąlyga, leidžianti kreditoriui pareiškimą pateikti pagal kreditoriaus buveinės vietą. Kreditorius šia nuostata pasinaudojo ir pareiškimą pateikė pagal kreditoriaus buveinės vietą, nors skolininko – vartotojo gyvenamoji vieta ir yra Kaune. Atkreiptinas dėmesys, kad nors minėta nuostata teisę pasirinkti teismą suteikia ieškovui (kreditoriui), nepriklausomai nuo to, ieškovas (kreditorius) konkrečiu atveju yra verslininkas ar vartotojas, tokia sąlyga iš esmės yra naudinga tik pačiam verslininkui, nes įstatymai vartotojui ir taip leidžia pasinaudoti alternatyvaus teismingumo taisyklėmis (CPK 29 straipsnis, 30 straipsnio 11-12 dalys). Aptarta nuostata dėl aukščiau išdėstytų argumentų laikytina ne tik pažeidžiančia konstitucinius vartotojų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei teisminės gynybos principus, bet ir apskritai nelaikytina šalių susitarimu dėl teismingumo CPK 32 straipsnio 1 dalies prasme, todėl sprendžiant ginčo teismingumo klausimą negali būti taikoma.

11Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta kreditoriaus pareiškimą atsisakytina priimti, kaip neteismingą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui ir kreditoriui pasiūlytina kreiptis į teismą pagal skolininko gyvenamąją vietą – į Kauno miesto apylinkės teismą (CPK 137 str. 2 d. 2 p., 435 str. 2 d. 3 p.).

12Teismas, vadovaudamasis LR CPK 435 str. 2 d. 3 p.

Nutarė

13Atsisakyti priimti kreditoriaus UAB „Sergel“ pareiškimą skolininkui E. P. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

14Išaiškinti kreditoriui, kad atsisakymas priimti pareiškimą neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka pateikti pareiškimą teismui pagal teismingumą – Kauno miesto apylinkės teismui.

15Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai