Byla eI-2650-342/2016

Dėl sprendimo panaikinimo

1Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimutės Jokubauskaitės ir Remigijaus Armino, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Mantui Arasimavičiui, atsakovės atstovui Aurelijui Mačiulaičiui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Olgai Sokolovai, 2016 m. rugsėjo 21 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Eurotena” skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Nustatė

2Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir VAGK, Komisija) 2015-11-13 sprendimu Nr. 3R-461(AG-341/01-2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas) tenkino pareiškėjos UAB „Eurotena” (toliau – ir pareiškėja) skundą - panaikino Žemės ūkio ministerijos 2015-10-02 sprendimą Nr. 3JA-514-384 ir įpareigojo atsakovę išnagrinėti pareiškėjos 2015-09-04 skundą pakartotinai bei priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.

3Atsakovė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Žemės ūkio ministerija, atsakovė) skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Komisijos sprendimą byloje pagal UAB „Eurotena” skundą. Pažymi, jog pareiškėja 2012-09-13 su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra, trečiasis suinteresuotas asmuo) pasirašė paramos sutartį Nr. 3VK-KU-11-1-007969-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurios 1.1 papunktį pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą „Nukreipto rausimo paslaugos, skirtos betranšėjiniam komunikacijų klojimui” Nr. 3VK-KU-11-1-007969-PR001 (toliau – ir Projektas). Akcentuoja, jog pareiškėja pagal Paraišką ketino vykdyti ne žemės ūkio veiklą, planavo dirbti inžinerinių tinklų statybos srityje, projektą įgyvendinti ( - ). Nurodo, jog pareiškėjai buvo numatyta kompensuoti iki 428 083,00 Lt visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų, o pareiškėja įsipareigojo prisidėti iki 230 507,00 Lt savo įnašu prie tinkamų finansuoti projekto išlaidų apmokėjimo ir užtikrinti visų kitų projektui įgyvendinti reikalingų išlaidų apmokėjimą. Pažymi, jog 2013-05-13 pareiškėja pateikė Nacionalinei mokėjimo agentūrai pirmąjį mokėjimo prašymą, kuriame buvo nurodyta, jog vamzdžių gręžimo įrenginio investicijos įsigytos už 646 543,70 Lt, buvo prašoma išmokėti 420 253,40 Lt paramos įsigytai investicijai. Pareiškėjai buvo nesuteikta 54 201,29 Lt kryptinio gręžimo įrenginio „Ditch Witch JT922” įsigijimo išlaidų suma ir vietoje prašytos sumos buvo suteikta 366 052,11 Lt paramos. Paaiškina, jog Nacionalinės mokėjimo agentūros prašymu gautoje ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. 2_23 dėl investicijos, įsigytos pagal 2013-04-02 sutartį, išlaidų vertės atitikimo rinkos vertei nustatymo, nurodyta, jog tokios pat kaip pirkimo dokumentuose komplektacijos įrenginys rinkoje kainuoja 409 641,40 Lt, o kryptinio gręžimo įrenginys „Ditch Witch JT 922” įsigytas už 493 028,00 Lt. Nurodo, jog Nacionalinei mokėjimo agentūra 2014 m. spalio 24 – 29 dienomis vykdė pareiškėjos patikrą vietoje, kurios metu nustatyta, jog: 1) pareiškėjos registracijos vieta nėra pakitusi; 2) kryptinio gręžimo įrenginys „Ditch Witch JT922” rastas veikiantis adresu ( - ); 3) yra nepildomi kelionės važtaraščiai, o tam, kad nustatyti darbų vykdymo vietas, buvo pateiktas darbų vykdymo sutarčių sąrašas. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis Nacionalinė mokėjimo agentūra 2015-02-26 užregistravo įtariamą pažeidimą dėl pareiškėjos įgyvendinto projekto bei atliko įtariamo pažeidimo tyrimą. Pažymi, jog tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėja veiklą vykdė visoje Lietuvoje, pagrindiniai objektai yra miestuose, dalis darbų įvykdyta ir už Lietuvos Respublikos ribų, pareiškėjos pajamos iš veiklos, vykdomos užsienyje, sudarė – 266 699,51. Daro išvadą, jog vykdydama projektą pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktų reikalavimus, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, bei kitas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas (Paramos sutarties 25.4 ir 25.24 papunkčiai), Administravimo taisyklių 190 punktą bei 17.4 papunktį, draudžiančius nesuderintus su Nacionaline mokėjimo agentūra nukrypimus nuo planuoto projekto įgyvendinimo. Paaiškina, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra, atsižvelgusi į nustatytus pažeidimus, priėmė sprendimą taikyti sankciją ir susigrąžinti 77 241,51 Eur paramos sumą. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėja apie priimtą sprendimą buvo informuota 2015-07-29 raštu Nr. SLP-321 „Dėl UAB „Eurotena” išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo” ir 2015-08-11 raštu Nr. BRK-7268(3.144) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo”. Mano, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra pagrįstai laikė, jog pareiškėja nesilaikė Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 papunkčio reikalavimo, nes veiklą vykdė ne tik kaimo vietovėje. Atkreipia dėmesį, jog Paraiškoje pareiškėja nurodė, jog teiks paslaugas visoms šalyje veikiančioms statybų ir kelių tiesimo bendrovėms ir veikla vyks visoje valstybės teritorijoje. Daro išvadą, jog šis pareiškimas yra projekto vykdymo teritoriją apibrėžiantis įsipareigojimas. Akcentuoja, jog 2015-07-29 Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendime Nr. SKP-321 nurodyta, jog pareiškėja, norėdama veikti už Lietuvos Respublikos teritorijos, privalėjo derinti projekto įgyvendinimo keitimus su Nacionaline mokėjimo agentūra ir gauti rašytinį jos sutikimą. Mano, jog skundžiami Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Nesutinka su Komisijos sprendimo argumentais, jog nesuprantama dėl ko pareiškėjos teikiamų paslaugų geografija yra apribota toms pačioms įmonėms, kurių buveinės yra Lietuvoje, konkrečioje vietoje, bet kurios veiklą vykdė ne buveinės adresu, ir kad toks ribojimas ir buveinės bei veiklos tapatinimas vienu atveju Žemės ūkio ministerijai yra priimtinas, o kitu – ne. Atkreipia dėmesį, jog Įgyvendinimo taisyklėse įtvirtintas paslaugų teikimo teritorijos apibrėžtumas – aiškiai nurodyta, jog pagal priemonę remiama ne žemės ūkio veikla, įskaitant su žemės ūkiu nesusijusių paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje teikimą, ir šis reikalavimas taikomas teikiančiam paramos gavėjui, o ne paslaugų gavėjui, todėl Žemės ūkio ministerija niekaip neriboja Lietuvoje įsisteigusių įmonių ūkinės veiklos vykdymo užsienio valstybėje, jei tai veiklai neprašoma paramos pagal Programos priemones. Paaiškina, jog Įgyvendinimo taisyklėse nėra nuostatų ribojančių veiklos vykdymą mieste ir už tokią veiklą sankcijos nėra numatytos. Mano, jog kiekvienu konkrečiu atveju, remiantis protingumo principu ir atsižvelgiant į vykdomos veiklos specifiką, reikia vertinti, ar paramos gavėjas pasiektų projekto tikslus, jei ūkinę veiklą vykdytų išimtinai tik kaimo vietovėje.

4Atsakovo atstovas posėdžio metu palaiko skundą jame išdėstytais motyvais ir argumentais. Akcentuoja, jog Reglamente Nr. 1698/2005 nurodyta, kad programos priemonės įgyvendinamos valstybės narės teritorijoje, o šios bylos atveju veikla buvo vykdoma ir pajamos gaunamos Latvijos Respublikos teritorijoje, kuri turi savo atskirą programą gauti ES lėšas. Mano, jog VAGK padarė neteisingą išvadą, jog jei įmonė yra registruota Lietuvos Respublikos teritorijoje, tai visai nesvarbu, kur ji teiks paslaugas. Teigia, jog šiuo atveju VAGK neįvertino to, jog teisės aktus ir pareiškėjo pateiktus dokumentus paraiškai gauti reikia aiškinti sistemiškai, t. y., pareiškėjas įsipareigojo ne tik paslaugas teikti visoje šalyje veikiančioms įmonėms, bet ir veiklą vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teigia, jog tai, kad paslaugos buvo teiktos Latvijos Respublikoje ir įmonėms, kurios registruotos Lietuvos Respublikoje, esmės nekeičia, nes pati paslauga buvo teikiama užsienio valstybėje. Mano, jog nėra pagrindo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, nes byloje nėra ginčo dėl laisvo prekių, paslaugų, asmenų judėjimo suvaržymo.

5Pareiškėja UAB „Eurotena” atsiliepimu į skundą prašo atsakovės Žemės ūkio ministerijos skundą atmesti. Nurodo, jog 2015-08-14 UAB „Eurotena” gavo 2015-08-11 Nacionalinės mokėjimo agentūros raštą – sprendimą Nr. BRK-7268(3.144) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo”, kuriuo buvo informuota, jog 2015-07-29 Nacionalinė mokėjimo agentūra priėmė sprendimą Nr. SKP-321 „Dėl UAB „Eurotena” išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo”, kurio nurodyta grąžinti 77 241,51 Eur paramos dalį. Paaiškina, jog nesutikdama su priimtais sprendimais UAB „Eurotena” nustatyta tvarka pateikė skundą Žemės ūkio ministerijai, kuri, išnagrinėjusi skundą, 2015-10-02 priėmė sprendimą Nr. 3JA-514-384, kuriame tik aprašė bylos faktines aplinkybes, beveik nepasisakė dėl skunde nurodytų argumentų, tačiau vis tiek skundą atmetė. Pažymi, jog nesutikdama su minėtu sprendimu UAB „Eurotena” jį apskundė VAGK, kuri skundą tenkino ir panaikino Žemės ūkio ministerijos sprendimą. Akcentuoja, jog skundą Komisijai grindė aplinkybėmis, jog nėra tokio teisės akto, kuris ribotų įmonės kaip privataus juridinio asmens teisę teikti savo paslaugas ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų, ne tik Lietuvos Respublikoje registruotiems juridiniams bei fiziniams asmenims, bet ir kitų ES valstybių subjektams. Teigia, jog įmonė valdo du nukreiptojo rausimo įrenginius (besiskiriančius dydžiu ir gręžimo savybėmis), kuriuos valdo skirtingos darbuotojų brigados, ir iš kurių tik vienas buvo pirktas už ES paramos lėšas. Pažymi, jog didžioji dalis darbų Latvijos Respublikoje buvo atlikti su įrenginiu „Ditch Witch JT3020”, pirktu ne už ES paramos lėšas. Remiasi Komisijos sprendimu, pagal kurį iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokiu nuoseklumu, teisės normomis, sąryšyje su nustatytais faktais buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Mano, jog Žemės ūkio ministerija nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, dėl kurių skundžiamas Komisijos sprendimas turėtų būti panaikintas. Daro išvadą, jog skunde nepaaiškinta, kuri 2011-09-26 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-968 patvirtintų įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 dalis, kokiu būdu ir kodėl turėjo apriboti privataus juridinio asmens teises teikti paslaugas visoje ES teritorijoje. Atkreipia dėmesį, jog jei toks draudimas ir buvo nustatytas teisės norma, tai neaišku nuo kada iki kada jis galioja. Nesutinka su vertinimu, jog Žemės ūkio ministerijos nurodyta teisės norma, detalizuojanti 2007 – 2013 m. programos priemonę „Paramai verslo kūrimui ir plėtrai” remiamas veiklos sritis, turėtų būti aiškinama taip, jog kitos punkte nenurodytos veiklos sritys ar formos yra apskritai uždraustos ar neleistinos. Teigia, jog net iš konteksto nėra pagrindo daryti tokių išvadų, nes nei paramos sutartis, nei įgyvendinimo taisyklės, nei paramos administravimo taisyklės nedraudžia įmonėms vykdyti veiklos visoje ES teritorijoje. Mano, jog nurodytoje teisės normoje nėra nurodyta jokia elgesio taisyklė, pagal kurią paramos gavėjas neturėtų teisės teikti savo paslaugų visoje ES teritorijoje. Nurodo, jog teisė teikti paslaugas visoje ES teritorijoje negali būti apribota ir dėl teisės aktų hierarchijos reikalavimų, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) ją riboti galima tik įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais. Daro išvadą, jog Žemės ūkio ministerija turėjo nurodyti, koks įstatymas riboja šią teisę, nes vien tik administraciniame akte esanti užuomina dėl remiamų paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti laikoma draudimu teikti kitas paslaugas ar kitoje teritorijoje. Paaiškina, jog pažeidimais buvo laikomi ir tie atvejai, kai paslaugas pirko Lietuvos Respublikos įmonės, bet darbai buvo atliekami Latvijoje, nors paslaugų teikimo ir atlikimo vietos šiais atvejais nesutapo. Remiasi komisijos sprendimu, pagal kurį paslaugų pirkimo buveinės adresu ir faktiškai atliekamų darbų vietos niekada nesutampa. Pareiškėja atsiliepimu taip pat prašo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ES teisės aiškinimo ir taikymo klausimu „Ar ES teisės normos, reglamentuojančios ES paramos skirstymą valstybėse narėse, gali būti aiškinamos kaip ribojančios ar leidžiančios riboti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą pagal Sutarties dėl ES veikimo 26 straipsnio 2 dalį?”.

6Pareiškėjos atstovas posėdžio metu su atsakovo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais. Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą paslaugų teikimo vieta yra ten, kur yra užsakovo buveinė. Nurodo, jog dauguma atvejų užsakovas buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje registruotos įmonės, kurios veiklą vykdo ir kitose ES valstybėse. Pripažįsta, jog dalis pareiškėjo atliktų darbų faktiškai buvo atlikti Latvijos Respublikoje, tačiau mano, jog tai nekeičia paslaugų teikimo vietos. Daro išvadą, jog atsakovė neteisingai tapatina paslaugų teikimo ir darbų atlikimo vietas. Pažymi, jog sprendimuose nebuvo diferencijuotos įmonės gautos lėšos iš su skirtingais įrenginiais atliktus darbus. Nurodo, jog visi įmonės darbuotojai yra iš kaimo vietovės, kurioje įgyvendinamas projektas. Palaiko prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo.

7Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė tenkinti skundą ir panaikinti Komisijos sprendimą. Nurodo, jog pakartotinės patikros vietoje metu buvo padarytos veiklos dokumentų kopijos, pagal kurias pareiškėja nuo 2013 iki 2014 m. pabaigos atliko darbų už 320 126,65 Eur (1 105 333,30 Lt), iš kurių miestuose – už 133 395,63 Eur (460 588,44 Lt), kaimo vietovėse – už 25 541,27 Eur (88 188,90 Lt), Latvijoje – už 77 241,52 Eur (266 699,51 Lt), nenurodytoje vietovėje – už 83 948,24 Eur (289 856,48 Lt). Pažymi, jog 42 proc. veiklos buvo vykdoma miestuose, o 24 proc. – Latvijos Respublikoje. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programa parengta vadovaujantis ir skirta įgyvendinti Nacionalinei 2007 – 2013 metų kaimo plėtros strategijai, pagal kurią smulkaus ir vidutinio verslo plėtotė Lietuvos Respublikoje turėtų tapti viena iš prioritetinių ekonominės politikos krypčių, nes sudarys galimybę įvairinti ir plėtoti ekonominę veiklą kaime, didinti gyventojų pelną ir užimtumą. Daro išvadą, jog parama yra tikslinė ir turi būti naudojama siekiant nurodytų tikslų. Mano, jog programa ir priemonė yra orientuotos bei parengtos atsižvelgiant į Lietuvos teritoriją ir nacionalinius ekonomikos, verslo, žemės ūkio sektoriaus ypatumus. Pažymi, jog pareiškėja nurodė, kad projektą įgyvendins ( - ), paslaugas ketina teikti visoje Lietuvoje, projektas pagal atrankos pirmumo reikalavimus turėjo būti įgyvendinamas mažiau palankioje ūkininkauti vietovėje arba probleminiame regione. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (toliau – ir LVAT), pagal kurią nors projekto įgyvendinimo vieta galiojančiuose teisės aktuose neapibrėžta, tačiau ja laikytina faktinė vieta, kurioje įgyvendinamas projektas; gali būti kelios vietos, kuriose planuojama projektą įgyvendinti; paraiškos skiltyje „Projekto įgyvendinimo vieta” turi būti nurodyta ne buveinė, o reali vieta, kurioje projektas bus įgyvendinamas. Daro išvadą, jog projekto įgyvendinimo vieta buvo ne tik paraiškoje ir verslo plane nurodyta vieta, bet ir Latvijos Respublikos teritorija, todėl savavališkai pakeitusi projekto įgyvendinimo vietą, pareiškėja pažeidė Administravimo taisyklių 190 punktą, Paramos sutarties 17.4 punktą. Paaiškina, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra, atsižvelgdama į aukščiau aprašytus pažeidimus, vadovaudamasi Įgyvendinimo taisyklių 67 punktu (pirmas, antras pažeidimai), Administravimo taisyklių 197.3.1 punktu (pirmas pažeidimas), 197.3.2 punktu (pirmas pažeidimas), 197.3.14 punktu (pirmas, antras pažeidimai), Paramos sutarties 19.1 punktu (pirmas, antras pažeidimai), skyrė pareiškėjai sankciją – dalies išmokėtos paramos (77 241,51 Eur) susigrąžinimą. Sutinka su Žemės ūkio ministerijos argumentu, jog Komisijos sprendime nurodyti argumentai, kad „<...> nėra suprantama, kodėl ir kokiais teisiniais pagrindais pareiškėjos teikiamų paslaugų geografija apribota toms pačioms įmonėms, kurių buveinės yra Lietuvoje, konkrečioje vietoje, bet kurios veiklą vykdė ne buveinės adresu”, „<...> toks ribojimas ir buveinės bei veiklos tapatinimas vienu atveju nepriimtinas pačiai Ministerijai, kitu – priimtinas”, yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymi, jog Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkte yra aiškiai apibrėžta, jog projektas turi būti vykdomas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pabrėžia, jog pareiškėja neginčija Nacionalinės mokėjimo agentūros nustatytos aplinkybės (veiklos vykdymo Latvijos teritorijoje) ir tai yra užfiksuota Komisijos sprendime. Sutinka su Žemės ūkio ministerijos pozicija, jog Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkte įtvirtintas reikalavimas taikytinas pačios pareiškėjos vykdomai veiklai, kuriai prašoma parama ir šiuo atveju pareiškėjos kontrahentų (pareiškėjos paslaugų gavėjų) registracijos vieta neturi reikšmės pažeidimo nustatymui. Daro išvadą, jog atsižvelgus į pareiškėjos vykdomo projekto tikslą, ekonominio gyvybingumo rodiklius, projekto veiklos specifiką, vadovaujantis protingumo principu, aplinkybė, jog pareiškėja projekto veiklą vykdė ne tik kaimo vietovėje, bet ir mieste, nebuvo kvalifikuojama kaip pažeidimas. Mano, jog aukščiau išdėstyti argumentai, teisės aktų nuostatos bei teismų praktika patvirtina Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Žemės ūkio ministerijos sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą.

8Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė posėdžio metu palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją, prašo skundą tenkinti. Nurodo, jog Programa yra parengta tik Lietuvai ir ji turi skatinti tam tikrų Lietuvos ekonominių, socialinių rodiklių gerinimą. Daro išvadą, jog remtina veikla yra ta, kuri vykdoma Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nurodo, jog juridinio asmens veikla niekaip nėra ribojama, bet jei pareiškėjas pats nusprendžia kreiptis dėl ES paramos, tai jis sutartimi įsipareigoja laikytis tam tikrų reikalavimų. Pažymi, jog pažeidimo tyrimo metu nebuvo akcentuojama, kokiu įrenginiu veikla buvo vykdoma Latvijos Respublikoje, sprendimas buvo priimtas patikrinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, iš kurių matėsi kokioje teritorijoje buvo atlikti darbai. Palaiko atsakovės poziciją dėl to, jog nėra pagrindo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo.

9Teismas

konstatuoja:

10Teismas pažymi, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių įstatymo bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, prašymas nagrinėtinas pagal iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ nustatytas procesines taisykles.

11Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Žemės ūkio ministerijos 2015-10-02 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

12Teismas nustatė, jog Žemės ūkio ministerija 2015-10-02 sprendimu, remdamasi Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015-07-29 sprendimu, darė išvadą, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra, pagal Administravimo taisyklių 253 punktą pažeidimą gali nustatyti tada, kai pareiškėjas pažeidžia programos paramos gavimo ir naudojimo sąlygas: nesilaiko su skirta parama susijusių įsipareigojimų (nuostata įtvirtinta ir Paramos sutarties 25.23 papunktyje); vykdydama projektą pažeidė Lietuvos Respublikos ir (arba) ES teisės aktų reikalavimus, kiek jie susiję su projekto įgyvendinimu (taip pat Paramos sutarties 25.4 papunktis), pažeidė kitas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas (taip pat Paramos sutarties 25.24 papunktis); bei tada, kai pažeidžia Administravimo taisyklių 190 punktą (ir Paramos sutarties 17.4 papunktį) – nesuderina nukrypimo nuo planuoto projekto įgyvendinimo raštu su Nacionaline mokėjimo agentūra. Atsakovės sprendime nurodyta, jog pareiškėja pažeidė paramos sutarties reikalavimus, kadangi nesilaikė Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 papunkčio (veiklą vykdė už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų), pažeidė paraiškoje ir paramos sutartyje numatytą įsipareigojimą projektą įgyvendinti kaimo vietovėje (( - )), tokiu būdu pažeidė paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas. Akcentuota, jog nors skunde pareiškėja teigia, jog šis pareiškimas negali būti aiškinamas kaip ribojantis teisę teikti paslaugas visoje ES, tačiau nepateikė argumentų, kodėl tai nėra projekto vykdymo teritoriją apibrėžiantis įsipareigojimas, dėl ko atsakovė pritarė Nacionalinės mokėjimo agentūros vertinimui, jog tokiu pareiškimu pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atkreipė dėmesį, jog Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015-07-29 sprendime nurodyta, jog norėdama veiklą vykdyti ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, pareiškėja privalėjo derinti su Nacionaline mokėjimo agentūra projekto įgyvendinimo keitimus ir gauti raštišką sutikimą. Atsižvelgusi į išdėstytą, Žemės ūkio ministerija nurodė mananti, kad skundžiami Nacionalinės mokėjimo agentūros raštai yra teisėti ir pagrįsti.

13Nagrinėjamos bylos kontekste iš pareiškėjos, atsakovės, trečiojo suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimų, administracinėje byloje ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byloje Nr. (AG-341/01-2015) (toliau – ir VAGK byla) pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 2011-11-29 Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikė paraišką paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra)” gauti, reg. Nr. 3VK-KU-11-1-007969-PR001 (toliau – ir Paraiška), kurios III skyriuje Informacija apie projektą, kuriam prašoma paramos, be kita ko, nurodė, jog projekte numatyta veiklos rūšis yra ne žemės ūkio paslaugos, teikiamos Lietuvos Respublikos teritorijoje (VAGK byla, I t., b. l. 137), IV skyriuje Projekto santrauka, nurodė, jog projektas bus įgyvendintas ( - ), kur bus įsikūrusi įmonės administracijos būstinė, o paslaugų teikimas vyks visoje šalies teritorijoje, paslaugos bus teikiamos visoms šalyje veikiančioms statybų ir kelių tiesimo bendrovėms (VAGK byla, I t., b. l. 139), XIV skyriuje Pareiškėjo atitiktis tinkamumo reikalavimams žodžiu „TAIP” tinkamumo kriterijuose patvirtino, jog maža įmonė registruota ir veikia kaimo vietovėje, kaip nurodyta Taisyklių 21.8 punkte; projektas bus įgyvendinamas kaimo vietovėje, kaip nurodyta Taisyklių 21.9 punkte; įsipareigojo be rašytinio Nacionalinės mokėjimo agentūros sutikimo mažiausiai penkerius, o projektą įtraukus į rizikingų projektų sąrašą – septynerius metus, nuo sprendimo skirti paramą priėmimo, nenukrypti nuo planuoto projekto įgyvendinimo (VAGK byla, I t., b. l. 153), XVI skyriuje Pareiškėjo deklaracija įsipareigojo ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų pranešti Nacionalinei mokėjimo agentūrai apie bet kurių duomenų, pateiktų paramos paraiškoje, pasikeitimo atsiradimą (VAGK byla, I t., b. l. 160), paraiškos 3 priedo Tipinis verslo planas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai” įgyvendinimo 2011 metais taisyklės (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) III skyriuje Informacija apie ūkio subjektą ir jo veiklą, nurodydama ūkio subjekto dabartinę veiklą ir veiklos plėtros tikslus, pažymėjo, jog įmonė planuoja toliau vykdyti ir plėsti savo veiklą įsigydama nuosavą technologinę įrangą, kurios pagalba galės teikti paslaugas pilna apimtimi visoje Lietuvoje (VAGK byla, I t., b. l. 164). Taigi, pareiškėja teikdama duomenis paramai gauti nurodė, jog veikla bus vykdoma kaimo vietovėje (( - )), kuri atitinka tinkamumo gauti paramą pagal priemonę kriterijus, įtvirtintus Taisyklių 21.8 ir 21.9 punktuose, t. y. įmonė yra įregistruota ir veikia kaimo vietovėje (neviršija šešių tūkstančių gyventojų), taip pat projektas bus įgyvendintas kaimo vietovėje; bei be kita ko, paraiškoje teikiant informaciją apie įgyvendinamą projektą bei aprašant projektą, pareiškėja nurodė, jog paslaugos bus teikiamos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokiu atveju, darytina išvada, jog teikdama paraišką paramai gauti, pareiškėja nurodytos projekto įgyvendinimo vietos (ar įmonės buveinės adreso) nesiejo su paslaugų teikimo vieta.

14Remiantis Administravimo taisyklių, galiojusių paraiškos pateikimo Nacionalinei mokėjimo agentūrai metu (t.y. nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2012 m. vasario 10 d.) 35 punktu paramos paraiškas vertina bei paramos paraiškų vertinimo procesą organizuoja vadovaujantis darbo procedūrų aprašais paskirti Nacionalinės mokėjimo agentūros valstybės tarnautojai arba darbuotojai. Remiantis Administravimo taisyklių 39 punktu, visos pateiktos paraiškos turi būti vertinamos pagal priemonių įgyvendinimo taisyklėse nustatytus tinkamumo ir pirmumo kriterijus paramai gauti, išskyrus 63 punkte numatytą atvejį, ir šie kriterijai vertinimo metu negali būti keičiami, o pagal 43 ir 51 punktus - paramos paraiškų administracinės atitikties tikrinimą bei tinkamumo skirti paramą vertinimą atlieka Nacionalinė mokėjimo agentūra, kuri atlikdama tinkamumo skirti paramą vertinimą turi įvertinti: paramos paraiškos atitiktį Programos tinkamumo kriterijams; pareiškėjo ir partnerių tinkamumą; paramos paraiškos atitiktį Programos priemonės tikslams ir veiklos sritims, EŽŪFKP reglamentų nuostatoms bei ES horizontalaus lygio sritims (valstybės pagalba, viešieji pirkimai, aplinkosauga, suderinamumas su kitais Bendrijos Finansavimo šaltiniais, kitos horizontaliosios ES sritys); projekto išlaidų tinkamumą Finansuoti bei paramos lyginamąją dalį nuo tinkamų išlaidų (53.1 - 53.4 punktai). Pagal taisyklių 79 punktą įvertinusi paramos paraiškas, Nacionalinė mokėjimo agentūra parengia paramos paraiškų vertinimo ataskaitą, pagal 81 punktą – atvejais, kai projektų atrankos komitetas nesudaromas ir Nacionalinė mokėjimo agentūra pati priima sprendimą dėl paramos paraiškų atrankos, priėmusi sprendimą skirti paramą, Nacionalinė mokėjimo agentūra valdymo institucijai per 5 darbo dienas teikia sprendimą dėl paramos paraiškų atrankos. Tokiu atveju, Nacionalinė mokėjimo agentūra yra atsakinga už paraiškos gauti paramą vertinimą. Reikia pažymėti, jog 2012-09-13 tarp pareiškėjos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros buvo pasirašyta paramos sutartis Nr. 3VK-KU-11-1-007969-PR001, pagal kurios 1.1 papunktį pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą „Nukreipto rausimo paslaugos, skirtos betranšėjiniam komunikacijų klojimui” Nr. 3VK-KU-11-1-007969-PR001 (VAGK byla, I t., b. l. 119). Sutarties IV skyriuje Paramos gavėjo teisės ir pareigos pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą taip, kaip aprašyta paraiškoje, verslo plane, o apie visus galimus nukrypimus raštu pranešti Nacionalinei mokėjimo agentūrai; vykdyti paraiškoje numatytus įsipareigojimus, susijusius su projekto rezultatais ir pasiekimais (VAGK byla, I t., b. l. 122 - 123), VII skyriuje Sutarties pažeidimai įtvirtinta, jog pažeidimai gali būti nustatomi tuomet, kai paramos gavėjas: vykdydamas projektą, pažeidė Lietuvos Respublikos ir (arba) ES teisės aktų reikalavimus, kiek jie susiję su projekto įgyvendinimu (25.4 papunktis), nesilaiko su skirta parama susijusių įsipareigojimų (24.23 papunktis), pažeidžia kitas sutarties, paramos skyrimo bei naudojimo sąlygas (25.24 papunktis) (VAGK byla, I t., b. l. 126 – 127). Nagrinėjamos bylos kontekste, tarp Nacionalinės mokėjimo agentūros ir pareiškėjos 2015-09-13 pasirašyta paramos sutartis patvirtina, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra, įvertinusi pareiškėjo tinkamumą gauti paramą, nustatė, jog pareiškėja atitinka tinkamumo skirti paraišką kriterijus ir jos planuojamas vykdyti projektas atitinka visus paramai gauti keliamus reikalavimus. Tokiu atveju, teismas daro išvadą, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra paslaugų teikimą visoje Lietuvoje (ne tik paraiškoje nurodytoje kaimo vietovėje, kurioje projektas turėjo būti įgyvendintas) laikė tinkamu projekto įgyvendinimu. Taigi, teikdama paslaugas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, pareiškėja nepažeidė Administravimo taisyklių 190 punkto bei 17.4 papunkčio, draudžiančių nesuderintus su Nacionaline mokėjimo agentūra nukrypimus nuo planuoto projekto įgyvendinimo. Reikia pažymėti, jog su nurodyta aplinkybe sutinka ir atsakovės, bei Nacionalinė mokėjimo agentūros atstovai, kurių manymu pareiškėja neturėjo teisės paslaugas teikti tik užsienio valstybėje.

15Nagrinėjamojo ginčo atveju taip pat aktualus teisinis reguliavimas dėl paramos kaimo plėtrai priemonių iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai. 2005-09-20 Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (toliau – ir Reglamentas Nr. 1698/2005) 15 straipsnyje nustatyta, kad Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtra (toliau – ir EŽŪFKP) valstybėse narėse veikia per kaimo plėtros programas. Šios programos įgyvendina kaimo plėtros strategiją, naudodamos priemones, suskirstytas pagal IV antraštinėje dalyje apibrėžtas kryptis, kurioms prašoma EŽŪFKP pagalbos. Reglamento Nr. 1698/2005 IV antraštinės dalies 3 kryptyje Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas nurodyta parama apima priemones kaimo ekonomikai įvairinti, kurias sudaro parama mikroįmonių kūrimui ir plėtrai, siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą (52 straipsnio a dalies ii punktas), bei yra susijusi tik su mikroįmonėms, kaip jos apibrėžtos Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB (54 straipsnis). Komisijos rekomendacijų 2003/361/EB 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog „mikroįmonė” yra įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 asmenų ir kurios metinė apyvarta ir (arba) metinė balanso suma neviršija 2 milijonų eurų. Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 3 straipsnyje nurodyta, jog EŽŪFKP paskirtis yra prisidėti prie tvarios kaimo plėtros rėmimo visoje Bendrijoje, papildant bendros žemės ūkio politikos rinkos ir pajamų rėmimo politikos kryptis, sanglaudos politiką ir bendrą žuvininkystės politiką; 4 straipsnyje nurodyta, jog paramos kaimo plėtrai tikslas yra šių tikslų siekimas: žemės ūkio ir miškų ūkio konkurencingumo, remiant restruktūrizavimą, plėtrą ir inovacijas, gerinimas, taip pat aplinkos ir kraštovaizdžio, remiant žemės valdymą, gerinimas, bei gyvenimo kokybės gerinimas ir ekonominės veiklos įvairinimo kaimo vietovėse skatinimas; 5 straipsnyje, apibrėžiant paramos teikimo principus, numatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad EŽŪFKP ir valstybių narių pagalba būtų suderinama su Bendrijos veikla, politikos sritimis ir prioritetais; EŽŪFKP pagalba visų pirma atitinka ekonominės ir socialinės sanglaudos bei Bendrijos paramos žuvininkystei instrumento tikslus; bei tai, kad EŽŪFKP papildo nacionalinius, regioninius ir vietos veiksmus, kuriais prisidedama prie Bendrijos prioritetų. Tokiu atveju, Reglamente (EB) Nr. 1698/2005 nustatyta, jog valstybės narės, įgyvendindamos reglamentą, privalo priimti tokius teisės aktus, kurie atitiktų ES vykdomą politiką, prioritetus, veiklą, o pareiškėjai skirtos paramos rūšis turi apimti priemones kaimo ekonomikai įvairinti tam, kad būtų skatinamas verslumas bei plėtojama ekonominė struktūra. Remiantis nurodytomis teisės nuostatomis, darytina išvada, kad šios kaimo plėtros programos priemonės įgyvendinimu siekiama skatinti labai mažų įmonių kūrimą kaimo vietovėje, didinti jų skaičių, skatinti kaimo gyventojų verslumą. Pažymėtina, jog Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklių (ŽŪM 2007 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. 3D-153 su pakeitimais), Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai” (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) įgyvendinimo taisyklių (ŽŪM 2011 m. rugsėjo 26 d. įsakymas Nr. 3D-698), Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių (ŽŪM 2010 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 3D-80) antraštinėse dalyse, nurodyta, kad šie nacionalinės teisės aktai parengti atsižvelgiant į Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005.

16Remiantis ES formuojama politika, laisvo prekių ir paslaugų judėjimo teisės yra fundamentalios ES laisvės, kuriomis grindžiama verslo plėtra ir iniciatyva Bendrojoje rinkoje, todėl ES teisė draudžia valstybėms narėms bet kokiomis priemonėmis riboti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą ES teritorijoje. Laisvė teikti paslaugas įtvirtinta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 56 straipsnyje. Pažymėtina, jog ir Europos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) ne kartą yra konstatavęs, kad iš esmės yra draudžiamos nacionalinės priemonės, dėl kurių paslaugų teikimas kitoje valstybėje narėje būtų apsunkintas, lyginant esamas galimybes su ta ES valstybe, kurioje konkrečios paslaugos jau yra teikiamos (žr., pvz., ESTT byla Nr. C-475/11 (2013), Association of Doctors of the Land of Hesse vs. Germany, ESTT byla Nr. C‑19/92 (1993), Graus, ir kt.). Paslaugos teikimo laisvė apima teisę patekti tiek į valstybės narės teritoriją, tiek į jos rinką, kur paslaugos teikėjas (taip pat ir gavėjas) turi būti vienodai traktuojamas kaip ir nacionalinis priimančiosios valstybės narės subjektas. ESTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog tam tikrais atvejais, kai draudimas yra bendro pobūdžio ir nediskriminuojantis, o jo tikslas ir poveikis nėra toks, jog nacionalinei rinkai būtų suteiktas pranašumas prieš paslaugų teikėjus iš kitų valstybių narių, jis vis dėlto gali būti laisvės teikti paslaugas tarp valstybių narių apribojimas. ESTT laikosi nuomonės, jog pažeidimas galimas ir tada, kai draudimas yra nustatytas valstybės narės, kurioje paslaugos teikėjas yra įsisteigęs, ir daro įtaką ne tik jo pasiūlymams klientams, esantiems toje valstybėje, bet ir pasiūlymams potencialiems klientams kitose valstybėse, todėl ESTT teigimu, draudimas teikti paslaugas kitos valstybės paslaugų gavėjams jų valstybės teritorijoje tiesiogiai turi įtakos patekimui į rinką kitose valstybėse narėse ir gali riboti paslaugų teikimo laisvę Bendrijos viduje. Pavyzdžiui, 1995 m. priimtame Sprendime Alpine Investments ESTT pažymėjo, jog draudimas, dėl kurio „<...> iš atitinkamų ūkio subjektų atimama <...> kontaktų su potencialiais klientais kitoje valstybėje narėje užmezgimo galimybė <...> gali sudaryti paslaugų teikimo tarp valstybių narių laisvės apribojimą” (žr. ESTT byla C-384/93 (1995), Alpine Investments vs. Netherlands). Taigi, iš esmės ESTT pažymėjo, jog tokie atvejai, kai draudimą nustato valstybė narė, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, ir jis yra susijęs ne tik su jo pasiūlymais, pateiktais gavėjams, įsisteigusiems toje valstybėje narėje ar į ją atvykstantiems gauti paslaugas, bet ir su pasiūlymais gavėjams, esantiems kitoje valstybėje narėje, tiesiogiai veikia patekimą į kitų valstybių narių paslaugų rinką ir gali trukdyti prekiauti paslaugomis Bendrijos viduje. Pareigą nediskriminuoti paslaugos gavėjų nustato ir Paslaugų direktyva, kurios 20 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad paslaugų gavėjams netaikomi jų pilietybe ar gyvenamąja vieta grindžiami diskriminuojantys reikalavimai. Todėl bet kokia valstybės, regiono ar vietos valdžios institucijų diskriminacija, grindžiama gavėjų pilietybe ar gyvenamąja vieta, turi būti panaikinti (Paslaugų direktyvos nuostatos buvo perkeltos į 2009 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos Seime priimtą ir 2009 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymą Nr. XI-570). Tokiu atveju reikalavimas veikti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje dirbtinai riboja konkurenciją ir paslaugų teikimo laisvės principą, nes pažeidžia paslaugų teikėjų teisę nekliudomai patekti į kitos ES valstybės narės rinką, bei paslaugų gavėjų teisę naudotis valstybių narių teikėjų teikiamomis paslaugomis.

17Teismas taip pat pažymi, jog laisvo paslaugų judėjimo teisė nėra absoliuti. ES teisėje pripažįstama valstybių teisė riboti laisvo paslaugų judėjimo teisę, jeigu tai pateisinama dėl objektyvių priežasčių. SESV 52 straipsnyje (aiškinant kartu su SESV 62 straipsniu) įtvirtinta, jog paslaugų teikimo laisvė gali būti ribojama, jei tai nustatyta nacionaliniu įstatymu ir kitu teisės aktu, kuris numato kitokį užsienio subjektų traktavimą ir yra pateisinama viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais. Kaip buvo minėta ESTT savo praktikoje laikosi pozicijos, jog laisvės teikti paslaugas pažeidimas galimas ir tada, kai draudimas yra nustatytas valstybės narės, kurioje paslaugos teikėjas yra įsisteigęs, bet tiesiogiai veikia to paslaugų teikėjo patekimą į kitų valstybių narių paslaugų rinką ir gali trukdyti prekiauti paslaugomis Bendrijos viduje (žr. ESTT byla C-384/93 (1995), Alpine Investments vs. Netherlands).

18Posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovė paaiškino, jog juridinio asmens veikla, tame tarpe ir teisė teikti paslaugas visoje ES rinkoje, institucijos nėra niekaip ribojama, bet jei juridinis asmuo pats nusprendžia kreiptis dėl ES paramos, tai jis sutartimi įsipareigoja laikytis tam tikrų reikalavimų. T. y., šios bylos atveju, įmonė įsipareigoja neteikti paslaugų tokiems paslaugų gavėjams, kurie paslaugas užsako teikti užsienio valstybės teritorijoje. Kaip buvo minėta, pagal SESV 52 straipsnį pateisinama galimybė riboti paslaugų teikimą egzistuoja tik tuomet, kai pateisinamas ribojimas yra įtvirtintas valstybės narės teisės aktuose. Šios bylos atveju, Žemės ūkio ministerija sprendime konstatavo, jog pareiškėja pažeidė įsipareigojimą, įtvirtintą Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 punkte, t. y., vykdyti pirmąją veiklos sritį – ne žemės ūkio veiklą, įskaitant: su žemės ūkiu nesusijusių paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje teikimą. Teismo vertinimu iš minėto punkto formuluotės negalima teigti, jog Įgyvendinimo taisyklės aiškiai įpareigoja paslaugas teikti išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje bei pateisinamai riboja juridinio asmens teisę teikti paslaugas visoje ES teritorijoje. Reikia pabrėžti, jog nei Paraiškoje gauti paramą, nei Paramos sutartyje, nėra imperatyviai nurodyta, jog paslaugos bus teikiamos tik Lietuvoje, tokio reikalavimo nėra įtvirtinto ir Reglamento nuostatose ar minėtose Įgyvendinimo taisyklėse, kurių pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, todėl remiantis atsakovės priimtu sprendimu, nėra aišku kokiu nacionalinės teisės aktu ribojama pareiškėjos laisvė teikti paslaugas visoje ES.

19Be, to, pažymėtina, jog Žemės ūkio ministerijos sprendimu ne visos skundui reikšmingos aplinkybės buvo ištirtos. VAGK byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėja paslaugas teikė UAB „D S”, UAB „BV I S”, UAB „V”, UAB „L”, UAB „A”, UAB „T P S”, UAB „B S”, UAB „Š” ir kitoms įmonėms (VAGK byla, I t., b. l. 201 – 212, II t. b. l. 1 – 210, III t. b. l. 1 – 147). Paslaugos už Lietuvos Respublikos ribų teiktos AB „P S T” filialui „G” ir UAB „T”. Remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „T” ir AB „P S T” filialas „G” registruoti Lietuvoje - ( - ) ir ( - ) (VAGK byla, III t. b. l. 156 – 161). Be to, pažymėtina, jog teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas bei kviesti liudytojai R. P., Š. J., G. V. patvirtino, jog įmonė nepažeisdama Paramos skyrimo tikslų, yra įsisteigusi kaimo vietovėje, darbuotojai taip pat yra iš kaimo vietovės, tačiau dalis darbų buvo vykdyta Latvijos Respublikos teritorijoje, kurių užsakovai didžiąja dalimi buvo Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės. Liudytojai paaiškino, jog darbai buvo atlikti su „didžiuoju” įrenginiu, įsigytu už asmenines įmonės lėšas. Liudytojas Š. J. nurodė, jog didžioji dalis darbų Latvijos Respublikoje buvo atlikti su už nuosavas lėšas įsigytu įrenginiu, o su už ES lėšas įsigytu įrenginiu darbai galėjo būti atlikti tik 2013 metų pabaigoje (darbai buvo vykdomi apie vieną mėnesį). Liudytojas parodymuose pažymėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovė, nustatydami pažeidimą, nedetalizavo, kuriuo įrenginiu darbai buvo atlikti, neprašė pareiškėjos paaiškinimų dėl atliktų darbų, tik atsiuntė žinutę, kurioje buvo nurodyta grąžinti dalį paramos. Taigi, remiantis minėtais paaiškinimais, administracinėje bei VAGK byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėja paslaugas teikė Lietuvoje ir Lenkijoje, tačiau daugelis paslaugų gavėjų buvo Lietuvoje įsisteigusios įmonės, o darbai Latvijos Respublikoje galimai atlikti su už nuosavas lėšas įsigytu įrenginiu. Atkreiptinas dėmesys, jog Žemės ūkio ministerijos priimtame sprendime nėra detalizuota, kokia apimtimi taikomas draudimas vykdyti veiklą užsienio valstybėje, t. y. sprendime nurodyta, jog pareiškėja pažeidė pareigą veikti išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau nepaaiškinta, ar toks įpareigojimas taikomas visai pareiškėjos vykdomai veiklai, ar tik veiklai, vykdomai su už ES lėšas įsigytu įrenginiu, taip pat pilnai neištirta aplinkybė, jog Latvijos Respublikoje teikiamų paslaugų gavėjas galimai buvo Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės. Dar daugiau, Žemės ūkio ministerija iš viso nevertino aplinkybės, jog Latvijos Respublikos vykdyta veikla buvo atliekama galimai su už nuosavas lėšas įsigytu įrenginiu, ir taip nebuvo pilnai įvertinti visi bylai reikšmingi įrodymai. Pažymėtina, jog Nacionalinės žemės ūkio ministerijos sprendimas priimtas apsvarsčius ir įvertinus Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo skirti sankciją pareiškėjai teisingumą ir pagrįstumą, todėl jame turėjo būti pateikti išsamūs argumentai, kodėl vieni ar kiti pareiškėjos skundo argumentai atmetami arba priimami. Tačiau, kaip matyti iš Žemės ūkio ministerijos sprendimo, jame išdėstyti argumentai motyvuojami iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis buvo pagrįstas Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimas. Teismas pažymi, jog vien tik Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo citavimas negali būti laikomas motyvuojamąja sprendimo dalimi.

20Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios įstatymo nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Toks reguliavimas siejamas su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, LVAT 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010 ir kt.).

21Žemės ūkio ministerijos sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamai motyvuotu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovo priimtame sprendime nėra aptartos ir ištirtos visos sprendimui reikšmingos aplinkybės, o esama motyvacija nėra pakankama išvadai, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija buvo pagrįsta ir motyvuota. Pažymėtina, jog kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų, inter alia konstitucinių, teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Tai reiškia, jog atsakovė, sprendime nutardama, kad pareiškėja pažeidė įstatymų nustatytus reikalavimus, privalo tokį savo sprendimą tinkamai argumentuoti. Šios bylos atveju Žemės ūkio ministerija nepateikė išsamaus teisinio vertinimo, kokių teisės normų pagrindu pareiškėjai draudžiama vykdyti veiklą užsienio valstybėje, netyrė visų svarbių bylai faktų, argumentų ir įrodymų, todėl nesilaikė pareigos priimant sprendimą motyvuotai jį pagrįsti. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta pirmiau ir įvertinusi skundžiamą Žemės ūkio ministerijos 2015-10-02 sprendimą pagrįstumo aspektu, sprendžia, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šis ginčijamo Žemės ūkio ministerijos 2015-10-02 sprendimo trūkumas laikytinas esminiu trūkumu ir kaip savarankiškas pagrindas suponuoja skundžiamo sprendimo naikinimą. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, panaikinus Žemės ūkio ministerijos 2015-10-02 sprendimą, atsakovė privalo priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį sprendimą.

22Konstatuojant, jog Žemės ūkio ministerijos 2015-10-02 sprendimas yra naikintinas, VAGK 2015-11-13 sprendimas Nr. 3R-461(AG-341/01-2015) paliekamas nepakeistu, nes Komisija teisingai išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

23Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

24Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2006-06-15 sprendimo Acereda Herrera, C–466/04; LVAT 2012-01-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

25Bylos šalies prašymas teismui nėra privalomas ir, jei ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negali kilti jokių pagrįstų abejonių, galutinės instancijos nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu (žr., ESTT 1982-10-06 sprendimas byloje Cilfit ir kt. C-283/81). ES teisės aiškinimo klausimų šioje byloje teismui nekilo, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkinamas.

26Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, bei nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančio ABTĮ 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Nutarė

27atsakovės Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skundą atmesti.

28Valstybinės administracinių ginčų komisijos 2015-11-13 sprendimą Nr. 3R-461(AG-341/01-2015) palikti nepakeistą.

29Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui