Byla P-552-189-12
Dėl nutarimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Autoūkis“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-1704/2012 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Autoūkis“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Autodina“, uždarajai akcinei bendrovei „Moller Auto“ dėl nutarimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas akcinė bendrovė „Autoūkis“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Autoūkis“) skundu (I t., b. l. 3-12) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2010 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. 2S-28 (toliau – ir Nutarimas).

5Pareiškėjas nurodė, kad su Tarybos Nutarimu nesutinka ir mano, kad jis priimtas klaidingai įvertinus tyrimo metu surinktus duomenis, neįsigilinus į visas nustatytas aplinkybes, jo kaltę grindžiant prielaidomis. Nesutiko su Tarybos išvada, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ veikė toje pačioje rinkoje, nes AB „Autoūkis“ prekės (paslaugų) rinka skiriasi nuo UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ prekės (paslaugų) rinkos. AB „Autoūkis“ pagrindinė veikla yra automobilių veiklos nuoma, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ šios veiklos nevykdo. UAB „Autodina“ yra įgaliotas Opel markės automobilių gamintojo atstovas Lietuvoje, UAB „Moller Auto“ – įgaliotas Volkswagen markės automobilių gamintojo atstovas Lietuvoje, AB „Autoūkis“ neatstovauja jokio automobilių gamintojo ir naujų automobilių savarankiškai neplatina.

6Pabrėžė, jog esminė aplinkybė, kurios neįžvelgė Taryba, yra ta, jog veiklos nuoma ir jos rinka visiškai skiriasi nuo paprastos automobilių nuomos, kurią teikia UAB „Autodina“. Tarybos atlikto tyrimo kontekste šios nuomos turėjo būti atribotos, nes perkančiosios organizacijos skelbė viešųjų pirkimų konkursus ne paprastos automobilių nuomos paslaugoms pirkti, o automobilių veiklos nuomai, nes buvo pageidaujama išsinuomoti naujus, tam tikros komplektacijos ir specifikacijos automobilius, kurių įmonės, teikiančios paprastos automobilių nuomos paslaugas, nebūtų galėjusios pasiūlyti, o tai reiškia, kad nebūtų galėjusios savarankiškai dalyvauti konkurse. Manė, kad atsakovo prekės (paslaugų) rinkos apibrėžimas yra nepagrįstas. Nesant teisingo prekės rinkos apibrėžimo, nebuvo galima nustatyti konkuruojančius ūkio subjektus (konkurentus), kas yra svarbu siekiant konstatuoti horizontalų kartelinį susitarimą. Nenustačius tarpusavyje konkuruojančių ūkio subjektų (konkurentų), negalima konstatuoti, kad šie ūkio subjektai sudarė draudžiamus susitarimus turint tikslą nustatyti kainas.

7Nesutiko su Tarybos teiginiu, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ buvo suinteresuoti, jog viešuosius pirkimus laimėtų AB „Autoūkis“, todėl minėtų bendrovių bendradarbiavimas rengiant komercinius pasiūlymus, susirašinėjimas skaičiuojant konkursinių pasiūlymų kainas, leidžia tokį konkurentų elgesį vertinti kaip kainų derinimą. Nurodė, kad bendrovės nelaikytinos konkurentėmis. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nežinojo, jog rengiami komerciniai pasiūlymai bus pateikiami su atskiru AB „Autoūkis“ komerciniu pasiūlymu, todėl negalėjo būti suinteresuoti, jog konkursuose laimėtų būtent ši bendrovė. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nebuvo ir negalėjo būti suinteresuoti, kad laimėtų AB „Autoūkis“, nes AB „Autoūkis“ konkursuose dalyvavo siūlydamas Škoda markės automobilius, kuriais nei UAB „Autodina“, nei UAB „Moller Auto“ neprekiauja. Tarybos tirtus viešųjų pirkimų konkursus AB „Autoūkis“ laimėjo su UAB „ARX“ parduodamais Škoda markės automobiliais, kurių pati pardavimo kaina yra konkurencinga lyginant su Volkswagen ar Opel markės automobiliais, todėl suprantama, kad AB „Autoūkis“ viešųjų pirkimų konkursams teiktuose pasiūlymuose nurodyta kaina buvo ženkliai mažesnė. Tinkamai įvertinti AB „Autoūkis“ darbuotojos L. Z. paaiškinimai , AB „Autoūkis“ ir Joniškio r. PK 2008 m. kovo 17 d. pasirašyta automobilių nuomos sutartis Nr. SN1535, AB „Autoūkis“ ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. gegužės 22 d. pasirašyta automobilių nuomos sutartis Nr. SN1535/1/40-IL-922, AB „Autoūkis“ ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. gegužės 21 d. pasirašyta automobilių nuomos sutartis Nr. SN1535/2/40-IL-1521 neginčijamai patvirtina, jog AB „Autoūkis“ net ir tuo atveju, kai viešieji pirkimai buvo skelbiami viešai, siūlo vieną ir tą pačią automobilio nuomos kainą, todėl teigti, jog Tarybos tirtų viešųjų pirkimų atvejais buvo susitarta dėl komercinių pasiūlymų kainos, būtų neteisinga. Manė, kad nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, jog AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ nederino komercinių pasiūlymų kainų, todėl negali būti pripažinti pažeidę KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tačiau nustačius, jog KĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pažeistos kitais būdais, spręstinas klausimas dėl to paties straipsnio 4 dalį numatytos išimties taikymo.

8Nurodė, kad Nutarimu pareiškėjui paskirta bauda – 3,5 proc. bendrųjų metinių pajamų, už nustatytų aplinkybių dalinį pripažinimą pagrindinis baudos dydis sumažintas 2 proc., už aktyvų vaidmenį pagrindinis baudos dydis padidintas 10 proc. ir dėl sunkios ekonominės padėties pagrindinis baudos dydis sumažintas 20 proc., tokiu būdu paskirta 210 800 litų bauda. Manė, kad nepažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, o jei ir pažeidė, tai dėl mažareikšmio poveikio jam negalėjo būti taikoma sankcija. Akcentavo, jog AB „Autoūkis“ pagrindinė komercinė veikla yra automobilių nuoma, tačiau bendrovė taip pat teikia patalpų nuomos, automobilių remonto ir kitas paslaugas. Taryba nustatė, kad AB „Autoūkis“ pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį ir skyrė baudą procentine išraiška, skaičiuojamą nuo bendrovės bendrųjų metinių pajamų.

9Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 168-178) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundo motyvai yra nepagrįsti, todėl AB „Autoūkis“ skundas turėtų būti atmestas. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Nutarime neišskiriama, jog automobilių veiklos nuomos paslaugų ir paprastos automobilių nuomos paslaugų, kurias teikia minėti pardavėjai, rinkos yra skirtingos. Nutarime aiškiai nurodyta, jog, nagrinėjant draudžiamą konkurentų susitarimą dėl viešiesiems pirkimams pateikiamų komercinių pasiūlymų derinimo, nebuvo būtinybės tiksliai įvertinti teikiamos paslaugos ypatumų ir tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Tokiu atveju pakanka nustatyti, kad viešuosiuose pirkimuose ūkio subjektai veikė kaip konkurentai, siūlydami pirkėjų pageidaujamą įsigyti paslaugą. Pabrėžia, jog Europos Sąjungos institucijų praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai akivaizdu, jog draudžiamas susitarimas turi antikonkurencinį tikslą ar poveikį, nėra būtinybės ypač tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Be to, Europos Komisija 2007 m. vasario 21 d. sprendime byloje Nr. COMP/E-1/38.823 PO/Elevators and Escalators nurodė, jog komercinių pasiūlymų viešuosiuose pirkimuose derinimas laikytinas karteliu, t. y. susitarimu dėl kainų, o tokiais atvejais būtinybė apibrėžti prekės rinką net nekeliama – tiesiog įvardijama, kokioje veiklos srityje šalys derino komercinius pasiūlymus. Taryba nagrinėjamoje byloje pasielgė iš esmės analogiškai, t. y. nustačiusi, kokioje veiklos srityje bendrovės derino savo komercinius pasiūlymus, pagrįstai jas pripažino konkurentėmis būtent toje veiklos srityje. Be to, Bendrasis Teismas byloje CMA CGM prieš Komisiją konstatavo, kad horizontalaus kainų fiksavimo atveju Komisijai pakanka nustatyti, kad draudžiamo susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, dėl ko jis per se daro poveikį prekybai ir konkurencijai, nereikalaujant tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos. Tarybos byloje nustačius, kad bendrovės teikė konkuruojančius komercinius pasiūlymus konkrečiai veiklai pirkti, vadovaujantis Komisijos praktika Elevators and Escalators byloje, iš esmės to pakako norint bendroves pripažinti konkurentėmis neapibrėžiant prekės rinkos. Todėl tyrimo metu buvo vertinama, ar pažeidusias KĮ bendroves galima pripažinti konkurentėmis, bei taip pat siekta apibūdinti pagrindines nagrinėjamos paslaugos – automobilių veiklos nuomos – savybes, nesistengiant itin tiksliai atriboti automobilių veiklos nuomos paslaugos nuo kitų galimai skirtingus ypatumus turinčių panašaus pobūdžio paslaugų. Nutarime nurodyta, kad tyrimo tikslais automobilių veiklos nuomą galima išskirti kaip specialią paslaugą, turinčią tam tikrų ypatumų, taigi pareiškėjo argumentas, jog veiklos nuoma ir paprasta nuoma Nutarime neatskiriamos, yra neteisingas.

11Pabrėžė, kad Nutarime nėra pasakyta, jog į prekės rinkos apibrėžimą įtraukiama ne tik automobilių veiklos nuomos paslauga, bet ir paprasta automobilių nuoma. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nėra būtinybės itin tiksliai apibrėžti prekės rinką, Nutarime veiklos nuoma nėra visiškai atribojama nuo kitų panašių paslaugų – Nutarimu siekiama parodyti automobilių veiklos nuomos paslaugų ypatumus bei savybes. Be to, nepriklausomai nuo to, kaip plačiai ar siaurai Taryba būtų apibrėžusi prekės rinką, tyrimo metu nustatytų aplinkybių vertinimas vis tiek nesikeistų, kadangi visi nagrinėti ūkio subjektai teikė tarpusavyje konkuruojančius automobilių veiklos nuomos komercinius pasiūlymus viešiesiems pirkimams. Pabrėžė, jog UAB „Autodina“ pareiškėjo konkurentu buvo pripažintas būtent dėl to, kaip ši bendrovė save pateikė perkančiosioms organizacijoms, neatsižvelgiant į tai, jog UAB „Autodina“ nurodo, jog realiai automobilių veiklos nuomos paslaugų neteikia. Iš tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad AB „Autoūkis“ darbuotoja iš UAB „Autodina“ ar UAB „Moller Auto“ vadybininkų gautus komercinius pasiūlymus perskaičiuodavo taip, kad juose nurodoma automobilio pardavimo kaina būtų automobilių veiklos nuomos paslaugų teikimo kaina, tada šiuos perskaičiuotus pasiūlymus pateikdavo minėtiems bendrovių vadybininkams pasirašyti, bei juos pasiimdavo su savimi ir išsiųsdavo per savo kurjerių paštą. Esant tokioms aplinkybėms galima teigti, jog visos nagrinėjamos bendrovės žinojo, kad minėtuose konkursuose dalyvauja kaip konkurentai, teikiantys automobilių veiklos nuomos pasiūlymus.

12Pažymėjo, kad UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“ elgesys pagrįstai buvo vertinamas kaip suderinti veiksmai, kuriais siekiama išvengti tarpusavio konkurencijos, nes buvo nustatyta, jog viešuosiuose pirkimuose visos nagrinėtos bendrovės dalyvaudavo iš anksto suderinusios savo veiksmus dėl pirkimo baigties, t. y. prieš viešuosius pirkimus UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ atskleisdavo konkurentui AB „Autoūkis“ savo komercinių pasiūlymų kainas, o tokios nustatytos aplinkybės pakanka norint veiksmus konstatuoti kaip kainų derinimą ir visiškai nėra būtinybės nustatyti, jog UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ taip pat turėtų žinoti AB „Autoūkis“ pasiūlymo kainą. Nustatant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina įrodyti, kad susitarimo šalių ketinimai būtent ir buvo riboti konkurenciją. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu susitarimo šalys veikia neturėdami subjektyvaus ketinimo riboti konkurenciją, t. y. patys nežinodami AB „Autoūkis“ komercinio pasiūlymo kainos, ši aplinkybė nėra svarbi taikant nagrinėjamą teisės normą. Nagrinėjamas pažeidimas bet kuriuo atveju laikytinas padarytu tyčia ir ūkio subjektų manymas, kad jie savo veiksmais nepažeidžia konkurencijos teisės reikalavimų, nėra reikšmingas. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, tam, kad pažeidimas būtų laikomas padarytu tyčia, nėra būtina, kad ūkio subjektas sąmoningai suprastų, jog jis pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį ir KĮ 5 straipsnį.

13Pažymėjo, jog Nutarime nurodytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad konkurentai derino savo veiksmus. AB „Autoūkis“ žinojo apie UAB „Autodina“ bei UAB „Moller Auto“ pasiūlymus ir juose pateiktas kainas, o pastarieji nors ir nežinodami AB „Autoūkis“ kainos, laisva valia leido bendrovei sužinoti konfidencialią savo komercinių pasiūlymų informaciją, dėl ko AB „Autoūkis“ galėjo atitinkamai koreguoti savo pasiūlymą taip, kad jo siūloma kaina būtų mažiausia ir jis tokiu būdu laimėtų pirkimą. Taigi AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ buvo suinteresuoti, kad viešuosius pirkimus laimėtų AB „Autoūkis“, todėl minėtų bendrovių bendradarbiavimas rengiant komercinius pasiūlymus, susirašinėjimas skaičiuojant konkursinių pasiūlymų kainas, pasyvus vaidmuo leidžiant konkurentui sužinoti savo komercinio pasiūlymo kainas, pagrįstai leidžia tokį konkurentų elgesį vertinti kaip kainų derinimą dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, o tai yra draudžiama pagal KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

14Nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl paskirtos baudos nepagrįstumo. Pažymėjo, kad KĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jeigu jos tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio nuostatas, ir vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei, skiriama bauda negali viršyti 10 proc. jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Taigi bendra taisyklė, taikoma apskaičiuojant ūkio subjektams skirtinas baudas už konkurencijos teisės pažeidimus, yra atsižvelgimas į ūkio subjektų gautas bendrąsias pajamas praėjusiais ūkiniais metais. Tarybos įsitikinimu, apskaičiuojant baudą AB „Autoūkis“ buvo pagrįstai remiamasi bendrosiomis šios bendrovės gaunamomis pajamomis. Automobilių veiklos nuomos paslaugos yra pagrindinė veikla, kuria verčiasi bendrovė, kitos teikiamos paslaugos sudaro nedidelę gaunamų pajamų dalį, be to, jos nėra visiškai atsietos nuo automobilių veiklos nuomos paslaugų, t. y. šių pajamų objektas taip pat iš esmės yra automobilis, taigi pagrįstai bauda buvo apskaičiuota remiantis bendrosiomis pajamomis. Pažymėjo, kad nėra pagrindo sutikti, jog skiriant baudą turėjo būti atsižvelgta į AB „Autoūkis“ iš visų tirtų viešųjų pirkimų gautas pajamas atskaičius lizingo įmonei sumokėtas sumas. Pabrėžė, kad baudos dydis nustatomas įvertinant pažeidimo pobūdį, jo pavojingumą, taip pat pažeidimo trukmę, ūkio subjekto vaidmenį vykdant pažeidimą, atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes, be kita ko, ir siekiant atgrasyti bendrovę nuo tolesnių konkurencijos teisės pažeidimų, taigi baudos dydžio nustatymo metodas susijęs su keliais kintamaisiais, tarp kurių bendrovės pelno gavimas iš neteisėtos veiklos nėra nurodomas.

15II.

16Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu (t. III, b. l. 158-177) pareiškėjo AB „Autoūkis“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pažeidimui konstatuoti Tarybai pakako nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį.

18Teismas nurodė, jog Tarybos byloje esantys įrodymai patvirtina, kad AB „Autoūkis“ bei UAB „Moller Auto“ bendradarbiavo bei tarpusavyje derino savo veiksmus ne tik klausimais dėl automobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų, bet ir tais atvejais, kai buvo skelbiami viešieji pirkimai dėl automobilių įsigijimo (Tarybos bylos t. II, l. 183, 186, 188). Teismas atkreipė dėmesį, kad V. Č. 2008 m. spalio 16 d. atsiųstas komercinis pasiūlymas yra identiškas pasiūlymui, kurį perkančiajai organizacijai (UAB „Rokiškio vandenys“) AB „Autoūkis“ adresavo 2008 m. spalio 3 d., išskyrus tai, kad jame nėra AB „Autoūkis“ emblemos bei L. Z. kontaktinės informacijos ir parašo. Palyginęs UAB „Rokiškio vandenys“ Tarybai paklausimo pagrindu pateiktą komercinį pasiūlymą su L. Z. šiai bendrovei elektroniniu paštu siųstuoju 2008 m. spalio 16 d., teismas darė išvadą, jog tai visiškai identiški komerciniai pasiūlymai.

19Teismas pažymėjo, jog tyrimo metu nustatyta, kad visais automobilių veiklos nuomos viešųjų pirkimų atvejais AB „Autoūkis“ buvo bendradarbiavimo su konkurentais iniciatorius – šios įmonės darbuotoja susisiekdavo su UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ darbuotojais ir jų paprašydavo ar pakviesdavo dalyvauti viešajame pirkime, komerciniai konkurentų pasiūlymai perkančioms organizacijoms buvo siunčiami per AB „Autoūkis“ paslaugas teikiantį kurjerių paštą, elektroniniais laiškais buvo keičiamasi informacija apie viešuosius pirkimus prieš ir po jų. Teismas nurodė, jog vertinant, ar AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ yra konkuruojantys subjektai, turi būti apibrėžiama atitinkama prekės (paslaugos) rinka, kurioje šie subjektai veikia (konkuruoja). Taryba byloje vertinamu atveju nurodė, kad nagrinėjant draudžiamą konkurentų susitarimą dėl viešiesiems pirkimams pateikiamų komercinių pasiūlymų derinimo nėra būtinybės tiksliai įvertinti paslaugos ypatumus ir tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką. Tokiu atveju pakanka nustatyti, kad viešuosiuose pirkimuose ūkio subjektai veikė kaip konkurentai, siūlydami pirkėjų pageidaujamą įsigyti paslaugą. Pirmosios instancijos teismas byloje CMA CGM prieš Komisiją (T-213/00 CMA CMG v Komisija [2003] ECR II-913) konstatavo, kad horizontalaus kainų fiksavimo atveju Komisijai pakanka nustatyti, kad draudžiamo susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, dėl ko jis per se daro poveikį prekybai ir konkurencijai, nereikalaujant tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos. Taryba, įvertinusi visas aplinkybes, išskyrė dvi prekės rinkas, t. y. automobilių veiklos nuomos paslaugų rinką ir automobilių pardavimo rinką, taip pat padarė išvadą, kad geografinė rinka abiejų išskirtų prekių rinkų atžvilgiu apibrėžiama kaip nacionalinė rinka – Lietuvos Respublikos teritorija (t. I, b. l. 13-48). Įvertinęs bylos medžiagą, teismas su tokiu Tarybos pateiktu atitinkamos prekės (paslaugos) rinkos apibrėžimu sutiko. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo to, kaip save vertino pačios įmonės, tai, kad jos teikė atskirus komercinius pasiūlymus tiek dėl automobilių veiklos nuomos paslaugų, tiek ir dėl automobilių pardavimo, leidžia daryti išvadą, kad jos veikė šiose rinkose ir yra konkurentės. Pažymėjo, jog tokia išvada taip pat darytina ir pagal KĮ 3 straipsnio 9 dalį.

20Teismas nurodė, jog, konstatavus, kad pareiškėjai laikytini konkuruojančiais ūkio subjektais, būtina įvertinti, ar aptariamo konkursinio mokesčio nustatymas laikytinas susitarimu KĮ 5 straipsnio prasme. Teismas pažymėjo, jog suderinti veiksmai, nepaisant rezultato, yra draudžiami vien dėl jų tikslo, t. y. tam, kad būtų taikomas minėtas straipsnis, nebūtina, kad elgesys rinkoje pasireikštų faktiniu konkurencijos ribojimu. Kaip buvo nustatyta, L. Z. AB „Autoūkio“ vardu, S. G. UAB „Autodina“ vardu rengdavo komercinius pasiūlymus viešiesiems pirkimams bei juose dalyvaudavo. Tyrimo metu nustatyti faktai liudija, kad įtariamos bendrovės būdamos konkurentėmis sudarė KĮ draudžiamą susitarimą, kadangi susitarė pateikti suderintus komercinius pasiūlymus, įskaitant konkursinių pasiūlymų kainas. AB „Autoūkis“ faktiškai viešuosiuose pirkimuose nekonkuravo su UAB „Autodina“, tokiu būdu sudarant sąlygas minėtai bendrovei laimėti. AB „Autoūkis“ buvo paskelbtas nugalėtoju visais nagrinėtų viešųjų automobilių veiklos nuomos pirkimų atvejais.

21Teismas, įvertinęs Nutarimą ir pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad Taryba, atsižvelgusi į tai, jog AB „Autoūkis“ iš dalies pripažino tyrimo nustatytas aplinkybes, pripažino, kad įmonės darbuotoja derino su konkurentais pasiūlymus konkursams, nors ir nesutiko, kad pareiškėjas turėtų būti už tai atsakingas, dėl to šiai bendrovei pagrindinis baudos dydis buvo sumažintas 2 proc. Skiriant baudą atsižvelgti į faktą, jog AB „Autoūkis“ nėra suteikęs įgaliojimų darbuotojams pasirašyti komercinių pasiūlymų, nes juos pasirašo bendrovės direktorius, kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nebuvo pagrindo. Tokia aplinkybė KĮ 42 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta kaip atsakomybę lengvinanti. Be to, bendrovės laikytinos atsakingomis už jų darbuotojų padarytus konkurencijos pažeidimus. Teismas darė išvadą, kad papildomų AB „Autoūkis“ atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar sąlygų, leidžiančių mažinti paskirtą baudą, pareiškėjo veiksmuose nėra, todėl sprendė, kad Taryba tinkamai individualizavo pareiškėjui skirtiną baudą, ji yra teisinga ir proporcinga. Teismas nurodė, jog Taryba atliko išsamų bei visapusišką tyrimą ir pagrįstai pripažino, kad AB „Autoūkis“ su UAB „Autodina“ bei UAB „Moller Auto“ sudarė draudžiamus susitarimus dėl dalyvavimo nurodytų policijos komisariatų automobilių veiklos nuomos paslaugų viešuosiuose pirkimuose bei AB „Autoūkis“ ir UAB „Moller Auto“ sudarė draudžiamus susitarimus dėl dalyvavimo viešajame automobilių veiklos nuomos pirkime įprastos komercinės praktikos būdu ir tuo pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

22III.

23Nesutikdamas su priimtu pirmosios instancijos teismo 2011 m. gruodžio 17 d. sprendimu, pareiškėjas apeliaciniu skundu jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

24Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 18 d. priėmė nutartį, kuria pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies: pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir jo pirmą sakinį išdėstė taip: „pareiškėjo akcinės bendrovės „Autoūkis“ skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti 2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3 punktą ir jame AB „Autoūkis“ skirtą 210 800 litų piniginę baudą sumažinti iki 120 436 litų“. Likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą (IV t., b. l. 30-59).

25Teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nurodė, kad ginčijamame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas su UAB „Autodina“ ir AB „Moller Auto“ derindamas veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi Nutarime atsakovas iš esmės nusprendė, kad byloje aptariami ūkio subjektai, įskaitant ir pareiškėją, sudarė Konkurencijos įstatymo draudžiamą susitarimą, kuriuo susitarta pateikti suderintus konkursinius pasiūlymus, tokiu būdu iš anksto nulemiant būsimą viešojo pirkimo laimėtoją. Pažeidimo esmė, be kita ko, susijusi su tuo, kad derindami teiktinus komercinius pasiūlymus aptariami ūkio subjektai derino konkursinių pasiūlymų kainas. Faktiškai nekonkuruodami su kitais atitinkamais ūkio subjektais, kiti draudžiamo susitarimo dalyviai sudarydavo sąlygas laimėti viešąjį pirkimą konkrečiam ūkio subjektui: nuomos paslaugų pirkimo atveju – AB „Autoūkis“, o automobilio viešajame pirkime – pareiškėjui UAB „Moller Auto“ (ginčijamo Nutarimo 6 dalis). Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostatas dėl jurisprudencijos tęstinumo, vadovavosi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija). Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs (žr., pvz., 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011), jog atskleidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatas, įtvirtinančias sąžiningos konkurencijos laisvę. Teismas nurodė, kad konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktuose. Konkurencijos įstatymas inter alia įtvirtina konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą. Teismas įvertino Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nors nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos konkurencijos teisės normos tiesiogiai netaikytinos, atsižvelgdamas į Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, teismas įvertino ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) nuostatas, reglamentuojančias draudžiamus susitarimus Europos Sąjungos konkurencijos teisėje (SESV 101 str. 1 d. a) p.). Pažymėjo, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje ir SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra pakankamai panašus (savo turiniu, tikslais ir kt.), kad šiuo atveju aiškinant Konkurencijos įstatyme nustatyto draudimo turinį ir esmę būtų galima atsižvelgti į Europos Sąjungos teismų praktiką taikant ir aiškinant konkurencijos teisės nuostatas, reglamentuojančias labai panašius santykius. Teismas pažymėjo, jog iš nurodytų teisės normų matyti, kad pirmiausia yra draudžiami tie susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Išdėstytų teisės normų sisteminė analizė, t. y. alternatyvus, o ne kumuliatyvus sąlygų, kurioms esant galima pripažinti susitarimą draudžiamu, pobūdis, suponuoja būtinybę skirti susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal tikslą (Konkurencijos įstatymas: ,,siekiama riboti“), ir susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal pasekmes (Konkurencijos įstatymas: ,,riboja ar gali riboti“). Konkurencijos teisės pažeidimų išskyrimą į susitarimus, turinčius antikonkurencinį tikslą, ir susitarimus pagal poveikį konkurencijai pripažįsta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) (žr., pvz., ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje T-Mobile Netherlands BV ir kt. prieš Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit (C-8/08, Rink., p. I‑04529, 28-29 punktus ir juose nurodytą šio teismo praktiką; 2009 m. spalio 6 d. sprendimą GlaxoSmithKline Services Unlimited (sujungtos bylos C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P, C-519/06 P, Rink., p. I-09291, 55 punktą). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Komisija, kuri Europos Sąjungos mastu atsakinga už konkurencijos politikos formavimą ir įgyvendinimą (Europos Komisijos komunikato „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės“ (OL C 11, 2011, p. 1-72) (toliau – ir Komunikatas) 24, 25 p.). LVAT savo praktikoje (žr., pvz., 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-686/2006, ,,Administracinių teismų praktika“, 2007, Nr. 9, p. 107–137; 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011, 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 444-1433/2011) taip pat yra ne kartą pažymėjęs, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio loginė konstrukcija bei šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas leidžia išskirti nagrinėjamo ginčo išsprendimui reikšmingas dar dvi draudžiamų susitarimų kategorijas: aiškinant ir taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį būtina atskirti susitarimus, savaime ribojančius konkurenciją, ir susitarimus, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį. Kaip minėta, pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, yra savaime suprantamas. Todėl iš minėtų nuostatų yra akivaizdu, kad jei susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Konkurencijos taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas Nutarime nusprendė buvus kainų fiksavimo atvejį (kainų kartelį), nagrinėjamo atvejo pažeidimui konstatuoti Tarybai pakako nustatyti: 1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir 2) susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį. Kaip minėta, Taryba, nustačiusi, jog ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, kad šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu ir įsitikinimu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (pvz., moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismas atmetė pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jog byloje vertinamu atveju atsakovas privalėjo, be kita ko, įvertinti subjektyvius ūkio subjektų ketinimus (siekiamą tikslą), taip pat nustatyti ūkio subjektų veiksmų (susitarimo) neigiamą poveikį rinkai.

26Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčija Nutarime nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys tarpusavyje derino komercinių pasiūlymų, kuriuos jie teikė viešuosius pirkimus rengusioms organizacijoms sąlygas, įskaitant ir paslaugų (prekių) kainas. Kaip minėta, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys aptariamus komercinius pasiūlymus teikė savarankiškai, byloje vertinamu atveju jie laikytini konkurentais. Maža to, pareiškėjas apeliaciniame skunde pats nurodo, kad žinodamas UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ siūlomų automobilių kainas, jis turėjo pasirinkimo laisvę, skirtingai nei minėtos įmonės, todėl nusprendė konkurse dalyvauti siūlydamas išnuomoti pigiausią automobilį. Taigi pareiškėjas pripažįsta, kad jis pasinaudojo kitų ūkio subjektų atskleista informacija tam, kad laimėtų viešuosius pirkimus. Nustačius šias dvi faktines aplinkybes, t. y. tai, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys byloje vertinamu atveju laikytini konkurentais, taip pat tai, kad buvo derinamos komercinių pasiūlymų sąlygos, teismas padarė išvadą, jog atsakovas pagrįstai pareiškėjo veiksmus traktavo kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

27Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A858-293/2012), kurioje vertinti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Autodina“ ir pareiškėjo AB „Autoūkis“ veiksmai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu, konstatuota, jog byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad šiuo konkrečiu atveju UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ darbuotojai atskleidė vienas kitam savo komercinių pasiūlymų turinį. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad šioje byloje taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad, kiek tai susiję su Raseinių r. PK 2008 m. balandžio 4 d. organizuotu viešuoju pirkimu, pareiškėjas AB „Autoūkis“ padarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

28Dėl skirtos baudos dydžio teismas nurodė, kad skaičiuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, atsakovas įvertino padaryto pažeidimo pobūdį, taip pat viešųjų pirkimų, kuriuose pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų turinį, skaičių. Atkreipė dėmesį į tai, kad, skaičiuojant baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, turi būti atsižvelgiama ne tik į atsakovo nurodytas aplinkybes, bet ir pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai, taip pat su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos plotą. Todėl nurodė, kad vertinant byloje nustatyto pareiškėjo padaryto konkurencijos teisės pažeidimo pavojingumą ir sprendžiant klausimą dėl skirtinos sankcijos proporcingumo, turi būti atsižvelgiama į tai, jog pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų sąlygas atskiruose viešojo pirkimo procedūrose, byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas AB „Autoūkis“ su UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ būtų sudarę bendro pobūdžio /visaapimantį susitarimą derinti savo veiksmus visose savo veiklos srityse, taigi, padarytas pažeidimas pagal savo poveikį ir pasekmes yra ribotos apimties. Be to, šioje nutartyje konstatuota, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog dalyvaudamas Raseinių r. PK rengtame viešajame pirkime pareiškėjas būtų padaręs Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų sąlygas penkių viešųjų pirkimų procedūrose. Dėl minėtų priežasčių, taip pat atsižvelgdama į proporcingumo ir protingumo principus, teismas sprendė, kad pareiškėjui skirtinos baudos dydis už padaryto pažeidimo pavojingumą nustatytinas 2 proc. bendrųjų metinių pajamų. Iš Nutarimo matyti, kad atsakovas, skaičiuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį, pagrindinį baudos dydį sumažino 2 proc. dėl to, kad pareiškėjas iš dalies pripažino tyrimo nustatytas aplinkybes, o įvertinęs pareiškėjo vaidmenį (aktyvus vaidmuo) darant pažeidimą – jį padidino 10 proc. Atitinkamai, pagrindinis baudos dydis pareiškėjui nustatytinas 150 545 Lt. Be to, Nutarimu Konkurencijos taryba, nustatydama galutinį baudos dydį pareiškėjui, jį papildomai sumažino 20 proc. dėl visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos. Teismas nurodė, kad į šį sumažinimą atsižvelgtina nustatant galutinį skirtinos baudos dydį. Todėl galutinė pareiškėjui skirtina bauda už šioje byloje nustatytus Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimus yra 120 436 litai.

29IV.

30Pareiškėjas AB „Autoūkis“ 2012 m. liepos 18 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A858-1704/2012 (IV t., b. l. 68-71), vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nenurodė argumentų, kuriais atmetė pareiškėjo pateiktus įrodymus, nevertino visų bylos aplinkybių, dalį išvadų grindė iškreipiant faktus, o tai lėmė, jog buvo padarytas akivaizdus materialinės teisės normų pažeidimas. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies 3 punktu, motyvuojamoje sprendimo dalyje turi būti nurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Todėl, teismui neišnagrinėjus visų pareiškėjo pateiktų įrodymų, nenurodžius argumentų, kuriais jie atmetami, yra pagrindas atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 8 punktą, nes tokia nutartis laikoma be motyvų.
  2. Teismas nutartyje pažymėjo, kad vertinant, ar pareiškėjo veiksmais buvo padarytas KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, privalu įrodyti, jog viešojo pirkimo laimėtoją nulėmė išankstinis ūkio subjektų susitarimas. Pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad laimėtoją nulėmė perkančiųjų organizacijų veiksmai, o ne ūkio subjektų bendravimas, kuris, buvo nepagrįstai pripažįstamas pasiūlymų kainų derinimu. To patvirtinimui pareiškėjas nurodė daugybę tai patvirtinančių aplinkybių, tačiau teismas jų arba visiškai nevertino, arba vertino iš esmės klaidingai. Perkančiosios organizacijos kvietimus dalyvauti pirkimuose išsiuntė ūkio subjektams, iš kurių vieno pagrindinė komercinė veikla - automobilių nuoma. Tuo perkančiosios organizacijos suteikė pareiškėjui pranašumą kitų ūkio subjektų atžvilgiu, nes pareiškėjas, vykdydamas automobilių nuomą ir nebūdamas automobilio gamintojo atstovu kaip AB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“, turėjo visišką pasirinkimo laisvę, kurį automobilį pirkti ir nuomoti perkančiajai organizacijai. Šioje byloje tai turi ypatingą reikšmę, nes pareiškėjas pasirinko ženkliai pigesnius, tiksliau pačius pigiausius pirkimų reikalavimus atitinkančius automobilius, ir kiti ūkio subjektai (t. y. UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“) neteko realios galimybės konkuruoti pirkimuose, nes jie galėjo siūlyti tik atitinkamai žymiai brangesnius Volkswagen ir Opel markės automobilius.
  3. Viename pirmųjų viešųjų pirkimų, tirtų atsakovo, perkančioji organizacija Joniškio rajono policijos komisariatas, išsiųsdamas kvietimą dalyvauti pirkime, raštu nurodė pareiškėjui ir kitus ūkio subjektus, kuriems analogiški kvietimai taip pat buvo siunčiami. Vėlesniuose pirkimuose perkančiosios organizacijos kvietė dalyvauti pirkimuose tuo pačius ūkio subjektus (išskyrus vieną Raseinių r. PK pirkimą, kuriame vietoj UAB „Autodina“, buvo kviečiama UAB „Žaibo ratas“, kuri prekiauja tik Opel markės automobiliais). Tokiu būdu pareiškėjui buvo suteikta informacija apie kitus pirkimuose kviečiamus dalyvauti subjektus, kurie galėjo pasiūlyti tik ženkliai brangesnius Volkswagen ir Opel markės automobilius. Šios aplinkybės teismo nebuvo įvertintos. Pareiškėjo pagrindinė komercinė veikla ilgalaikė automobilių nuoma, todėl natūralu, jog klientui pageidaujant išsinuomoti naują automobilį, pareiškėjas kreipiasi į automobilių gamintojų atstovus Lietuvoje, pateikia užklausimus dėl automobilių kainų. Byloje yra pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kokiomis kainomis siūlė įsigyti automobilius pareiškėjui kiti ūkio subjektai, t. y. UAB „Moller Auto“, UAB „Autodina“ ir UAB „ARX“. Tačiau teismas šią aplinkybę įvertino iškreipdamas faktus, nurodydamas, kad „pareiškėjas pripažįsta, kad jis pasinaudojo kitų ūkio subjektų atskleista informacija tam, kad laimėtų viešuosius pirkimus“. Su tuo pareiškėjas visiškai nesutinka, nes buvo pateiktos automobilių pardavimo kainos, o ne komercinių pasiūlymų kainos, ir tai negali būti vertinama KĮ nuostatų pažeidimu. Nors teismui buvo pateiktos automobilių kainos, jų atsakovas neginčijo, o teismas to nevertino. Ženklus kainų skirtumas akivaizdžiai patvirtina, jog kitų ūkio subjektų pateikti pasiūlymai negalėjo būti konkurencingi pareiškėjo pateiktam pasiūlymui, ir vien dėl elementarios verslo logikos.
  4. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ginčo susitarimo turinį, tikslus, kurių tuo susitarimu siekiama, ir ekonomines bei teisines aplinkybes, kuriomis jis vykdomas. Pareiškėjo nuomone, tos pačios pasiūlymų kainų paskaičiavimo metodikos taikymas ir kitiems viešiesiems pirkimams, kurie taip pat buvo skelbti „Informaciniuose pranešimuose“, ir dėl kurių nenustatyti KĮ nuostatų pažeidimai, tik dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas nederino ir neturėjo tikslo derinti pasiūlymų kainų. Buvo privalu vertinti, kaip pasiūlymų kaina ir jos skaičiavimo metodika keitėsi esant neva karteliniams susitarimams, tačiau to atlikta nebuvo.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32V.

33Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

34Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

35Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

36Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

37Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą visų pirma grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu - procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

38Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus, t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

39Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. netinkamai aiškino bei nepagrįstai konstatavo, jog buvo padarytas konkurencijos teisės pažeidimas (padaryto pažeidimo faktą konstatavo neįvertinęs pareiškėjo valios bei ketinimų, neįvertino pareiškėjo pozicijos, jog laimėtoją nulėmė perkančiųjų organizacijų veiksmai, o ne ūkio subjektų bendravimas).

40Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje pateikė tokį Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimą: „<...> Taigi įvertinus tai, kad atsakovas Nutarime nusprendė buvus kainų fiksavimo atvejį (kainų kartelį), nagrinėjamo atvejo pažeidimui konstatuoti Konkurencijos tarybai pakako nustatyti: 1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir 2) susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį. Kaip minėta, Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų, arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą <...>“. (IV t. b. l. 28–59). Šis teismo aiškinimas yra argumentuotas nuorodomis į atitinkamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Sąjungos teismų praktiką taikant ir aiškinant panašius kaip ir nagrinėtoje byloje teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

41Įvertinus nagrinėjamą prašymą, galima konstatuoti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktais teisės aiškinimo argumentais, nepateikė įrodymų, jog šis aiškinimas yra akivaizdžiai neteisingas. Pareiškėjo nurodyti argumentai iš esmės yra susiję su jo subjektyviu suvokimu, kaip turi būti aiškinamos aptariamos teisės normos. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina susitarimų, turinčių tikslą riboti konkurenciją, ribojančių ar galinčių riboti konkurenciją, draudimą, kuris taikytinas šios dalies 1–5 punktuose įvardytoms susitarimų kategorijoms. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalies 1–4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi minėtos teisės aktų nuostatos imperatyviai nustato, kad tam tikros susitarimų kategorijos, įskaitant, pavyzdžiui, ir horizontalius susitarimus dėl kainos, laikomos ribojančiomis konkurenciją ab initio. Todėl, pavyzdžiui, konstatavus suderintus veiksmus (horizontalų susitarimą) dėl kainos, papildomai analizuoti šio susitarimo poveikio konkurencijai nereikia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-686/2006). Be kita ko, nesutikdamas su teismo padarytomis išvadomis dėl konkurencijos teisės pažeidimo, pareiškėjas kelia byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo klausimą, kuris nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva. Visa tai nepagrindžia, kad šioje byloje buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant.

42Taigi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą negali būti pripažintas pagrįstu, todėl atmestinas.

43Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą taip pat grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu - sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

44Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

45Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija prieš Ispaniją; Hiro Balani prieš Ispaniją). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (Van de Hurk prieš Nyderlandus).

46Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepateikė motyvų, dėl kurių atmeta pareiškėjo argumentus, taip pat nevertino visų pareiškėjo pateiktų įrodymų ir jo nurodytų aplinkybių.

47Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis numato, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos. Įvertinus bylos procesinius dokumentus, darytina išvada, kad tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pakankamai išsamiai pasisakė dėl ginčo dalyko, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teigimu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

48Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartyje yra išsamiai motyvuojamos teismo padarytos išvados, nurodoma, kad vertinant, ar pareiškėjas padarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turi būti nustatytas susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, faktas; tuo tarpu pareiškėjas neginčijo Nutarime nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys tarpusavyje derino komercinių pasiūlymų, kuriuos jie teikė viešuosius pirkimus rengusioms organizacijoms sąlygas, įskaitant ir paslaugų (prekių) kainas, o kadangi pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys aptariamus komercinius pasiūlymus teikė savarankiškai, teismas juos laikė konkurentais. Be to, pareiškėjas pats pripažino, kad jis pasinaudojo kitų ūkio subjektų atskleista informacija tam, kad laimėtų viešuosius pirkimus. Nustatęs šias dvi faktines aplinkybes, t. y. tai, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys byloje vertinamu atveju laikytini konkurentais, taip pat tai, kad buvo derinamos komercinių pasiūlymų sąlygos, teismas pagrįstą išvadą, jog atsakovas pagrįstai pareiškėjo veiksmus traktavo kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Todėl įvertinus tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas palaikė Konkurencijos tarybos Nutarimo išvadas, tinkamai nustatė reikšmingas bylos faktines aplinkybes, teisingai vertino pateiktus įrodymus bei pareiškėjo pateiktus motyvus, ir jokie esminiai pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neliko apeliacinės instancijos teismo neaptarti ir neįvertinti.

49Kaip buvo minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai pareiškėjas nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti kitokie. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta be motyvų. Todėl pagrindo šioje byloje atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra.

50Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A858-1704/2012 atsisakytina atnaujinti.

51Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

52pareiškėjo AB „Autoūkis“ prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

53Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A858-1704/2012 pagal pareiškėjo AB „Autoūkis“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ dėl nutarimo panaikinimo.

54Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Autoūkis“ (toliau – ir pareiškėjas,... 5. Pareiškėjas nurodė, kad su Tarybos Nutarimu nesutinka ir mano, kad jis... 6. Pabrėžė, jog esminė aplinkybė, kurios neįžvelgė Taryba, yra ta, jog... 7. Nesutiko su Tarybos teiginiu, kad AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“ ir UAB... 8. Nurodė, kad Nutarimu pareiškėjui paskirta bauda – 3,5 proc. bendrųjų... 9. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo... 10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundo motyvai yra nepagrįsti, todėl AB... 11. Pabrėžė, kad Nutarime nėra pasakyta, jog į prekės rinkos apibrėžimą... 12. Pažymėjo, kad UAB „Autodina“, UAB „Moller Auto“ ir AB „Autoūkis“... 13. Pažymėjo, jog Nutarime nurodytos faktinės aplinkybės leidžia daryti... 14. Nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl paskirtos baudos nepagrįstumo.... 15. II.... 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu... 17. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pažeidimui konstatuoti... 18. Teismas nurodė, jog Tarybos byloje esantys įrodymai patvirtina, kad AB... 19. Teismas pažymėjo, jog tyrimo metu nustatyta, kad visais automobilių veiklos... 20. Teismas nurodė, jog, konstatavus, kad pareiškėjai laikytini... 21. Teismas, įvertinęs Nutarimą ir pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad... 22. III.... 23. Nesutikdamas su priimtu pirmosios instancijos teismo 2011 m. gruodžio 17 d.... 24. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 18 d. priėmė... 25. Teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5... 26. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčija Nutarime nustatytų... 27. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo... 28. Dėl skirtos baudos dydžio teismas nurodė, kad skaičiuodamas pareiškėjui... 29. IV.... 30. Pareiškėjas AB „Autoūkis“ 2012 m. liepos 18 d. pateikė prašymą dėl... 31. Teisėjų kolegija... 32. V.... 33. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.... 34. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių... 35. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi,... 36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (pvz., žr. Lietuvos... 37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą visų pirma... 38. Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 39. Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog Lietuvos... 40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje pateikė tokį... 41. Įvertinus nagrinėjamą prašymą, galima konstatuoti, kad pareiškėjas,... 42. Taigi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153... 43. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą taip pat grindžia ABTĮ 153... 44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas,... 45. Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies... 46. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad apeliacinės instancijos... 47. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6... 48. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012... 49. Kaip buvo minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu... 50. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas 51. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 52. pareiškėjo AB „Autoūkis“ prašymo atnaujinti procesą netenkinti.... 53. Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A858-1704/2012 pagal... 54. Nutartis neskundžiama....