Byla L2-11722-545/2009
Dėl skolos priteisimo, rašytinio proceso tvarka

1Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja Rima Bražinskienė susipažinęs su kreditoriaus UAB „Omnitel“ pareiškimu skolininkui G. G. dėl skolos priteisimo, rašytinio proceso tvarka

Nustatė

2Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme gautas UAB „Omnitel“ pareiškimas skolininkui G. G. , gyv. Taikos g. 5-6, Pušaloto sen., Mikoliškio k., Pasvalio raj., dėl 583,97 Lt skolos, 21,02 Lt delspinigių, 4611,00 Lt baudos,ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

3Pareiškimą atsisakytina priimti (LR CPK 137 str. 2 d. 2 p., 435 str. 2 d. 3 p. ).

4Kaip matyti, skolininko G. G. gyvenamoji vieta yra Taikos g. 5-6, Pušaloto sen., Mikoliškio k., Pasvalio raj., tačiau pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateiktas vadovaujantis su skolininku 2008-05-12 sudarytos viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sutarties Nr. OM 745464 (toliau – Sutartis) 10.6 punktu, nustatančiu, kad šalims nesusitarus, ginčas sprendžiamas teisme pagal UAB „Omnitel“ buveinės vietą. Kaip matyti, minėta Sutartimi ieškovas atlygintinai įsipareigojo teikti atsakovui viešojo judriojo telefono ryšio paslaugas (Sutarties 1.1. punktas), taigi vertinant šią sutartį, jos dalyką, konstatuotina, jog tai yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis (LR CK 6.716 str.). Pagal LR CK 6.716 str. 4 d. kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos LR CK 6.188 str., 6.350-6.370 str., reglamentuojančių vartojimo sutarčių nuostatas, taisyklės. LR CK 6.188 str. 2 d. nustato, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Pagal LR CK 6.188 str. 3 d. teismas gali pripažinti nesąžiningomis vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka minėto straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytus kriterijus. Iš teismui pateiktos Sutarties formos matyti, kad jos sąlygos yra išdėstytos ieškovo rekvizitais pažymėtame lape, o sutarties tekstas yra spausdintas. Taip pat matyti, kad Sutarties sąlygos, nesusijusios su abonento duomenimis, yra kreditoriaus iš anksto, nederinant su skolininku, nevienkartiniam naudojimui parengtos nuostatos – standartinės sutarčių sąlygos (LR CK 6.185 str.). Standartine sąlyga pripažintina ir minėta Sutarties nuostata, įtvirtinanti sutartinį teismingumą. Duomenų apie tai, kad ši sutarties sąlyga buvo aptarta su skolininku individualiai, byloje nėra pateikta. Vertindamas Sutartį bei jos sąlygą dėl ginčų teismingumo teismas konstatuoja, kad vartojimo sutarties dalykas yra tam tikra prekė ar paslauga, o jos sąlygos, susijusios su iš sutarties kylančių ginčų teismingumu, yra papildomos, antraeilės sąlygos. Sudarydamas sutartį vartotojas visą dėmesį kreipia į esmines, su sutarties dalyku, susijusias sąlygas, labai dažnai į kitas sąlygas net neįsigilindamas. Tuo tarpu LR CPK 32 str. 1 d. nuostata reikalauja sąmoningo, valingo šalių susitarimo pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą. Vien tik vartotojo parašas vartojimo sutartyje neatitinka sąmoningo ir valingo susitarimo prasmės. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Nesant sąmoningo vartotojo, t.y. šiuo atveju skolininko, sutikimo, kad ginčas būtų sprendžiamas išimtinai pagal UAB „Omnitel“ buveinę, ši sąlyga nelaikytina šalių susitarimu dėl teismingumo LR CPK 32 str. prasme. Be to, ji neatitinka skolininko, kaip vartotojo, interesų. Pirmiausia dėl to, kad toks ginčo sprendimas kainuoja daugiau lėšų ir laiko, nei jo sprendimas jo gyvenamosios vietos teisme. Vartotojas, įvertinęs šias laiko ir lėšų sąnaudas, gali apskritai nuspręsti neginti savo teisių nuo kreditoriaus – verslininko pareikštų reikalavimų, net jei tokie reikalavimai, vartotojo nuomone, ir yra visiškai nepagrįsti. Tai ypač pasakytina tuo atveju, kai verslininko reikalavimas pinigine išraiška nėra sąlyginai didelis ir galimos vartotojo bylinėjimosi sąnaudos būtų nedaug mažesnės ar net didesnės nei verslininko pareikštas reikalavimas. Darytina išvada, jog įtvirtinus šią sąlygą verslininkui suteikiamas nepagrįstas pranašumas vartotojo atžvilgiu, o tai iš esmės prieštarauja konstituciniams vartotojų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei teisminės gynybos principams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, įgyvendinamų per žemesnės teisinės galios norminius teisės aktus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis konstatavo, kad teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas turi būti taikomas ne tik iš esmės nagrinėjant iš vartojimų santykių kylančias bylas ir jose priimant sprendimus (plačiąja prasme), bet ir sprendžiant verslininko vartotojui pareikšto ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, kuomet teismas privalo ex officio įvertinti standartines vartojimo sutarties sąlygas dėl sutartinio teismingumo. Vartotojas, kaip labai dažnai ekonomiškai silpnesnė vartojimo sutarties šalis, neabejotinai yra suinteresuotas, kad iš vartojimo santykių kilęs ginčas būtų sprendžiamas kuo ekonomiškiau laiko ir išlaidų atžvilgiu. Todėl neatsitiktinai įstatymų leidėjas suteikia vartotojui teisę ieškinius (pareiškimus) verslininkui pareikšti teisme savo nuožiūra: arba pagal vartotojo gyvenamąją vietą, arba pagal verslininko gyvenamąją ar buveinės vietą (LR CPK 29 str., 30 str. 11-12 p.p.). Analogiškas alternatyvaus teismingumo taisykles iš vartojimo sutarčių kylantiems ginčams spręsti nustato ir 2000-12-22 Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 16 str. 1 d. Dėl išdėstyto yra pagrindas pripažinti šalių sudarytoje Sutartyje įtvirtintą standartinę sąlygą dėl ginčų sutartinio teismingumo nesąžininga. Pagal LR CK 6.188 str. 6 d. tokia sąlyga yra negaliojanti nuo sutarties sudarymo.

5Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta konstatuotina, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas negali priimti pareiškimo, jis buvo priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, todėl yra pagrindas pagal LR CPK 34 str. 2 d. 4 punktą perduoti bylą pagal teismingumą – Pasvalio rajono apylinkės teismui.

6Teismas, vadovaudamasis CPK 34 str. 2 d. 4 p.-

Nutarė

7atsisakyti priimti kreditoriaus UAB „Omnitel“ pareiškimą skolininkui G. G. dėl piniginių reikalavimų kaip neteismingą Vilniaus m. 2 apylinkės teismui.

8Išaiškinti kreditoriui, kad atsisakymas priimti pareiškimą neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka pateikti pareiškimą teisme pagal teismingumą – Pasvalio rajono apylinkės teismui.

9Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai