Byla 2A-117/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio (pranešėjas),

2sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei ir Dianai Lavrinovičiūtei,

3dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorui Nijolei Žimkienei,

4atsakovės atstovui advokatui Leonui Zelvarui

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginant viešąjį interesą, pareikštą ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, A. G. , N. P. ir H. P. dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo ir sandorio pripažinimo niekiniu, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarei R. D. .

6Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

7Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, A. G. , N. P. ir H. P. , prašydamas:

81) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3523 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. G. “ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,14 ha žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui;

92) pripažinti niekine 2006 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-6777, kurios pagrindu N. P. ir H. P. nupirko iš A. G. ginčo žemės sklypą dalyje dėl 0,14 ploto žemės sklypo, priskirtino valstybinės reikšmės miškui;

103) pripažinti niekiniu 2006 m. liepos 20 d. priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo ginčo sklypas buvo perduotas pirkėjams – atsakovams, dalyje dėl 0,14 ha ploto žemės sklypo, priskirtino valstybinės reikšmės miškui;

114) įpareigoti N. P. ir H. P. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), dalį, kurią sudaro 0,14 ha plotas, priskiriamas valstybės miškui, esančią ( - );

125) įpareigoti A. G. grąžinti N. P. ir H. P. dalį kainos, gautos 2007 m. gegužės 22 d. ginčo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, proporcingą išreikalaujamai iš N. P. ir H. P. žemės sklypo daliai.

13Nurodė, jog 2006 m. sausio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-3523 atsakovei A. G. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 1,41 ha žemės sklypą, esantį ( - ). Minėto sprendimo pagrindu Vilniaus miesto savivaldybėje ( - ) A. G. vardu suformuotas 0,66 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kuriame yra 0,14 ha valstybinės reikšmės miško. Tai patvirtina Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. rugsėjo 4 d. pažyma Nr. TA 0809-16533 bei šios tarnybos pateiktas valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas. Nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimas, perduodant valstybinės reikšmės miškus, yra negalimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis numato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2003 m. balandžio 24 d. red.) 4 straipsnio 4 dalyje. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2002 m. spalio 25 d. red.) 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata draudė privačion nuosavybėn įsigyti žemės, priklausančios Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, jog „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje, išskyrus mišką, priskirtą valstybės išperkamam. Pagal šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, valstybės išperkamiems miškams priskiriami valstybinės reikšmės miškai, taip pat miškai, jeigu jie priskirtini miestų miškams. Atsižvelgiant į šias nuostatas, ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 20 d. sprendimas dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės 0,14 ha miško plotą turi būti panaikintas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymų normoms, galiojusioms ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikyta restitucija natūra.

14Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – VAVA) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas yra teisėtas, nes buvo priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, atsižvelgiant į Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu patvirtintą 2000 metais parengtą žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame suformuotas žemės sklypų ribas, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, projektą suderinus su Vilniaus miškų urėdija. Ginčo žemės sklypas buvo suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Be to, ginčijant Vilniaus apskrities viršininko sprendimą dėl nuosavybės teisių į dalį žemės sklypo atkūrimo, turi būti nurodyta konkreti jo buvimo vieta, nes, priešingu atveju, jo įvykdymas nebūtų galimas.

15Atsakovė A. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog ginčo žemės sklype yra tik pavieniai menkaverčiai medžiai ir krūmai, kurie neatitinka miškams keliamų reikalavimų (Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), todėl 0,14 ha žemės sklypo plotas negali būti laikomas mišku. Nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo metu (1999– 2006 metais) ir ginčijamų sandorių sudarymo metu ginčo žemės sklypo dalis nebuvo įregistruota Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, taip pat pagal Vyriausybės nutarimą nebuvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. Kadangi atsakovai N. P. ir H. P. yra sąžiningi žemės sklypo įgijėjai, vadovaujantis CK 4.96 straipsniu, ginčo žemės sklypo dalis iš jų negali būti išreikalauta.

16Atsakovai N. P. ir H. P. atsiliepime į ieškinį sutiko, kad, paaiškėjus, jog ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 20 d. sprendimas buvo priimtas pažeidžiant sprendimo priėmimo metu galiojusias imperatyvias įstatymų normas, ginčijami sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais dalyje dėl 0,14 ha ploto žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui, ir taikyta restitucija natūra.

17Tretysis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime su ieškiniu sutiko ir prašė tenkinti ieškinio reikalavimus.

18Tretysis asmuo Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarė R. D. atsiliepime prašė teisme atmesti ieškinio reikalavimus dėl 2006 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-6777 ir 2006 m. liepos 20 d. priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais ginčijamoje dalyje. Nurodė, jog notarinius šių sandorių tvirtinimo veiksmus ji atliko tinkamai, remdamasi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis sandorio sudarymo dieną.

19Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3523 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. G. “ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant valstybei nuosavybės teises natūra į 0,14 ha žemės sklypo dalį, priskirtą valstybinės reikšmės miškui; pripažinti iš dalies niekine 2006 m. birželio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-6777, kuria N. P. ir H. P. nupirko iš A. G. ginčo sklypą dalyje dėl 0,14 ha žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui; pripažinti niekiniu 2006 m. liepos 20 d. priėmimo – perdavimo aktą, dalyje, kurioje 0,14 ha ploto ginčo valstybinės reikšmės miškas perduotas N. P. ir H. P. ; taikyti restituciją natūra, įpareigojant N. P. ir H. P. grąžinti valstybei 0,14 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, turinčiame 0,66 ha ploto, esančiame ( - ); įpareigoti A. G. grąžinti N. P. ir H. P. po 37 800 Lt kiekvienam.

20Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų VAVA ir A. G. argumentus, kad, paduodant pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ginčo žemės sklypas neturėjo miško statuso. Teismas iš trečiojo asmens Aplinkos apsaugos ministerijos pateiktų duomenų nustatė, kad, ruošiant Vyriausybės 2002 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. 2013, Aplinkos apsaugos ministerija organizavo Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų inventorizaciją ir patikslino valstybinės reikšmės miškų plotą iki 2002 m. rugsėjo 30 d. Šių duomenų pagrindu buvo parengta Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, pagal kurią Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtino 13,99 tūkstančių ha valstybinės reikšmės miškų plotą. Teismas iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktų duomenų nustatė, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos ( - ) kvartale yra įregistruotas valstybinio miško sklypas Nr. ( - ), kurio plotas 0,14 ha. Šis sklypas Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir patenka į ginčo sklypą, kurios kadastro Nr. ( - ). Todėl teismas atmetė atsakovų argumentus, kad ginčo sklype auga pavieniai medžiai ir menkaverčiai krūmynai, ir kad miškas galėjo užaugti per užsitęsusį žemės grąžinimo laikotarpį. Teismas sprendė, kad ginčo sklype esantis miškas atitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintą valstybės išperkamų miškų teisinį statusą. Todėl nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį negalėjo būti atkuriamos. Kadangi toks žemės grąžinimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. 2.4-01-3523 ginčijamoje dalyje turi būti panaikintas, o taip pat panaikinti vėlesni šio žemės sklypo perleidimo sandoriai dalyje dėl 0,14 ha žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui. Pripažinus sandorius negaliojančiais, taikytinos CK 1.80 straipsnyje numatytos sandorio negaliojimo pasekmės – šalių atstatymas į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Taikant restituciją, atsakovams N. P. ir H. P. grąžintina suma, skaičiuojama nuo jų atsakovei A. G. sumokėtos sumos. Teismas sprendė, kad šie atsakovai negali būti pripažinti sąžiningais įgijėjais CK 4.96 straipsnio prasme, kadangi išimtinę valstybės teisę į valstybinius miškus numato Konstitucija (47 straipsnio 4 dalis), o ginčo atveju miško plotas buvo pažymėtas Miškų kadastre. Teismas atmetė kaip nepagrįstą VAVA argumentą, kad valstybinės reikšmės miško plotas, kuris tik iš dalies patenka į ginčo sklypus, prieš kreipiantis į teismą turėjo būti suformuotas kaip atskiras sklypas, atlikus jo geodezinius matavimus. Nurodė, kad ginčo dalykas šioje byloje yra nuosavybė teisės klausimai. Geodeziniai matavimai, teisme išsprendus nuosavybės teisės klausimą, gali būti atlikti pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos schemą, pagal kurią ginčo ploto ribos yra aiškiai apibrėžtos.

21Atsakovas VAVA apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

221. Nuosavybės teisių atkūrimas į ( - ) kaimo teritorijoje iki nacionalizacijos turėtą žemę pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, kadangi ( - ) kaimo dalies teritorija Vilniaus miestui buvo priskirta tik 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“. Teismas nepagrįstai teigia, kad visa miško žemė, esanti miesto teritorijoje, savaime yra priskiriama miestų miškams ir nepagrįstai nenagrinėjo VAVA argumentų, kad ginčo teritorijoje nuosavybės teisės turi būti atkuriamos kaip kaimo vietovėje.

232. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, kadangi netyrė visų pateiktų įrodymų, nepasisakė dėl šioje byloje pateiktų teritorijų planavimo dokumentų, argumentuotai nenurodė, kodėl atmetami VAVA argumentai. Teismas neįvertino, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai (žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimas, jo patvirtinimas, žemės sklypo ribų paženklinimas vietovėje, kadastro duomenų parengimas ir kt.) yra tarpusavyje susiję ir sukelia teisines pasekmes tolimesniems etapams. Ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo buvo nustatytos ginčo žemės sklypo ribos. Projektuojant žemės sklypus ( - ) kaimo teritorijoje, buvo vadovaujamasi Vyriausybės 1998 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka. Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo derinamas su kitomis atsakingomis institucijomis, tarp jų ir su Vilniaus miškų urėdija, kuri jokių pastabų nepateikė (2000 m. rugsėjo 1 d. suderinta su Vilniaus miškų urėdijos privačių miškų tarnybos viršininku). Todėl būtent Vilniaus miesto miškų urėdijos netinkamas jai pavestų funkcijų vykdymas turėjo lemiamos reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo priėmimui. Teismas turėjo išsiaiškinti, kodėl ši institucija netinkamai atliko savo funkcijas, kas už tai atsakingas, tačiau tinkamai neištyrė visų bylos aplinkybių, tuo pažeisdamas CPK 270 straipsnį.

243. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir jo patvirtinimo metu galiojo 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatymas Nr. I-671. Pagal šio įstatymo 5 ir 6 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti miestų miškų grupei. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo.

254. Teismas sprendimu neišsprendė problemos dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendimu suformuoto ir privačiam asmeniui perduoto sklypo ribų, o dar svarbiau – dėl ieškovų nurodomo valstybinės reikšmės miškų ribų. Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti duomenys apie ginčo žemės sklype esantį valstybinės reikšmės mišką nesutampa su Nekilnojamojo turto registro esančiais duomenimis, pagal kuriuos ginčo žemės sklype nėra miško žemės ploto. Teismas neatsižvelgė, kad nagrinėjamoje byloje nėra paneigta Nekilnojamojo turto registre įrašytų duomenų teisingumo prezumpcija. Be to, Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktose schemose valstybinės reikšmės miško plotas pažymėtas nenurodant miško ploto ribų posūkių taškų ir riboženklių koordinačių valstybinėje koordinačių sistemoje, nėra pateikta duomenų apie ginčo miško ploto ribų paženklinimą vietovėje.

265. Teismas netinkamai suformulavo sprendimo rezoliucinę dalį, kadangi nurodė, jog ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą naikina dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant valstybei nuosavybės teises natūra į 0,14 ha žemės sklypo dalį, priskirtą valstybinės reikšmės miškui. Tačiau nuosavybės teisės valstybei natūra negali būti grąžintos. Be to, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje netinkamai suformuluota rezoliucinės dalies ketvirta pastraipa, kuri turėtų būti tikslinama, tinkamai nurodant atsakovo H. P. pavardę.

27Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo VAVA apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško kaip prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms, kurios galiojo šio sprendimo priėmimo metu. Kadangi vieta, kurioje yra ginčo žemės sklypas, tiek žemės reformos projekto rengimo, derinimo, patvirtinimo metu, tiek ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje, miškas, patenkantis į ginčo sklypą, vadovaujantis Mišių įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, laikomas miesto mišku, kurį pagal teisės aktus įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama. Ta aplinkybė, kad Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 buvo priimtas po žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, neturi teisinės reikšmės, kadangi sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti priimami vadovaujantis jų priėmimo dieną galiojančiais teisės aktais. Šioje byloje teisiškai reikšminga yra tik tai, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas buvo priimtas po šio Vyriausybės nutarimo priėmimo ir atsakovui VAVA buvo žinoma, kad ginčo sklype esama valstybinės reikšmės miško, tuo labiau, kad Aplinkos ministerija buvo pateikusi minėtu nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas ir sąrašus. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimas negali būti panaikintas, kol nėra panaikintas administracinis aktas, kurio pagrindu jis yra priimtas, t. y. kol nėra panaikintas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Pagrindą panaikinti neteisėtą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, visų pirma, sudaro jo prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Tik Vilniaus apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Nei žemės reformos žemėtvarkos projektas, nei kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukelia tokių teisinių pasekmių ir nesukuria Vilniaus apskrities viršininkui pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jei tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Konkretų mišką priskyrus valstybinės reikšmės miškams, atitinkamai turėjo būti taisomas apskrities viršininko sprendimu patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Suderinimas su Vilniaus miškų urėdija nešalina Vilniaus apskrities viršininko sprendimo neteisėtumo. Miškai yra ne Nekilnojamojo turto kadastro objektas, bet Miškų kadastro objektas. Miškų kadastro tvarkytojas yra Valstybinė miškotvarkos tarnyba, todėl jos pateiktais duomenimis apie miško buvimą ginčo žemės sklype ir reikia vadovautis. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota nedviprasmiškai ir aiškiai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien tik formaliais pagrindais.

28Atsakovai N. P. ir H. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

29Tretysis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30Apeliacinis skundas atmestinas.

31Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

32CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinės tik tuos klausimus, kuriuos apeliantas ginčija savo apeliaciniame skunde.

33Pagal Konstitucijos 47 straipsnį ir Miškų įstatymą, valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė. Pagal nuosavybės grąžinimo įstatymų nuostatas, miškas ir žemė yra savarankiškos nekilnojamojo turto rūšys, kurių nuosavybės teisių atkūrimo pagrindai ir tvarka skiriasi.

34Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme atskirai reglamentuoti žemės ir miško išpirkimo atvejai bei sąlygos (įstatymo 12 straipsnis). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojamas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimas, o šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimas į mišką, kaip ypatingą objektą, nepriklausomai nuo to, kur jis yra, taip pat ir mieste, be to, įstatymo 6 ir 13 straipsniuose įtvirtinti pažeistų nuosavybės teisių į mišką atkūrimo pagrindai, tvarka, išpirkimas ir kiti klausimai. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad tokiu atveju gali būti atkurta ir nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką. Pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, kuris nustato atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., natūra negali būti grąžinama, jeigu ji yra priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai. Beje, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 4 punkte įtvirtinta taisyklė, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams ir miško parkams.

35Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad žemės sklype, esančiame Vilniaus miesto teritorijoje, dėl kurio priimtas VAVA ginčijamas sprendimas, yra 0,14 ha valstybinės reikšmės miško. Kaip minėta, įstatymas draudžia natūra atkurti nuosavybę į miškus, esančius miesto teritorijoje.

36Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise; toks miškas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybės išperkamas turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/09).

37Taigi nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrįstai teigia, jog nuosavybės teisių į miesto teritorijoje turėtą žemę, kurioje yra miškas, atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį.

38Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, kadangi netyrė visų pateiktų įrodymų, nepasisakė dėl šioje byloje pateiktų teritorijų planavimo dokumentų, argumentuotai nenurodė, kodėl atmetami VAVA argumentai.

39Teismo priimtas sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas, atitikti įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus, turi būti paremtas teismo posėdyje ištirtais įrodymais bei aplinkybėmis ir tinkamai motyvuotas, jame turi būti išdėstytos įrodymų tyrimo pagrindu padarytos išvados apie tai, ar reikšmingos bylai aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) yra nustatytos ar nenustatytos (CPK 260 straipsnio 2 dalis, 263, 268, 270 straipsniai). Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

40Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai, pagal CPK taisykles įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai), teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso teisės normas (tarp jų ir aukščiau nurodytas) bei materialinį įstatymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, iš dalies patenkindamas ieškinį teismo sprendime nurodytais motyvais, kurie atitinka ir CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teismas savo sprendime turi argumentuoti teisiškai reikšmingas sprendimo aplinkybes, o ne visas aplinkybes kurias nurodo šalys. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, kadangi neįvertino, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas, neišsiaiškino, kodėl Vilniaus miškų urėdija netinkamai atliko savo funkcijas, kas už tai atsakingas.

41Nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi vykti pagal sprendimo (kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės) priėmimo metu galiojusias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-438/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1189/2009).

42Pagal Konstitucijos 47 straipsnį ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, o prie valstybinės reikšmės miškų priskirti ir miestų miškai (įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2004 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostatomis, miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat miestų miškams ir miško parkams, iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį (įstatymo 6 straipsnio 2, 4 dalys, 13 straipsnio 1, 3 punktai, 13 straipsnio 4 punktas), t. y. nuosavybės teisių atkūrimo būdu jie neperduodami privačion nuosavybėn. Įstatymo nuostata, draudžianti natūra atkurti nuosavybę į miškus, kurie yra priskirti miestų miškams, buvo nustatyta dar 1992 metais įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija). Tokiu būdu viešasis interesas į miestų miškus egzistavo nuo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso atsiradimo.

43VAVA 2006 m. sausio 20 d. „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. G. “ buvo priimtas po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėta ginčo teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui.

44Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

45Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. rugsėjo 4 d. pažymos Nr. TA0809-16533 duomenimis nustatyta, kad 0,66 ha ploto žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - )), grąžintame A. G. , yra 0,14 ha miško.

46Apelianto argumentas, kad byloje nesutampa Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys su Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras, kuris apima visumą duomenų apie miškus, yra numatytas Miškų įstatymu. Įgyvendinant Miškų įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatai (toliau - Nuostatai) numato, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą sudaro miško masyvų duomenų bazė, suformuota naudojantis sklypų duomenų baze, sudaryta valstybinės miškų inventorizacijos duomenų pagrindu. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro objektas – Lietuvos Respublikos miškai, šio kadastro tvarkymo įstaiga – Valstybinė miškotvarkos tarnyba (Nuostatų 4,7,15 punktai). Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro sąveika su kitais valstybės registrais ir kadastrais apibrėžta Miškų valstybės kadastro nuostatų V skyriuje (38-41 punktai). Pagal Nuostatų 38 punktą, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras tvarkomas naudojantis kitų valstybės registrų ir kadastrų duomenimis, tarp jų Nekilnojamojo turto registro (sklypo naudojimo būdas ir pobūdis), Nekilnojamojo turto kadastro (valdų ribos, kadastro vietovių ir kadastro vietovių blokų ribos) (Nuostatų 38.2. 38.3 punktai). Minėtas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad tvarkant Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis yra naudojami Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau, atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai nereiškia, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi. Kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėjant bylą turi būti atsižvelgiama į faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1189/2009).

47Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektais gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai. Taigi CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas miško plotams – kad jie būtų apibrėžti, o tam būtini kriterijai yra miško ploto dislokacija tam tikroje teritorijoje ir jo dydis. Nagrinėjamoje byloje skundžiamame apygardos teismo sprendime (kuriuo panaikintos administracinio sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės mišką ir pirkimo-pardavimo sutarties bei priėmimo-perdavimo akto dalys bei, taikant restituciją, miškas grąžintas valstybei) nurodyti abu pirmiau įvardyti miško konkretizavimo kriterijai; sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta valstybei grąžinamo miško dislokacija ir dydis (Vilniaus miesto savivaldybėje, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), dalyje dėl 0,14 ha žemės sklypo priskirto valstybinės reikšmės miškui), ir nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka CK 1.109 straipsnio reikalavimų.

48Apelianto teigimu teismas netinkamai suformulavo sprendimo rezoliucinę dalį, kadangi nuosavybės teisės valstybei natūra negali būti grąžintos. Šis argumentas teisingas, tačiau jis nekeičia ginčo sprendimo esmės. Nuosavybės teisės turi būti grąžintos tai teisiškai įtvirtinant, o ne perduodant teises natūra.

49Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė: „Pripažinti niekiniu 2006 07 20 priėmimo – perdavimo aktą, dalyje, kurioje 0,14 ha ploto ginčo valstybinės reikšmės miškas perduotas N. P. ir Henrikui.“ Todėl pagrįstas apelianto argumentas, kad netinkamai suformuluota sprendimo rezoliucinės dalies ketvirta pastraipa, kuri turėtų būti tikslinama, tinkamai nurodant atsakovo H. P. pavardę. Ši klaida ištaisytina patikslinant sprendimą ir nurodant H. P. pavardę.

50Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

Nutarė

51Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

52Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimo rezoliucinės dalies ketvirtą pastraipą, nurodant atsakovo H. P. pavardę.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei ir Dianai Lavrinovičiūtei,... 3. dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorui Nijolei Žimkienei,... 4. atsakovės atstovui advokatui Leonui Zelvarui... 5. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 6. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 7. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą,... 8. 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 20 d. sprendimą... 9. 2) pripažinti niekine 2006 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr.... 10. 3) pripažinti niekiniu 2006 m. liepos 20 d. priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo... 11. 4) įpareigoti N. P. ir H. P. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo... 12. 5) įpareigoti A. G. grąžinti N. P. ir H. P. dalį kainos, gautos 2007 m.... 13. Nurodė, jog 2006 m. sausio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr.... 14. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – VAVA) su... 15. Atsakovė A. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog... 16. Atsakovai N. P. ir H. P. atsiliepime į ieškinį sutiko, kad, paaiškėjus,... 17. Tretysis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime su ieškiniu sutiko ir prašė... 18. Tretysis asmuo Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarė R. D. atsiliepime... 19. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino... 20. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų VAVA ir A. G. argumentus, kad,... 21. Atsakovas VAVA apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m.... 22. 1. Nuosavybės teisių atkūrimas į ( - ) kaimo teritorijoje iki... 23. 2. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, kadangi netyrė visų... 24. 3. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir jo patvirtinimo metu... 25. 4. Teismas sprendimu neišsprendė problemos dėl nuosavybės teisių atkūrimo... 26. 5. Teismas netinkamai suformulavo sprendimo rezoliucinę dalį, kadangi... 27. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundą... 28. Atsakovai N. P. ir H. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus... 29. Tretysis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 30. Apeliacinis skundas atmestinas. ... 31. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios... 32. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo... 33. Pagal Konstitucijos 47 straipsnį ir Miškų įstatymą, valstybinės... 34. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo... 35. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad žemės sklype, esančiame Vilniaus... 36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nustačius, jog... 37. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrįstai teigia, jog nuosavybės... 38. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas pažeidė CPK 270... 39. Teismo priimtas sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas, atitikti... 40. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei... 41. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi vykti pagal sprendimo (kuriuo... 42. Pagal Konstitucijos 47 straipsnį ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį,... 43. VAVA 2006 m. sausio 20 d. „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo... 44. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant... 45. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. rugsėjo... 46. Apelianto argumentas, kad byloje nesutampa Nekilnojamojo turto kadastro ir... 47. Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektais gali būti... 48. Apelianto teigimu teismas netinkamai suformulavo sprendimo rezoliucinę dalį,... 49. Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė: „Pripažinti niekiniu 2006... 50. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 2... 51. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti iš esmės... 52. Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimo...