Byla A-438-199-09

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui L.M., atsakovų atstovams R.T., Virgilijui Kaupui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos A.J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A.J. skundą atsakovams Utenos apskrities viršininko administracijai, Anykščių rajono savivaldybei, J.J., tretiesiems suinteresuotiems asmenims S.A., A.J., valstybės įmonės „Registrų centras“ Utenos filialui, Anykščių rajono notarų biuro notarėms Rimutei Bučinskienei, Jolitai Viederienei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4pareiškėja kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė:

51) panaikinti Anykščių rajono valdybos 1991-10-17 potvarkį Nr. 228p-v dalyje, kuria B.J. buvo suteikta nuosavybėn 13,29 ha žemės sklypas valstiečių ūkiams steigti, ta apimtimi, kuria B.J. buvo suteikta nuosavybėn 1,95 ha žemės sklypo dalis valstiečių ūkiui steigti;

62) panaikinti 1992-09-29 potvarkį Nr. 358p-v dalyje, kuria B.J. buvo suteikta 13,29 ha žemė Skiemonių apyl, Aniūnų km. ta apimtimi, kuria B.J. buvo suteikta ir leista pirkti 1,95 ha žemės;

73) panaikinti valstybinės žemės aktą Nr. 137, išduotą 1991-12-05-B.J. dalyje dėl 1,95 ha žemės sklypo suteikimo valstiečių ūkiui;

84) pripažinti negaliojančia 1994-02-17 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, dalyje dėl 1,95 ha žemės pirkimo;

95) panaikinti Utenos apskrities 2003-08-11 išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 16-6988 ir Nr. 16-6989;

106) panaikinti 1995-08-30 J.J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą dalyje dėl 1,95 ha žemės sklypo paveldėjimo;

117) panaikinti teisinę registraciją J.J. vardu dalyje dėl 1,95 ha žemės sklypo įregistravimo;

128) įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją per 6 mėnesius nuo teismo sprendinio įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjai nuosavybę natūra į laisvą ir neužstatytą 1,95 ha žemės sklypą buvusios savininkės A.S. valdydos 7,79 ha žemės dalį, žemės sklype, unk.Nr. ( - ), esančiame Anykščių rajone, Aniūnų kaime;

139) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14Pareiškėja paaiškino, kad ji nežinojo, jog jos brolis B.J. yra įsteigęs valstiečių ūkį. Apie 1991 10-17 ir 1992-09-29 potvarkius sužinojo tik 2007-01-19. Todėl mano, kad nėra praleidusi jokio termino skundui paduoti. Pareiškėja taip pat paaiškino, kad ji žinojo, jog brolis ūkininkauja, tačiau kokia žemė jam buvo suteikta nežinojo. 2003 metų išvadas gavo, kad žemės natūra negali sugrąžinti, tada sužinojo, kad ji suteikta broliui. Mamos žemės ribas žinojo visą laiką, pripažįsta, kad tą žemę visą laiką dirbo brolis. Pareiškėja taip pat akcentavo, kad nėra praleidusi jokio termino, nes aktą, kurį ji skundžia gavo tik į jo užklausimą 2007 metų sausio mėnesį. Todėl nemano, kad reiktų prašyti jį atnaujinti. Pareiškėjos skundą palaiko tais pačiais motyvais ir pagrindais, kurie yra nurodyti 2007-06-27 ieškinyje. Pareiškėjos manymu, panaikinus potvarkius, automatiškai yra negaliojantys vėlesni sandoriai, sudaryti minimų potvarkių pagrindu. Todėl nurodinėti jų neatitikimą kuriam tai įstatyminiam aktui nereikia.

15Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija su pareiškėjos skundu nesutiko.

16Atsakovas nurodė, kad pareiškėja yra parleidusi terminą skundui paduoti. Ji apie brolio įsteigtą valstiečių ūkį žinojo dar motinai esant gyvai. 2002-12-17 pareiškėja taip pat buvo informuota apie potvarkių priėmimą. Atsakovo manymu, pareiškėja tikrai turėjo visą reikiamą informaciją ir laiku galėjo ginčyti potvarkius.

17Atsakovas Anykščių rajono savivaldybė prašė pareiškėjos skundą atmesti, nes yra praleistas senaties terminas.

18Atsakovas paaiškino, kad 1991 metų potvarkis priimtas teisėtai, nes Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartimi yra nurodyta, kad tuo metu galioję įstatymai iki Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo pradėto privatizavimo dokumentų įforminimo neuždraudė ir nesustabdė.

19Atsakovė J.J. pareiškėjos skundą prašė atmesti.

20Atsakovė paaiškino, kad jos vyras žemę nusipirko pagrįstai ir jai pagrįstai yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Vyras žemę dirbo tiek dar jo motinai esant gyvai, tiek po jos mirties. Pareiškėja gyveno visai šalia ir tikrai žinojo, kad atsakovės vyras B.J. yra įsteigęs valstiečių ūkį, kad tą žemę dirbo visą laiką. Atsakovės teigimu, namus jie paveldėjo visi lygiomis dalimis ir pastatus pardavė Damušiui. Jo žemė prie ežero neprieina, todėl, atsakovės manymu, pareiškėja bylinėjasi būtent dėl to. Be to, atsakovės manymu, pareiškėja yra praleidusi skundo padavimo terminą, kaip jį beskaičiuotum. 1995 metais pareiškėja sudarė susitarimą, iš kurio suprato, kad žemė yra užimta. Tada ji žinojo, kad yra likę laisvos motinos žemės tik 1,95 ha, kurį šiuo susitarimu perleido seseriai S.A. Pareiškėja dėl žemės grąžinimo kreipėsi tik 1998 metais. Pradėjus valstiečių ūkio steigimo procedūrą, ją privalėjo ir baigti nepriklausomai nuo to, kad pasikeitė įstatymai. Pareiškėja 2003 metais gavusi išvadas, sužinojusi, kad žemė užimta, nesiėmė jokių veiksmų, kad sužinotų kas ir kokiu pagrindu jos motinos žemę užėmė. Pareiškėja taip pat be pagrindo ginčija valstiečių ūkio steigimo pagrįstumą. Žemės reformos įstatymas ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas dėl valstiečių ūkių yra priimti tą pačią dieną. Abu šie norminiai aktai numatė kompleksą klausimų kaip turi būti sprendžiami klausimai susiję su valstiečių ūkio žeme. Visi dokumentai buvo apiforminti iki pareiškėja pateikė tinkamą prašymą atkurti jai nuosavybę į mamos žemę.

21Tretieji suinteresuotieji asmenys S.A. ir A.J. atsiliepimais į ieškinį su juo sutiko, prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.

22II.

23Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008-03-31 sprendimu administracinę bylą dalyje dėl Anykščių rajono valdybos 1991-10-17 potvarkio dalies Nr. 228p-v panaikinimo, 1992-09-29 potvarkio dalies Nr. 358p-v panaikinimo, 1991-12-05 valstybinės žemės akto Nr. 137 panaikinimo ir 2003-08-11 Utenos apskrities išvadų Nr. 16-6988 ir Nr. 16-6989 panaikinimo nutraukė, pareiškėjai praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o likusioje dalyje pareiškėjų skundą atmetė.

24Teismas konstatavo, jog bylos medžiaga nustatyta, kad 1991-10-17 Anykščių rajono valdyba priėmė potvarkį Nr. 228p-v, kurio 1.12 punktu B.J., J., suteikė 13,29 ha žemės sklypą, iš jo ariamos žemės 6,63 ha, sodų 0,07 ha, ganyklų 0,22 ha, miškų 2,11 ha, pelkių 0,12 ha, vandenų 0,16 ha, keliai 0,21 ha, kiemai 0,28, nenaudojamos 3,49 ha valstiečių ūkio steigimui. Tuo pačiu potvarkiu buvo išduotas valstybinis žemės nuosavybės aktas Nr. 137. Teismo nuomone, galimybė steigti Lietuvoje valstiečių ūkius atsirado 1989-07-04 priėmus įstatymą „ Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“. Lietuvos TSR Ministrų taryba 1989-07-24 priėmė nutarimą Nr. 161 „ Dėl priemonių Lietuvos TSR valstiečio ūkio įstatymo nuostatoms įgyvendinti". Žemė valstiečių ūkio steigimui buvo suteikiama iš žemės fondo, į kurį žemė buvo imama iš valstybinio rezervo, tarybinių ūkių, kolūkių. Priimtas 1990-04-05 Žemės kodeksas taip pat numatė žemės paėmimą į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad valstiečių ūkio steigimas susidėjo iš keleto etapų, t.y. norinčių steigti valstiečių ūkį asmenų sąrašo sudarymo, žemės paėmimo į valstiečių ūkio fondą ir valstiečių ūkio teisinio įforminimo. Todėl teigti, kad priėmus 1991-07-25 Žemės reformos įstatymą ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-07-25 nutarimą Nr. 1-1608, kuriuo buvo sustabdytas žemės pagal Valstiečio ūkio įstatymą skyrimas, turėjo būti nutraukta kuri nors pradėta procedūra valstiečių ūkio steigimui, negalima. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002-10-21 savo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1138/2002 konstatavo, kad galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių piliečių nuosavybes teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei žemės reformos klausimus, analizė leidžia padaryti išvadą, jog įstatymų leidėjas pripažino iki 1991-09-01 suformuotas žemėnaudas valstiečių ūkiui steigti, nors valstybiniai žemės nuosavybės aktai iki to laiko dar nebuvo išduoti. Nutartyje konstatuota, kad Žemės reformos įstatymo įsigaliojimas nesustabdė ir neuždraudė jau pradėto privatizavimo dokumentų įforminimo.

25Teismas pabrėžė, jog bylos duomenimis tikslios datos B.J. pareiškimo pateikimo nepavyko nustatyti, tačiau niekas neginčijo, kad B.J. pareiškimą buvo padavęs anksčiau nei 1991-09-01. Tai, kad jo pareiškimas buvo paduotas gerokai anksčiau patvirtina ir tos aplinkybės: valstiečių ūkių steigimui buvo ruošiamos medžiagos, tuo tikslu buvo sudaromos rajonų žemės skirstymo komisijos, kurios nagrinėjo piliečių pareiškimus, sprendė klausimus dėl žemės paėmimo į valstiečių ūkio žemės fondą, teikė rekomendacijas vykdomiesiems komitetams, kurie tvirtindavo projektus, priimdavo sprendimus dėl žemės paėmimo į valstiečių ūkio fondą ir tik tada priimdavo potvarkį dėl konkretaus sklypo, jo dydžio suteikimo piliečiui ir išduodavo valstybinės žemės aktus. Šios procedūros vykdavo ne vieną mėnesį. Pati pareiškėja pripažino, kad jos brolis motinos žemę, kurios ribas ji puikiai žinojo, dirbo dar motinai esant gyvai, jis tą pačią žemę dirbo ir susikūrus kolūkiams, tą pačią žemę dirbo ir prasidėjus nuosavybės grąžinimui. Todėl ir tai patvirtina, kad pareiškimą valstiečių ūkio steigimu, B.J. buvo padavęs iki Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo ir valstiečių ūkio steigimo procedūra buvo prasidėjusi iki įstatymo įsigaliojimo, tik teisinis įforminimas buvo atliktas jau įsigaliojus įstatymui. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1994-05-27 nutarime, pasisakydamas dėl Valstiečių ūkio įstatymo, konstatavo, jog Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio l punkto norma reiškė, kad piliečiai, pagal Valstiečio ūkio įstatymą gavę žemės, ją turėjo išpirkti iš valstybės, jeigu jos neturėjo nuosavybės teise, arba išpirkti ar nuomoti išjos papildomai įgytą plotą. Konstitucinis teismas konstatavo, kad valstybė įsipareigojo ginti piliečių, įgijusių žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, teises (1993-07-15 įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" atskirų straipsnių atitikimo Konstitucijai). Šių aukščiau nurodytų nutarimų pagrindu, teismas konstatavo, kad Anykščių rajono valdybos priimti potvarkiai 1991-10-17 Nr. 228p-v ir 1992-09-29 Nr. 358p-v yra priimti teisėtai, nepažeidžiant tuo metu galiojantiems teisės aktams. Jų priėmimu buvo teisiškai įformintas valstiečių ūkio įsteigimas B.J. Teismo nuomone, naikinti vėlesnius sandorius, kurie buvo atlikti šių potvarkių pagrindu nėra teisinio pagrindo. Tiek 1994-02-17 žemės pirkimo - pardavimo sutartis, vėliau 1995-08-30 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas yra teisėti. Taip pat teisėtai atlikta J.J. vardu nekilnojamojo turto - žemės sklypo teisinė registracija.

26Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja yra praleidusi terminą skundui paduoti dėl Anykščių rajono valdybos potvarkių ir sutiko su atsakovės J.J. argumentais, kad pareiškėja netinkamai aiškina teisės normas, reglamentuojančias tiek ieškinio senaties terminų skaičiavimą tiek termino skaičiavimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnį. Teismas pabrėžė, jog bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja apie tai, kad jos motinos žemė yra užimta ir jai negali būti gražinama natūra sužinojo dar 2002-12-17, gavusi pranešimą, jog turi pasirinkti nuosavybės atkūrimo būdą. Vėliau, gavusi 2003 metų išvadas, ji taip pat buvo informuota, kad žemės grąžinti negalima, nes ji užimta. Apie išvados gavimą patvirtino pati pareiškėja teismo posėdyje, nurodydama, kad sužinojo, jog mamos žemė paskirta broliui B.J. Teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė pagrindų, kodėl ji nuo 2003 metų nesidomėjo kokiu pagrindu broliui buvo suteikta žemė, kodėl tik jam ji suteikta ir pan. Be to, kaip akcentavo teismas, pareiškėja nebuvo rūpestinga ir apdairi. Bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja ir miręs B.J. yra brolis ir sesuo. Brolis ūkininkavo ir dirbo tą pačią žemę esant kolūkiams ir juos panaikinus. Ginčai dėl žemės tarp pareiškėjos ir jos brolio vyko dar jų motinai esant gyvai. Apie tai pareiškėja žinojo. Tai patvirtino apklausti liudytojai R.G., R.B. Todėl rūpintis savo teisėmis ir pasidomėti kodėl tik brolis dirba motinos žemę galėjo ir turėjo visas galimybes. Teismo nuomone, terminas praleistas be jokios pateisinamos priežasties. Teismas kartu nurodė, jog pareiškėja taip pat yra praleidusi terminą dėl reikalavimo panaikinti Utenos apskrities 2003 metų išvadas Nr. 16-6988 ir Nr. 16-6989. Pati pareiškėja pripažino, kad tas išvadas ji yra gavusi. 2006-03-27 pareiškėja pati savo prašymu išvadą Nr. 16-6988 prašė jai grąžinti, nes pageidavo žemę gauti Debeikių seniūnijoje. Tačiau per l mėnesį neskundė ir neginčijo. Reikalavimo įpareigoti Utenos apskritį atkurti pareiškėjai nuosavybę į l,95 ha žemės sklypą Aniūnų km., Anykščių rajone, teismas netenkino aukščiau nurodytų motyvų pagrindu.

27III.

28Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008-03-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

291. Panevėžio apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė išvadą, kad pareiškimą valstiečių ūkio steigimui B.J. buvo padavęs iki 1991-07-25 Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo, ir valstiečių ūkio steigimo procedūra buvo prasidėjusi iki įstatymo įsigaliojimo, tik teisinis įforminimas buvo atliktas jau įsigaliojus įstatymui. Teismas taip pat nurodė, kad priėmus 1991-07-25 Žemės reformos įstatymą ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991-07-25 nutarimą Nr. 1-1608, kuriuo buvo sustabdytas žemės pagal Valstiečio ūkio įstatymą skyrimas, pradėta procedūra valstiečių ūkio steigimui neturėjo būti nutraukta. Tokie teismo argumentai ir išvados, anot pareiškėjos, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino tuo metu galiojusius teisės aktus. Teismas be pagrindo nesivadovavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-07-25 nutarimu Nr. 1-1608 ,Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos", kurio l straipsnyje aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, kad nuo Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo dienos (1991 m. rugsėjo 1 d.) sustabdomas žemės skyrimas pagal Valstiečio ūkio įstatymą. Tokią išvadą padarė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994-05-27 nutarime, nurodydamas, kad žemės skyrimas pagal Valstiečio ūkio įstatymą nebuvo nutrauktas iki pat Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo dienos, t.y. iki 1991-09-01. Tuo tarpu Anykščių rajono valdybos potvarkis Nr. 228 p-v, kurio pagrindu B.J. valstiečio ūkiui steigti buvo suteiktas 13,29 ha žemės sklypas, esantis Debeikių apylinkėje, Aniūnų kaime, buvo priimtas 1991-10-17, nors nuo 1991-09-01 įsigaliojo teisės normos, kuriomis buvo sustabdytas žemės valstiečių ūkiams steigti skyrimas.

302. Panevėžio apygardos administracinis teismas neatsižvelgė ir nevertino šioje byloje reikšmingos aplinkybės, kad atsakovė Anykščių rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos pateiktą skundą pati pripažino, jog Anykščių rajono valdyba, priimdama 1991-10-17 potvarkį Nr. 228 p-v, neatsižvelgė į tai, jog 1991-07-25 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. 1-1608 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos Įstatymo įsigaliojimo tvarkos ", ir nustatė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas įsigalioja nuo 1991 m. rugsėjo 1 d., ir kad nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos sustabdomas žemės skyrimas pagal Valstiečių ūkio įstatymą.

313. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. To paties įstatymo 12 straipsnio l dalies 11 punkte nustatyta, kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji pagal įstatymus suteikta valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos. Anykščių rajono valdybos potvarkis Nr. 228 p-v, kurio pagrindu B.J. valstiečio ūkiui steigti buvo suteiktas 13,29 ha žemės sklypas, esantis Debeikių apylinkėje, Aniūnų kaime, buvo priimtas 1991 m. spalio 17 d., Anykščių rajono valdybos potvarkis Nr. 358 p-v, kurio pagrindu B.J. buvo suteikta 13,29 ha žemės Aniūnų kaime, ir iš bendro 13,29 ha ploto buvo leista pirkti 13,29 ha buvo priimtas 1992 m. rugsėjo 29 d., nors, nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo teisės normos, kuriomis buvo sustabdytas žemės valstiečių ūkiams steigti skyrimas. Taigi, pasak pareiškėjos, skundžiamais potvarkiais ieškovei A.J. (kartu ir kitiems pretendentams) buvo užkirsta teisė atgauti jai tenkančią 1,95 ha dalį buvusios savininkės A.S. nuosavybės teise valdytos 7,79 ha žemės natūra, t.y. atgauti jį buvusioje vietoje.

324. Panevėžio apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė išvadą, kad A.J. apie savo teisių pažeidimą žinojo nuo pat 2003 metų ir tada galėjo kreiptis teisinės pagalbos, tačiau nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė pagrindų, kodėl ji nuo 2003 metų nesidomėjo, kokiu pagrindu broliui buvo suteikta žemė, kodėl tik jam ji suteikta, o terminas praleistas be jokios pateisinamos priežasties. Tokios teismo išvados, apeliantės manymu, yra nepagrįstos. Panevėžio apygardos administracinis teismas nustatė, kad tai, jog pareiškėjos motinos žemė yra užimta ir jai negali būti grąžinama natūra pareiškėja sužinojo 2002 m. gruodžio 17d., gavusi pranešimą, kad turi pasirinkti nuosavybės atkūrimo būdą, o vėliau, gavusi 2003 metų išvadas, pareiškėja taip pat buvo informuota, kad žemės grąžinti negalima, nes ji užimta. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kaip teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina tik faktą, kad pareiškėja tuo metu sužinojo, jog jos motinos žemė yra užimta. Apeliantės nuomone, faktas, kad žemė yra užimta, nebūtinai reiškia, kad žemė yra laikoma valstybės išperkama žeme neteisėtai ir gali būti pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Pareiškėja A.J. neturėjo pagrindo netikėti valstybės institucijos pateikta informacija, jog nuosavybės teisės į buvusios savininkės A.S. valdytą 7,79 ha žemę negali būti atkurtos natūra, nes žemė yra užimta, todėl yra valstybės išperkama. Vadovaudamasi šiais duomenimis bei nežinodama, kad žemė yra laikoma valstybės išperkama žeme neteisėtai, pareiškėja A.J. suklydo ir atitinkamai suformavo savo valią, o Utenos apskrities viršininko administracija atitinkamai parengė 2003-08-11 išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 16-6988 ir Nr. 16-6989. Aplinkybė, kad pareiškėja A.J. žinojo, jog jos brolis B.J. motinos žemę dirbo dar motinai esant gyvai, jis tą pačią žemę dirbo ir susikūrus kolūkiams, tą pačią žemę dirbo ir prasidėjus nuosavybės grąžinimui, neįrodo fakto, kad pareiškėja žinojo apie savo teisių pažeidimą, t.y., kad ji žinojo apie skundžiamų administracinių aktų egzistavimą.

33Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

34Teisėjų kolegija

konstatuoja:

35IV.

36Iš keliamo ginčo apeliacinės instancijos teisme matyti, kad jis yra dvejopo pobūdžio, t. y. susideda iš argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl galimai netinkamai pritaikytų: procesinių teisės normų, reguliuojančių asmens teisę į teisminę gynybą (kreiptis į teismą) ir materialinių teisės normų, reguliuojančių materialią pareiškėjos teisę – atkurti nuosavybės teises į 1,95 ha žemės sklypą (unk.Nr. ( - )) esantį Anykščių rajone, Aniūnų kaime ir priklausiusį A.S.

37Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje yra įtvirtinta teisė kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeistos, kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta teisė į nepriklausomą ir operatyvų teismą ir teismo pareiga užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos lygybės ir viešumo sąlygomis per įmanomai trumpiausią laiką.

38Tačiau, kad asmuo galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą jis turi įvykdyti (arba pašalinti) tam tikrus įstatyminius reikalavimus, kurie nustato kreipimosi į teismą sąlygas ir tvarką.

39Tokie reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme bei kituose teisės aktuose. Pvz., pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnį asmens skundas turi atitikti nustatytus skundo formos ir turinio reikalavimus; kad skundas būtų priimtas nagrinėti teisme turi nebūti aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Vienas iš tokių pagrindų leidžiančių atsisakyti nagrinėti skundą teisme, yra skundui paduoti termino praleidimas (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

40Skundų padavimo administraciniam teismui terminų klausimus reguliuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

41Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnį sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

42Paminėtos įstatyminės nuostatos nenustato kaip turi būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti, kai individualus aktas neįteikiamas ar jo (individualaus akto) įteikimas neprivalomas, tačiau asmuo mano, kad toks aktas, nors ir skirtas kitam asmeniui, pažeidžia jo teises.

43Administracinių teismų praktikoje yra pasisakyta, kad tokiu atveju suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis į teismą per 30 dienų, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie šio akto turinį ir juo pažeidžiamas savo teises ar teisėtus interesus ( pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-301/2006, 2005 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7 100/2005).

44Iš bylos matyti, kad pareiškėja ginčija viešojo administravimo subjektų administracinius aktus, kurie buvo priimti 1991- 1992 m.; 2003 m., o į teismą dėl šių aktų nuginčijimo kreipėsi 2007 m. vasario mėn., t. y. praėjus ilgam laiko tarpui po šių administracinių aktų priėmimo.

45Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja apie tai, kad jos motinos žemė yra užimta ir jai negali būti gražinama natūra sužinojo arba turėjo sužinoti dar 2002 12 17, kai gavo pranešimą, jog turi pasirinkti nuosavybės atkūrimo būdą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja apie negalimumą jai atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę buvo informuota, kai gavo 2003 metų išvadas. Šią aplinkybę pareiškėjo pripažino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ( t.2 b. l. 128). Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėja ir miręs B.J. yra brolis ir sesuo, o ginčai tarp jų dėl šios žemės vyko dar jų motinai, kuri mirė 1991 m. gruodžio mėn., esant gyvai, t. y. tuo metu kai buvo priimti ginčijami 1991 m. administraciniai aktai.

46Šios aplinkybės paneigia pareiškėjos aiškinimus, kad jai apie jos pažeistas teises tapo žinoma tik 2007 m. pradžioje bei leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja yra parleidusi nustatytus terminus kreiptis į teismą, kurių neprašo atnaujinti. O tai savo ruožtu lemia, kad ši aplinkybė yra kliūtis pradėti teisminį procesą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.; 101 str.6 p.).

47Dėl paminėtų priežasčių nėra teisinio pagrindo vertinti pareiškėjos ginčijamus Anykščių rajono valdybos 1991-10-17 potvarkį Nr. 228p-v; 1992-09-29 potvarkį Nr. 358p-v; valstybinės žemės aktą Nr. 137, išduotą 1991 12 05-B.J.; Utenos apskrities 2003 08 11 išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 16-6988 ir Nr. 16-6989.

48Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėjos kiti reikalavimai dėl pirkimo – pardavimo, paveldėjimo sandorių, jų teisinės registracijos, panaikinimo ir pan., yra išvestiniai iš minėtų reikalavimų panaikinti administracinius aktus. Todėl nepaikinus šių administracinių aktų, nėra pagrindo naikinti ir iš jų atsiradusių civilinių teisinių sandorių.

49Dėl paminėtų priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

50Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

51Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A.J. apeliacinį skundą atmesti.

52Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. pareiškėja kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su... 5. 1) panaikinti Anykščių rajono valdybos 1991-10-17 potvarkį Nr. 228p-v... 6. 2) panaikinti 1992-09-29 potvarkį Nr. 358p-v dalyje, kuria B.J. buvo suteikta... 7. 3) panaikinti valstybinės žemės aktą Nr. 137, išduotą 1991-12-05-B.J.... 8. 4) pripažinti negaliojančia 1994-02-17 žemės sklypo pirkimo-pardavimo... 9. 5) panaikinti Utenos apskrities 2003-08-11 išvadas dėl žemės, miško,... 10. 6) panaikinti 1995-08-30 J.J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą dalyje... 11. 7) panaikinti teisinę registraciją J.J. vardu dalyje dėl 1,95 ha žemės... 12. 8) įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją per 6 mėnesius... 13. 9) priteisti bylinėjimosi išlaidas.... 14. Pareiškėja paaiškino, kad ji nežinojo, jog jos brolis B.J. yra įsteigęs... 15. Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija su pareiškėjos skundu... 16. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja yra parleidusi terminą skundui paduoti. Ji... 17. Atsakovas Anykščių rajono savivaldybė prašė pareiškėjos skundą... 18. Atsakovas paaiškino, kad 1991 metų potvarkis priimtas teisėtai, nes Lietuvos... 19. Atsakovė J.J. pareiškėjos skundą prašė atmesti.... 20. Atsakovė paaiškino, kad jos vyras žemę nusipirko pagrįstai ir jai... 21. Tretieji suinteresuotieji asmenys S.A. ir A.J. atsiliepimais į ieškinį su... 22. II.... 23. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008-03-31 sprendimu... 24. Teismas konstatavo, jog bylos medžiaga nustatyta, kad 1991-10-17 Anykščių... 25. Teismas pabrėžė, jog bylos duomenimis tikslios datos B.J. pareiškimo... 26. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja yra praleidusi terminą skundui... 27. III.... 28. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 29. 1. Panevėžio apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą... 30. 2. Panevėžio apygardos administracinis teismas neatsižvelgė ir nevertino... 31. 3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą,... 32. 4. Panevėžio apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą... 33. Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepime į... 34. Teisėjų kolegija... 35. IV.... 36. Iš keliamo ginčo apeliacinės instancijos teisme matyti, kad jis yra dvejopo... 37. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje yra įtvirtinta teisė... 38. Tačiau, kad asmuo galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą jis... 39. Tokie reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 40. Skundų padavimo administraciniam teismui terminų klausimus reguliuoja... 41. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 42. Paminėtos įstatyminės nuostatos nenustato kaip turi būti skaičiuojamas... 43. Administracinių teismų praktikoje yra pasisakyta, kad tokiu atveju... 44. Iš bylos matyti, kad pareiškėja ginčija viešojo administravimo subjektų... 45. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja... 46. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjos aiškinimus, kad jai apie jos... 47. Dėl paminėtų priežasčių nėra teisinio pagrindo vertinti pareiškėjos... 48. Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėjos kiti reikalavimai dėl pirkimo –... 49. Dėl paminėtų priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais... 50. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 51. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d. sprendimą... 52. Nutartis neskundžiama....