Byla 2-542-816/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jovita Einikienė, sekretoriaujant Martynui Vosyliui, dalyvaujant ieškovui bei jo atstovui advokatui Igoriui Manzurovui, atsakovo valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ atstovui A. M., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovams A. M. ir VĮ „Registrų centras“, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui notarei Daivai Jakubauskaitei, dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

2ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo prašo solidariai priteisti iš atsakovų A. M. ir VĮ „Registrų centras“ 22 775,70 EUR patirtą turtinę žalą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, jog atsakovas A. M. 1993-05-08 Pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė jam butą, esantį ( - ) (toliau – ginčo butas). Sudarant minėtą sutartį, ieškovas Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarei Daivai Petrauskienei (dabar Jakubauskaitė) pateikė visus reikalingus dokumentus. Vėliau paaiškėjo, jog atsakovas A. M. 1993-01-14 Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu tą patį butą jau buvo pardavęs A. B. ir notarei taip pat buvo pateikti reikalingi sandorio sudarymui ir tvirtinimui dokumentai. Atsakovas A. M., antrą kartą parduodamas ieškovui butą ir gaudamas už jį pinigus žinojo, jog jo atžvilgiu elgiasi nesąžiningai. 2014-09-01 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kurį Vilniaus apygardos teismas 2015-06-25 nutartimi paliko nepakeistą, ieškovo ir atsakovo A. M. sudaryta 1993-05-08 Pirkimo – pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir Nekilnojamojo turto registre panaikintos ieškovo nuosavybės teisės į ginčo butą, todėl atsirado reali ieškovo patirta žala, kuri, ieškovo teigimu, skaičiuotina 2015-06-25 dienai. Ieškovas pažymėjo, jog taip pat nukentėjo ir nuo VĮ „Registrų centras“ darbuotojų kaltų veiksmų, kuris yra VTVIPPB teisių perėmėjas, kadangi VTVIPPB išdavė atsakovui A. M., jau jam nesant parduodamo buto savininku, antrą pažymėjimą Nr. 3801, dėl ko pastarasis, suklaidindamas ieškovą pardavė ginčo butą antrąsyk, taip pat įregistravo ieškovo daiktines teises į minėtą butą, nors A. M. neturėjo teisės perleisti nuosavybės teisių į minėtą butą. Atsižvelgiant į tai, VTVIPPB turėjo atsisakyti registruoti butą ieškovo vardu.

3Atsakovas VĮ „Registrų centras“ atsiliepimu į ieškinį (b. l. 61-67) prašo jį VĮ „Registrų centras“ atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime patvirtino aplinkybę, jog A. M. antrą kartą pardavė butą, esantį ( - ), už 2 300,00 Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau - JAV) dolerių ieškovui, nesąžiningai patvirtindamas, jog minėtas butas niekam neperduotas, t. y., jog ieškovo patirtą žalą sąlygojo būtent šie A. M. nesąžiningi veiksmai. Ieškovas 1993-05-08 buto įsigijimo sutartį įregistravo 1993-07-10, A. B. – 1993-03-29. A. B. 1993-06-28 pardavė butą A. L., kuri Pirkimo – pardavimo sutartį įregistravo anksčiau už ieškovą, t. y. 1993-06-30. Atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju turi būti svarstoma ir apie notarės D. Jakubauskaitės (buvusi Petrauskienė) atsakomybės patvirtinant 1993-05-08 Pirkimo – pardavimo sutartį tarp ieškovo ir A. M., kadangi A. M. savo nuosavybės teisei patvirtinti pateikė 1992-07-31 buto pirkimo – pardavimo sutartį reg. Nr. 26-6420, kurią jau buvo pateikęs notarei sudarant 1993-01-14 Pirkimo – pardavimo sutartį su A. B., ir kurią sudarant pastarąją sutartį notarė privalėjo paimti, ir antrą kartą to paties dokumento originalo A. M. nebūtų galėjęs teikti. Be to, civilinėje byloje Nr. 2-4149-872/2014 buvo nustatyta, jog buto kadastro duomenų byla tvirtinant 1993-05-08 Pirkimo – pardavimo sutartį ieškovui perduota nebuvo, kas rodo, jog notarė neužtikrino, jog civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Atsakovo teigimu, ieškovo patirtą žalą sudaro už butą sumokėta 2 300,00 JAV dolerių kaina, kurios ekvivalentu A. M. nepagrįstai praturtėjo, o ieškovas patirtą žalos dydį nepagrįstai sieja su aktualia šio buto vidutine rinkos verte, kadangi ieškovui kadastrinių matavimų byla perduota nebuvo, daugiau kaip 20 metų ieškovas jokių savininko teisių į butą neįgyvendino, t. y. įsigyto buto neprižiūrėjo, neišlaikė, todėl laiko, jog ieškovo reikalavimas, grindžiamas buto vidutinės rinkos verte, niekuo nepagrįstas. Dėl VĮ „Registrų centras“ atsakomybės nagrinėjamu atveju pasisakė, jog po daugiau kaip 22 metų nėra galimybės nustatyti, kodėl A. M. buvo išduotas 1993-05-07 pažymėjimas Nr. 3801, kurį jis pateikęs notarei nesąžiningai sudarė buto pirkimo – pardavimo sandorį su ieškovu. Neatmeta galimybės, jog tokia situacija galėjo susiklostyti dėl tuometinės nekilnojamojo turto sandorių registravimo tvarkos netobulumo, t. y. kiekvieną dokumentą registruojant fiziškai padarant ant jo įrašus, fiziškai surašant teisinės registracijos išvadas ir jas patalpinant į archyvines dokumentų bylas. Galimai 1993-05-07 išduoto pažymėjimo Nr. 3801 parengimo metu jau anksčiau atlikta buto teisinės registracijos išvada dar nebuvo patalpinta į archyvinę dokumentų bylą ir ši aplinkybė nebuvo įvertinta A. M. išduodant minėtą pažymėjimą pardavimo sandoriui sudaryti. Tačiau atkreipia dėmesį, jog šio pažymėjimo išdavimas negalėjo turėti lemiamos reikšmės sukeliant neigiamas pasekmes ieškovui, kadangi jis yra informacinio pobūdžio ir be šio dokumento notarei taip pat buvo pateikta 1992-07-31 Pirkimo – pardavimo sutartis ir buto kadastro duomenų byla. Ieškovas kadastro duomenų bylos niekada neturėjo, nes ji jam nebuvo perduota, o šį dokumentą turi A. L., kuriai kadastro duomenų byla buvo perduota, įsigyjant butą iš A. B.. Taip pat nesutinka su ieškovo teiginiu, jog VTVIPPB turėjo atsisakyti įregistruoti ieškovo nuosavybės teisę į butą patvirtinančią 1993-05-08 Pirkimo – pardavimo sutartį, nustatęs, kad A. M. neturėjo teisės parduoti buto ieškovui, kadangi VTVIPPB neturėjo tam teisinio pagrindo, o taip pat šios sutarties įregistravimas nesukėlė ir negalėjo sukelti žalos ieškovui, nes žalą jis jau galimai buvo patyręs sumokėjęs buto kainą, todėl ieškovo reikalavimas taikyti solidarią VĮ „Registrų centras“ ir A. M. atsakomybę yra teisiškai nepagrįstas. Taip pat ginčija prašomas priteisti procesines palūkanas, kadangi palūkanų skaičiavimo pagal prievolę atlyginti žalą Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenumato, o vadovaujantis CK 6.210 str. 2 d., turi būti skolininko praleistas terminas įvykdyti piniginę prievolę, tačiau VĮ „Registrų centras“ šiuo atveju nėra skolininkas, praleidęs terminą piniginei prievolei įvykdyti, todėl reikalavimas dėl procesinių palūkanų negali būti tenkinamas. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

4Atsakovas A. M. atsiliepimu į ieškinį (b. l. 91-95) su ieškovo pareikštais reikalavimais nesutinka ir nurodo, jog 1992-07-31 privatizavo butą, esantį ( - ). 1993-01-14 šį butą pardavė A. B., pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta ir patvirtinta Vilniaus 2-jame notarų biure. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis 1993-05-08 buto pirkimo – pardavimo sutartis Vilniaus miesto 2-ojo notarų biure su ieškovu buvo sudaryta – paaiškinti negali, kadangi ieškovo nepažįsta, jam buto nepardavė ir iš jo jokių pinigų negavo. Atkreipia dėmesį, jog Nekilnojamojo turto registre tiek ieškovo, tiek jo pavardės yra nurodomos klaidingai. Visas kitas ieškovo ieškinyje išdėstytas aplinkybes atsakovas neigia. Taip pat teigia, jog dėl kilusios žalos ieškovas yra ir pats kaltas, kadangi nesielgė pakankamai rūpestingai ir atidžiai, įgydamas nuosavybėn butą. Taip pat prašo taikyti ieškinio senatį. Dėl ieškovo reiškiamo žalos dydžio bei procesinių palūkanų pasisako tokiais pačiais motyvais kaip ir atsakovas VĮ „Registrų centras“.

5Ieškovas dubliku (b. l. 102-103) į atsakovų atsiliepimus nurodė, kad A. M. atsiliepime nurodo melagingus faktus, jog nepažįsta ieškovo ir su juo nėra sudarinėjęs jokio pirkimo – pardavimo sandorio, kadangi civilinėje byloje Nr. 2-4149-872/2014 notarė D. Jakubauskaitė yra parodžiusi, jog atsimena A. M. sudarant su ieškovu pirkimo – pardavimo sutartį, be to, minėtos civilinės bylos nagrinėjimo metu kilus klausimui dėl rašysenos ekspertizės skyrimo, A. M. pradėjo abejoti ir teigė, kad galimai jis pasirašė ginčo pirkimo – pardavimo sutartį. Nesutinka su teiginiu, jog ir pats ieškovas turi prisiimti atsakomybę dėl patirtos žalos, kadangi ieškovas neturėjo galimybės pasitikrinti, ar parduodamas butas tikrai priklausė A. M., o notaro patvirtintas sandoris, jo manymu, leidžia pagrįstai manyti, jog jis yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, jog civilinėje byloje Nr. 2-4149-872/2014 nustatytos aplinkybės bei faktai leidžia teigti, jog A. M. šiuo atveju yra tinkamas atsakovas. Dėl ieškinio senaties termino taikymo nurodė, jog šiuo atveju reiškiamas ieškinys ne dėl sandorio nuginčijimo, o dėl atsiradusios žalos, kurios atsiradimo momentas siejamas su 2014 m., t. y. po teismo sprendimo minėtoje civilinėje byloje priėmimo, kadangi tik tuomet ieškovas realiai prarado nuosavybės teises į butą, atsižvelgiant į tai, reikalavimas taikyti ieškinio senatį laikytinas nepagrįstu. Dėl ginčijamo reikalavimo dėl procesinių palūkanų nurodė, jog šios palūkanos yra būtent kompensacinio pobūdžio, kurių paskirtis skatinti skolininką kuo greičiau atsiskaityti su kreditoriumi, todėl šis reikalavimas taip pat laikytinas pagrįstu.

6Atsakovas VĮ „Registrų centras“ tripliku (b. l. 107-109) nesutinka su ieškovo dublike nurodytais argumentais, palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją. Dėl ieškinio senaties termino taikymo pasisakė, jog 2014-09-01 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4149-872/2014 1993-05-08 pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, todėl neigia aplinkybę, jog ieškovas iš viso į butą buvo įgijęs nuosavybės teises, todėl 2014 m. negalėjo jų ir prarasti, nes iš niekinės ir negaliojančios sutarties teisės neatsiranda, o neatsiradusios teisės negalima prarasti. Atkreipia dėmesį, jog apie A. L. nuosavybės teises ieškovas žinojo dar nuo 1993 m., jam pateikus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, o 2014-09-01 sprendimu teismas tik konstatavo šį faktą. Teigia, jog atsakovo teiginiai dėl atsakovų solidariosios civilinės atsakomybės nėra pagrįsti jokiais materialiosios teisės normomis, kadangi A. M. atliko neteisėtus veiksmus, kurie iš esmės ir sąlygojo ieškovo patirtą žalą.

7Atsakovas A. M. tripliku (b. l. 114-116) prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Patvirtina, kad ginčo butą pardavė A. B., kuris sumokėjo jam pinigus. Atkreipia dėmesį į eilę netikslumų registro duomenyse. Nurodo, kad originalią ginčo buto įsigijimo sutartį pateikė notarei sudarydamas ginčo buto pardavimo A. B. sutartį. Mano, kad notarė, kuriai taikomi padidinti profesinio rūpestingumo standartai, tvirtindama antrą kartą ginčo buto perleidimo sandorį ir matydama, kad trūksta šiam sandoriui sudaryti privalomųjų dokumentų, turėtų būti atsakinga už sandorių neteisėtumą ir iš to kylančias teisines pasekmes. Mano, kad įrodė pagal 1964 m. CK 483 str. 2 d., kad žala buvo padaryta ne dėl atsakovo kaltės.

8Trečiasis asmuo notarė Daiva Jakubauskaitė atsiliepime į ieškinį (b. l. 129) prašo teismo ieškinį spręsti savo nuožiūra. Notarės manymu, ieškovas pagrįstai reikalauja atlyginti žalą, kadangi ji, būdama notare, neturėjo teisės netvirtinti pirkimo – pardavimo sutarties, kadangi buvo pateikti visi reikalingi dokumentai. Šiuo atveju būtent atsakovas sudarė palankias sąlygas ginčo butui parduoti antrą kartą, t. y. pateikė visus tam reikalingus dokumentus. Laiko, jog ieškovas realiai patyrė žalą, kuri atsirado įsiteisėjus 2014-09-01 teismo sprendimui.

9Ieškovas A. P. teismo posėdžio metu pilna apimtimi palaikė ieškinio reikalavimus bei jame ir dublike išdėstytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, jog žalos dydį grindžia ginčo kaina, už kurią A. L. jį pardavė, t. y. rinkos kaina, kokia buvo ginčo buto vertė jį parduodant 2015 m. liepos mėn. Nurodė, jog jis nežino, kada A. L. nuosavybės teisės į butą buvo įregistruotos. Paaiškino, jog galimai 1994 m. jis buvo atvykęs į ginčo butą, kadangi turėjo raktus nuo jo, ir tuo metu bute buvo moteris (galimai A. L.) ir vyriškis, kurie bandė iškraustyti tame bute esančius daiktus. Tuomet, kai atvyko, ieškovas turėjo visus buto nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir žinojo, jog yra to buto savininkas. Atvykęs kalbėjosi su A. L., kuri pasakė, kad taip pat neva esanti pirkusi ginčo butą iš A. M. ir sumokėjusi už jį pinigus, tačiau ieškovas nemanė, jog ji yra įregistravusi nuosavybės teises, todėl nieko nesiaiškino. Kadangi ieškovui tuo metu buto nereikėjo, jis neprieštaravo, kad A. L. jame gyventų. Nuo 1993 m. su ginčo turtu ieškovas nieko nedarė, pripažino, jog nemokėjo už jį jokių mokesčių, nėra sudaręs paslaugų teikimo sutarčių ir pan. A. L. gyvendama ginčo bute mokėjo komunalinius mokesčius, todėl atitinkamai ieškovas iš jos neėmė jokio nuomos mokesčio, kadangi buvo toks tarp jų sudarytas žodinis susitarimas. Nurodė, jog buto raktus jam perdavė atsakovas A. M., taip pat paaiškino, jog iki pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo jiedu nebuvo pažįstami. Tiksliai nepamena kaip surado tą butą, bet galimai skelbimuose.

10Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu pilnai palaikė ieškinio reikalavimus. Papildomai paaiškino, jog taikytina solidari atsakovų atsakomybė, kadangi abu atstovai bendrais veiksmais sudarė tokią situaciją, kuri leido atsakovui A. M. parduoti jau kartą parduotą turtą, į kurį dar ir daiktinės teisės buvo įregistruotos. Mano, kad registro tvarkytojui turėtų būti keliami aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai. Paaiškino, jog 1993 m. ieškovui nebuvo kilusi žala, dėl kurios atlyginimo ieškinyje yra keliamas reikalavimas, kadangi ieškovas į ginčo turtą visą laiką turėjo nuosavybės teises, o žala atsirado tik tuomet, kai ieškovo daiktinės teisės buvo išregistruotos įsiteisėjusiu teismo sprendimo pagrindu, todėl laikytina, kad žala tik tada ir atsirado. Be to, anksčiau ieškovas neturėjo nei pagrindo, nei teisės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, nes butas buvo jo nuosavybėje. Atkreipė dėmesį, jog butas – tai turtas, kurio rinkos kaina nuolat kinta, todėl žalos dydis matuojamas atsižvelgiant į faktinę jo pardavimo kainą, tačiau ne pirkimo, t. y. žalos dydis lygus prarasto daikto vertei jo netekimo dieną (22 500,00 EUR). Taip pat prašo priteisti 275,70 EUR ieškovo patirtų išlaidų civilinės bylos Nr. 2-4149-872/2014 nagrinėjimo metu bei bylinėjimosi išlaidas šioje civilinėje byloje, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis bei 800,00 EUR išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.

11Atsakovas VĮ „Registrų centras“ teismo posėdžio metu palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją bei patvirtino visus juose išdėstytus motyvus ir argumentus. Teigė, jog ieškovo paaiškinimai, kad jis laikė save savininku ir leido kitiems asmenims naudotis turtu tiek metų nereikšdamas jokių pretenzijų vertintini kritiškai. Laiko, jog pats ieškovas savo veiksmais žymiai prisidėjo prie tokios žalos atsiradimo, kadangi elgdamasis pasyviai, nereaguodamas, nereikšdamas ieškinio, priešieškinio nagrinėtoje civilinėje byloje, įrodo, jog jis nelaikė savęs ginčo buto savininku, o taip pat nemokėjo mokesčių, neišlaikė ir nesinaudojo juo ir jokių pretenzijų nereiškė. Sutiko, jog atsakovui A. M. antrą kartą buvo išduotas pažymėjimas, iš dalies galėjęs lemti, kad notarė galbūt ne visiškai atidžiai atliko savo pareigas, pasitikėdama vien registro duomenimis. Laiko, jog solidari atsakovų atsakomybė nagrinėjamu atveju negalima, kadangi visiškai skiriasi atsakovų tyčia, žinojimas apie nusikalstamus veiksmus, o taip pat veiksmų atlikimo momentas – yra sąlygos šalinančios solidariąją atsakomybę, todėl iš esmės galima tik dalinė atsakomybė.

12Atsakovas A. M. teismo posėdžio metu palaikė procesiniuose dokumentuose išreikštą poziciją ir laiko ieškinį nepagrįstu. Posėdžio metu teigė, jog negali patvirtinti, kad sutartyje yra būtent jo parašas. Nurodė, jog parduodamas A. B. butą, jam perdavė visus buto dokumentus ir raktus. Negali tiksliai pasakyti, ar perdavė jam buto inventorinę bylą, tačiau mano, kad jeigu A. B. minėtos bylos neieškojo ir nereikalavo jos – tai jam buvo perduota viskas. Teigia, jog buvo praradęs pasą maždaug tuo laikotarpiu, kai buvo sudaromi sandoriai, tačiau apie dokumentų dingimą teisėsaugos institucijoms nepranešė. Kadangi 1992 m. dėl vykusių jo skyrybų su sutuoktine, atsakovas vartojo vaistus, piktnaudžiavo alkoholiu.

13Atsakovo A. M. atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime bei triplike nurodytas aplinkybes ir ieškovo pareikštiems reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi tarp ieškovo ir A. M. sudaryta buto pirkimo – pardavimo sutartis teismo sprendimu buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, o apie A. L. nuosavybės teisių registraciją jam buvo žinoma dar 1994 m. Nepaisant to, ieškovas savo pažeistų teisių negynė tuo metu, todėl senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo 1993-05-08 – 1994 m. pradžios. Teigė, jog netgi patenkinus ieškinį ir priteisus iš atsakovų žalos atlyginimą ieškovas nepagrįstai praturtėtų, kadangi netgi neva sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta 2 300,00 JAV dolerių buto kaina yra ženkliai mažesnė, nei prašomi priteisti nuostoliai. Mano, kad 1993 m. buvo neteisėtai pasinaudota atsakovo prarastais dokumentais. Mano, jog žala iš viso neatsirado, kadangi iš sutarties, pripažintos niekine nuo jos sudarymo momento, nuosavybės teisė ieškovui neatsirado, o neatsiradusios teisės prarasti negalima, todėl ieškovas iš viso neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo. Be to, atsakovas dėl savo būklės iš viso jokių veiksmų negalėjo atlikti, o jam padėjo tėvas.

14Ieškinys iš esmės tenkintinas

15Nustatyta, jog ieškovas A. P. 1993-05-08 Pirkimo – pardavimo sutarties reg. Nr. 3-1529 (b. l. 6) pagrindu įgijo nuosavybės teise ginčo butą, esantį ( - ), iš pardavėjo A. M.. Sutartyje nurodyta, jog parduodamas vieno kambario butas asmeninės nuosavybės teise priklauso A. M., pagal 1992-07-31 Vilniaus m. 2-osios notarinės kontoros patvirtintą Sutartį, reg. Nr. 26-6420 (b. l. 5), ir pagal 1993-05-07 Vilniaus m. teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ išduotą pažymėjimą Nr. 3801. Tvirtinant sandorį notarei buvo pateikta 1993-05-06 notariškai patvirtintos privatizavimo sutarties kopija ir 1993-05-07 VTVIPPB išduotas pažymėjimas Nr. 3801 (žr. Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro Pastatų perleidimo sutarčių bylos Nr. 51, 14 tomo, 139-140 lapai). Sutartyje nurodoma, kad A. M. gavo iš pirkėjo A. P. prieš sudarant sutartį 2 300 JAV dolerių. Šią sutartį patvirtino Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notarė Daiva Petrauskienė (dabar Jakubauskaitė). Sutartyje pardavėjas A. M. bei 1993-05-08 Pareiškimu, esančiu Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro Pastatų perleidimo sutarčių bylos Nr. 51, 14 tomo, 142 lape, pareiškė, kad butas niekam neparduotas, neįkeistas, jam draudimas neuždėtas, teisme ginčų dėl jo nėra. Ieškovo nuosavybės teisės į butą VTVIPPB buvo įregistruotos 1993-07-10 (b. l. 8).

16Atsakovas VĮ Registrų centras, gindamasis nuo ieškinio reikalavimų, teigė, kad nėra tinkamas atsakovas. Nesutiktina su tokiais šio atsakovo atsikirtimais, kadangi jis perėmė ginčo buto perleidimo metu veikusio VĮ Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro teises ir pareigas. 1997-07-08 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 742 „Dėl Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės steigimo“ 1 p. numatyta įsteigti VĮ Registrų centrą, sujungus Valstybės žemės kadastro įmonę ir VĮ Respublikinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą. Šio nutarimo 6.1 p., Statybos ir urbanistikos ministerijai bei Žemės ir miškų ūkio ministerijai iki 1997-07-31 buvo pavesta sudaryti Valstybės žemės kadastro įmonės ir VĮ Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro reorganizavimo komisiją, parengti ir patvirtinti šių įmonių reorganizavimo projektą, taip pat VĮ Registrų centro įstatus. Nagrinėjamu atveju minėtame nutarime sistemiškai jį analizuojant numatomas dviejų juridinių asmenų reorganizavimo būdas – sujungimas, todėl laikytina, kad VTVIPPB sujungus su Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastru, naujam juridiniam asmeniui VĮ „Registrų centras“ perėjo visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos (CK 2.97 str. 4 d., 1964 m. CK 38 str.).

17Ieškinys pareikštas dėl žalos atlyginimo. Siekiant nustatyti, ar asmeniui taikytina civilinė atsakomybė (kas yra turtinė prievolė, CK 6.2465 str. 1 d.), būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 6.246 str.), žalą (CK 6.249 str.), jų priežastinį ryšį (CK 6.247 str.) ir asmens kaltę (CK 6.248 str.). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos ar atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Skolininko kaltė, kuri gali pasireikšti tyčia ar neatsargumu, preziumuojama (CK 6.248 str. 1-2 d.). Tad atsakovas turi paneigti šią prezumpciją. Be to laikoma, kad asmuo kaltas, jei atsižvelgiant į prievolės esmę ar kitas aplinkybes, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Taipogi teismas spręstų, kad atsakovas VĮ Registrų centras šioje byloje turėtų atsakyti ir be kaltės, kadangi žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valstybės institucijų neteisėtų aktų, kuri atsiranda, kai valdžios institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus jos privalėjo veikti, privaloma atlyginti nepaisant institucijos darbuotojų kaltės. Visgi pastebėtina, kad 1993 metais ginčo buto perleidimo sandorių sudarymo metu (kuomet ir vertinamas veiksmų ar neveikimo atitikimas teisės aktų reikalavimams) galiojusi 1964 m. CK 485 str. teisės norma nelaikytina analogiška CK 6.271 str. galiojusios žalos atsiradimo metu teisės normai. Institucijų civilinė atsakomybė kildavo bendrais pagrindais, t. y. nustačius civilinės atsakomybės sąlygų visumą.

18Iš prijungtos išnagrinėtos Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-4149-872/2014 nustatyta, jog ieškovė A. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu (I t., prij. b. l. 1-4), prašydama pripažinti negaliojančia tarp pardavėjo A. M. ir pirkėjo A. P. 1993-05-08 sudarytą buto, esančio ( - ), Pirkimo – pardavimo sutartį, bei panaikinti Nekilnojamojo turto registre A. P. nuosavybės teisės į minėtą butą registraciją. 2014-09-01 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu (I t., prij. b. l. 177-182), kuris 2015-06-25 Vilniaus apygardos teismo nutartimi (II t., prij. b. l. 19-24) paliktas nepakeistas, ieškinys buvo tenkintas visiškai pripažįstant 1993-05-08 ginčo buto Pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo A. M. ir pirkėjo A. P., negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir panaikinta Nekilnojamojo turto registre A. P. nuosavybės teisės į minėtą butą registracija, kadangi A. L. 1993-06-28 buto pirkimo –pardavimo sutartį įregistravo 1993-06-30, o A. P. – 1993-07-10. Atsižvelgiant į tai, kad A. L. teisėtai nusipirko ginčo butą, pirmiau atliko buto teisinę registraciją, yra šio buto savininkė ir nuolatinė naudotoja, be to, ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį ir nuosavybės teisę į jį pirmiau įgijo pirkėjas A. B., o ne A. P. (CPK 182 str. 2 p.). Sandoris panaikintas CK 1.75 str. 4 d. ir CK 1.80 str. pagrindais. Atsakovų argumentai, keliamos versijos dėl galimai kitų sandorio negaliojimo pagrindų (kas turėjo būti daroma prisijungtoje civilinėje byloje) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. A. P. proceso metu gynė savo nuosavybės teisę į ginčo butą, o A. M., būdamas byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, palaikė ieškovės poziciją.

19Civilinės bylos Nr. 2-4149-872/2014 nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, jog A. L. 1993-06-28 Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą iš pardavėjo A. B. (I t., prij. b. l. 7), kuris nuosavybės teisę į ginčo butą buvo įgijęs dar 1993-01-14 Vilniaus m. II-ame notarų biure patvirtintos Pirkimo – pardavimo sutarties, reg. Nr. 4-51, ir VTVIPPB 1993-06-28 Pažymėjimo Nr. 4476 pagrindu. Šią sutartį taipogi patvirtino Vilniaus II notarų biuro notarė Daiva Petrauskienė (dabar Jakubauskaitė) (I t., prij. b. l. 7). A. L. nuosavybės teisė į butą VTVIPPB buvo įregistruota 1993-06-30 (I t., prij. b. l. 20). Byloje teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus (I t., prij. b. l. 158-164) konstatavo, kad A. L. nuo pat ginčo buto įsigijimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos jame faktiškai gyveno, mokėjo visus mokesčius. Taip pat byloje teismas nustatė, kad nuosavybės teisė į ginčo butą nuo 1993-06-30 įregistruota A. L. 1993-06-28 Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 4-2758 pagrindu ir nuo 1993-07-10 A. P. 1993-05-08 Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3-1529 pagrindu (I t., prij. b. l. 20). Teismas nustatė, kad 2013-03-26 A. L. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama atlikti duomenų pakeitimus, susijusius su A. P. nuosavybės teisės išregistravimu, tačiau registro tvarkytojas atsisakė tenkinti tokį prašymą, nurodydamas, jog taisytinos tik tos klaidos, kai duomenys įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, neatitinka duomenų, kurių pagrindu jie buvo įrašyti ir jeigu nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis daiktinių teisių turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus (I t., prij. b. l. 16-18). Notarė Daiva Jakubauskaitė (buvusi Petrauskienė) teismo posėdyje prijungtoje byloje paaiškino, jog tuo metu buvo tvirtinama daug sandorių, dar nebuvo bendros kompiuterizuotos nekilnojamojo turto sistemos, o notarui pačiam nebuvo galimybės tiesiogiai internetiniu būdu patikrinti turto savininko, turto perleidimo/įregistravimo faktų. Abu minėti sandoriai buvo patvirtinti pagal sandorių šalių pateiktus dokumentus. Tvirtinant sandorius, notarei nekilo abejonių dėl šalių valios juos sudaryti.

20Nagrinėjamu atveju matyti, jog A. M. 1993-01-14 Sutartimi pirmą kartą perleisdamas ginčo butą A. B., notarei pateikė 1992-07-31 Vilniaus m. 2-osios notarinės kontoros patvirtintos Sutarties, reg. Nr. 26-6420 originalą, 1993-05-07 VTVIPPB išduoto pažymėjimo Nr. 173 originalą bei 1993-01-14 Pareiškimą, jog butas niekam neparduotas, neįkeistas, jam draudimas neuždėtas, teisme ginčų dėl jo nėra (I t., prij. b. l. 73). A. B. nuosavybės teises į ginčo butą įregistravo dar 1993-03-29 (b. l. 68-70). Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro Pastatų perleidimo sutarčių bylos Nr. 51, 14 tomo, 139-142 lapuose esančiuose dokumentuose matyti, kad sudarant 1993-05-08 Pirkimo – pardavimo sutartį reg. Nr. 3-1529 (b. l. 6) A. M. 1993-05-08 notarei pateikė 1992-07-31 Vilniaus m. 2-osios notarinės kontoros patvirtintos Sutarties, reg. Nr. 26-6420, kopiją ir 1993-05-07 VTVIPPB išduotą pažymėjimą Nr. 3801 apie jo nuosavybės teises į ginčo butą bei 1993-05-08 vėlgi padarė Pareiškimą, kad butas niekam neparduotas, neįkeistas, jam draudimas neuždėtas, teisme ginčų dėl jo nėra. Ieškovo nuosavybės teisės į butą VTVIPPB buvo įregistruotos 1993-07-10 (b. l. 8). Ieškovo A. P. nuosavybė teisė į ginčo butą išregistruota 2015-06-30 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-01 sprendimo, kurį Vilniaus apygardos teismas 2015-06-25 nutartimi paliko nepakeistą, pagrindu (b. l. 68-70).

21Ištyrus nurodytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, darytina išvada, kad įrodytos byloje civilinės atsakomybės sąlygos, sudarant pagrindą taikyti civilinę atsakomybę abiem atsakovams. Atsakovas A. M., tyčia inicijavęs jam priklausiusio ginčo buto pardavimą antrą kartą, tiesiogiai sukėlė ieškovui žalą, kai ginčo buto 1993-05-08 pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia ir panaikinta nuosavybės teisės teisinė registracija ieškovo vardu tik dėl to, kad nuosavybės teisės į ginčo butą ieškovo vardu įgytos ir, suprantama, įregistruotos vėliau. Nepagrįsti atsakovo A. M. teiginiai apie galimą jo asmens dokumentų praradimą, pasinaudojimą, sutarties klastojimą ir panašiai. Teismas buvo sudaręs sąlygas šiuos teiginius patvirtinančius įrodymus pateikti, tačiau atsakovas nepasinaudojo šia savo teise. Vizualiai įvertinus 1993-01-14 ir 1993-05-08 sutartis, prie jų ranka darytos pareiškimus apie apribojimų nebuvimą, parašus notarinių veiksmų registracijos knygose, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo parašų ant abiejų sandorių ir juos lydinčių dokumentų panašumu. Būtent atsakovo A. M. neteisėti veiksmai, antrą kartą inicijavus ginčo turto pardavimą, kreipimasis į VTVIPPB dėl pažymėjimo jam išdavimo, tiesiogiai priežastiniu ryšiu susiję su ieškovui atsiradusiais nuostoliais – ginčo buto, kaip nuosavybės objekto, praradimu 2015 metais. Tokių nesąžiningų veiksmų, teismo nuomone, neįmanoma padaryti neatsargiai. Taip pat teismas sutinka su ieškovo pozicija dėl VĮ Registrų centro atsakomybės buvimo, kadangi pastaroji institucija, turinti išduoti teisingus registracijos duomenis atspindinčias pažymas (pažymėjimus) apie nuosavybės teisių priklausymą, galimus daikto suvaržymus, pakankamai rūpestingai ir atidžiai nepatikrino savo tvarkomo registro duomenų apie ginčo buto perleidimo sandorius, jų savininkus ir registruotas nuosavybės teises ir išdavė pažymą su tikrovę neatitinkančiais duomenimis apie tai, kad A. M. 1993-05-07 vis dar buvo ginčo buto savininkas. Nors ginčo butas 1993-01-14 sutarties pagrindu buvo perleistas A. B. ir pastarasis 1993-03-29 buvo registravęs į ginčo butą nuosavybės teises. Vien A. M. veiksmų ir noro sudaryti ginčo buto perleidimo ieškovui sandorį nebūtų šioje situacijoje pakakę ir, nepateikus VTVIPPB pažymėjimo, notaras greičiausiai nebūtų tvirtinęs pirkimo-pardavimo sandorio. Pats atsakovas VĮ Registrų centras, nors neigia savo atsakomybę, tačiau patvirtina savo kaltę, nurodydamas, kad situacija galėjo susiklostyti dėl 1993 metais buvusios nekilnojamojo turto sandorių registravimo tvarkos netobulumo. Be to, nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Priežastinis ryšys tarp atsakovo VĮ Registrų centro, perėmusio VTVIPPB teises ir pareigas, darbuotojų neatsargumo ir ieškovui padarytų nuostolių laikytinas taipogi tiesioginiu papildomu šalia nesąžiningų atsakovo A. M. veiksmų ir ieškovui sukeltų nuostolių pagrindu atsiradusio tiesioginio pagrindinio priežastinio ryšio. Visgi kaltės forma atsakovo VĮ Registro centro vertintina tik kaip neatsargumas. Atsakovo A. M. teiginiai apie jo kaltės nebuvimą neįrodyti. Nepateikta duomenų, kad jis, sužinojęs apie ginčo buto pardavimą antrą kartą jo vardu (jo teigimu, pasinaudojimu jo tapatybe), būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl tyrimo pradėjimo. Nors byloje atsakovas VĮ Registrų centras kėlė ir notaro civilinės atsakomybės klausimą, bet pažymėtina, kad ginčo teisenoje ieškovas nurodo atsakovus, o teismas šioje byloje nagrinėja atsakovais nurodytų asmenų civilinės atsakomybės klausimus. Ieškovas sprendė nekeisti byloje atsakovų, kuriems reiškia reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovo pamąstymai apie notarės civilinę atsakomybę būtų svarūs sprendžiant jos civilinės atsakomybės klausimą, kas šioje byloje nėra nagrinėjimo dalykas. Nė vienas atsakovų nepaneigė savo kaltės ir neįrodė pagrindų, sudarančių prielaidas juos atleisti nuo civilinės atsakomybės. Įrodžius atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, spręstina dėl nuostolių dydžio ir jų pagrįstumo.

22Žala laikomas asmens turto netekimas (CK 6.249 str. 1d.). Nuostoliai, kurie gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai, yra piniginė žalos išraiška. Į nuostolius taip pat įskaičiuojamos ir CK 6.249 str. 4 d. nurodytos išlaidos. Ieškovas reikalavimą dėl 22 775,70 EUR dydžio žalos atlyginimo grindžia tuo, jog A. L. ginčo butą 2015 m. liepos mėn. po teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4149-872/2014 įsiteisėjimo pardavė už 22 500,00 EUR dydžio kainą (b. l. 15), todėl jis remiasi išregistruoto turto verte jo praradimo metu. Taip pat laiko, jog patyrė papildomai 275,70 EUR dydžio turtinę žalą, kadangi buvo įtrauktas į civilinės bylos Nr. 2-4149-872/2014 nagrinėjimą ne dėl jo kaltų ar neteisėtų veiksmų, kur teisminio nagrinėjimo metu patyrė 149,00 EUR išlaidas advokato teisinei pagalbai (b. l. 16-17), iš kurių 91,07 EUR dalis liko nekompensuota, taip pat teismo iš ieškovo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos: 20,85 EUR – A. L. (b. l. 19), 154,80 EUR – trečiajam asmeniui (b. l. 18) bei 8,98 EUR – valstybės naudai (b. l. 20). Nors atsakovai teigia, kad ieškovo žala turėtų būti nuginčyto sandorio sudarymo kaina (2300 JAV dolerių), tačiau sutiktina su ieškovo argumentais, kad žala atsirado ne 1993 metais, o teismui panaikinus sandorį, kurio pagrindu ieškovas buvo įgijęs ir įregistravęs nuosavybės teisę į ginčo butą, 2015 metų liepos mėnesį. Atsakovų argumentai dėl patirtų ieškovo nuostolių dydžio susiejimo su 1993 metais sudaryto sandorio kaina nesuderinami su visišku nuostolių atlyginimo principu. Žala skaičiuojama pagal šios bylos aplinkybes, įvertinus prievolės esmę, pagal kainą, buvusią žalos padarymo dieną arba ieškinio pareiškimo dieną. Ieškovas remiasi 2015 m. liepos mėnesį buvusia ginčo buto rinkos kaina, kadangi ginčo butas tuo metu buvo A. L. parduotas už 22 500 EUR sumą (b. l. 79-82). Šitų aplinkybių ir ginčo buto vertės, buvusios 2015 metais liepos mėnesį, atsakovai neginčijo, priešingų įrodymų nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti ieškovo pateiktais duomenimis. Teismas taip pat sutinka su ieškovo atstovo argumentais, kad prisijungtoje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias gavo atlyginti atsakovu įtrauktas į bylos nagrinėjimą A. P., tiesiogiai priežastiniu ryšiu susijusios su aukščiau aprašytais atsakovų veiksmais, neatidumu, nes registratoriui nesutikus panaikinti ginčo butui A. P. vardu nuosavybės teisinės registracijos, pirminė buto savininkė A. L. privalėjo kreiptis į teismą, įtraukti į procesą ir A. P., kuris registro duomenyse buvo nurodomas kaip ginčo buto savininkas, ko pasėkoje šis, kaip atsakovas, turėjo atlyginti dalį teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų, nepaisant to, kad į teisminį nagrinėjimą įtraukto A. P. jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo sudarant ginčo sandorį nenustatyta. Argumentai dėl galimai netinkamo savininko teisių realizavimo, ginčo buto valdymo ir t.t. nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Kiekvienas savininkas turi teisę su savo turto elgtis savo nuožiūra, jei tai nepažeidžia kitų asmenų interesų, viešosios tvarkos. Ieškovo kaltės ar kokių nors veiksmų (tiek nesąžiningų, tiek ir neatidumo) atsakovai byloje neįrodė, kaip ir teismas nenustatė, vertindamas tiek šioje byloje esančius, tiek ir prijungtoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Dėl to nėra pagrindo mažinti priteistinus nuostolius.

23Sprendžiant dėl atsakovų civilinės atsakomybės rūšies ir ribų, dydžio, teismas sutinka su atsakovo VĮ Registrų centro atstovo argumentais dėl solidariosios atsakomybės šioje situacijoje nebuvimo. Pagal bendrąją Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintą taisyklę, esant skolininkų daugetui, jų pareiga kreditoriui yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). CK 6.6 str. 1 d. nustatyta, kad solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. To šioje byloje nenustatyta, ieškovas neįrodinėjo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, ji egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Nors padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais ir skirtingu laiku atliktais veiksmais, tačiau teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009; 2009-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2009, kt.). Įvertinus aukščiau aprašytus įrodymus, argumentus, matyti, kad šioje byloje skiriasi tiek atsakovų atlikti neteisėti veiksmai, jų pobūdis ir intensyvumas, tiek ir kaltės rūšis, tiek ir priežastinis ryšys bei jo eiga su ieškovo patirtais nuostoliais. Vien tikrovės neatitinkančios pažymos išdavimas, šios nepateikus sudarant ginčo buto perleidimo sandorį, nebūtų apskritai sukėlę ieškovui jokių nuostolių. Neįrodytas atsakovų veiksmų derinimas, bendrumas tiek, kad būtų pagrindas taikyti jiems solidariąją civilinę atsakomybę. Be to, atsakovas A. M. yra gavęs iš ieškovo A. P. pinigus už ginčo butą pardavimo metu. Dėl to spręstina dėl dalinės civilinės atsakomybės atsakovams taikymo, o būtent nustatant 20 procentų dydžio atsakovui VĮ Registrų centras civilinės atsakomybės dydį ir 80 procentų atsakovui A. M. civilinės atsakomybės dydį už ieškovui padarytus nuostolius, atitinkamai priteisiant ieškovui iš atsakovų 4555,14 EUR ir 18220,56 EUR dydžio nuostolių atlyginimo sumas (CPK 178, 185 str.).

24Vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 2 d., ieškovui iš atsakovų taip pat priteistinos jo prašomos 5 proc. dydžio procesinės metinės palūkanos nuo priteistų nuostolių atlyginimo sumų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016-01-11 (b.l.55), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Nesutiktina su atsakovų argumentais dėl procesinių palūkanų šioje byloje nepriteisimo, kadangi reikalavimas priteisti procesines palūkanas yra viena iš dispozityvumo principo civiliniame procese apraiškų, reiškianti, kad bylos nagrinėjimo dalyką lemia šalys, todėl prašyti priteisti procesines palūkanas yra ieškovo teisė, bet ne pareiga, o teismas neturi teisės savo nuožiūra pakeisti šių palūkanų skaičiavimo momento kitaip, negu nustatyta įstatyme. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios yra kompensuojamosios palūkanos, skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms.

25Abu atsakovai byloje reikalavo taikyti ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes, t. y. atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nurodydami, kad žala atsirado galiojant dar 1964 m. CK. Dėl to, net ir taikant 10 metų ieškinio senaties terminą, ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ginti savo pažeistoms teisėms. Su tokiais argumentais nesutiktina. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato Civilinis kodeksas bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas ieškinio senaties termino eigos pradžia reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo laiko 2014-09-01 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimą 2015-06-25, kuomet buvo panaikinta 1993-05-08 pirkimo-pardavimo sutartis ir jos pagrindu atlikta teisinė nuosavybės registracija ieškovo vardu, nes tik praradęs nuosavybės teisės objektą, ieškovas įgijo teisę reikalauti atlyginti patirtus nuostolius. Kol nuosavybės teisės objektas buvo A. P. nuosavybėje, jis neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo laikyti save kreditoriumi ir reikalauti kitų asmenų civilinės atsakomybės. Dėl to nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu dėl nuostolių atlyginimo praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinys teismui pateiktas 2015-09-15.

26Ieškinį iš esmės patenkinus visiškai, spręstina dėl bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo. Ieškovas šioje byloje sumokėjo 683,00 EUR dydžio žyminį mokestį (b. l. 54) bei prašo priteisti 800,00 EUR išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas (b. l. 4, 167), viso patyrė – 1 483,00 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgus į nustatytą atsakovų civilinės atsakomybės rūšį, dydį, atitinkamai ieškovui iš atsakovų priteistinos 20 ir 80 procentų dydžio patirtų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje sumos (CPK 93 str. 1 d.). Valstybės byloje patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovų priteistinos naudojant tą pačią proporciją (CPK 96 str.)

27Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir CPK 259, 269-271, 279, 307 straipsniais, teismas

Nutarė

28patenkinti ieškinį.

29Priteisti ieškovui A. P. (g. 1967-12-29) iš atsakovų:

30- A. M. (g. 1956-12-09) 18 220,56 EUR (aštuoniolika tūkstančių du šimtus dvidešimt EUR 56 ct) dydžio nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016-01-11, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 186,40 EUR (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt šešis EUR 40 ct) bylinėjimosi išlaidų.

31- valstybės įmonės Registrų centras (kodas 124110246) 4 555,14 EUR (keturis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt penkis EUR 14 ct) dydžio nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016-01-11, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 296,60 EUR (du šimtus devyniasdešimt šešis EUR 60 ct) bylinėjimosi išlaidų.

32Priteisti valstybei iš atsakovo A. M. (g. 1956-12-09) 18,00 EUR (aštuoniolika EUR 00 ct) ir iš atsakovo VĮ Registrų centro 4,51 EUR (keturis EUR 51 ct) pašto išlaidų.

33Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jovita Einikienė, sekretoriaujant... 2. ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo prašo solidariai priteisti iš... 3. Atsakovas VĮ „Registrų centras“ atsiliepimu į ieškinį (b. l. 61-67)... 4. Atsakovas A. M. atsiliepimu į ieškinį (b. l. 91-95) su... 5. Ieškovas dubliku (b. l. 102-103) į atsakovų atsiliepimus nurodė, kad 6. Atsakovas VĮ „Registrų centras“ tripliku (b. l. 107-109) nesutinka su... 7. Atsakovas A. M. tripliku (b. l. 114-116) prašo taikyti... 8. Trečiasis asmuo notarė Daiva Jakubauskaitė atsiliepime į ieškinį (b. l.... 9. Ieškovas A. P. teismo posėdžio metu pilna apimtimi... 10. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu pilnai palaikė ieškinio... 11. Atsakovas VĮ „Registrų centras“ teismo posėdžio metu palaikė... 12. Atsakovas A. M. teismo posėdžio metu palaikė... 13. Atsakovo A. M. atstovė teismo posėdžio metu palaikė... 14. Ieškinys iš esmės tenkintinas... 15. Nustatyta, jog ieškovas A. P. 1993-05-08 Pirkimo –... 16. Atsakovas VĮ Registrų centras, gindamasis nuo ieškinio reikalavimų, teigė,... 17. Ieškinys pareikštas dėl žalos atlyginimo. Siekiant nustatyti, ar asmeniui... 18. Iš prijungtos išnagrinėtos Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės... 19. Civilinės bylos Nr. 2-4149-872/2014 nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, jog... 20. Nagrinėjamu atveju matyti, jog A. M. 1993-01-14 Sutartimi... 21. Ištyrus nurodytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus,... 22. Žala laikomas asmens turto netekimas (CK 6.249 str. 1d.). Nuostoliai, kurie... 23. Sprendžiant dėl atsakovų civilinės atsakomybės rūšies ir ribų, dydžio,... 24. Vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 2 d., ieškovui iš atsakovų... 25. Abu atsakovai byloje reikalavo taikyti ieškinio senaties termino praleidimo... 26. Ieškinį iš esmės patenkinus visiškai, spręstina dėl bylinėjimosi... 27. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir CPK 259, 269-271,... 28. patenkinti ieškinį.... 29. Priteisti ieškovui A. P. (g. 1967-12-29) iš atsakovų:... 30. - A. M. (g. 1956-12-09) 18 220,56 EUR (aštuoniolika... 31. - valstybės įmonės Registrų centras (kodas 124110246) 4 555,14 EUR (keturis... 32. Priteisti valstybei iš atsakovo A. M. (g. 1956-12-09)... 33. Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas...