Byla e3K-3-353-415/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sistem“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bendruomenės centro „Sėmenėlė“ patikslintą ieškinį atsakovams žemės ūkio bendrovei „Vyčia“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, Aplinkos apsaugos agentūrai, uždarajai akcinei bendrovei „Sistem“, dalyvaujant tretiesiems asmenims Kauno rajono savivaldybės administracijai, Kauno visuomenės sveikatos centrui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl teisės į sveiką, švarią ir saugią aplinką, nuosavybės neliečiamumą pažeidžiančių veiksmų nutraukimo, taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti poveikio aplinkai vertinimą.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių poveikio aplinkai vertinimo privalomumą išduodant taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, tokio leidimo teisėtumą, teisės į sveiką ir švarią aplinką gynimą, priemonių tam proporcingumą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas prašė teismo: 1) pripažinti kiaulių komplekse Kauno r., Rokų sen., Patamulšėlio k., Sėmenos g. 52 (toliau – kompleksas, ferma), vykdomą kiaulių auginimo ūkinę veiklą (toliau – ūkinė veikla) neteisėta ir įpareigoti atsakovus ŽŪB „Vyčia“, UAB „Sistem“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą (toliau – Aplinkos apsaugos departamentas) šią veiklą nutraukti; 2) pripažinti, kad komplekse vykdomai ūkinei veiklai poveikio aplinkai vertinimas yra privalomas; 3) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento 2007 m. kovo 14 d. išduotą, 2008 m. rugpjūčio 14 d., 2009 m. sausio 7 d., 2010 m. balandžio 12 d., 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. koreguotą ir Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. sausio 29 d. pakeistą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (toliau – TIPK leidimas).
  3. Ieškovas nurodė, kad dėl komplekse atsakovės UAB „Sistem“ (anksčiau – atsakovės ŽŪB „Vyčia“) vykdomos ūkinės veiklos vietiniai gyventojai patiria nuolatinio pobūdžio nepatogumų, diskomfortą, jų gerovė ir gyvenimo kokybė pablogėjo. Ūkinė veikla vykdoma neįvertinus jos poveikio aplinkai, nenustačius privalomų sanitarinių apsaugos zonų, neatlikus teritorijų planavimo ir strateginio pasekmių aplinkai vertinimo procedūrų. Aplinkos apsaugos departamentas, išduodamas ir koreguodamas TIPK leidimą, pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl bendrovei išduotas leidimas neteisėtas ir naikintinas. Paskelbimas apie numatomą išduoti TIPK leidimą rajono laikraštyje yra nepakankamas informacijos sklaidos būdas. Ieškovas siekia, kad ūkinė veikla būtų nutraukta ir taip apginta suinteresuotos visuomenės teisė į sveiką ir švarią aplinką.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį patenkino.
  2. Teismas nustatė, kad ūkinė veikla komplekse pradėta 1976 m. pastatytoje tipinėje 12 000 vietų pajėgumo fermoje. Teritorijoje yra penkiolika pastatų – kiaulidžių, kurių bendras plotas yra 21 689,68 kv. m, pajėgumas – 21 500 vietų. Ūkinė veikia vykdoma Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame 4,9818 ha ploto žemės sklype, kuris išnuomotas. Atsakovės patvirtino, kad šiuo metu faktinis fermos pajėgumas – 31 981 vieta kiaulėms, kurių svoris 50–85 kg. Kauno rajono savivaldybės administracijos Rokų seniūnijos 2014 m. gruodžio 8 d. pažymoje nurodyta, kad 1500 metrų spindulio atstumu nuo komplekso adreso gyvenamąją vietą yra deklaravę apie 155 asmenys, apie faktiškai gyvenančių asmenų skaičių duomenų seniūnija neturi. Teritorijoje yra apie 57 gyvenamieji namai, atstumas iki artimiausių gyvenamųjų namų – apie 60–700 m. Kaime mokyklų, darželių, gydymo įstaigų nėra. Jau nuo 2005 metų buvo keliamas klausimas dėl sklindančių kvapų, dirvožemio taršos, geriamojo vandens kokybės, sveikatos pablogėjimo dėl vykdomos veiklos. ŽUB „Vyčia“ 2007 metais už netinkamai skleidžiamas srutas taikytos administracinės baudos (2 atvejais), pateikta pretenzija atlyginti aplinkai padarytą žalą. Bylos duomenys, teismo vertinimu, patvirtina ieškovo nurodomas aplinkybes, kad dėl komplekse vykdomos ūkinės veiklos vietiniai gyventojai patiria nuolatinio pobūdžio nepatogumų dėl aplinkoje tvyrančios smarvės, neužtikrinama jų gerovė, gyvenimo kokybė. Šias aplinkybes patvirtino apklausti liudytojai.
  3. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju komplekse esant daugiau kaip 3000 vietų kiaulėms (sunkesnėms negu 30 kg) privalėjo būti išduodamas TIPK leidimas bei atliekamas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas (Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – PAVĮ) 3 straipsnio 1 dalis, 1 priedo 1.1 punktas). Leidimas planuojamai ūkinei veiklai, kuriai privalomas poveikio aplinkai vertinimas, gali būti išduotas tik nustatyta tvarka atlikus šį vertinimą arba iš atsakingos institucijos gavus teigiamą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių ar atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo išvadą, kad neprivaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą (PAVĮ 3 straipsnio 4 dalis). Tiek 2007 m. kovo 14 d. išduodant leidimą, tiek jį koreguojant bei 2015 m. pakeičiant, TIPK leidimą išdavusi institucija (Aplinkos apsaugos departamentas) ir jį pakeitusi institucija (Aplinkos apsaugos agentūra) nereikalavo iš atsakovių (bendrovių) atlikti poveikio aplinkai vertinimą, tačiau į bylą nepateikta pirmiau nurodyta išvada, kad vertinimas neprivalomas.
  4. ŽŪB „Vyčia“ išduotas Gamtos išteklių naudojimo leidimas (toliau – GIN leidimas) galiojo iki 2006 m. gruodžio 31 d., o TIPK leidimas ūkinei veiklai išduotas 2007 m. kovo 14 d., taigi laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 31 d. iki 2007 m. kovo 14 d. atsakovė negalėjo vykdyti ūkinės veiklos, nes neturėjo galiojančių leidimų. Remdamasis bylos duomenimis, teismas konstatavo, kad atsakovė ŽUB „Vyčia“ 2008 ir 2011 metais atnaujindama ūkinę veiklą, didindama produkcijos mastą, neatliko planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo. Fermoje, kuri suprojektuota auginti 12 500 kiaulių, 2007 m. kovo 14 d. TIPK leidime nustatytas maksimalus galimų auginti kiaulių kiekis – 21 504 vnt.
  5. Teismas padarė išvadą, kad ŽUB „Vyčia“ neįvykdė visų sąlygų gauti TIPK leidimą, todėl leidimas bendrovei negalėjo būti išduotas. Kreipiantis dėl TIPK leidimo išdavimo ir pakeitimo, turėjo būti pridėtas planuojamos ūkinės veiklos poveikio vertinimas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 39.4 punktas), nes jau 2007 m. kovo 14 d. išduodant pirmąjį TIPK turėjo būti įvertinta veiklos vieta pagal teritorijų planavimo ar poveikio aplinkai vertinimo dokumentus (Taisyklių 43.1.1 punktas).
  6. TIPK leidimas, teismo vertinimu, buvo išduotas remiantis nepatikslinta informacija, nes paraiškoje nurodyta, kad iki artimiausių namų yra 500 m atstumas, o šiuos duomenis paneigia Kauno rajono savivaldybės administracijos Rokų seniūnijos 2014 m. gruodžio 8 d. pažymos duomenys. ŽŪB „Vyčia“ privalėjo pateikti tikslią informaciją apie atstumus iki gyvenamųjų namų, nes reikalavimas nurodyti ūkinės veiklos vietą, jos padėtį vietovėje įtvirtintas Taisyklėse.
  7. Prieš išduodant 2007 m. kovo 14 d. TIPK leidimą visuomenė nebuvo tinkamai informuota. Apie planuojamą leidimo išdavimą 2006 m. spalio 4 d. paskelbta laikraštyje „Tėviškės žinios“, tačiau nenurodytas vykdomos veiklos pajėgumų pasikeitimas, aplinkos taršos dydžiai; 2007 m. kovo 15 d. paskelbus apie jau išduotą TIPK leidimą, nenurodyta, kokiai ūkinei veiklai jis išduotas, nepateikta informacija apie tai, kaip buvo atsižvelgta į suinteresuotos visuomenės pastabas ir motyvuotus pasiūlymus. Taigi neįvykdyti Taisyklių 70, 71, 75 punktų reikalavimai, TIPK leidimas ūkinei veiklai buvo išduotas neturint objektyvių duomenų (atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas tokių duomenų nepateikė).
  8. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad iki šiol nenustatytos komplekso sanitarinės apsaugos zonos (SAZ).
  9. Nustatyti TIPK leidimo išdavimo pažeidimai, teismo vertinimu, ne mažareikšmiai, jie kelia realią grėsmę aplinkinių gyvenamųjų namų savininkams, jų teisėms į sveiką ir švarią aplinką.
  10. Ieškinyje pareikšti du skirtingi reikalavimai, ieškovas iš esmės siekia, kad komplekso ūkinė veikla būtų nutraukta ir taip būtų apginta ieškovo teisė į sveiką ir švarią aplinką. Civilinių teisių gynimas dominuoja prieš administracinės teisės pažeidimo fakto nustatymą, TIPK leidimas buvo išduotas nepagrįstai, taigi reikalavimas jį panaikinti yra viena iš ieškovo pažeistų teisių gynimo priemonių, todėl netaikytina ieškinio senatis administraciniam aktui ginčyti. CK nenustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai teisei į sveiką ir švarią aplinką ginti, todėl teismas taikė dešimties metų bendrąjį ieškinio senaties terminą, konstatavo teisės į sveiką ir švarią aplinką pažeidimo ir jo padarinių (oro tarša, nemalonūs kvapai) tęstinį pobūdį ir sprendė, kad ieškinio senaties terminas pažeistai teisei ginti kiekvieną dieną prasideda iš naujo.
  11. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų Aplinkos apsaugos departamento, Aplinkos apsaugos agentūros, UAB „Sistem“, ŽŪB „Vyčia“ apeliacinius skundus, 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  12. Teisėjų kolegija nurodė, kad sprendžiant šioje byloje kilusius klausimus yra aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti 2013 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013. Teisės į sveiką ir švarią aplinką užtikrinimas, kaip vienas iš valstybės veiklos tikslų, kartu yra ir viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisė į sveiką ir švarią aplinką yra kolektyvinė ir priklauso neribotam skaičiui subjektų, todėl ieškovas tinkamai įgyvendina savo teises reikšdamas ieškinį. Ieškinys pareikštas tinkamoms atsakovėms, nes ŽŪB „Vyčia“ vykdė veiklą komplekse iki 2014 m. birželio 14 d., vėliau veiklą pradėjo vykdyti UAB „Sistem“.
  13. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, jam iš esmės siekiant, jog komplekse būtų laikinai nutraukta ūkinė veikla ir taip apginta ieškovo teisė į švarią ir sveiką aplinką, dominuoja civilinių teisių gynimas, TIPK leidimo panaikinimas yra viena iš ieškovo teisių gynimo priemonių. Ieškovo ieškiniui pareikšti taikytinas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas, jo ieškovas nepraleido.
  14. Atsakovų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė aplinkybę, jog buvo viršytas leidžiamų vienu metu auginti kiaulių skaičius, teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus, nes bylos duomenys, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, patvirtina, jog komplekse veikla pradėta 1976 m. pastatytoje tipinėje 12 000 vietų pajėgumo fermoje, o šiuo metu teritorijoje yra penkiolika pastatų – kiaulidžių, kurių bendras plotas – 21 689,68 kv. m, dokumentais pagrįstas pajėgumas – 21 500 vietų, faktinis fermos pajėgumas – 31 981 vieta kiaulėms.
  15. Atsakovei ŽŪB „Vyčia“ 2008 ir 2011 metais atnaujinus ūkinę veikią ir padidinus gaminamos produkcijos mastą, nepagrįstai neatliktas planuojamos ūkinės veikios poveikio aplinkai vertinimas. Atsakovės ferma buvo suprojektuota auginti 12 000 kiaulių, o išduodant 2007 m. kovo 14 d. TIPK leidimą buvo nustatytas maksimalus galimų auginti kiaulių kiekis – iš viso 21 504 vienetai. Kadangi atsakovė ŽŪB „Vyčia“ neįvykdė Taisyklėse nustatytų sąlygų gauti TIPK leidimą (Taisyklių 39.4, 43.1.1 punktai), leidimas, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, jai negalėjo būti išduotas.
  16. Nustatyta aplinkybė, kad TIPK leidimas buvo išduotas remiantis atsakovės ŽŪB „Vyčia“ pateikta netikslia ir vėliau nepatikslinta informacija, yra teisinga. Bylos duomenys patvirtina, kad iki artimiausių namų atstumas yra ne 500 m, kaip buvo nurodyta paraiškoje, o apie 70 m; iš viso arčiau nei 1500 m atstumu nuo kiaulininkystės komplekso yra 57 gyvenamieji namai.
  17. Išduodant 2007 m. kovo 14 d. TIPK leidimą visuomenė nebuvo tinkamai informuota ir negalėjo tinkamai dalyvauti leidimo išdavimo procese. Dėl to teisėjų kolegija pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad neįvykdyti Taisyklių 70, 71 ir 75 punktų reikalavimai.
  18. Teisėjų kolegija pritarė, kad šie TIPK leidimo išdavimo pažeidimai vertintini ne kaip mažareikšmiai, konstatavo, kad jie kelia realią grėsmę aplinkinių gyvenamųjų namų savininkams ir pažeidžia jų teises į sveiką ir švarią aplinką.
  19. Ieškovas jau nuo 2006 metų valstybinėse institucijose kėlė klausimą dėl kiaulių komplekso sanitarinės apsaugos zonos nustatymo. Nors Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimas (civilinėje byloje Nr. 2-69-540/2012), kuriuo atsakovė įpareigota per nustatytą terminą suorganizuoti kiaulininkystės komplekso sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymą, komplekso teritorijoje parengti specialųjį planą, įsiteisėjęs ir galiojantis, įpareigojimai neįvykdyti.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Sistem“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią būtina vadovautis proporcingumo principu, įrodyti teisės į saugią ir švarią aplinką pažeidimą objektyviais duomenimis, ne deklaratyviomis nuostatomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-469/2015):
      1. Ieškinys gali būti patenkintas tik bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad viešosios teisės pažeidimais buvo padaryta žalos ieškovo privačioms teisėms ar teisėtiems interesams, o jo reikalaujamas teisių gynimo būdas neprieštarauja civilinių santykių subjektų interesų derinimo, proporcingumo, teisinio apibrėžtumo principams. Teismai, įpareigodami nutraukti UAB „Sistem“ veiklą, neužtikrino ginčo šalių interesų pusiausvyros. Taip pažeidžiamas proporcingumo principas, nes teisės aktuose nustatyta galimybė vykdyti kiaulių auginimo veiklą tam tikromis sąlygomis (auginant mažesnį kiekį) ir neturint TIPK leidimo. Kasacinio teismo pažymėta, kad pasirinktas teisių gynimo būdas turi būti proporcingas ir nedarantis žalos atsakovui, o jeigu yra priešingai, ieškovo reikalavimas gali būti atmestas net ir pripažinus jo teisių pažeidimą. Be to, teismai neįvertino gyventojų elgesio teisėtumo, galbūt piktnaudžiavimo pasirinktu savo teisių gynimo būdu.
      2. Teismai nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013, nes panašiose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo jau kitokias teisės taikymo taisykles.
      3. Teismai turėjo ištirti ir įvertinti įrodymus bei jų pagrindu konstatuoti ieškovo nurodytas aplinkybes, kad yra pažeidžiama gyventojų teisė į saugią ir švarią aplinką. Nors ieškovas teigė, kad oras greta komplekso yra užterštas, tačiau, turėdamas tokią pareigą, objektyvių įrodymų nepateikė. 2015 m. sausio 10 d. – 2015 m. sausio 28 d. (praėjus metams nuo ieškinio pateikimo) ieškovas kreipėsi į antstolę dėl kvapo užfiksavimo. Antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatyta, kad „gatvėje tebesmirda“, „gatvėje tvyro šleikšti srutų smarvė“, „smarvė nesisklaido“. Šis įrodymas yra subjektyvus, nepatvirtinantis deklaratyvių teiginių dėl oro taršos, žalos ar kenksmingo poveikio Patamulšėlio kaimo gyventojams. Duomenų (pvz., ekspertizės išvados), kad būtų viršytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. V-885 patvirtintos Lietuvos higienos normos 121:2010 „Kvapo koncentracijos ribinė vertė gyvenamosios aplinkos ore“ 5 punktas (didžiausia leidžiama kvapo koncentracijos ribinė vertė gyvenamosios aplinkos ore), nepateikta. Dėl teisinio poveikio priemonių taikymo teismai galėjo spręsti tik byloje esant pirmiau nurodytiems įrodymams.
    2. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias TIPK leidimo išdavimą ir panaikinimą, PAVĮ įtvirtintą poveikio aplinkai vertinimo privalomumą:
      1. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnyje nurodyti TIPK leidimo panaikinimo atvejai, inter alia, kai nustatoma, jog taršos leidimui gauti ir (ar) pakeisti buvo pateikta informacija, kuria remiantis buvo nustatytos taršos leidimo sąlygos, žinant, kad ji klaidinga ar suklastota. Teismai klaidinančia informacija laikė 500 metrų atstumą iki artimiausių namų, nurodytą TIPK leidime. Paraiškos 2 punkte nenurodyta, kad bendrovė privalo specialiais prietaisais tiksliai išmatuoti atstumus, kad juos užfiksuoti ir pateikti turi kvalifikuoti specialistai. Atsakovė klaidingų duomenų nepateikė, tik nurodė atstumą, nustatytą vizualiai. Ieškovo duomenys taip pat nėra tikslūs matematine prasme. Atstumas nuo komplekso iki gyvenamųjų namų nesikeitė kelis dešimtmečius ir jo nurodymas neturėjo įtakos TIPK leidime nustatytoms taršos sąlygoms.
      2. Išvadą, kad nuo 2006 m. gruodžio 31 d. iki 2007 m. kovo 14 d. ŽŪB „Vyčia“ negalėjo vykdyti ūkinės veiklos, nes neturėjo galiojančių leidimų, taigi veikė neteisėtai, teismai padarė netinkamai aiškindami ir taikydami Taisyklių 2.4 punktą. Juridiniai asmenys iki tol veiklą vykdė vadovaudamiesi Gamtos išteklių naudojimo leidimais iki jų galiojimo pabaigos, o jiems pasibaigus turėjo kreiptis dėl TIPK leidimo išdavimo. Leidimas ŽŪB „Vyčia“ turėjo būti išduotas per 90 dienų nuo paraiškos padavimo dienos (Taisyklių 49 punktas, 1 priedas). ŽŪB „Vyčia“ 2006 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi su paraiška į Aplinkos apsaugos departamentą, TIPK leidimas išduotas tik 2007 m. kovo 14 d. Įmonė veiklą be TIPK leidimo galėjo vykdyti, nes Taisyklių 2.4 punkte nustatyta, kad kiaulių auginimo įrenginiai gali būti eksploatuojami be TIPK leidimo iki 2007 m. spalio 31 d. (numatytas pereinamasis laikotarpis keičiant leidimus). Teismai nepagrįstai netaikė šios normos, be to, neatsižvelgė į tai, jog įstatymų leidėjas nustatė atsakomybę ir sankcijas už veiklos vykdymą neturint TIPK leidimo (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 512 straipsnis).
      3. Jeigu veikla būtų buvusi neteisėta, bendrovei turėjo būti taikomos administracinės nuobaudos, tarp jų nėra ūkinės veiklos nutraukimo. Pagal bendrąją taisyklę (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnis) negalima skirti nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas, todėl sankcijų atsakovui pritaikymas (ūkinės veiklos uždraudimas) praėjus beveik 9 metams nuo galimo jo padarymo laikytinas pažeidžiančiu protingumo ir teisingumo principus (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
    3. Teismai, konstatavę, kad buvo neužtikrintas visuomenės informavimas, netinkamai aiškino 2005 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-330 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių 70 punktą. 2002 m. vasario 27 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. 80 patvirtintų Taisyklių 56 punkte nurodytas pranešimo visuomenei turinys 2005 m. birželio 29 d. buvo pakeistas, papildant punktu, reikalaujančiu nurodyti, kokia bus planuojama vykdyti veikla. Aplinkos apsaugos departamentas pateikė skelbimą panaudodamas senesnę formą, nenurodė tik veiklos formos (kiaulininkystė), kas nelaikytina esminiu pažeidimu. Ginčo dėl visuomenės informavimo tinkamumo, nežinojimo apie TIPK leidimo išdavimą byloje nebuvo. Bylos duomenys patvirtina, kad visuomenė aktyviai dalyvavo procese. Pastabų leidimą išduodanti institucija iš suinteresuotų visuomenės atstovų nebuvo gavusi, todėl 2007 m. kovo 14 d. skelbime apie tai nenurodoma. Kadangi nuo 2006 m. rugsėjo mėnesio bendruomenės atstovams buvo žinomi ŽŪB „Vyčia“ veiksmai, bendruomenės nariai aktyviai dalyvavo TIPK leidimo išdavimo procedūroje, informacija gyventojams buvo pateikiama, procedūros nebuvo slepiamos, laikytina, kad visuomenei buvo sudarytos sąlygos dalyvauti TIPK leidimo išdavimo procedūroje ir šia teise bendruomenė pasinaudojo.
    4. Teismai, sprendę, kad ŽŪB „Vyčia“, 2008 ir 2011 metais atnaujinusi ūkinę veiklą ir didindama gaminamos produkcijos mastą, nesilaikė teisės aktuose nurodyto reikalavimo atlikti poveikio aplinkai vertinimą, todėl TIPK leidimas bendrovei negalėjo būti išduotas; ferma buvo suprojektuota 12 000 vienetų kiaulių auginti, o 2007 m. kovo 14 d. išduotame TIPK leidime buvo nustatytas maksimalus galimų auginti iš viso kiaulių kiekis – 21 504 vienetai, neįvertino, kad PAVĮ neįpareigoja bendrovės, turinčios TIPK leidimą, kiekvienais metais veiklą vykdyti vienodu mastu. Svarbiausia, kad vykdant veiklą nebūtų viršyta nustatyta leistina maksimali norma – auginti 21 504 vienetus kiaulių vienu metu (TIPK leidimo 7.2 punktas). Nors atsakovė pateikė įrodymus, kad 2008 m. komplekse buvo vykdomos veterinarinės priemonės – depopulizacija ir dezinfekcija, kurios nesusijusios su veiklos nutraukimu, o 2010 m. ŽŪB „Vyčia“ pateikė duomenis nekilnojamojo turto agentūrai ir įkėlė juos į tinklalapį, siekdama parduoti statinius ir veiklą, teismai nepagrįstai tai vertino kaip du kartus iš naujo pradėtą veiklą. Teismai sprendė, kad kiaulių kompleksas yra 12 000 vietų ir daugiau kaip 12 000 kiaulių vienu kartu auginti negalima, nors objektyvūs VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, jog kompleksas nuolat plėtėsi, jis nebuvo priskirtinas standartinių 12 000 vietų kompleksų grupei. Teismai ignoravo komplekso plėtimosi aplinkybę, nenagrinėjo aplinkybės, kad bendrovei priklausantys pastatai yra pakankamo dydžio ir juose galima auginti 21 504 vienetus kiaulių vienu metu (TIPK leidimo 7.2 punktas), kurių vidutinis svoris nuo 50 iki 85 kg. Išduodant TIPK leidimą kiaulių skaičius buvo nustatomas įvertinus komplekso pajėgumus, pastatų plotą ir kitas aplinkybes, reikšmingas nustatant leidžiamą vietų skaičių.
    5. PAVĮ nuostatas teismai vertino plečiamai, konstatavo, kad kiekvienai ūkinei veiklai, nepriklausomai nuo to, ar ji buvo pradėta vykdyti iki įstatymo įsigaliojimo ar tai nauja ūkinė veikla, poveikio aplinkai vertinimas yra privalomas. Nuo įstatymo įsigaliojimo pradžios 1996 m. institucijos, kontroliuojančios bendrovės veiklą, nereikalavo, kad būtų atliktas poveikio aplinkai vertinimas. Pagal šį įstatymą poveikio aplinkai vertinimas turi būti atliekamas tik planuojamoms veikloms, o jau vykdomai veiklai šis reikalavimas netaikytinas. Pagal PAVĮ 3 straipsnio 1 dalį poveikio aplinkai vertinimo objektas yra planuojama ūkinė veikla, kuri dėl savo pobūdžio, masto ar numatomos vietos ypatumų gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai; 2 dalyje nurodyti atvejai, kai privalomas PAV. Atsakovės neatitinka (neatitiko) nė vieno jų, be to, vertinimo nereikalavo atlikti ir už bendrovės veiklos kontrolę atsakingos institucijos.
    6. Teismas nurodė, kad byloje nepateiktas atsakingos institucijos dokumentas, kad poveikio aplinkai vertinimas yra neprivalomas (PAVĮ 3 straipsnio 4 dalis). Ši teisės norma taikoma tuo atveju, kai dėl planuojamos ūkinės veiklos, kuriai privalomas poveikio aplinkai vertinimas, institucija pateikia išvadą, kad veiklą galima vykdyti ir neatlikus poveikio aplinkai vertinimo. Įmonei veiklą vykdant tiek pagal gamtos išteklių naudojimo leidimą, tiek pagal TIPK leidimą, veiklos mastas ir pobūdis kiaulių komplekse nepasikeitė. Vien todėl, kad pasikeitė leidimų išdavimo tvarka (teisinis reguliavimas), negali būti reikalaujama vykdyti įstatyme nenustatytas sąlygas.
    7. Išduodant TIPK leidimą ŽŪB „Vyčia“ komplekse veiklos nebuvo nutraukusi, t. y. ji buvo tęstinio pobūdžio ir nebuvo padidintas auginamų kiaulių skaičius. Leistinas auginti kiaulių skaičius yra mažesnis už faktinį kiaulių komplekso pajėgumą. Taigi nėra pagrindinės sąlygos panaikinti TIPK leidimą – padidėjusio neigiamo poveikio aplinkai.
  2. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovės ūkinė veikla nutraukta pagrįstai dėl pažeidimų visumos: dėl šios veiklos vietiniai gyventojai patiria nuolatinio pobūdžio nepatogumų, susijusių su nepatenkinama gyvenamosios aplinkos kokybe, yra priversti prisiimti neįvertintą riziką dėl savo sveikatos ir gyvybės; ūkinė veikla yra vykdoma neatlikus privalomų poveikio aplinkai vertinimo, strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ir teritorijų planavimo procedūrų bei nenustačius privalomų sanitarinės apsaugos zonų; atsakingos institucijos tokią ūkinę veiklą proteguoja ir nesiima reikiamų priemonių; TIPK leidimas ūkinei veiklai išduotas, vėliau koreguotas bei pakeistas nepagrįstai ir neteisėtai; atsakovė, vykdydama ūkinę veiklą, nesilaiko sąžiningos verslo praktikos. Tik visiškas atsakovės ūkinės veiklos nutraukimas laikytinas pakankama šių pažeidimų pašalinimo ir suinteresuotos visuomenės teisių į sveiką, saugią ir švarią aplinką bei nuosavybės neliečiamumą užtikrinimo priemone. Ši priemonė yra proporcinga. Atsakovei, kuri teigia, kad ieškovo teisės dėl neatliktų privalomų tyrimų ir procedūrų nėra pažeidžiamos, tenka įrodinėjimo našta, kad neigiamas poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai nėra daromas ar yra kokiu nors būdu suvaldytas.
    2. Nepagrįstas atsakovės teiginys, kad ieškovo teisės pažeidimus gali lemti tik teisės aktuose įtvirtintų normatyvų viršijimas. Nors byloje konstatuota, kad vykdant ūkinę veiklą šie normatyvai buvo ne kartą viršyti, teisės į sveiką, švarią ir saugią aplinką bei nuosavybės neliečiamumą aspektu yra aktualūs ne higienos normų ar kitų teisės aktų pažeidimai, bet tai, kad intensyvios ūkinės veiklos poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai iki šiol yra neištirtas, o kvapai ir kiti gyvenimo kokybės pablogėjimo elementai lemia nepatenkinamą gyvenimo kokybę. Teisė pažeidžiama tuo, kad smirda, nepaisant to, ar kvapas viršija higienos normas (už tai papildomai gali būti taikoma administracinė atsakomybė).
    3. Teismai pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013. Kasacinio teismo suformuota teismų praktika 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-469/2015 nepakeista. Be to, šioje byloje pateikti išaiškinimai neaktualūs nagrinėjamai bylai, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.
    4. 1500 m teritorijoje aplink kompleksą gyvenvietė buvo ir žmonės gyveno dar iki pradedant vykdyti ūkinę veiklą. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad liko neįvertintas gyventojų elgesio teisėtumas, galimas piktnaudžiavimas. Atsakovei nesiėmus privalomų veiksmų, sanitarinė apsaugos zona, kurios paskirtis – visuomenės interesų apsauga, iki šiol nenustatyta (Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu patvirtintų Specialių žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punktas), į gyvenvietę kėlėsi gyventi nauji žmonės, viešame registre nebuvo nustatyta jokių draudimų statyti namus. Taigi atsakovė turi prisiimti neigiamus padarinius – ūkinė veikla pasirinktoje teritorijoje negali būti vykdoma dėl ten gyvenančių žmonių. Kadangi į kompleksui būtiną 1500 m sanitarinę apsaugos zoną patenka apie 57 gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena apie 155 asmenys, ūkinė veikla jame apskritai negalima.
    5. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad jos vykdoma ūkinė veikla neatitinka nė vieno kriterijaus, kuriam esant turi būti atliekamas poveikio aplinkai vertinimas; ji patenka į PAVĮ 1 priedo reguliavimo sritį ir poveikio aplinkai vertinimas būtinas, nes komplekse yra ne mažiau nei 31 981 vieta kiaulėms, o pagal teisinį reguliavimą toks vertinimas būtinas, jei yra daugiau kaip 3000 vietų (PAVĮ 1 priedo 1.1 punktas).
    6. PAVĮ nuostatomis (1, 2 priedai) planuojama ūkinė veikla, galinti daryti reikšmingą poveikį aplinkai, poveikio vertinimo objektas yra apibūdinamas pagal taršos objekto požymį, t. y. įrenginio maksimalų projektinį pajėgumą, esamų vietų skaičių. Tai nevaržo ūkinės veiklos subjekto teisės keisti faktiškai laikomų gyvūnų skaičių, neviršijant leistino ūkinės veiklos masto, kurio poveikis aplinkai yra įvertintas.
    7. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad PAV jos vykdomai ūkinei veiklai neprivalomas, nes tai nėra planuojama ūkinė veikla, ji niekada nebuvo nutraukta, nebuvo reikšmingų jos pokyčių. Nepaisant to, ar ūkinė veikla dar yra planuojama, ar jau yra faktiškai vykdoma, ši veikla patenka į PAVĮ reguliavimo sritį, o faktiškai vykdomai ūkinei veiklai privalo būti atliktas PAV visa ūkinės veiklos apimtimi. Kadangi ūkinės veiklos poveikis aplinkai neištirtas, atsakovės ūkinė veikla vertintina kaip planuojama (PAVĮ 10 straipsnis). Suinteresuota visuomenė negalėjo dalyvauti poveikio aplinkai vertinimo procese, naudotis PAVĮ suteiktomis teisėmis. Atsakovės nurodomų kriterijų taikymas būtų nesuderinamas su aplinkosaugos reguliavimo esme ir pažeistų ūkinės veiklos subjektų lygias galimybes bei elementarius ekonominio-ūkinio konkurencingumo principus, nes tokiu atveju naujai pradedamai ūkinei veiklai būtų keliami faktiškai aukštesni reikalavimai nei ilgą laiką vykdytai ūkinei veiklai, kurios poveikis aplinkai niekada nebuvo vertinamas.
    8. Teismai pagrįstai, remdamiesi bylos duomenimis ir vadovaudamiesi PAVĮ 2 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad atsakovė, atnaujindama veiklą ir didindama produkcijos mastą, privalėjo atlikti poveikio aplinkai vertinimą.
    9. Bylos duomenys patvirtina, kad ūkinė veikla po PAVĮ įsigaliojimo buvo nutraukta ir vėliau, jau galiojant PAVĮ, atnaujinta. Taigi teismai pagrįstai konstatavo, kad ji nebuvo tęstinė. Taisyklių nuostatos neteikia pagrindo spręsti, kad ūkinės veiklos subjektai iki 2007 m. spalio 31 d. galėjo vykdyti ūkinę veiklą be privalomų leidimų, jomis sureglamentuota pareiga iki nurodytos datos gauti TIPK leidimus.
    10. Kadangi TIPK leidimas atsakovei išduotas pažeidžiant Taisyklių 11.12 punktą (klausimas dėl TIPK leidimo išdavimo gali būti sprendžiamas tik jei atliktos visos privalomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros), ieškovo išvestinis reikalavimas pagrįstai teismų buvo patenkintas ir šis leidimas panaikintas.
    11. Teismai pagrįstai konstatavo, kad prieš išduodant TIPK leidimą visuomenė nebuvo tinkamai informuota ir negalėjo tinkamai dalyvauti TIPK leidimo išdavimo procese.
    12. Atsakovė paraiškoje gauti TIPK leidimą pateikė ne netikslią, o melagingą informaciją apie atstumus iki artimiausių namų.
    13. TIPK leidimas turėjo būti išduotas, remiantis eksploatuojamo įrenginio (statinio) dydžiu (vietų skaičiumi jame), o ne pagal ūkinės veiklos subjekto nurodytą planuojamų auginti gyvulių kiekį (Taisyklių 7.1 punktas, 1 priedo 6.6 punktas).
    14. Aplinkos apsaugos agentūra, 2014 m. birželio 10 d. perleidus fermą atsakovei (kasatorei), pakeitė TIPK leidimą pažeisdama Taisyklėse nustatytą procedūrą (106 punktas).
  3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo procesinius sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip atsakovės kasaciniame skunde.
  4. Atsakovė Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą nurodo, kad: pagrindinis požymis PAVĮ nustatyta tvarka, lemiantis poveikio aplinkai vertinimo procedūrų vykdymo būtinumą, – planuojamos ūkinės veiklos poveikis aplinkai ir reikšmingo poveikio tikimybė (PAVĮ 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnis). Nors poveikio aplinkai vertinimo procedūros orientuotos į būsimų, galbūt realiai dar neegzistuojančių faktų fiksavimą, sukeliamo poveikio apibūdinimą, jos gali būti vykdomos ir vykstant ūkinei veiklai. Teisinio reguliavimo nesilaikymas savaime gali teikti pagrindą konstatuoti kitų asmenų teisių ir teisėtų lūkesčių pažeidimą. Taisyklių 2.4 punkte nustatytas terminas, iki kada privalu gauti TIPK leidimą, tačiau ši nuostata nepašalina pareigos turėti galiojantį GIN leidimą. PAVĮ nenustatytos šio įstatymo įsigaliojimo sąlygos ir procedūros, kuriomis remdamosi atsakingos institucijos turėtų prievolę per tam tikrą laikotarpį pareikalauti, kad ūkinę veiklą jau vykdantys subjektai atliktų poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Tačiau PAV procedūrų būtinumas teismo pagrįstai konstatuotas, remiantis, inter alia, faktu, kad ūkinė veikla buvo pradėta iš naujo, neturint galiojančio GIN leidimo, 2007 m. gavus TIPK leidimą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl asmenų interesų derinimo ir proporcingumo principo taikymo

  1. Civilinėje teisėje itin svarbūs asmenų interesų derinimo ir proporcingumo principai, kurie yra vieni iš kriterijų teismui sprendžiant civilinius teisinius ginčus. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to, svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų. Teismui nustačius, kad pasirinktas teisių gynimo būdas reikštų proporcingumo, teisinio apibrėžtumo ir pagarbos įgytoms teisėms principų pažeidimą (CK 1.2 straipsnis), nes įstatymas draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 1.137 straipsnio 3 dalis), reikalavimas turi būti atmestas net ir pripažinus teisių pažeidimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013; 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013).
  2. Privataus asmens, reiškiančio reikalavimą dėl viešosios teisės pažeidimų padarinių pašalinimo, ieškinys gali būti patenkintas tik bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad viešosios teisės pažeidimais buvo padaryta žala jo privačioms teisėms ar teisėtiems interesams, o jo reikalaujamas teisių gynimo būdas neprieštarauja civilinių santykių subjektų interesų derinimo, inter alia, proporcingumo bei teisinio apibrėžtumo principams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-469/2015).
  3. Kasatorė nurodo, kad teismai, įpareigodami nutraukti UAB „Sistem“ veiklą, neužtikrino ginčo šalių interesų pusiausvyros. Taip pažeidžiamas proporcingumo principas, nes teisės aktuose nustatyta galimybė vykdyti kiaulių auginimo veiklą tam tikromis sąlygomis (auginant mažesnį kiekį) ir neturint TIPK leidimo; teismai turėjo ištirti ir įvertinti įrodymus bei jų pagrindu konstatuoti ieškovo nurodytas aplinkybes, kad yra pažeidžiama gyventojų teisė į saugią ir švarią aplinką. Nors ieškovas teigė, kad oras greta komplekso yra užterštas, tačiau, turėdamas tokią pareigą, objektyvių įrodymų nepateikė.
  4. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama privačių asmenų teisė civilinėje byloje reikšti ieškinį reikalaujant panaikinti ūkio subjektui išduotą TIPK leidimą ir nutraukti jo pagrindu vykdomą veiklą, ginant savo teisę į sveiką ir saugią gyvenimo aplinką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013). Toje byloje kaimo bendruomenės narių reikalavimai buvo patenkinti nustačius, kad dėl atsakovo vykdomos kiaulių auginimo veiklos jų gyvenamojoje aplinkoje buvo pažeista jų teisė į švarią ir saugią aplinką – neleistinai padidėjo oro tarša ir nukentėjo jų gyvenimo kokybė.
  5. Šioje byloje nustatyta, o kasacinis teismas remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad dėl kasatorės vykdomos ūkinės veiklos atsiradusi tarša pablogino gyventojų gyvenimo kokybę. Iš Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo (civilinė byla Nr. 2A-1995-436/2012), kuriuo paliktas galioti Kauno rajono apylinkės teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovę (kasatorę šioje byloje) imtis veiksmų ir nustatyti sanitarinę apsaugos zoną, matyti, kad vanduo gyventojams tiekiamas mobiliuoju būdu, nes šuliniai užteršti. Dėl kiaulių auginimo komplekso vykdomos ūkinės veiklos vietiniai gyventojai patiria nuolatinio pobūdžio nepatogumų, nes aplinkoje tvyro smarvė, neužtikrinama jų gerovė ir gyvenimo kokybė.
  6. Šių teismų nustatytų aplinkybių pagrindu (CPK 353 straipsnio 1 dalis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrįstų duomenų, leidžiančių pripažinti gyventojų teisės į saugią ir švarią aplinką pažeidimų objektyviai galimą egzistavimą. Tokia faktinė situacija CPK 178 straipsnio taikymo aspektu suponuoja kasatorės pareigą paneigti tokius duomenis, įrodant, kad jos vykdoma ūkinė veikla saugi gyventojų teisės į saugią ir švarią aplinką požiūriu.
  7. Šiame kontekste vertindamas šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principų įgyvendinimą, kasacinis teismas prieina prie išvados, kad kasatorės teisių gynimas nurodytų principų pagrindu teisiniu požiūriu būtų pagrįstas tik tuo atveju, jei būtų pagrindas konstatuoti, kad jos vykdoma ūkinė veikla nors ir daro tam tikrą poveikį gyventojų gyvenimo kokybei, tačiau nepažeidžia viešosios teisės normų ir taisyklių, kuriomis, be kita ko, siekiama užtikrinti ES teisės aktuose nustatytus gyvenimo kokybės standartus (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (toliau – Direktyva 2011/92).
  8. Taigi būtina spręsti, ar kasatorė turėjo pareigą atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą. Tokio vertinimo tikslas – nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, sumažinti šį poveikį ir nustatyti, įvertinus jos poveikį, ar planuojama ūkinė veikla leistina pasirinktoje vietovėje (Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 4 straipsnis).

13Dėl kasatorės pareigos atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą ir šios pareigos nevykdymo teisinių padarinių

  1. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kasatorės fermoje pagal Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą nuo 2007 m. nustatyta 21 500 vietų kiaulėms. Dėl ūkinės veiklos niekada nebuvo atliktos nei strateginio pasekmių aplinkai vertinimo, nei poveikio aplinkai vertinimo procedūros.
  2. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme (redakcija, galiojusi TIPK išdavimo (2007 m. kovo 14 d.) metu) planuojama ūkinė veikla buvo apibūdinama kaip naujų statinių statyba, esamų statinių rekonstravimas, naujų technologijų įdiegimas, gamybos proceso ir technologinės įrangos modernizavimas ar keitimas, gamybos būdo, produkcijos kiekio (masto) pakeitimas ir t.t. (PAVĮ 2 straipsnio 2 dalis). Po šios nuostatos pakeitimų, kurie įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 17 d. ir galiojo pirmiau nurodyto leidimo koregavimo bei pakeitimo metu, planuojama ūkinė veikla apibrėžta kaip numatoma vykdyti veikla, apimanti statinių statybą, esamų statinių rekonstravimą, produktų gamybą, gamybos proceso ir technologinės įrangos įdiegimą, modernizavimą ar keitimą, gamybos būdo, produkcijos kiekio (masto) ar rūšies pakeitimą, žemės gelmių išteklių gavybą ir kitų gamtos išteklių naudojimą, taip pat žemėtvarkos, miškotvarkos, vandentvarkos projektuose numatomą ūkinę veiklą ir kitą ūkinę veiklą, galinčią turėti poveikį aplinkai.
  3. Kasatorė pripažįsta savo ūkinės veiklos plėtrą tiek didinamų plotų, tiek technologiniu požiūriu. Kadangi pagal įstatymą planuojama ūkinė veikla yra ne tik naujai pradedama ūkinė veikla, bet ir gamybos procesų ir technologijų pakeitimai, jų modernizavimas, darytina išvada, kad kasatorei taikytini Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo reikalavimai.
  4. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas atliekamas, kai planuojama ūkinė veikla įrašyta į planuojamos ūkinės veiklos, kurios poveikis privalo būti vertinamas, rūšių sąrašą (po PAVĮ pakeitimų, įsigaliojusių nuo 2011 m. birželio 28 d., 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, iki šių pakeitimų (TIPK išdavimo metu) –7 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiame sąraše (PAVĮ 1 priedo 1.1 punktas) nurodoma kiaulininkystė, kai yra 3000 ir daugiau kiaulių. Taigi kasatorei planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūra yra privaloma.
  5. Be to, aiškinant Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatas, būtina pažymėti, kad šiuo įstatymu įgyvendinami ES teisės aktai, tarp jų – Direktyva 2011/92, kuria siekiant aiškumo ir racionalumo kodifikuota anksčiau galiojusi 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo ir jos vėlesni pakeitimai.
  6. Šios nutarties 33 punkte nurodytos Direktyvos 2011/92 preambulėje nurodoma, kad sutikimas dėl valstybės ir privačių projektų planuojamos veiklos, galinčios turėti žymų poveikį aplinkai, turėtų būti duodamas tik atlikus tokių projektų galimo reikšmingo poveikio aplinkai vertinimą; tam tikrų rūšių projektai daro reikšmingą poveikį aplinkai, ir tokie projektai dažniausiai turėtų būti sistemingai vertinami; projekto poveikį aplinkai reikėtų vertinti atsižvelgiant į poreikį apsaugoti žmonių sveikatą, užtikrinti sveikesnę aplinką ir tuo prisidėti prie gyvenimo kokybės kūrimo, užtikrinti rūšių įvairovės palaikymą ir palaikyti ekosistemos, kaip pagrindinio gyvybės šaltinio, reprodukcijos pajėgumą (7–8, 14 konstatuojamosios dalys). Pažymėtina ir tai, kad šioje direktyvoje poveikio aplinkai vertinimo procedūrose pabrėžiama 1998 m. birželio 25 d. Orhuse priimtos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencijos) tikslų įgyvendinimo svarba.
  7. PAVĮ, kuriuo nacionalinėje teisėje įgyvendinamos šios direktyvos nuostatos, paneigia kasatorės argumentų, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas turi būti atliekamas tik planuojamoms veikloms, o jau vykdomai veiklai šis reikalavimas netaikytinas, pagrįstumą. Planuojamos ūkinės veiklos apibrėžtis, įtvirtinta Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme, užtikrina Direktyvos 2011/92/ES nuostatų dėl pareigos atlikti kai kurios veiklos, inter alia, vykdomos kasatorės, sistemingą poveikio aplinkai vertinimą, įgyvendinimą, nustato, kokie esminiai pokyčiai ūkinėje veikloje lemia pareigos atlikti ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą atsiradimą.
  8. Juridiniai ir fiziniai asmenys, prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ir vykdydami ūkinę veiklą, privalo įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gauti leidimą (Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnis). Įstatymas nenustato taisyklių, kuriomis remiantis būtų užtikrinamas sisteminis šių ir Planuojamos ūkinės veiklos teisės poveikio aplinkai vertinimo įstatyme įtvirtintų nuostatų įgyvendinimas, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimas, pakeitimas ir galiojimo panaikinimas yra visiškai autonominė, nepriklausanti nuo planuojamos ūkinės veiklos vertinimo viešojo administravimo procedūra.
  9. Aplinkos apsaugos ir PAV įstatymų teisinis reglamentavimas pagal siekiamus tikslus dėl ūkinės veiklos daromo poveikio aplinkai ir žmonių gyvenimo kokybės reguliavimo sutampa, todėl, nesant planuojamos ūkinės veiklos vertinimo, kai toks vertinimas yra privalomas, kaip yra šiuo atveju, nėra teisinio pagrindo išduoti ar pakeisti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, o jau išduotas leidimas panaikintinas. Tokia teisės taikymo taisyklė formuluotina taikant sisteminį teisės aiškinimą ir atsižvelgiant į tikslus, kurie apibrėžiami ES teisėje, įgyvendinamoje nacionaliniu lygmeniu.
  10. Kasacinis teismas konstatuoja, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo viešojo administravimo procedūra baigiama atsakingos institucijos sprendimo šiuo reikalu priėmimu, o sprendimas, kad planuojama ūkinė veikla leidžiama pasirinktoje vietoje, yra privalomas individualaus pobūdžio teisės aktas, teiktinas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo išdavimo ar pakeitimo viešojo administravimo procedūroje.
  11. Kadangi pripažįstama, kad kasatorė ūkinę veiklą vykdo neatlikusi įstatyme nustatyto privalomo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, teismai pagrįstai sprendė dėl ūkinės veiklos nutraukimo ir toks veiklos nutraukimas, atsižvelgiant į tai, kad tai yra priemonė gyventojų teisėms į saugią ir švarią aplinką – asmenų gyvenimo kokybę, taigi ir sveikatą, apsaugoti, nepažeidžia ginčo šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principų.
  12. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų kasacinis teismas nepasisako: vieni jų yra fakto, o ne teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kiti neturi reikšmės bylos baigčiai kasaciniam teismui pateikus anksčiau nurodytus teisės išaiškinimus dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo ar pakeitimo viešojo administravimo procedūrų privalomų tarpusavio ryšių.
  13. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinį skundą atmeta, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Netenkinus kasacinio skundo, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).
  2. Ieškovas teismui pateikė įrodymus, kad sumokėjo 1360 Eur už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovės kasacinį skundą ir prašo iš atsakovės priteisti jų atlyginimą. Ieškovui iš atsakovės priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, neviršijantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nustatyto maksimalaus dydžio, t. y. 1286,73 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 7, 8.14 punktai).
  3. Kasacinis teismas patyrė 20,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2016 m. birželio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

17Priteisti ieškovui bendruomenės centrui „Sėmenėlė“ (kodas 301108010) iš atsakovės UAB „Sistem“ (j. a. k. 110378330) 1286,73 Eur (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt šešis Eur 73 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

18Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Sistem“ (j. a. k. 110378330) 20,80 Eur (dvidešimt Eur 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai