Byla A-39-1404-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Artūro Drigoto, sekretoriaujant Indrei Mikaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui L. Ž. , trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovui advokatui O. D. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Automobilių lagūna“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Automobilių lagūna“ skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Ranga“, L. Š. , D. K. įmonė, akcinė bendrovė „Klaipėdos inžinerinės komunikacijos“, Klaipėdos miesto savivaldybės taryba).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Automobilių lagūna“ kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Registrų centro Klaipėdos filialo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimą; 2) panaikinti Registrų centro 2006 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 326; 3) įpareigoti Registrų centro Klaipėdos filialą ištaisyti Nekilnojamojo turto registro duomenis (reg. Nr. 50/116705) dėl kiemo statinių (unikalus Nr. 2196-7000-1085), esančių adresu Dubysos g. 66a, Klaipėdoje: pašalinti iš Registro duomenis apie M. Š. individualios įmonės (įmonės kodas 141253314), UAB „Ranga“ (įmonės kodas 140665254), D. K. įmonės (įmonės kodas 163660540), UAB „Automobilių lagūna“ (įmonės kodas 140537913), daiktines teises, nuosavybę (po 1/5 dalį) į šiuos kiemo statinius. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Registrų centro Klaipėdos filialo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimu atsisakė ištaisyti aukščiau nurodytus Nekilnojamojo turto registro duomenis. Registrų centras 2006 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 326 paliko teritorinio registratoriaus 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjo nuomone, šie sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. M. Š. individualios įmonės, UAB „Ranga“, D. K. įmonės ir UAB „Automobilių lagūna“ pateiktuose dokumentuose, kurių pagrindu buvo įregistruotos daiktinės teisės, nėra nurodyta, kad kiekvienas iš šių asmenų įgijo daiktines teises į 1/5 kiemo statinių (kiemo aikštelės, plovyklos, tvoros), esančių adresu Dubysos g. 66a, Klaipėdoje. Šie kiemo statiniai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, kuriam suteiktas unikalus numeris. Todėl, vadovaujantis daiktinių teisių registravimo metu galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, minėti kiemo statiniai negali būti vertinami kaip tuo pačiu adresu registruotų pastatų priklausiniai.

5Atsakovas Registrų centro Vilniaus filialas prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Atsakovas paaiškino, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 7 dalį, kiemo statiniai – tai neturintis aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinys, kuris tarnauja pagrindiniam daiktui. Pagal kiemo statinių registravimo metu galiojusius teisės aktus, kiemo įrenginiai atskiru objektu nebuvo registruojami, išskyrus tuos atvejus, kai jie valdomi bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šiuo atveju kiemo statinių bendraturčiai nuosavybės teise valdo atskirus pastatus, todėl Nekilnojamojo turto registre negalima nustatyti, kurio pastato priklausiniu yra kiemo statiniai. Tačiau statuso „priklausinys“ nenurodymas Registre, nekeičia paties daikto, skirto tarnauti pagrindiniam daiktui, statuso. Daiktinių teisių registravimo metu galiojusio Civilinio kodekso 153 straipsnyje buvo aiškiai nustatyta, kad daiktą, kuris yra kito daikto priklausinys, ištinka pagrindinio daikto likimas. Todėl UAB „Automobilių lagūna“, UAB „Ranga“, D. K. įmonei ir M. Š. individualiai įmonei nereikėjo teikti jokių papildomų dokumentų apie kiemo statinių teisinį statusą.

6Tretieji suinteresuoti asmenys L. Š. ir UAB „Ranga“ prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą iš esmės ne dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų netikslumo, o dėl nuosavybės teisės į kiemo statinius (unikalus Nr. 2196-7000-1085), esančius Dubysos g. 66a, Klaipėdoje. Tačiau ginčas dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės (po 1/5) į šiuos kiemo statinius jau yra išspręstas bendrosios kompetencijos teismuose – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2006, aiškiai nurodyta, kad tretieji suinteresuoti asmenys yra teisėti minėtų kiemo statinių savininkai. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat pažymėjo, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 7 dalį, kiemo statiniai – tai neturintis aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinys, kuris tarnauja pagrindiniam daiktui. Vadovaujantis kiemo statinių registravimo metu galiojusio Civilinio kodekso 153 straipsniu, daikto, kuris yra kito daikto priklausinys, ištinka pagrindinio daikto likimas. Todėl, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, Registrų centro Klaipėdos filialo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimas ir Registrų centro 2006 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 326 yra teisėti ir pagrįsti.

7II.

8Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad kiemo statiniai – kiemo aikštelė, tvora ir plovykla tarnauja kitiems statiniams, esantiems šioje teritorijoje: gamybiniam pastatui, garažui, dirbtuvėms, sandėliams, nes jie neturi aiškaus ūkinio pobūdžio ar apibrėžtos naudojimo paskirties, pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniais daiktais (Civilinio kodekso 4.19 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktas numato, kad atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, kuriais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu, taip pat žemės dangos ir kiti įrenginiai, kurių funkcijos yra tiesiogiai susijusios su žemės sklypu ar statiniu, kaip atskiru nekilnojamuoju daiktu. Pareiškėjas neįrodė, kad kiemo statiniai yra nekilnojamieji daiktai, kurie pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatas laikomi atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju kiemo statiniai – kiemo aikštelė, tvora ir plovykla, yra tuo pačiu adresu esančių statinių priklausiniai. Todėl pagal 1964 metų Civilinio kodekso 153 straipsnį nuosavybės teisė į kiemo aikštelę, plovyklą ir tvorą perėjo naujiems pagrindinių pastatų savininkams, nes, kai keičiasi teisinio santykio subjektinė sudėtis padaugėjus subjektams, jiems išlieka tokios pat sudėties subjektinės teisės ir pareigos, kokios buvo perimtos iš ankstesnio savininko. Kadangi ankstesniam savininkui nuosavybės teise priklausė ir kiemo statiniai, įrašas apie nuosavybės teisę į priklausinius buvo padarytas ir naujiems savininkams. Nesant savininkų susitarimo ar kito dokumento, kuriame būtų nustatytos nuosavybės teisės į kiemo statinius, atsakovas pagrįstai įrašė, kad priklausinys priklauso visiems pastatų savininkams lygiomis dalimis, nes bendroji jungtinė nuosavybė galima tik sutuoktiniams (1964 metų Civilinio kodekso 121 – 1212 straipsniai, Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis, 2000 metų Civilinio kodekso 3.87 straipsnis, 4.73 straipsnis). Registro pastabose yra nurodyta, kad susitarimo dėl kiemo statinių pasidalinimo tarp nuosavybės dalininkų nepateikta, tarp šalių iki šiol yra ginčas dėl nuosavybės teisės dalių į kiemo statinius. Todėl, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsniu, atsakovas neturi pareigos ištaisyti Nekilnojamojo turto registro duomenų, net jei jie ir būtų netikslūs. Be to, įrašas apie pareiškėjui priklausantį kiemo statinių dalį padarytas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, todėl, nenuginčijus sutarties ir nesudarius susitarimo dėl dalių nustatymo arba nepasidalinus turto teismine tvarka, bet koks įrašo pakeitimas pažeistų pareiškėjo ir kitų bendratučių teises ir teisėtus interesus.

9III.

10Apeliaciniu skundu pareiškėjo UAB „Automobilių lagūna“ teisių perėmėjas UAB „Klaipėdos altas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodo, kad dokumentuose, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo padaryti ginčijami įrašai, nėra nurodyta, kokiomis dalimis nuosavybės teise kiemo statiniai priklauso bendrasavininkiams. Šiuose dokumentuose nėra kalbama apie nuosavybės teisės į kiemo statinius perėjimą. Tai reiškia, kad M. Š. individuali įmonė, UAB „Ranga“, D. K. įmonė ir UAB „Medicinos banko lizingas“, iš kurios vėliau pastatus nupirko UAB „Automobilių lagūna“, nuosavybės teisių į kiemo statinius neįgijo. Kiemo statiniai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, kuriam suteiktas unikalus numeris. Todėl, vadovaujantis daiktinių teisių registravimo metu galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, minėti kiemo statiniai negali būti vertinami kaip tuo pačiu adresu registruotų pastatų priklausiniai. Net darant prielaidą, kad kiemo statiniai, esantys adresu Dubysos g. 66a, Klaipėda, yra kitų tuo pačiu adresu esančių pastatų priklausiniai, atsakovo padaryti įrašai, kad kiemo statiniai priklauso visiems pastatų savininkams lygiomis dalimis (po 1/5), negali būti laikomi pagrįstais. Pareiškėjas pažymi, kad 2000 m. liepos 18 d. UAB „Medicinos banko lizingas“ pardavus garažą (unikalus Nr. 21/967-0001-01-4) Ž. S. komercinei firmai (vėliau pertvarkyta į UAB „Automobilių lagūna“), statinių, esančių adresu Dubysos g 66a, Klaipėdoje savininkai jau buvo 6: UAB „Klaipėdos inžinerinės komunikacijos“, UAB „Medicinos banko lizingas“, D. K. įmonė, UAB „Ranga“, M. Š. individuali įmonė ir Ž. S. komercinė firma, tačiau minėti įrašai Nekilnojamojo turto registre nebuvo pakeisti. Be to, šie įrašai buvo padaryti 2000 birželio 19 d. – 2000 m. spalio 5 d. laikotarpiu, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo 2000 m. liepos 18 d. Civilinis kodeksas, kurio 4.73 straipsnio 3 dalis, nustato bendraturčių nuosavybės dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje lygybės prezumpciją. Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame 1964 metų Civiliniame kodekse tokių nuostatų nebuvo. Pareiškėjo nuomone, ta aplinkybė, kad 2002 m. gruodžio 12 d. pirkimo - pardavimo sutartyje Nr. 6-10032 buvo nurodyta, jog Z. S. komercinei firmai (pertvarkyta į UAB „Automobilių lagūna“) perleidžiamos nuosavybės teisės į 1/5 kiemo statinių, nėra kliūtis ginčijamiems Nekilnojamojo turto registro įrašams ištaisyti, nes pardavėjas UAB „Medicinos banko lizingas“ pats nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į 1/5 šių kiemo statinių. Sutartis buvo sudaryta remiantis atsakovo pateiktu Registro išrašu, kuriame 1999 m. spalio 12 d. turto pardavimo be varžytinių aktas buvo nepagrįstai nurodytas kaip UAB „Medicinos banko lizingas“ nuosavybės teisių į 1/5 kiemo statinių įgijimo pagrindas. Pareiškėjo nuomone, teismo teiginys, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų ištaisymas pažeistų kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus, yra nepagrįstas. Tuo tarpu, aukščiau nurodytas nuosavybės teisės dalių į kiemo statinius nustatymas ir įregistravimas Nekilnojamojo turto registre pažeidžia pareiškėjo teises ir interesus, nes užkerta kelią spręsti klausimą tiek dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo, tiek dėl žemės naudojimo sandorių sudarymo.

11Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys L. Š. ir UAB „Ranga“ prašo palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą tretieji suinteresuoti asmenys grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jų atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas, sudarydamas sutartį ir įsigydamas iš UAB „Medicinos bankas“ 1/5 dalį kiemo statinių, nepareiškė jokių pretenzijų nei kitiems bendrasavininkiams, nei atsakovui. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, tokiais veiksmais pareiškėjas pritarė teisiniams santykiams, susiklosčiusiems tarp kiemo statinių bendrasavininkių.

12Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės taryba prašo teismo ginčą išspręsti savo nuožiūra. Nurodo, kad Klaipėdos miesto meras 1994 m. rugsėjo 01 d. potvarkiu Nr. 562 „Dėl pastatų statinių ir butų teisinio registravimo“ leido AB „Klaipėdos inžinerinės komunikacijos“ teisiškai įregistruoti pastatus, esančius Dubysos g. 66, Klaipėdoje. Tačiau savivaldybė nėra AB „Klaipėdos inžinerinės komunikacijos“ teisių ir likusio nerealizuoto turto perėmėja ir jokių interesų šioje byloje neturi.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV.

15Byloje nustatyta, kad pirminė nekilnojamojo turto, esančio Dubysos g. Nr. 66a, Klaipėdos mieste, techninė inventorizacija buvo atlikta 1991 m. liepos 1 d. Kiemo statiniai – grindinys k1, plovykla k2 ir tvora k3 buvo inventorizuoti kaip paminėtu adresu esančių pastatų priklausiniai. Vėliau statiniai buvo perleisti įvairiems juridiniams asmenims. Pastatų perleidimo metu galiojusio Civilinio kodekso 153 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Todėl perleidus pastatus atitinkamiems juridiniams asmenims, jiems atitinkamai perėjo ir šių pastatų priklausiniai, t. y. grindinys, plovykla ir tvora. Pareiškėjas pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo nuosavybėn 1/5 dalį kiemo statinių. Todėl tokie duomenys ir buvo įrašyti į nekilnojamojo turto registrą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad įrašyti į nekilnojamojo turto registrą duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Teismas teisingai sprendime pažymėjo, kad nuosavybės teisė į kiemo aikštelę, plovyklą ir tvorą atitinkamai perėjo naujiems pagrindinių pastatų savininkams. Nesant bendraturčių susitarimo, kuriame būtų nustatytos nuosavybės tiesės į priklausinius, pagrįstai buvo nurodytos lygios visų bendraturčių dalys. Patenkinus pareiškėjo prašymą būtų pažeistos kitų bendraturčių teisės.

16Konstatavus, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Klaipėdos altas“ apeliacinį skundą atmesti.

19Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai