Byla 2-9852-886/2011
Dėl skolos priteisimo iš atsakovės S. K. priėmimo klausimą

1Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Laima Kriaučiūnaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „SMScredit“ ieškinio dėl skolos priteisimo iš atsakovės S. K. priėmimo klausimą,

Nustatė

2Ieškovas UAB „SMScredit” teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės S. K. 1680 Lt skolos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3Ieškinys Kauno miesto apylinkės teismui neteismingas.

4Ieškovo reikalavimai grindžiami 2008 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartimi, sudaryta pagal UAB „SMScredit.lt“ bendrąsias paskolos sutarties sąlygas, kurių 12.7 punkte numatytas teismingumas pagal ieškovo buveinės vietą Kauno miesto apylinkės teisme. Teismui svarstant ieškinio priėmimo klausimą (CPK 137 str. 1 d.), iškilo būtinumas įvertinti minėtos sąlygos dėl sutartinio teismingumo atitikimą teisės aktų reikalavimams ir abiejų šalių valiai.

5Paskolos sutartis sudaryta tarp juridinio asmens, užsiimančio finansinių paslaugų teikimu (ieškovo) ir fizinio asmens (atsakovės). Šia sutartimi ieškovas atlygintinai įsipareigojo suteikti atsakovei kreditą, o atsakovė įsipareigojo gautą kreditą grąžinti ieškovui sutartyje nustatytomis sąlygomis. Pagal sutarties dalyką, šalių ypatumus, sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis (CK 6.886 straipsnis), o atsakovė - vartotoja (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 punktas). Ieškovo pateiktos Bendrosios paskolos sutarties sąlygos, įskaitant ir 12.7 punktą dėl teismingumo (išskyrus sąlygas, susijusias su suteikiamo kredito dydžiu, grąžinimo terminu ir kredito gavėjo duomenimis) yra standartinės sutarčių sąlygos, nes jos ieškovo parengtos iš anksto, nederinant su atsakove, nevienkartiniam naudojimui (CK 6.185 str., CK 6.193 str.).

6Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, įgyvendinamų per žemesnės galios teisės norminius teisės aktus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo teisių apsaugą, taisyklės. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008); vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002, 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Pažymėtina, kad vartojimo sutarties institutas, kaip ir kiekvienas teisės institutas, turi būti taikomas atsižvelgiant į jo tikslą – didesnės vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

7Vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas turi būti taikomas ne tik iš esmės nagrinėjant iš vartojimų santykių kylančias bylas ir jose priimant sprendimus, bet ir sprendžiant verslininko ieškinio, pareikšto vartotojui priėmimo klausimą, kuomet teismas privalo ex officio įvertinti standartines vartojimo sutarties sąlygas dėl sutartinio teismingumo, nes tik taip gali būti užtikrinta visapusė vartotojų teisių apsauga. Vartotojas, kaip labai dažnai ekonomiškai silpnesnė vartojimo sutarties šalis, neabejotinai yra suinteresuotas, kad iš vartojimo santykių kilęs ginčas būtų sprendžiamas kuo ekonomiškiau laiko ir išlaidų atžvilgiu. Todėl įstatymų leidėjas neatsitiktinai suteikia vartotojui teisę ieškinius verslininkui pareikšti teisme savo nuožiūra: arba pagal vartotojo gyvenamąją vietą, arba pagal verslininko gyvenamąją ar buveinės vietą CPK 29 str., 30 str. 11-12 p.). Analogiškas alternatyvaus teismingumo taisykles iš vartojimo sutarčių kylantiems ginčams spręsti nustato ir 2000-12-22 Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 16 str. 1 d. Tai pat ir Teisingumo teismas (ketvirtoji kolegija) 2009-06-04 nurodė, jog nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga 1993-04-05 Tarybos direktyvos 93/13/EEB 3 str. 1 d. prasme kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga (vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, suteikiama išimtinė jurisdikcija spręsti ginčą, gali būti pripažinta nesąžininga), teismas jos netaiko, išskyrus kai vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat privalo atlikti savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą (byla Nr. C‑243/08 Pannon GSM Zrt. v. Erzsébet Sustikné Gy?rfi).

8Esant nustatytoms aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir pagrindams, Bendrosios paskolos sutarties sąlyga dėl iš vartojimo santykių kilusių ginčų sprendimo kitame nei vartotojo gyvenamosios vietos teisme, kuri parengta pagal ieškovo tipinės sutarties nuostatas, iš anksto nederinant su atsakove, laikytina nesąžininga standartinių sutarčių sąlyga ir neatitinkančia vartotojo interesų, nes vartotojui toks ginčo sprendimas kainuotų daugiau lėšų ir laiko, nei tokio ginčo sprendimas vartotojo gyvenamosios vietos teisme.

9Teismas konstatuoja, kad minėta standartinės sutarties sąlyga dėl ginčo teismingumo pagal verslininko buveinės vietą, nesutampančią su vartotojo gyvenamąja vieta, iš esmės prieštarauja konstituciniams vartotojų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei teisminės gynybos principams, todėl sutartinio teismingumo sąlyga negali būti taikoma.

10Atsakovės gyvenamoji vieta yra Druskininkų savivaldybės teritorijoje, todėl ieškovas ieškinį turėtų pateikti pagal atsakovės gyvenamąją vietą Druskininkų miesto apylinkės teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

11Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 290-292 str., 137 str. 2 d. 2 p.,

Nutarė

12Ieškinį atsisakyti priimti.

13Pasiūlyti ieškovui ieškinį pateikti pagal atsakovės gyvenamąją vietą Druskininkų miesto apylinkės teismui.

14Nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai