Byla A-525-1075-14

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Medilita“ ir atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Medilita“ skundą atsakovams Vilniaus teritorinei ligonių kasai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus teritorinės ligonių kasos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Medilita“ su skundu (I t., b. l. 1–6), kurį patikslino (I t., b. l. 60–62; II t., b. l. 42–47) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

51) panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Vilniaus TLK) 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3S-2672 (toliau – ir Vilniaus TLK sprendimas);

62) įpareigoti Vilniaus TLK sudaryti su UAB ,,Medilita“ sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto 2013 m. (toliau – ir sutartis) už: 700 vaikų ortopedo traumatologo konsultacijų, 120 vaikų ortopedo traumatologo (profilaktinis sveikatos tikrinimas) konsultacijų, 120 ortopedo traumatologo (profilaktinis sveikatos tikrinimas) konsultacijų, 524 ortopedo traumatologo konsultacijas;

73) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus TLK, 13 863,90 Lt patirtos žalos.

8Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9Nurodė, kad kreipėsi į atsakovą su paraiška dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto sutarties 2013 m. sudarymo, būtent dėl 2 lygio ortopedo traumatologo konsultacijų vaikams ir suaugusiesiems sutarties sudarymo. Atsakovas 2012 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 3S-7789 nurodė, kad sutartis bus sudaryta, jeigu šios paslaugos atitinka Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 (toliau – ir Aprašas), 9 punkto nuostatas, Valstybinės ligonių kasos patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš sąlygų, nurodytų Aprašo 11.1, 11.2, 11.3 punktuose, tačiau 2013 m. kovo 22 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 3S-2672 2013 metams sutarties dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo nesudaryti, kadangi TLK negali prisiimti daugiau sutartinių įsipareigojimų, nei nustatyta patvirtintame TLK biudžete Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto asignavimų. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad Aprašo 11 punktas prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktui ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 26 straipsnio 2 daliai, Vilniaus TLK privalėjo sudaryti sutartį dėl 2 lygio ortopedo traumatologo konsultacijų vaikams ir suaugusiesiems teikimo išlaidų apmokėjimo iš PSDF biudžeto, nes tam nereikėjo jokių papildomų reikalavimų (Valstybinės ligonių kasos (toliau – VLK) ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos (toliau – PSDT) nuomonės), išskyrus turėti galiojančią licenciją asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti ir pateikti prašymą (paraišką) Vilniaus TLK. Pareiškėjas atitiko reikalavimus, nustatytus teisės aktuose, t. y. turėjo licenciją, kurioje buvo suteikta teisė nuo 2013 m. sausio 21 d. teikti antrinės ambulatorinės – asmens sveikatos priežiūros medicinos – ortopedijos traumatologijos chirurgijos paslaugas ir nustatytais terminais pateikė paraišką dėl sutarties sudarymo Vilniaus TLK, tad atsakovas sudaryti sutartį atsisakė nepagrįstai. Dėl atsakovo veiksmų atsisakyti sudaryti sutartį pareiškėjas patyrė 13 863,90 Lt (negautų pajamų) žalos.

10Atsakovas Vilniaus TLK pateikė atsiliepimus į pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus (I t., b. l. 47–51; II t., b. l. 71–72), kuriais prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

11Paaiškino, kad, vadovaujantis SDĮ 26 straipsnio 2 dalimi, jog Vilniaus TLK privalo atsižvelgti į VLK ir PSDT nuomones dėl sutarčių sudarymo su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis (toliau – ASP įstaigos) ir PSDT priimto nutarimo 2 punktu, Vilniaus TLK pirmiausia sudarė sutartis 2013 metams dėl tų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurios tai sveikatos priežiūros įstaigai buvo apmokamos PSDF biudžeto lėšomis 2012 metais. Taip buvo paskirstytos visos PSDF biudžeto lėšos, skirtos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, todėl PSDF biudžete neliko lėšų naujai prašomoms sveikatos priežiūros paslaugoms. Neribojant teiktinų paslaugų kiekio, būtų viršijamas PSDF biudžetas, patvirtintas įstatymu. Tokia situacija paneigtų tinkamą SDĮ nuostatų dėl PSDF biudžeto sandaros ir jo panaudojimo tvarkos įgyvendinimą. Sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo sistema, t. y. planavimo pagal sutartis sistema, pirmiausia susijusi su visuomenės sveikatos apsauga, nes sutarčių sistema siekiama užtikrinti visiems prieinamą, kokybišką ir subalansuotą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Be to, ši sistema susijusi su socialinės apsaugos finansine pusiausvyra, nes leidžia valdymo institucijoms kontroliuoti išlaidas pagal iš anksto nustatytus prioritetus, pritaikant jas prie suplanuotų poreikių. Kadangi, vadovaujantis minėtais teisės aktais, Vilniaus TLK negali prisiimti daugiau sutartinių įsipareigojimų, nei patvirtintas TLK biudžetas, sutartis dėl naujai prašomų sveikatos priežiūros teikimo paslaugų su pareiškėju nebuvo sudaryta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. V-156 „Dėl atsiskaitymo už 2013 metų I pusmetį suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas“, atsiskaitant už 2013 m. I pusmetį suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, turi būti taikoma 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi ir šiuo metu galiojanti asmens sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertė. Tai reiškia, kad, sudarant sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis dėl 2013 m. suteiktų paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto, I pusmetį lėšos negali būti mažinamos. Taip siekiama užtikrinti pacientams tinkamą, prieinamą ir kokybišką sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Pareiškėjo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime teismas neginčijo pačių kriterijų, tačiau konstatavo, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutarčių sudarymo sąlygos gali būti nustatytos tik įstatymu. Teismui pripažinus norminį administracinį aktą (ar jo dalį) neteisėtu, toks aktas pašalinamas iš teisės sistemos, todėl kyla tam tikros pasekmės ir teisėkūros subjektams, atsiranda pareiga pakeisti teisinį reguliavimą taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, ir užpildyti dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu atsiradusias teisės spragas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija) ėmėsi aktyvių veiksmų, kad būtų užpildytos dėl teismo sprendimo atsiradusios teisinės spragos, ir pateikė Lietuvos Respublikos Seimui įstatymo projektą, kuriame siūlyta įtvirtinti tam tikrus ribojimus dėl sutarčių sudarymo su naujais paslaugų teikėjais. Tačiau net jei įstatymo pakeitimo įstatymas būtų įsigaliojęs iki 2013 m. kovo 21 d., t. y. iki datos, kai buvo patvirtinti TLK biudžetai ketvirčiams ir prasidėjo sutarčių derinimo procesas, kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti vertinti paslaugų teikėjų prašymai, negalėtų būti pritaikyti 2013 metų sutartims sudaryti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad sutarties sudarymo administracinis procesas turi būti užbaigtas pagal materialinės teisės normas, galiojusias pareiškėjo prašymo sudaryti sutartį dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto pateikimo metu. Paslaugų teikėjai, turintys sutartis su TLK, teikdami paslaugas, planuodami savo pajamas ir išlaidas, pagrįstai tikisi, kad paslaugos ir ateinančiais kalendoriniais metais bus apmokamos pagal sutartines sumas, kurios apskaičiuojamos vadovaujantis sutartinių sumų apskaičiavimo metodikomis. Jeigu nesumažėtų skiriamas finansavimas PSDF biudžete, konkrečioms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti nebūtų teisinga mažinti sutartines sumas sutarčių partneriams, kurie paslaugas teikė tinkamai ir kokybiškai. Kol neužtikrintos ateinančių metų sutartinės sumos PSDF biudžete, asmens sveikatos priežiūros įstaigos negali tinkamai planuoti savo darbo organizavimo, gydytojų personalo struktūros. Jei sutartys būtų sudaromos su visais pageidaujančiais teikti tam tikras asmens sveikatos priežiūros paslaugas, o apmokėjimas paskirstomas proporcingai teikėjų skaičiui, ASP įstaigos, turėjusios sutartis dėl tam tikrų paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto ir tas paslaugas sėkmingai teikusios, turėtų atleisti dalį personalo, nes numatomas kompensuoti paslaugų skaičius sumažintas, numatant tų paslaugų kompensavimą naujiems teikėjams. Sutartinės sumos paslaugoms planuojamos, be kita ko, atsižvelgiant į pacientų srautus. Paskirsčius PSDF biudžeto lėšas proporcingai visiems, norintiems teikti konkrečias asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dirbtinai būtų bandoma sureguliuoti pacientų srautus ir pacientus nukreipti į tas ASP įstaigas, kurios gavo finansavimą iš PSDF biudžeto. Jei pacientų srautai nepersiskirstytų, ASP įstaigos, kuriose pacientų srautai buvo dideli, o sutartinė suma sumažinta, išnaudojusios lėšų limitą konkrečioms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, turėtų teikti mokamas paslaugas privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims arba suteikti nemokamas paslaugas nesitikėdamos, kad jos bus kompensuotos. Pareiškėjas neįrodė žalos fakto (vieno iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti elementų) – nepateikė turtinę žalą ir negautų pajamų dydį patvirtinančių įrodymų, nepagrindė, kodėl jis būtų suteikęs būtent tokį skaičių konsultacijų, taip pat nepateikė argumentų, kad už tokį skaičių suteiktų konsultacijų jam būtų kompensavusi Vilniaus TLK.

12Trečiasis suinteresuotas asmuo VLK pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 92–95), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13Nurodė, kad pritaria visiems Vilniaus TLK atsiliepime išdėstytiems argumentams dėl atsisakymo papildyti 2013 metų sutartį asmens sveikatos priežiūros paslaugomis. Papildomai paaiškino, kad nors SDĮ norma dėl PSDT ir VLK nuomonių teikimo sudaryti sutartis yra įtvirtinta jau nuo 1997 metų, sutarčių sudarymo praktikoje ši nuostata nebuvo taikoma, nes buvo laikomasi išaiškinimo, kad nuomonės teikiamos tik dėl sutarčių sudarymo tvarkos. PSDT yra viena iš privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų. Šios tarybos sudarymo tvarka ir uždaviniai nustatyti SDĮ 28 straipsnyje. SDĮ 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK), Sveikatos draudimo ir kitais įstatymais, sudaromos Ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į VLK ir PSDT nuomones. Loginiu būdu aiškinant SDĮ 26 straipsnio 2 dalies nuostatą, suprantama, kad VLK ir PSDT teikia nuomonę ne dėl kiekvienos sutarties tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, o būtent dėl sutarčių sudarymo tvarkos, kuria vadovaujantis ir turi būti sudaromos minėtos sutartys. Tokią nuostatą patvirtina SDĮ 28 ir 30 straipsniai ir VLK bei PSDT nuostatai, kuriuose nenustatyta, kad VLK ir PSDT turi teikti nuomonę dėl kiekvienos sutarties sudaromos tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tačiau yra įtvirtinta nuostata, suteikianti teisę teikti siūlymus ar nuomonę dėl teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos (PSDT nuostatų 4.13 punktas: „4.13. teikia siūlymus dėl teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių sutarčių sudarymo tvarkos“). Taigi naudodamasi teise teikti nuomonę bendrai dėl visų sutarčių sudarymo tvarkos, PSDT 2013 m. kovą nutarimu patvirtino, kaip TLK 2013 metais sudarydama sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis turi naudoti ir paskirstyti PSDF biudžeto lėšas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti. PSDT 2013 m. kovo 22 d. posėdžio darbotvarkėje 2 klausimu buvo nagrinėtos PSDT ir VLK nuomonės dėl TLK ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo ir lėšų paskirstymo. Priimtu PSDT nutarimu Nr. DT-2/2 nutarta: 1) TLK prisiimami sutartiniai įsipareigojimai turi neviršyti joms skirtų 2013 metams PSDF biudžeto lėšų pagal išlaidų straipsnius; 2) TLK 2013 metams turi sudaryti sutartis dėl tų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurios tai sveikatos priežiūros įstaigai buvo apmokamos PSDF biudžeto lėšomis 2012 metais, išskyrus dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių plėtrai skirtos Europos Sąjungos fondų lėšos arba papildomos PSDF biudžeto lėšos; 3) TLK sutartinėms sumoms apskaičiavimui pagal VLK ir TLK direktorių patvirtintas sveikatos priežiūros įstaigoms planuojamų metinių sumų apskaičiavimo metodikas. Taigi PSDT nutarimu buvo išsakyta nuomonė dėl sutarčių sudarymo 2013 metams ir TLK privalėjo juo vadovautis. PSDT šį klausimą pristatė būtent VLK atstovai, taigi PSDT nutarimą galima laikyti abiejų privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų išsakyta nuomone apie sutarčių sudarymą 2013 metais. PSDT pateikta nuomonė (suderinta su VLK) dėl 2013 m. sutarčių sudarymo buvo privaloma Vilniaus TLK. Pareiškėjas neįrodė paties žalos fakto (vieno iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti elementų) – nepateikė turtinę žalą patvirtinančių įrodymų, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių negautų pajamų dydį, nepagrindė, kodėl jis būtų suteikęs būtent tokį skaičių konsultacijų, taip pat nepateikė jokių argumentų, kad už tokį skaičių suteiktų konsultacijų jam būtų kompensavusi Vilniaus TLK. Ši aplinkybė yra pagrindas atmesti pareiškėjos reikalavimą atlyginti atsiradusią turtinę žalą (negautas pajamas).

14II.

15Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu (II t., b. l. 102–108) pareiškėjo UAB „Medilita“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3S-2672 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų sutarties 2013 metams“. Įpareigojo Vilniaus teritorinę ligonių kasą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti UAB „Medilita“ prašymą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, sutarties 2013 m. sudarymo. Priteisė UAB „Medilita“ naudai iš Vilniaus teritorinės ligonių kasos 100 Lt žyminį mokestį. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16Teismas, remdamasis byloje esančia medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas pateikė Vilniaus TLK paraišką dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo išlaidų apmokėjimo iš PSDF biudžeto dėl 2 lygio ortopedo traumatologo konsultacijų vaikams ir suaugusiems 2013 m. sutarties sudarymo. Vilniaus TLK 2012 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 3S-7789 nurodė, kad sutartis dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, sudaroma, jeigu šios paslaugos atitinka Aprašo 9 punkto nuostatas, VLK patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš sąlygų, nurodytų Aprašo punktuose: 11.1, 11.2, 11.3. PSDT 2013 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. DT-2/2 2 punktu nutarė pritarti, kad teritorinės ligonių kasos 2013 metams sudarytų sutartis dėl tų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurios tai sveikatos priežiūros įstaigai buvo apmokamos PSDF biudžeto lėšomis 2012 metais, išskyrus dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių plėtrai skirtos Europos Sąjungos fondų lėšos arba papildomos PSDF biudžeto lėšos. Vilniaus TLK direktorius 2013 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 3S-2672 nusprendė 2013 metams sutarties dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutarties su pareiškėju nesudaryti, nes Vilniaus TLK negali prisiimti daugiau sutartinių įsipareigojimų, nei numatyta patvirtintame Vilniaus TLK biudžete PSDF biudžeto asignavimų.

17Teismas citavo SDĮ 26 straipsnio 2 dalį ir 27 straipsnio 1 dalį, kuriomis grindžiamas skundžiamas sprendimas, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui 2011 m. spalio 11 d. išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija, suteikianti teisę teikti antrines ambulatorinės sveikatos priežiūros ortopedijos ir traumatologijos paslaugas. Teismas taip pat citavo SDĮ 26 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 6 dalį. Pažymėta, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas Vilniaus TLK sprendimą ginčija tuo aspektu, kad esą su pareiškėju Vilniaus TLK nepagrįstai atsisakė sudaryti sutartį. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas pažeidžia SDĮ 26 straipsnio nuostatas, pagal kurias yra nustatytos dvi sąlygos sudaryti minėtą sutartį: 1) sveikatos priežiūros įstaiga turi turėti licenciją sveikatos priežiūros veiklai; 2) ši įstaiga turi pageidauti sudaryti minėtą sutartį. Pareiškėjas nurodo atitinkanti abi šias sąlygas, t. y. turi licenciją bei pareiškė pageidavimą sudaryti minėtą sutartį, todėl su ja sutartis turėjo būti sudaryta. Teismas sutiko su tokia pareiškėjo pozicija, nes, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I822-29/2012, darė išvada, kad visos esminės minėtų sutarčių sudarymo sąlygos turi būti nustatytos tik įstatyme, o ne įstatymo įgyvendinamajame akte. Teismas nurodė, jog išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-822-29/2012 konstatavo, kad SDĮ yra nustatytas išsamus sąrašas sąlygų, į kurias atsižvelgiant spręstinas klausimas dėl galimybės teritorinėms ligonių kasoms sudaryti (ar atsisakyti sudaryti) sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų. Tad šiame kontekste SDĮ 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti įgaliojimai Ministerijai – nustatyti sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudarymo tvarką – aiškintini kaip įtvirtinantys Ministerijos kompetenciją nustatyti šių sutarčių sudarymo tvarką – tam tikras procesines (procedūrines) nuostatas, kurių laikantis įstatyme įtvirtintas sąlygas (kriterijus) atitinkančios įstaigos gali kreiptis dėl atitinkamų sutarčių sudarymo, įgaliotų institucijų veiksmus, sprendžiant klausimus dėl tokių sutarčių sudarymo. Minėti įgaliojimai negali būti aiškinami kaip pagrindas Ministerijai be įstatyme įtvirtintų reikalavimų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, siekiančioms sudaryti minėtas sutartis (turėti asmens sveikatos priežiūros veiklos licenciją ar būti akredituotomis šiai veiklai bei išreikšti valią sudaryti tokią sutartį), nustatyti ir tam tikras naujas papildomas sąlygas ar reikalavimus, nekylančius iš įstatyme įtvirtinto reguliavimo ir negrindžiamo įstatymo nuostatomis, tokioms įstaigoms ir (ar) jų teikiamoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų jos siekia. Remdamasi nurodytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo įgaliojimai nustatyti tam tikras papildomas sąlygas sutartims tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudaryti negali būti grindžiami ir atsakovo nurodytais bendrąsias Ministerijos, kaip institucijos, funkcijas bei veiklos sritį nustatančiais teisės aktais. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog SDĮ 27 straipsnyje reguliuojami santykiai, susiję su atsiskaitymu už suteiktas paslaugas, o ne su sutarčių sudarymu, kaip kad nurodo atsakovas, todėl skiriamų lėšų trūkumas negali būti pagrindas nesudaryti sutarčių. Atsakovo rėmimasis PSDT 2013 m. kovo 22 d. nutarime Nr. DT-2/2 išdėstyta nuomone, kuri nėra pagrįsta įstatymų normomis ir kuri tėra nuomonė, nėra pagrįstas. Be to, bendro pobūdžio nuomonė tegali būti pasiūlymu sutarčių sudarymo tvarkai sudaryti (SDĮ 28 str. 2 d. 6 p.), o konkreti nuomonė (SDĮ 26 str. 2 d.) – konkrečios sutarties sudarymo prielaida. Bet kuriuo atveju PSDT nuomonė negali paneigti įstatymo nuostatų. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuota, kad Vilniaus TLK sprendimas nėra pagrįstas įstatymo reikalavimais, neteisėtas, todėl naikintinas ir atsakovas įpareigotinas vadovaujantis anksčiau teismo sprendime nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, sutarties 2013 m. sudarymo. Panaikinus skundžiamą sprendimą atsakovas įpareigotas pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

18Teismas vertino, jog kadangi sutarčių sudarymo administracinės procedūros tęsiasi, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Vilniaus TLK sudaryti su UAB ,,Medilita“ sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo išlaidų apmokėjimo iš PSDF biudžeto 2013 m. Taip pat nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinę žalą (negautas pajamas), nes padarytos žalos faktas šioje byloje nenustatytas, kol nebaigta sutarčių sudarymo administracinė procedūra, o pagal Lietuvos teismų praktiką ir CK 6.249 straipsnio 1 dalį, nustatant negautas pajamas, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti tokių pajamų. Nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (žalos), todėl reikalavimas priteisti turtinę žalą atmestinas.

19Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistas 100 Lt žyminis mokestis, o prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo nespręstas, nes pareiškėjas nepateikė teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo įrodymų.

20III.

21Pareiškėjas UAB „Medilita“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 120–123), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22Apeliaciniame skunde nurodo:

231) Nesutinka su teismo išvada, jog panaikinus atsakovo sprendimą nėra pagrindo įpareigoji atsakovą sudaryti su pareiškėju sutartį. Pažymi, kad teismas negali palikti iki galo neišspręsto teisinio ginčo ir formaliu procesiniu sprendimu sukurti terpės naujam šalių ginčui. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-338/2008 ir teigia, jog teismas turi įsikišti į ginčo teisinius santykius ir juos atitinkamai koreguoti. Atsižvelgiant į tai, kad procedūra sutarčių sudarymui iš esmės buvo įvykdyta, teismas turėjo įpareigoti atsakovą sudaryti aptariamą sutartį su pareiškėju. Tą iš esmės patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-379/2013.

242) Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą, teismas pažeidė imperatyvias ABTĮ 86 straipsnio normas. Teismas nemotyvavo sprendimo atmesti pastarąjį reikalavimą, apsiribodamas deklaratyvia fraze, kad padarytos žalos faktas byloje nenustatytas, kol nebaigta sutarčių sudarymo administracinė procedūra; nevertino pateiktų įrodymų, kurie patvirtina negautų pajamų faktą (atkreipia dėmesį, kad atsakovas konsultacijų kiekio nekvestionavo ir neginčijo nei atsiliepime, nei teismo posėdžio metu, tad vertinama, jog su pareiškėjo nurodytu jų kiekiu sutiko); išvada, jog šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, nepagrįsta, tą patvirtina byloje esantys įrodymai. Vertina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos.

25Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 141–143), kuriuo prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

26Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

271) Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus TLK sudaryti sutartį su pareiškėju neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovo sprendimas atsisakyti sudaryti tokią sutartį teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis ir įgyvendinant SDĮ ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą reguliuojančių teisės aktų nuostatas. Vilniaus TLK negali priimti daugiau sutartinių įsipareigojimų, nei patvirtinta Vilniaus TLK biudžete PSDF biudžeto asignavimų.

282) Reikalavimas atlyginti turtinę žalą nepagrįstas. Pareiškėjas neįrodė žalos fakto (vieno iš būtinų elementų civilinei atsakomybei atsirasti), t. y. nepateikė turtinę žalą patvirtinančių įrodymų. Iš pareiškėjo pateiktų atskirų medicininių dokumentų lapų kopijų negalima daryti išvados, kad visos pareiškėjo suteiktos konsultacijos buvo būtinos ir turėjo būti apmokamos iš PSDF biudžeto. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, patvirtinančių negautų pajamų dydį, reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo atmestinas.

29Atsakovas Vilniaus TLK taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 111–115), kuriuo prašo panaikinti 2013 m. lapkričio 21 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės.

30Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

311) Nesutinka su teismo motyvu, kad Vilniaus TLK sprendimas nepagrįstas įstatymo reikalavimais todėl nepagrįstas. Teigia, jog teisės aktai (SDĮ 27 str. 1 d. ir PSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 589 (toliau – ir PSDF biudžeto taisyklės), 16 p.) įpareigoja Vilniaus TLK sutartis sudaryti neviršijant jai skirtų asignavimų pagal išlaidų straipsnius. Teismas nepaaiškino, kodėl PSDT nuomonę laikė paneigiančią įstatymų nuostatas. Vertina, jog PSDT nutarime pasiūlymų, kuriais būtų paneigtos įstatyminės nuostatos nėra. Atkreipia dėmesį, jog neribojant teiktinų paslaugų kiekio, būtų viršijamas PSDF biudžetas patvirtintas įstatymu. Norint užtikrinti tinkamą kokybiškų sveikatos paslaugų prieinamumą, būtina kontroliuoti PSDF biudžeto išlaidas, atsižvelgiant į gydymo paslaugų poreikio nuolatinį didėjimą ir į biudžeto asignavimus. Teismo teiginys, kad SDĮ 27 straipsnyje reguliuojami santykiai susiję vien tik su atsiskaitymu už paslaugas nepagrįstas. Šiam argumentui pagrįsti remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-762/2009. Taip pat remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.

322) Tais atvejais, kai skundas tenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos atlyginamos proporcingai teismo patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju, skundą tenkinus iš dalies – patenkinus vieną iš trijų reikalavimų – pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos turi būti mažinamos 2/3, priteisiant 33,33 Lt.

33Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 130–132), kuriuo prašo atmesti atsakovo Vilniaus TLK apeliacinį skundą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

34Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

351) Pareiškėjo pateikta SDĮ ir PSDF biudžeto taisyklių interpretacija neteisinga. PSDF biudžeto taisyklių teisinis reglamentavimas iš esmės prieštarauja SDĮ 27 straipsnio 1 daliai, nes taisyklėse kalbama apie sutarčių sudarymą neviršijant PSDF biudžeto lėšų, o įstatyme, kad TLK neviršydamas PSDF biudžeto privalo apmokėti ASP įstaigų, su kuriomis yra sudariusios sutartis dėl paslaugų apmokėjimo, pateiktas sąskaitas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-379/2013 ir teigia, jog PSDF biudžeto taisyklių 16 punktas nei pagal teisės aktų hierarchiją, nei pagal turinį negali būti pagrindu atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl sutarties sudarymo.

362) Atsakovas remdamasis ribotomis PSDF biudžeto galimybėmis, kaip pagrindu sutarčiai su pareiškėju nesudaryti, pamiršo paminėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 605 1 punktą. Remiantis juo, toks atsakovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Vyriausybei iš PSDF biudžeto rezervo 2013 m. suteiktoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti skyrus 132 773 000 Lt, iš jų buvo galima apmokėti naujiems paslaugų gavėjams reikalingus 64 000 000 Lt.

373) Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai, kuriais apeliaciniame skunde remiasi atsakovas, priimti bylose, kurių ratio decidenti skiriasi nuo šios administracinės bylos, tad jie negali būti precedentais šioje byloje.

38Trečiasis suinteresuotas asmuo VLK pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 136–139), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą.

39Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių ir teisės aktų vertinimu, mano, kad teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo sprendimą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pateikia argumentus, iš esmės analogiškus, išdėstytiems atsakovo apeliaciniame skunde.

40Teisėjų kolegija

konstatuoja:

41IV.

42Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktu teritorinėms ligonių kasoms inter alia priskirta funkcija sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-338/2008 inter alia išaiškino, kad SDĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sutartys turi būti vertinamos kaip administracinės, nes teisiniai santykiai, kurių pagrindu kyla sutartiniai įsipareigojimai, yra administraciniai, o pačios sutartys viešojo administravimo subjektų sudaromos viešosios teisės normų imperatyviojo reguliavimo pagrindais. Teritorinė ligonių kasa, priimdama sprendimą sudaryti ar nesudaryti sutartį su sveikatos priežiūros įstaiga, įgyvendina jai suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus ir santykiai dėl tokio pobūdžio sprendimų priėmimo yra viešojo administravimo santykiai. Tai lemia, jog sudarant šias sutartis yra taikomi viešojo administravimo principai ir Viešojo administravimo įstatymas, be kita ko įpareigojantis viešojo administravimo subjektą administracinį aktą pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis (VAĮ 8 str. 1 d.). Atkreiptas dėmesys, jog viešojo administravimo funkcijas įgyvendinanti institucija neturi tokios privatinės autonomijos, kokią turi civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis privatus asmuo (fizinis ar juridinis), todėl, nors SDĮ 26 straipsnio 2 dalyje yra nuoroda į Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK), būtina vadovautis CK 1.1 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią pirmenybė yra teikiama viešosios teisės normoms. Nors CK normos gali būti papildomai taikomos ir viešosios teisės reguliuojamiems santykiams (CK 1.1 str. 2 d.), tačiau dėl to šie santykiai netampa privatiniais teisiniais santykiais.

43Atsižvelgiant į tai, kad teritorinės ligonių kasos, priimdamos sprendimus dėl atitinkamų asmens sveikatos paslaugų įtraukimo (neįtraukimo) į sutartį su ASPĮ, įgyvendina joms suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus ir santykiai dėl tokio pobūdžio sprendimų priėmimo yra viešojo administravimo santykiai, administracinis teismas kilus ginčui gali įsiterpti į šiuos teisinius santykius ir juo atitinkamai koreguoti. Pabrėžtina ir tai, kad ABTĮ 3 straipsnyje įtvirtinta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat – ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

44Atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovo Vilniaus TLK direktorius 2013 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 3S-2672, kuriuo buvo nuspręsta 2013 metams sutarties dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutarties su pareiškėju nesudaryti, teisėtumo ir pagrįstumo.

45Pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Medilita“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3S-2672 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų sutarties 2013 metams“. Įpareigojo Vilniaus teritorinę ligonių kasą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti UAB „Medilita“ prašymą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, sutarties 2013 m. sudarymo. Priteisė UAB „Medilita“ naudai iš Vilniaus teritorinės ligonių kasos 100 Lt žyminį mokestį. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

46Tačiau tiek pareiškėjas UAB „Medilita“, tiek atsakovas Vilniaus TLK pateikė apeliacinius skundus.

47Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismu, jog panaikinus atsakovo sprendimą nėra pagrindo įpareigoji atsakovą sudaryti su pareiškėju sutartį. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas negali palikti iki galo neišspręsto teisinio ginčo ir formaliu procesiniu sprendimu sukurti terpės naujam šalių ginčui. Nors atsakovas akcentavo, kad šis pareiškėjo reikalavimas neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovo sprendimas atsisakyti sudaryti tokią sutartį teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis ir įgyvendinant SDĮ ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą reguliuojančių teisės aktų nuostatas. Vilniaus TLK negali priimti daugiau sutartinių įsipareigojimų, nei patvirtinta Vilniaus TLK biudžete PSDF biudžeto asignavimų.

48Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su paraiška dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo išlaidų apmokėjimo iš PSDF biudžeto sutarties 2013 m. sudarymo. Atsakovas 2013 m. kovo 22 d. priėmė sprendimą Nr. 3S-2672 2013 metams sutarties dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo nesudaryti, nurodydamas, kad TLK negali prisiimti daugiau sutartinių įsipareigojimų, nei nustatyta patvirtintame TLK biudžete PSDF biudžeto asignavimų.

49Pareiškėjo teigimu, LVAT pripažinus, kad Aprašo 11 punktas prieštaravo VAĮ 3 straipsnio 1 punktui ir SDĮ 26 straipsnio 2 daliai, Vilniaus TLK privalėjo sudaryti sutartį dėl 2 lygio ortopedo traumatologo konsultacijų vaikams ir suaugusiesiems teikimo išlaidų apmokėjimo iš PSDF biudžeto, nes tam nereikėjo jokių papildomų reikalavimų, išskyrus turėti galiojančią licenciją asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti ir pateikti prašymą (paraišką) Vilniaus TLK. Pareiškėjo įsitikinimu, jis atitiko reikalavimus, nustatytus teisės aktuose, t. y. turėjo licenciją, kurioje buvo suteikta teisė nuo 2013 m. sausio 21 d. teikti antrinės ambulatorinės – asmens sveikatos priežiūros medicinos – ortopedijos traumatologijos chirurgijos paslaugas ir nustatytais terminais pateikė paraišką dėl sutarties sudarymo Vilniaus TLK, tad atsakovas sudaryti sutartį atsisakė nepagrįstai. Dėl atsakovo veiksmų atsisakyti sudaryti sutartį pareiškėjas patyrė 13 863,90 Lt (negautų pajamų) žalos.

50Teisėjų kolegija, siekdama išsamaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo, dėl kiekvieno skundo reikalavimo pasisakys atskirai.

51Dėl įpareigojimo sudaryti sutartį

522012 m. lapkričio 19 d. buvo priimtas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. I-822-29/2012, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo (2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 redakcija) 11 punktas prieštaravo, o to paties akto (2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. V-914 redakcija) 11 punktas nurodyta apimtimi prieštarauja VAĮ (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 3 straipsnio 1 punktui ir SDĮ (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) 26 straipsnio 2 daliai.

53ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad norminis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

54Išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-822-29/2012 konstatavo, kad SDĮ yra nustatytas išsamus sąrašas sąlygų, į kurias atsižvelgiant spręstinas klausimas dėl galimybės teritorinėms ligonių kasoms sudaryti (ar atsisakyti sudaryti) sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų. Tad šiame kontekste SDĮ 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti įgaliojimai Sveikatos apsaugos ministerijai – nustatyti sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudarymo tvarką – aiškintini kaip įtvirtinantys Sveikatos apsaugos ministerijos kompetenciją nustatyti šių sutarčių sudarymo tvarką – tam tikras procesines (procedūrines) nuostatas, kurių laikantis įstatyme įtvirtintas sąlygas (kriterijus) atitinkančios įstaigos gali kreiptis dėl atitinkamų sutarčių sudarymo, įgaliotų institucijų veiksmus, sprendžiant klausimus dėl tokių sutarčių sudarymo. Minėti įgaliojimai negali būti aiškinami kaip pagrindas Sveikatos apsaugos ministerijai be įstatyme įtvirtintų reikalavimų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, siekiančioms sudaryti minėtas sutartis (turėti asmens sveikatos priežiūros veiklos licenciją ar būti akredituotomis šiai veiklai bei išreikšti valią sudaryti tokią sutartį), nustatyti ir tam tikras naujas papildomas sąlygas ar reikalavimus, nekylančius iš įstatyme įtvirtinto reguliavimo ir negrindžiamo įstatymo nuostatomis, tokioms įstaigoms ir (ar) jų teikiamoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų jos siekia. Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą, nustatė, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu Sveikatos apsaugos ministerija įtvirtino teisės normas, be kita ko, ribojančias atitinkamų subjektų (SDĮ reikalavimus atitinančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų) galimybes sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, t. y. ribojančias SDĮ numatytą asmens sveikatos priežiūros įstaigų teisę sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, nors, atsižvelgiant į šių teisės normų pobūdį, turinį ir sukeliamas teisines pasekmes, akivaizdu, jog jos turi būti grindžiamos įstatymu. Remdamasi nurodytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, jog nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad ginčijamas teisinis reguliavimas yra grindžiamas įstatymu – priešingai, įvertinus jo turinį, konstatavo, jog ginčijamomis nuostatomis yra nustatomos papildomos, iš SDĮ ar kitų įstatymų nei eksplicitiškai, nei implicitiškai neišplaukiančios sąlygos, keliamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų, siekiančių sudaryti sutartis dėl jų teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų, teikiamoms paslaugoms.

55LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-822-29/2012 Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktą pripažino prieštaravusiu (2009 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. V-1051 redakcija) ir prieštaraujančiu (2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. V-914 redakcija) SDĮ (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 redakcija) 26 straipsnio 2 daliai visa apimtimi. Kadangi Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktas yra blanketinė norma, nukreipianti į šio Aprašo 9 punktą, todėl teismo pripažinimas norminėje administracinėje byloje, kad Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punktas prieštarauja SDĮ 26 straipsnio 2 daliai, atsižvelgiant į Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 11 punkto teisinę konstrukciją, reiškia, kad atsisakymas papildyti sutartį taikant Aprašo 9 punktą taip pat negali būti laikomas pagrįstu.

56Kaip minėta anksčiau, pareiškėjas reikalavo panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3S-2672 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų sutarties 2013 metams“.

57Pažymėtina tai, jog atsakovas 2012 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 3S-7789 pareiškėjui nurodė, kad sutartis bus sudaryta, jeigu šios paslaugos atitinka Aprašo 9 punkto nuostatas, Valstybinės ligonių kasos patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš sąlygų, nurodytų Aprašo 11.1, 11.2, 11.3 punktuose, tačiau 2013 m. kovo 22 d. priėmė skundžiamą sprendimą ir nurodė, negalinti prisiimti daugiau sutartinių įsipareigojimų, nei nustatyta patvirtintame TLK biudžete Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto asignavimų.

58Pirmosios instancijos teismas vertino atsakovo priimtą 2013 m. kovo 22 d. sprendimą ir nurodė, jog SDĮ 27 straipsnyje reguliuojami santykiai, susiję su atsiskaitymu už suteiktas paslaugas, o ne su sutarčių sudarymu, todėl skiriamų lėšų trūkumas negali būti pagrindas nesudaryti sutarčių. Atsakovo rėmimasis PSDT 2013 m. kovo 22 d. nutarime Nr. DT-2/2 išdėstyta nuomone, kuri nėra pagrįsta įstatymų normomis ir kuri tėra nuomonė, pripažintas nepagrįstu. Be to, bendro pobūdžio nuomonė tegali būti pasiūlymu sutarčių sudarymo tvarkai sudaryti (SDĮ 28 str. 2 d. 6 p.), o konkreti nuomonė (SDĮ 26 str. 2 d.) – konkrečios sutarties sudarymo prielaida. Bet kuriuo atveju PSDT nuomonė negalėjo paneigti įstatymo nuostatų.

59Atsakovas savo apeliaciniame skunde teigė, jog nesutinka su teismo motyvu, kad Vilniaus TLK sprendimas nepagrįstas įstatymo reikalavimais todėl nepagrįstas ir akcentavo, jog teisės aktai įpareigoja Vilniaus TLK sutartis sudaryti neviršijant jai skirtų asignavimų pagal išlaidų straipsnius. Atkreipė dėmesį, jog neribojant teiktinų paslaugų kiekio, būtų viršijamas PSDF biudžetas patvirtintas įstatymu ir kt.

60Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Vilniaus TLK sprendimas nėra pagrįstas įstatymo reikalavimais, todėl neteisėtas ir naikintinas. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl atsakovo įpareigojimo per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti UAB „Medilita“ prašymą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, sutarties 2013 m. sudarymo.

61SDĮ 26 straipsnyje įtvirtinta, jog apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis, išlaidos už vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones – vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių sutartimis. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis. Su šia sutartimi turi teisę susipažinti visi apdraustieji (SDĮ 26 str. 1 d.); sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones (SDĮ 26 str. 2 d.).

62Taigi vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.). Akcentuotina tai, jog sutartys negali būti sudaromos atgaline data. Taigi, šiuo atveju teismo įpareigojimas išnagrinėti prašymą dėl sutarties 2013 metams (arba už 2013 metus) sudarymo nėra pagrįstas ir teisingas.

63Dėl žalos atlyginimo

64Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinę žalą (negautas pajamas), nes padarytos žalos faktas šioje byloje nebuvo nustatytas, kol nebaigta sutarčių sudarymo administracinė procedūra, o pagal Lietuvos teismų praktiką ir CK 6.249 straipsnio 1 dalį, nustatant negautas pajamas, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti tokių pajamų. Nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (žalos), todėl reikalavimas priteisti turtinę žalą atmestinas.

65Pareiškėjo teigimu, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą, pažeidė imperatyvias ABTĮ 86 straipsnio normas, nes nemotyvavo sprendimo atmesti pastarąjį reikalavimą, apsiribodamas deklaratyvia fraze, kad padarytos žalos faktas byloje nenustatytas, kol nebaigta sutarčių sudarymo administracinė procedūra; nevertino pateiktų įrodymų, kurie patvirtina negautų pajamų faktą; išvada, jog šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, nepagrįsta, tą patvirtina byloje esantys įrodymai. Vertina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos.

66Vertindama administracinėje byloje pateiktą pareiškėjo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo žalos atlyginimą pinigine suma teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, jog, kol padarytos žalos faktas byloje nenustatytas, kol nebaigta sutarčių sudarymo administracinė procedūra, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl žalos, kildinamos iš ginčijamo sprendimo neteisėtumo, atlyginimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje laikomasi principinės pozicijos (išskyrus labai specifinius atvejus), kad administracinio akto, iš kurio kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka, netrukdo asmeniui reikalauti ir priteisti jam žalos atlyginimą. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo, todėl klausimas dėl žalos atlyginimo gali būti sprendžiamas atskirai ir, esant nustatytoms sąlygoms atsakomybei atsirasti, turi būti sprendžiama dėl žalos atlyginimo būdo ir/ar dydžio (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013, 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-314/2013, 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-889/2013).

67Pasisakydama dėl nurodyto pareiškėjo reikalavimo teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

68Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

69Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, sprendžiant neteisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimo klausimą taikomas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principas. Pažymėtina, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas ir jis neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Kita vertus, pastebėtina, jog turtinė žala nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 str.) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi aiškiai nurodyti, kaip pasireiškė turtinės žalos atsiradimas, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Taigi šiuo atveju pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų ir prašoma atlyginti žala gali būti priteista tik nustačius visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas.

70Iš pareikėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš esmės patirtą žalą sieja su neteisėtais veiksmais – atsisakymu sudaryti sutartį.

71Kiek tai yra susiję su žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, teisėjų kolegija pažymi, jog ji yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

72LVAT šiuo aspektu yra išaiškinęs, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje 1 dalyje yra minimos dvi skirtingos nuostolių sampratos: tiesioginiai nuostoliai turėtų išlaidų prasme ir nuostoliai kaip piniginė (šioje dalyje apibūdintos žalos) žalos išraiška. Todėl, sprendžiant pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos (jos dydžio) nustatymo klausimą, yra būtina: 1) išaiškinti, ar dėl minėto institucijos neveikimo pareiškėjas turėjo konkrečių išlaidų (tiesioginių nuostolių), ir, nustačius tokių išlaidų turėjimo faktą, jas priteisti žalos atlyginimui; 2) išaiškinti, ar dėl minėto neveikimo pareiškėjas neteko turto, ar toks jo turtas buvo sužalotas, ir, nustačius tokio turto netekimo ar sužalojimo faktą, suteikti jam piniginę išraišką (įvertinti prarastą ar sužalotą turtą pinigais) bei priteisti šiuos pinigus žalos atlyginimui; 3) išaiškinti, ar minėtas neveikimas nulėmė pareiškėjo prašomas atlyginti negautas pajamas tokiu būdu, kad galėtų būti laikomas tokių pajamų negavimo rezultatu (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-913/2008, 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-587/2013).

73Teisėjų kolegija pastebi, jog, nors, minėta, nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Be to, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

74Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti turtinę žalą, kurią įstatymų leidėjas yra apibrėžęs kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Šiuo atveju pareiškėjas prašo jam priteisti 13 863,90 litų nuostolių, tačiau pažymėtina, kad LVAT yra nurodęs, jog turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010). Taigi teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005, 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007, LVAT 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011).

75Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašydamas priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą pinigine suma, prašomos priteisti žalos tinkamai nepagrindė, t. y. nenurodė, neįrodė, kad būtent šią žalą jis patyrė. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pareiškėjo pateiktų atskirų medicininių dokumentų lapų kopijų negalima konstatuoti, jog visos pareiškėjo suteiktos konsultacijos buvo būtinos ir turėjo būti apmokamos iš PSDF biudžeto. Taigi pareiškėjas neįrodė žalos fakto, t. y. nepateikė turtinę žalą patvirtinančių įrodymų.

76Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė patirtos turtinės žalos, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria atsakovo apeliacinio skundo argumentui ir sprendžia, jog pareiškėjui nepateikus tinkamų įrodymų reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

77Bylinėjimo išlaidos

78Papildomai pažymėtina, jog pareiškėja apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

79Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalių išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja ir apeliacine instancija, priteisimo klausimą atskirai sprendžia atitinkamas apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų nenurodė, nedetalizavo, nenurodė, kokias išlaidas jis patyrė nagrinėjant administracinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl šis prašymas paliktinas nenagrinėtas. Pareiškėjui išaiškinama teisė detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti per keturiolika nuo šios teismo nutarties paskelbimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

80Atkreiptinas dėmesį į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja tai, jog tais atvejais, kai skundas tenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos atlyginamos proporcingai teismo patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju, skundą tenkinus iš dalies – patenkinus vieną iš trijų reikalavimų – pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos turi būti mažinamos 2/3, priteisiant 33,33 Lt už žyminio mokesčio sumokėjimą.

81Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo naikinama.

82Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

83Pareiškėjo UAB „Medilita“ apeliacinį skundą atmesti.

84Atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

85Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria Vilniaus teritorinė ligonių kasa įpareigota per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti UAB „Medilita“ prašymą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, sutarties 2013 m. sudarymo.

86Priteisti UAB „Medilita“ naudai iš Vilniaus teritorinės ligonių kasos 33,33 Lt žyminį mokestį.

87Kitą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

88Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Medilita“ su... 5. 1) panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Vilniaus TLK)... 6. 2) įpareigoti Vilniaus TLK sudaryti su UAB ,,Medilita“ sutartį dėl asmens... 7. 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus TLK, 13 863,90 Lt... 8. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.... 9. Nurodė, kad kreipėsi į atsakovą su paraiška dėl asmens sveikatos... 10. Atsakovas Vilniaus TLK pateikė atsiliepimus į pareiškėjo skundą ir... 11. Paaiškino, kad, vadovaujantis SDĮ 26 straipsnio 2 dalimi, jog Vilniaus TLK... 12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VLK pateikė atsiliepimą (II t., b. l.... 13. Nurodė, kad pritaria visiems Vilniaus TLK atsiliepime išdėstytiems... 14. II.... 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu... 16. Teismas, remdamasis byloje esančia medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas... 17. Teismas citavo SDĮ 26 straipsnio 2 dalį ir 27 straipsnio 1 dalį, kuriomis... 18. Teismas vertino, jog kadangi sutarčių sudarymo administracinės procedūros... 19. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 20. III.... 21. Pareiškėjas UAB „Medilita“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l.... 22. Apeliaciniame skunde nurodo:... 23. 1) Nesutinka su teismo išvada, jog panaikinus atsakovo sprendimą nėra... 24. 2) Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą, teismas... 25. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l.... 26. Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:... 27. 1) Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus TLK sudaryti sutartį su... 28. 2) Reikalavimas atlyginti turtinę žalą nepagrįstas. Pareiškėjas neįrodė... 29. Atsakovas Vilniaus TLK taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l.... 30. Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:... 31. 1) Nesutinka su teismo motyvu, kad Vilniaus TLK sprendimas nepagrįstas... 32. 2) Tais atvejais, kai skundas tenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios... 33. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b.... 34. Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu... 35. 1) Pareiškėjo pateikta SDĮ ir PSDF biudžeto taisyklių interpretacija... 36. 2) Atsakovas remdamasis ribotomis PSDF biudžeto galimybėmis, kaip pagrindu... 37. 3) Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai, kuriais apeliaciniame skunde... 38. Trečiasis suinteresuotas asmuo VLK pateikė atsiliepimą į atsakovo... 39. Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių ir... 40. Teisėjų kolegija... 41. IV.... 42. Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktu teritorinėms... 43. Atsižvelgiant į tai, kad teritorinės ligonių kasos, priimdamos sprendimus... 44. Atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad... 45. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo... 46. Tačiau tiek pareiškėjas UAB „Medilita“, tiek atsakovas Vilniaus TLK... 47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su pirmosios... 48. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su... 49. Pareiškėjo teigimu, LVAT pripažinus, kad Aprašo 11 punktas prieštaravo... 50. Teisėjų kolegija, siekdama išsamaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo, dėl... 51. Dėl įpareigojimo sudaryti sutartį... 52. 2012 m. lapkričio 19 d. buvo priimtas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos... 53. ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad norminis aktas (ar jo dalis)... 54. Išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime norminėje... 55. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu... 56. Kaip minėta anksčiau, pareiškėjas reikalavo panaikinti Vilniaus... 57. Pažymėtina tai, jog atsakovas 2012 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 3S-7789... 58. Pirmosios instancijos teismas vertino atsakovo priimtą 2013 m. kovo 22 d.... 59. Atsakovas savo apeliaciniame skunde teigė, jog nesutinka su teismo motyvu, kad... 60. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei... 61. SDĮ 26 straipsnyje įtvirtinta, jog apdraustųjų asmens sveikatos... 62. Taigi vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, sutartis yra dviejų ar... 63. Dėl žalos atlyginimo... 64. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo priteisti... 65. Pareiškėjo teigimu, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo... 66. Vertindama administracinėje byloje pateiktą pareiškėjo reikalavimą... 67. Pasisakydama dėl nurodyto pareiškėjo reikalavimo teisėjų kolegija visų... 68. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga... 69. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bendrasis patirtos žalos atlyginimo... 70. Iš pareikėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš... 71. Kiek tai yra susiję su žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei... 72. LVAT šiuo aspektu yra išaiškinęs, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje 1 dalyje... 73. Teisėjų kolegija pastebi, jog, nors, minėta, nukentėjusio asmens patirti... 74. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti turtinę žalą, kurią... 75. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašydamas priteisti iš atsakovo žalos... 76. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas... 77. Bylinėjimo išlaidos... 78. Papildomai pažymėtina, jog pareiškėja apeliaciniu skundu taip pat prašo... 79. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta,... 80. Atkreiptinas dėmesį į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja... 81. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 82. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 83. Pareiškėjo UAB „Medilita“ apeliacinį skundą atmesti.... 84. Atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą tenkinti iš... 85. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą... 86. Priteisti UAB „Medilita“ naudai iš Vilniaus teritorinės ligonių kasos... 87. Kitą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 21 d.... 88. Nutartis neskundžiama....