Byla e2A-360-516/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Amikon“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-57-450/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Amikon“, V. R. ir uždarajai akcinei bendrovei „Sabenavita“ (tretieji asmenys – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė Pilotų treniruočių centras, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „PTC-1“) dėl skolos pagal kredito sutartį, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės bei teisės sustabdyti prievolių kreditoriui vykdymą institutų aiškinimo ir taikymo.

5Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) DNB bankas kreipėsi į teismą, nurodydama, kad ji ir BUAB Pilotų treniruočių centras (toliau – ir PTC) 2007 m. birželio 15 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-383 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – ir Kredito sutartis 1), pagal kurią kredito gavėjai suteiktas 2 018 652 Eur kreditas iki 2014 m. birželio 30 d. Praleidusi Kredito sutartyje 1 nustatytą kredito grąžinimo terminą, PTC įsipareigojo mokėti ieškovei papildomas palūkanas, o už laiku nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, įsipareigojimo mokestį – 0,1 % dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Ieškovė taip pat paaiškino, kad prievolių pagal Kredito sutartį 1 įvykdymui užtikrinti buvo sudarytos laidavimo sutartys: 2007 m. birželio 4 d. laidavimo sutartis Nr. 144-07L su V. R., 2008 m. rugpjūčio 13 d. laidavimo sutartis Nr. 233-08L su UAB „Amikon“ (toliau – ir Laidavimo sutartis 1), 2009 m. vasario 12 d. laidavimo sutartis Nr. 46-09L su UAB „Sabenavita“; 2009 m. vasario 12 d. laidavimo sutartis Nr. 47-09L su BUAB „PTC-1“. Laiduotojai įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jei kredito gavėja PTC neįvykdys visų, dalies ar įvykdys netinkamai prievoles bankui. Ieškovė pažymėjo, kad laidavimas galioja iki visiško PTC prievolių bankui įvykdymo. Ieškovė taip pat paaiškino, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. raštu ir pakartotiniu 2013 m. spalio 18 d. raštu įspėjo kredito gavėją ir laiduotojus apie neįvykdytus skolinius įsipareigojimus ir paragino per rašte papildomai nustatytą terminą padengti skolą. 2013 m. lapkričio 18 d. raštu bankas kredito gavėją ir laiduotojus informavo, kad iki 2013 m. gruodžio 23 d. nepadengus įsiskolinimo, bankas kitą dieną po nurodyto termino pabaigos nutrauks Kredito sutartį 1 ir pradės vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. 2013 m. gruodžio 24 d. sutartis buvo nutraukta. Ieškovės įsitikinimu, sutarties nutraukimas nepanaikina prievolės grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir delspinigius. Pagal pateiktą pažymą apie skolą ir skolos grafiką, skolą bankui 2014 m. kovo 17 d. sudaro iš viso – 908 903,36 Eur: 871 601,96 Eur negrąžintas kreditas; 35 327,91 Eur palūkanos; 1 973,49 Eur delspinigiai.

6Ieškovė taip pat paaiškino, kad ji ir kredito gavėja BUAB „PTC-1“ 2009 m. vasario 12 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2009-25 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – ir Kredito sutartis 2), pagal kurią kredito gavėjai suteiktas 1 940 000 Eur kreditas iki 2015 m. gruodžio 31 d. Praleidus Kredito sutartyje 2 nustatytą kredito grąžinimo terminą, BUAB „PTC-1“ įsipareigojo mokėti bankui papildomas palūkanas, o už laiku nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, įsipareigojimo mokestį – 0,1 % dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Prievolių pagal sutartį įvykdymui užtikrinti buvo sudarytos laidavimo sutartys: 2009 m. vasario 12 d. laidavimo sutartis Nr. 43-09L su V. R.; 2009 m. vasario 12 d. laidavimo sutartis Nr. 44-09L su UAB „Sabenavita“; 2009 m. vasario 12 d. laidavimo sutartis Nr. 45-09L su BUAB Pilotų treniruočių centras, 2009 m. vasario 12 d. laidavimo sutartis Nr. 48-09L su UAB „Amikon“ (toliau – ir Laidavimo sutartis 2). Laiduotojai įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jei kredito gavėja neįvykdys visų, dalies ar netinkamai įvykdys prievoles bankui, laidavimas galioja iki visiško prievolių įvykdymo. Ieškovė paaiškino, kad PTC-1 Kredito sutartimi 2 prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl bankas 2013 m. rugsėjo 9 d. raštu ir pakartotiniu 2013 m. spalio 18 d. raštu įspėjo kredito gavėją ir laiduotojus apie neįvykdytus skolinius įsipareigojimus ir paragino padengti skolą. 2013 m. lapkričio 18 d. raštu bankas informavo apie tai, kad iki 2013 m. gruodžio 23 d. nepadengus įsiskolinimo, bankas nutrauks sutartį ir pradės vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. 2013 m. gruodžio 24 d. Kredito sutartis 2 buvo nutraukta. Pagal pažymą apie skolą ir skolos grafiką pagal Kredito sutartį 2, skola bankui 2014 m. kovo 17 d. sudarė iš viso – 1 240 040,59 Eur: 1 188 108,69 Eur negrąžintas kreditas; 49 137,97 Eur palūkanos; 2 793,93 Eur delspinigiai.

7Ieškovės vertinimu, laiduotojai V. R., UAB „Amikon“ ir UAB „Sabenavita“ atsako bankui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai už PTC ir PTC-1 prievolių (tiek skolos, tiek palūkanų bei delspinigių mokėjimo) įvykdymą. Taip pat ieškovė prašė priteisti iš atsakovo V. R. 5 proc. dydžio, o iš atsakovų UAB „Sabenavita“ ir UAB „Amikon“ 6 proc. dydžio procesines palūkanas.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų V. R., UAB „Sabenavita“ ir UAB „Amikon“ 871 601,96 Eur negrąžinto kredito, 35 327,91 Eur palūkanų, 1973,49 Eur delspinigių, iš viso – 908 903,36 Eur pagal Kredito sutartį 1 bei 5,89 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo negrąžinto kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. kovo 28 d. iki 2015 m. kovo 5 d.; taip pat priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų V. R., UAB „Sabenavita“ ir UAB „Amikon“ 1 188 108,69 Eur negrąžinto kredito, 49 137,97 Eur palūkanų, 2 793,93 Eur delspinigių, iš viso – 1 240 040,59 Eur pagal Kredito sutartį 2 bei 6,39 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo negrąžinto kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d.; priteisė ieškovei iš atsakovo V. R. 5 proc. dydžio, o iš atsakovų UAB „Sabenavita“ ir UAB „Amikon“ solidariai 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 908 903,36 Eur sumos ir 1 240 040,59 Eur sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat lygiomis dalimis iš atsakovų 10 428,63 Eur bylinėjimosi išlaidas.

10Teismas nesutiko su UAB „Amikon“ argumentu, kad ji negavo iš banko duomenų apie Kredito sutarčių vykdymą bei vykdymo užtikrinimo priemones. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas atsakovės 2014 m. kovo 7 d. pranešimas bankui apie prievolės vykdymo sustabdymą, kuriame UAB „Amikon“ pripažįsta gavusi pranešimą iš banko apie tai, jog pagrindiniai skolininkai netinkamai vykdo prievoles bei pareikalavimą įvykdyti prievoles pagal sutartis, taip pat inicijavo susitikimus su banku, kurių metu prašė gauti išvardintą informaciją. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. kovo 26 d. raštu bankas pateikė skolų su kredito gavėjais suvestines nuo 2013 m. liepos 17 d., taip pat raštuose dėl netinkamo prievolių vykdymo buvo nurodyta informacija apie netinkamą sutarties vykdymą, skolos dydį bei kitų pagal sutartį mokėjimų įsiskolinimų dydžius. Teismas akcentavo, kad kredito sutarčių pakeitimai patvirtina, jog atsakovė kaip laiduotoja, su šiais sutarčių pakeitimais buvo supažindinta, jiems pritarė ir pasirašė. Minėtuose susitarimuose taip pat buvo nurodoma informacija apie pagrindinių skolininkų neįvykdytų įsipareigojimų dydį bei vykdymo sąlygas. Be to, teismas nurodė ir tai, kad įkeitimo ir hipotekos sandoriai yra registruoti viešame registre ir atsakovė, kaip laiduotoja, turėjo galimybę gauti informaciją iš registrų, tuo labiau, jog ji yra juridinis asmuo, galintis naudotis teisine konsultacija. Teismas konstatavo, kad duomenų, jog kreditorius netinkamai bendradarbiavo su atsakove (laiduotoja) byloje nepateikta, todėl, teismo įsitikinimu, UAB „Amikon“ nebuvo pagrindo stabdyti prievolės pagal Laidavimo sutartį vykdymą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.46 straipsnio pagrindu.

11Vertindamas argumentus, ar bankas pagrįstai atsisakė A. B. laidavimo pagal 2007 m. birželio 4 d. sudarytą laidavimo sutartį Nr. 143-07L, teismas nurodė, kad A. B. laidavimo buvo atsisakyta pagal 2009 m. vasario 12 d. susitarimo Nr. K-2400-2007-383/3 1.3 punktą, kuriuo buvo pakeistas pagrindinės Kredito sutarties 1 14.25 punktas. 2009 m. vasario 12 d. susitarimo sąlygos UAB „Amikon“ buvo žinomos, nes ji šį susitarimą pasirašė. Atsakydamas į UAB „Amikon“ argumentą dėl to, kad minėtą susitarimą ji pasirašė todėl, jog atsisakant nuo A. B. laidavimo, turėjo būti įvykdytos tam tikros sąlygos, be kita ko Kredito sutarties 1 specialiųjų sąlygų 11.4 punktas, pagal kurį kredito gavėja privalėjo hipotekos lakštu įkeisti 0,6359 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), tačiau 2007 m. lapkričio 7 d. hipotekos lakštu buvo registruota hipoteka tik į 4109/6359 idealiąsias žemės sklypo dalis, teismas pažymėjo, kad kita (neįkeista) dalis žemės sklypo nuosavybės teise valdoma fizinio asmens, kurio jokie santykiai su Kredito sutartimi nesiejo, o 2008 m. rugpjūčio 13 d. laidavimo sutartį sudariusi UAB „Amikon“, kai hipotekos sandoris, kuriuo įkeista tik dalis žemės sklypo sudaryta ir įregistruota dar 2007 m. lapkričio 7 d., laidavimo sutarties sudarymo metu turėjo galimybę žinoti šią informaciją ir nuspręsti, kokią riziką prisiima, tuo labiau, jog UAB „Amikon“ valdo 48 proc. PTC akcijų ir kaip akcininkė turėjo teisę gauti informaciją iš bendrovės.

12Atsakydamas į UAB „Amikon“ argumentą, kad buvo pažeistos Kredito sutarties 1 bendrųjų sąlygų 23 punkto nuostatos ir todėl yra pagrindas laiduotoją atleisti nuo atsakomybės, teismas pažymėjo, jog susitarimas dėl banko sąskaitose esančių piniginių lėšų, reikalavimo teisių išmokėti pinigų sumas ir palūkanų iš banko sąskaitos įkeitimo, nebūtinai turėjo atitikti Kredito sutarties 1 sudarymo metu galiojusią CK 4.409 straipsnio 2 dalį, o duomenų, kad bankas (kreditorius) prarado galimybę naudotis viena iš prievolių užtikrinimo priemonių, susijusia su pinigų nurašymu sąskaitoje, nėra, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovė atsisakė dalies užtikrinimo priemonių.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14Atsakovė UAB „Amikon“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria pinigų sumos priteistos iš atsakovės UAB „Amikon“, ir priimti naują sprendimą – ieškinį apeliantės atžvilgiu atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Apeliantė, patvirtindama 2009 m. vasario 12 d. susitarimą, suteikė ieškovei teisę atsisakyti A. B. laidavimo, kartu išsaugant apeliantės laidavimą, tik tuo atveju jei buvo įvykdytos dvi esminės sąlygos, t. y. sudaromos laidavimo sutartys su UAB „Sabenavita“ bei UAB „PTC-1“ ir tinkamai vykdomos kitos Kredito sutarties 1 sąlygos. A. B. laidavimo atsisakymas pažeidžiant 2009 m. vasario 12 d. susitarimo sąlygas laikytinas vienašališku ieškovės naudai nustatyto prievolės užtikrinimo atsisakymu, su kuo, manytina, teismas sutiko. Tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad Kredito sutarties 1 specialiųjų sąlygų 11.4., 1.8 punktai be bendrųjų sąlygų 24 punktas buvo vykdomi tinkamai.
  2. Kredito sutarties 1 11.4 punktu kredito gavėja įsipareigojo įkeisti 0,6359 ha žemės sklypą, tačiau faktiškai 2007 m. lapkričio 7 d. buvo įregistruota hipoteka tik į 4109/6359 dalis šio sklypo ir ši aplinkybė apeliantei tapo žinoma tik kai ieškovė, vykdydama teismo įpareigojimą, pateikė hipotekos ir įkeitimo lakštų kopijas. Kredito sutarties 1 sudarymo metu (2007 m. birželio 15 d.) ginčo sklypas nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui, nesusijusiam su kredito sandoriu, taigi Kredito sutarties 1 11.4 punktu buvo sutarta dėl svetimo daikto (viso sklypo) hipotekos ir net hipotetiškai negalėjo būti susitarta tik dėl dalies (kredito gavėjai priklausiusios nuosavybės teise) sklypo hipotekos, nes tuo metu ji nuosavybės teisių į sklypą apskritai neturėjo. Teismo minimas sklypo atidalinimas vyko 2009 m. gruodžio mėnesį, o Laidavimo sutartis 1 sudaryta 2008 m. rugpjūčio 13 d, todėl apeliantė buvo tikra, kad hipoteka įregistruota visam sklypui, o ne jos daliai. Be to, apeliantė, nors ir valdydama 48 proc. kredito gavėjos akcijų, neturi teisės gauti PTC informacijos, sudarančios komercinę paslaptį, kuria buvo laikoma Kredito sutartis, jos sąlygų vykdymas. Apeliantė, Laidavimo sutarties 1 sudarymo metu, žinodama kad bankas jau suteikė kreditą, pagrįstai tikėjo, kad bankas, kaip šios srities profesionalas, tai padarė tik po to, kai PTC be išlygų įvykdė visas Kredito sutarties 1 išdėstytas sąlygas, taigi ir 11.4 punktą, todėl apeliantė neturėjo pareigos tikrinti šią informaciją registruose.
  3. Teismas teisingai pažymėjo, kad piniginių lėšų atsiskaitomosiose sąskaitose įkeitimu, piniginės lėšos (įkeitimo objektas) yra perduodamos ieškovei, tad tokio sandorio formai taikomos CK 4.209 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tačiau įkeistos turtinės teisės (reikalavimo teisė išmokėti pinigų sumas ir palūkanas iš sąskaitų) ieškovei nėra perduodamos, o paliekamos PTC, todėl tokio objekto įkeitimo formai taikytinos CK 4.209 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios notarinę sandorio formą. Ieškovei ir PTC nesudarius įkeitimo lakšto ir jo neįregistravus hipotekos registre (dalyje dėl turtinių teisių įkeitimo), buvo pažeistos Kredito sutarties 1 bendrųjų sąlygų 23 punkto nuostatos. Taigi A. B. atleidimas nuo laidavimo ir šiuo aspektu nelaikytinas atitinkančiu susitarimo sąlygas ir apeliantės valią. Laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės tais atvejais, kuomet kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, jei kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė.
  4. Apeliantė pagrįstai sustabdė Laidavimo sutarčių vykdymą. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, konstatavo tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kad apeliantė gavo iš ieškovės duomenis apie Kredito sutarčių 1 ir 2 vykdymą, vykdymo užtikrinimo priemones. Teismo sprendime nurodyti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad apeliantei ieškovė nurodė visas ieškovės de facto turimas kredito sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemones bei atskleidė jų turinį. Ieškovė neteikė skolos dydį pagrindžiančių dokumentų bei dokumentų, įrodančių de facto ieškovės turimas užtikrinimo priemones. Jie buvo pateikti tik teismui, pastarojo reikalavimu. Ieškovės vengimas suteikti apeliantei informaciją ir pirminiame etape reikalavimų pareiškimas tik apeliantei, pastarajai leido pagrįstai abejoti ar ieškovė tikrai turi reikalavimo teisę į apeliantę, taigi atsakovė turėjo teise naudotis savigyna pagal CK 6.46 straipsnio 1 dalį. Be to, priešingai nei nurodė teismas, CK 6.46 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti du savarankiški pagrindai. Apeliantas savo teisę stabdyti prievolės vykdymą grindė CK 6.46 straipsnio 1 dalimi, o teismas aiškino CK 6.46 straipsnio 2 dalį, todėl teismo išvada dėl apeliantės negalėjimo taikyti savigyna yra visiškai nepagrįsta.
  5. Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodydamas pagrindinių skolininkų, kaip turinčių su apeliante ir kitais laiduotojais solidariąją prievolę ieškovei, sukūrė situaciją, kuomet apeliantė, nepaisant ieškovės gauto įvykdymo iš kredito gavėjų tiesiogiai ar įkeistų objektų priverstinio pardavimo, sprendimo pagrindu privalės mokėti ieškovei visa sprendime priteistą sumą, įskaitant ir procesines palūkanas. Taip, pažeidžiant CK 6.78 straipsnio 2 dalies ir 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatas, įteisintas apeliantės laidavimas didesne apimtimi, negu pagrindiniai skolininkai skolingi ieškovei. Be to, ieškovei gavus dalinį prievolių įvykdymą ir taip sumažėjus jos reikalavimui, proporcingai turėtų būti mažinama ir iš apeliantės priteistina procesinių palūkanų suma.

15Ieškovė AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. UAB „Amikon“ į teisinius santykius su banku įstojo pasirašydama 2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarimą dėl Kredito sutarties 1 pakeitimo ir tos pačios datos laidavimo sutartį. Nei Kredito sutarties 1, nei 2007 m. birželio 28 d. susitarimo dėl Kredito sutarties 1 pakeitimo apeliantė nepasirašinėjo. Teismo posėdžio metu apeliantės atstovas negalėjo atsakyti į klausimą, ar apeliantė, prieš pasirašydama laidavimo sutartį, susipažino su Kredito sutarties 1 turiniu. Iš paminėto seka, kad apeliantė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog laidavimo sutarties pasirašymo metu ji turėjo pagrindo manyti, kad prievolių pagal Kreditavimo sutartį 1 įvykdymo užtikrinimui yra įkeistas visas sklypas. Priešingai, duomenys patvirtina, kad ji turėjo žinoti, jog įkeista tik dalis sklypo. Hipoteka į 4109/6359 dalis sklypo, t. y. į tą sklypo dalį, kuri priklausė PTC ir kuri buvo reikalinga PTC statomam angarui eksploatuoti, buvo įregistruota nuo 2007 m. lapkričio 7 d., t. y. iki 2008 m. rugpjūčio 13 d. laidavimo sutarties sudarymo. Ši informacija yra viešai prieinama. Įvertinant tai, kad apeliantė yra privatus pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, taip pat įvertinant prievolių, už kurias laidavo UAB „Amikon“ dydį, apeliantė neabejotinai šiuos duomenis pasitikrino (privalėjo pasitikrinti) prieš pasirašydama laidavimo sutartį. Jei tokių veiksmų apeliantė neatliko, tokio neveikimo pasekmės tenka išimtinai jai, o ne bankui.
  2. Apeliantės argumentai, kad valdant 48 proc. bendrovės akcijų negalima gauti komercinę paslaptį sudarančios informacijos ir kad V. R. tokios informacijos neteikė, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Tokiu atveju lieka neaišku, kodėl apeliantė, negaudama jokios informacijos, apskritai įsigijo PTC akcijų ir net sutiko laiduoti už itin didelės vertės bendrovės prievoles.
  3. Apeliantė dirbtinai atriboja skolininko sąskaitoje esančias lėšas bei skolininko teisę reikalauti lėšų išmokėjimo. Akivaizdu, kad Kredito sutarties 1 bendrosios dalies 24 punkto tikslas buvo susitarti dėl banko teisės nurašyti nuo PTC sąskaitose esančias lėšas (t. y. bankui perduotas lėšas). Reikalavimo teisė išmokėti lėšas iš sąskaitos tokioje sąskaitoje nesant lėšų pati savaime neegzistuoja. Duomenų, kad bankas prarado galimybę naudotis viena iš prievolės užtikrinimo priemonių, susijusia su pinigų nurašymu sąskaitoje, nėra, todėl nėra pagrindo teigti, jog kreditorius atsisakė dalies užtikrinimo priemonių ir nėra pagrindo laiduotoją atleisti nuo atsakomybės.
  4. Iš apeliantės dėstomų aplinkybių neaišku, kokios konkrečiai informacijos ji negavo iš banko ir negalėjo gauti iš kitų (įskaitant viešus) šaltinių. UAB „Amikon“ nuo laidavimo sutarčių už skolininkų prievoles pasirašymo dienos dalyvavo kiekvieno susitarimo dėl kredito sutarčių sąlygų pakeitimo ar papildymo pasirašyme, ir savo parašu išreikšdavo pritarimą tokių susitarimų turiniui. Kiekviename iš šių susitarimų buvo fiksuojamos skolininkų neįvykdytų įsipareigojimų sumos ir jų vykdymo sąlygos (palūkanų normos, mokėjimų grafikai). Visa apeliantę dominanti informacija apie prievolių vykdymą buvo pateikiama susitikimų ir susirašinėjimo metu, ji pakartotinai buvo pateikta ir į civilinę bylą. Be to, tiek iš apeliantės raštų, tiek iš pirmosios instancijos teismui teiktų procesinių dokumentų matyti, kad ji savo prievolių sustabdymą grindė ir CK 6.46 straipsnio 2 dalimi, todėl teismas visiškai pagrįstai pasisakė ir dėl šios teisės normos. Pasisakydama dėl CK 6.46 straipsnio 1 dalies apeliantė suabsoliutina šioje teisės normoje numatytą skolininko teisę bei ignoruoja pačiai apeliantei keliamus reikalavimus.
  5. UAB „Amikon“ iškelti klausimai dėl jos skolos ir palūkanų mažėjimo turės būti kontroliuojami vykdymo procese, kurio metu ir bus užtikrinta, kad bankas negautų dvigubo prievolės įvykdymo.

16Atsakovas V. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti. Atsakovas pažymėjo, kad apeliaciniame skunde išsamiai išdėstyti nesutikimo su sprendimu motyvai, su kuriais jis visiškai sutinka.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

18Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės UAB „Amikon“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

19Apeliantės įsitikinimu, ji CK 6.86 straipsnio pagrindu turėtų būti atleista nuo atsakomybės įvykdyti kreditorei AB DNB bankui pagrindinio skolininko prievolę pagal Kredito sutartį 1, nes ieškovė, atsisakydama A. B. laidavimo (t. y. vienos iš prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių), neįvykdė 2009 m. vasario 12 d. susitarime, kurį pasirašė atsakovė, nustatytų sąlygų (pažeidė Kredito sutarties 1 specialiųjų sąlygų 11.4. punktą bei bendrųjų sąlygų 23, 24 punktus). Atsakovės UAB „Amikon“ nuomone, ji taip pat pagrįstai, remdamasi CK 6.46 straipsnio 1 dalimi, sustabdė abiejų laidavimo sutarčių vykdymą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė gavo iš ieškovės visą informaciją apie Kredito sutarčių 1 ir 2 vykdymą bei turimas užtikrinimo priemones.

20Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės

21Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.82 straipsnio 2 dalis).

22Pagal CK 6.86 straipsnį kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Tačiau pažymėtina, kad, siekdamas pasinaudoti minėtoje normoje įtvirtintu pagrindu nebevykdyti prievolės kreditoriui, laiduotojas turi įrodyti, jog kreditorius turėjo tokią pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą (tam tikrą užtikrinimo priemonę), buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant tokiomis pirmumo teisėmis (užtikrinimo priemonėmis) ir kreditorius jų atsisakė.

23Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės pagal CK 6.86 straipsnį klausimą, taip pat yra išaiškinęs, kad laiduotojas, siekdamas pasinaudoti minėta norma, turi įrodyti, jog kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą: buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis ir kreditorius šių savo teisių atsisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2013; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2014). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

24Nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta pirmiau, atsakovė pirmosios instancijos teismo pareigą atmesti ieškovės ieškinį apeliantės atžvilgiu be kita ko grindžia tuo, kad ieškovė vienašališkai, nesilaikydama 2009 m. vasario 12 d. susitarime nustatytų sąlygų, atsisakė vienos iš užtikrinimo priemonių – A. B. laidavimo ir todėl atsakovė, kaip laiduotoja, atleistina nuo atsakomybės pagal CK 6.86 straipsnį. Tačiau pastebėtina, kad jokių duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė turėjo realias galimybes patenkinti visus savo reikalavimus, atsiradusius iš Kredito sutarties 1, pasinaudodama ieškovės laidavimo sutarties su A. B. pagrindu turėtomis reikalavimo teisėmis į minėtą asmenį, apeliantė į bylą nėra pateikusi. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik dėl šios priežasties, atsižvelgus į pirmiau nurodytas CK 6.86 straipsnio taikymo sąlygas ir kasacinio teismo išaiškinimus, net ir tuo atveju jei būtų pripažinta, kad ieškovė iš tikrųjų nepagrįstai, vienašališkai, pažeisdama susitarimą su apeliante, atsisakė vienos iš užtikrinimo priemonių, ši aplinkybė savaime nesudarytų pagrindo visiškai atleisti atsakovę UAB „Amikon“ nuo jos prievolių pagal Laidavimo sutartį 1 vykdymo.

25Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi faktinio ir (ar) teisinio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju turėjo būti nustatytas 2009 m. vasario 12 d. susitarimo (bei jame išreikštos apeliantės valios) pažeidimas, taigi ir vienašališkas, nepagrįstas A. B. laidavimo atsisakymas.

262009 m. vasario 12 d. susitarimo Nr. K-2400-2007-383/3 dėl Kredito sutarties 1 sąlygų pakeitimo, kurį pasirašė tiek ieškovė, tiek ir apeliantė, 1.3. punkte sulygta, kad Kredito sutarties 1 specialiosios dalies 11.6. punkte nurodyto laidavimo (t. y. A. B. laidavimo) gali būti atsisakoma, jeigu bus sudarytos bankui (ieškovei) priimtinos formos ir turinio Kredito sutarties 1 specialiosios dalies 11.11 ir 11.12 punktuose nurodytos laidavimo sutartys (t. y. su UAB „Sabenavita“ ir UAB „PTC-1“) bei tinkamai vykdomos kitos sutarties sąlygos.

27Byloje nėra ginčo dėl to, kad laidavimo sutartys su pirmiau nurodytais juridiniais asmenimis buvo sudarytos. Tačiau, apeliantės įsitikinimu, nebuvo tinkamai įvykdyta kita susitarimo sąlyga – t. y. buvo pažeistos Kredito sutarties specialiosios dalies 11.4. punkto ir bendrosios dalies 24, 23 punkto nuostatos.

28Kredito sutarties 1 11.4. punkte įtvirtinta, kad kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti įkeičiamas 0,6359 ha žemės sklypas, ant kurio statomos sutarties specialiosios dalies 11.3 punkte nurodytas turtas (pilotų treniruočių centras), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), įkeičiamo daikto savininkas – kredito gavėjas. 2007 m. lapkričio 7 d. hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 01/1/2007/0031445, buvo įregistruota hipoteka tik į 4109/6359 idealiąsias dalis minėto žemės sklypo. Pagal byloje esančius duomenis kita dalis šio sklypo priklauso trečiajam asmeniui, kuris niekaip nesusijęs su kredito ir laidavimo sutartimis, todėl ši sklypo dalis, nesant trečiojo asmens sutikimo, objektyviai negalėtų būti įkeista ieškovei. Tačiau pažymėtina, kad tiek atsakovės Laidavimo sutartis 1, tiek pirmiau minėtas 2009 m. vasario 12 d. susitarimas buvo pasirašytas jau po 2007 m. lapkričio 7 d. hipotekos įregistravimo, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas bei akcentavo ieškovė, apeliantė, pasirašydama Laidavimo sutartį 1 bei vėlesnį susitarimą, žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti apie tai, kaip buvo įvykdyta Kredito sutarties 1 11.4. punkte nustatyta sąlyga, nes, visų pirma, bet kuris vidutiniškai apdairus, rūpestingas juridinis asmuo, prieš laiduodamas už itin didelės vertės kito asmens prievolės kreditoriui įvykdymą, turėtų pasidomėti tiek pačios prievolės, už kurią laiduoja, turiniu, tiek ir kitomis esamomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, nuo kurių buvimo (nebuvimo) tiesiogiai priklauso laiduotojo prisiimamos rizikos apimtis, ir, antra, tokius duomenis atsakovė galėjo gauti ne tik iš paties kreditoriaus (banko), bet ir iš kitų šaltinių, nes informacija apie nekilnojamajam turtui taikomus apribojimus (be kita ko ir įkeitimą) yra prieinama viešame registre, be to, apeliantė, kaip teisingai nustatyta pirmosios instancijos teismo ir ko neneigė pati atsakovė, valdo 48 proc. pagrindinės skolininkės (kredito gavėjos) akcijų, ir, teisėjų kolegijos nuomone, gali gauti atitinkamą informaciją ir iš pačios bendrovės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad ji neturėjo galimybės iš PTC gauti su Kredito sutartimi 1, jos vykdymu susijusios informacijos, nes šie duomenys yra komercinė įmonės paslaptis ir tokių duomenų atsakovė taip pat negaudavo iš PTC vadovo ir 52 proc. akcijų turinčio V. R.. Visų pirma, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad minėta informacija iš tikrųjų sudaro įmonės komercinę paslaptį ir (ar) apeliantei, kaip 42 proc. akcijų turinčiai įmonės dalyvei, buvo atsisakyta pateikti tokius duomenis (CPK 178 straipsnis). Antra, byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantė apskritai kreipėsi į pačią įmonę ar V. R. dėl su Kredito sutarties 1 vykdymo ir kitų su šia sutartimi susijusių aplinkybių.

29Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad Laidavimo sutarties 1 bei 2009 m. vasario 12 d. susitarimo pasirašymo metu jau buvo aiškus tik dalies 11.4 punkte nurodyto žemės sklypo įkeitimas (nuo jo įkeitimo iki minėtų sutarčių sudarymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas), jokių pretenzijų kredito gavėjai dėl to pareikšta nebuvo (tokių duomenų byloje nėra), manytina, kad tiek bankas, tiek ir apeliantė tokį sutarties 11.4 punkto įvykdymą laikė tinkamu Kredito sutarties 1 sąlygų vykdymu, todėl ši aplinkybė (dalies žemės sklypo įkeitimas) negali būti vertinama 2009 m. vasario 12 d. susitarimo 1.3 punkto bei atitinkamai apeliantės valios pažeidimu. Kita vertus, net jeigu iš tikrųjų atsakovė negavo jokių duomenų iš banko ir nebandė gauti nei iš registrų, nei paties pagrindinio skolininko bei nežinojo tik apie dalies sklypo įkeitimą, tokio jos, kaip juridinio asmens, prisiimančio pareigą užtikrinti itin didelės vertės prievolės įvykdymą kreditorei, akivaizdaus nerūpestingumo, neapdairumo, nulėmusio netinkamą 2009 m. vasario 12 d. susitarimo sąlygų suvokimą, neigiami padariniai negali tekti kitam asmeniui ir negali būti vertinami pagrindu taikyti CK 6.86 straipsnį.

30Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei teigia apeliantė, byloje nustatytos aplinkybės bei Kredito sutarties 1 nuostatų analizė neleidžia teigti, kad Kredito sutarties 1 šalys 11.4. punktu buvo sutarusios dėl svetimo daikto hipotekos, o UAB „Amikon“, kredito gavėjui PTC įgijus nuosavybės teises tik į dalį ginčo žemės sklypo, negalėjo pagrįstai tikėtis (suprasti), jog įkeitimas bus įregistruotas tik į dalį žemės sklypo. Pati Kredito sutarties 1 11.4. punkto formuluotė, kurioje aiškiai nurodyta, kad įkeičiamo daikto (žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas yra kredito gavėjas, paneigia pirmiau nurodytą atsakovės argumentą dėl svetimo daikto hipotekos. Teisėjų kolegijos vertinimu, 11.4 punkto formuluotė ir ta aplinkybė, kad ginčo žemės sklypas (jo dalis) buvo įkeistas tik 2007 m. lapkričio mėnesį, t. y. kur kas vėliau nei sudaryta Kredito sutartis 1, o jokios pretenzijos dėl to kredito gavėjai nebuvo pareikštos, suponuoja, jog šalys planavo kredito gavėjos minėto sklypo įgijimą ir siekė būtent PTC nuosavybės teise įgyto sklypo įkeitimo. Savo ruožtu, kaip minėta, atsakovė, pasirašydama Laidavimo sutartį 1, jau tada galėjo kelti klausimą dėl tik dalies sklypo įkeitimo, tačiau to nedarė. Kartu atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad ta aplinkybė, jog viena iš susitarimo bei Kredito sutarties šalių yra bankas, niekaip nepaneigia pačios atsakovės pareigos rūpestingai, atsakingai ir apdairiai prisiimti įsipareigojimus, todėl atsakovės nurodoma aplinkybė, kad Laidavimo sutarties 1 pasirašymo metu bankas jau buvo suteikęs kredito gavėjai kreditą, nereiškia, jog atsakovė neturėjo domėtis jos įsipareigojimams tiesioginę įtaką turinčiomis aplinkybėmis ir pagrįstai negalėjo ir (ar) neturėjo žinoti apie dalies sklypo įkeitimą, taigi ir niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

31Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės nuomone, kad buvo pažeistos Kredito sutarties 1 bendrosios dalies 24, 23 punktų nuostatos.

32Kredito sutarties 1 bendrųjų sąlygų 23 punkte šalys sulygo, kad kredito gavėjas įsipareigoja užtikrinti, jog visos sutarties specialiojoje dalyje nurodytos kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės būtų įformintos ir galiotų kredito suteikimo metu. Savo ruožtu 24 punkte šalys susitarė, kad visos esamos ir būsimos lėšos kredito gavėjo sąskaitoje bei kitose kredito gavėjo banke tiek sutarties sudarymo metu, tiek vėliau atidarytose sąskaitose bei reikalavimo teisės išmokėti lėšas ir palūkanas iš sąskaitos ir kitų sąskaitų yra įkeistos bankui užtikrinant sutartyje numatytų kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymą.

33Apeliantės teigimu, skirtingai nuo piniginių lėšų, turtinių teisių (reikalavimo teisių išmokėti lėšas iš sąskaitos) įkeitimo formai taikytinos CK 4.209 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios notarinę sandorio formą, todėl ieškovei ir PTC nesudarius įkeitimo lakšto ir jo neįregistravus hipotekos registre buvo pažeistos pirmiau minėto sutarties 23 punkto nuostatos ir dėl šios priežasties A. B. atleidimas nuo laidavimo taip pat nelaikytinas atitinkančiu 2009 m. vasario 12 d. susitarimą ir apeliantės jame išreikštą valią.

34Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą dėstoma pozicija, kad atsakovė, siekdama įrodyti Kredito sutarties 1 nuostatų pažeidimą ir taip išvengti laiduotojo prievolių kreditoriui vykdymo, dirbtinai atriboja skolininkės (kredito gavėjos) sąskaitoje esančias lėšas nuo jos teisių reikalauti išmokėti šias lėšas. Iš Kredito sutarties 1 24 punkto turinio aišku, kad susitarimu dėl banko sąskaitose esančių piniginių lėšų, reikalavimo teisių išmokėti pinigų sumas ir palūkanas iš banko sąskaitos įkeitimo buvo siekiama užtikrinti bankui teisę nurašyti nuo kredito gavėjos sąskaitos esančias lėšas, patenkinant pagal Kredito sutartį 1 banko turimus reikalavimus į kredito gavėją, savo ruožtu, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, duomenų, jog ieškovė prarado galimybę nurašyti pinigines lėšas nuo pagrindinės skolininkės sąskaitos, t. y. naudotis viena iš prievolės užtikrinimo priemonių, byloje nėra.

35Kita vertus, nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad nesant 24 punkte numatyto objekto įkeitimo netinkamo įforminimo (jeigu toks būtų konstatuotas), kreditorė galėtų visiškai patenkinti savo reikalavimus, pasinaudodama šiame punkte įtvirtinta teise, tuo labiau, kad kredito gavėjai yra iškelta bankroto byla ir, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, naujos lėšos į PTC sąskaitas nebepateks (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 5 punktas).

36Apibendrindama pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priėjo išvadą, jog nėra pagrindo atleisti apeliantę nuo atsakomybės kreditorei pagal CK 6.86 straipsnį.

37Dėl prievolių pagal laidavimo sutartis vykdymo sustabdymo

38Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė atsakovei jos prašytų duomenų apie kredito sutarčių vykdymą bei ieškovės turimus prievolių pagal šias sutartis įvykdymo užtikrinimus, todėl atsakovė, negalėdama įsitikinti, ar ieškovė iš tikrųjų turi reikalavimo teisę į apeliantę, pagrįstai, remdamasi CK 6.80 straipsniu bei CK 6.46 straipsnio 1 dalimi, sustabdė prievolių pagal laidavimo sutartis vykdymą.

39Nagrinėjant atsakovės išdėstytus argumentus, visų pirma pažymėtina, kad savo teisę sustabdyti prievolių pagal laidavimo sutartis vykdymą atsakovė iš esmės grindė tuo, jog, neturėdama visos su Kredito sutartimis ir prievolių pagal jas vykdymo užtikrinimo priemonėmis susijusios informacijos, ji negalėjo įsitikinti, ar ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę, be kita ko, ar atsakovė neturi pagrindo būti atleista nuo atsakomybės. Tuo tarpu šioje byloje, esant visiems su Kredito sutartimis, jų vykdymu bei užtikrinimo priemonėmis susijusiems aktualiems duomenims, teismų nebuvo nustatytas pagrindas atleisti apeliantę nuo prievolių pagal laidavimo sutartis vykdymo ir atsakovė jokiais kitais argumentais neįrodė, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į ją, ar reikalavimo dydis netinkamas, todėl vien jau dėl šios priežasties visiškas ieškovės ieškinio netenkinimas, net ir konstatavus, kad tam tikru laiku atsakovė pagrįstai, neturėdama reikiamos informacijos, stabdė prievolių vykdymą, akivaizdžiai prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

40Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės UAB „Amikon“ argumentais, kad pastaroji pagrįstai, tinkamai ir sąžiningai naudojosi savigyna – stabdė savo prievolių ieškovei vykdymą.

41CK 6.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai laiduotojas reikalauja, kreditorius privalo suteikti laiduotojui informaciją apie pagrindinės prievolės turinį ir sąlygas, taip pat apie jos vykdymą. Pastebėtina, kad nagrinėjamoje normoje kalbama apie pagrindinės prievolės turinio, sąlygų ir vykdymo, o ne apie kitų kreditoriaus turimų užtikrinimo priemonių, jų turinio atskleidimą (informacijos pateikimą) laiduotojui. Tuo tarpu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bankas kiekviename savo rašte dėl kredito gavėjų prievolių nevykdymo informuodavo tiek pagrindinius skolininkus, tiek ir jų prievolių įvykdymą užtikrinusius laiduotojus apie skolos dydžius, kitų pagal sutartis mokėtinų sumų dydžius. Atsakovė kaip laiduotoja, nuo laidavimo sutarčių pasirašymo dienos buvo supažindinama ir pasirašė visus Kredito sutarčių pakeitimus, be kita ko ir 2013 m. liepos 17 d. susitarimą, kuriame buvo nurodytas tiek skolininkų įsipareigojimų dydis, tiek vykdymo grafikas, palūkanų dydis ir kita pagrindinės prievolės turiniui bei vykdymui įvertinti aktuali informacija. Nors atsakovė savo procesiniuose dokumentuose teigė, kad ieškovė nuo pat laidavimo sutarčių pasirašymo neteikė atsakovei jokios su Kredito sutarčių vykdymu ir užtikrinimo priemonėmis susijusios informacijos, byloje nėra jokių įrodymų, kad pati atsakovė (iki ieškovė jai pareiškė reikalavimą įvykdyti jos pagal laidavimo sutartis prisiimtus įsipareigojimus), būtų prašiusi banką pateikti tokią informaciją ir tokia informacija jai nebuvo suteikta. Priešingai, nors atsakovės pasirašytų Laidavimo sutarčių 3.1 punkte sulygta, kad laiduotojo atsakomybė pagal sutartis išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartis ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankos laiduotojui pasekmes, ieškovė visais atvejais, sudarydama su pagrindiniais skolininkais sutarčių pakeitimus, kvietė ir atsakovę pasirašyti tokius susitarimus, taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, bendradarbiavo su laiduotoju ir sąžiningai elgėsi jo atžvilgiu.

42Be to, pagal CK 6.46 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, jeigu jis turi pakankamą ir protingą pagrindą abejoti, ar asmuo, kuriam turi būti įvykdyta prievolė, turi teisę priimti jos įvykdymą, ir skolininko reikalavimu šis asmuo nepateikia reikiamų reikalavimo teisės buvimo įrodymų. Kaip žinoma, bet kuria savigynos priemone, be kita ko ir teise sustabdyti prievolių vykdymą, asmuo privalo naudotis sąžiningai (CK 1.137 straipsnis). Jeigu asmeniui iškilo abejonė dėl to, ar kreditorius iš tikrųjų turi teisę priimti prievolės įvykdymą, jos įvykdymą sustabdęs asmuo turi imtis visų jam prieinamų priemonių šioms abejonėms panaikinti, o ne pasyviai laukti. Savo ruožtu atsakovė turi (ir ieškovė jai papildomai jos prašymu pateikė) Kredito sutarčių kopijas, be kita ko žino jų pakeitimus, taigi, siekdama įsitikinti užtikrinimo priemonių buvimu (įkeitimu, hipoteka ar pan.) turėjo galimybę gauti šią informaciją ir iš viešų registrų. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančio apeliantės ir ieškovės atstovų susirašinėjimo elektroniniu paštu, vykusio 2014 m. vasario mėnesį, bei 2014 m. vasario 5 d. apeliantės rašto („prašymas inicijuoti derybas dėl galimo kreditorinio reikalavimo pirkimo (perėmimo) bei pateikti dokumentų kopijas“) matyti, jog laidavimo sutarčių ir įkeitimo lakštų kopijas atsakovė prašė pateikti tikslu įvertinti galimybę išpirkti ieškovės turimus reikalavimus į pagrindinius skolininkus, tačiau iki 2014 m. kovo 7 d. rašto, kuriuo atsakovė pranešė sustabdanti savo prievolių vykdymą, apeliantė nereiškė savo abejonių dėl ieškovės turimos teisės priimti prievolės įvykdymą iš atsakovės ir ketinimo stabdyti vykdymą CK 6.46 straipsnio 1 dalies pagrindu.

43Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, atsakovė neturėjo protingo ir pakankamo pagrindo stabdyti prievolės vykdymo CK 6.46 straipsnio 1 dalies pagrindu, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ir CK normomis, kurios labiau susijusios su CK 6.46 straipsnio 2 dalimi, neturi esminės reikšmės šios bylos teisinio rezultato teisingumui, tuo labiau, kad savo 2014 m. kovo 7 d. pranešime ieškovei dėl prievolių vykdymo sustabdymo, apeliantė rėmėsi tiek CK 6.46 straipsnio 1 dalimi, tiek ir 2 dalimi.

44Dėl sprendimo vykdymo tvarkos

45Apeliantės įsitikinimu, teismas, sprendimo rezoliucinėje dalyje neįvardinęs PTC ir PTC-1 (pagrindinių skolininkų) kaip solidariąją prievolę su laiduotojais turinčius bendraskolius, sukūrė netoleruotiną situaciją, kuomet atsakovė, nepaisant ieškovės galimo gauti įvykdymo iš pačių pagrindinių skolininkų ar įkeisto turto realizavimo, sprendimo pagrindu privalės sumokėti ieškovei visą priteistą sumą, nors pagal teisinį reguliavimą laiduotojo prievolės apimtis negali būti didesnė už užtikrintos prievolės apimtį. Apeliantė pažymėjo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pinigų sumą, nuo kurios skaičiuotinos procesinės palūkanos, taip pat nepagrįstai nepasisakė dėl šių palūkanų apskaičiavimo (jų mažėjimo), jei ieškovė gautų įvykdymą iš pagrindinių skolininkų ar kitų užtikrinimo priemonių, todėl, apeliantės nuomone, sprendimo rezoliucine dalimi įteisinamas nepagrįstas ieškovės praturtėjimas.

46Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje, kurioje žemesnės instancijos teismai bylos dalį pagal ieškinio reikalavimus laiduotojui sustabdė, nes sprendė, kad pirmiausia turi būti užbaigtos įkeisto turto priverstinio pardavimo procedūros, nes tik pardavus įkeistą turtą paaiškės, ar ieškovas turi teisę į ieškinio patenkinimą, o jei turi – kokiu mastu, išaiškino, kad hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat jau buvo pasisakyta, kad bendraskolis, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta ar, kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006).

47Kaip nustatyta šioje byloje ir ko atsakovė neginčijo, jos, kaip laiduotojos, atsakomybė yra solidari su pagrindiniais skolininkais. CK 6.6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Atsižvelgdama į solidariosios prievolės reglamentavimą ir pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, kurie nors ir pateikti ne tapačioje byloje, bet, teisėjų kolegijos nuomone, yra aktualūs ir nagrinėjamam atvejui, sprendžiant ieškovės reikalavimų tenkinimo tvarką, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje priteisdamas visą ieškovės reikalavimų sumą solidairiai tik iš laiduotojų ir rezoliucinėje dalyje nenurodydamas pagrindinių skolininkų, pažeidė CK 6.78 straipsnio 2 dalies ar 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatas ir sukūrė neteisėtą galimybę ieškovei nepagrįstai praturtėti. Kaip buvo nurodyta pirmiau, išieškojimo mastas gali ir turi būti kontroliuojamas vykdymo procese, todėl po teismo sprendimo priėmimo paaiškėjus, kad dalis teismo priteistos sumos jau yra išieškota iš pagrindinio skolininko ar įkeisto turto, atitinkama dalimi sumažėja iš laiduotojų išieškotina suma.

48Dėl bylinėjimosi išlaidų

49Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

50Ieškovė pateikė prašymą priteisti jai iš apeliantės 484 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Į bylą yra pateiktas mokėjimo pavedimas, patvirtinantis šios sumos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjimą ieškovės atstovams, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir atsižvelgdama į tai, kad ieškovės prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytos ribos, priteisia ieškovei 484 Eur sumą iš UAB „Amikon“.

51Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

52Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

53Priteisti ieškovei akcinei bendrovei DNB bankui (j. a. k. 112029270) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Amikon“ (j. a. k. 30048959) 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Byloje kilo ginčas dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės bei teisės... 5. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) DNB bankas kreipėsi į teismą,... 6. Ieškovė taip pat paaiškino, kad ji ir kredito gavėja BUAB „PTC-1“ 2009... 7. Ieškovės vertinimu, laiduotojai V. R., UAB „Amikon“ ir UAB... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino... 10. Teismas nesutiko su UAB „Amikon“ argumentu, kad ji negavo iš banko... 11. Vertindamas argumentus, ar bankas pagrįstai atsisakė A. B. laidavimo pagal... 12. Atsakydamas į UAB „Amikon“ argumentą, kad buvo pažeistos Kredito... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 14. Atsakovė UAB „Amikon“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus... 15. Ieškovė AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį... 16. Atsakovas V. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 19. Apeliantės įsitikinimu, ji CK 6.86 straipsnio pagrindu turėtų būti... 20. Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės... 21. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja... 22. Pagal CK 6.86 straipsnį kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės... 23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas laiduotojo atleidimo nuo... 24. Nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta pirmiau, atsakovė pirmosios... 25. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi faktinio... 26. 2009 m. vasario 12 d. susitarimo Nr. K-2400-2007-383/3 dėl Kredito sutarties 1... 27. Byloje nėra ginčo dėl to, kad laidavimo sutartys su pirmiau nurodytais... 28. Kredito sutarties 1 11.4. punkte įtvirtinta, kad kredito gavėjo... 29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad Laidavimo sutarties 1... 30. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei... 31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su... 32. Kredito sutarties 1 bendrųjų sąlygų 23 punkte šalys sulygo, kad kredito... 33. Apeliantės teigimu, skirtingai nuo piniginių lėšų, turtinių teisių... 34. Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į... 35. Kita vertus, nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė jokių duomenų,... 36. Apibendrindama pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės... 37. Dėl prievolių pagal laidavimo sutartis vykdymo sustabdymo... 38. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė... 39. Nagrinėjant atsakovės išdėstytus argumentus, visų pirma pažymėtina, kad... 40. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su... 41. CK 6.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai laiduotojas reikalauja,... 42. Be to, pagal CK 6.46 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę sustabdyti... 43. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, atsakovė neturėjo protingo... 44. Dėl sprendimo vykdymo tvarkos... 45. Apeliantės įsitikinimu, teismas, sprendimo rezoliucinėje dalyje... 46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje, kurioje žemesnės instancijos... 47. Kaip nustatyta šioje byloje ir ko atsakovė neginčijo, jos, kaip laiduotojos,... 48. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 49. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš... 50. Ieškovė pateikė prašymą priteisti jai iš apeliantės 484 Eur apeliacinės... 51. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 52. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti... 53. Priteisti ieškovei akcinei bendrovei DNB bankui (j. a. k. 112029270) iš...