Byla 2A-573-852/2020

Dėl darbo užmokesčio nepriemokos už pirmą laikino nedarbingumo dieną priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“ dėl darbo užmokesčio nepriemokos už pirmą laikino nedarbingumo dieną priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Ginčo esmė

51.

6Ieškovas P. P. ieškiniu prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK, komisija) 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. DGKS-3199 darbo byloje Nr. APS-131-8477 ir priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ (toliau – ir darbdavys, bendrovė) 8,25 Eur neišmokėtos priemokos dalį už vieną laikino nedarbingumo dieną. Ieškovas nurodė, jog jis yra atsakovo profesinės sąjungos ( - ) narys ir pirmininko pavaduotojas. Paaiškino, kad jis 2019 m. sausio 29 d. susirgo. Už vieną jo ligos dieną (kita iš pirmų dviejų ligos dienų ieškovui buvo nedarbo diena) iš darbdavio lėšų jam buvo priskaičiuota 70,04 Eur ligos pašalpa, kas sudaro 62,06 proc. vidutinio ieškovo darbo užmokesčio. Atsakovo bendrovėje galioja Kolektyvinė sutartis, pagal jos 1 priedo 7.8 punktą atsakovo profesinės sąjungos ( - ) nariams už 2 pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas, sutampančias su darbuotojo darbo grafiku, mokama 80 proc. (pagal naują atlyginimų skaičiavimo tvarką – 62,06 proc.), tuo tarpu Jungtinės profesinių sąjungų atstovybės (toliau – JPSA) nariams mokama 90 proc. (pagal naują atlyginimų skaičiavimo tvarką 69,82 proc.) dydžio gavėjo vidutinio darbo užmokesčio ligos pašalpa, kuri mokama iš darbdavio lėšų. Ieškovas, būdamas atsakovo profesinės sąjungos ( - ) nariu, gavo 8,25 Eur mažiau nei būtų mokama Jungtinės profesinių sąjungų atstovybės nariams. Ieškovas mano, jog esant tokiai kolektyvinės sutarties 1 priedo 7.8 punkto nuostatai, jis yra diskriminuojamas dėl priklausymo ne tai profesinei sąjungai. Jo nuomone, darbuotojas turėtų būti laisvas stoti arba ne į profesinę sąjungą be sankcijų ar kitų atgrasymo priemonių taikymo. Ieškovo vertinimu, tai yra tam tikra diksiminavimo forma. Nurodė, jog kolektyvinę sutartį su sąlyga, kuri galioja tik JPSA nariams, pasirašė JPSA. Bendrovės profesinė sąjunga ( - ) ir kai kurios kitos, įmonėje darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos, buvo grubiai nušalintos nuo derybų. Profesinė sąjunga ( - ), uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus viešasis transportas“ troleibusų darbuotojų profesinė sąjunga ( - ) ir Naujoji profesinė sąjunga sukūrė kitą atstovybę, pasivadinusią Atstovybe darbuotojų interesams (toliau – ADI), kuri skirta atstovauti savo nariams ir darbuotojams ne profsąjungų nariams. Tuo tarpu JPSA susiformavo iš trijų įmonėje veikiančių profesinių sąjungų, kategoriškai šalindamasi nuo bendradarbiavimo su kitomis trejomis taip pat darbdavio lygiu veikiančiomis profesinėmis sąjungomis. ADI nesikišo į JPSA derybas su darbdaviu, neturi jokių pretenzijų pasirašytai kolektyvinei sutarčiai, pripažįsta jos galiojimą JPSA ir ne profsąjungų nariams. Ieškovas mano, jog derybos ir kolektyvinės sutarties pasirašymas neturėjo išplisti už sutarties ribų, anot jo, šiuo atveju kolektyvinės sutarties galiojimas yra išplėstas, jos 1.3. punktas leidžia 7.8 punkte numatytas išmokas mokėti ir ADI nariams, priešingu atveju darbuotojai yra padalinti į dvi kategorijas: JPSA narius ir tiesiog darbuotojus (neminint kitų profesinių sąjungų pavadinimų). Ieškovo įsitikinimu, siekiant išvengti diskriminacijos ADI nariams (ir ieškovui – taip pat) turi būti taikomos kolektyvinės sutarties nuostatos tokiu lygiu, kokiu jos taikomos JPSA nariams.

72.

8Atsakovas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti visa apimtimi, o DGK 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. DGKS-3199, priimtą darbo byloje Nr. APS-131-8477, palikti nepakeistą. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju vadovaujantis kolektyvinės sutarties nuostatomis nėra teisinio pagrindo ieškovui mokėti 69,82 proc. vidutinio darbo užmokesčio už vieną jo ligos dieną. Kolektyvinė sutartis, kurios 7.8 punkte numatyta kad „už 2 pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas, sutampančias su darbuotojo darbo grafiku, mokama 80 proc., o Jungtinės profesinių sąjungų atstovybės nariams – 90 proc. dydžio gavėjo vidutinio darbo užmokesčio ligos pašalpa“ (nuo 2019 m. sausio 14 d. šie dydžiai yra atitinkamai 62,06 proc. ir 69,82 proc. vidutinio darbo užmokesčio), yra suderėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatomis, pats ieškovas pripažįsta, jog minėtas kolektyvinės sutarties punktas yra teisėtas, jo neginčija. DK 197 str. 1 d. - kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams - jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Jeigu profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams. DK nėra nuostatų, draudžiančių susitarti tik dėl tam tikrai profesinei sąjungai priklausantiems nariams taikomų nuostatų, kaip buvo šiuo atveju. 69,82 proc. dydžio išmokos negauna ne tik ADI priklausantys darbuotojai, tačiau ir darbuotojai, nepriklausantys jokiai profesinei sąjungai. Anot atsakovo, ieškovas pripažįsta kolektyvinės sutarties 7.8 punkto teisėtumą, todėl atsakovas, tinkamai vykdydamas minėtą kolektyvinės sutarties punktą, niekaip negalėjo diskriminuoti ieškovo dėl jo priklausomybės ADI.

9II.

10Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

113.

12Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimu nusprendė atmesti ieškinį bei išieškoti iš ieškovo P. P. 5,31 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog KS 1 priedo 7.8 punkto nuostatos yra taikytinos ieškovui. Byloje nustatyta, jog KS taikymas išplėstas – ją taikyti visiems darbuotojams nutarė darbuotojų konferencija, kurios delegatais buvo ir jokiai darbuotojų profesinei sąjungai nepriklausantys darbuotojai, kaip tai yra numatyta DK 197 straipsnyje. Byloje nėra ginčo dėl KS 7.8 punkto priėmimo teisėtumo. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog reiškiamos pretenzijos ne KS, o tik atsakovui (darbdaviui) tik dėl netinkamo jos taikymo su aiškiomis diskriminacinėmis nuostatomis ADI nariams. Esant tokiam ieškovo reikalavimui, teismo vertinimu, ieškovas iš esmės ginčija ne KS 1 priedo 7.8 punkto vykdymą, o šios normos turinį, t.y. kiek ši norma yra diskriminacinė jo atžvilgiu dėl jo priklausymo atsakovo profesinei sąjungai ( - ). Teismas pažymėjo, kad ieškovas nėra KS šalis ir KS nuostatų ginčyti negali. DK 187 straipsnyje įtvirtinta teisė darbdaviams, darbdavių organizacijoms, profesinėms sąjungoms ir profesinių sąjungų organizacijoms inicijuoti kolektyvines derybas dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo ar pakeitimo ir jose dalyvauti ir sudaryti kolektyvines sutartis. Byloje nėra duomenų, jog ieškovo profesinė sąjunga būtų siekusi pakeisti KS ar sudaryti dar vieną kolektyvinę sutartį, jog būtų kėlusi reikalavimą atsakovui pradėti kolektyvines derybas, remiantis DK 188 straipsniu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog kad KS 1 priedo 7.8 punkto nuostata būtų buvusi pakeista ar įmonėje būtų sudaryta nauja kolektyvinė sutartis. Nagrinėjamu atveju atsakovas nebuvo įpareigotas vertinti KS nuostatų, kiek ši sutartis diskriminuoja kitus darbuotojus (KS nepasirašiusius profesinių sąjungų narius ir/ar ne profesinių sąjungų narius) ir šiuo aspektu KS nevertino ir iš esmės, kaip darbdavys, negalėjo to daryti. Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai jog atsakovas ieškinyje nurodo, jog KS 1 priedo 7.8 punktas iš esmės yra teisėtas, teismo vertinimu, jis taikytinas ir ieškovui, kaip atsakovo darbuotojui. Teismas nenustatė, jog atsakovas neteisingai paskaičiavo išmoką, paremtą šios galiojančios ir nenuginčytos bei neužginčytos nuostatos taikymu, todėl ieškovo reikalavimas dėl išmokos už pirmą nedarbingumo dieną perskaičiavimo jo nurodomu būdu ir forma netenkintinas, nes yra nepagrįstas. Taip pat teismas pažymėjo, jog ieškovas kelia ginčą ir reiškia pretenzijas ne kolektyvinei sutarčiai, o tik atsakovui (darbdaviui) ir tik dėl jo netinkamo jos taikymo su aiškiomis diskriminacinėmis nuostatomis ADI nariams. DK 26 straipsnio 5 dalis nustato, jog nagrinėjant lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais bylas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad darbuotojas patyrė diskriminaciją, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo. Nagrinėjamu atveju darbdavys neigia, jog darbuotojas buvo diskriminuojamas dėl skirtingo dydžio išmokos mokėjimo, motyvuodamas tuo, jog KS suderėta vadovaujantis DK nuostatomis, o jos taikymas išplėstas visiems darbuotojams darbuotojų konferencijos nutarimu. DK 2 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti darbo santykių reglamentavimo principai, išvardinti subjektai, kurių atžvilgiu negalima diskriminacija. Pažymėtina, jog šioje normoje nėra įvardintas diskriminavimo pagrindas – priklausymas vienai ar kitai profesinei sąjungai. Tuo tarpu DK 2 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog atskirų darbo teisės institutų teisiniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis ir kitais darbo teisės principais. Nagrinėjamu atveju tokiu DK 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu institutu, o būtent KS ir buvo sureguliuoti darbo santykiai tarp darbuotojų ir darbdavio. Byloje nustatyta, jog KS 1 priedu buvo susitarta dėl darbo užmokesčio apmokėjimo sistemos atsakovo įmonėje. Nagrinėjamu atveju KS 1 priedo 7.8 punktu buvo susitarta dėl ligos pašalpos dydžio už pirmąsias 2 ligos dienas. Ir nėra jokio pagrindo išvadai, kad šių susitarimų darbdavys nepaisė, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad darbdavys atliko diskriminavo veiksmus. Pagal DK 140 straipsnio 5 dalį darbo apmokėjimo sistema turi būti parengta taip, kad ją taikant būtų išvengta bet kokio diskriminavimo lyties ir kitais pagrindais. Nagrinėjamu atveju teismo posėdžio metu ieškovas akcentavo, jog ligos pašalpa priskirtina darbo užmokesčiui ir dėl to suderėta KS yra diskriminuojanti. Teismas nurodė, kad nesutinka su tokiu vertinimu. Darbo užmokesčio sąvoka pateikta DK 139 straipsnio 1 dalyje - atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Esant tokiam darbo užmokesčio apibrėžimui, ligos pašalpa nelaikytina darbo užmokesčiu. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju ir ginčas kilo ne dėl darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo, o būtent dėl ligos pašalpos dalies neišmokėjimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teismas konstatavo, kad minėtas KS 1 priedo 7.8 punktas nėra diskriminacinis DK 140 straipsnio 5 dalyje ar 26 straipsnyje nurodytais pagrindais. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai taikė kolektyvinio susitarimo nuostatas ir ieškovo atžvilgiu neatliko diskriminacinio pobūdžio veiksmų.

13III.

14Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

154.

16Ieškovas P. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti, t.y. pripažinti, kad jis buvo diskriminuojamas ir priteisti jam 8,75 Eur neišmokėtos ligos pašalpos dalį. Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai aiškino darbo užmokesčio sąvoką ir netinkamai taikė DK 140 str. 5-6 dalis, o tai turėjo esminės reikšmės neteisingo sprendimo priėmimui. Apeliantas paaiškina, kad pagal DK 140 str. 5 d. darbo apmokėjimo sistema turi būti parengta taip, kad ją taikant būtų išvengta bet kokios diskriminacijos lyties ir kitais pagrindais. Teismas be pagrindo sprendė, jog ligos pašalpa nėra darbo užmokesčio sudėtinė dalis ir kad tokios išmokos diferencijavimas priklausomai nuo to, ar darbuotojas priklauso profesinei sąjungai, ar – ne, nepažeidžia nediskriminavimo principo. Toks teismo vertinimas neatitinka ESTT išaiškinimų, nes darbo užmokestis diskriminavimo aspektu yra aiškinamas atsižvelgiant į SESV 157 str. 2 d. nuostatas ir yra suprantamas labai pačiai (pavyzdžiui, ESTT 1999 m. rugsėjo 16 d. sprendimas byloje Nr. C-218/98 Abdoulaye. Apeliantas teigia, kad diskriminacijos atveju darbuotojo darbo užmokestis turi būti didinamas iki tų darbuotojų, kurie išvengė diskriminavimo, gaunamo atlyginimo dydžio, bet pastarųjų darbo užmokestis neturi būti mažinamas tam, kad atitiktų diskriminavimo aukos darbo užmokestį. Teismas be pagrindo neperkėlė darbdaviui įrodinėjimo pareigos (DK 26 str.).

175.

18Atsakovas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Apelianto nuomone, darbdavio mokama ligos pašalpa už pirmas dvi laikino nedarbingumo dienas nėra darbo užmokesčio dalis. Ligos pašalpa nėra mokama kaip atlyginimas už darbą. Tokios pašalpos mokėjimo sureguliavimas kolektyvine sutartimi negali būti laikomas diskriminaciniu pagal DK 2 str. Be to, atsakovo nuomone, ieškovas apeliaciniame skunde nurodo papildomą naują reikalavimą, kurio nebuvo suformulavęs ieškinyje, t.y. ieškinyje nekėlė reikalavimo pripažinti, kad jis yra diskriminuojamas dėl to, kad jis nepriklauso Jungtinei profesinių sąjungų atstovybei, o tik prašė priteisti ligos pašalpos nepriemoką.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV.

21Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

22teisiniai argumentai ir išvados

23Apeliacinis skundas netenkinamas.

246.

25Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

267.

27Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, iš esmės sutinka su apeliantu, jog darbdavio mokama ligos pašalpa darbuotojui už pirmas dvi laikinojo nedarbingumo dienas diskriminacijos ginčuose turi būti suprantama kaip darbo užmokestis, ir kad nepagrįstas tokios pašalpos dydžio diferencijavimas gali būti laikomas objektyviu nepalankaus požiūrio įrodymu. Dėl ligos pašalpos prilyginimo darbo užmokesčiui diskriminacijos ginčuose yra pasisakęs ES Teisingumo Teismas bylose Nr. 171/88 Rinner-Kuehn, Nr. C-218/98 Abdoulaye ir kt.

288.

29Nepaisant to, ES direktyvose (2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB) nėra įtvirtintos antidiskriminacinės garantijos, t.y. draudimas taikyti skirtingą požiūrį darbuotojams, priklausantiems skirtingoms profesinėms sąjungoms ar iš viso joms nepriklausantiems. Skirtingų nuostatų taikymas profesinių sąjungų nariams ir ne profesinių sąjungų nariams nepatenka į ES direktyvose nustatytą draudžiamų diskriminacijos pagrindų sąrašą, kuris yra baigtinis ir neaiškinamas plečiamai.

309.

31Pavyzdžiui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nereikia išplėsti Tarybos direktyvos 2000/78/EB taikymo srities pagal analogiją kitoms diskriminacijos rūšims nei tos, kurios grindžiamos motyvais, išsamiai nurodytais jos 1 straipsnyje, t.y. dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos, užimtumo ar profesinės veiklos (žr. 2006 m. liepos 11 d. sprendimo Chacón Navas prieš Eurest Colectividades SA, C-13/05, 56 punktą; 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Coleman prieš Attridge Law ir Steve Law, C-303/06, 46 punktą; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje Fag og Arbejde (FOA) prieš Kommunernes Landsforening (KL), C-354/13, 36 punktą).

3210.

33Šiuo metu narystė profesinėje sąjungoje priskiriama prie draudžiamų diskriminacinių pagrindų ne pagal ES direktyvas ar Lygių galimybių įstatymą, bet pagal DK 26 straipsnį, kuriame yra numatytas draudimas darbdaviui diskriminuoti narystės asociacijoje pagrindu. Taip yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-969/2017. Nors minėtoje byloje kasacinis teismas vertino 2003 m. DK 2 straipsnio, o ne 2017 m. DK 26 straipsnio nuostatas, tačiau šios nuostatos yra lygiavertės ir abi nustatė diskriminacijos draudimą narystės asociacijoje pagrindais.

3411.

35Diskriminavimo narystės asociacijoje pagrindu turinys ir apimtis aiškinama atsižvelgiant į Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ 11 straipsnyje nustatytą įsipareigojimą imtis visų reikiamų ir tinkamų priemonių, garantuojančių darbuotojams bei darbdaviams galimybes laisvai naudotis teise jungtis į organizacijas, bei Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 98 „Dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo“ 1 straipsnyje įtvirtintą darbuotojų tinkamo gynimo nuo diskriminacijos veiksmų, neleidžiančių jiems jungtis į organizacijas darbe, principą. Remiantis TDO konvencijos Nr. 98 1 straipsnio 2 dalimi darbuotojai yra ginami konkrečiai nuo veiksmų, kuriais norima: (a) darbuotoją priimti į darbą arba palikti jį dirbti su sąlyga, kad jis nestos į profesinę sąjungą arba išstos iš jos; (b) atleisti darbuotoją arba padaryti jam žalos kitokiu būdu dėl jo narystės profesinėje sąjungoje ar dalyvavimo jos veikloje ne darbo metu, arba, esant atitinkamam darbdavio sutikimui, ir darbo metu.

3612.

37Nagrinėjamu atveju ieškovo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jam yra išmokėtas mažesnis darbo užmokestis (ligos pašalpa) dėl to, kad jis nepriklauso konkrečiai profesinei sąjungai, nėra susijusios su šiais TDO konvencijose nurodytais diskriminavimo tikslais, t.y. dėl to objektyviai nėra ribojama ieškovo galimybė dalyvauti bet kurioje įmonėje veikiančios profesinės sąjungos veikloje ir taip pat jam nėra daromas joks poveikis grasinant darbo santykių tęstinumu dėl narystės jo pasirinktoje profesinėje sąjungoje.

3813.

39Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad aiškinant diskriminaciją draudžiančias įstatymo nuostatas ieškovo nurodytu būdu reikėtų pripažinti, jog bet kokia profesinės sąjungos suderėta kolektyvinės sutarties nuostata, numatanti profesinės sąjungos nariams taikomas darbo garantijas, turėtų būti laikoma diskriminacine kitų darbuotojų atžvilgiu, o tai apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitiktų kolektyvinių derybų esmės ir DK įtvirtinto principo, jog kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams (DK 197 str. 1 d.).

4014.

41Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šiuo atveju nėra galimybės ginti ieškovo teisę į darbo užmokestį remiantis ieškinyje nurodytais pagrindais, susijusiais su vienodo požiūrio principo pažeidimu. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovo teisių pažeidimas iš tikrųjų yra kildinamas ne iš darbdavio diskriminacinių sprendimų, o iš ieškovo įsitikinimo, kad jungtinė profesinių sąjungų atstovybė kolektyvinėse derybose nepakankamai atstovavo jo ir kitų jungtinei atstovybei nepriklausančių darbuotojų interesus. Tokio ginčo sprendimas nepriskirtas nagrinėjamos bylos dalykui nei pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, nei pagal darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo procedūrą.

4215.

43Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

4416.

45Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

4617.

47Šalys nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

48Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

49Ieškovo P. P. apeliacinį skundą atmesti.

50Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

51Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.