Byla A-556-2111-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų

2D. J., R. K. ir M. K. apeliacinį skundą ir A. T., Ž. T. pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. T., Ž. T., D. J., R. K. ir M. K. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjai D. J., R. K., M. K., A. T., Ž. T. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (T 1, b. l. 3-12), kuriame prašė įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją sudaryti su jais sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo (žemės sklypo unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - )).

6Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 12 d. sprendimu (T 1, b. l. 100-104) pareiškėjų skundą patenkino iš dalies ir įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją prašymą su pareiškėjais sudaryti sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypo (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis

7Nr. ( - ), ( - )), esančio ( - ), išnagrinėti iš naujo ir dėl prašymo priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2006 m. rugsėjo 8 d. raštu suformuluotas aktas - atsisakymas su pareiškėjais sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus pareigų ir teisių perdavimo neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

8Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi (T 1, b. l. 160-165) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo rašte yra nurodytos faktinės aplinkybės bei išdėstyti tam tikri teisiniai argumentai dėl kurių yra netenkinamas prašymas leisti rengti detalųjį planą ir sudaryti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, kas iš esmės atitinka įstatyminius reikalavimus, kurie yra keliami individualaus administracinio akto turiniui (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).

9Pareiškėjai skunde nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso 8,24 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis adresas ( - ), ( - )), esantis ( - ). Pagrindinė tikslinė šio žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio paskirties žemė (toliau – ir žemės sklypas).

102006 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių, prašydami sudaryti su jais sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, turėdami tikslą parengti žemės sklypo detalųjį planą. Prašyme buvo nurodytas planavimo tikslas – pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę. 2006 m. rugsėjo 13 d. iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos gavo raštą Nr. A33-2627-(4.9), kuriuo atsakovas atsisakė sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo detaliojo planavimo dokumentams rengti. Pareiškėjų manymu, toks Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsisakymas atlikti jos kompetencijai priskirtus viešojo administravimo veiksmus ir trukdymas rengti žemės sklypo detalųjį planą yra neteisėtas ir neatitinka teisinio reguliavimo. Pareiškėjai pažymėjo, kad teisės aktai Vilniaus rajono savivaldybės administracijai nesuteikia teisės spręsti, kuris miško pavertimo kitomis naudmenomis ar pagrindinės tikslinės žemės paskirties keitimo atvejis gali būti laikomas išimtiniu. LR Vyriausybes 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintų Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10 punkte numatyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis keičiama apskrities viršininko sprendimu pagal parengtus ir patvirtintus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektus, žemės konsolidacijos projektus ir detaliuosius planus. Šioje normoje aiškiai nustatyta, kad sprendinius dėl pagrindinės tikslinės žemės paskirties keitimo priima apskrities viršininkas, o ne savivaldybės administracijos direktorius. LR Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu

11Nr. 641 patvirtintoje Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkoje (toliau – ir Tvarka) nustatytos specialios taisyklės, kurių turi būti laikomasi keičiant miško žemės paskirtį. Tvarkos 1 punkte nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Šie interesai derinami rengiant teritorijų planavimo dokumentus ir atliekant viešąjį svarstymą. Iš šios Vyriausybės nutarimo normos darytina akivaizdi išvada, kad atsakovui nesuteikta teisė a priori spręsti, ar konkretus žemės paskirties keitimo atvejis yra išskirtinis. Tai išsiaiškinama detaliojo planavimo procedūros metu. Pareiškėjų manymu, atsakovas nepagrįstai vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi. Atsakovo cituojama Teritorijų planavimo įstatymo nuostata negali būti taikoma šiuo atveju, kadangi savo žemės sklype jie neplanuoja vykdyti jokių aukštybinių pastatų statybos ar infrastruktūros objektų plėtros. Pareiškėjai nurodė, kad jei atsakovas mano, jog šiuo atveju yra būtina rengti specialų teritorijos planą, tai vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 13 straipsniu, 14 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 15 straipsnio 3 dalimi ji pati privalo parengti tokį teritorijos planavimo dokumentą. Pareiškėjai nurodė, kad žemės sklype planuojamo rengti detaliojo plano tikslai neprieštarauja nei galiojantiems bendrųjų ar specialiųjų planų sprendiniams, nei kitų teisės aktų reikalavimams. Tai, kad prašymo padavimo metu nepatvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės bendrasis planas ar specialusis planas, neturi įtakos miško sklypo paskirties keitimui, kadangi toks paskirties keitimas yra leidžiamas ir nesant patvirtintų bendrųjų ar specialiųjų planų. Paaiškino, kad jokiems galiojantiems teisės aktams būsimo detaliojo planavimo tikslai neprieštarauja ir jokių teisinių nuostatų nepažeidžia. Todėl Vilniaus rajono savivaldybės administracija neturi jokio teisinio pagrindo atsisakyti pradėti detaliojo planavimo procedūros ir perduoti jiems detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas. Pareiškėjai pažymėjo, kad nuostatą, kad nesant teisinių kliūčių detaliojo plano rengimui atsakovas turi sudaryti sutartį su pareiškėju dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT).

12Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (T 1, b. l. 46-50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13Atsakovas nurodė, kad šioje byloje atsakovas verčiamas įpareigoti atlikti veiksmus, kurie yra priešlaikiniai, todėl negalimi dėl to, jog neatlikti kiti teisės aktuose numatyti būtini veiksmai, neparengti kiti privalomi dokumentai, reikalingi parengti iki detalaus planavimo pradžios. Atsakovas pažymėjo, kad kol nėra parengtas Vilniaus rajono savivaldybės bendrasis planas, savivaldybės tarybos pritarimas žemės paskirties keitimui negautas, perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų pareiškėjams Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius negali, todėl ir įpareigojimas jį tai atlikti bus neteisėtas. Atsakovas pažymėjo, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais. Kiekvienas miško žemės keitimo kitomis naudmenomis atvejis privalo būti išimtis, o ne taisyklė. Galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės kitoms institucijoms už savivaldybę nuspręsti dėl kiekvieno konkretaus atvejo išskirtinumo. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamas atvejis nelaikytinas išimtiniu. Atsakovo nuomone, pareiškėjai neteisingai aiškina LR Vyriausybės

142002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 papunktį. Atsakovas pažymėjo, kad šios nuostatos plečiamai aiškinti negalima, ir tik nesant vienintelių specialiųjų planavimo dokumentų – miškotvarkos projektų, galima miško žemę paversti kitomis naudmenomis. Kadangi Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 papunktyje kalbama tik apie vieną specialiųjų planų rūšį – miškotvarkos projektus, iš to darytina išvada, jog kitus specialiuosius planus, nurodytus Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi ir 16 straipsniu, privaloma ir būtina rengti visais atvejais, ypač jei nėra parengto bendrojo plano, ar sklype ruošiamasi statyti gyvenamąjį namą. Atsakovas pažymėjo, kad pageidaudami keisti žemės sklypo paskirtį, pareiškėjai privalo derintis prie visos tos vietovės bendruomenės interesų, kuriems taip pat atstovauja ir Vilniaus rajono savivaldybė, todėl į savivaldybės argumentus privaloma įsiklausyti, o jos teisėti reikalavimai privalo būti vykdomi.

15Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (T 1, b. l. 77–78) nurodė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalį detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius tarybos pavedimu. Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numato, jog keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų kvartalų ar gyvenamųjų namų grupių statybai galima tik tais atvejais, kai tai yra numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose, o tai nepriklauso VAVA kompetencijai.

16II.

17Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 25 d. sprendimu (T 2, b. l. 9-13) pareiškėjų skundą atmetė.

18Teismas nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso 8,24 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas ( - ), unikalus Nr. ( - ). Siekdami pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pareiškėjai 2006 m. rugpjūčio 7 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją leisti rengti šio žemės sklypo detaliojo plano projektą ir sudaryti su jais sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, planavimo tikslas jame nurodytas miško ūkio paskirties žemės keitimas į kitos paskirties žemę, nedetalizuojant kokių tikslų šiuo keitimu siekiama. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2006 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. A33-2627-(4.9) pareiškėjų prašymą atsisakė tenkinti. VĮ „Vilniaus miškų urėdija“ raštu Nr. I-1729 paaiškino, kad žemės sklypą sudaro ( - ) girininkijos 49 kvartalo 1–6 sklypai, kurie yra priskirti IV miškų grupei – ūkiniams miškams, kurių funkcinė paskirtis yra tiekti medieną, laikantis aplinkosaugos reikalavimų ir nenualinant miškų, valyti orą, palaikyti gruntinių vandenų lygį. Ginčas kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsisakymo tenkinti pareiškėjų prašymą sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjų siekiamo vykdyti planavimo tikslas – pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties. Teismas vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi (2006-06-08 įstatymo redakcija, galiojusi ir atsakovo 2006-09-08 sprendimo priėmimo metu), LR Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 1 punktu, 7.2 punktu (redakcija galiojusi nuo 2004-05-29 iki 2007-01-19), padarė išvadą, jog turi būti nustatytos visos privalomos teisės normoje įvardintos sąlygos tam, kad būtų galima perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei sudaryti sutartį, t. y.: 1) numatoma keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį; 2) keitimui turi pritarti savivaldybės taryba; 3) toks keitimas turi neprieštarauti galiojantiems savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendriesiems ar specialiesiems planams, Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Teismo vertinimu, vienos iš sąlygų nebuvimas paneigia savivaldybės teisę sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Nagrinėjamu atveju dėl pirmos sąlygos egzistavimo abejonių nekyla, tačiau administracinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui pritarė savivaldybės taryba ar apskritai šis klausimas buvo nagrinėjamas savivaldybės taryboje. Kartu byloje nėra nustatyta ir trečioji būtina sąlygą, kuriai esant galėtų būti tenkinamas prašymas dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei sutarties sudarymo. Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarimu pripažino, kad Miškų įstatymo

19(2001-04-10 redakcija; Žin., 2001, Nr. 35-1161) 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės

202002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 punktas (2002-05-09 redakcija; Žin., 2002, Nr. 48-1840) prieštarauja Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarime nurodyta, kad negalimas šios normos aiškinimas, esą įstatymo leidėjas tokiu būdu leidžia nustatyti išimtiniais laikytinus miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejus. Toks Konstitucinio Teismo nutarimas ir jame padarytos išvados pašalina bet kokias dvejones dėl viešojo administravimo subjekto pozicijos, užimtos sprendžiant pareiškėjų prašymą dėl detaliojo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo nagrinėjamu atveju. Tokios pozicijos laikosi LVAT (pvz. 2009-12-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2/2009, 2009-12-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-7/2009, 2009-11-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-17/2009 ir kt.). Teismas pažymėjo, kad LVAT nagrinėtos bylos yra analogiškos tiek faktinėmis aplinkybėmis (yra nagrinėjamas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsisakymas sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, kai asmenys siekia pakeisti miškų ūkio žemės sklypo paskirtį į kitą paskirtį), tiek taikytini teisės aktai (jų redakcijos taip pat). Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, bei į Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimą (kuriuo Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, Tvarkos 7.4 punktas buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai), teismas konstatavo, kad pareiškėjų skundžiamas atsakovo atsisakymas tenkinti jų prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo iš esmės yra pagrįstas, t. y. tenkinti pareiškėjų skundą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu yra galiojantis Vilniaus rajono savivaldybės bendrasis planas, šis teismo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis į atsakovą su nauju prašymu sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais.

21III.

22Pareiškėjai D. J., R. K. ir M. K. apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 18-24) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypo (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis adresas ( - ), ( - )), esančio ( - ), savininkams M. K., R. K., A. T., Ž. T., D. J. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

231. Teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnį, t. y. netinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, netaikė normų, kurias turėjo taikyti, neteisingai įvertino aplinkybes.

242. Įstatymų leidėjas 2004 m. rugsėjo 28 d. priėmė Teritorijų planavimo įstatymo 4, 12, 15, 22, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (įsigaliojo 2004 m. spalio 16 d.). Minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista iki tol galiosi Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis ir savivaldybės tarybos sutikimas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui nenumatytas. Pareiškėjai remiasi LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-1874/2005. Įstatymų leidėjui pakeitus Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatą Vyriausybė turėjo suderinti galiojančių poįstatyminių teisės aktų nuostatas. Teismas padarė klaidą, kadangi Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas su Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimais iki šiol nėra suderintas. Akivaizdu, kad šiuo atveju būtina vadovautis aukštesnės galios teisės aktu, t. y. Teritorijų planavimo įstatymu.

253. Byloje nėra ginčo dėl to, jo nagrinėjant pareiškėjų prašymą bei priimant ginčijamą sprendimą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje netgi nebuvo galiojančių bendrųjų ir specialiųjų planų, kurių sprendiniams galėtų prieštarauti pareiškėjų planavimo tikslai. Įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos vienareikšmiškai suteikė pareiškėjams galimybę keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Pareiškėjams kreipiantis į atsakovą galiojantys įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai leido nustatyta tvarka parengus žemės sklypo detalųjį planą, keisti tikslinės žemės naudojimo paskirtį, tačiau ši pareiškėjų teisė galėjo būti realizuota tik Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui sudarius su pareiškėjais sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perleidimo. Pažymėtina, kad prašyme Vilniaus rajono savivaldybės administracijai buvo nurodytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis ginčo situacijoje galima rengti detalųjį planą, nepriklausomai nuo bendrųjų ar specialiųjų planų egzistavimo. Tačiau atsakovas į argumentus neatsižvelgė ir iš principo netgi nesvarstė pateikto prašymo pagrįstumo.

264. Kaip matyti iš daugelio administracinių bylų, pradėtų prieš Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl jos atsisakymo rengti detaliuosius planus ar sudaryti sutartį dėl organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, savivaldybė visiškai neatsižvelgia į LVAT nutartis ir savo atsisakymą pradėti detaliojo planavimo procedūras grindžia tais pačiais motyvais, kuriuos ne kartą paneigė LVAT (2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1874/2005, 2006 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-704/2006, 2006 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-150/2006). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad planuojamo rengti teritorijos detaliojo plano tikslai neprieštarauja nei galiojantiems bendrųjų ar specialiųjų planų sprendiniams, nei kitų teisės aktų reikalavimams. Tai, kad šiuo metu nepatvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės bendrasis planas ar specialusis planas, neturi įtakos pareiškėjams priklausančio sklypo paskirties keitimui.

275. Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarime ne atsitiktinai atkreipė dėmesį į faktą, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies

28(2006 m. birželio 8 d. redakcija) nuostatas savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai turėjo būti parengti iki 2007 m. gruodžio 31 d. Bendrųjų planų parengimo termino nustatymą minėtoje Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoje galima paaiškinti tik kaip įstatymų leidėjo siekį nepažeisti nuosavybės teisės ribojimo sąlygų: remtis įstatymu, įvertinti nustatomų ribojimų būtinumą demokratinėje visuomenėje ir paisyti proporcingumo principo. Tuo tarpu atsakovas keletą metų dirbtinai vilkino Vilniaus rajono bendrojo plano patvirtinimą ir pažeisdamas minėtame Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo straipsnyje nustatytą bendrojo plano parengimo terminą tuo pačiu nesilaikė įstatymų leidėjo nustatytų nuosavybės teisės ribojimo sąlygų. Pareiškėjų skundžiamo akto priėmimo metu keičiant miškų ūkio (3 ir 4 grupės miškuose) žemės paskirtį į kitą paskirtį nei Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija), nei kituose minėto įstatymo straipsniuose nebuvo reikalaujama, kad toks keitimas būtų numatytas bendrajame ar specialiajame plane.

296. LVAT 2007 m. kovo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-253-07 padarė šias išvadas: pirma, kad vienintelė sprendimą, dėl žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo, priimti kompetentinga institucija yra apskrities viršininko administracija; antra, kad detalusis planas yra tik prielaida spręsti žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo klausimą. Vadovaudamasi minėtomis išvadomis teisėjų kolegija konstatavo, kad savivaldybės administracija neturi įstatymo suteiktos kompetencijos spręsti žemės paskirties pakeitimo klausimų. LVAT taip pat nurodė, kad savivaldybės administracija, kaip viešojo administravimo institucija, turi įstatymu nustatytą savo kompetenciją, todėl administravimo subjekto veiksmai, viršijantys įstatyminę jo kompetenciją, pagal viešosios teisės principus yra neteisėti. LVAT pažymėjo, kad galiojantis įstatyminis reglamentavimas nenustato absoliutaus draudimo keisti ūkinės paskirties miško žemės tiksline paskirtį, tai savo nutarime pažymėjo ir Konstitucinis Teismas. Nuostatą, kad nesant teisinių kliūčių detaliojo plano rengimui atsakovas turi sudaryti sutartį su pareiškėju dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, formuluoja ir LVAT (2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2 -1874-05, 2006 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-704/2006, 2006 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-150/2006). Pagaliau detalieji planai nėra priimami automatiškai, tiek juos rengiant, tiek ir svarstant bus derinami visų suinteresuotų subjektų teisėti ir pagrįsti interesai, detalieji planai bus teikiami tvirtinti savivaldybės tarybai arba savivaldybės administracijos direktoriui. Taigi nėra jokių kliūčių užtikrinti jų ir būsimojo bendrojo plano sprendinių atitikimo. Todėl Vilniaus rajono savivaldybės administracija neturi jokio objektyviais kriterijais paremto pagrindo, dėl kurio galėtų atsisakyti sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkams, t. y. pareiškėjams.

30Pareiškėjai A. T., Ž. T. 2010 m. balandžio 12 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos

312006 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypo (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis adresas ( - ), ( - )), esančio ( - ), savininkams M. K., R. K., A. T., Ž. T., D. J.

32Pareiškėjai pareiškime dėl pridėjimo prie apeliacinio skundo nurodo iš esmės tuos pačius argumentus išdėstytus pareiškėjų D. J., R. K. ir M. K. apeliaciniame skunde.

33Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 37-39) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą bei pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atmesti.

34Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimą, teismų praktiką atitinkamų kategorijų bylose (LVAT 2009-12-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2/2009, 2009-11-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-17/2009 ir kt.) pareiškėjų skundžiamas atsakovo atsisakymas tenkinti jų prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo iš esmės yra pagrįstas, t. y. tenkinti pareiškėjų skundą nėra pagrindo.

35Teisėjų kolegija

konstatuoja:

36IV.

37Apeliacinis skundas atmestinas.

38Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi atsakovo 2006 m. rugsėjo 8 d. dokumento surašymo metu) buvo numatyta, kad savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui.

39Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtino Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašą. Pagal Aprašo 1 punktą šis Aprašas reglamentuoja detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų žemės sklypų valdytojui ar naudotojui perdavimo ir sutarčių dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sudarymo tvarką ir sąlygas. Aprašas privalomas savivaldybės administracijos direktoriui ir žemės sklypų valdytojams ir naudotojams (Aprašo 2 p).

40Vadovaujantis Aprašo 13 punktu savivaldybės administracijos direktorius per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo dienos išnagrinėja pateiktą medžiagą, priima sprendimą dėl sutarties sudarymo ir apie tai praneša raštu pareiškėjui, nurodydamas sutarties pasirašymo vietą ir laiką. Sutartis turi būti sudaroma per vieną mėnesį nuo sprendimo sudaryti ją priėmimo dienos. Jeigu prašymas netenkinamas, pareiškėjui per 10 darbo dienų nuo sprendimo dėl sutarties nesudarymo priėmimo dienos pateikiamas motyvuotas atsakymas. Šios taisyklės interpretavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia teigti, kad tenkinant prašymą dėl sutarties sudarymo turi būti priimtas sprendimas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, ją sudaryti, o esant neigiamam atsakymui jis taip pat turi būti išreikštas sprendimo (plačiąja prasme) forma, iš kurio arba iš vėliau 10 dienų laikotarpyje gauto motyvuoto atsakymo būtų galima matyti atsisakymo sudaryti sutartį priežastis bei kokia pastarojo sprendimo apskundimo tvarka. Savivaldybės administravimo subjektas turi elgtis taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t.y. paisyti jam privalomai nustatyto elgesio modelio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1367/2009).

41Kaip matyti iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2006 m. rugsėjo 8 d. dokumento, atsisakymas sudaryti sutartį dėl teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo buvo nulemtas nebuvimu jokių išskirtinių aplinkybių dėl ko miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis (Miškų įstatymo 11 str. 1 d.), taip pat nesant parengtam bendrajam planui. Dokumente suprantamai išreikšta visuomeninių santykių esmė, subjektai dalyvaujantys šiuose santykiuose, aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas, t.y. atsisakymo sudaryti sutartį motyvai išdėstyti pakankamai aiškiai. Nurodyta ir priimto sprendimo apskundimo tvarka (T 1, b.l. 13). Vadinasi, Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų ir formuojamos administracinių teismų praktikos iš esmės buvo laikytasi.

42Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A756-620/2008; procesinio sprendimo kategorija 14.3(S)) buvo vertinamas ir tikrinamas bylai aktualus aspektas – savivaldybės diskrecijos teisės sudaryti sutartį dėl teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, kur pažymėta, jog “Aprašo 3 punktas nustato, kad savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymu ir Aprašu, gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tokiu teisiniu reguliavimu numatyta galimybė perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas visiškai nereiškia viešojo administravimo subjekto teisės rinktis, ar sudaryti tokio pobūdžio sutartį, ar ne. Žemės sklypų valdytojo ar naudotojo prašymas bei teisės aktuose įtvirtintos sąlygos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisėms ir pareigoms perduoti sukuria savivaldybės administracijos direktoriui pareigą sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Kitoks normų aiškinimas prieštarautų viešosios teisės principams (2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-47/2008)”.

43Jau buvo pažymėta, kad atsisakymas inter alia buvo nulemtas Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, kur nurodyta, jog miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais (pareiškėjų atvejis nelaikytas išimtiniu), Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.

44Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarimu pripažino, kad Miškų įstatymo

45(2001-04-10 redakcija; Žin., 2001, Nr. 35-1161) 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės

462002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 punktas (2002-05-09 redakcija; Žin., 2002, Nr. 48-1840) prieštarauja Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarime nurodyta, kad negalimas šios normos aiškinimas, esą įstatymo leidėjas tokiu būdu leidžia nustatyti išimtiniais laikytinus miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejus. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo; teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu. Nurodė, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo.

47Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, nustatančios, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, taikant šioje byloje 2009 m. birželio 22 d. nutarimą nebūtų paneigiama, kadangi Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros (pakartotinis pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2010 m. kovo 25 d.), t.y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo susiklosčiusius teisinius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005).

48Tokia Konstitucinio Teismo išvada bei jos galiojimas laike leidžia kategoriškai teigti, kad 2006 m. rugsėjo 8 d. atsisakymas sudaryti su pareiškėjais sutartį dėl teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, kaip prieštaraujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 daliai, buvo teisėtas. Viešojo administravimo subjektas, nors ir klysdamas dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies interpretavimo, iš esmės pasielgė teisingai. Savivaldybės administracijos direktorius neturėjo teisės priimti sprendimo (bendrine prasme) prieštaraujančio įstatymui. Ši aplinkybė buvo visiškai pakankama neigiamo atsakymo pateikimui, todėl vertinimas kito atsisakymo sudaryti sutartį pagrindo nebeturi teisinės reikšmės ir apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakys, kaip nebepasisakys ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų. Jie bylos baigčiai teisiškai nebereikšmingi.

49Taigi pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjęs administracinę bylą, padarė teisėtas bei pagrįstas baigiamąsias išvadas, nenukrypo nuo formuojamos administracinių teismų praktikos analogiškose bylose (administracinė byla Nr. A556-16/2009; Nr. A556-17/2009; A556-29/2009, kur taip pat buvo prašoma sudaryti sutartis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo), todėl sprendimas paliktinas nepakeistu.

50Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

51Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o D. J., R. K. ir M. K. apeliacinį skundą ir A. T., Ž. T. pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atmesti.

52Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. D. J., R. K. ir M. K. apeliacinį... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjai D. J., R. K., 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 12 d. sprendimu (T 1,... 7. Nr. ( - ), ( - )), esančio ( - ), išnagrinėti iš naujo... 8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi... 9. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso 8,24 ha... 10. 2006 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės... 11. Nr. 641 patvirtintoje Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkoje... 12. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į... 13. Atsakovas nurodė, kad šioje byloje atsakovas verčiamas įpareigoti atlikti... 14. 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo... 15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija... 16. II.... 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 25 d. sprendimu (T 2,... 18. Teismas nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso 8,24 ha... 19. (2001-04-10 redakcija; Žin., 2001, Nr. 35-1161) 11 straipsnio 1 dalis tiek,... 20. 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo... 21. III.... 22. Pareiškėjai D. J., R. K. ir 23. 1. Teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –... 24. 2. Įstatymų leidėjas 2004 m. rugsėjo 28 d. priėmė Teritorijų planavimo... 25. 3. Byloje nėra ginčo dėl to, jo nagrinėjant pareiškėjų prašymą bei... 26. 4. Kaip matyti iš daugelio administracinių bylų, pradėtų prieš Vilniaus... 27. 5. Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarime ne atsitiktinai... 28. (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nuostatas savivaldybių teritorijų ir jų... 29. 6. LVAT 2007 m. kovo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.... 30. Pareiškėjai A. T., Ž. T. 2010 m.... 31. 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės... 32. Pareiškėjai pareiškime dėl pridėjimo prie apeliacinio skundo nurodo iš... 33. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į... 34. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė... 35. Teisėjų kolegija... 36. IV.... 37. Apeliacinis skundas atmestinas.... 38. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi... 39. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635... 40. Vadovaujantis Aprašo 13 punktu savivaldybės administracijos direktorius per... 41. Kaip matyti iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2006 m.... 42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartyje... 43. Jau buvo pažymėta, kad atsisakymas inter alia buvo nulemtas Miškų... 44. Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarimu pripažino, kad Miškų... 45. (2001-04-10 redakcija; Žin., 2001, Nr. 35-1161) 11 straipsnio 1 dalis tiek,... 46. 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo... 47. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio... 48. Tokia Konstitucinio Teismo išvada bei jos galiojimas laike leidžia... 49. Taigi pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjęs... 50. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 51. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendimą palikti... 52. Nutartis neskundžiama....