Byla eI-139-739/2019
Dėl administracinių sprendimų panaikinimo, pirkimo-pardavimo sutarčių ir priėmimo perdavimo aktų, paveldėjimo pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo

1Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Irenos Varžinskienė ir Dalytės Zlatkuvienės, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei, dalyvaujant pareiškėjui Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, Remigijui Senkui, atsakovių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Zarasų skyriaus, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovui V. Č., atsakovei Z. J., atsakovės R. D. atstovui advokatui Kęstučiui Rakauskui,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. Š., S. A., Z. J., A. Š., J. K., A. M., R. D., V. M., J. M., A. A., A. B. ir R. V. dėl administracinių sprendimų panaikinimo, pirkimo-pardavimo sutarčių ir priėmimo perdavimo aktų, paveldėjimo pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo ir

Nustatė

3Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą(toliau – ir pareiškėjas) Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams pateiktais 2018m. gegužės 23d. patikslintu pareiškimu, 2019m. sausio 31d. patikslintu pareiškimu ir 2019m. vasario 6d. pareiškimu dėl proceso šalių patikslinimo (toliau tekste pareiškėjo teismui pateikti procesiniai dokumentai, kuriais suformuluotas bei patikslintas pareiškimo pagrindas ir dalykas, vadinami pareiškimu) atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus(toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. Š., S. A., Z. J., A. Š., J. K., A. M., R. D., V. M., J. M., A. A., A. B. ir R. V, galutinai suformulavęs pareiškimo pagrindą ir dalyką, prašo:

41)panaikinti 2008 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko sprendimą Nr. 13-26564 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“(toliau – ir sprendimas, ir ginčijamas sprendimas), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės pilietei A. Š. į 1,30 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,44 ha vandens telkinio, ežero ( - ) dalį, esančią 11,50 ha dydžio bendrosios nuosavybės teise valdomame su Utenos apskrities viršininko administracija, R. D., V. M. ir J. M. žemės (vandens telkinio) sklype Nr. 111, ( - );

52)panaikinti 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko sprendimą Nr. 13-13-18740 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“(toliau – ir sprendimas, ir ginčijamas sprendimas), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės piliečiui A. A. B. į 1,91 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,20 ha vandens telkinio, ežero ( - ) dalį, esančią 11,50 ha dydžio bendrosios nuosavybės teise valdomame su Utenos apskrities viršininko administracija ir O. A. žemės (vandens telkinio) sklype Nr. 111, ( - );

63)panaikinti 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko sprendimą Nr. 13-13-18741 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“(toliau – ir sprendimas, ir ginčijamas sprendimas), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės pilietei O. A. į 0,20 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,24 ha vandens telkinio, ežero ( - ) dalį, esančią 11,50 ha dydžio bendrosios nuosavybės teise valdomame su Utenos apskrities viršininko administracija ir A. A. B. žemės (vandens telkinio) sklype Nr. 111, ( - ) kaime;

74)pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2010 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. RK-1777 ir 2010 m. rugpjūčio 6 d. priėmimo – perdavimo aktą Nr. RK-177;

85)pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2007 m. balandžio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1373 ir 2007-04-25 žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1377;

96)pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2007m. balandžio 11d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. 848;

107)pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2007 m. gegužės 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2998;

118) taikyti restituciją:

12- įpareigojant paskutinius turto įgijėjus grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn 2008 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-26564 privačion nuosavybėn perduoto valstybinio ežero ( - ) dalį taip: S. A. įpareigojant grąžinti valstybei 1,0900ha, Z. J. - 0,1000 ha, A. Š. - 0,1000 ha, J. K. -0,0500 ha, A. M. - 0,1000 ha, jiems sumokant patirtas turto įsigijimo išlaidas: S. A. - 6313,72 Eur (21800 Lt), Z. J. -579,24 Eur (2000 Lt), A. Š. -579,24 Eur (2000 Lt), J. K. -289 Eur(1000 Lt), A. M. -579,24 Eur(2000 Lt);

13-įpareigojant paskutinę turto įgijėją R. D. grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-18740 privačion nuosavybėn perduoto valstybinio ežero ( - ) dalį - 0,2000 ha, jai sumokant patirtas turto įsigijimo išlaidas 289 Eur (1000 Lt);

14-įpareigojant paskutinius turto įgijėjus grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-18741 privačion nuosavybėn perduoto valstybinio ežero ( - ) dalį - 0,2400 ha, sumokant jų patirtas turto įsigijimo išlaidas 347 Eur (1200Lt).

15Pareiškėjas pareiškime ir teismo posėdžiuose paaiškino, kad Panevėžio apygardos prokuratūroje 2018 m. balandžio 25 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriaus prašymas įvertinti 2008 m. spalio 13 d. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 13-26564 dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. Š. į vandens telkinio plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam ( - ) ežero 1,44 ha dalį, teisėtumą ir nustačius teisės aktų pažeidimą inicijuoti kreipimąsi į teismą dėl minėto sprendimo, vandens telkinio žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo 2010 m. rugpjūčio 6 d. sutarties panaikinimo ir ( - ) ežero 1,44 ha dalies grąžinimo valstybės nuosavybėn. Be to, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019m. sausio 17d. posėdyje paaiškėjus, kad į ( - ) ežero vandens telkinio plotą galimai nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės ir 2006m. gruodžio 29d. Utenos apskrities viršininko sprendimais, pareiškėjas pareikalavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba pateiktų visą medžiagą dėl šių sprendimų priėmimo ir nustatęs, kad nuosavybės teisės 2006m. gruodžio 29d. sprendimais atkurtos nepagrįstai bei siekdamas, jog valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas, valstybinės reikšmės vidaus vandenų telkinys - ( - ) ežeras visas priklausytų valstybei, patikslintu pareiškimu kreipėsi į teismą. Pareiškėjas paaiškino, jog remiantis surinktais archyviniais duomenimis ( - ) ežeras iki 1940 metų priklausė Lietuvos valstybei. Į dalį šio ežero 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko sprendimais buvo atkurta nuosavybės teisė perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius sklypus: A. A. B. 0,20 ha ploto, O. A. 0,24ha ploto. 2007 m. balandžio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi A. A. B. pardavė jam priklausantį 0,20 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklypą atsakovei R. D., o O. A. nuosavybėn perduotą 0,24 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklypą pagal paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą paveldėjo vaikaitis A. A., kuris 2007 m. gegužės 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi jį pardavė V. M.. 2008 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės A. Š., perduodant jai neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,44 ha vandens telkinio - ežero ( - ) dalį. 2010 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. RK-1777 A. Š. pardavė jai priklausantį vandens ūkio paskirties žemės sklypą atsakovams S. A., Z. J., A. Š., J. K., A. M.. Pagrįsdamas pareiškimo reikalavimus, pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri įtvirtina išimtinę valstybės nuosavybės teisę į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, Civilinio kodekso, Žemės įstatymo nuostatomis dėl valstybinės reikšmės vandens telkinių išėmimo iš civilinės apyvartos ir draudimu juos įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn. Pareiškėjas akcentavo , jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos taip pat nustato, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenys iš piliečių yra valstybės išperkami, o atlyginti už nusavintą vandens telkinį lygiaverčiu turtu galima tik iš laisvo žemės fondo. Pareiškėjas teigė, kad ežeras ( - ), iki 1940 m. buvęs valstybės nuosavybe, negalėjo būti perduotas privačion nuosavybėn, nes pagal Lietuvos Respublikos Vandens įstatymo nuostatas, jis yra valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys. Remdamasis įvardintais teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad ginčijami administraciniai sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo perduodant privačion nuosavybėn ( - ) ežero dalį, naikintini, kaip savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams ir esantys iš esmės iš esmės neteisėti, o juos panaikinus turi būti pripažįstami negaliojančiais ir neteisėtų administracinių sprendimų pagrindu sudaryti sandoriai, vandens ūkio paskirties žemės sklypus grąžinant valstybės nuosavybėn. Todėl ginant viešąjį interesą, siekiant grąžinti valstybei jai išimtine nuosavybės teise priklausantį vandens telkinį, pareiškėjo pareiškimas turi būti tenkinamas. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, siūlo laikyti nuosavybės teisių į ginčo vandens telkinio dalis atkūrimo procesą baigtu, o restituciją taikyti valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams, kuriems kompensuotina už iš jų paimamus ir valstybei grąžinamus vandens ūkio paskirties žemės sklypus.

16Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškimą ir patikslintą pareiškimą su jo reikalavimais iš esmės sutinka ir prašo pareiškimą tenkinti. Atsiliepime ir teismo posėdyje atsakovė ir jos atstovas, vadovavosi pareiškėjo pareiškime įvardintais teisės aktais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir sutiko, kad ginčijami sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant lygiaverčius vandens ūkio paskirties sklypus A. A. B., O. A., A. Š., prieštaravo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsniui. Atsakovės, jos atstovo teigimu, iki 1940 metų ( - ) ežerui buvus valstybės nuosavybėje, pretendentams atkuriant nuosavybes į vandens telkinį, šio valstybės valdyto ežero dalis negalėjo būti perduota lygiaverčiais sklypais, kadangi negalėjo būti priskirta laisvo fondo žemei. Taip pat atsakovė, jos atstovas paaiškino, kad, Nacionalinės žemės tarnybos požiūriu, pareiškėjo pareiškime nurodyti kompensacijų už valstybei grąžintinas ( - ) ežero dalis dydžiai, nustatyti pagal sudarytose vandens ūkio paskirties žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartyse nurodytą jų įsigijimo kainą, yra nepagrįsti, kadangi, šalims nepateikus kitų įrodymų dėl sklypų rinkos vertės, grąžinant valstybei vandens ūkio paskirties žemės sklypus, dabartiniams jų savininkams – atsakovams turi būti kompensuojama, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registre nustatyta nekilnojamojo turto rinkos verte. Atstovas paaiškino, kad pati Nacionalinė žemės tarnyba kitų įrodymų teismui neteikia, nes jų surinkimas yra per brangus, reikalinga retrospektyviai įvertinti valstybei grąžintinų sklypų individualią rinkos vertę. Nacionalinės žemės tarnybos atstovas pareiškimą prašo tenkinti, atsižvelgiant į prieš tai nurodytas kompensacijų dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes.

17Atsakovė A. Š. teismui pateiktu atsiliepimu į pareiškimą su pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti. Atsiliepime ji nesutiko su Nacionalinės žemės tarnybos argumentais dėl kompensacijų dydžio nustatymo ir akcentavo, kad sudarant pareiškėjo ginčijamas ( - ) ežero dalies – vandens ūkio paskirties žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartis, jų šalys vadovavosi sutarčių sudarymo laisve, o jose nurodyta sklypų pirkimo pardavimo kaina buvo nustatyta šalių susitarimu. Atsakovė pabrėžė, kad šalių sutarta kaina buvo reali ir atspindėjo turto rinkos vertę, todėl taikant restituciją turi būti kompensuojamos įsigyjant vandens ūkio paskirties sklypus patirtos išlaidos.

18Atsakovai Z. J. ir A. Š. per savo atstovę advokatę Violetą Zabielienę pateiktu atsiliepimu į patikslintą pareiškimą su pareiškimu nesutiko, prašė priteisti patirtų išlaidų už suteiktas teisines paslaugas atlyginimą. Atsiliepime jie paaiškino, kad tuo metu, kai A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant lygiavertį žemės sklypą – ( - ) ežero dalį, Lietuvos Respublikos vandens įstatyme nebuvo nuorodos, jog iki 1940 metų valstybei priklausę vandens telkiniai – ežerai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Nuosavybės teisių į buvusio savininko L. B. valdytą 2,30 ha vandens telkinį proceso metu A. Š. elgėsi sąžiningai, pagal valstybės institucijų, atsakingų už nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nurodymus: nebuvus galimybės atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko valdytą vandens telkinį, pasirinko lygiavertį vandens ūkio paskirties žemės sklypą – ( - ) ežero, kuris nebuvo priskirtas valstybės išperkamiems vandens telkiniams, dalį. Be to, ( - ) ežerui nėra išreikštas išskirtinis visuomenės poreikis. Atsakovų nuomone, pareiškimas turėtų būti atmestas. Taip pat atsiliepime atsakovai teigė, kad nagrinėjamu atveju taikant restituciją, valstybė turi prisiimti neigiamus su tuo susijusius padarinius, o atsakovai turi patirti kiek įmanoma minimalius negatyvius padarinius. Atsakovų nuomone, nustatant kompensacijos dydį, jiems turi būti suteikta galimybė teikti vandens telkinio vertę patvirtinančius įrodymus. Taip pat atsiliepime teigiama, kad atsakovai patyrė ežero įžuvinimo išlaidų. Tiek atsiliepime, tiek ir teismo posėdžiuose Z. J. ir A. Š., o 2019m. gegužės 27d. teismo posėdyje atsakovė Z. J. teigė, kad juos tenkintų tik tokia situacija, kai visas ( - ) ežeras atitektų valstybei, o jeigu dalis ežero liktų privačioje nuosavybėje, o iš jų ežero dalis būtų paimama, jie su tuo nesutinka ir prašo pareiškimą atmesti.

19Atsakovė R. D. atsiliepime ir jos atstovas advokatas Kęstutis Rakauskas teismo posėdyje su pareiškimu nesutiko ir paaiškino, kad, pagal priimant ginčijamą 2006m. gruodžio 29d. sprendimą galiojusius teisės aktus(Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001m. gegužės 21d. įsakymas Nr. 276, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003m. spalio 14d. nutarimas Nr. 1268) ( - ) ežeras nebuvo priskirtas prie valstybinės reikšmės vidaus telkinių, todėl ginčijamas sprendimas neprieštaravo pareiškėjo įvardintiems aukštesnės galios teisės aktams. Be to, atsakovė R. D. teisėtai įgijo ( - ) ežero dalį ir yra sąžininga įgijėja, todėl vandens ūkio paskirties žemės sklypas negali būti iš jos išreikalautas, nes tą daryti draudžia Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje. Atsakovė, jos atstovas mano, kad pareiškėjas neįrodė konkretaus visuomenės poreikio, todėl nelaikytina, kad yra pažeistas viešasis interesas, kurį pareiškėjas gina. Atsakovės atstovas prašo pareiškimą atmesti ir atsakovei priteisti atstovavimo išlaidas.

20Teismas

konstatuoja:

21Bylos duomenimis nustatytos šios faktinės aplinkybės.

22Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, Zarasų r. savivaldybės teritorijoje 2003m. kovo 21d. įregistruotas natūralus ežeras ( - ), kodas ( - ), vandens paviršiaus plotas -11,8ha. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2006m. gegužės 3d. atliekant preliminarius matavimus suformuotas 11,5 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklypas, kadastrinis adresas ( - ) ( - ) k.v., unikalus Nr. ( - ) ( - ).

23Utenos apskrities viršininkas 2006m. birželio 5d. įsakymu Nr. 61-194 „Dėl Utenos apskrities 2004m. gruodžio 8d. išvados Nr. 18-518 “Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn patikslinimo Zarasų rajone“ patikslino, kad A. A. B. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 3,84 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui. Utenos apskrities viršininko 2003m. gegužės 14d. išduota išvada Nr. 6370/15-7202 patvirtinama, kad O. A. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 0,20 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui. Utenos apskrities viršininkas 2006 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimus: 1)Nr. 13-13-18740 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės piliečiui A. A. B. į 1,91 ha vandens telkinį perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,20 ha vandens telkinio, ežero ( - ) dalį, esančią 11,50 ha dydžio bendrosios nuosavybės teise valdomame su Utenos apskrities viršininko administracija ir O. A. žemės (vandens telkinio) sklype Nr. 111, ( - ); 2) Nr. 13-13-18741 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės pilietei O. A. į 0,20 ha vandens telkinį perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,24 ha vandens telkinio, ežero ( - ) dalį, esančią 11,50 ha dydžio bendrosios nuosavybės teise valdomame su Utenos apskrities viršininko administracija ir A. A. B. žemės (vandens telkinio) sklype Nr. 111, ( - ).

24O. A. nuosavybės teise priklausiusį 0,24 ha vandens telkinio, ežero ( - ) dalį, pagal 2007m. balandžio 11d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. 848, paveldėjo vaikaitis atsakovas A. A. ir 2007 m. gegužės 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 2998 pardavė atsakovui V. M., kuris vandens telkinio dalį įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise su J. M. už 1200 Lt.

25A. A. B. 2007 m. balandžio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 1373 pardavė jam priklausančią 0,20 ha vandens telkinio, ežero ( - ) dalį atsakovei R. D. už 1000 Lt. 2007m. balandžio 25d. žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktu pardavėjas A. A. B. perdavė vandens ūkio paskirties žemės sklypą, o pirkėja R. D. priėmė.

26Atsakovei A. Š. 2001 m. gruodžio 14 d. Utenos apskrities viršininko išduota išvada Nr. 4772/15-7433 patvirtina, kad A. Š. turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į 2,30 ha vandens telkinio, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui. 2006 m. lapkričio 21 d. A. Š. sudarė įgaliojimą, pagal kurį A. K. buvo pavesta spręsti klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į 2,30 ha vandens telkinio pagal 2001 m. gruodžio 14 d. Utenos apskrities išvadą Nr. 4772/15-7433.

27Utenos apskrities viršininkas 2008 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 13-26564 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės pilietei A. Š. į 1,30 ha vandens telkinio perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,44 ha vandens telkinio, ežero ( - ) dalį, esančią 11,50 ha dydžio bendrosios nuosavybės teise valdomame su Utenos apskrities viršininko administracija, R. D., V. M. ir J. M. žemės (vandens telkinio) sklype Nr. 111, ( - ).

28A. Š. per įgaliotą asmenį A. K. 2010 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. RK-1777 pardavė prieš tai nurodytą 1,44 ha vandens telkinio dalį atsakovams: S. A. - 1,0900 ha, už 21800 Lt; Z. J. 0,1000 ha, už 2000 Lt; A. Š. 0,1000 ha, už 2000 Lt; J. K. 0,0500 ha, už 1000 Lt; A. M. 0,1000 ha, už 2000 Lt. Pirkėjai 2010m. rugpjūčio 6d. žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktu priėmė parduotą žemės sklypą, esantį ( - ).

29Byloje surinktais duomenimis archyviniais duomenimis: 1927 m. ( - ) apskrities, ( - ) valsčiaus, ( - ) ir ( - ) dvarų su vienkiemiais plano duomenimis ir 1937 m. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Miškų departamento Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų sąrašo Nr. 1115 duomenimis, nustatyta, kad ežeras ( - ) (( - )) nuosavybės teise priklausė valstybei.

30Byloje nagrinėjamas ginčas, kurį iškėlė prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ( - ) ežero dalį, bei šių sprendimų pagrindu sudarytų sandorių teisėtumo ir pagrįstumo.

31Dėl viešojo intereso

32Administracinių bylų teisenos įstatymo(toliau – ir ABTĮ) 55 straipsnio 1 dalis be kita ko įtvirtina prokuroro teisę kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Analogišką teisę prokurorui suteikia ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnis.

33Įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo ir suteikė teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A17-742/2007).

34Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas(toliau – Konstitucinis Teismas) (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai) pabrėžė, kad „visuomenės interesas” sietinas su „socialiai svarbiais” tikslais, t. y. kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad viešasis interesas, kuris gali būti ginamas taikant ABTĮ, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr., nutartis administracinėse bylose: 2004 m. sausio 23 d. Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221-248 p.; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146–335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5(15); 2009 m. vasario 12 d. Nr.A822-65/2009 ir kt.).

35Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją(toliau – ir Konstitucija), yra išimtinė valstybės nuosavybė, t. y. pareiškėjas kreipėsi dėl Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu. Valstybinės reikšmės vidaus vandenys yra išimti iš civilinės apyvartos ir pagal Civilinio kodekso 4.7 straipsnio 1-2 dalis jokiais atvejais negali būti privačios nuosavybės objektai.

36Nagrinėjamu atveju pareiškimu ginamas viešasis interesas pasireiškia reikalingumu pašalinti neteisėtus, imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančius administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiams į valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį ežerą ( - ), tai yra pareiškėjas teismui pareikštu pareiškimu siekia pašalinti padarytus pažeidimus nuosavybės teisių atkūrimo procese, kai dalis vandens telkinio, kurio išsaugojimas išimtinėje valstybės nuosavybėje yra bendras valstybės ir visuomenės interesas, buvo neteisėtai perleista privačion nuosavybėn.

37Teismų praktikoje nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso įgyvendinimas dėl šio proceso ypatingos svarbos yra laikomas viešuoju interesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A180-48/2007, 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006, 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009). Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. birželio 20 d. Nr. A525-2279/2011, 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1361/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. A146-700/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. A146-700/2014 ir kt.).

38Be to, keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, kurie pagal Konstituciją yra išimtinė valstybės nuosavybė. Todėl, kai nuosavybės teisių atkūrimo procese yra padaromi pažeidimai, susiję su valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumu, tai neabejotinai yra susiję su visuomenės, t. y. viešuoju interesu.

39Atsižvelgiant į aptartą, į pareiškime nurodytų materialinės teisės normų pažeidimų pobūdį, teismas sprendžia, kad pareiškėjo įvardintų imperatyvių teisės normų pažeidimų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese pašalinimas yra viešasis interesas, nes padaryti teisės pažeidimai turi esminės valstybės ir visos visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams.

40Dėl termino kreiptis į teismą

41Nagrinėjamu atveju, svarbu yra tai, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas 30 dienų terminas kreiptis į teismą su skundu dėl sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007m. gruodžio 18d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-578/2007; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-404-415/2018 punktas).Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūroje Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriaus prašymas su prie jo pridėtais dokumentais, patvirtinančiais 2008m. spalio 13d. Utenos apskrities viršininko sprendimo Nr. 13-26564, neteisėtumą, buvo gautas 2018m. balandžio 25d., o prokuroras į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo, prašydamas panaikinti neteisėtą sprendimą ir jo pagrindu sudarytą sandorį kreipėsi 2018m. gegužės 9d., tai yra nepraleisdamas 30 dienų termino. Be to, 2019m. sausio 17d. teismo posėdyje paaiškėjo, jog yra prielaida spręsti apie kitų Utenos apskrities viršininko priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ( - ) ežerą galimą neteisėtumą, todėl 2019m. sausio 18d. pareiškėjas pareikalavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba pateiktų su tuo susijusius duomenis. Duomenys, susiję su Utenos apskrities viršininko 2006m. gruodžio 29d. priimtais sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ( - ) ežero dalį, Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo gauti 2019m. sausio 22d., o pareiškėjas su patikslintu pareiškimu dėl prieš tai nurodytų sprendimų panaikinimo ir su jais susijusių sandorių pripažinimo negaliojančiais kreipėsi 2019m. sausio 31d. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nėra praleidęs 30 dienų termino pareiškimui paduoti, kadangi reikšmingos aplinkybės, lėmusios prokuroro sprendimą imtis ginti viešąjį interesą teismo tvarka, paaiškėjo tik 2019m. sausio 22d.

42Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų 2018m. spalio 10d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.eA-4507-415/2018, remdamasi Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo ir teismo precedentų keitimo taisyklių, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose: Nr. eAS-808-552/2016, Nr. eAS-807-520/2016, 2017 m. spalio 25 d. Nr. eAS-901-525/2017 priimti procesiniai sprendimai yra aktualūs aiškinimo ir taikymo aspektu, kai faktinė ir teisinė situacija yra panaši. Nagrinėjamoje byloje tiek dėl valstybės išimtinės nuosavybės teisės į turtą, į kurį atkurta nuosavybės teisė, tiek dėl 10 metų termino, praėjusio nuo ginčijamų individualių teisės aktų priėmimo(du ginčijami sprendimai priimti 2006m. gruodžio 29d.) pasibaigimo iki prokurorui kreipiantis į teismą ginant viešąjį interesą, situacija yra panaši į tą faktinę ir teisinei situaciją, kuri buvo nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eAS-901-525/2017. Todėl 2017m. spalio 25d. nutartyje suformuluoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimai taikytini ir šioje nagrinėjamoje byloje, darant išvadą, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 29 straipsnyje numatyto kreipimosi į teismą termino ir ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl 10 metų naikinamojo termino administraciniams aktams ginčyti šioje byloje nėra taikytinos.

43Atsakovė R. D. atsiliepime į pareiškimą, jos atstovas advokatas Kęstutis Rakauskas teismo posėdyje pareiškėjo reikalavimams šios atsakovės atžvilgiu prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

44Pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012, ir kt.).

45Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012m. birželio 29d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012 pažymėta, jog ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima nustatyti, žinant jo pradžią. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalis nustato 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą, o pagal 2 dalį, atskirų rūšių reikalavimams Civilinis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007m. gruodžio 18d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-578/2007 yra išaiškinęs, kad prokuroras reiškia ieškinį ir viešąjį interesą gina tokiomis pat procesinėmis teisėmis kaip ir ieškovas. Šis prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias procesines teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialinio intereso apsaugai pareikštas ieškinys. Prokuroras kaip ieškovas kreiptis į teismą gali prašydamas ginti viešąjį interesą, tačiau derindamas ir kitą viešąjį interesą - saugoti teisinių santykių stabilumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prieš tai nurodytoje byloje pripažino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2006, 2007 m. birželio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007). Šio termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat ir prokuroras, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį panaikinti administracinį aktą. Sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą, ne mažiau svarbus ir momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Prokuroras, Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir minėtus duomenis rinko per protingą terminą. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis su pareiškimu ir patikslintu pareiškimu į teismą, praleido Atkūrimo įstatyme nustatytą 30 dienų terminą dėl administracinių sprendimų panaikinimo ir šių sprendimų pagrindu sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais

46Nagrinėjamoje byloje svarbu yra tai, kad pareiškėjas, reikšdamas pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, gina valstybės išimtinę nuosavybės teisę į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinį, kuris yra išimtas iš civilinės apyvartos ir jokiais atvejais negali būti privačios nuosavybės objektu. Viešasis interesas užtikrinti realią valstybės išimtinės nuosavybės teisės apsaugą nusveria ieškinio senaties instituto normomis įtvirtintą interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.

472018m. spalio 10d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.eA-4507-415/2018m, teisėjų kolegija, formuodama administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę bylose, kuriose yra ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė, konstatavo, kad administracinis aktas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, nesukuria civilinių teisių ir pareigų, taigi negali būti ginamos (CK 1.136 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 3 punktas), o tai reiškia, kad turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, gražinamas valstybei teisingai atlyginant sąžiningiems asmenims, jį įgijusiems, taikant restitucijos taisykles (CK 6.145 straipsnis) ir civilinį teisinį ieškinio senaties institutą nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo.

48Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai atkuriant nuosavybės teises ginčijamais sprendimais A. A. B., O. A., A. Š. buvo neatlygintinai nuosavybėn perduotas lygiavertis turėtiesiems vandens telkinys – ( - ) ežeras(jo dalys). Byloje nėra ginčijamos prieš tai nurodytų asmenų teisės atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad vandens telkiniai, į kuriuos jie turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkami.

49Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21 iki šiol), pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims, taip pat Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnio nuostatas, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 1997 m. liepos 23 d., 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

50Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti įstatymu, o būtent Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktais (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28d.). Taigi, valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

51Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997m.spalio 21d Nr. VIII-474, įsigaliojo 1997m. lapkričio 19d.

52Dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 pažymėjo, jog šioje įstatymo normoje nustatytas teisinis reguliavimas, numatantis, kad valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise, yra visiškai aiškus iš įstatymo formuluotės, o Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis - į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 1997 m. lapkričio 19 d. - taip pat yra aiški iš įstatymo. Lietuvos vyriausiasis teismas išaiškino, kad aptartas teisinis reglamentavimas nustato tam tikrus kriterijus, kurie eliminuoja teisę bet kokia forma privatizuoti vandens telkinius, priklausiusius ir priklausančius valstybei.

53Pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas), ir teisės aktų nustatyta tvarka nėra įsigyti privačion nuosavybėn iki 1997m. lapkričio 19d. Toks teisės normų aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1446-261/2017.

54Šiam ginčui taikytinu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo(toliau – Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 9 punktu nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d., t.y. ginčijamų sprendimų priėmimo metu). Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, atlyginti už nusavintą vandens telkinį lygiaverčiu turtu galima tik iš laisvos žemės fondo žemės. Tokia sąlyga yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 50 punkte, kuriuo nustatyta, kad perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai ir vandens telkiniai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje. (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1446-261/2017). Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktu nustatyta, kad laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami valstybės paimtai ir išperkamai žemei ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus.

55Remiantis aptartu teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, daroma išvada, kad nepaisant to, jog teisės aktų nustatyta tvarka ( - ) ežeras nebuvo įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, bet įvertinus tai, kad, pagal byloje esančių archyvinių dokumentų duomenis, ( - ) ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei bei teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įgytas privačion nuosavybėn iki Vandens įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1997 m. lapkričio 19 d., šioje byloje nagrinėjamu nuosavybės teisių atkūrimo metu šis ežeras nebuvo ir negalėjo būti įtrauktas į laisvos žemės fondą bei nuosavybės teisės į jį piliečiams negalėjo būti atkurtos. Todėl Utenos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 29d. sprendimai Nr. 13-18740, Nr. 13-18741 ir 2008m. spalio 13d. sprendimas Nr. 13-26564, kuriais A. A. B., mirusios O. A. vardu jos įpėdiniams ir A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn vandens telkinio – ( - ) ežero dalis, yra neteisėti iš esmės, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, draudžiančioms valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn(Konstitucijos 47 straipsnis, Žemės įstatymo 6 straipsnis, Vandens įstatymo 4 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnis). Ginčijami sprendimai naikintini(ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56Pagal suformuotą teisminę praktiką, neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui negali būti teikiamas prioritetas, o nustačius, kad ginčijami administraciniai sprendimai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas ir atsižvelgus į tai, kad teisėtų lūkesčių principas suponuoja, jog ginamos tik teisėtai įgytos teisės, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012).

57Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 94 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos valstybės, kurios interesus kaip viešą visos visuomenės interesą nagrinėjamu atveju gina pareiškėjas, teisės ar teisėti interesai Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginant viešąjį interesą yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009). Konstatavus neteisėtus valstybės institucijos veiksmus ir panaikinus jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės pretendentams A. A. B., mirusios O. A. vardu jos įpėdiniams, A. Š., tenkintini išvestinio pobūdžio reikalavimai dėl sandorių ir paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais, kadangi jie prieštarauja įstatymo imperatyvioms normoms(CK 4.7 straipsnio 2 dalis, CK 4.48 straipsnis, CK 1.80 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-04-12 nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012): tai yra pripažinti negaliojančiais: 2007 m. balandžio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. 1376, ir 2007m. balandžio 25d. žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą, notarinio reg. Nr. 1377; 2007m. balandžio 11d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, notarinio reg. Nr. 848; 2007 m. gegužės 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. 2998 ir 2010 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. RK-1777 bei 2010 m. rugpjūčio 6 d. priėmimo – perdavimo aktą, notarinio reg. Nr. RK-1778.

58Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, jeigu sandoris negalioja – viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorj, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo pradžios) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.146 straipsnis nustato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji piniginio ekvivalento, kai restitucija taikoma ne natūra, o piniginiu ekvivalentu, apskaičiavimo taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012).

59Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnyje numatyta, kad akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos teisės ir teisėti interesai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-86/2014 konstatuota, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011).

60Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Todėl asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybei išimtinės nuosavybes teise priklausantį turtą, ir šiems turtą pirkimo – pardavimo sandoriais perleidus kitiems asmenims, restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu; priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (LR CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju valstybė įpareigotina paskutiniams turto įgijėjams iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

61Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iš asmenų, kuriems ginčijamais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į ( - ) ežero dalis, ar atiteko paveldėjimo būdu, ir kurie išreiškė savo valią perleisti nuosavybės teises į šį turtą, vandens ūkio paskirties žemė perėjo kitų asmenų nuosavybėn: A. A. B. pirkimo-pardavimo sutartimi vandens ūkio paskirties sklypą – ( - ) ežero dalį pardavė R. D., A. A. paveldėtą iš O. A. ( - ) ežero dalį pardavė V. M., o A. Š. ( - ) ežero dalį pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė S. A., Z. J., A. Š., J. K., A. M.. Todėl A. A. B. ir O. A. teisių perėmėjo A. A. bei A. Š. atžvilgiu restitucija netaikytina, jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažintinas baigtu. Restitucija taikytina valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams: S. A., Z. J., A. Š., J. K., A. M., R. D., V. M. ir J. M., iš kurių paimamas turtas natūra grąžintinas valstybei, o valstybė gaudama vandens telkinio dalis turi pareigą jiems sumokėti atitinkamas kompensacijas, nes priešingu atveju S. A., Z. J., A. Š., J. K., A. M., R. D., V. M. ir J. M. padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų ( CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

62Nacionalinės žemės tarnybos, kartu atstovaujančios ir Lietuvos valstybę, atstovas teismo prašo paskutiniams turto įgijėjams priteisti kompensacijas, jas nustatant pagal teismo sprendimo priėmimo dieną buvusią Nekilnojamojo turto registre nustatytą nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu. Atsiliepime į pareiškimą atsakovai Z. J. ir A. Š. nurodė, kad jiems turi būti leista pateikti įrodymus, susijusius su ginčo turto verte. Nagrinėjamoje byloje teismas net keletą kartų siūlė Nacionalinei žemės tarnybai, atstovaujančiai Lietuvos valstybei, o 2019m. gegužės 2d. nutartimi visoms proceso šalims buvo pasiūlyta pateikti įrodymus apie individualią nekilnojamojo turto, dėl kurio šioje byloje yra kilęs ginčas, rinkos vertę. Tačiau proceso šalys jokių įrodymų neteikė.

63Spręsdamas dėl kompensacijų paskutiniams turto įgijėjams dydžio nustatymo, teismas atsižvelgia į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, pagal kurią taisant valdžios institucijų padarytos klaidas restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę. Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07)). Restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų asmens teisių į nuosavybės apsaugą, asmens teisių į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, nes valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiam fiziniam asmeniui turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016).

64Todėl kompensacijos dydžio nustatymui yra reikšminga ir Europos Žmogaus Teisių Teismo, ir nacionalinių teismų formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, pagal kurią yra remiamasi valstybei grąžinamo turto rinkos verte.

65Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (par. 66) Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė. Nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, nesant individualaus prarasto turto rinkos vertės vertinimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paprastai remiasi Nekilnojamojo turto registre nustatyta nekilnojamo turto vidutine rinkos verte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-247-261/2018 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 12d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K‑7-165/2012, nusprendė, kad valstybė paskutiniams turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlygina jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.

66Nagrinėjamoje byloje paskutiniai turto įgijėjai pagal nagrinėjamoje byloje pripažintas negaliojančiomis pirkimo pardavimo sutartis įsigydami vandens ūkio paskirties žemės sklypus (( - ) ežero dalis) patyrė didesnes išlaidas, negu Nekilnojamojo turto registre šio sprendimo priėmimo metu yra nurodyta šių sklypų vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, kad rinkos kaina gali būti nustatoma ir bet kuriais kitais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą(Lietuvos Aukščiausio Teismo 2008m. sausio 28d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-12/2008). Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyta masinio vertinimo būdu nustatyta vidutinė turto rinkos vertė yra apskaičiuota ne konkrečiam turtui. Tai yra vidutinė panašių objektų vertė. Ją nustatant neatsižvelgiama į individualias turto savybes ar kitus reikšmingus faktorius, kurie įtakoja konkretaus turto vertę (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012m. gruodžio 5d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-544/2012). Masinio vertinimo būdu nustatytos žemės sklypų ir statinių vidutinės rinkos vertės naudojamos apmokestinamo turto mokestinių verčių apskaičiavimui, valstybės valdomo turto pardavimo ar nuomos kainų nustatymui, mokesčių turto paveldėjimo, dovanojimo atvejais apskaičiavimui, notarinių paslaugų kainų tvirtinant turto perleidimo sandorius, nustatymui, skiriant socialinę paramą ir kitoms reikmėms. Tokiu būdu nustatyta vertė neapriboja šalių, sudarančių pirkimo-pardavimo sandorį, teisės individualiai suderinti vieną iš esminių sandorio sąlygų – kainą (CK 6.397 straipsnio 1 dalis). Būtent pirkimo-pardavimo kainos nustatymas sutartyje atitinka sutarčių laisvės principą ir šalių valią bei atspindi turto rinkos vertę. Byloje nėra nustatytos aplinkybės, kurios paneigtų, jog ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių šalys veikė dalykiškai, be prievartos, nesaistomos kitų sandorių ir interesų, kad jos laisvai susitarė dėl parduodamo turto kainos bei kad pardavėjai už sutartą kainą pardavė, o pirkėjai nupirko turtą. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad tokiu būdu nustatyta turto kaina nagrinėjamu atveju ir buvo turto rinkos kaina. Atsižvelgiant aptartą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismų praktikoje suformuota bendra taisykle, kad ne sąžiningi turto įgijėjai, o būtent valstybė turi prisiimti su jos padarytų klaidų taisymu susijusiame restitucijos procese atsiradusius neigiamus padarinius, teismas sprendžia, kad šioje konkrečioje byloje, atsakovams, iš kurių turtas natūra grąžinamas valstybei, valstybė privalo atlyginti jų patirtas šio turto įgijimo išlaidas, tai yra sumokėti: S. A. - 6313,72Eur(21800Lt); Z. J. - 579,24Eur(2000Lt); A. Š. -579,24Eur(2000Lt); J. K. - 289Eur(1000Lt); A. M. - 579,24 Eur(2000Lt); R. D. - 289Eur(1000Lt); V. ir J. M. solidariai - 347Eur(1200Lt).

67Atsakovai Z. J. ir A. Š. per atstovę pateiktame atsiliepime bei R. D. per atstovą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

68Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pareiškimas yra tenkinamas visiškai, sprendžiama, jog atsakovai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir jų prašymai netenkinami(ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

69Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai taikė reikalavimų užtikrinimo priemones: 2018 m. birželio 1d. nutartimi uždraudė atsakovams perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), registro Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esantį ( - ) taip: S. A. - į 109/1150 dalis, Z. J. - į 10/1150 dalis; A. Š. - į 10/1150 dalis; J. K. - į 5/1150 dalis; A. M. - į 10/1150 dalis; o 2019m. vasario 12d. nutartimi uždraudė atsakovams perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), registro Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esantį ( - ) taip: V. M. ir J. M. - į 24/1150 dalis, R. D. - į 20/1150 dalis.

70Teismo sprendimui įsiteisėjus, taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės naikintinos (ABTĮ 70 straipsnis70).

71Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

72pareiškimą tenkinti.

73Panaikinti 2008 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko sprendimą Nr. 13-26564 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės pilietei A. Š. į 1,30 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,44 ha vandens telkinio, ežero ( - ) dalį, esančią 11,50 ha dydžio bendrosios nuosavybės teise valdomame su Utenos apskrities viršininko administracija, R. D., V. M. ir J. M. žemės (vandens telkinio) sklype Nr. 111, ( - ) rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime;

74panaikinti 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko sprendimą Nr. 13-13-18740 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės piliečiui A. A. B. į 1,91 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,20 ha vandens telkinio, ežero ( - ) dalį, esančią 11,50 ha dydžio bendrosios nuosavybės teise valdomame su Utenos apskrities viršininko administracija ir O. A. žemės (vandens telkinio) sklype Nr. 111, ( - ) apskrityje, ( - ) rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime;

75panaikinti 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko sprendimą Nr. 13-13-18741 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės pilietei O. A. į 0,20 ha vandens telkinio perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,24 ha vandens telkinio, ežero ( - ) dalį, esančią 11,50 ha dydžio bendrosios nuosavybės teise valdomame su Utenos apskrities viršininko administracija ir A. A. B. žemės (vandens telkinio) sklype Nr. 111, ( - ) apskrityje, ( - ) rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime;

76pripažinti negaliojančia 2010 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1777 ir 2010 m. rugpjūčio 6 d. priėmimo – perdavimo aktą, notarinio registro Nr. RK-177;

77pripažinti negaliojančia 2007 m. balandžio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1373 ir 2007m. balandžio 25d. žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą, notarinio registro Nr. 1377;

78pripažinti negaliojančiu 2007m. balandžio 11d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 848;

79pripažinti negaliojančia 2007 m. gegužės 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2998;

80taikyti restituciją, grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn: iš S. A. -1,0900ha(109/1150) dalis; iš Z. J. - 0,1000 ha(10/1150 dalis); iš A. Š. -0,1000 ha(10/1150 dalis); iš J. K. - 0,0500 ha(5/1150dalis); iš A. M. - 0,1000 ha(10/1150dalis), iš R. D. - 0,2000ha(20/1150dalis), iš V. M. ir J. M. - 0,2400ha(24/1150 dalis)vandens ūkio paskirties žemės sklypo (ežero ( - )), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - );

81priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, už valstybei grąžinamo vandens ūkio paskirties žemės sklypo (ežero ( - )), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), dalis:

82S. A. - 6313,72 Eur (šešis tūkstančius tris šimtus trylika eurų 72 euro centus) už valstybei grąžinamas 109/1150 dalis;

83Z. J. - 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 euro centus) už valstybei grąžinamas 10/1150 dalis;

84A. Š. - 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 euro centus) už valstybei grąžinamas 10/1150 dalis;

85J. K. - 289 Eur(du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) už valstybei grąžinamas 5/1150 dalis;

86A. M. -579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 euro centus) už valstybei grąžinamas 10/1150 dalis;

87R. D. - 289 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) už valstybei grąžinamas 20/1150 dalis;

88V. M. ir J. M. solidariai - 347 Eur( tris šimtus keturiasdešimt septynis eurus) už valstybei grąžinamas 24/1150 dalis.

89Teismo sprendimui įsiteisėjus:

90panaikinti: 2018 m. birželio 1d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą atsakovams S. A., Z. J., A. Š., J. K., A. M. perleisti nuosavybės teisę į jiems priklausančias žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), registro Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ) k., ( - ) sen., ( - ) r., dalis.

91panaikinti 2019m. vasario 12d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą atsakovams R. D., V. M. ir J. M. perleisti jiems nuosavybės teisę priklausančias žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), registro Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ) k., ( - ) sen., ( - ) r., dalis.

92Apie reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimą pranešti valstybės įmonės Registrų centrui išsiunčiant šio sprendimo kopiją.

93Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų... 2. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę... 3. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis... 4. 1)panaikinti 2008 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities... 5. 2)panaikinti 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities... 6. 3)panaikinti 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities... 7. 4)pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2010 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo... 8. 5)pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2007 m. balandžio 25 d. pirkimo... 9. 6)pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2007m. balandžio 11d. paveldėjimo... 10. 7)pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2007 m. gegužės 8 d. pirkimo –... 11. 8) taikyti restituciją:... 12. - įpareigojant paskutinius turto įgijėjus grąžinti Lietuvos valstybės... 13. -įpareigojant paskutinę turto įgijėją R. D. grąžinti Lietuvos valstybės... 14. -įpareigojant paskutinius turto įgijėjus grąžinti Lietuvos valstybės... 15. Pareiškėjas pareiškime ir teismo posėdžiuose paaiškino, kad Panevėžio... 16. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujanti ir Lietuvos valstybę,... 17. Atsakovė A. Š. teismui pateiktu atsiliepimu į pareiškimą su pareiškimu... 18. Atsakovai Z. J. ir A. Š. per savo atstovę advokatę Violetą Zabielienę... 19. Atsakovė R. D. atsiliepime ir jos atstovas advokatas Kęstutis Rakauskas... 20. Teismas... 21. Bylos duomenimis nustatytos šios faktinės aplinkybės.... 22. Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, Zarasų... 23. Utenos apskrities viršininkas 2006m. birželio 5d. įsakymu Nr. 61-194 „Dėl... 24. O. A. nuosavybės teise priklausiusį 0,24 ha vandens telkinio, ežero ( - )... 25. A. A. B. 2007 m. balandžio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 1373... 26. Atsakovei A. Š. 2001 m. gruodžio 14 d. Utenos apskrities viršininko išduota... 27. Utenos apskrities viršininkas 2008 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą Nr.... 28. A. Š. per įgaliotą asmenį A. K. 2010 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo –... 29. Byloje surinktais duomenimis archyviniais duomenimis: 1927 m. ( - ) apskrities,... 30. Byloje nagrinėjamas ginčas, kurį iškėlė prokuroras, gindamas viešąjį... 31. Dėl viešojo intereso... 32. Administracinių bylų teisenos įstatymo(toliau – ir ABTĮ) 55 straipsnio 1... 33. Įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo ir... 34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas(toliau – Konstitucinis Teismas)... 35. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į... 36. Nagrinėjamu atveju pareiškimu ginamas viešasis interesas pasireiškia... 37. Teismų praktikoje nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą... 38. Be to, keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės... 39. Atsižvelgiant į aptartą, į pareiškime nurodytų materialinės teisės... 40. Dėl termino kreiptis į teismą... 41. Nagrinėjamu atveju, svarbu yra tai, jog Lietuvos Respublikos piliečių... 42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų 2018m.... 43. Atsakovė R. D. atsiliepime į pareiškimą, jos atstovas advokatas Kęstutis... 44. Pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino... 45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012m. birželio 29d. nutartyje civilinėje... 46. Nagrinėjamoje byloje svarbu yra tai, kad pareiškėjas, reikšdamas... 47. 2018m. spalio 10d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje,... 48. Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai... 49. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai... 50. Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis,... 51. Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens... 52. Dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9... 53. Pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, valstybinės reikšmės... 54. Šiam ginčui taikytinu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į... 55. Remiantis aptartu teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio... 56. Pagal suformuotą teisminę praktiką, neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo... 57. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 94... 58. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, jeigu sandoris negalioja – viena jo šalis... 59. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnyje... 60. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai dėl netinkamo... 61. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iš asmenų, kuriems ginčijamais... 62. Nacionalinės žemės tarnybos, kartu atstovaujančios ir Lietuvos valstybę,... 63. Spręsdamas dėl kompensacijų paskutiniams turto įgijėjams dydžio... 64. Todėl kompensacijos dydžio nustatymui yra reikšminga ir Europos Žmogaus... 65. Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (par. 66) Europos Žmogaus Teisių Teismas... 66. Nagrinėjamoje byloje paskutiniai turto įgijėjai pagal nagrinėjamoje byloje... 67. Atsakovai Z. J. ir A. Š. per atstovę pateiktame atsiliepime bei R. D. per... 68. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pareiškimas yra tenkinamas... 69. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai taikė... 70. Teismo sprendimui įsiteisėjus, taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės... 71. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 72. pareiškimą tenkinti.... 73. Panaikinti 2008 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities... 74. panaikinti 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities... 75. panaikinti 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities... 76. pripažinti negaliojančia 2010 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo... 77. pripažinti negaliojančia 2007 m. balandžio 25 d. pirkimo – pardavimo... 78. pripažinti negaliojančiu 2007m. balandžio 11d. paveldėjimo pagal... 79. pripažinti negaliojančia 2007 m. gegužės 8 d. pirkimo – pardavimo... 80. taikyti restituciją, grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn: iš S. A.... 81. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos... 82. S. A. - 6313,72 Eur (šešis tūkstančius tris šimtus trylika eurų 72 euro... 83. Z. J. - 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 euro... 84. A. Š. - 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 euro... 85. J. K. - 289 Eur(du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) už valstybei... 86. A. M. -579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 euro... 87. R. D. - 289 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) už valstybei... 88. V. M. ir J. M. solidariai - 347 Eur( tris šimtus keturiasdešimt septynis... 89. Teismo sprendimui įsiteisėjus:... 90. panaikinti: 2018 m. birželio 1d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo... 91. panaikinti 2019m. vasario 12d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo... 92. Apie reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimą pranešti valstybės... 93. Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos...