Byla 2-6574-819/2009
Dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

1Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir, rašytinio proceso tvarka civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Snoro lizingas“, įmonės kodas 124926897, buveinės adresas: A. Goštauto g. 40A, LT-01112 Vilnius, ieškinį atsakovui D. V. , a. k. ( - ) gyv. ( - ) , dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Nustatė

2ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1007,01 Lt skolos, 535,82 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį - 64,00 Lt, bei kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu).

3Byla perduotina pagal teismingumą.

4Ieškovas, nors atsakovo gyvenamoji vieta yra ( - ) , ieškinį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateikė vadovaudamasis su atsakovu sudarytos 2004-02-17 Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties Nr. ( - ) (toliau – Sutartis) 9.1. punktu, kuriame numatyta, kad šalims nesusitarus, ginčas sprendžiamas teisme ieškovo nuožiūra pagal ieškovo arba pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar buveinę. Byloje iškilo būtinumas įvertinti Sutarties nuostatos dėl sutartinio teismingumo atitikimą teisės aktų reikalavimams. Pažymėtina, kad nurodyta analizė yra susijusi tik su ginčo teismingumo klausimu ir jokiu būdu nereiškia ginčo sprendimo iš esmės.

5Byloje pateikta Sutartis buvo sudaryta tarp juridinio asmens, užsiimančio finansinio lizingo (plačiąja prasme) paslaugų teikimu (ieškovo), ir fizinio asmens (atsakovo). Sutartimi ieškovas atlygintinai įsipareigojo nupirkti iš pardavėjo atsakovo, kaip pirkėjo, pasirinktą prekę ir suteikti atsakovui teisę bei realias galimybes ja naudotis ir (ar) valdyti, visiškai ir tinkamai įvykdžius Sutarties sąlygas perimti iš ieškovo prekės nuosavybės ir (ar) kitas su preke susijusias teises (Sutarties 2.1. punktas). Ieškovas iš trečiojo asmens nupirko ir atsakovui perdavė muzikinį centrą SAMSUNG MAX ZS 750. Sutarties dalykas, šalių ypatumai ir prekės pobūdis aptariamą sutartį leidžia kvalifikuoti vartojimo kredito sutartimi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnis), o atsakovą – vartotoju (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 punktas). Kaip matyti iš Sutarties vizualinės išraiškos, jos sąlygos yra išdėstytos ieškovo rekvizitais pažymėtame lape, o sutarties tekstas yra spausdintas. Nors Sutarties sąlygos, apibūdinančios prekę, jos kainą, eilinių įmokų ir palūkanų dydį, mokėjimo grafiką bei pirkėją, yra atspausdintos, tačiau tai padaryta lape, kuriame jau buvo išdėstytos bendrosios Sutarties nuostatos bei ieškovo rekvizitai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Sutarties sąlygos, nesusijusios su konkrečios prekės pobūdžiu, jos kaina, eilinių įmokų ir palūkanų dydžiu, mokėjimo grafiku ir pirkėjo duomenimis, yra ieškovo iš anksto, nederinant su atsakovu, nevienkartiniam naudojimui parengtos nuostatos – standartinės sutarties sąlygos (CK 6.185 straipsnis). Standartine sąlyga yra ir minėta Sutarties nuostata, įtvirtinanti sutartinį teismingumą.

6Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, įgyvendinamų per žemesnės teisinės galios norminius teisės aktus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad: vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008); vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002, 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Pažymėtina, kad vartojimo sutarties institutas, kaip ir kiekvienas teisės institutas, turi būti taikomas atsižvelgiant į jo tikslą – didesnės vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

7Teismo nuomone, vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas turi būti taikomas ne tik iš esmės nagrinėjant iš vartojimų santykių kylančias bylas ir jose priimant sprendimus (plačiąja prasme), bet ir sprendžiant verslininko vartotojui pareikšto ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, kuomet teismas privalo ex officio įvertinti standartines vartojimo sutarties sąlygas dėl sutartinio teismingumo, nes tik taip gali būti užtikrinta visapusė vartotojų teisių apsauga. Vartotojas, kaip labai dažnai ekonomiškai silpnesnė vartojimo sutarties šalis, neabejotinai yra suinteresuotas, kad iš vartojimo santykių kilęs ginčas būtų sprendžiamas kuo ekonomiškiau laiko ir išlaidų atžvilgiu. Todėl neatsitiktinai įstatymų leidėjas suteikia vartotojui teisę ieškinius (pareiškimus) verslininkui pareikšti teisme savo nuožiūra: arba pagal vartotojo gyvenamąją vietą, arba pagal verslininko gyvenamąją ar buveinės vietą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 29 straipsnis, 30 straipsnio 11-12 punktai). Analogiškas alternatyvaus teismingumo taisykles iš vartojimo sutarčių kylantiems ginčams spręsti nustato ir 2000-12-22 Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 16 straipsnio 1 dalis.

8Teismo nuomone, iš vartojimo santykių kilusių ginčų sprendimas kitame nei atsakovo – vartotojo gyvenamosios vietos teisme, nesant tokiam nagrinėjimui sąmoningo vartotojo sutikimo, neatitinka vartotojo interesų, nes toks ginčo sprendimas kainuoja daugiau lėšų ir laiko, nei jo sprendimas vartotojo gyvenamosios vietos teisme. Ypač tai taikytina tuo atveju, kai ginčas, remiantis standartinėmis vartojimo sutarties sąlygomis, spręstinas ieškovo – verslininko pasirinkimu, jo buveinės vietoje ar mieste, kuriame yra jo buveinė, nes paminėtu atveju verslininkui suteikiamas nepagrįstas pranašumas vartotojo atžvilgiu. Be to, vartotojas, įvertinęs šias laiko ir lėšų sąnaudas, gali apskritai nuspręsti neginti savo teisių nuo ieškovo – verslininko pareikštų reikalavimų, net jei tokie reikalavimai, vartotojo nuomone, ir yra visiškai nepagrįsti. Tai ypač pasakytina tuo atveju, kai verslininko reikalavimas pinigine išraiška nėra sąlyginai didelis ir galimos vartotojo bylinėjimosi sąnaudos būtų nedaug mažesnės ar net didesnės nei verslininko pareikštas reikalavimas. Situacija, kai iš vartojimo sutarčių kilęs ginčas, remiantis tokių sutarčių standartinėmis sąlygomis, būtų nagrinėjamas verslininko pasirinkimu, jo buveinės vietoje ar mieste, kuriame yra jo buveinė, iš esmės prieštarautų konstituciniams vartotojų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei teisminės gynybos principams. Be to, ir minėtas Reglamentas nustato, kad bylą vartotojui kita šalis gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo gyvenamoji vieta, teismuose, nebent kitaip būtų susitarta po ginčo kilimo arba toks susitarimas įtvirtintų palankesnes su teismingumu susijusias sąlygas, nei kad nustato Reglamentas (Reglamento 16 straipsnio 2 dalis, 17 straipsnis).

9Kita vertus, svarstytinas ir klausimas, ar standartinę verslininko parengtą vartojimo sutarties sąlygą dėl sutartinio teismingumo apskritai galima traktuoti šalių susitarimu CPK 32 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios tokio teismingumo galimybę, prasme. Minėta, standartinė sutarties sąlyga yra tokia sąlyga, kurią bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jos su kita šalimi ir kuri be derybų su kita šalimi taikoma sudaromoje sutartyje (CK 6.185 straipsnio 1 dalis). Vartojimo sutarties dalykas yra tam tikra prekė ar paslauga, o jos sąlygos, susijusios su iš sutarties kylančių ginčų teismingumu, yra papildomos, antraeilės sąlygos. Neabejotina, kad vartotojas visą dėmesį kreipia į esmines su sutarties dalyku susijusias sąlygas, labai dažnai į kitas sąlygas net neįsigilindamas. Tuo tarpu CPK 32 straipsnio 1 dalies nuostata reikalauja sąmoningo, valingo šalių susitarimo pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą. Tokio susitarimo šalių sąmoningumas ypač reikšmingas tuo atveju, kai dėl sutartinio teismingumo susitaria verslininkas ir vartotojas, nustatydami, kad iš vartojimo sutarties kylantys ginčai bus nagrinėjami ieškovo – verslininko pasirinkimu, jo buveinės vietoje ar mieste, kuriame yra jo buveinė, nes tokiu atveju vartotojas iš esmės atsisako jam įstatymo nustatyto palankesnio reguliavimo, o susitarimas pranašumą suteikia verslininkui. Teismo nuomone, vien tik vartotojo parašas vartojimo sutartyje, be kita ko, įtvirtinančioje ir standartinę sąlygą dėl paminėtų sutartinio teismingumo nuostatų, neatitinka sąmoningo ir valingo susitarimo prasmės. Dėl šių priežasčių, teismas daro išvadą, kad standartinė verslininko parengta vartojimo sutarties sąlygą dėl sutartinio teismingumo, įtvirtinanti vartotojui nepalankesnes teismingumo taisykles nei tai jam nustato įstatymai, nelaikytina šalių susitarimu CPK 32 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad iš esmės tokios pačios pozicijos laikosi ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

10Minėta, šioje byloje pateiktos Sutarties 9.1. punkte įtvirtinta ieškovo parengta standartinė sąlyga, leidžianti ieškovui ieškinį pateikti savo nuožiūra pagal ieškovo arba pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar buveinę. Ieškovas šia nuostata pasinaudojo ir ieškinį pateikė pagal savo buveinės vietą, nors atsakovo – vartotojo gyvenamoji vieta ir yra ( - ) . Atkreiptinas dėmesys, kad nors minėta nuostata teisę pasirinkti teismą suteikia ieškovui, nepriklausomai nuo to, ieškovas konkrečiu atveju yra verslininkas ar vartotojas, tokia sąlyga iš esmės yra naudinga tik pačiam verslininkui, nes įstatymai vartotojui ir taip leidžia pasinaudoti alternatyvaus teismingumo taisyklėmis (CPK 29 straipsnis, 30 straipsnio 11-12 dalys). Taigi aptarta nuostata dėl aukščiau išdėstytų argumentų laikytina ne tik pažeidžiančia konstitucinius vartotojų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei teisminės gynybos principus, bet ir apskritai nelaikytina šalių susitarimu dėl teismingumo CPK 32 straipsnio 1 dalies prasme, todėl sprendžiant ginčo teismingumo klausimą negali būti taikoma.

11Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, byla perduotina pagal teismingumą – Šiaulių miesto apylinkės teismui (CPK 34 straipsnio 4 dalis).

12Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 34 straipsniu, 290-292 straipsniais,

Nutarė

13ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Snoro lizingas“, įmonės kodas 124926897, buveinės adresas: A. Goštauto g. 40A, LT-01112 Vilnius, ieškinį atsakovui D. V. , a. k. ( - ) gyv. ( - ) , dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo perduoti pagal teismingumą – Šiaulių miesto apylinkės teismui.

14Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per nutartį priėmusį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai