Byla A-858-1209-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. prašymą (tretysis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos)) dėl praleisto termino atnaujinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas V. D. prašymu (b. l. 2, 20–21) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. N. iki nacionalizacijos valdytą 22,78 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), paduoti ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, kadangi įstatymu nustatytais terminais to padaryti negalėjo dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas nurodė, kad apie tai, jog jo motinos tėvas turėjo žemės Utenos rajone, visą laiką žinojęs, tačiau anksčiau manė, jog tą žemę dirba ir yra susigrąžinę giminaičiai, todėl dėl nuosavybės teisių atkūrimo laiku nesikreipė. Vėliau jam paaiškėjo, kad žeme naudojasi svetimi žmonės, todėl jis kreipėsi į žemėtvarkos specialistus, bet jau buvo praėjęs terminas dokumentams paduoti. Be to, pareiškėjas yra neįgalus, dėl sveikatos problemų neturėjo galimybės anksčiau rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu.

5Tretysis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 26–27) prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra. Atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, jog A. N. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos valdė 22,78 ha žemės. Dėl nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo iki 2001 m. gruodžio 31 d. niekas nesikreipė.

6II.

7Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 36–37) neatnaujino termino V. D. prašymui paduoti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į A. N. iki nacionalizacijos valdytą 22,78 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

8Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalis numato, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti savo teises. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teismų praktikoje suprantamos kaip išskirtinės faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekė. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo galėtų būti patenkintas tik konstatavus tokių aplinkybių buvimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad V. D. laiku paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus trukdė tai, kad jis iš pradžių nesiaiškino visų senelio žemės valdymo aplinkybių ir nenorėjo trukdyti giminaičiams dirbti žemę. Tai rodo jo subjektyvų apsisprendimą nesiekti nuosavybės teisių atkūrimo, o ne kokias nors objektyvias kliūtis realizuoti savo teises. Pareiškėjas taip pat patvirtino, kad beveik kasmet atvykdavo į Utenos rajoną aplankyti giminaičių kapinių, todėl netikėtina, kad sveikatos būklė būtų jam trukdžiusi atvykti į Utenos rajono žemėtvarkos skyrių arba atsiųsti prašymą paštu. V. D. trečios grupės invalidumas nustatytas tik 1997 metais, duomenų, kad jis nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpiu būtų nuolat gydytas stacionare arba kad sveikatos būklė būtų itin ribojusi jo bendravimo su aplinkiniais galimybes, nėra pateikta. Įstatymų leidėjas nustatė pakankamai ilgą terminą, per kurį asmuo turėjo galimybę aktyviai veikti ir įvairiais būdais gauti būtiną informaciją, siekti nuosavybės teisių atkūrimo. Pirmosios instancijos teismo nuomone pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, galėjusių trukdyti aktyviai veikti, siekiant tinkamai įgyvendinti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą iki pasibaigiant terminui dokumentams paduoti, o nurodyti motyvai nelaikytini pakankama ir svarbia priežastimi praleistų įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui.

9III.

10Pareiškėjas V. D. apeliaciniu skundu (b. l. 42–44) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėjas nurodo, kad terminus prašymui paduoti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių. Jam iš pradžių nebuvo žinoma apie senelio turėtą žemę. Mirus seneliui daugiau artimų giminaičių tame rajone nebeliko, su aplinkiniai žmonėmis pareiškėjas nebuvo ir nebendravo. 1997 m. pareiškėjui nustatytas trečios grupės invalidumas. Kai sužinojo apie žemės sklypą 2008 m., iš karto pradėjo tvarkytis dokumentus. Pareiškėjas giminaičių kapų į Utenos rajoną atvykdavo savaitgaliais ir nedarbo dienomis. Tuomet Utenos žemėtvarkos skyrius nedirbo ir į jį nuvykti galimybių pareiškėjas neturėjo.

11Tretysis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 50–51) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinio skundo netenkinti. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepripažino svarbiomis. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad V. D. iki Atkūrimo įstatymo numatytų terminų pasibaigimo nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nenorėdamas giminaičiams trukdyti dirbti žemę. Pareiškėjas, būdamas suinteresuotas nuosavybės teisių atkūrimu ir būdamas rūpestingas bei aktyvus, galėjo pateikti reikiamus dokumentus iki įstatymo nustatyto termino pabaigos.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV.

14Apeliacinis skundas atmestinas.

15Byloje ginčas kyla dėl praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti atnaujinimo.

16Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nes terminą prašymui pateikti jis praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šis terminas turėtų būti atnaujintas.

17Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

18Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais reglamentuojančiais ginčo santykius nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje

19Nr. A261-553/2010).

20Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (žr., pvz., 2009 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-649/2009). Tokiu būdu, be kita ko, siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-886/2010). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010).

21Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka laiku nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šią faktinę aplinkybę pripažįsta pats pareiškėjas.

22Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog prašymas laiku nebuvo pateiktas ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pagrindas atnaujinti prašymo pateikimo terminą

23Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir atsižvelgdama į pirmiau aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos (b.l. 34), pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje pats nurodė, jog visą laiką žinojo, kad senelis turėjo žemės, ir nepretendavo į ją todėl, kad ją dirbo giminaitis. Teigė, kad nebuvo jokių kliūčių atkurti nuosavybės teises. Be to, pareiškėjas nurodė, kad jis kiekvienais metais lankydavosi Utenoje, o žemė, į kurią pareiškėjas norėtų atkurti nuosavybės teises, yra Utenos apskrityje.

24Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks pareiškėjo elgesys rodo jo ankstesnį subjektyvų apsisprendimą nesiekti nuosavybės teisių atkūrimo, todėl, pareiškėjui nenurodžius kitų objektyvių priežasčių, nėra pagrindo atnaujinti prašymo pateikimo terminą. Šiuo atveju pažymėtina, kad apeliaciniame skunde (b.l. 43) pareiškėjas jau kitaip pateikia faktines aplinkybes ir nurodo, kad iš pradžių apie senelio turėtą žemę jis nežinojo, ir apie ją sužinojo tik 2008 metais. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas kitaip aiškino žinojimo apie senelio turėtą žemę faktą (kad jis apie tai žinojo, jam niekas netrukdė atkurti nuosavybės teisių, jis „tiesiog nenorėjo to daryti“), šis pareiškėjo teiginys vertintinas kritiškai.

25Kaip faktinę aplinkybę, sukliudžiusią laiku pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo savo sveikatos būklę. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pats nurodė, jog jis nuolat lankydavosi tėviškėje, trečios grupės invalidumas jam buvo suteiktas tik 1997 metais. Be to, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitinkamam žemėtvarkos skyriui jis galėjo pateikti ne tik asmeniškai, bet ir paštu, taip pat per tinkamai įgaliotą atstovą. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog tokiais atvejais asmuo privalo elgtis apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai, jo veiksmai konkrečioje situacijoje turi būti vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Taigi darytina išvada, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė negali būti laikoma objektyvia priežastimi, ribojusia jo galimybes laiku pateikti prašymą, juo labiau, kad, kaip minėta, pareiškėjas pats nedviprasmiškai nurodė, jog ilgą laiką prašymo nepateikė dėl jo paties subjektyvaus apsisprendimo nepateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesiekti nuosavybės teisių atkūrimo.

26Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.

27Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

28Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

29Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas V. D. prašymu (b. l. 2, 20–21) kreipėsi... 5. Tretysis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija... 6. II.... 7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu... 8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į... 9. III.... 10. Pareiškėjas V. D. apeliaciniu skundu (b. l. 42–44)... 11. Tretysis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija... 12. Teisėjų kolegija... 13. IV.... 14. Apeliacinis skundas atmestinas.... 15. Byloje ginčas kyla dėl praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių... 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 17. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į... 18. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar įstatymo 19. Nr. A261-553/2010).... 20. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio... 21. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog... 22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus,... 23. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir atsižvelgdama į pirmiau... 24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes, pritaria... 25. Kaip faktinę aplinkybę, sukliudžiusią laiku pateikti prašymą dėl... 26. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro... 27. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 28. Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.... 29. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą... 30. Nutartis neskundžiama....