Byla I-1423-38/2007
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

2Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Petras Viščinis, sekretoriaujant Rasai Rackevičiūtei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos kriminalinės policijos biurui, Lietuvos policijos logistikos centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos – dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

3Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų jo darbo užmokesčio nepriemoką, t.y. iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 14285 Lt, iš Lietuvos policijos Logistikos centro – 1730 Lt, ir iš atsakovo Lietuvos valstybės nuostolius, patirtus dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimų.

4Pareiškėjas nurodė, kad LR Vyriausybės 2003-07-18 nutarimu Nr. 937 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, buvo nustatyta 450 Lt minimali mėnesinė alga, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams - 430 Lt minimali mėnesinė alga. Vėlesniuose Vyriausybės nutarimuose minimalios mėnesinės algos dydžiai buvo didinami tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga. Valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimalios mėnesinės algos dydis nekito ir buvo paliktas 430 Lt. Pareiškėjo manymu, tokiu nevienodu asmenų, kuriems tvirtinama skirtingo dydžio minimali mėnesinė alga, traktavimu yra pažeidžiamos Konstitucijos 29 str. ir 48 str. nuostatos, be to, tai vertintina kaip konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis šalies ekonominei situacijai. Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra išaiškinęs, jog apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms bei nekartą konstatavęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas įtvirtina visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai. Todėl šiuo atveju darbdavio netinkamas darbo užmokesčio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu.

5Atsakovas Lietuvos policijos logistikos centras atsiliepime į skundą nurodė, kad skundas yra pagrįstas ir teisėtas.

6Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjui taikytas minimalios mėnesinės algos reglamentavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d nuostatoms, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams.

7Atsakovas Lietuvos Kriminalinės policijos biuras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad teisingai buvo taikyti teisės aktai, apskaičiuojant pareiškėjui darbo užmokestį.

8Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui atlyginimas buvo skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintus nutarimus. Ukmergės rajono policijos komisariatas privalėjo skaičiuojant policijos pareigūnų darbo užmokestį vadovautis galiojančiais teisės aktais.

9Skundas atmestinas.

10Pareiškėjas kelia ginčą dėl to, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės

112003-07-18 nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2003, Nr. 73-3371), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-24 nutarimu Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2004, Nr. 46-1511), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-04 nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2005, Nr.45-1444) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-03-27 nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2006, Nr.35-1251), apskaičiuojant jam darbo užmokestį, buvo taikomas tas pats minimalios mėnesinės algos dydis - 430 litų, neatsižvelgiant į tai, kad minimali mėnesinė alga buvo nuolat didinama, bet tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga.

12Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-855, priimto 2002-04-23, 23 straipsnis, kuris nustatė, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, bei šio įstatymo 24 straipsnis, kuris numatė, kad valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, pagal šio įstatymo priedėlį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos.

13Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalį Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato minimalų valandinį atlygį ir minimalią mėnesinę algą. Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius.

14Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-03-20 nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Darbo Kodekso 187 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų (2005 m. balandžio 4 d., 2006 m. kovo 27 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punkto (2006 m. kovo 27 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <....> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos dydžius“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimo Nr. 937 1.2 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-24 nutarimo Nr. 316 1.2 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-04 nutarimo Nr. 361 1.2 punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtintas mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnis minimalus mėnesinis atlygis (toliau – MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas konstatavo, jog valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius reguliuoti kitaip negu kitų darbuotojų, inter alia nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems asmenims. Valstybės tarnybos sistemos vieningumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai, valstybės tarnybos santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais. Nurodė, kad negalima teigti, jog valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimą Nr. 937, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-24 nutarimą Nr. 316, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-04 nutarimą Nr. 361 būtų galima mokėti tokį mėnesinį tarnybinį atlyginimą, kuris būtų mažesnis už MMA, nustatytą kitiems dirbantiems asmenims. Tokiu teisiniu reguliavimu nėra paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis už kitiems dirbantiems asmenims nustatytą MMA.

15Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui pripažinus, jog nurodytos Darbo kodekso bei minėtų Vyriausybės nutarimų normos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, šie teisės aktai turėjo ir turi būti taikomi apskaičiuojant ir išmokant valstybės tarnautojams darbo užmokestį. Atsakovas yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Atsakovai mokėjo pareiškėjui darbo užmokestį pagal teisės aktus, reglamentuojančius apmokėjimą už darbą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo mokamas ne toks atlyginimas, kokį jis privalėtų gauti pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei Vyriausybės nutarimus. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2007-03-20 nutarime suformuluotu aiškinimu, konstatuotina, kad valstybės nustatytu ir pareiškėjo skundžiamu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, jog jo mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis už kitiems dirbantiems asmenims nustatytą MMA. Taigi, atsakovų atliekamas darbo užmokesčio apskaičiavimas bei išmokėjimas pareiškėjui buvo pagrįstas ir teisėtas.

16Esant tokioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovus mokėti pareiškėjui kitokio dydžio darbo užmokestį ir išmokėti nurodytą darbo užmokesčio nepriemoką, bei priteisti pagal LR Civilinio kodekso 6.271 straipsnį iš Lietuvos valstybės patirtus nuostolius, todėl pareiškėjo prašymas skundas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką atmestinas kaip nepagrįstas.

17Teismas, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

20A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai