Privalomojo draudimo įstatymo pataisos – žingsnis į priekį ar atgal?

Deividas Užkurys – advokatų kontoros PRIMUS jaunesnysis teisininkas

Rugsėjo 12 d. Seimas pritarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pataisų projektui, kuris gali išplėsti neturtinės žalos atlyginimo institutą. Šis įstatymas reguliuoja draudimo santykius tarp draudėjų, nukentėjusiųjų, draudikų ir draudiko biuro, o plačiai visuomenėje ši draudimo rūšis geriau žinoma kaip privalomasis draudimas, kurį kiekvienas eksploatuojamos transporto priemonės valdytojas privalo įsigyti. Jei Seimas galutinai patvirtins įstatymo pataisas, iš esmės keisis visų aukščiau paminėtų subjektų interesų apsaugos pusiausvyra.

Kas keistųsi?

Pagrindinis šių pataisų tikslas – panaikinti iki šiol įstatyme galiojantį 5000 Eur neturtinės žalos (dar vadinamos moralinės žalos) apribojimą, leidžiantį nukentėjusiems iš draudikų reikalauti tik tos neturtinės žalos atlyginimo, kuris neviršija minėtos sumos. Pagal dabartinį reglamentavimą, įvykus eismo įvykiui ir patyrus sunkų arba, kai kuriais atvejais, nesunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusieji turi teisę reikalauti iš draudiko tik iki 5000 Eur neturtinės žalos. Visos likusios neturtinės žalos, viršijančios 5000 Eur ribą, nukentėjusysis gali reikalauti iš įvykio kaltininko. Tarkim, jei teismas nustatydavo, kad nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą lygią 10000 Eur sumai, tai draudikas galėdavo atlyginti tik 5000 Eur, o kaltininkas – likusius 5000 Eur. Jei Seimas patvirtintų šias pataisas, privalomojo draudimo įstatyme neliktų 5000 Eur ribos ir visą patirtą neturtinę žalą tūrėtų atlyginti tik draudikas, bet ne eismo įvykio kaltininkas.

Kokia situacija dabar?

Pagal dabar galiojančio privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, yra: 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2009/103/EB (tiek ir ankstesnę 84/5/EEB), nustatančią minimalias draudimo sumas visoje Europos Sąjungoje. Direktyvoje buvo numatytos šios sumos: 1 000 000 Eur arba 5 000 000 Eur (ES narės galėjo pasirinkti vieną arba kitą sumą, priklausomai nuo skaičiavimo būdo), jei žala sukeliama asmeniui; ir 1 000 000 Eur, jei žala padaroma turtui.

Lietuva pasirinko, kad, žalos asmeniui atveju, įstatyme būtų numatyta 5 000 000 Eur minimali draudimo suma kiekvienam įvykiui.

Šioje situacijoje įdomiausia tai, kad Lietuva jau nuo 2004 m. gegužės 1 d. privalomojo draudimo įstatyme žalą asmeniui pradėjo skirstyti į turtinę žalą ir neturtinę žalą, t. y. įstatyme jau buvo numatyta solidi kompensacijos suma dėl žalos asmeniui, tačiau Lietuva papildomai numatė 500 eurų ribą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Vėliau šis neturtinės žalos apribojimas išaugo iki dabartinės 5000 Eur sumos.

Tai reiškia, jog eismo įvykio atveju, patyrus sunkias traumas, nukentėjusieji iš draudiko gali reikalauti patirtų gydymo išlaidų, negautų pajamų ar kitų su sveikata susijusių išlaidų kompensavimo iki 5 000 000 Eur sumos, tačiau už neturtinę žalą (skausmą, kančias, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, nepatogumus) tik iki 5000 Eur. Neretai būtent ši suma ir būdavo pati didžiausia.

Ar Lietuva buvo tinkamai įgyvendinus ES direktyvą?

Direktyva 2009/103/EB (tiek ankstesnė 84/5/EEB) nenumatė jokio žalos asmeniui skirstymo ar neturtinės žalos ribojimo, kokį dabar turime privalomojo draudimo įstatyme. Žinoma, Lietuva galėjo įgyvendinti šią direktyvą savo teisės aktais ir priemonėmis, tačiau abejotina, kad neturtinės žalos ribojimas, kurį dabar turime, atitinka direktyvos tikslą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas jau 2010 m. vasario 3 d. bandė pasverti visų subjektų interesus aiškindamasis, ar neturtinės žalos ribojimas neprieštarauja LR Konstitucijos 29 str. 1 d., konstituciniam teisinės valstybės principui. Ir konstatavo, kad neprieštarauja. Tiesa, teismas analizavo įstatymo atitikimą tik Konstitucijos normų atžvilgiu. Atsakymas į klausimą, ar neturtinės žalos ribojimas atitinka bendrijos teisės aktus ir principus, galėtų būti visiškai priešingas.

Didelę įtaką dabartinio įstatymo pataisų atsiradimui turėjo ES Teisingumo Teismo praktika. Byloje Drozdovs, Nr. C-277/12 teismas konstatavo, kad draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias civilinės atsakomybės draudimas apima tik tokį neturtinės žalos atlyginimą, kuris yra mažesnis nei nustatytas ES direktyvose.

Kokią įtaką draudimo santykiams ir subjektams turėtų šie įstatymo pakeitimai?

Įsigaliojus įstatymo pataisoms, pasikeistų draudimo išmokų tvarka, nukentėjusiųjų, draudėjų ir draudikų atsakomybių ribos ir t. t. Trumpai galima būtų išskirti kelis svarbiausius aspektus:

Pirma, nukentėjusieji realiai gautų pilnas draudimo išmokas, o ne jų dalį, kaip buvo iki šiol. Tai nereiškia, kad automatiškai bus gaunamos didesnės kompensacijos už neturtinę žalą. Tiesiog bus greičiau atlyginama laiko atžvilgiu, kadangi draudimo kompanijos yra pajėgesnės mokėti keliasdešimties tūkstančių eurų kompensaciją nei eismo įvykį sukėlęs kaltininkas. Neretas atvejis, kai nukentėjusysis, patyręs sunkų sveikatos sutrikdymą, gaudavo 5000 Eur labai greitai, tačiau iš kaltininko taip ir nesulaukdavo likusios sumos, kuri galėdavo būti keliasdešimt kartų didesnė. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai kaltininkas žinodamas, kad turi atlyginti didelės sumos kompensaciją nukentėjusiajam, iš principo vengdavo tai padaryti ar, dar blogiau, – slėpdavo pajamas, išvykdavo iš Lietuvos.

Antra, vairuotojų civilinės atsakomybės ribos ženkliai sumažėtų. Tai pirmiausia liečia bet kurią transporto priemonę vairuojantį asmenį , įskaitant ir transporto paslaugų įmones ar bet kokius kitus juridinius asmenis, kurių darbuotojai yra vairuotojai. Įvykus eismo įvykiui, iš šių subjektų nebus galimybės reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (jeigu draudėjas laikosi draudimo sutarties nuostatų), kurios neatlygino draudikas. Ypač tai aktualu viešojo transporto įmonėms ar kitoms transporto paslaugų įmonėms, kadangi jos, kaip draudėjai, drausdavo savo transporto priemones, tačiau didelių eismo įvykių atveju vis tiek turėdavo nukentėjusiems atlyginti jų darbuotojų kaltais veiksmais sukeltą žalą. Taigi, tiek vairuotojams, tiek transporto įmonėms tai yra gera žinia.

Trečia, gali atsirasti daugiau ginčų, todėl didesnis krūvis tektų teismams. Nukentėjusieji gali pradėti dažniau bylinėtis su draudikais nesutardami dėl išmokamos neturtinės žalos dydžio. Tačiau tokie ginčai tarp nukentėjusiųjų ir vairuotojų (kaltininkų) ar jų darbdavių vyksta ir dabar, todėl į šių subjektų „batus“ dabar galėtų įstoti draudikai. Tad iš esmės ginčų neturėtų žymiai padidėti, kadangi pasikeistų tik subjektai, iš kurių viena šalis reikalautų žalos atlyginimo, o kita būtų draudikas. Be to, nagrinėjant baudžiamąsias bylas, draudikai ir taip būdavo įtraukti į procesą civiliniais atsakovais nagrinėjamoje byloje dėl vairuotojo padarytos nusikalstamos veikos, todėl naujų bylų skaičius neturėtų ženkliai padidėti. Įstatymo pakeitimai neabejotinai turėtų visus šiuos procesus žymiai pagreitinti, kadangi daugeliu atvejų neliktų dviejų subjektų, turinčių pareigą atlyginti žalą, liktų tik vienas – draudikas.

Ketvirta, visi šie pakeitimai galėtų turėti įtakos draudimo įmokų padidėjimui. Kiek ir kada jos didėtų, priklausytų nuo pačių draudimo kompanijų. Kadangi potencialiai didėtų draudikų išmokamos kompensacijos nukentėjusiesiems – visos šios išlaidos galėtų gulti ant draudėjų pečių.

Bet kokiu atveju, privalomojo draudimo įstatymo ir Bendrijos direktyvų tikslas ir yra sureguliuoti draudimo rinką taip, kad tarp subjektų atsirastų civilinės atsakomybės pusiausvyra ir nukentėjusieji gautų išmokas kuo greičiau. Todėl, jei įstatymo pataisos bus priimtos, žengtume žingsnį į priekį ir užtikrintume didesnę aukščiau paminėtų subjektų interesų apsaugą.

Įstatymo projektą Seimas numato svarstyti plenariniame posėdyje rugsėjo 26 dieną.