Byla A-444-2461-12

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė)

2sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

3dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ atstovei advokatei Dovilei Greblikienei,

4atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovei Jelenai Piatinai,

5trečiojo suinteresuoto asmens Druskininkų savivaldybės atstovui Mindaugui Jaskelevičiui

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys: Kazlų Rūdos savivaldybė, Druskininkų savivaldybė, Alytaus miesto savivaldybė, Kelmės rajono savivaldybė, Biržų rajono savivaldybė) dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I.

9pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litesko“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skundu prašo: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. 03-292 dėl „Komisijos 2010 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 03-49 „Dėl UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės Šiluma“ Kazlų Rūdos mieste perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“; Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. 03-302 dėl „Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 03-324 „Dėl Šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Druskininkų Šiluma“ pakeitimo“; Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. 03-305 dėl „Komisijos 2011 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 03-141 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ ir Komisijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 03-252 „Dėl UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ vienašališko laikinų šilumos kainos dedamųjų nustatymo“ pakeitimo“; Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. 03-306 dėl „Komisijos 2010 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 03-38 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ vienašališko laikinų šilumos kainų dedamųjų nustatymo pakeitimo“; Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. 03-307 dėl „Komisijos 2010 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 03-37 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Biržų šiluma“ perskaičiuotų Šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“; panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. 03-322 dėl „Šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Kelmės šiluma“ (toliau – ir Nutarimai) ir įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją priimti naują nutarimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymo) 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus, 2) Įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją įvertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų neatitinkančio, šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant šio skundo reikalavimų 1-2 punktuose nurodytus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimus; 3) priteisti iš atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos bylinėjimosi išlaidas.

10Skunde nurodė,kad Lietuvos valstybės ir savivaldybių suformuotą politiką didinti šilumos tiekimo vartotojams efektyvumą bei kokybę (tame tarpe likviduojant grupines (kvartalines) karšto vandens ruošimo boilerines, įrengiant individualius šilumos / karšto vandens ruošimo įrenginius daugiabučiuose namuose, taip pat juos modernizuojant, keičiant automatizuotais), taip pat vykdydamas su savivaldybėmis suderintus investicijų planus šilumos tiekėjas UAB „Litesko“ nuo 2000 metų į šilumos punktų įrengimą / jų modernizavimą Kazlų Rūdos, Druskininkų, Alytaus, Kelmės, Biržų miestuose investavo 9,7 mln. Lt. Nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų atliktų iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į atitinkamų miestų pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas. Atsižvelgiant į tai, kad buvę atitinkamų miestų Šilumos ūkio valdytojai nesukaupė / neperdavė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios bendrovės investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Remiantis teisės aktų reikalavimais, visi investiciniai projektai teisės aktų nustatyta tvarka buvo suderinti su atitinkamų savivaldybių tarybomis, o Komisija įrengtus šilumos punktus pripažino reguliuojamu turtu. Šį faktą patvirtina tai, kad sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, į Šilumos kainą atitinkamuose miestuose Komisijos buvo įskaičiuotos į Bendrovės bazines šilumos kainas bei atitinkamai šilumos kainų dedamąsias Šiais nutarimais: Komisijos 2010 m. kovo 19 d. nutarimas Nr. 03-49 „Dėl UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdos mieste perskaičiuotų Šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo“, Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 03-324 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“, Komisijos 2011 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 03-141 „Dėl Šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ , Komisijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 03-252 „Dėl UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ vienašališko laikinų Šilumos kainos dedamųjų nustatymo“, Komisijos 2010 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 03-38 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ vienašališko laikinų šilumos kainų dedamųjų nustatymo“, Komisijos 2010 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 03-37 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Biržų Šiluma“ perskaičiuotų Šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo“.

112011 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas, ŠŪĮ pakeitimo įstatymas), kuriuo buvo pakeistos tam tikros Šilumos punktų klausimus reglamentuojančios nuostatos. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas, ŠŪĮ) pakeitimas įtvirtino (20 str. 2 d.), kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą. Taip pat ŠŪĮ 32 straipsnis numatė, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir Šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis.

12ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymas įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d. , o 8 straipsnio 3 dalis, - kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo privalo priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Be to, ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalis numato, kad Šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. . Komisija 2011 m. spalio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 03-325 „Dėl Komisijos“ 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 03-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ pakeitimo“ Komisija juo atitinkamai pataisė šilumos kainų nustatymo metodiką, tačiau šiuo pakeitimu nenurodė, kokiu būdu į šilumos punktus atliktos investicijos turėtų atsipirkti Bendrovei po to, kai nuo atitinkamos investicijos (sukurto turto) vertės apskaičiuotos nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos yra išimamos iš Šilumos kainos. 2011 m. spalio 21 d. Komisija paskelbė pažymą Nr. 05-267, kurioje iš esmės nepateikė platesnių motyvų ir paaiškinimų dėl planuojamų priimti Nutarimų ir jų pasekmių, tiesiog nurodė, kad Komisijos Komunalinių paslaugų skyrius, vadovaudamasis ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalimi, pagal kurį šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d., parengė Komisijos galiojančių nutarimų, kuriais nustatytos bazinių šilumos kainų dedamosios ir vienašališkai nustatytos perskaičiuotos šilumos kainų dedamosios, diferencijuotos pagal Šilumos punktų nuosavybę, pakeitimų projektus ir nutarimų, kuriais karšto vandens tiekėjams buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios, kuriose buvo įskaičiuotos sąnaudos, susijusios su karšto vandens sistemomis, pakeitimų projektai. Komisija 2010 m. spalio 26 d. priėmė Nutarimus, kuriais pakeitė Bendrovei atitinkamuose miestuose nustatytas bazines šilumos kainas bei nustatytas šilumos kainos dedamąsias (o Kelmės mieste atskiru nutarimu ir nustatė naują bazinę kainą) ir išėmė Šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas (t. y. atliktų investicijų atsipirkimą) iš šilumos kainų.

13Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus įstatymo pakeitimui ir priėmus Komisijos neteisėtus Nutarimus, Bendrovė nebegali į šilumos kainas įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų. Mano, kad Komisijos Nutarimai yra neteisėti, nepagrįsti ir prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Skundžiami Nutarimai yra priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei Energetikos įstatymo nuostatas. Administraciniam teismui skundžiami aktai ar jų dalys gali būti panaikinami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir ABTĮ) 89 straipsnyje numatytais pagrindais. Remiantis žemiau pateiktais argumentais, mano, kad Komisija priimdama Nutarimus pažeidė: Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą; Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai. Be to, Komisija pažeidė Konstitucijos 23 straipsnio įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Dėl nurodytų teisės aktų nesilaikymo Bendrovės teisė į atliktų investicijų atsipirkimą yra pažeista, todėl Nutarimai yra naikintini. Komisija priimdama Nutarimus pažeidė Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą, Komisija „aklai“ besivadovaudama ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalimi nesilaikė kitų teisės aktų, kurie reglamentuoja tiek energetikos sektorių tiek ir investicijų atsipirkimo klausimus ir privalėjo visus teisės aktus taikyti sistemiškai, laikydamasi jų visumos.

14Pažymėjo ir tai, kad ŠŪĮ pakeitimas numatė pareigą Komisijai iki 2011 m. lapkričio 1 d. priimti visus jį įgyvendinančiuosius teisės aktus, tačiau Komisija šios pareigos laiku neįvykdė. Pareiškėjo nuomone, Komisija, laiku neįvykdžiusi savo pareigos priimti ŠŪĮ pakeitimą įgyvendinančiuosius teisės aktus, neturi teisės priimti ir nutarimų, kurių priėmimui būtini poįstatyminiai teisės aktai nėra išleisti pačios Komisijos. Toks Komisijos elgesys yra neteisėtas ir akivaizdžiai pažeidžiantis nuostatas, numatančias Komisijos funkcijas ir pareigas konkrečiai, Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą, todėl Nutarimai naikintini, kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktui. Komisija priimdama Nutarimus pažeidė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis numato, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. T. y. investicijų atsipirkimas turi būti užtikrinamas per nustatytas valstybės reguliuojamas kainas (šilumos ūkio sektoriuje - per šilumos, karšto vandens kainas, valstybės reguliuojamus maksimalius daugiabučių namų Šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifus, ar kt.). Pagal Lietuvoje galiojantį šilumos kainodaros reguliavimą (Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnis, Šilumos kainų nustatymo metodikos 60, 113, 115.3 p.) pagrindinis investicijų grąžos ir finansavimo šaltinis yra nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos. Energetikos įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas, kurių sąnaudos turi būti įskaičiuotos į reguliuojamas kainas, turi derinti su Komisija. Papildomai Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsnio nustato, jog šilumos tiekėjų investiciniai planai derinami su savivaldybės tarybomis. Vykdydama su atitinkamų miestų savivaldybėmis suderintus investicijų planus, Bendrovė nuo 2000 m. į šilumos punktų įrengimą / jų modernizavimą Kazlų Rūdos, Druskininkų, Alytaus, Kelmės, Biržų miestuose investavo 9,7 mln. Lt. Atsižvelgiant į tai, kad buvę atitinkamų miestų šilumos ūkio valdytojai nesukaupė / neperdavė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios Bendrovės investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios pagal tuometinį reguliavimą taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Bendrovės investicijos į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą buvo suderintos su atitinkama savivaldybe. Šio sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos (apskaičiuotos nuo investicijų atliktų iki 2005 m.), užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, į atitinkamas pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas buvo įskaičiuotos (Komisija įrengtus šilumos punktus pripažino reguliuojamu turtu, bei įtraukė jas į šilumos kainą). nurodytais Komisijos nutarimais. Iki ŠŪĮ pakeitimo įsigaliojimo, t. y. 2011 m. lapkričio 1 d., per šilumos tarifus Kazlų Rūdos, Druskininkų, Alytaus, Kelmės, Biržų miestuose Bendrovė surinko 5,2 mln. Lt. šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų, o 4,4 mln. Lt liko nepadengti. Priimant aukščiau minėtus aktus dėl bazinės kainos ir kanos dedamųjų nustatymo, Komisija laikėsi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir atitinkamai numatė būtinas išlaidas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui. Tačiau priimdama skundžiamus Nutarimus Komisija grubiai nukrypo nuo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir išlaidas, būtinas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, išėmė iš šilumos kainos, neįvertindama, kaip jos turėtų būti padengiamos. T. y. nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iš Šilumos kainų išėmus teisės aktų nustatyta tvarka suderintų bei atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, ir nebenumačius kitokios jų padengimo tvarkos, buvo pažeista imperatyvi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta investicijų atsipirkimo (pagrįstų sąnaudų padengimo) per valstybės reguliuojamas kainas / tarifus taisyklė. Pažymėtina, kad Komisija savo 2011 m. spalio 18 d. rašte adresuotame Bendrovei, mini, kad ji 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2006, yra kreipusis į Energetikos ministeriją ir nurodžiusi, kad „<...> lieka neaišku dėl šilumos tiekėjams priklausančių šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo <...>„, taip pat, kad „<...> jei šilumos tiekėjams priklausančių Šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo (nusidėvėjimo) lėšos nuo 2011 m. lapkričio 1 d. nebus įskaičiuotos į šilumos kainą, galimai susidarys sunkumai Šilumos tiekėjams vykdyti nenutrūkstamą jiems nuosavybės teise priklausančių Šilumos punktų priežiūrą, remontą ir būklės atstatymą <...>„ T. y. pareiškėjo vertinimu Komisija, tokia išdėstyta pozicija, pripažįsta, kad turi būti imamasi priemonių, jog iki ŠŪĮ pakeitimo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo /jų nusidėvėjimo padengimo klausimas taip pat turi būti išspręstas (ką ir numato Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis)- nes priešingu atveju šilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus. Vis dėlto, Komisija net ir pripažindama tokią būtinybę, priimdama Nutarimus elgiasi priešingai. Tokie nutarimai, pažeidžiantys Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį reikalavimus, laikytini neteisėtais ir yra naikintini. Bendrovė, vadovaudamasi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai investuodama į Šilumos punktų sistemą, pagrįstai tikėjosi, kad Komisija nevykdys tokio teisinio reguliavimo, kuris šias investicijas pavers neatlygintinais Bendrovės nuostoliais. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, leido Bendrovei pagrįstai tikėtis, kad Komisija įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimus bei kartu laikydamasi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepriims nutarimų, užkertančių kelią jos atliktos investicijos padengimui, ir kad naujasis Komisijos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių. Tačiau Nutarimais ne tik kad neužtikrina Energetikos įstatyme įtvirtinto būtinųjų sąnaudų padengimo principo, bet apskritai paneigia Bendrovės teisę į šių investicijų apsaugą ir taip grubiai pažeidė Bendrovės teisėtus lūkesčius, kad atlikdamas šilumos punktų renovaciją ir, atitinkamai, įgyvendindamas susijusias investicijas, vėliau ji nebus verčiama patirti nuostolių. Pažymėjo, kad Bendrovė iš anksto žinodama tokią Komisijos poziciją (pastarajai Nutarimais išimant šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudas iš šilumos kainų, tačiau tuo pat metu pagal ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 dalį, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį nenumačius, per kokias kitas valstybės reguliuojamas kainas ir/ar tarifus šios sąnaudos bus padengiamos), tokių investicijų nebūtų vykdžiusi. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Nutarimai pažeidžia ne tik Bendrovės, bet ir Bendrovės (akcijų) savininko, arba investuotojo, teisėtus lūkesčius, kad valdoma įmonė ne tik, kad neštų pelną, bet kad bent jau nesukeltų jam nuostolių. Šiuo atveju priėmus Nutarimus, pagal kuriuos yra paneigiama Bendrovės teisė susigrąžinti atliktas, suderintas ir pripažintas investicijas į šilumos punktus, Bendrovės (akcijų) savininkas bus priverstas iš tokios valdomos įmonės patirti nuostolius. Vadovaujantis išdėstytu, darytina išvada, kad Nutarimai pažeidžia teisinio reguliavimo proporcingumą, protingumą, pagrįstumą ir darnumą, bei teisinių santykių subjektų įgytas teises, taip pat pažeidžia jų teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, tad prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, o tuo pačiu - ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, todėl yra naikintini. Nagrinėjamos situacijos kontekste pažymėtina, kad Komisijai tenka pareiga užtikrinti Bendrovės nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą - apsaugoti Bendrovės investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias ji atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir su Komisija suderintą veiklą. Tačiau Komisija priimdama Nutarimus elgėsi visiškai priešingai - ir su atitinkamomis savivaldybėmis ir pačia Komisija suderintas Bendrovės investicijas tiesiog išėmė iš Šilumos kainos nespręsdama klausimo iš esmės. Taigi, Komisija priimdama Nutarimus pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, nes priimtas reguliavimas paneigė Bendrovės galimybes atgauti investicijas, kurias laikydamasi tuo metu galiojusių teisės aktų ji atliko.

15Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (t. I, b. l. 79–86). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259) 32 straipsnio 4 dalimi, Komisija šilumos teikėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, nustato Šilumos bazinę kainą. Šilumos bazinės kainos yra nustatomos vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96 (Žin., 2009, Nr. 92-3959). 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2011, Nr. 123-5816) (toliau -Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas), kuriuo buvo pakeistas šilumos punktų priežiūros bei su tuo susijusių kainodaros klausimų reglamentavimas. Įstatymo pakeitimu buvo įtvirtinta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą. Dėl to įstatymų leidėjas taip pat nustatė esminius ir imperatyvius šilumos kainodaros reglamentavimo pakeitimus. Buvo pakeistos Įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalys, nustatant, jog į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, tokiu būdu panaikinant galimybę šilumos kainas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę. Pažymėtina, jog ankstesnė Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. lapkričio 1 d., numatė šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimą pagal Šilumos punktų nuosavybę (32 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos skunde minimais Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324, 2011 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 03-141, 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-38, taip pat vienašališkai nustačius šilumos kainos dedamąsias Komisijos 2010 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-49, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 03-525 ir 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-37. Nustatant Šilumos bazines kainas arba vienašališkai nustatant šilumos kainų dedamąsias, vadovaujantis tuo metu galiojusios ŠŪĮ redakcijos nuostatomis, buvo įvertintos pareiškėjo atliktos investicijos, turto nusidėvėjimo bei paskolų palūkanų sąnaudos, įskaitant ir investicijų į šilumos punktus sąnaudas, todėl pareiškėjui nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal Šilumos punktų nuosavybę. Tai reiškia, jog tais atvejais, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, į šilumos kainą buvo papildomai įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos. Pagal Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, Šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Komisija, vadovaudamasi minėtų įstatymų nuostatomis, 2011 m. spalio 26 d. Nutarimais pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324, 2011 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 03-141, 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-38 Pareiškėjui nustatytas šilumos bazinės kainos dedamąsias, taip pat Komisijos 2010 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-49, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 03-525 ir 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-37 vienašališkai nustatytas šilumos kainos dedamąsias, nebeįtraukiant šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų ir tokiu būdu nustatant pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą. Pažymi, jog investicijoms (įskaitant Šilumos punktų įrengimui) paimtų paskolų palūkanų sąnaudos šilumos kainoje nebuvo pakeistos. Vadovaudamasi Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 1 punktu, Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas klaidina Teismą ir Skunde nukrypsta nuo savo pozicijos, t. y. pareiškėjas teigia, kad ,,Komisijos Nutarimai yra neteisėti, nepagrįsti ir prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams“, tačiau tuo pačiu nurodo, kad siekiant įgyvendinti 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliosiantį Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Komisija, patvirtindama Metodikos pakeitimus, atitinkamai pataisė Metodikos nuostatas ir priėmė Nutarimus, ir pagal Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas iš šilumos kainos. Taigi nesuprantami tokie prieštaringi Pareiškėjo teiginiai, kuomet Skunde pats Pareiškėjas patvirtina, jog Komisija, kaip viešojo administravimo institucija, tinkamai perkėlė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, ir kartu nurodo, kad skundžiami Nutarimai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas nurodo, kad Komisija, priimdama skundžiamus Nutarimus ir nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iš šilumos kainų išėmus teisės aktų nustatyta tvarka suderintų bei atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas ir nebenumačiusi kitokios jų padengimo tvarkos, pažeidė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, pagal kurią nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui. Komisijos nuomone, tokia pareiškėjo pozicija yra subjektyvi, pareiškėjas aiškina teisės aktus ir iš jų kylančias Komisijos pareigas nesistemiškai, neatsižvelgdamas į imperatyvias Šilumos ūkio įstatymo nuostatas. Atkreipia dėmesį, kad Komisija, priimdama skundžiamus Nutarimus būtent vadovavosi įstatymo leidėjo priimtu Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu ir jį tinkamai įgyvendino. Pažymėtina, kad bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos išteklių vartojimą reglamentuoja Energetikos įstatymas. Atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai (Energetikos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas (Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

16Paminėtina, kad pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose, todėl Šilumos ūkio įstatymo nuostatos Energetikos įstatymo atžvilgiu yra specialiosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialiosios teisės normos ir kiek jos nenustato specialių taisyklių bendrų teisės normų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, Komisija, įgyvendindama įstatymų leidėjo jai suteiktas funkcijas, numatytas Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje, neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir priimdama įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus privalo laikytis ir nenukrypti nuo įstatymo nuostatų. Šiuo atveju, Komisija, priimdama skundžiamus Nutarimus, įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytą teisinį režimą. Komisijos manymu, būtent šiame kontekste turi būti aiškinamas ir Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas, kuriame įtvirtinta bendra taisyklė, taikoma nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kurių nustatymo principai, atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, būtent ir yra įtvirtinti energetikos sektorių įstatymuose (nagrinėjamu atveju Šilumos ūkio įstatyme). Pareiškėjo teiginys, kad Komisija neva neįvykdė pareigos priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir įgyvendinimo įstatyme nustatytos pareigos priimti pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus ir negali priimti nutarimų, kurių priėmimui būtini įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, yra visiškai nepagrįsti, nes skundžiami Nutarimai yra priimti įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo, pagal kurio 8 straipsnio 1 dalį, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, įsigaliojo nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Kaip jau minėta, Komisijos veikla reguliuojant licencijuojamą veiklą šilumos ūkyje yra ribota - šios ribos apibrėžiamos minėtais įstatymais. Būtent veikdama savo kompetencijos ribose ir numatydama, kad dėl pasikeitusio įstatyminio reglamentavimo bus panaikintas Šilumos kainų diferencijavimas pagal šilumos punktų nuosavybę, Komisija, atsižvelgdama į Energetikos įstatymo 6 straipsnio 1 punktu nustatytą Energetikos ministerijos funkciją įgyvendinti valstybės politiką energetikos srityje, kreipėsi į Energetikos ministeriją Pareiškėjo minimu 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2006, siekdama atkreipti institucijos dėmesį į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo svarbius klausimus. Tačiau pabrėžtina, kad bet kokiu atveju Komisija privalo vykdyti ir įgyvendinti imperatyvias Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, kurios įsigaliojo 2011 m. lapkričio 1 d., ir, atliekant reguliavimo funkcijas, užtikrinti, kad taikomos kainos šilumos sektoriuje atitiktų įstatymų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Komisija mano, kad Pareiškėjas nepateikė argumentų įrodančių jo reikalavimų pagrįstumą. Komisijos manymu, Pareiškėjas nepagrįstai siekia įrodyti, kad Komisija privalo nevykdyti specialaus įstatymo, reglamentuojančio šilumos sektoriaus santykius, imperatyvių reikalavimų. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą šilumos kainodaroje. Pabrėžtina, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai negali išplėsti įstatymu nustatyto reguliavimo ir nustatyti visiškai naujas, įstatyminio pagrindo neturinčias teisės normas. Pabrėžtina, jog Komisija neturėjo teisinio pagrindo aptarti tuos klausimus, kuriuos turi teisę reglamentuoti tik įstatymo leidėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasi nurodytų teisės aktų nuostatomis, Komisija pažymi, jog Nutarimai, kuriais iš šilumos kainos buvo išimtos Šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos, yra priimti įgyvendinant aukštesnės teisinės galios Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, ir jame įstatymo leidėjo nustatytą šilumos kainų diferencijavimo režimą. Todėl, Komisijos Nutarimai yra teisėti ir pagrįsti, priimdama Nutarimus, Komisija nepažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos.

17Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus rajono savivaldybė atsiliepime (t. I, b. l. 51–54) nurodė, kad su pareiškėjo, UAB „Litesko“ skundu nesutinka dėl žemiau išdėstytų argumentų: Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 8, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2011, Nr. 123-5816) buvo pakeistos šilumos punktų priežiūrą reglamentuojančio nuostatos. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d. Taip pat 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ir karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus Šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai įstatymu pavesta patikslinti metodiką, vadovaujantis kuria savivaldybės privalo nustatyti maksimalius daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) tarifus, pagal kuriuos šių sistemų prižiūrėtojai susirenka lėšas, reikalingas finansuoti tiems darbams bei priimti reikalingus teisės aktus šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti. Komisija, priimdama ginčo sprendimus, pagrįstai, kaip specialia teisės norma, vadovavosi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 8, 31,32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis. 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-305 „Dėl komisijos 2011 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 03-141 „Dėl Šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ ir Komisijos 2011 m. rugsėjo 26d. nutarimo Nr. 03-252 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ vienašalio laikinųjų šilumos kainos dedamųjų nustatymo pakeitimo“, pakeisdama šilumos kainų dedamąsias pagrįstai neįvertino šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų. 2. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 03-252 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ vienašališko laikinųjų šilumos kainų dedamųjų nustatymo“, nuo 2011 metų spalio 1 d. iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo vienašališkai nustatė laikinas šilumos kainų dedamąsias (be PVM). Komisija 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 03-252 konstatavo, jog Alytaus miesto savivaldybės taryba nepašalino Komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarime Nr. 03-220 „Dėl šilumos kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ nurodytų pažeidimų ir sprendimus priėmė nesilaikydama: (i) Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad šilumos kainos dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinosiomis sąnaudomis; (ii) Šilumos kainų tymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96 3 punkto statos, kuri įtvirtina būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą; (iii) Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 18 dalies ir Šilumos kainų nustatymo metodikos 118 punkto nuostatų, kurios numato, kad skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos kainų kintamąsias dedamąsias įvertinamos Šilumos tiekėjo tos, bet nepadengtos sąnaudos, susidariusios dėl kuro ir pirktos šilumos faktinių ir į šilumos Į įskaičiuotų kainų skirtumo. Taip pat Komisija 4 punkte paskirstė 12 mėnesių laikotarpiui urnos kainos dedamųjų galiojimo metu (2009 m. lapkričio 1 d. – 2011 m. gegužės 31 d.) patirtas, bet nepadengtas sąnaudas, susidariusias dėl kuro faktinių bei nustatant šilumos kainas įvertintų kuro kainų skirtumo -38,2 tūkst. Lt, didinant šilumos kainą 1,68 ct/kWh bei 5 punkte 12 mėnesių laikotarpiui paskirstė šilumos kainos dedamųjų galiojimo metu (2010 m. kovo 1 d. – 2011 m. gegužės 31 d.) patirtas, bet nepadengtas pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų sąnaudas - 848,7 tūkst. Lt, didinant šilumos kainą 0,45 ct/kWh, kai šiluma tiekiama iš grupinių ir individualių šilumos tiekėjui priklausančių 'šilumos punktų. Alytaus miesto savivaldybės nuomone, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 03-252 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ vienašališko laikinųjų šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ 4 ir 5 punktai buvo priimti neteisėtai, dėl ko Alytaus miesto savivaldybė 2011 m. spalio 20 d. šį Komisijos nutarimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Komisija šio nutarimo 2 punktu, konstatavo, kad šilumos kainos dedamųjų galiojimo metu (2009 m. lapkričio 1 d. - 2011 m. gegužės 31 d.) dėl faktinių ir į Šilumos kainą įskaičiuotų kuro kainų skirtumo susidariusios nepadengtos kuro sąnaudos yra 3538,2 tūkst. Lt Alytaus miesto savivaldybės taryba šias nepadengtas sąnaudas turi įvertinti, nustatydama šilumos kainos dedamąsias, taip pat 3 punktu - kad per laikotarpį nuo 2010 m. kovo ld. iki 2011 m. gegužės 31 d. nepadengtos šilumos punktų priežiūros sąnaudos yra 848,7 tūkst. Lt ir siūlyti Alytaus miesto savivaldybės tarybai UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ patirtas, bet nepadengtas šilumos punktų, priklausančių bendrovei nuosavybės teise, priežiūros sąnaudas įvertinti nustatant šilumos kainos dedamąsias. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 37 punktą, savivaldybės tarybai yra priskirta išimtinė kompetencija - centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatytus reikalavimus. Savivaldybės taryba neįvertino ir UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ apskaičiuotų 2010 m. kovo 1 d. - 2011 m. gegužės 31 d. . laikotarpyje nepadengtų 848,7 tūkst. Lt šilumos punktų priežiūros sąnaudų (2011 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. T-185 2 punktas), nes Alytaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T-33 „Dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo“, nustatydama Alytaus miesto daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) maksimalius diferencijuotus tarifus, vadovavosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 03-34 patvirtintos Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikos 13 punkto reikalavimu, kuriame nustatyta, kad kai šilumos punktas priklauso šilumos tiekėjui, apskaičiuojant šilumos punkto priežiūros tarifą taikomas koeficientas, lygus nuliui. Nei Šilumos ūkio įstatyme, nei Šilumos kainų nustatymo metodikoje nebuvo jokių reikalavimų, kad šilumos tiekėjo praėjusio laikotarpio nepadengtas Šilumos punktų priežiūros sąnaudas būtina įvertinti, nustatant pirmųjų šilumos bazinės kainos galiojimo laikotarpio metų Šilumos kainos dedamąsias. Pasikeitus įstatyminei bazei bei priėmus Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 8, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, nebeliko nuostatos, kad nepadengtos šilumos punktų priežiūros sąnaudos būtina įvertintos ir įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, mano, kad Komisija tinkamai taikė Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnyje ir Metodikoje nurodytas šilumos kainodaros paskaičiavimo nuostatas, dėl ko Komisijos 2011 m. spalio 26 d. priimti nutarimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikint nėra teisinio pagrindo.

18Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė (t. I, b. l. 70–71) atsiliepime su skundu nesutiko, nurodė, kad UAB ,,Litesko“ filialui ,,Druskininkų šiluma“ šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės ,,Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“ ir 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 03-339 „Dėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 03-324 ,,Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės ,,Litesko“ filialui ,,Druskininkų šiluma“ klaidos ištaisymo“. Druskininkų savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. Tl-209 „Dėl UAB ,,Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. Tl-236 „Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. Tl-209 ,,Dėl UAB ,,Litesko“ filialo ,,Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ redakcinio pakeitimo“ nustatė šilumos kainų dedamąsias pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams. Naujos šilumos bazinių kainų dedamosios įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d. Nustatant bazines kainas, buvo įvertintos įmonės atliktos investicijos, turto nusidėvėjimo bei paskolų palūkanų sąnaudos, tame tarpe ir investicijų į šilumos punktus sąnaudos. Nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. Šilumos kainoje, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, papildomai buvo įskaičiuotos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 7 straipsnyje buvo pakeista Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis ir nustatyta, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Šio pakeitimo 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šilumos kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Įgyvendinant ŠŪĮ pakeitimą, Komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302 „Dėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 03-324 „Dėl Šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės ,,Litesko“ filialui ,,Druskininkų Šiluma“ pakeitimo“ pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas UAB ,,Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos bazinės kainos dedamąsias, iš šilumos kainos išimdama šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudas. Buvo nustatyta nediferencijuota pagal Šilumos punktų nuosavybę šilumos kaina. Pažymėtina, kad investicijoms atlikti (tame tarpe ir šilumos punktų įrengimui) paimtų paskolų palūkanų sąnaudos nebuvo pakeistos. Druskininkų savivaldybės taryba, vadovaudamasi ŠŪĮ pakeitimo nuostatomis bei Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302, 2011 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. Tl-141 ,,Del UAB ,,Litesko“ filialo „Druskininkų Šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ atitinkamai pakeitė Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. Tl-209 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos Šilumos kainų dedamųjų nustatymo“. Komisiją vykdydama įstatymų priskirtas funkcijas, atlieka valstybinį reguliavimą energetikos sektoriuje. Komisijos nutarimai yra teisėti, kadangi buvo priimti įgyvendinant ŠŪĮ pakeitimo nuostatas. Visos Pareiškėjo atliktos investicijos į Šilumos punktų įrengimą buvo atliktos Pareiškėjo iniciatyva. Pareiškėjas, siekdamas vykdyti ir plėsti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutartyse su vartotojais (toliau - Sutartys) įsipareigojo per atitinkamą laiką nuo Sutarčių pasirašymo įrengti naujus Šilumos punktus. Sutartys buvo rengiamos paties Pareiškėjo. ŠŪĮ pakeitimo 3 straipsnyje nustatyta, kad pastato Šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas. Šis draudimas netaikomas prižiūrint daugiabučio namo Šildymo ir karšto vandens sistemas pastatuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje Lietuvos statistiškos departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 50 000 gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip. Druskininkų savivaldybės taryba nėra priėmusi draudimo Pareiškėjui kaip šilumos tiekėjui vykdyti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą. Pareiškėjas ir po skundžiamųjų nutarimų priėmimo toliau išlieka prižiūrėtoju daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, su kurių gyventojais yra sudarytos Sutartys. Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimai niekaip neįtakojo Šilumos punktų nuosavybės teisės subjekto. Pareiškėjo įrengti Šilumos punktai ir po skundžiamųjų nutarimų priėmimo išlieka įmonės nuosavybe, todėl Pareiškėjo teiginiai, kad Komisijos nutarimai prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamybės principui, yra neteisingi.

19Trečiasis suinteresuotas asmuo Biržų rajono savivaldybės administracija atsiliepime (t. I, b. l. 73–74) nurodė, kad Biržų rajono savivaldybė šioje administracinėje byloje jokių savarankiškų reikalavimų nereiškia; Biržų rajono savivaldybė šioje administracinėje byloje savo nuomonės dėl sutikimo ar nesutikimo su UAB „Litesko“ 2011 m. lapkričio 25 d. pateiktu skundu dėl atsakovo -Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atitinkamų veiksmų neišreiškia ir šiuo klausimu nepasisako; Biržų rajono savivaldybė šią administracinę bylą prašo Teismo prašo nagrinėti ir spręsti savo nuožiūra.

20Trečiasis suinteresuotas asmuo Kazlų Rūdos savivaldybė atsiliepime (t. I, b. l. 75–77) pareiškėjo skundą ta apimtimi, kuria prašoma panaikinti Nutarimą, laiko nepagrįstu. Pareiškėjo nuomone, Nutarimas yra neteisėtas, nes naujai nustatant uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdos mieste perskaičiuotų Šilumos kainų dedamąsias, buvo eliminuotos šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos. Pasak pareiškėjo, tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio 8 dalies 6 punkto reikalavimai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas. Su tokia pareiškėjo nuomone negalima sutikti. Ginčijamą nutarimą Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos Okio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2011, nr. 123-5816). Minėtu įstatymu inter alia buvo pakeista Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis joje įtvirtinant nuostatą, kad į Šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Tai reiškia, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, priimdama ginčijamą nutarimą tinkamai reagavo į pasikeitusį teisinį reglamentavimą ir naujai nustatydama uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdos mieste perskaičiuotų šilumos kainų dedamąsias, pagrįstai iš jų eliminavo Šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas. Nepagrįstu laikytinas pareiškėjo vertinimas, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priimdama ginčijamą nutarimą pažeidė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 8 dalies 6 punkto reikalavimus. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punkte yra nustatyta viena iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos funkcijų, t. y. nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Minėtose teisės normose nėra įtvirtinti imperatyvai Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatant šilumos kainas į jas įtraukti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas. Aiškinant Šių normų prasmę negalima neatsižvelgti į viso teisinio reguliavimo kontekstą, įskaitant teisinio reglamentavimo pakeitimus nustatytus Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu. Kitoks aiškinimas būtų nesuderinamas su įstatymų darnos prezumpcija ir nepagrįstai paneigtų Įstatymų leidėjo valią, išreikštą vėlesniame teisės akte, t. y. jau minėtame Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme. Nesant pagrindo konstatuoti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priimdama ginčijamą Nutarimą būtų veikusi neteisėtai, tuo pačiu nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti ginčijamą Nutarimą.

21II.

22Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, jog Šilumos ūkio įstatymo pakeitimu nustatyta, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis ir 3 dalis patvirtina, kad nėra galimybės šilumos kainas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ŠŪĮ redakcija, galiojusi iki 2011 m. lapkričio 1 d., numatė šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimą pagal Šilumos punktų nuosavybę (Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalis). Pažymėjo, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 d. nuostatas šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Nagrinėjamu atveju Komisija 2011 m. spalio 26 d. Nutarimais pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324, 2011 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 03-141, 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-38 pareiškėjui nustatytas šilumos bazinės kainos dedamąsias, taip pat Komisijos 2010 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-49, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 03-525 ir 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-37 vienašališkai nustatytas šilumos kainos dedamąsias, neįtraukiant šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad Komisija, atlikdama šilumos kainų nustatymo metodikos pakeitimus, nenurodė tvarkos, kokiu būdu šilumos punktų investicijos turėtų atsipirkti, pažymėjo, kad Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje privalo vadovautis įstatymais (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, komisija įgyvendindama Energetikos įstatymo 17 straipsnio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 8 dalyje nustatytas funkcijas, privalėjo vadovautis Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis. Nurodytos įstatymo nuostatos įpareigoja atsakovą laikytis jose suformuluotų šilumos kainų dedamųjų nustatymo kriterijų, kurių taikymas yra būtinas, atsižvelgiant į valstybės saugomus šilumos energijos vartotojų interesus bei derinant šiuos interesus su šilumos tiekėjų strateginiais interesais. Todėl atsakovas perkeldamas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdama ginčijamus Nutarimus, negalėjo nesilaikyti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme nustatyto reglamentavimo ir nustatyti kitokį teisinį reguliavimą.

23Pažymėjo, kadangi ginčijami atsakovo Nutarimai priimti įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, kad į šilumos ar karšto vandens kainas nuo 2011 m. lapkričio 1 d. negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis (Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 32 straipsnio 2 dalis), nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog Komisijai neįvykdžius pareigos priimti pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus, negalėjo būti priimti ginčijami nutarimai. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Komisija, atliekanti reguliavimo funkcijas, privalo užtikrinti taikomų kainų šilumos sektoriuje atitikimą įstatymų reikalavimams. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad ginčijami nutarimai pažeidžia Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, pažymėjo, kad Ūkinės veiklos specifika, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konkrečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas, t. y. jis gali kisti; tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2d. nutarimas). Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tai inter alia taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje; įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus; šie kriterijai ir jų nustatymo metodika, tvarka turi būti aiški, skaidri, pagrįsta, kad nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti nustatant elektros energijos kainas ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises, interesus (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2d. nutarimas). Konstatavo, jog išdėstyti argumentai patvirtina, kad atsakovas priimdama ginčijamus nutarimus, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų bei neviršijo savo kompetencijos.

24IV.

25Pareiškėjas UAB „Litesko“ apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 176–184) prašo panaikinti 2012 m. kovo 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėj byloje Nr. 1-1505-562/2012 ir priimti naują sprendimą - tenkinti UAB „Litesko“ skundą, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) 8 straipsnio 6 dalis ir Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo (2011 m. spalio 11 d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalis, nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą turėtų būti sugrąžintos, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą; sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas; priteisti iš atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos UAB „Litesko“ naudai bylinėjimosi išlaidas.

26Nurodo faktines aplinkybes, išdėstytas skunde pirmosios instancijos teismui (t. I., b. l. 1–5).

27Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.). Mano, kad ŠŪĮ ir ŠŪĮ pakeitimo taikymas yra neteisėtas ir nepagrįstas dviem aspektais (i) jis pažeidžia ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnyje numatytą šio pakeitimo įgyvendinimo tvarką, ir (ii) Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurias atsakovas pažeidė priimdama Nutarimą. Be to mano, kad dalies nuostatų pirmosios instancijos teismas apskritai neanalizavo, todėl toks vertinimas negali būti laikomas sistemišku.

28Dėl klaidingo ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 ir 6 dalių vertinimo.

29Apeliantas pažymi, kad priėmus ŠŪĮ pakeitimą dėl 32 straipsnio 2 ir 3 dalių, nustatant jog į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, kartu buvo įtvirtinta specifinė šio straipsnio galiojimo sąlyga t. y. ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2011 m. lapkričio 1 d.) priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, o to paties straipsnio 6 dalis, numatanti, kad kainos diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d., ima veikti tik tinkamai įgyvendinus 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą. Atsižvelgiant į tai, kol nėra įvykdytos visos ŠŪĮ pakeitimo įgyvendinimui privalomos sąlygos, ŠŪĮ pakeitimu pakeistos 32 straipsnio 2 dalies ir kitos nuostatos negali būti taikomos, nes jų taikymo sąlygos nėra įgyvendintos. Darytina išvada, kad kol nėra priimti būtinieji teisės aktai ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 dalis yra pažeidžiama. Be to nepriėmus atitinkamų teisės aktų, nebuvo išspręstas ir klausimas, kokiu būdu iki šio akto įsigaliojimo teisėtai atliktos ir su visomis institucijomis suderintos bei jų patvirtintos investicijos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą, atsipirks.

30Pabrėžia, kad ir Komisija pripažįsta, jog turi būti imamasi priemonių, kad iki ŠŪĮ pakeitimo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo / jų nusidėvėjimo padengimo klausimas taip pat turi būti išspręstas (ką ir numato Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis), nes priešingu atveju šilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus, tačiau tvarka iki šiol nėra priimta, todėl Komisijos priimti Nutarimai negali būti laikomi teisėtais, vadovaujantis principu, kad iš neteisės nekyla teisė.

31Dėl netinkamo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo.

32Pareiškėjas mano, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas energetikos įmonių investicijų į jų vykdomą veiklą sugrąžinimo principas numato įstatymu garantuojamą teisę į investicijų grąža, tačiau nebūtinai detalizuoja, kokioje reguliuojamoje kainoje ar kokia kitokia forma ši grąža yra pateikiama. Todėl jeigu nėra galimybės šios investicijų grąžos numatyti per tam tikras reguliuojamas kainas, ji turi būti numatoma pasinaudojant kitais reguliuojamais energetikos sektoriaus institutais. Kadangi energetikos įmonių investicijų, atliktų į šilumos tiekimo efektyvinimą, sugrąžinimo principas yra nekvestionuojamas, akivaizdu, jog turi būti numatyta nauja energetikos įmonių investicijų jų vykdomą veiklą sugrąžinimo principo įgyvendinimo tvarka. T. y. turi būti sukurtas naujas reguliacinis mechanizmas ir (ar) priimti individualūs sprendimai, kurie užtikrintų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimą. Šiuo tikslu ir buvo įtvirtinta pareiga priimti visus ŠŪĮ pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus.

33Taip pat pažymi, kad ŠŪĮ pakeitimo ir 8 straipsnio 4 dalis konkrečiai Komisiją įpareigojo priimti su ŠŪĮ pakeitimo įgyvendinimu susijusius Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikos pakeitimus, tačiau patvirtinta metodika nesprendžia apelianto įvardintos problemos.

34Pareiškėjas mano, kad nėra tinkamai įgyvendinta Energetikos įstatyme 15 straipsnio 2 d. numatyta sąlyga užtikrinti tokių investicijų atsipirkimą, atitinkamai Komisijos Nutarimai laikytini neteisėtais.

35Mano, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vadovavosi ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio nuostatomis ir nepagrįstai nevertino jų kartu su Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

36Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo dalies savo išvadų. Teigia, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo faktinių bylos aplinkybių, neįvertino dalies įrodymų, dalį įrodymų įvertino netinkamai, nesilaikė teisės aktų sisteminio taikymo.

37Mano, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Bendrovės argumentų dėl nuostolių, kuriuos ji patiria dėl ginčijamų Nutarimų. Teigia, kad ginčijame sprendime teismas nieko nepasisako apie ginčo esmę - apie tai, kad Bendrovės teisėtos investicijos turi atsipirkti per nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas ar kokiu nors kitu būdu. Šiuo atveju ginčijame sprendime teismas ignoravo Bendrovės keliamą patiriamų nuostolių klausimą, visiškai nevertina ir nepasisako dėl to, jog Bendrovė remiantis teisės aktų reikalavimais, investicijas į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą buvo suderinusi su Savivaldybe ir Komisija ir pagrįstai tikėjosi numatytos investicijų grąžos.

38Pareiškėjas teigia, kad ginčijamame sprendime nurodytas ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies ir ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies aiškinimas ir taikymas prieštarauja Konstitucijai, todėl keltinas šių teisės normų atitikimo Konstitucijai klausimas.

39Mano, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui išaiškinus ŠŪĮ pakeitimo, ypač jo įgyvendinimo tvarką, ir ŠŪĮ taikymą tokiu būdu, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, t. y. kad Komisija neva formaliai tinkamai vykdė numatytus įpareigojimus, nes tiesiog vykdė ŠŪĮ pakeitimą, susidaro situacija, kad Bendrovei yra apribotos teisės naudotis turtu, kurį ji sukūrė, t. y. apribota teisė susigrąžinti į šilumos punktų įrengimą / renovavimą investuotas lėšas. Pabrėžia, kad nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus (o atitinkamai nei Vyriausybei nei Komisijai šios tvarkos nenumatant), kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktus įrengimą / modernizavimą turėtų būti sugrąžintos, prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam Konstituciniam teisinės valstybės principui, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Konstitucijos 23 straipsniui, įtvirtinančiam nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

40Remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu, teigia, kad iki ŠŪĮ pakeitimo galiojusi ŠŪĮ 32 straipsnio 3 dalies redakcija, sukūrė pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad jis galės tomis teisėmis naudotis ir toliau to akto nustatytų taisyklių ribose. Atitinkamai toks reglamentavimas sukūrė Bendrovei teisėtus lūkesčius, kad jos atliktos investicijos per atitinkamą laikotarpį atsipirks. Priėmus ŠŪĮ pakeitimą ir neišsprendus investicijų atsipirkimo klausimo, teisinio tikrumo ir saugumo nebeliko, todėl Bendrovės teisėti lūkesčiai yra pažeisti. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nėra užtikrinamas ir asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Todėl šiuo atveju Bendrovės teisėti lūkesčiai reiškia, kad įstatymais nustačius tam tikrą būtinųjų sąnaudų energetikos įmonėms atlyginimą (Energetikos įstatymo 15 str. 2 d.) valstybei kyla pareiga šį atlyginimą garantuoti ir nepaneigti teisės į tokį sąnaudų padengimą nepriklausomai nuo to, kad yra keičiami tam tikri teisės aktai. Taigi, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai įpareigoja nustatant naują reguliavimą paisyti protingumo reikalavimo (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, taip pat sudaryti sąlygas viešojo administravimo subjektams savo reguliavimą vykdyti teisėtai, proporcingai, protingai, pagrįstai, aiškiai ir darniai.

41Vertinant šį principą, pabrėžė ir tai, kad reguliuojami ūkio subjektai turi teisę turėti galimybę prognozuoti valstybės veiksmus tam, kad galėtų efektyviai planuoti savo veiklą taip, kad ji atitiktų valstybės keliamus reikalavimus, ir kad nekeltų ūkio subjektui nuostolių. Reguliuojami ūkio subjektai taip pat turi teisę tikėtis, kad nustatyti veiklos apribojimai nebus drastiškai griežtinami nepagrindžiant būtinybės tai daryti, taip pat tikėtis, kad apskritai bet kokie reguliavimo pakeitimai bus vykdomi palaipsniui, nustatomi pereinamieji laikotarpiai. Pažymi, kad Bendrovė iš anksto žinodama tokius reguliavimo pakeitimus, tokių investicijų nebūtų vykdžiusi.

42Mano, kad teisinis reguliavimas (ŠŪĮ 32 str. 2 d. ir ŠŪĮ pakeitimo 8 str. 6 d.) pamina Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės-principus, šiuo atveju taip pat pažeidžia lex retro non agit principą - teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Pabrėžia, kad investicijos yra atliktos nuo 2001 m., o ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies nuostatos paneigia prieš tai garantuotą jų grąžą. Todėl šiuo atveju akivaizdu, kad Bendrovė suderinusi savo investicijas turėjo pagrįstą teisę į jų padengimą, tačiau priimtas naujas teisinis reguliavimas, veikdamas atgal (t. y. veikdamas tų investicijų atžvilgiu, kurios jau yra atliktos), panaikino galimybę gauti atliktų investicijų atsipirkimą prieš tai neįvertinant, kaip jos turėtų būti padengtos. Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės veikla yra griežtai reguliuojama, ji neturi kito pasirinkimo savarankiškai nuspręsti, kaip atgauti atliktas investicijas, išskyrus teisės aktais nustatytus būdus. Tai, jog retroaktyvus teisės aktų poveikis pažeidžia Bendrovės teises, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, taip pat įtvirtinanti ES teisės negaliojimo atgal principą. Išimtis iš šio principo galima tik esant tokioms sąlygoms: ES teisės taikymas atgal nurodytas pačiame akte; nustatyti teisės akto leidėjo ketinimai aktui suteikti retroaktyvų galiojimą; galiojimas atgal būtinas teisės akto tikslui pasiekti; taikymas atgal neprieštarautų suinteresuotų asmenų turimiems teisėtiems lūkesčiams , o šiuo atveju Bendrovės teisėti lūkesčiai ir yra šiurkščiai pažeidžiami (Pirmos instancijos teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Nr. T-357/02 Freistaat Sachsen v. Commission).

43Remdamasis Konstitucijos 23 straipsniu, 46 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu, 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, pažymėjo, kad nagrinėjamoje situacijoje valstybei tenka pareiga užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą - apsaugoti Bendrovės investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias Bendrovė atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir suderintą veiklą. Tačiau priimant ŠŪĮ pakeitimą tai nebuvo įgyvendinta, todėl ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies ir ŠŪĮ 32 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą.

44Mano, kad esama situacija, kai teisės aktai, nenumatydami tvarkos, kaip turi atsipirki iki tol į kainas įtrauktos investicijos, tiesiog numato šių investicijų išėmimą iš šilumos kainos, akivaizdžiai atitinka neteisėtos netiesioginės investicijų ekspropriacijos atvejį.

45Pažymi, kad kaip viena iš netiesioginės ekspropriacijos formų žinoma „sėlinanti“ ekspropriacija (angl. creeping expropriation), kuri pasireiškia kaip eilė valstybės (jos institucijų) veiksmų, kurių nei vienas atskirai nekvalifikuojamas kaip ekspropriacija, tačiau jų bendras galutinis poveikis sunaikina investicijos vertę, t. y. poveikis de facto lygus ekspropriacijai. Tokią ekspropriacijos formą galima aiškiai identifikuoti ir apibrėžti ne viename tarptautinių investicijų ginče. Minimą ekspropriacijos formą Lietuva taip pat aiškiai pripažįsta tarptautinėse sutartyse. Pvz.; Energetikos chartijos sutarties, kuri Lietuvai įsigaliojo 1998 m. gruodžio 13 d., 13 straipsnio 1 dalyje numatoma, jog „investuotojo investicijos bet kurios kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje negali būti nacionalizuotos ar nusavintos ir joms negali būti pritaikyta priemonė ar priemonės, kurių rezultatas lygiavertis nacionalizavimui ar nusavinimui“. Atsižvelgiant į tai mano, kad šioje byloje susidariusi teisinė situacija atitinka tarptautiniu lygiu pripažįstamą ekspropriacijos sąvoką, t. y. išėmus iš šilumos kainos teisės aktų nustatyta tvarka suderintų bei atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, neįvertinant, kaip jos turėtų būti padengiamos, yra pažeidžiama Bendrovės Konstitucinė teisė į nuosavybės apsaugą.

46Remdamasis Konstitucinio teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimu teigia, kad jame išvardintų sąlygų (nuosavybė gali būti paimama laikantis inter alia šių reikalavimų: visuomenės poreikiai, kuriems gali būti paimama nuosavybė, - tai visuomet konkretūs aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti tenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; dėl privačiai nuosavybei priklausančio turto paėmimo visuomenės poreikiams kiekvienu atveju įstatymo nustatyta tvarka turi būti priimtas individualus sprendimas; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tuo pat metu turi būti nustatytas ir konkretus atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, tokio atlyginimo mokėjimo savininkui tvarka; apie nuosavybės paėmimą ir apie atlyginimo už ją dydį bei kitas sąlygas savininkui turi būti pranešta dar prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei; kol institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas nepasiekia susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę arba kol jų ginčo neišsprendžia teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama) atitikties Bendrovės atžvilgiu dėl ekspropriacijos nėra, o tai suponuoja neteisėtą šio instituto taikymą.

47Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 13–19) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

48Komisija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai, nesistemiškai įvertino ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies ir ŠŪĮ 32 straipsnio 2 ir 3 dalis.

49Nesutinka su apelianto teiginiais neva ŠŪĮ pakeitime dėl 32 straipsnio 2 ir 3 dalių buvo įvirtinta „specifinė šio straipsnio galiojimo sąlyga“, kurios pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino. Mano, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalis galioja tik su sąlyga, kad bus įgyvendinta 8 straipsnio 3 dalis. Mano, kad tarp įstatymo straipsnio dalių nėra hierarchijos ir jos įsigalioja vienu metu bei galioja be jokių sąlygų, nebent pačiame įstatyme būtų numatyta kitaip. Pažymi, kad ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies pirmas sakinys įtvirtins besąlygišką, imperatyviai išreikštą taisyklę, pagal kurią šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Atkreipia dėmesys, kad ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies antras sakinys įtvirtina išimtį dėl nediferencijuotų šilumos kainų taikymo, kuris yra susietas su šio įstatymo 8 straipsnio 5 dalies įgyvendinimu. Palyginus šias nuostatas akivaizdu, kad vienu atveju yra numatyta kainų taikymo išimtis, o kitu atveju jos nėra.

50Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vertindamas tai, jog Komisija, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo nuostatas, pakeitė Metodiką, panaikindama galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra, ir nenurodė tvarkos, kokiu būdu šilumos punktų investicijos turėtų atsipirkti, visiškai pagrįstai tokius veiksmus siejo su Komisijos pareigomis laikytis teisės aktų hierarchijos principo.

51Komisijos nuomone, Apeliantas nepateikė pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ta apimti, kuria buvo išaiškintos Komisijos pareigos nustatyti ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies reikalavimus atitinkantį reguliavimą.

52Komisija taip pat nesutinka su apelianto argumentais dėl neva netinkamo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies vertinimo ir taikymo. Mano, kad apeliantas nesistemiškai vertina teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias valstybės reguliuojamų kainų nustatymą.

53Mano, kad nepagrįsti apelianto teiginiai, kad atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, šilumos ūkio sektoriuje investicijų atsipirkimas turi būti užtikrinamas per šilumos, karšto vandens kainas, valstybės reguliuojamus maksimalius daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifus „ar bet kokią metodiką, kuri turi numatyti šių investicijų atsipirkimo tvarką“. Pagal Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 8 straipsnio 9 dalį) Komisija netvirtina jokių kitų metodikų, išskyrus valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Todėl neaišku, kurioje Komisijos pagal įstatymų suteiktą kompetenciją tvirtinamoje metodikoje, apelianto manymu, galėtų būti numatyta investicijų į šilumos punktus atsipirkimo tvarka. Komisija, būdama viešojo administravimo subjektas ir vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, privalo tinkamai įgyvendinti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas ir nepažeisti jų nustatyto teisinio reguliavimo apimties tokiu būdu viršydama savo kompetencijos ribas ir pažeisdama teisinės valstybės principą. Dėl to, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimu nustatytus reikalavimus ir priimdama pagal kompetenciją tvirtinamų norminių teisės aktų pakeitimus bei Nutarimą, Komisija negalėjo nukrypti nuo ŠŪĮ pakeitime ir kituose įstatymuose nustatytų taisyklių ir neturėjo nustatyti kitokio ar papildomo teisinio reguliavimo, kurio nenumato galiojantys teisės aktai.

54Atsižvelgiant į tai, nesutinka su apelianto teiginiu, kad kol nėra įvykdyta sąlyga užtikrinti padarytų investicijų atsipirkimą, Komisijos Nutarimas laikytinas neteisėtu. Komisija laikosi pozicijos, kad Komisija privalėjo vykdyti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme įtvirtintus imperatyvius reikalavimus dėl kainų, diferencijuotų pagal šilumos punkto nuosavybę taikymo, todėl ir buvo priimtas Nutarimas.

55Komisijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo byloje kilusį ginčą dėl skundžiamo Komisijos nutarimo. Pabrėžia, kad vadovaujantis ABTĮ nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra įtvirtinto reikalavimo teismui visais atvejais pasisakyti dėl visų pateiktų ginčo šalių argumentų bei teiginių. Teismui yra suteikta diskrecija pačiam spręsti, kuriuos šalių pateiktus duomenis bei informaciją pripažinti svarbiais tiriant bylos medžiagą bei kuriais yra grindžiamas teismo priimtas sprendimas.

56Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose bylose jau sprendė klausimą dėl Apelianto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalis ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą.

57Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1–4) prašo Vilniaus apygardos administracinis teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą nepakeistą, uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

58Mano, kad Komisija, priimdama ginčo sprendimus, pagrįstai, kaip specialia norma, vadovavosi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 8, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis.

59Teigia, jog nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

60Mano, kad nepagrįsti apelianto argumentai, kad ginčijami nutarimai pažeidžia Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą bei nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principus (Konstitucijos 23 straipsnis).

61Trečiasis suinteresuotas asmuo Biržų rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 5–6) nurodo, kad dėl pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo nepasisako.

62Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 7–10) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

63Pabrėžia, jog visos pareiškėjo atliktos investicijos į šilumos punktų įrengimą buvo atliktos pareiškėjo iniciatyva. pareiškėjas, siekdamas vykdyti ir plėsti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutartyse su vartotojais (toliau - Sutartys) įsipareigojo per atitinkamą laiką nuo Sutarčių pasirašymo įrengti naujus šilumos punktus. Sutartys buvo rengiamos paties pareiškėjo. Druskininkų savivaldybės taryba nėra priėmusi draudimo pareiškėjui kaip šilumos tiekėjui vykdyti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą. Pareiškėjas ir po skundžiamo Nutarimo priėmimo toliau išlieka prižiūrėtoju daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, su kurių gyventojais yra sudarytos Sutartys.

64Įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo nuostatas, Komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-325 pakeitė Šilumos kainų nustatymo metodiką bei 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 03-426 pakeitė Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodiką. Tokiu būdu, šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų priežiūros sąnaudos, kurios buvo išimtos iš šilumos kainos, buvo įtrauktos į priežiūros tarifą, taip užtikrinant šių sąnaudų susigrąžinimą.

65Trečiasis suinteresuotas asmuo Kazlų Rūdos savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 20–22) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-1505-562/2012 palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

66Teisėjų kolegija

konstatuoja:

67IV.

68Apeliacinis skundas atmestinas.

69Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-292 dėl „Komisijos 2010 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 03-49 „Dėl UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės Šiluma“ Kazlų rūdos mieste perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“; nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -3,12 ct/kWh.(t. I, b. l. 7); Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302 dėl „Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 03-324 „Dėl Šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Druskininkų Šiluma“ pakeitimo“; nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -2,17 ct/kWh.(t. I, b. l. 8); Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-305 dėl „Komisijos 2011 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 03-141 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ ir Komisijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 03-252 „Dėl UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ vienašališko laikinų šilumos kainos dedamųjų nustatymo“ pakeitimo“; nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -3,38ct/kWh.(t. I, b. l .9); Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. 03-306 dėl „Komisijos 2010 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 03-38 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ vienašališko laikinų šilumos kainų dedamųjų nustatymo pakeitimo“; nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -4,45ct/kWh.(t. I., b. l. 93); Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. 03-307 dėl „Komisijos 2010 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 03-37 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Biržų šiluma“ perskaičiuotų Šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“; nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -4,45ct/kWh.(t. I, b. l. 93); Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-322 dėl „Šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Kelmės šiluma“ nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -6,17ct/kWh (t. I, b. l. 95–96).

70Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus nutarimus, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų bei neviršijo savo kompetencijos.

71Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Valstybės Žinios, 2011, Nr. 123-5816) Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis buvo pakeista išdėstant ją taip: Šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka; 3 dalis buvo išdėstyta taip: Šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas.“

72ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jis, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d., 6 dalyje nustatyta, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d., o to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta Vyriausybės ar jos įgaliota institucijos ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareiga iki šio įstatymo įsigaliojimo priimti jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

73Apeliantas teigia, kad, kol nėra įgyvendinta minėta ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostata, negali būti taikomos pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos. Apelianto teigimu, Komisijai iki nustatytos datos nepriėmus reikalingų teisės aktų ir tokiu būdu susidarius neteisėtai situacijai, Komisijos priimti Nutarimai negali būti laikomi teisėtais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto teiginys yra nepagrįstas. Lingvistinė ŠŪĮ pakeitimo įstatymo analizė leidžia teigti, kad pakeitimų įsigaliojimo data yra aiškiai įtvirtinta ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje t. y. pakeitimai įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d., o to paties straipsnio 6 dalyje imperatyviai nurodyta kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Minėtos nuostatos įsigaliojimas nėra siejamas su 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos Komisijos pareigos įvykdymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija, priimdama ginčijamą Nutarimą, neturėjo teisės keisti įstatyme įtvirtintos jo įsigaliojimo datos, o priešingas Komisijos sprendimas reikštų esminį jos kompetencijos viršijimą, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimą.

74Šilumos bazinės kainos yra nustatomos vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96. Komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-325, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas, pakeitė Metodikos 64 punktą, kuriame nurodė, kad šilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusijusios su šilumos tiekimo veikla, negali būti įtraukiamos į šilumos kainų dedamąsias. Į šilumos kainų dedamąsias negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Būtinosiomis sąnaudomis nepripažįstamos tos nuomos ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebūtų susidariusios, jei šilumos tiekimo veiklą vykdytų turto savininkas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad Komisija, priimdama ginčijamus teisės aktus tinkamai taikė teisės normas ir neviršijo įstatymais jai suteiktos kompetencijos.

75Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėjas pabrėžia, kad po ŠŪĮ pakeitimo trūksta tvarkos, užtikrinančios Bendrovės investicijų grąžą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Šiuo metu galiojančios Energetikos įstatymo redakcijos 19 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad minėtos įstatymo nuostatos yra privalu laikytis. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija, vadovaujantis ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, turi pareigą priimti minėto įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus inter alia ir susijusius su atlyginimu už šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacija) sąnaudas ir teisėtai ir pagrįstai atliktų investicijų atsipirkimu. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis dėl to kitoje byloje pirmosios instancijos teisme yra priimtas atitinkamas teismo sprendimas, kuris šiuo metu yra apskųstas. Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai ir Komisijai neįvykdžius šios pareigos ar įvykdžius ją netinkamai ir neužtikrinus tinkamo atlyginimo už teisėtas ir pagrįstas šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, pareiškėjas turėtų teisę kreiptis dėl patirtų nuostolių atlyginimo.

76Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo dalies savo išvadų.

77Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis).

78Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

79Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).

80Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

81Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles. Kaip matyti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pirmosios instancijos teismas įvertino pagrindinius pareiškėjo pateiktus argumentus, byloje surinktus įrodymus, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

82Be kita ko, apeliantas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

83Šis pareiškėjo prašymas atmestinas.

84Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata numatyta ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Tokiu būdu proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.). Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (ABTĮ 87 str. 4, 5 d.). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų materialinės teisės normų atitikimo Konstitucijai.

85Apeliantas taip pat prašo atlyginti iš atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi proceso išlaidos atlyginamos proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl šiuo atveju UAB „Litesko“ naudai išlaidos neatlygintinos.

86Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

87Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

88Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

89Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ atstovei... 4. atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovei... 5. trečiojo suinteresuoto asmens Druskininkų savivaldybės atstovui Mindaugui... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 7. Teisėjų kolegija... 8. I.... 9. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litesko“... 10. Skunde nurodė,kad Lietuvos valstybės ir savivaldybių suformuotą politiką... 11. 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio... 12. ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymas... 13. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus įstatymo pakeitimui ir priėmus... 14. Pažymėjo ir tai, kad ŠŪĮ pakeitimas numatė pareigą Komisijai iki 2011 m.... 15. Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (t. I, b. l. 79–86).... 16. Paminėtina, kad pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, valstybės... 17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus rajono savivaldybė atsiliepime (t. I,... 18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė (t. I, b. l. 70–71)... 19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Biržų rajono savivaldybės administracija... 20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kazlų Rūdos savivaldybė atsiliepime (t. I,... 21. II.... 22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu... 23. Pažymėjo, kadangi ginčijami atsakovo Nutarimai priimti įgyvendinant... 24. IV.... 25. Pareiškėjas UAB „Litesko“ apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 176–184)... 26. Nurodo faktines aplinkybes, išdėstytas skunde pirmosios instancijos teismui... 27. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir... 28. Dėl klaidingo ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 ir 6 dalių vertinimo.... 29. Apeliantas pažymi, kad priėmus ŠŪĮ pakeitimą dėl 32 straipsnio 2 ir 3... 30. Pabrėžia, kad ir Komisija pripažįsta, jog turi būti imamasi priemonių,... 31. Dėl netinkamo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir... 32. Pareiškėjas mano, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje... 33. Taip pat pažymi, kad ŠŪĮ pakeitimo ir 8 straipsnio 4 dalis konkrečiai... 34. Pareiškėjas mano, kad nėra tinkamai įgyvendinta Energetikos įstatyme 15... 35. Mano, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vadovavosi ŠŪĮ pakeitimo 8... 36. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo dalies savo... 37. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Bendrovės argumentų dėl... 38. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamame sprendime nurodytas ŠŪĮ 32 straipsnio... 39. Mano, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui išaiškinus ŠŪĮ... 40. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu, 2004 m.... 41. Vertinant šį principą, pabrėžė ir tai, kad reguliuojami ūkio subjektai... 42. Mano, kad teisinis reguliavimas (ŠŪĮ 32 str. 2 d. ir ŠŪĮ pakeitimo 8 str.... 43. Remdamasis Konstitucijos 23 straipsniu, 46 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio... 44. Mano, kad esama situacija, kai teisės aktai, nenumatydami tvarkos, kaip turi... 45. Pažymi, kad kaip viena iš netiesioginės ekspropriacijos formų žinoma... 46. Remdamasis Konstitucinio teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimu teigia, kad jame... 47. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į... 48. Komisija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas... 49. Nesutinka su apelianto teiginiais neva ŠŪĮ pakeitime dėl 32 straipsnio 2 ir... 50. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vertindamas tai, jog... 51. Komisijos nuomone, Apeliantas nepateikė pagrįstų argumentų dėl pirmosios... 52. Komisija taip pat nesutinka su apelianto argumentais dėl neva netinkamo... 53. Mano, kad nepagrįsti apelianto teiginiai, kad atsižvelgiant į Energetikos... 54. Atsižvelgiant į tai, nesutinka su apelianto teiginiu, kad kol nėra įvykdyta... 55. Komisijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai... 56. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas... 57. Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus miesto savivaldybė atsiliepimu į... 58. Mano, kad Komisija, priimdama ginčo sprendimus, pagrįstai, kaip specialia... 59. Teigia, jog nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas... 60. Mano, kad nepagrįsti apelianto argumentai, kad ginčijami nutarimai... 61. Trečiasis suinteresuotas asmuo Biržų rajono savivaldybė atsiliepime į... 62. Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė atsiliepimu į... 63. Pabrėžia, jog visos pareiškėjo atliktos investicijos į šilumos punktų... 64. Įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo nuostatas, Komisija 2011 m. spalio 26 d.... 65. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kazlų Rūdos savivaldybė atsiliepimu į... 66. Teisėjų kolegija... 67. IV.... 68. Apeliacinis skundas atmestinas.... 69. Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės... 70. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus... 71. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32... 72. ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jis, išskyrus... 73. Apeliantas teigia, kad, kol nėra įgyvendinta minėta ŠŪĮ pakeitimo... 74. Šilumos bazinės kainos yra nustatomos vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo... 75. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino... 76. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo dalies... 77. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1... 78. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas... 79. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją... 80. Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų... 81. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos... 82. Be kita ko, apeliantas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį... 83. Šis pareiškėjo prašymas atmestinas.... 84. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad... 85. Apeliantas taip pat prašo atlyginti iš atsakovo Valstybinės kainų ir... 86. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 87. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą... 88. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą palikti... 89. Nutartis neskundžiama....