Byla 2K-63-648/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Gražinai Pavlenko, dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui, asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, O. K. ir P. B. gynėjams advokatams Algirdui Gurauskui ir Valdui Burneikiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria atmestas prokurorės apeliacinis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo O. K. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir baudžiamoji byla nutraukta; taip pat O. K. ir P. B. dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamoji byla nutraukta.

2Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, gynėjų advokatų Algirdo Gurausko ir Valdo Burneikio, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

31. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu O. K. ir P. B. baudžiamoji byla nutraukta dėl to, kad 2012 m. liepos 13 d., apie 18 val., veikdami bendrininkų grupe su dar trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, automobilių stovėjimo aikštelėje prie ( - ), panaudojo fizinį smurtą prieš D. V.: sudavė rankomis ir spyrė į įvairias kūno vietas jam ne mažiau 18 kartų, taip padarė veido sumušimą, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, odos nubrozdinimą kaktoje, kairiajame smilkinyje, nosyje, dešiniame petyje, mentėse, juosmenyje, kryžmenyje, alkūnėse, dilbiuose, dešiniame kelyje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinės akies viršutiniame voke, sprande, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, t. y. nežymiai sutrikdė D. V. sveikatą.

4Taip pat šiuo nuosprendžiu O. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad 2011 m. gruodžio 27 d., apie 2 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, greta naktinio klubo „E.“ ( - ), sudavė M. D. vieną smūgį kumščiu į dešinę akį ir ne mažiau 10 smūgių kumščiu bei kojomis į galvos ir rankų sritis, taip nesunkiai sutrikdė M. D. sveikatą.

5O. K. ir P. B. buvo kaltinami pagal BK 180 straipsnio 3 dalį dėl to, kad 2012 m. liepos 13 d., apie 18 val., veikdami bendrininkų grupe kartu su trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pagal išankstinį susitarimą P. B. apsimetus automobilio pirkėju bei paprašius nukentėjusiojo D. V. neva pabandyti automobilį MB CLK 270 (valst. Nr. ( - )) ir nuvažiavus P. B. nuo ( - ) su nukentėjusiuoju D. V. iki aikštelės prie ( - ), užpuolė D. V. ir panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, t. y. sudavė rankomis ir spyrė į įvairias kūno vietas jam ne mažiau kaip 18 kartų, padarė veido sumušimą, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, odos nubrozdinimą kaktoje, kairiajame smilkinyje, nosyje, dešiniame petyje, mentėse, juosmenyje, kryžmenyje, alkūnėse, dilbiuose, dešiniame kelyje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinės akies viršutiniame voke, sprande, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, taip nežymiai sutrikdė D. V. sveikatą ir pagrobė didelės vertės (36 600 Lt) svetimą turtą: nukentėjusiajai D. Vt. priklausantį 27 000 Lt vertės automobilį MB CLK 270 (valst. Nr. ( - )) su jame buvusiais jos ir D. V. daiktais, nurodytais skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip padarydami nukentėjusiam D. V. 9100 Lt ir nukentėjusiajai D. Vt. 27 500 Lt turtinę žalą.

6Taip pat O. K. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl to, kad viešojoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t. y. 2011 m. gruodžio 27 d., apie 2 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, matant kitiems asmenims, greta naktinio klubo „E.” ( - ), sudavė M. D. vieną smūgį kumščiu į dešinę akį ir ne mažiau kaip 10 smūgių kumščiu bei spirdamas į galvos ir rankų sritis, taip dėl poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, muštinės žaizdos pakaušio kairėje, odos nubrozdinimų galvos plaukuotoje dalyje ir veide, dešinės akiduobės vidinės ir išorinės sienelių lūžių, lengvo galvos sukrėtimo, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

71.1. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 30 d. nuosprendyje konstatavo, kad nors kaltinamiesiems O. K. ir P. B. buvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 3 dalyje, padarymo, tačiau nenustačius, kad kaltinamieji turėjo tikslą pagrobti svetimą turtą, o fizinį smurtą prieš D. V. panaudojo siekdami pašalinti ir neutralizuoti jį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, jų veika kvalifikuotina pagal pasekmes, t. y. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiajam D. V. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Kadangi skundo dėl proceso privataus kaltinimo tvarka nukentėjusysis nepateikė, prokuroras taip pat neprašė tęsti procesą, tai baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusiajam atsisakius kaltinimo, nutrauktina. Taip pat teismas šiame nuosprendyje konstatavo, kad O. K. veika (dėl nesunkiai sutrikdytos nukentėjusiojo M. D. sveikatos) perkvalifikuotina iš BK 284 straipsnio 1 dalies, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 138 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmus lėmė išskirtinai asmeninės paskatos, kilę jo ir M. D. tarpusavio asmeniniai nesutarimai, neteisėti veiksmai prieš nukentėjusįjį truko trumpai, nebuvo nustatytas tikslas sutrikdyti visuomenės rimtį ir viešąją tvarką.

81.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog O. K. ir P. B. turėjo tikslą pagrobti svetimą D. Vt. priklausantį turtą – automobilį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai O. K. ir P. B. veiksmus kvalifikavo pagal pasekmes, t. y. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiajam D. V. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad nukentėjusysis atsisakė kaltinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią bylos dalį nutraukė. Taip pat, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas dėl M. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo tinkamai kvalifikavo O. K. veiksmus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog O. K. neteistas, savo noru atlygino žalą, gailisi dėl padaryto nesunkaus nusikaltimo, susitaikė su nukentėjusiuoju, pastarasis jam atleido ir pretenzijų neturi, manė, kad O. K. nedarys naujų nusikalstamų veikų, ir jam bylą nutraukė pagrįstai.

92. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Čirpus prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų. Prokuroras teigia, kad teismas neišnagrinėjo išsamiai ir nešališkai visų bylos aplinkybių, neįvertino įrodymų visumos, nepalygino visų byloje surinktų įrodymų tarpusavyje ir neanalizavo bei nesugretino įrodymais gautos faktinės informacijos, neanalizavo kaltininkų parodymų ir nepasisakė dėl jų vertinimo, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus ir priėmė neteisingą bei neteisėtą nutartį.

102.1. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus ir prašymus analizuoti byloje surinktų įrodymų visumą, nepagrįstai rėmėsi tik kaltininkų O. K. ir P. B. parodymais (kad jie, patys darydami nusikalstamą veiką, nuvažiavo iš įvykio nukentėjusiojo automobiliu, neva norėdami apsaugoti nukentėjusiojo turtą), neatsižvelgė į prieštaravimus tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo parodymų (kuris teigė, kad pabėgo tik dėl to, jog stengėsi išvengti sunkesnių pasekmių, nes buvo mušamas penkių asmenų, ir matė, jog iš karto buvo nuvažiuota jo automobiliu), šių prieštaravimų neįvertino ir jų nepašalino, taip pat neįvertino kaltininkų gynybinės versijos (neva jie ieškojo, kaip grąžinti automobilį), kuri prieštarauja bylos aplinkybėms (D. Vt. iš karto atvyko į sūnaus nurodytą vietą ieškoti automobilio; pats nukentėjusysis ieškojo automobilio ir kreipėsi į policiją; kaltinamasis O. K. ikiteisminio tyrimo metu iš esmės parodymų nedavė ir tik policijos pareigūnų pristatytas P. B. atidavė automobilį). Be to, abu bendrininkai O. K. ir P. B., žinodami nukentėjusiojo telefono numerį, nekvietė jo vieno, tačiau suplanavo veiksmus taip, kad pastarasis atvyktų būtent automobiliu. Tai, kad kaltininkai atlygino žalą ar jų veiksmai, kuriais išvengta sunkesnių pasekmių, nagrinėjamu atveju gali būti vertinama tik kaip jų (kaltininkų) atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Anot prokuroro, nagrinėjamos bylos įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad neteisėtas automobilio pasisavinimas yra vagystė. Turto užvaldymas, nepriklausomai nuo to, kokiais motyvais užvaldomas svetimas turtas, yra pavojingas veikimas, juo pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumas ir padaroma žala turto savininkui. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamos bylos aplinkybės parodo, kad O. K. ir P. B. neteisėtai užvaldė automobilį, veikė prieš nukentėjusiojo valią, neleido jam grįžti prie automobilio ir jį pasiimti, o iš karto šiuo automobiliu nuvažiavo. Be to, užvaldę automobilį ir jame buvusį turtą, abu kaltininkai turėjo galimybę su pavogtu daiktu elgtis pagal savo valią. Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai padarė išvadas, neatitinkančias teismų praktikos, kad automobilio nuvarymas kvalifikuojamas kaip automobilio vagystė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-584/2005, 2K-748/2003).

112.2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulemia pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų, kvalifikuojanti aplinkybė neinkriminuojama. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad O. K. veikos motyvas nebuvo chuliganiškos paskatos, jo nusikalstamus veiksmus lėmė ne chuliganiškos paskatos, bet konkrečios juos paaiškinančios priežastys – pyktis ir kerštas nukentėjusiajam dėl jo paties netinkamo elgesio ir prieš tai buvusio tarpusavio konflikto. Kasatoriaus nuomone, teismas šią išvadą padarė nepakankamai ištyręs visą bylos medžiagą, neįvertinęs visų įrodymų, jų nesugretinęs, iš esmės pasirėmęs tik O. K. parodymais. Be to, teismas neįvertino kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykių – jie neturėjo jokių asmeninio ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, buvo nepažįstami; neteisingai interpretavo ir nukentėjusiojo poziciją, kad neva jis konfliktavo su O. K.. Prokuroro nuomone, nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo veiksmai nelaikytini konfliktu ar jo dalimi, nes jis tiesiog pasakė, kad staliukas užimtas, o antrą kartą sugrįžusio neblaivaus O. K. tik paklausė, ką jis čia veikia. Anot prokuroro, tai yra elementarus, bendražmogiškas nukentėjusiojo bendravimas, jokių neteisėtų veiksmų, kaip konstatuoja teismas, nukentėjusysis neatliko. Byloje nustatyta, kad agresyviai elgėsi būtent O. K., kuris prie baro lankytojų atėjo savo iniciatyva, prie jų pradėjo kibti, sutrikdė rimtį ir pačiam nukentėjusiam, šį plūdo. Aplinkybė, kad dėl tokio elgesio O. K. apsaugos darbuotojų buvo išprašytas iš baro, patvirtina, jog būtent jis buvo konflikto iniciatorius. Todėl kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kaltininko parodymais, neva M. D. buvo agresyvus, plūdosi, tarp jų kilo žodinis konfliktas klubo viduje, vėliau, kai pamatė nukentėjusįjį lauke, paklausė kodėl jis taip elgėsi, tačiau pamatęs, kad šis sugniaužė kumštį, nelaukdamas pirmas smogė M. D.. Prokuroras aptaria nukentėjusiojo parodymus (jam išėjus iš baro paskambinti, O. K. laukė su dar dviem draugais; O. K. elgėsi įžūliai, o pats nukentėjusysis vengė konflikto, atsakęs tik tiek, kad nesupranta, kas atsitiko, daugiau su O. K. nekalbėjo) ir teigia, kad teismas jų nesugretino su kita bylos medžiaga. Skunde pažymima ir tai, kad kaltininkas prieš nukentėjusįjį nusikalstamus veiksmus atliko jau po to, kai apsaugos darbuotojas išsprendė situaciją bare, išprašydamas O. K. iš baro; smurtavo intensyviai; viešoje vietoje sudavė daugybinius smūgius net ir gulinčiam nukentėjusiajam, dėl to šis neteko sąmonės ir jo sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta. Dėl to prokuroras teigia, kad įrodymų visetas patvirtina, jog O. K. nesunkiai sutrikdė jam nepažįstamo asmens – M. D. – sveikatą, siekdamas pademonstruoti niekinamą požiūrį į nukentėjusįjį, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, ir tokie kaltininko elgesio motyvai atitinka chuliganiškų paskatų turinį, juolab kad byloje nenustatytas joks nukentėjusiojo provokuojamas elgesys (kumščio sugniaužimo, plūdimasis ir pan.). Kartu skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismų išvados, vertinant kaltininko motyvus, paskatinusius jį daryti nusikaltimą, kaip tarpusavio asmeninius nesutarimus, neatitinka teismų praktikos, kurioje sveikatos sutrikdymas dėl menkavertės dingsties, viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-37/2014, 2K-286/2011, 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-126/2006).

123. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. Čirpaus kasacinis skundas atmetamas.

13Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 2 dalies taikymo

144. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą kasacinės instancijos teismas tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų tyrimas ir vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo kompetenciją, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra laikomos prieštaraujančios įstatymui.

154.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl BPK 20 straipsnyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių turi laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai. Įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo (jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 1, 2 dalys). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kadangi teismų sprendimų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais BPK pažeidimais, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, apeliacinės instancijos teismas turi pareigą itin kruopščiai patikrinti žemesnės instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą. Tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir spręsdamas apie atlikto bylos įrodymų vertinimo tinkamumą bei konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumą, apeliacinės instancijos teismas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) privalo priimti atitinkamai motyvuotą sprendimą, t. y. laikytis BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimą baudžiamajame procese, nuostatų; pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; esant būtinybei, atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis); vadovaudamasis BPK 331 ir 332 straipsniuose nustatytais reikalavimais, savo sprendime nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008).

164.2. Vertindama prokuroro kasacinio skundo argumentus išdėstytų baudžiamojo proceso įstatymo normų ir jų aiškinimo bei taikymo teismų praktikoje kontekste, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad skundžiamas asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta – O. K. ir P. B., tyčios pagrobti svetimą turtą įrodytumas ir O. K. veikos kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, t. y. kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, taip pat O. K., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir nukentėjusiojo M. D. parodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką turinio atskleidimas susijęs su teismų atliekamo įrodymų vertinimo proceso metu nustatytomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra tik teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir būtent apeliacinės instancijos teismas galutinai patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar tinkamai įvertinti surinkti duomenys ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo, kuri teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

174.3. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas siekdamas išsamiai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje dar kartą apklausė asmenis, kuriems baudžiamoji byla nutraukta – O. K. ir P. B., bei nukentėjusiuosius – D. V. ir D. Vt., įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas tiek dėl svetimo turto pagrobimo, tiek ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys ir forma atitinka jai keliamus BPK įtvirtintus reikalavimus. Nutartyje teismas nurodė įrodymus, kurių pagrindu atmetė prokurorės apeliacinio skundo argumentus dėl O. K. ir P. B. veikų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, taip pat ir dėl O. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir išdėstė išsamius motyvus dėl bylos įrodymų ir jų vertinimo. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai ir išsamiai pasisakyta dėl įrodymų vertinimo ir visų bylai reikšmingų aplinkybių, atsakyta į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 2 dalies ir 331 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Kasaciniame skunde pateikiama kasatoriaus nuomonė dėl įrodymų vertinimo, kuri nesutampa su pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo pozicija šiuo klausimu, esminių BPK pažeidimų nepagrindžia. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminių BPK pažeidimų byloje nėra padaryta.

18Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo

195. Nagrinėjamoje byloje O. K. ir P. B. buvo kaltinami ir teisiami pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė, kad kaltininkai prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą panaudojo siekdami pašalinti ir neutralizuoti jį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, todėl kaltininkų veiksmus dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniu skundu prokurorė prašė keisti veikų kvalifikavimą ir O. K. bei P. B. nuteisti dėl svetimo turto – automobilio – vagystės. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal prokurorės apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad byloje nenustatytas nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tai, kad kaltininkai turėjo tikslą pagrobti svetimą D. Vt. nuosavybės teise priklausantį automobilį.

205.1. Kasaciniame skunde ginčijami tiek faktinis, tiek teisinis šios išvados aspektai. Kasatorius argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo įrodymų visumos ir padarė neteisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių, kita vertus, pabrėžia, kad automobilio neteisėtas pasisavinimas yra vagystė, nes svetimo turto užvaldymas nepriklausomai nuo to, kokiais motyvais jis užvaldomas, yra pavojingas veikimas, juo pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumas ir padaroma žala turto savininkui.

215.2. Kasacinio teismo teisėjų kolegija visiškai pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai ir atmeta kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Nors motyvas ir tikslas nėra tiesioginiai vagystės nusikalstamos veikos nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų. Pažymėtina, kad vagystės kaip turto pagrobimo apibrėžimo įstatymas nepateikia, todėl teismų praktikoje remiamasi tradiciškai nusistovėjusia šios nusikalstamos veikos teisės doktrina. Kita vertus, teismų pateikiami turto pagrobimo apibrėžimai šiek tiek skiriasi. Vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-440/2009, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Kasacinėje praktikoje kaip vagystei būdingos tyčios pavyzdžiai dažnai nurodoma tai, kad kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012).

22Todėl nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, 2K-108/2013).

235.3. Šioje byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad O. K. ir P. B. veika atitinka visus būtinus turto pagrobimo požymius. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo išvadą dėl turto pagrobimo požymių nebuvimo, nustatė tokias faktines aplinkybes: tarp O. K. ir nukentėjusiojo D. V. buvo kilęs konfliktas soduose prie ( - ), kuris buvo tęsiamas ir kitos dienos rytą, kai nukentėjusysis su draugais atvyko pas O. K. į namus; siekdamas išsiaiškinti su nukentėjusiuoju, O. K., padedamas P. B., išsikvietė nukentėjusįjį į stovėjimo aikštelę prie ( - ), kur šis buvo sumuštas; konflikto metu O. K. ir P. B. neišreiškė nukentėjusiajam turtinių reikalavimų; nukentėjusiosios D. Vt. automobilis, kuriuo naudojosi nukentėjusysis D. V., buvo paimtas iš įvykio vietos po muštynių, nukentėjusiajam pabėgus; kaltininkai ieškojo nukentėjusiojo tam, kad grąžintų automobilį; jis nebuvo realizuotas; automobilis buvo grąžintas kartu su visais jame buvusiais daiktais, tarp jų ir su D. V. priklausančia grandinėle, kurią pastarasis prarado konflikto metu.

24Nustatęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad O. K. ir P. B. veikoje nėra būtinųjų BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, todėl priešingi kasacinio skundo argumentai nepagrįsti ir neatitinka teismų praktikoje suformuluotų nuostatų dėl vagystės sudėties požymių aiškinimo ir taikymo. Taigi apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, dėl to šioje dalyje tenkinti kasacinį skundą nėra teisinių pagrindų.

25Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto aiškinimo ir taikymo

266. Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl O. K. padaryto nukentėjusiajam M. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nurodo, jog kaltininkas nukentėjusįjį sužalojo dėl chuliganiškų paskatų.

276.1. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2011, 2K-314/2012).

286.2. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl O. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo padarė nustatęs tokias faktines aplinkybes: tarp kaltininko ir nukentėjusiojo dėl tarpusavio asmeninių nesutarimų klube kilo žodinis konfliktas, dėl to O. K. buvo apsaugos darbuotojų pašalintas iš klubo; vėliau kaltininkas, pamatęs nukentėjusįjį prie klubo, pradėjo su juo aiškintis dėl pašalinimo iš klubo; kaltininkas nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, neteisėti veiksmai truko trumpai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, jog O. K. nusikalstamo elgesio motyvas buvo ne chuliganiškos, o asmeninės paskatos – pyktis ir kerštas, dėl nukentėjusiojo elgesio ir prieš tai buvusio tarpusavio asmeninio pobūdžio konflikto klubo viduje. Taigi byloje teismai nenustatė nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, būtinojo sudėties požymio motyvo – chuliganiškų paskatų, ir teisingai O. K. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai byloje baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, daryti kitokias išvadas pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo.

29Dėl prašymo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas

307. Nagrinėjamoje byloje gauti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 63,69 Eur ir 52,11 Eur priteisimo iš asmenų, kuriems byla nutraukta, O. K. ir P. B. už šios tarnybos koordinatorės parinkimu paskirtų advokatų minėtiems asmenims teiktą antrinę teisinę pagalbą bylą nagrinėjat kasacinės instancijos teisme.

317.1. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka.

327.2. Ši kasacinė byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro paduotą kasacinį skundą asmenų, kuriems byla nutraukta, O. K. ir P. B. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais. Minėti asmenys teismo posėdyje nedalyvavo, patys gynėjo nepasirinko. Siekiant įgyvendinti O. K. ir P. B. teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, todėl, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinkti advokatai, suteikę O. K. ir P. B. antrinę teisinę pagalbą. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai negali būti tenkintini.

338. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

34Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinį skundą.

35Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš O. K. ir P. B. netenkinti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą,... 3. 1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu O. K. ir P. B. baudžiamoji byla... 4. Taip pat šiuo nuosprendžiu O. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės... 5. O. K. ir P. B. buvo kaltinami pagal BK 180 straipsnio 3 dalį dėl to, kad 2012... 6. Taip pat O. K. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio... 7. 1.1. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 30 d. nuosprendyje... 8. 1.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog... 9. 2. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės... 10. 2.1. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į... 11. 2.2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad tais... 12. 3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo... 13. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 2 dalies taikymo... 14. 4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas... 15. 4.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų... 16. 4.2. Vertindama prokuroro kasacinio skundo argumentus išdėstytų baudžiamojo... 17. 4.3. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas... 18. Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo ... 19. 5. Nagrinėjamoje byloje O. K. ir P. B. buvo kaltinami ir teisiami pagal BK 180... 20. 5.1. Kasaciniame skunde ginčijami tiek faktinis, tiek teisinis šios išvados... 21. 5.2. Kasacinio teismo teisėjų kolegija visiškai pritaria apeliacinės... 22. Todėl nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius... 23. 5.3. Šioje byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad O. K.... 24. Nustatęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas visiškai... 25. Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto aiškinimo ir taikymo... 26. 6. Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl O. K.... 27. 6.1. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2... 28. 6.2. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl O. K. nusikalstamos veikos... 29. Dėl prašymo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ... 30. 7. Nagrinėjamoje byloje gauti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos... 31. 7.1. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai įtariamajam,... 32. 7.2. Ši kasacinė byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro paduotą kasacinį... 33. 8. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 34. Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros... 35. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl antrinės...