Byla 2A-23-278/2013
Dėl sandorio nuginčijimo priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

2kolegijos teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (pranešėja),

3teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5199-755/2012 pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovei D. D., tretiesiems asmenims E. Š., E. J., Panevėžio miesto 5-ajam notarų biuro notarei V. J., UAB DK „PZU Lietuva“ dėl sandorio nuginčijimo priteisimo.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5ieškovė prašė teismą pripažinti negaliojančia 2007-12-18 nekilnojamojo daikto – buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, kaip sandorį sudarytą suklydimo ir apgaulės įtakoje, taikyti restituciją, panaikinti sutarties teisinę registraciją. Teigė, jog ji ketino sudaryti ne pirkimo-pardavimo sutartį, o turto įkeitimo sandorį sūnaus R. B. paskolai užtikrinti.

6Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas darė išvadą, jog ieškovė sudarė pirkimo-pardavimo sandorį suklydusi dėl jo esmės, būdama buto pirkėjo ir trečiojo asmens apgauta dėl sandorio pasekmių ir manydama, jog sudaro sandorį, dėl kurio ji nepraras buto nuosavybės teisių, jeigu paskola bus grąžinta. Konstatavo, jog toks suklydimas yra klaida dėl esminių sandorio aplinkybių, o pats sandoris yra apsimestinis, nes slepia kito asmens prievolės įvykdymo užtikrinimo sandorį. Nurodė, kad pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu dėl suklydimo, apgaulės ir tai, kad minėtu sandoriu buvo siekiama pridengti kitą sandorį, todėl ieškovė neturėjo gauti, o atsakovė neturėjo pareigos mokėti už butą, nes turto įkeitimo atveju nenumatytas papildomaa mokėjimas už patį daiktą. Teigė, jog nustačius, kad ieškovė negavo iš atsakovės 10 000 Lt, nėra pagrindo taikyti restituciją ir lėšos atsakovei iš ieškovės nepriteistinos. Nurodė, kad reikalavimas panaikinti teisinę sandorio registraciją yra išvestinis iš teismo sprendimo, todėl šioje ieškinio dalyje byla nutrauktina.

7Apeliaciniu skundu atsakovė D. D. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, neteisingai vertino įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas. Teigia, kad jos ir trečiojo asmens E. Š. apgaulės panaudojimas prieš ieškovę, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas savo sprendime, nebūtų buvęs galimas be R. B., notarės V. J. ir notarų biuro darbuotojų, kurie rengė sutartį, pagalbos ir aktyvaus dalyvavimo. Mano, jog teismas netinkamai aiškino įrodymus dėl ieškovės teiginių dėl apgaulės ar suklydimo, nes ieškovė niekuo nepasitikėjo ir pati aktyviai su kitais notarais aiškinosi sutarčių sudarymo esmę ir aplinkybes. Nepagrįstai buvo vadovaujamasi ieškovės senyvu amžiumi, nes ji, būdama 74 metų, savo iniciatyva aktyviai aiškinosi sutarčių sudarymo specifiką ir byloje nėra įrodymų, kad dėl kokių nors sveikatos problemų ar sutrikimų jai buvo apsunkinta galimybė išsiaiškinti sutarties esmę. Teigia, jog ieškovė sąmoningai siekė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, lengvabūdiškai, negalvodama apie pasekmes, o jos motyvai, jog neketino parduoti butą, teisiškai nereikšmingi. Nurodo, kad neatmestina, jog 2007 m. pabaigoje ir 2008 m. pradžioje R. B. savo skolas padengė už parduotą motinos butą gautais pinigais. Teigia, kad byloje nėra duomenų apie E. Š. vertimąsi paskolų teikimu. Nurodo, jog teismas nevertino ieškovės nurodytos paskolos buvimo fakto pagrįstumo, nes byloje pateikti prieštaringi duomenys. Tai, kad ji neįrodinėjo turėjus finansinę galimybę sumokėti 10 000 Lt už perkamą butą, teisinės reikšmės neturi. Mano, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo iš anksto parengta dėl to, kad ieškovė ne kartą lankėsi notarų biure, derino sutarties sąlygas ir sutarties pasirašymo dieną minėtos sąlygos jau buvo suderintos ir šalims buvo žinoma, jog bus atsiskaityta prieš pasirašant sutartį. Nurodo, kad ieškovei buvo svarbūs tik pinigai, nes sudarius sandorį, jam neteikė jokios reikšmės, nemokėjo komunalinių mokesčių. Teigia, jog ieškovė nurodo prieštaringus duomenis apie pažeistas teises, sužinojimo laikotarpį. Nurodo, kad byloje nėra įrodymų apie ieškovės elgesį siekiant panaikinti net ir, jos manymu, sudarytą įkeitimo sutartį. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

8Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. R. prašo apeliacinį skundą atmesti. Teigia, jog pinigų pagal 2007-12-18 sudarytą sutartį perdavimo fakto nepatvirtina jokie įrodymai, o atsakovė šį faktą grindžia tik įrašu sutartyje. Nurodo, kad tarp jos ir atsakovės nebuvo nustatyti jokie ikisutartiniai santykiai. Teigia, kad ginčo sandoris, kaip garantas, buvo reikalingas tik E. Š., norint ne tik susigrąžinti skolintus pinigus, bet ir išsireikalauti palūkanas. Turėdamas įgaliojimą, E. Š. elgėsi kaip turto savininkas, o atsakovės elgesys neatitiko rūpestingo, apdairaus turto savininko standarto. Tai, kad teismas atsakovės nenaudai įvertino įrodymus, negali būti pripažinta netinkamu įrodymų aiškinimu. Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, sutarčių aiškinimą, teisingai kvalifikavo faktines aplinkybes, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

9Apeliacinis skundas atmestinas.

10Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

11Iš bylos dokumentų matyti, kad 2007-12-18 J. R. ir D. D. sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo- pardavimo sutartį, kuria už 10 000 Lt D. D. nuosavybėn buvo parduotas nekilnojamasis turtas – butas su bendro naudojimo patalpomis, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 13-17). Ginčydama sudarytą sandorį ieškovė J. R. nurodo, jog ji neketinusi parduoti buto, jokių lėšų už jį negavusi, o sandoris buvo sudarytas suklydimo ir apgaulės įtakoje. Pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau - CK) Šeštos knygos XXIII skyrius. Minėtame skyriuje pateikiama pirkimo-pardavimo sutarties samprata, pagal kurią, pardavėjas įsipareigoja perduoti prekę pirkėjui nuosavybės teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti prekę ir sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 str. 1 d.). Tam, kad pirkimo-pardavimo sutartis būtų sudaryta, būtinas prekės perdavimas pirkėjui ir prekės kainos sumokėjimas pardavėjui. Pagal pirkimo pardavimo sutartį, už parduotą nekilnojamąjį turtą D. D. ieškovei sumokėjo 10 000 Lt (pirkimo-pardavimo sutarties 1.1 p., 2.1 p.). Kaip minėta, ieškovė tai neigia bei nurodo, kad jos sūnus R. B. iš E. Š. skolinosi 5 000 Lt ir skolos grąžinimo užtikrinimui butą buvo ketinama įkeisti. Iš įrašų notarinės kontoros knygoje matyti, jog 2007-12-18 ieškovė J. R. užsakė Registrų centro pažymą buto pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti (1 t., b.l. 101-102). Teismo posėdyje liudyt. J. P. nurodė, kad jai dirbant notarės N.I. K. padėjėja į notarės kontorą buvo atėjusi ieškovė, kuri teiravosi kaip ji gali įkeisti butą, ir iš J. R. kalbos supratusi, jog ji nori gauti pinigų, tačiau nenori parduoti buto ir iš jo išsikelti (2 t., b.l. 47-49). Iš R. B. paaiškinimų matyti, kad E. Š., kuris, ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo atvykęs į Panevėžio miesto 5-ąją notarinę kontorą su D. D., sutiko paskolinti 5 000 Lt, tačiau pareikalavo įforminti R. B. motinai priklausiusio buto pardavimą, žadėdamas grąžinus skolą bei palūkanas butą grąžinti. Pirmosios instancijos teismo 2012-02-14 teismo posėdžio metu R. B. nurodė, kad apie sudaromą pardavimo sandorį J. R. neinformavo, sudarius pirkimo-pardavimo sandorį, motina sutarties neskaitė, nes neturėjo akinių (1 t., b.l. 157-164, 2 t., b.l. 21-28). Paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad J. R. neketino parduoti buto, siekė jį tik įkeisti sūnaus paskolos grąžinimui užtikrinti, nes pati kito gyvenamojo būsto neturėjo, kas mėnesį iš gaunamos pensijos E. Š. grąžindavo po 250 Lt sūnaus skolą. Nors atsakovė D. D. nurodo, jog ji radusi skelbimą apie ieškovei priklausiusio buto pardavimą, tačiau ieškovė neigia ketinusi parduoti butą ir apie tai skelbusi, o D. D. neįrodė, kokiame spaudos leidinyje ji radusi skelbimą (CPK 178 str.). Be to, D. D. nepateikė neginčijamų duomenų, jog už ieškovei priklausiusį butą ji sumokėjo 10 000 Lt. Ieškovė neigia gavusi nurodytą sumą, o D. D. teiginiai, jog už parduodamą butą buvo atsiskaityta prieš sutarties sudarymą, notarinės kontoros koridoriuje, kuriame pas notarą laukia ir kiti asmenys, esant galimybei atsiskaityti notaro kabinete, vertintini kritiškai (2 t., b.l. 21-28). Byloje nepateikta jokių duomenų, jog atsakovė turėjo lėšų atsiskaitymui už butą, nes dėl sveikatos sutrikimų nedirbo, kad dalį lėšų skyrė motina, neįrodė (2 t., b.l. 21-28). Be to, įsigijusi butą, atsakovė jame neapsigyveno ir nors teigia, kad ieškovei leido naudotis butu, tačiau teismui nepateikė duomenų apie nuomos sutarties sudarymą, jo laikotarpį bei susitarimus dėl nuomos ir mokesčių už vandenį, elektros, šilumos energijos mokėjimą. Atsakovė bute nesilankė ar mokami mokesčiai nesidomėjo, kas leidžia daryti išvadą, jog ji savęs nelaikė buto savininke. Tretysis asmuo E. Š. nurodo, kad jis nėra nei ieškovei, nei R. B. skolinęs pinigų. Vienok, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti ieškovės, nurodžiusios jog kas mėnesį jam mokėjusi po 250 Lt, liudyt. R. B. teiginiais, jog sudarius sandorį tretysis asmuo atvežė jam 4 750 Lt, kaip paskolą, prieš tai davęs pinigų apmokėti notarui už pažymų gavimą bei liudyt. J. Š. teiginiais, jog ji kelis kartus bendravusi su E. Š. ir šis nurodęs, kad dalis skolos ir palūkanų jam dar nėra grąžinta (1 t., b. l. 157-164, 2 t. b.l. 21-28). Nors ieškovė ir nurodyti liudytojai yra artimi giminaičiai, tačiau E. Š. nenurodė, dėl kokių priežasčių minėti asmenys turėtų jį apkalbėti. Ieškovė nurodo, jog jai susirgus ir nesumokėjus E. Š. paskolos dalies, 2010-03-24 gavo notarės persiųstą pareiškimą dėl buto atlaisvinimo ir ji supratusi, kad nėra buto savininkė. Minėti E. Š., atstovavusio D. D., veiksmai teikiant įspėjimą dėl buto atlaisvinimo, atsakovei keletą metų nesirūpinant butu, jame nesilankant, taip pat leidžia teismui konstatuoti, jog yra labiau tikėtini ieškovės, jos sūnaus R. B. paaiškinimai, jog E. Š. liudytojui R. B. buvo suteikęs paskolą, kurios grąžinimo užtikrinimui ir buvo tartasi įkeisti butą (CPK 185 str.). Aukščiau paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jog 2007-12-18 pirkimo-pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, slepiantis R. B. paskolos grąžinimo užtikrinimo sandorį. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, jog ieškovė, kuri neketino parduoti buto, o tik siekė padėti sūnui R. B., vykdančiam individualų verslą, gauti lėšų, buvo suklaidinta, apgauta dėl sudaromo sandorio, neatskleidžiant jai tikrųjų teisinių sudaromo sandorio pasekmių.

12Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti ginčo sutartį sudarytą dėl suklydimo, teigia, jog šios išvados teismas nepagrindė. CK 1.90 straipsnis reglamentuoja ginčijamų sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimą negaliojančiais. Pagal minėtą straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai suklysta dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Kaip minėta, ieškovė J. R., norėdama padėti sūnui R. B., tik ketino užtikrinti paskolos grąžinimą E. Š., aiškinosi tokio sandorio sudarymo galimybes, tačiau neturėjo ketinimo butą parduoti. Liudytojas R. B. nurodė, jog E. Š. nesutiko sudaryti įkeitimo, o grąžinus skolą, žadėjo butą grąžinti motinai, t.y., sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Nors R. B. nurodė, kad motinai nepasakė kokia sudaroma sutartis, o ji pati sutarties neskaitė, net ir įvertinus, kad J. R. žinojo apie sudaromą buto pardavimo sandorį ir teigiant jog E. Š. paskola buvo grąžinta, pagrįstai darytina išvada, kad ji buvo apgauta, nes naujas sandoris dėl buto grąžinimo nuosavybėn nebuvo sudarytas, o išsiųstas įspėjimas išsikelti iš buto. Nepaneigtina, jog ieškovė pagrįstai manė sudariusi jai priklausančio buto įkeitimo sutartį, nes rūpinosi butu ir už jį mokėjo mokesčius iki kilus ginčui tai daryti uždraudė duktė (CPK 185 str., 1 t., b.l. 121-128). Ta aplinkybė, jog sandoris buvo įformintas ne E. Š., o atsakovė D. D. vardu, leidžia daryti išvadą, kad šiais veiksmais buvo siekiama apsunkinti sandorio nuginčijimą ar nuslėpti E. Š. vardu esantį turtą.

13Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei įrodymus, taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

14Apeliantė D. D. prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Minėto 322 straipsnio nuostatos numato, kad žodinio proceso tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas teismui pripažinus, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Prašydami skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą ar pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliantė D. D. prašymo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka nepagrindė ir nemotyvavo. Iš bylos duomenų matyti, kad D. D. dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė paaiškinimus teismui, t.y., apeliantė aktyviai dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Esant minėtoms aplinkybėms, įvertinus jog ginčo išsprendimui byloje atsakovė yra pateikusi turimus įrodymus, juos apeliacinės instancijos teismas gali įvertinti ir bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, todėl bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pagrindo.

15Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 500 Lt, todėl atmetus apeliacinį skundą, ieškovės J. R. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistinos iš atsakovės (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.; 2 t., b. l. 78).

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

17Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš D. D. (a. k. ( - ) ieškovės J. R. (a. k. ( - ) naudai 500 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų.

Proceso dalyviai