Byla 2S-1701-603/2012
Dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nutarties, kuria atsisakyta skirti M. B. priverstinį gydymą vienam mėnesiui VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nutarties, kuria atsisakyta skirti M. B. priverstinį gydymą vienam mėnesiui VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre.

2Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras kreipėsi į teismą, prašydamas skirti priverstinį stacionarinį gydymą M. B. vienam mėnesiui. Nurodė, kad M. B. yra neįgalus nuo gimimo, ryškiai sulėtinto psichomotorinio vystymosi, 4-5 metų vaiko asmenybės išsivystymo. Jam taikomas palaikomasis gydymas pensione, dėl patologinio elgesio vieną kartą gydytas RVPL. M. B. paskutinį mėnesį atsisakė vartoti vaistus, palaipsniui tapo piktesnis, ėmė kelti ranką personalo bei gyventojų atžvilgiu, stebimas elgesio pablogėjimas defekto fone, mąstymo, valios, emocijų sferose. Gydytojų nuomone, pacientui reikalingas stacionarinis gydymas, kuris galėtų pagerinti jo būklę. Prašė išduoti leidimą jo priverstiniam hospitalizavimui dėl to, kad pacientas yra neveiksnus.

  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. birželio 27 d. nutartimi prašymą atmetė. Teismas pažymėjo, jog nėra įrodymų, kad M. B. savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei. Akcentavo, kad vien asmens neveiksnumas nesudaro pagrindo jo priverstiniam gydymui, todėl sprendė, jog M. B. priverstiniam gydymui nėra nustatytos visos įstatyme įtvirtintos priverstinio hospitalizavimo sąlygos.

  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6Pareiškėjas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą tenkinti ir skirti M. B. priverstinį gydymą vienam mėnesiui Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Pažymi, jog teismas, spręsdamas dėl teismo leidimo išdavimo neveiksnaus asmens priverstinei hospitalizacijai neturėtų vertinti sunkios psichikos ligos ir realios grėsmės kaip būtinų sąlygų hospitalizacijai, t. y. šias sąlygas kaip būtinas vertinti tik sprendžiant dėl priverstinės hospitalizacijos veiksnaus asmens. Mano, kad aiškinant priešingai, susiklosto situacija, kad neveiksnus asmuo gali gydytis psichiatrijos įstaigoje tik tada, kai kelia grėsmę sau ir aplinkiniams. Laukiant, kol neveiksnaus asmens būklė pablogės iki tokio lygio, kai asmuo ims kelti grėsmę sau ar aplinkiniams ir tik tada kreipiantis į teismą dėl leidimo jo gydymui stacionare, yra pažeidžiama asmens teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Pažymi, jog kadangi neveiksnus asmuo negali išreikšti sutikimo dėl jo gydymo, jis taip pat negali išreikšti ir atsisakymo, todėl Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnis neturėtų būti taikomas.

7Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuoto asmens M. B. atstovas prašė atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8Atskirasis skundas atmestinas.

9Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

10CK 2.26 straipsnio 4 dalis nustato, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dvi paras, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 28 straipsnyje nustatyta, kad esant šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms (asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei), pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti.

11Apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto atsisakymo skirti priverstinį gydymą M. B.. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad suinteresuoto asmens diagnozė – vidutinis protinis atsilikimas su elgesio sutrikimais, reikalaujančiais dėmesio ir gydymo, neįrodo, kad šis asmuo savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia išvada, kadangi įstatymo leidėjas nustatė, kad asmens priverstinis gydymas leidžiamas, kai yra nustatomos dvi būtinos sąlygos, t. y. kad asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, jog jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai ir gyvybei (CK 2.26 straipsnio 4 dalis, PSPĮ 27 straipsnis). Apeliantas įrodinėja, kad PSPĮ nereglamentuoja neveiksnaus asmens hospitalizacijos, nors neveiksniam asmeniui negalint išreikšti sutikimo ar atsisakymo dėl paguldymo į psichiatrijos įstaigą, įstatyme turėtų būti nustatytas atskiras reglamentavimas, todėl teismas, spręsdamas dėl teismo leidimo išdavimo neveiksnaus asmens priverstinei hospitalizacijai neturėtų vertinti sunkios psichikos ligos ir realios grėsmės kaip būtinų sąlygų hospitalizacijai, t. y. šias sąlygas kaip būtinas vertinti tik sprendžiant dėl priverstinės hospitalizacijos veiksnaus asmens. Mano, kad aiškinant priešingai, susiklosto situacija, kad neveiksnus asmuo gali gydytis psichiatrijos įstaigoje tik tada, kai kelia grėsmę sau ir aplinkiniams. Apeliantas teisus teigdamas, jog PSPĮ atskirai nereglamentuoja situacijos dėl neveiksnaus asmens priverstinės hospitalizacijos, tačiau šiuos santykius reglamentuoja CK 2.26 straipsnio 4 dalis, numatanti, kad jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dvi paras, gali duoti asmens globėjas. Kaip nustatyta byloje, į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 1 vyrų skyrių M. B. buvo pristatytas 2012 m. birželio 25 d. 14.42 val., taigi preziumuotina, kad globėjo sutikimas buvo duotas. Tačiau tam, kad nebūtų pažeidžiamos asmens teisės, įstatymų leidėjas būtent ir nustatė dvi būtinas sąlygas priverstinei hospitalizacijai, t. y. sunki psichinė liga ir reali grėsmė sveikatai ar gyvybei. Byloje yra duomenų, iš kurių galima būtų preziumuoti, kad M. B. gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, tačiau šie duomenys yra grindžiami tik apelianto pažyma ir išrašu iš medicininių dokumentų (b. l. 8-9), o ne globėjo, liudytojų parodymais. Be to, pats apeliantas pripažįsta, kad M. B. neserga sunkia psichikos liga, tačiau įrodinėja, kad yra daug psichikos ligų, kurias tikslinga gydyti stacionare. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, byloje turi būti pateikta aiški psichiatro pozicija dėl ligos sunkumo, pavojingumo, o kadangi nagrinėjamu atveju apeliantas apsiriboja tik konstatavimu, kad tam tikras ligas rekomenduotina gydyti stacionariu būdu, teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad priverstinis gydymas yra būtinas. Teismo vertinimu, pagal surinktus duomenis suinteresuotam asmeniui užtenka gydymo globos įstaigoje. Be to, PSPĮ 28 straipsnis nustato, kad jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Taigi preziumuotina, kad šio atskirojo skundo nagrinėjimo metu M. B. nebuvo priverstinai gydomas. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) nėra duomenų, kad būtų vėl kreiptasi dėl šio asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, apeliantas papildomai jokių duomenų, kad nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iki atskirojo skundo išnagrinėjimo būtų pasikeitusi faktinė situacija ir M. B. atitiktų įstatyme nustatytų sąlygų visumą, reikalingą priverstiniam gydymui, nepateikė, todėl tenkinti atskirojo skundo jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad toks klausimo išsprendimas pareiškėjui neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, jeigu bus nustatyta PSPĮ 27 ir 28 straipsnių bei CK 2.26 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų visuma.

12Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė priverstinio hospitalizavimo ir gydymo taikymą reglamentuojančias proceso teisės nuostatas, todėl konstatuoja, jog teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto 1apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

13Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

Nutarė

14Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai