Byla 2A-498-345/2013
Dėl skolos priteisimo, institucija duodanti išvadą byloje Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui G. Z. dėl skolos priteisimo, institucija duodanti išvadą byloje Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašė priteisti iš atsakovo G. Z. 1 322,81 Lt nesumokėtų mokėjimų, 93,34 Lt delspinigių, 23 967,93 Lt, dydžio nuostolį iš turto pardavimo, 1 799,90 Lt papildomas išlaidas, 6 045,04 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, iš viso 33 229,02 Lt, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad šalys buvo sudarę lizingo sutartį, kurią ieškovui vienašališkai nutraukus, pagal sutarties sąlygas ieškovas įgijo teisę reikalauti prašomų priteisti sumų.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 1 322,81 Lt nesumokėtų mokėjimų, 9,33 Lt delspinigių, 11 983,97 Lt nuostolio iš turto pardavimo, 1 799,90 Lt papildomų išlaidų ir 6 045,04 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, procesines palūkanas ir 635 Lt bylinėjimosi išlaidų.

7Teismas šalių sudarytą lizingo sutartį kvalifikavo vartojimo sutartimi, atsižvelgęs į sutarties bendrąsias sąlygas, jog sutartis sudaryta ir turtas perduotas atsakovui valdyti ir naudotis vartojimo tikslais. Teismas pabrėžė, kad ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, kad lizinguotas automobilis buvo naudojamas ir atsakovo ūkinės – komercinės ar profesinės veiklos tikslui. Buvo pripažinta, kad šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta dėl atsakovo kaltės, todėl pastarasis privalo atlyginti ieškovo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius. Ieškovo reikalavimus priteisti nesumokėtus mokėjimus, palūkanų įmokas po sutarties nutraukimo, papildomas išlaidas teismas pripažino pagrįstais ir juos tenkino, tačiau prašomus priteisti delspinigius sumažino, atsižvelgęs į šalių sutartinių santykių pobūdį ir kitas aplinkybes.

8Teismas laikė, kad ieškovas ginčo turtą realizavo ne rinkos kainomis, nesielgė kaip rūpestingas ir apdairus asmuo ir jo paties veiksmai turėjo įtakos nuostolių atsiradimui, todėl atsakovo nuostolius iš turto pardavimo teismas padalino abiems bylos šalims. Teismas pabrėžė, kad ieškovas nepagrindė, kodėl automobilio vertė per keturis mėnesius nukrito nuo 60 000 Lt iki 40 000 Lt, nepateikė įrodymų, kaip turtas buvo pardavinėjamas.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą dalyje dėl nuostolių iš Turto pardavimo ir minėtoje dalyje visiškai patenkinti ieškovo reikalavimą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

11Apelianto teigimu teismas klaidingai kvalifikavo tarp šalių sudarytą lizingo sutartį vartojimo sutartimi, nes nebuvo įrodyta, kad lizingo sutartis buvo sudaryta išimtinai vartojimo tikslams. Teismas ignoravo aplinkybę, kad atsakovas naudojosi lizinguotu turtu vykdydamas savo individualią veiklą. Faktą, jog šalys sudarė lizingo, o ne kitą sutartį, patvirtina tiek sutarties pavadinimas, tiek sutarties esmė bei šalių valia. Anot apelianto, nepaisant to, kiek turto išpirkimo įmokų buvo sumokėta, jo savininku liko ieškovas. Automobilio turto pardavimo aplinkybės (sudėtinga ekonominė situacija, pardavimo trukmė ir būdas) patvirtina, kad ieškovas turtą pardavė už rinkos kainą. Ieškovas, nors ir žinojo apie turto pardavimą, nuolat buvo informuojamas apie turto realizavimo procesus, nesiėmė jokių veiksmų, kad turtas būtų realizuotas už didesnę kainą. Kadangi atsakovas lizingo sutarties vienašalio nutraukimo teisėtumo neginčija, todėl privalo atlyginti visus atsakovo dėl to patirtus nuostolius.

12Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. Z. prašo skundą atmesti.

13Atsakovo teigimu lizinguotas automobilis buvo naudojamas išimtinai jo asmeniniais tikslais. Apeliantas bet kuriuo atveju nesielgė kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, nesiėmė būtinų priemonių, kad turtas būtų parduotas už kuo didesnę ir artimiausią rinkos kainą, todėl paties apelianto tiesioginiai veiksmai turėjo įtakos nuostolių atsiradimui.

14IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

15Apeliacinis skundas atmestinas.

16Apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai patvirtina, kad apeliacinio proceso apibrėžtos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimu dalyje dėl šalių sudarytos lizingo sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi ir apelianto reikalavimo priteisti nuostolius iš turto pardavimo tenkinimo iš dalies (CPK 320 str.).

17Apelianto ir atsakovo sudarytos sutarties Bendrosios dalies 2.1. punkte nustatyta, kad turtas atsakovui perduodamas laikinai valdyti ir naudotis su atsakovo verslu ar profesija nesusijusiais tikslais (t.y. atsakovo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti); Bendrosios dalies 3.1. punkte nustatyta, kad apeliantas turtą perduoda atsakovui valdyti ir naudotis vartojimo tikslais. Sutarties įmokų grafike nurodyta, kad atsakovui faktiškai suteikiamas vartojimo kreditas. Aplinkybę, jog lizingo sutartį sudarė asmeninių, o ne verslo poreikių tenkinimui, patvirtino ir pats atsakovas (CK 6.193 str. 1 d.). Taigi šalių sudaryta sutartis tiek išorinio, tiek vidinio turinio požiūriu yra vartojimo sutartis, nes finansavimo paslaugą pirko fizinis asmuo savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimui ir finansavimo paslaugas suteikė verslininkas (CK 1.39 str. 1 d.). Faktą, jog ginčo sutartį atsakovas sudarė tikslu naudoti sutarties objektą individualios veiklos tikslais, turėjo pagrįsti apeliantas, tačiau tą tiesiogiai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 12, 178 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo šalių sudarytą sutartį vartojimo sutartimi. Aplinkybė, jog atsakovas sutarties galiojimo metu vertėsi individualia veikla, jokiais būdais negali būti traktuojama kaip patvirtinanti, jog ginčo sutartis atsakovo buvo sudaryta ne vartojimo, bet verslo tikslais.

18Bet kuriuo atveju iš šalių sudarytos ginčo sutarties akivaizdu, kad sutartyje dominavo automobilio pirkimo – pardavimo teisinis santykis. Nors šalys sutartį pavadino lizingo sutartimi, tačiau sutarties pagrindinis tikslas buvo perleisti nuosavybę į automobilį (sutarties Bendrosios dalies 3.1. punktas). Tą patvirtina ir sutartie įmokų grafikas, kuriame išskirtos turto išpirkimo įmokų ir palūkanų įmokų grafos. Šios aplinkybės suponuoja, jog esminis sutarties tikslas buvo atsakovo kreditavimas tikslu įgyti jam nuosavybės teise automobilį (CK 6.411 str.), todėl vien ta aplinkybė, jog sutartis pavadinta lizingo sutartimi, negali lemti, kad sutartis iš tiesų yra lizingo sutartis (CK 6.567 str.). Sutartimi šalys susitarė, kad atsakovo mokamų įmokų dalį sudaro turto išpirkimo įmokos, o visas turtas išperkamas per sutarties galiojimo laikotarpį. Lizingo sutarties 11.3 punkte nurodyta, kad jeigu sutartis nutraukiama dėl atsakovo padaryto esminio pažeidimo, tai sutartinės įmokos, kurias atsakovas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, jam negrąžinamos, be to, atsakovas įsipareigoja atlyginti apelianto patirtus nuostolius. Taigi šalys individualizavo sutarties nutraukimo teisinių padarinių apimtį, pagal kurią nutraukus sutartį yra taikoma vienašalė restitucija, o atsakovas taip pat turi atlyginti apelianto patirtus nuostolius dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Nuostolių dydį privalėjo pagrįsti būtent apeliantas.

19Priešingai nei teigia apeliantas byloje pateikti dokumentai nerodo, kad turtas buvo parduotas už rinkos kainą ir kad apeliantas ėmėsi priemonių, jog būtų sumažinti jo patiriami nuostoliai. Iš apelianto paaiškinimų akivaizdu, kad automobilio pardavimo kainos mažinimą lėmė ne automobilio realios rinkos vertės kritimas, bet apelianto siekis kuo greičiau realizuoti šį turtą, nepaisant netgi fakto, kad turtas yra parduodamas galimai už komerciškai nepagrįstą kainą. Nors apeliantas nurodo, kad automobilis buvo pardavinėjamas per jo partnerį, tačiau nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima betarpiškai nustatyti, kaip buvo pardavinėjamas automobilis jo pardavimo metu, ar tinkamai buvo viešinamas automobilio pardavinėjimo faktas, ar potencialiems pirkėjams buvo sudarytos tinkamos sąlygos apžiūrėti automobilį ir pasiūlyti aukštesnę kainą, nei tą už kurią automobilis buvo parduotas, ar atsakovui buvo sudarytos sąlygos dalyvauti pardavimo procedūrose, siūlyti paties rastus pirkėjus. Pastebėtina, kad apeliantas žinodamas, jog atsakovas yra silpnesnė sandorio šalis, privalėjo dėti maksimalias pastangas minimizuoti patiriamus nuostolius iš turto pardavimo, bet ne nuostolių atlyginimo pareigą automatiškai perkelti atsakovui tokiu būdu iš esmės užkeliant jam dvigubą civilinę atsakomybę. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas iš dalies pats yra kaltas dėl patirtų nuostolių ir taikė abipusę šalių atsakomybę (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 1 d.).

20Remiantis išdėstytu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti apelianto nurodytais argumentais nėra pagrindo.

21Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

22Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašė priteisti iš atsakovo G. Z. 1... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį... 7. Teismas šalių sudarytą lizingo sutartį kvalifikavo vartojimo sutartimi,... 8. Teismas laikė, kad ieškovas ginčo turtą realizavo ne rinkos kainomis,... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 10. Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo panaikinti... 11. Apelianto teigimu teismas klaidingai kvalifikavo tarp šalių sudarytą lizingo... 12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. Z. prašo skundą atmesti.... 13. Atsakovo teigimu lizinguotas automobilis buvo naudojamas išimtinai jo... 14. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 15. Apeliacinis skundas atmestinas.... 16. Apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai patvirtina, kad apeliacinio... 17. Apelianto ir atsakovo sudarytos sutarties Bendrosios dalies 2.1. punkte... 18. Bet kuriuo atveju iš šalių sudarytos ginčo sutarties akivaizdu, kad... 19. Priešingai nei teigia apeliantas byloje pateikti dokumentai nerodo, kad turtas... 20. Remiantis išdėstytu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai... 21. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 22. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti...