Byla e2A-15-390/2017
Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algimanto Kukalio (pirmininkas ir pranešėjas), Gintauto Koriagino ir Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Neringai Požėraitei, dalyvaujant ieškovės atstovams administratoriui B. V., advokatui Petrui Selilioniui, atsakovui V. K., jo atstovui advokatui Sauliui Pėdnyčiai, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Viritra“ apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-19-548/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Viritra“ ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „Viritra“ ieškiniu prašė taikyti restituciją ir nepagrįsto praturtėjimo institutą, t. y. priteisti ieškovės BUAB „Viritra“ naudai iš atsakovo V. K. 92 165,59 Lt, t. y. 26 693,00 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.
  2. 2012 m. birželio 25 d. nutartimi Kauno apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Viritra“, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Vantolina“. Susipažinęs su perduotais bendrovės dokumentais, bankroto administratorius nustatė, kad atsakovas kelis kartus išėmė iš bendrovės kasos nemenkas grynųjų pinigų sumas: 2008-10-05 iš bendrovės kasos išdavė „Ferriston AG“ 2 762,24 Lt, t. y. 800 Eur, tačiau ant kasos išlaidų orderio Nr. 128-1 nėra jokio „Ferriston AG“ atstovo parašo.
  3. Iš bendrovės perduotų dokumentų ir bendrovės banko sąskaitos išrašo nematyti, kad bendrovei buvo sumokėtas koks nors avansas iš „Ferriston AG“, nei kad apskritai toks avansas turėjo būti sumokėtas, todėl šie pinigai buvo paimti tiesiog bendrovės vadovo, nes būtent jo parašas ir yra ant šio kasos išlaidų orderio Nr. 128-1.
  4. 2008-12-30 atsakovui buvo išmokėta iš bendrovės kasos 32 801,60 Lt, t. y. 9 500,00 Eur suma, 2009-01-31 atsakovui buvo išmokėta iš bendrovės kasos 22 788,48 Lt, t. y. 6 600,00 Eur suma, 2009-03-01 atsakovui buvo išmokėta iš bendrovės kasos 33 813,27 Lt, t. y. 9 793,00 Eur suma. Visuose šiuose kasos išlaidų orderiuose nurodytas mokėjimo atsakovui pagrindas yra tas pats – „mokėjimas pagal avanso apyskaitą“.
  5. Iš bankroto administratoriui pateiktų bendrovės dokumentų visiškai nėra aišku ir nematyti, kad bendrovė kokiu nors pagrindu būtų turėjusi išmokėti atsakovui bet kurią iš nurodytų sumų. Iš viso atsakovas išėmė iš bendrovės kasos 92 165,59 Lt, t. y. 26 693,00 Eur grynųjų pinigų, o tokių grynųjų pinigų išėmimo priežastis pagrindžiančių dokumentų tarp bendrovės dokumentų nėra. Šie grynieji pinigai buvo išimti iš bendrovės kasos jau po to, kai antstolis D. J. buvo areštavęs bendrovės kasą.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės BUAB „Viritra“ atsakovui V. K. 1 716,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai, priteisė iš ieškovės BUAB „Viritra“ valstybei 2,45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  2. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi (t. 1, b. l. 5–6) iškėlė bankroto bylą UAB „Viritra“, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Vantolina“. UAB „Viritra“ vadovu iki nutarties dėl bankroto bylos įsiteisėjimo ir bankroto administratoriaus paskyrimo buvo atsakovas V. K..
  3. Ieškovė teigė, kad atsakovas kelis kartus išėmė iš bendrovės kasos nemenkas grynųjų pinigų sumas viso 92 165,59 Lt, t. y. 26 693,00 Eur, o tokių grynųjų pinigų išėmimo priežastis pagrindžiančių dokumentų tarp bendrovės dokumentų nėra. Kasos išlaidų orderiu Nr. 128-1 UAB „Viritra“ 2008-10-05 išmokėjo įmonei „Ferriston AG“ 2 762,24 Lt, t. y. 800,00 Eur. Ieškovė padarė išvadą, kad šie pinigai buvo paimti vadovo, kadangi ant 2008-10-05 kasos išlaidų orderio yra tik atsakovo parašas ir nėra jokio „Ferriston AG“ atstovo parašo, be to, ieškovės teigimu, įmonė „Ferriston AG“ neegzistuoja.
  4. Teismas laikė, kad ieškovė ne tik neįrodė, kad 2008-10-05 kasos išlaidų orderyje Nr. 128-1 nurodytą sumą pasisavino atsakovas UAB „Viritra“ vadovas V. K., bet ir fakto, kad UAB „Ferriston AG“ nurodytų pinigų negavo.
  5. Teismas nustatė, kad kitos išmokėtos piniginės sumos, t. y. 2008-12-30 kasos išlaidų orderio Nr. 143-1 pagrindu (suma – 32 801,60 Lt, t. y. 9 500,00 Eur) (t. 1, b. l. 47), 2009-01-31 kasos išlaidų orderio Nr. 147-1 pagrindu (suma – 22 788,48 Lt, t. y. 6 600,00 Eur) (t. 2, b. l. 48) ir 2009-03-01 kasos išlaidų orderio pagrindu (suma – 33 813,27 Lt, t. y. 9 793,00 Eur) (t. 1, b. l. 49), atsakovui buvo išmokėtos pagal avanso apyskaitas ir tai pagrindžia buhalterines paslaugas teikusios įmonės „SKS Auditas“, su kuria 2012-08-03 UAB „Viritra“ sudarė Sutartį Nr. 12/08/03 dėl įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo už 2007 – 2012 metus, 2015-01-14 Pažyma apie UAB „Viritra“ piniginių lėšų išmokėjimo V. K. pagrįstumą (t. 1, b. l. 75-81). Iš pažymos matyti, kad per nurodytąjį laikotarpį atsakovas ieškovės kreditoriams ir ieškovės interesais daugelį kartų yra mokėjęs iš savo asmeninių lėšų – 2007-01-01 dienai jis ieškovei buvo skolingas 1 464,45 Lt, t. y. 424,13 Eur sumą, o po atliktų asmeninėmis piniginėmis lėšomis išmokėjimų ieškovės kreditoriams, jam už patirtas išlaidas 2009-03-01 dienai ieškovė buvo skolinga 13 423,03 Lt, t. y. 3 887,58 Eur sumą. Be to „SKS Audito“ 2014-05-30 pažymos (t. 1, b. l. 73-74, 83) rodo, kad V. K. paskolino įmonei 30 500,00 Lt, t. y. 8 833,41 Eur ir nuo 2009-12-31 jam nebuvo priskaitomas ir išmokamas darbo užmokestis. Teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad UAB „SKS Auditas“ niekada nevedė bendrovės „Viritra” buhalterinės apskaitos, tačiau laikė, kad vien šis faktas niekaip neįrodo, kad UAB „SKS Auditas” teiktos paslaugos yra nekokybiškos.
  6. Teismas atmetė kaip neįrodytą ieškovės argumentą, jog 92 165,59 Lt, t. y. 26 693,00 Eur grynųjų pinigų buvo išimti iš bendrovės kasos jau po to, kai antstolis D. J. buvo areštavęs bendrovės kasą. Iš 2008-09-24 antstolio D. J. Reikalavimo dėl duomenų pateikimo ir piniginių lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą (t. 1, b. l. 51) teismas nustatė, kad antstolis jokio sprendimo nepriėmė, o tik pareikalavo: pateikti dokumentus ir pačiai įmonei areštuoti savo lėšas, esančias įmonės kasoje, kas rodo, kad bendrovės kasa areštuota nebuvo. Teismo nuomone, areštuoti bendrovės kasą antstolis neturėjo galimybių, kadangi jam nebuvo perduoti buhalteriniai bendrovės dokumentai, tarp jų ir įmonės kasos knyga, todėl antstolis negalėjo žinoti UAB „Viritra“ kasoje esančio pinigų likučio, kas būtina areštuojant bendrovės kasą.
  7. Teismas konstatavo, kad antstolio D. J. 2008-09-24 reikalavimas pagal CPK normas buvo tik reikalavimas dėl informacijos pateikimo ir prašymas sustabdyti piniginių lėšų išmokėjimą, tačiau pats turto arešto aktas nebuvo priimtas ir bendrovės kasa areštuota nebuvo.
  8. Teismas motyvavo, kad byloje esančiais rašytiniais įrodymais taip pat paneigti ir ieškovės argumentai, neva dar iki 2008-09-24 buvo areštuota bendrovės kasa. Iš antstolio D. J. pateikto 2013-02-19 rašto Dėl informacijos pateikimo ir prie jo pridėtos lentelės „Bylų sąrašas“ (t. 1, b. l. 14-16) bei antstolės B. Č. 2014-07-11 rašto Dėl informacijos pateikimo ir pridėtų 7 patvarkymų (t. 1, b. l. 17-24) teismas nustatė, jog vykdomosios bylos (išskyrus Nr. 0117/08/00606) buvo vykdomos po pinigų pagal 2008-12-30 kasos išlaidų orderį Nr. 143-1, 2009-01-31 kasos išlaidų orderį Nr. 147-1 ir 2009-03-01 kasos išlaidų orderį išmokėjimo iš ieškovės kasos, dienos.

4III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Viritra“ prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovės naudai iš atsakovo 92 165,59 Lt, t. y. 26 693,00 Eur neteisėtai įgytų lėšų, priteisti įstatymų nustatytas 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino materialines teisės normas, nurodydamas, jog bendrovės vadovas, išsimokėdamas lėšas iš bendrovės kasos, jokio sandorio nesudarinėjo. Teigiama, kad šiuo atveju, tarp ieškovės ir atsakovo, anot atsakovo, buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, atsakovas ieškovės kreditoriams ir ieškovės interesais daugelį kartų buvo mokėjęs iš savo asmeninių lėšų, kurios iš dalies buvo kompensuotos piniginių lėšų išmokėjimais iš ieškovės kasos pagal kasos išlaidų orderius. Piniginių lėšų išmokėjimas iš bendrovės kasos pabaigė neva tarp šalių buvusius paskolos santykius, nes tokiu būdu buvo panaikinta atsakovo teisė reikalauti piniginių lėšų iš bendrovės ir atitinkama bendrovės pareiga pinigines lėšas sumokėti atsakovui. Todėl piniginių lėšų išmokėjimas iš kasos yra laikytinas sandoriu tarp bendrovės ir atsakovo. Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog minėtais veiksmais atsakovas veikė savo, kaip bendrovės vadovo, kompetencijos ribose ir jokių civilinių teisių ir pareigų nesukūrė, laikytinas visiškai nepagrįstu, nes atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, atstovavo bendrovę santykiuose su savimi, kaip fiziniu asmeniu ir, išmokėdamas pinigus iš bendrovės kasos, galėjo panaikinti egzistavusią bendrovės pareigą atsakovui grąžinti už bendrovę ir bendrovės vardu sumokėtas lėšas, jeigu atitinkamos lėšos iš tikrųjų buvo paskolintos bendrovei. Tai patvirtina ir teismų praktika, kurioje nurodoma, jog ieškovas, išmokėjęs atsakovui pinigus, kuriuos šis buvo įnešęs į įmonę, panaikino savo turėtą civilinę pareigą grąžinti pinigus. Taigi pinigų išmokėjimas sukėlė tam tikras teisines pasekmes, todėl toks ieškovo veiksmas yra vienašalis sandoris, kuris gali būti ginčijamas (CK 1.63 str., 6.2 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2014-05-06 Nr. 2A-768/2014). Šalių sudaryti sandoriai pagal kasos išlaidų orderius yra neteisėti, nes atsakovas neįrodė, jog bendrovė buvo skolinga jam, o pinigines lėšas atsakovas išmokėjo sau, pažeisdamas imperatyvias įstatymo nuostatas.
    2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą bei nesivadovavo ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, taip pat netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, numatantį bankroto administratoriaus pareigą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Įrodinėjimo dalykas šioje bylos dalyje yra aplinkybių dėl 2 762,24 Lt pagal 2008-10-05 kasos išlaidų orderį Nr. 128-1 sumokėjimo įmonei „Ferriston“ AG fakto buvimo ar nebuvimo įvertinimas. Nustačius, kad pinigai įmonei „Ferriston“ AG išmokėti nebuvo, taikoma restitucija, ir atsakovas privalo iš bendrovės kasos išimtas pinigines lėšas grąžinti bendrovei. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių bet kokių tarp bendrovės ir įmonės „Ferriston“ AG komercinių santykių buvimą: tarp bendrovės bankroto administratoriui perduotų dokumentų ne tik nėra jokių sutarčių, bet ir apskritai jokių kitų dokumentų, patvirtinančių bendrovių bendradarbiavimą. Atsakovas ne tik negalėjo tiksliai paaiškinti, kokiu tikslu turėjo atsiskaityti su minėta bendrove, bet ir negalėjo nurodyti, kur tokia bendrovė yra, nurodydamas, jog ši įmonė tikrai yra Europoje ir jo nuomone „kažkur Vokietijoje“ ar „netoli Vokietijos“, kai tuo tarpu paties atsakovo pateiktame internetinės svetainės išraše nurodyta, kad įmonė „Ferriston AG“ yra registruota Kentukyje. Kentukis yra viena iš valstijų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši informacija iš viešosios erdvės negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu įmonės egzistavimą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad buvo teisėtas pagrindas išmokėti įmonei „Ferriston“ AG pinigines lėšas, o taip pat nėra jokių įrodymų apie minėtų piniginių lėšų išmokėjimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi išimtinai tik atsakovo paaiškinimais, visiškai neatsižvelgė į ieškovės nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog nei iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų, nei iš teismo posėdžio metu pateiktų įrodymų, nematyti, kad bankroto administratorius būtų kreipęsis į įmonę „Ferriston“ AG išsiaiškinti pinigų gavimo/negavimo faktą, kad pašalinti arba patvirtinti bet kokias abejones dėl piniginių lėšų išvaistymo/pasisavinimo.
    3. Atsakovo pateikti dokumentai nepatvirtina teisėto pagrindo išsimokėti lėšas iš bendrovės.
    4. Pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas nepažeidė jokių antstolio taikytų areštų, ne tik prieštarauja bet kokiems proceso sąžiningumo ir teisingumo principams, bet kartu neatitinka nei logikos dėsnių, nei CPK nustatytų vykdymo teisiniams santykiams taikytinų reikalavimų. 2008-09-24 antstolio reikalavime aiškiai nurodyta, kad antstolis reikalauja areštuoti įmonės kasoje esančias ir gautinas lėšas. Antstolis areštavo ne tik bendrovės kasoje esančias lėšas, bet ir gautinas lėšas, todėl atsakovo veiksmai išmokant sau lėšas iš bendrovės kasos, laikytini neteisėtais. CPK apskritai nenumato tokių vykdymo veiksmų, kaip kad įpareigojimas patį skolininką areštuoti savo turtą. Be to, toks būdas atlikti vykdymo veiksmus yra nesuderinamas su sprendimų vykdymo pagrindais, nes priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės yra taikomos tik tada, kai atsakovas savanoriškai nevykdo priimto sprendimo. Antstoliui areštavus visas bendrovės sąskaitas, negalint susisiekti su bendrovės vadovu ir nerandant jo bendrovės registracijos adresu, antstolis pareikalavo atsakovo pateikti informaciją apie bendrovėje esantį turtą, o taip pat ir areštavo bendrovės kasoje esančias lėšas ir pareikalavo jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Atsakovas nevykdė ir šio antstolio patvarkymo, nes po jo gavimo neteikė antstoliui jokios informacijos. Tai patvirtina ir 2008-10-06 ir 2008-12-10 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartys (t. 3, b. 1, 21–22), priimtos po šio antstolio reikalavimo priėmimo, kurių pagrindu atsakovui buvo paskirtos baudos už teisėtų antstolio reikalavimų nevykdymą. Aplinkybę, kad bendrovės kasa buvo areštuota, patvirtina ir 2008-10-16 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartis, kurioje nurodyta, jog buvo areštuotos bendrovės kasoje esančios piniginės lėšos ir pateiktas reikalavimas dėl lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą.
    5. Atsakovas pažeidė įstatymines ir fiduciarines pareigas, pažeidė bendrovės interesus, bendrovė buvo faktiškai nemoki, tokiais veiksmais bendrovės kreditoriams buvo padaryta žala, nes vadovas pats nusprendė, su kuo atsiskaityti, tuo tarpu turėdamas užtikrinti visų kreditorių interesus.
  2. Atsiliepimu į ieškovės BUAB „Viritra“ apeliacinį skundą atsakovas V. K., atstovaujamas advokato Sauliaus Pėdnyčios, prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas sekančiais argumentais:
    1. Ieškiniu nebuvo pareikštas reikalavimas pripažinti byloje esančius ginčo kasos išlaidų orderius negaliojančiais, kas yra esminė sąlyga taikyti restitucijos institutą. Ieškinio dalyke prašoma tik taikyti vienu metu restitucijos ir nepagrįsto praturtėjimo institutus bei priteisti be pagrindo įgytas lėšas.
    2. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog 800 Eur (2 762,24 Lt) pagal 2008-10-05 kasos išlaidų orderį įmonei „Ferriston AG“ nebuvo sumokėti. Šis kasos išlaidų orderis yra galiojantis. Aplinkybes, kodėl įmonei buvo sugrąžinti pinigai ir kokiu būdu jie buvo sugrąžinti, atsakovas paaiškino 2015-12-03 teismo posėdžio metu, nurodydamas, kad avanso pinigai (800 Eur) buvo sugrąžinti už neįvykdytą pervežimo užsakymą. Pinigai šiai įmonei buvo sugrąžinti per apelianto darbuotoją, kai darbuotojas krovinių pervežimo reiso metu buvo nuvykęs pinigus atiduoti įmonės „Ferriston AG“ atstovui. Paaiškino, kad vairuotojas, sugrąžinęs pinigus, nepaėmė įmonės „Ferriston AG“ atstovo parašo, kas atsakovo buvo pastebėta tik darbuotojui parvežus atgal kasos išlaidų orderį. Taip pat atsakovas paaiškino, kad įmonė „Ferriston AG“ turi atstovus (agentus) įvairiose valstybėse prie muitinių, taip pat ir Vokietijoje. Atsakovo V. K. parodymai jokiais kitais bylos duomenimis nėra paneigti ir pirmosios instancijos teisme netgi nebuvo ginčijami.
    3. Apelianto teiginys, kad atsakovui iš apelianto piniginės lėšos buvo išmokėtos nepagrįstai, yra neteisingas. Iš bylos duomenų (avanso apyskaitų) matyti, kad skundo 47 punkte dalis nurodomų neva nerastų dokumentų tikrai yra, jie yra aiškiai įskaitomi ir buvo pateikti kartu su atsakovo avanso apyskaitomis, o būtent yra aiškiai įskaitomi šie apelianto nurodomi, tačiau neva apelianto nerasti, dokumentai (avanso apyskaitos) 2015-01-14 pažymoje pažymėti numeriais: 9, 62, 72, 89, 91, 108, 127, 137, 191,204. Iš bylos duomenų matyti, kad kita dalis skundo 47 punkte nurodomų nerastų dokumentų iš tiesų į bylą nebuvo pateikti, nes tai nėra atsakovo avanso apyskaitos, t. y. dokumentai, pagrindžiantys atsakovo turėtas išlaidas už ieškovę, o yra dokumentai, nurodomi UAB „SKS Audito“ 2015-01-14 pažymoje, kurie pagrindžia aplinkybes, kad atitinkamos lėšos iš apelianto buvo išmokėtos atsakovui už atsakovo patirtas asmenines išlaidas už apeliantą. Todėl byloje šie dokumentai, t. y. išmokėjimai, ir nebuvo pateikti, nes buvo įrodinėjamas tik iš apelianto išmokėtų ginčo lėšų atsakovui pagrįstumo faktas. Šie apelianto nurodomi dokumentai skundo 47 punkte pažymėti numeriais: 13, 15, 238, 250, 266, 274, 286, 287. Iš bylos duomenų matyti, kad likusi dalis skundo 47 punkte nurodomų neva nerastų dokumentų taip pat į bylą yra pateikti, tačiau ne visos avanso apyskaitos aiškiai matosi, nes čekiai ir kiti panašūs dokumentai dėl jų popieriaus specifiškumo greitai išblunka, o šie dokumentai buvo spausdinti prieš daugelį metų (avanso apyskaitos pateikiamos ir už 2007 m. ir už 2008 m. ir t.t.). Todėl visos apelianto išmokėtos (grąžintos) atsakovui piniginės sumos buvo sugrąžintos pagrįstai pagal avanso apyskaitas, t. y. pagal atsakovo patirtas asmenines išlaidas už apeliantą. UAB „SKS Auditas“ 2015-01-14 pažyma patvirtina, kad tokios avanso apyskaitos tikrai egzistuoja, nes pažymoje visos avanso apyskaitos įvardijamos labai tiksliai, nurodant jų datą, dokumento numerį, sumą, finansinės operacijos turinį ir kt. Apelianto teiginiai, kad neva dalis pateiktų avanso apyskaitų nepagrindžia patirtų atsakovo asmeninių išlaidų už apeliantą, yra deklaratyvūs. Šių apelianto teiginių bylos duomenys nepatvirtina, o buhalterines paslaugas teikiančios įmonės „SKS Auditas“ 2015-01-14 pažyma, kurioje įvardinamos konkrečios avanso apyskaitos, patvirtina, kad visos išlaidos buvo patirtos iš atsakovo asmeninių lėšų ir buvo patirtos išimtinai tik apelianto interesais.
    4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad turto areštas nebuvo priimtas ir apelianto kasa nebuvo areštuota 32 575,68 Lt sumos apimtyje. Byloje nėra duomenų, t. y. nėra nei turto arešto akto, nei turto aprašo, iš kurių matytųsi, jog apelianto kasa neva būtų buvusi areštuota. Antstolio 2008-09-24 reikalavimas buvo tik prašymas pateikti informaciją ir sustabdyti piniginių lėšų išmokėjimą, tačiau ne areštas. Skunde nepagrįstai nurodoma, kad kasos areštą patvirtina Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008-10-26 nutartis, nes bauda buvo paskirta už tai, kad atsakovas nevykdė pareigos pateikti antstoliui duomenis apie apelianto turimą turtą, bet ne dėl to, kad nebuvo vykdomas koks nors taikytas areštas.
    5. Skunde nurodomas teiginys dėl atsakovo neva pažeistų fiduciarinių pareigų įmonei yra nepagrįstas. Apeliantas ieškiniu prašė priteisti nepagrįstai gautas pinigines sumas. Ieškiniu jokios žalos atlyginimo nebuvo prašoma, o bylos nagrinėjimo metu apeliantas jokios žalos padarymo ir neįrodinėjo. Todėl nepagrįstas apelianto motyvas, kad pirmosios instancijos teismo jis prašė reikalaujamą sumą priteisti kaip žalą, nes tokio reikalavimo nebuvo. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieškovė nuo 2009-01-01 buvo nemoki, nes apeliantas neįrodė nei aplinkybės, kada apelianto pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balanso įrašyto turto vertės, nei nuo kada apeliantas nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais ir nebeatlikinėjo iš anksto apmokėtų darbų. Apelianto vien formalus nurodymas, jog įmonė nuo 2009-01-01 neva buvo nemoki, nes neva tai patvirtina įmonės 2008-12-31 balansas, yra nepagrįstas. Visos atsakovo asmeninės piniginės lėšos, kurias apeliantas vėliau pagal avanso apyskaitas ginčo kasos išlaidų orderiais sugrąžino (kompensavo) atsakovui, buvo panaudotos išimtinai tik apelianto interesais, todėl šiai dienai yra ir mažiau apelianto kreditorių, negu jų būtų buvę su priskaičiuotomis palūkanomis už skolų laiku nesugrąžinimą, jeigu atsakovas, vykdydamas fiduciarines pareigas apeliantui, savo laiku nebūtų vykdęs išmokėjimų iš savo asmeninių lėšų. Be to, visos atsakovui pagal ginčo kasos išlaidų orderius sugrąžintos piniginės lėšos, vykdant fiduciarines pareigas apeliantui, vėlgi buvo naudojamos to paties apelianto interesais, t. y. atsiskaitymui su apelianto kreditoriais (pvz., sugrąžintomis lėšomis atsakovas už apeliantą atsiskaitinėjo laikotarpyje nuo 2009-03-17 iki 2010-11-22 dienos (18 392,52 Lt sumai), o su apelianto kreditoriumi UAB „DnB NORD lizingas“ atsakovas atsiskaitė net 34 875,07 Lt dydžio suma. Visos atsakovo asmeninės lėšos ir netgi tos, kurios ginčo kasos išlaidų orderiais buvo atgautos iš apelianto, buvo naudojamos vien tik apelianto ir jo kreditorių interesais, stengiantis užtikrinti apelianto ūkinės veiklos tęstinumą prasidėjus pasauliniai ekonominiai krizei.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7Dėl ginčo teisinės kvalifikacijos

  1. Pagal CPK 135 straipsnį ieškovas kreipdamasis į teismą turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-299/2013), tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-95/2011, 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.). Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo priešieškinio (jei pareikštas) pagrindą ir dalyką (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis; 143 straipsnio 3 dalis). Tačiau teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-255/2013).
  2. Nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas pateiktus byloje įrodymus ir ginčo esmę, nustato, kad ieškinio faktinis pagrindas įrodo esant kitokio pobūdžio, nei teigia ieškovas, santykius ir ieškovo pasiūlytas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, todėl keistina byloje įrodinėtinų aplinkybių visuma, tai teismas turi siūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus - ir keisti ieškinio faktinį pagrindą. Jeigu šalis nesinaudoja šiomis teismo teikiamomis galimybėmis teikti naujus įrodymus, teismas, taikydamas, jo nuomone, tinkamiausią ginčo teisinį kvalifikavimą, sprendžia, ar išlikusi tokia pat įrodinėtinų aplinkybių visuma įrodo esant šalies pareikštą reikalavimą pagrįstą. Jei faktinės aplinkybės neįrodytos, o jų visuma, kurią įrodinėjo ieškovas, skiriasi nuo tų, kurios atitiktų tikrąjį tų santykių kvalifikavimą iš esmės, tai teismas turi teisę reikalavimo netenkinti.
  3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog daugelis įmonės administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne sutarties pagrindu, todėl administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi atstovavimo pagal įstatymą bruožai. Vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, taikomos akcinių bendrovių organų veiklai reglamentuoti (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1–3 dalys, 2.87 straipsnis; Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 1, 4, 6, 8 dalys; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012 ir kt.). Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Įmonė ir jos valdymo organai privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Pažymėtina, kad už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą, kurios teisinį pagrindą nustato civilinės teisės normos. Todėl tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus.
  4. Nagrinėjamoje byloje ieškinį įmonės buvusiam vadovui dėl skolos priteisimo pareiškė bankroto administratorius, kuris nurodė, kad atsakovas be teisėto pagrindo įgijo 26 693 Eur piniginių lėšų. Ieškovės ieškinyje buvo nurodoma, kad po bankroto bylos iškėlimo administratorius perėmęs bendrovės dokumentus nustatė, kad atsakovas kelis kartus išėmė iš bendrovės kasos grynųjų pinigų sumas: 2008-10-05 iš bendrovės kasos išdavė „Ferriston AG“ 2 762,24 Lt, t. y. 800 Eur, ant kasos išlaidų orderio Nr. 128-1 nėra jokio „Ferriston AG“ atstovo parašo. 2008-12-30 atsakovui buvo išmokėta iš bendrovės kasos 32 801,60 Lt, t. y. 9 500,00 Eur suma, 2009-01-31 atsakovui buvo išmokėta iš bendrovės kasos 22 788,48 Lt, t. y. 6 600,00 Eur suma, 2009-03-01 atsakovui buvo išmokėta iš bendrovės kasos 33 813,27 Lt, t. y. 9 793,00 Eur suma. Visuose šiuose kasos išlaidų orderiuose nurodytas mokėjimo atsakovui pagrindas yra tas pats – „mokėjimas pagal avanso apyskaitą“. Byloje nėra dokumentų, kurių pagrindu bendrovė būtų turėjusi išmokėti atsakovui pinigines lėšas. Taigi, ieškovės nuomone, atsakovas iš bendrovės kasos neteisėtai viso išėmė 92 165,59 Lt, t. y. 26 693,00 Eur grynųjų pinigų. Taip pat tvirtina, kad grynieji pinigai buvo išimti iš bendrovės kasos jau po to, kai antstolis D. J. buvo areštavęs bendrovės kasą. Nurodęs ieškinyje tokias faktines aplinkybes administratorius prašė iš atsakovo priteisti pinigines lėšas CK 6. 237 straipsnio pagrindu.
  5. Akcentuotina, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 straipsnis), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. Todėl bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti; kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Kreditorių patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala, be kita ko, yra turto netekimas, negautos pajamos, o pagal šio straipsnio 2 dalį jeigu atsakingas asmuo iš neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Taigi žala atsiranda kaip tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos), taip pat kaip negautos pajamos.
  6. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl įmonės vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, o ne dėl nepagrįsto praturtėjimo, ar be teisėto pagrindo įgyto turto grąžinimo. Iš ieškinio pagrindo bei ieškovės atstovų dėstomų faktinių aplinkybių tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teisme matyti, jog ieškovė savo reikalavimus grindė argumentais, kurie siejami su atsakovo civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų pagrindimu, tačiau nurodė netinkamą teisinį pagrindą, dėl ko pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius. Konstatavus, kad įmonės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, byloje turėtų būti nustatinėjamos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai), kurios analizuojamos tinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą ginčo šalims.

8Dėl įrodinėjimo naštos byloje paskirstymo

  1. Įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis - grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 str. 2 d.); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 str. 3 d.) ir kt. CK 2.82 straipsnio 3 dalis numato, kad juridinio asmens organas atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą. Bendrovės vadovas organizuoja kasdienę bendrovės veiklą vadovaudamasis įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, pareiginiais nuostatais, jis veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, atsako už finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 7, 8,10 dalys, 12 dalies 1 ir 2 punktai).

    9

  2. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam bendrovės darbuotojui. Įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai. Tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus - rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 298/2006). Jeigu įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, tai jis privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.).
  3. Bylose, kuriose reiškiamas reikalavimas bendrovės vadovui atlyginti padarytą žalą, iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009).
  4. Nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi aplinkybė, ar piniginės lėšos, kurios buvo išmokėtos atsakovui yra pagrįstos tinkamais dokumentais ir tai buvo atlikta teisėtai, nepažeidžiant bendrovės interesų. Nustačius, kad piniginės lėšos buvo išmokėtos pažeidžiant norminių aktų reikalavimus ir konstatuojant, jog įmonė patyrė turtinio pobūdžio praradimą, gali būti laikoma nustatyta ir tai gali būti traktuojama kaip bendrovės patirta žala dėl įmonės vadovo neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje atsakovas ir neneigia, kad ginčo piniginės lėšos jam ir buvo išmokėtos, kaip bendrovės vadovui, tačiau tvirtina, kad šios lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms ir perduotos tretiesiems asmenims pagal bendrovės užsakymus. Taigi, įsitikinimui, kad gautos lėšos buvo panaudotos įmonės interesais, būtina tirti, ar bendrovė turėjo vykdytinų prievolių įmonei „Feriston AG“, ar bendrovė buvo skolinga atsakovui ir ar, nebuvo draudimų atlikti pinigines operacijas bendrovės kasoje. Tokioje situacijoje, kai įmonė įrodo, jog tam tikro turto yra netekusi, pareiga įrodyti aplinkybę, kad piniginės lėšos buvo išimtos teisėtai ir panaudotos įmonės veiklos tikslais, tenka pinigus gavusiam asmeniui, nagrinėjamu atveju – bendrovės vadovui atsakovui. Asmeniui, siekiančiam išvengti civilinės atsakomybės taikymo, tenka našta įrodyti, kad lėšos buvo gautos teisėtai ir dėl tokių lėšų gavimo įmonė žalos nepatyrė arba patyrė mažiau žalos ir tai buvo atlikta vykdant bendrovės įsipareigojimus kitiems asmenims. Esant nurodytam nagrinėjamoje byloje būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad piniginės lėšos gautos iš įmonės buvo panaudotos teisėtai ir nepažeidžiant bendrovės interesų.
  5. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Įrodinėjimo dalykas yra juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.), jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 3 dalis, 180 straipsnis), įrodinėjimo pareigos paskirstymo bei kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 178, 182 straipsniai).
  6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovas neįrodė, kad nurodytą sumą pagal kasos išlaidų orderį Nr. 128-1 pasisavino atsakovas bei fakto, kad įmonė „Feriston AG“ piniginių lėšų negavo, o taip pat, kad nebuvo areštuota bendrovės kasa. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tokias išvadas darydamas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, nes tokia pareiga įrodyti faktus tenka ne ieškovei, bet atsakovui. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, kad piniginės lėšos atsakovui buvo išmokėtos pagal kasos išlaidų orderius ir tai nurodyta avanso apyskaitose. Įmonės „SKS Auditas“ 2014m. gegužės 30d. pažymoje yra nurodyta, kad atsakovas daugelį kartų yra mokėjęs ieškovės kreditoriams ir ieškovės interesais pinigines lėšas ir atsakovui įmonė buvo likusi skolinga, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, juridinių asmenų ūkinės operacijos ir susiformavę paskoliniai santykiai įrodinėjami tik patikimomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – tinkamais finansinės apskaitos dokumentais bei tokius faktus patvirtinančiais sandoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004, 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2005 ir kt.). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės apeliacinio skunde išdėstyta argumentacija, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą priėmė tik atsakovo paaiškinimus ir jais rėmėsi priimdamas sprendimą. Teisėjų kolegijos nuomone, priimto teismo sprendimo turinys taip pat patvirtina, kad teismas darydamas išvadas sprendimą grindė ir prielaidomis.
  7. Apibendrinant išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas byloje tinkamai neįrodė, kad jam išmokėtos piniginės sumos buvo teisėtai ir, kad šios sumos buvo panaudotos bendrovės interesais. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas netinkamai aiškino bei taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias taisykles – netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių dėl esminių bylos aplinkybių, neišaiškino atsakovo pareigos pagrįsti gautų pinigų panaudojimą įmonės interesais, todėl nenustatė visų įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).
  8. Dėl nurodytų proceso teisės pažeidimų negalima pripažinti teismo padarytų išvadų pagrįstomis ir tai galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Šie proceso teisės pažeidimai taip pat lėmė bylos esmės neatskleidimą. Nustatytų proceso teisės klaidų, susijusių su faktinių aplinkybių nustatinėjimu, apeliacinėje instancijoje ištaisyti nėra galimybės, kadangi byloje turi būti renkami, tiriami bei vertinami įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas nerinko bei nepasiūlė rinkti šalims, taip pat nenustatinėjo jais siekiamų patvirtinti faktinių aplinkybių. Bylos išnagrinėti apeliacine tvarka pagal surinktą medžiagą taip pat negalima, nes, teismui netinkamai įvykdžius išaiškinimo pareigą byloje (CPK 8, 159, 160 straipsniai, 225 straipsnio 1 punktas), taip būtų pažeistos ir suvaržytos atsakovo gynybos procesinės teisinės nuo ieškovės pareikšto ieškinio. Tokio pobūdžio pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

10Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

11Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai