Byla 2A-1360-254/2015
Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (pranešėja) ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Vytautei Rolskytei ir Ramunei Marcinkevičienei, dalyvaujant ieškovui R. K., jo atstovei advokatei Rasai Malinauskienei, atsakovei D. K., jos atstovei advokatei Rasai Valiukienei apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2016-375/2015 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei D. K. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 0,1506 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius ( - ) jo asmenine nuosavybe. Nurodė, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2001-08-30 sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka, sudaryta 1992-07-24. Ieškovas 1997-10-31 įsigijo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, tačiau nutraukiant santuoką šio nekilnojamojo turto padalijimo klausimas nebuvo išspręstas. Ieškovo teigimu, jis minėtą nekilnojamąjį turtą įsigijo už savo asmenines lėšas (20 000 Lt), jį įgyjant buvo aiškiai išreikšta jo valia turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn, nekilnojamasis turtas nuosavybės teise įregistruotas ieškovo vardu nenurodant, kad tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsakovė nuo pat santuokos įregistravimo pradžios niekur nedirbo, neturėjo savo pajamų, nesirūpino vaikais, šalys nuo 2000 m. birželio mėnesio gyveno skyrium.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį tenkino - pripažino ieškovo asmenine nuosavybe nekilnojamąjį turtą: 0,1506 ha žemės sklypą, 246,89 kv.m. bendro ploto gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius ( - ) Taip pat priteisė iš atsakovės 42 Eur žyminio mokesčio ir 724 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Sprendimą grindė šiais argumentais:

71. Teismas sprendė, kad, nors nėra pateikta rašytinių įrodymų apie ieškovo iki santuokos su atsakove sudarymo turėtas asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybės teise turėtą turtą, tačiau byloje pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai tikimybių pusiausvyros principo pagrindu leidžia daryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog ginčo turtas buvo įgytas ir pagerintas tik už ieškovo lėšas ir jo darbu, o ne bendrai su atsakove. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo netikėti, jog namų valdą ieškovas įgijo už iš sesers L. V. ir buvusio bendradarbio skolintus pinigus. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo argumento, kad atsakovė nežinojo apie namo pirkimą, pažymėjo, jog pati atsakovė pripažino, kad namą ieškovas susirado ir nupirko jai nežinant, be to, nekilnojamojo turto pardavėjas liudytojas A. N. patvirtino, kad atsakovės nematė nei turtą apžiūrint, nei pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį notaro biure. Liudytojai D. M., L. V., G. K., R. M. patvirtino, kad atsakovė įsigytame name negyveno.

82. Teismas sprendė, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2001-08-30 sprendimas dėl šalių santuokos nutraukimo leidžia daryti išvadą, jog atsakovė negalėjo prisidėjo prie nekilnojamojo turto įsigijimo. Santuokos nutraukimo priežastimi ieškovas nurodė atsakovės polinkį girtauti, atsakovė šios aplinkybės neneigė. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Mažeikių skyriaus pateikta pažyma patvirtino, kad atsakovė iki ginčo turto įsigijimo uždirbdavo labai mažai. Pasak teismo, atsakovė nežinojo apie ieškovo nupirktą turtą ne dėl to, jog ieškovas tai nuo jos slėpė, o dėl to, kad atsakovei, gyvenusiai asocialiai, nebuvo jokio poreikio prisidėti prie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sukūrimo savo lėšomis ar darbu. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovė piniginių lėšų beveik neturėjo, nupirktame name niekada negyveno ir prie jo statybos darbų užbaigimo savo darbu neprisidėjo. Aplinkybės, kad atsakovė byloje dėl išlaikymo jos vaikams priteisimo sutiko, jog vaikai gyventų pas tėvą, nes jis turi nuosavą namą, taip pat nereiškė reikalavimo priteisti išlaikymą iš jos nepilnamečiams vaikams turtu, nors tokią įstatyminę galimybę tuo metu jau turėjo, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad ieškovo vardu įsigytą ir įregistruotą nekilnojamąjį turtą atsakovė niekada nelaikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jokių pretenzijų į jį, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą, nereiškė.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Atsakovė D. K. (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

111. Teigia, kad, nors pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nėra pateikta rašytinių įrodymų apie ieškovo iki santuokos su atsakove sudarymo turėtas jo asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe turėtą turtą, tačiau nepagrįstai remdamasis tik liudytojų parodymais sprendė, kad ginčo turtas yra asmeninė ieškovo nuosavybė. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo imperatyvia įstatymo nuostata, įtvirtinta CK 3.89 straipsnio 2 dalyje, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais. Teigiama, kad ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad pinigus turto įsigijimui pasiskolino iš sesers, nes byloje nepateikta rašytinė paskolos sutartis, todėl liudytojai negalėjo patvirtinti aplinkybės, kad ginčo turtas yra asmeninė ieškovo nuosavybė.

122. Pasak apeliantės, byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad atsakovė gyvendama santuokoje su ieškovu vartojo alkoholį, nesirūpino šeima, dėl ko galimai neprisidėjo prie turto įsigijimo. Pažymima, kad teismas neįvertino aplinkybių, jog turto įsigijimo laikotarpiu šalys gyveno šeimoje, vedė bendrą ūkį, augino vaikus. Nors sprendime pažymima, kad apeliantės pajamos nebuvo didelės, tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šeimoje augo du mažamečiai vaikai, kuriais reikėjo rūpintis. Be to, mažos pajamos, apeliantės įsitikinimu, nesuponuoja teismui priežasties turtą, santuokos metu įgytą ieškovo vardu, pripažinti jo asmenine nuosavybe.

133. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir dėl procesinių teisės normų pažeidimų. Pažymima, kad atsakovė parengiamajame teismo posėdyje dalyvavo viena, be savo atstovės, kuri dėl užimtumo kitose bylose į parengiamąjį teismo posėdį atvykti negalėjo, tačiau prieš posėdį buvo pateikusi teismui prašymą bylą parengiamajame teismo posėdyje nagrinėti jai nedalyvaujant, o teismo posėdyje nurodė, jog dalyvaus. Pasibaigus parengiamajam teismo posėdžiui, apie paskirtą teismo posėdį atsakovei buvo pranešta, tačiau nepranešta jos atstovei. Apeliantė į teismo posėdį neatvyko, nes galvojo, kad jame dalyvaus jos atstovė advokatė.

144. Apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad, remiantis Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, ji nuo bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme buvo atleista 100 procentų. Tačiau, teismas, priimdamas sprendimą, visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės priteisė ieškovo naudai, nors sprendime pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

15Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, šiais argumentais:

161. Ieškovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas ginčo turtą pripažindamas asmenine ieškovo nuosavybe nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes. Pažymima, kad pati atsakovė pripažino, jog nežinojo apie namo pirkimą, šią aplinkybę patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Be to, atsakovė niekada nesidomėjo nei namo statyba, nei jo išlaikymu. Aplinkybė, kad į bylą nepateikta paskolos sutartis dėl pinigų skolinimosi iš L. V., pasak ieškovo, nesudaro pagrindo atmesti ieškinį, nes būtina įvertinti, kad pinigus skolino sesuo ir esant visiškam tarpusavio pasitikėjimui, nebuvo būtina rašytinė sutartis. Teigia, kad jis išreiškė aiškų norą įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn savo vardu įregistruodamas gyvenamąjį namą Nekilnojamojo turto registre. O tuo atveju, kai turtas viešame registre įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu ir nėra nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, nustatant jo teisinį režimą būtina vertinti ne tik objektyviuosius (turto įsigijimo momentą ir įsigijimo pagrindą), bet ir kitus kriterijus (konkretaus turto paskirtį, šio turto pobūdį, tikruosius šalių ketinimus įsigyjamo turto atžvilgiu). Nurodo, kad nebaigtos statybos gyvenamąjį namą ieškovas įsigijo tikslu ten apsigyventi su vaikais, nes jau turto įsigijimo momentu su atsakove kartu negyveno. Tarp šalių nesutarimai prasidėjo anksčiau nei buvo įgytas turtas, tai patvirtina pateiktas 1994-10-19 ieškininis pareiškimas, kuriuo ieškovas prašė nutraukti šalių santuoką. Taip pat aplinkybę, kad atsakovė su ieškovu bei vaikais negyveno kartu nuo 2000 m. birželio mėnesio patvirtina DNSB „Nemunas“ pirmininko pažyma. Atsakovės teiginys, jog ji su vaikais ir ieškovu apie pusantrų metų gyveno nupirktame name yra melagingas, kadangi realiai persikelti ir gyventi ginčo name buvo galima tik po penkerių metų, o atsakovė nei savo lėšomis, nei darbu prie gyvenamojo namo statybos užbaigimo bei vidaus apdailos neprisidėjo. Be to, buvo visiškai nusišalinusi nuo vaikų išlaikymo bei jų priežiūros. Atsakovė, dalyvaudama teisme dėl išlaikymo priteisimo, pripažino, kad ieškovas turi nuosavą namą, o ji tik nuomojamą butą ir jokių pretenzijų į namą nereiškė. Pasak ieškovo, tai yra rašytinis, oficialus įrodymas, jog atsakovė niekada ginčo namo savo asmenine nuosavybe nelaikė, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

172. Ieškovas nesutinka, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti procesiniai teisės normų pažeidimai. Šiuo aspektu nurodo, kad atsakovė sutiko su tuo, jog teismas civilinę bylą parengiamojo teismo posėdyje nagrinėtų jos atstovei nedalyvaujant. Atsakovės prašymas, kad teisme būtų apklausti jos pageidaujami liudytojai, buvo tenkintas, todėl, pasak ieškovo, jai buvo sudarytos visos galimybės įrodinėti savo atsiliepime nurodytas aplinkybes. Be to, teismas, pažeisdamas šalių procesinį lygiateisiškumo principą, parengiamojo teismo posėdžio metu, išaiškino atsakovei, kad ji privalo byloje pareikšti priešieškinį ir prašyti ginčo turtą pripažinti bendrąja sutuoktinių nuosavybe, netgi įpareigojo atsakovę pateikti priešieškinį iki teismo nurodytos konkrečios datos. Apeliantė apie paskirtą teismo posėdžio laiką ir vietą pasirašytinai buvo informuota parengiamojo posėdžio metu, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant atsakovei ir jos atstovei, pažeidė CPK 42 straipsnyje nurodytas procesines šalies teises yra visiškai nepagrįsti. Apeliantė neginčija, kad ji buvo tinkamai informuota apie teismo posėdžio laiką ir vietą, tačiau nei atsakovė, nei jos atstovė neatvyko į bylos nagrinėjimą, o dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą yra šalies pasirinkimo teisė. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantė iki pirmosios instancijos teismo posėdžio pradžios nepateikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, be to, jos atstovė yra prisijungusi prie EPP sistemos, todėl jai apie teismo posėdžio datą buvo žinoma.

183. Ieškovas nesutinka su apeliantės argumentais, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad jis siekė išspręsti ginčą taikiai, tačiau atsakovė su tuo nesutiko, todėl jai tenka rizika dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Faktas, kad atsakovei buvo teikiama nemokama teisinė pagalba, neatleidžia jos nuo pareigos atlyginti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, neperžengiant CPK 320 straipsnyje ir apeliaciniame skunde nurodytų ribų. Byloje kilo ginčas dėl 1997-10-31 pirkimo pardavimo sutartimi įgyto nekilnojamojo turto - 0,1506 ha žemės sklypo ir 246,89 kv.m. bendro ploto gyvenamojo namo su kiemo statiniais, esančius ( - ) teisinio režimo. Apeliantė laiko, kad šis turtas yra įgytas santuokoje, todėl laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes ieškovas šios preziumpcijos nepaneigė.

21Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto, įgyto galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau SŠK). CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).

22Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys santuoką įregistravo 1992-07-24, o santuoka buvo nutraukta 2001-08-30 sprendimu. Ieškovas ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo 1997-10-17 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu iš liudytojo A. N.. Sutartyje nurodyta, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas buvo parduoti už 20 000 Lt, kuriuos pardavėjas gavo iš pirkėjo R. K. prieš pasirašant sutartį. Notarine forma patvirtintas sandoris yra oficialusis rašytinis įrodymas, kai šis dokumentas pateikiamas į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Nagrinėjamu atveju šis rašytinis įrodymas patvirtina faktą, kad sandorį sudarė ir pinigus pardavėjui sumokėjo ieškovas, bet ne apeliantė. Pardavėjas A. N. teisme paliudijo, kad nėra matęs atsakovės, ji nebuvo atvykusi nekilnojamojo turto apžiūrėti ir dėl pardavimo sąlygų nesiderėjo.

23Byloje taip pat yra oficialus rašytinis įrodymas - Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas apie tai, kad žemės sklypo nuosavybės teisė nuo 1997-10-13, o gyvenamojo namo nuo 2004-03-31 įregistruota ieškovo R. K. vardu. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu viešajame registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju įrašas nekilnojamojo turto registre, vertinant įrodinėjimo aspektu, yra prima facie įrodymas, todėl įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles ir šiuo atveju jau apeliantė turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Taigi, šiuo atveju santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis) negalėjo būti taikoma, nenuginčijus CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos. Remiantis kasacinio teismo praktika šiuo atveju turi būti vertinami byloje surinkti įrodymai ir nustatomos faktinės aplinkybės (susijusios, pavyzdžiui (tačiau neapsiribojant), su turto paieška ir pirkimu, turto pirminio įrengimo mastu ir vėlesniu pritaikymu gyventi, šalių ketinimais apsigyventi ir (arba) gyvenimu jame, eksploatavimu, jo paskirtimi, šalių tikraisiais ketinimais ir kt.) ir taip išsiaiškinama, ar šis turtas buvo įgytas bendrai su atsakove, o ne ieškovo asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Apeliantė 2014-12-16 teismo posėdyje paaiškino, kad šio nekilnojamojo turto paieškoje, nei jo pirkime nedalyvavo. Teismas pažymi, kad atsakovė paaiškino, jog gyvenamajame name gyveno, tačiau 1997-10-06 Kauno apskrities viršininko administracijos pažyma Nr. 209 patvirtina, kad parduodamas gyvenamasis namas buvo nebaigtos statybos: buvo tik gyvenamojo namo pamatai, sumontuotos sienos, tinkuotos ir uždėtas perdengimas (b.l. 18). Apeliantė 2014-12-16 teismo posėdyje nurodė, kad gyvenamasis namas buvo net be stogo (protokolo garso įrašas 24:25 – 24:50). Apie tai, kad atsakovė šiame name negyveno paliudijo liudytojai D. M., L. V., G. K., R. M.. 2005-04-20 Kauno rajono apylinkės teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. N-2-124-097/05 dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo konstatuota, kad šalys negyvena kartu nuo 2000 m. (b.l. 25). Teismas atkreipia dėmesį, kad šalys kartu gyveno kitu adresu. DNSB „Nemunas“ 2001-06-21 pažymoje nurodyta, kad apeliantė negyvena ( - ) nuo 2000-06-19 ir nuo 2000-07-01 už komunalines paslaugas ieškovo šeimai bus skaičiuojama 3 asmenims (b.l. 22). Apeliantė nei savo ketinimų apsigyventi name ar gyvenimo jame, nei dalyvavimo jį pritaikant (įrengiant) gyventi niekuo nepagrindė, o jis buvo pripažintas tinkamu naudoti tik 2002-03-20 aktu (b.l. 19), kai šalių santuoka jau buvo nutraukta. Taigi, jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad gyvenamajame name atsakovė buvo apsigyvenusi iki 2000 m. ar atliko kitus veiksmus, kurie rodytų, jog turtas buvo įgytas bendrai su atsakove, o ne ieškovo asmeninėn nuosavybėn.

24Pirmosios instancijos teismas 2014-12-16 teismo posėdyje detaliai aiškinosi aplinkybes iš kokių lėšų buvo įsigytas nekilnojamasis turtas. Apeliantė ir apeliacinės instancijos teisme pakartojo, kad niekuomet nežinojo apie ieškovo turimas pinigines lėšas ir jų kilmę, o savo santaupų ji neturėjo (teismo posėdžio protokolo garso įrašo 24:06). Pirmosios instancijos teisme ne vieną kartą paaiškino, kad gyvenamasis namas buvo įsigytas ir baigiamas statyti bei įrengti už ieškovo lėšas (teismo posėdžio protokolo garso įrašai 20:00-26:35, 26:30-27:35). Ieškovas 2015-02-05 teismo posėdyje paaiškino, kad žemės sklypą ir gyvenamąjį namą įsigijo už 15 000 Lt iš savo sesers L. V. ir 5 000 Lt iš jau mirusio bendradarbio pasiskolintų lėšų. Ši liudytoja patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes dėl pinigų paskolinimo ir nurodė, kad pinigus skolino tik broliui, o atsakovę yra mačiusi tik kelis kartus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ieškovo nelabai nuoseklų paaiškinimą dėl piniginių lėšų, už kurias buvo įsigytas namas šaltinio, nes apeliacinės instancijos teisme ieškovas paaiškino, kad skolintas lėšos jis panaudojo namo įrengimui, bet ne jo įsigijimui, nes namą įsigijo už savo santaupas, turėtas iki santuokos. Tačiau nesant duomenų, kad gyvenamasis namas buvo įsigytas už lėšas, kurias abi šalys įgijo santuokoje, šis nenuoseklumas negali paneigti viešajame registre išviešintų duomenų apie ieškovo asmeninę nuosavybę.

25Įvertinant pirmiau paminėtas ir teismo nustatytas aplinkybes, galima padaryti išvadą, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2005-04-20 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. N2-124-097/05 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei dėl vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo priteisimo, užfiksuotas atsakovės paaiškinimas, kad ji sutinka, jog „vaikai gyventų kartu su ieškovu, nes pas jį geros gyvenimo sąlygos, jis turi nuosavą namą“ (b.l. 25), nesant šalių ginčo objektyviai išreiškė jos nuostatą dėl gyvenamojo namo priklausomybės. Pažymėtina, kad nuo ieškovo nuosavybės teisės išviešinimo ir nuo santuokos nutraukimo apie dešimt metų apeliantė nereiškė reikalavimo šį turtą padalinti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ji leistinais įrodymais nepaneigė išviešinto juridinio fakto apie ieškovo asmeninę nuosavybę, todėl šiuo atveju vien remiantis sutuoktinių (šalių) turto bendrumo prezumpcija, ginčo turtas negali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių (šalių) nuosavybe.

26Apeliantė nurodė, kad jos atstovei apie 2015-02-05 teismo posėdį nebuvo pranešta, o ji, žinodama apie šį teismo posėdį, į jį neatvyko todėl, kad tikėjosi, jog ją atstovaus advokatė. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, jos išlaidas garantuojant ir apmokant 100 proc. (b.l. 48). Tais atvejais, kai šalis veda bylą per atstovą, su byla susiję dokumentai įteikiami tik atstovui (CPK 133 str., 118 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovės atstovei būtų išsiųstas teismo pranešimas apie 2015-02-05 teismo posėdžio vietą ir laiką. Kasacinio teismo nutartyse ne kartą konstatuota, kad teismas negali nagrinėti bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes tokiu atveju būtų pažeidžiama teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2007; 2009 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-211/2009; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2010). Absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami ir tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Atsakovės atstovė, kaip dalyvaujantis byloje asmuo (CPK 37 straipsnio 2 dalis), apeliacinio skundo nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas negali konstatuoti esant absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaip jau minėta, apeliantei buvo pranešta apie 2015-02-05 teismo posėdžio vietą ir laiką, ji buvo išklausyta teisme. Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teisme paskyrė bylos žodinį nagrinėjimą, užtikrindama ir atsakovės atstovės teisę būti išklausytai. Nei apeliantė, nei jos atstovė apeliacinės instancijos teisme nepateikė į bylą papildomų įrodymų ir nenurodė jų buvimo vietos. Atstovei nebuvo pranešta tik apie bylos nagrinėjimo teismo posėdyje laiką ir vietą, todėl šis procesinės teisės pažeidimas nebuvo kliūtimi pareikšti byloje priešieškinį, kuris pagal CPK 143 straipsnio 1 dalį, gali būti pareikštas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo; vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Apeliantės atstovė nurodė buvus tik teorinei galimybei pareikšti byloje priešieškinį, nes tuo nesirūpino atsakovė. CPK 17 straipsnyje įtvirtinta, kad šalių procesinės teisės lygios. Ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, o atsakovas – gintis nuo pareikšto ieškinio. Įstatyme nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešieškinis ir atsiliepimas į ieškinį. Atsakovė savo atsikirtimus išdėstė atsiliepime, kuriame nėra jokių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl padaryto procesinės teisės pažeidimo nebuvo neteisingai išspręsta byla.

27Apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir iš atsakovės ieškovui priteisė 42 Eur žyminio mokesčio ir 724 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nors jai Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-10-28 sprendimu buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą, jos išlaidas garantuojant ir apmokant 100 procentų (b.l. 48-49). Bet šis sprendimas buvo pagrindu iš apeliantės nepriteisti žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, tačiau jos atleidimas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, neatleidžia nuo jų atlyginimo šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

28Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ginčo turto pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe, tinkamai taikė proceso bei materialiosios teisės normas bei padarė faktinius bylos duomenis atitinkančią išvadą, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

29Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui iš apeliantės priteisiamas 350 Eur jo turėtų išlaidų advokatės pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atlyginimas (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

30Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

31Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

32Priteisti iš apeliantės D. K. ieškovui R. K. 350 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti atlyginimą.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 0,1506 ha žemės... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį tenkino -... 7. 1. Teismas sprendė, kad, nors nėra pateikta rašytinių įrodymų apie... 8. 2. Teismas sprendė, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2001-08-30 sprendimas... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 10. Atsakovė D. K. (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 11. 1. Teigia, kad, nors pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nėra pateikta... 12. 2. Pasak apeliantės, byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad atsakovė... 13. 3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas... 14. 4. Apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad, remiantis Šiaulių valstybės... 15. Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti,... 16. 1. Ieškovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad faktas, jog tam... 17. 2. Ieškovas nesutinka, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme... 18. 3. Ieškovas nesutinka su apeliantės argumentais, kad skundžiamu sprendimu... 19. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 20. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra pirmosios instancijos... 21. Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal... 22. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys santuoką įregistravo 1992-07-24, o... 23. Byloje taip pat yra oficialus rašytinis įrodymas - Nekilnojamojo turto... 24. Pirmosios instancijos teismas 2014-12-16 teismo posėdyje detaliai aiškinosi... 25. Įvertinant pirmiau paminėtas ir teismo nustatytas aplinkybes, galima padaryti... 26. Apeliantė nurodė, kad jos atstovei apie 2015-02-05 teismo posėdį nebuvo... 27. Apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas... 28. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja,... 29. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui iš apeliantės priteisiamas 350 Eur jo... 30. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1... 31. Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o... 32. Priteisti iš apeliantės D. K. ieškovui R. K. 350 Eur išlaidų advokatės...