Byla 1A-26-64-2012
Dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios šio jam inkriminuoto nusikaltimo požymių

1Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės, Teisėjų Vaclovo Iždono, Broniaus Zalagos, sekretoriaujant Irenai Skaringienei, dalyvaujant prokurorui Sauliui Kulikauskui, gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui, išteisintajam A. K.,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios šio jam inkriminuoto nusikaltimo požymių.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą,

Nustatė

4A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, o būtent nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 13 d., piktnaudžiavo savo tėvo teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichologiškai gniuždydamas savo vaikus – L. K., gim. ( - ), D. K., gim. ( - ), I. K., gim. ( - ).

5Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-09-21 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. K. pripažinti kaltu pagal BK 163 straipsnį ir nubausti jį 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda. Teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad iš teismo nuosprendžio matyti, jog teismas savo sprendimą motyvavo ne tiek loginiu ir nustatytų faktinių duomenų konstatavimu, tačiau rėmėsi subjektyvine nuomone, kuri yra priešiška nepilnamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu. Teismo nuosprendyje nėra loginio nuoseklumo, o išvados yra grindžiamos tik deklaratyvių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (nutartys Nr. 2K-80/2011, 2K-509/2006) nurodytų teiginių analize, nors šiose nutartyse analizuojami atvejai visiškai priešingi A. K. padarytai veikai. Nors teismas nuosprendyje analizuodamas nustatytas faktines aplinkybes teisingai nustatė, kad BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, tačiau, prieštaraudamas nustatytai LAT teismų praktikai konstatuoja, kad BK 163 straipsnyje numatytos veikos sudėtyje turi būti pasekmės.

6Skunde nurodo, kad teismas, nustatęs, kad fiziniam asmeniui nusikalstama veika padaryta fizinė ir moralinė žala, turėjo galimybę ir privalėjo teismo nutartimi nepilnametes liudytojas L. K., D. K. ir I. K. – kaltinamojo dukras, kurios ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pripažintos nukentėjusiomis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 28 straipsnio 1 dalimi šią klaidą ištaisyti, tačiau teismas šios pareigos dėl neaiškių priežasčių vengė. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad visos trys nepilnametės kaltinamojo dukros „neigė, kad prieš jas buvo naudojamas fizinis smurtas“, nors iš teisme atliktų apklausų matyti akivaizdūs psichologinio ir fizinio smurto panaudojimai nepilnamečių atžvilgiu, tačiau apie tai teismas savo nuosprendyje nutyli. Tvirtina, kad teismas nuosprendyje deklaratyviai išvardijo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nurodytas vaiko teises, tačiau nesigilino į kituose minėtos konvencijos straipsniuose išvardytas teises, kurias pažeidė A. K.. Teigia, kad visi faktai akivaizdžiai ir vienareikšmiškai leidžia kategoriškai teigti, kad A. K. veikė priešingai vaikų interesams ir taip akivaizdžiai piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismo metu A. K. dėl pareikšto kaltinimo kaltu prisipažino iš dalies, tačiau teismas šių jo parodymų neanalizavo, jų net nenagrinėjo. Teigia, kad visos šios aplinkybės kelia abejonių, ar teismas priėmė teisingą objektyvų ir motyvuotą sprendimą.

7Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku, kad šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir ši nusikalstama veika padaroma esant tik tiesioginei tyčiai. Šioje byloje A. K. turėjo suvokti, kad jis piktnaudžiauja tėvų teisėmis ir pareigomis, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 13 d. piktnaudžiavo savo tėvo teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichologiškai gniuždydamas savo vaikus – L. K., gim. ( - ), D. K., gim. ( - ), I. K., gim. ( - ). Nurodo, kad psichologinis smurtas – tai pavojingas, visada sąmoningas, tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiantis baimintis, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikrų neigiamų padarinių; psichologinis smurtas prieš vaikus šeimoje įgyja įvairias formas: nuolatinės kritikos, riksmų ir barnių, veiksmų laisvės varžymo, jausmų ignoravimo, įsitikinimų išjuokimo, melo, manipuliavimo tėvo teisėmis ir pareigomis, viešo žeminimo, grasinimo sužaloti ar sugadinti turtą pavojingu būdu; o fizinis smurtas – tai neteisėtas, tyčinis, prieš asmens valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, kuriuo siekiama atimti gyvybę, padaryti žalą sveikatai, atimti laisvę, sukelti bejėgišką būklę, fizinį skausmą ar kitokias fizines kančias; fizinio smurto veiksmai gali būti įvairaus pobūdžio: mušimas, kūno išorinis ar vidaus organų žalojimas ir kitoks poveikis panaudojant fizinę jėgą, šaltąjį ar šaunamąjį ginklą kitus daiktus, skysčius, medžiagas ir kita.

8Skunde prokuroras pastebi, kad teismas nuosprendyje neanalizavo kokios vaiko teisės buvo pažeistos A. K. veiksmais, bet, priešingai, jo neteisėtus veiksmus pateisino ir įvardijo „kaip vieną iš „auklėjimo metodų“. Teigia, kad iš bylos nagrinėjimo teisme nustatytų faktinių duomenų galima nustatyti, jog A. K., atlikdamas tiesioginius aktyvius veiksmus, pažeidė Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 5, 6, 19, 27 ir 37 straipsniuose numatytas teises. Teigia, kad vaikų ir tėvų tarpusavio teises ir pareigas reglamentuoja ir Civilinio kodekso III knygos IV dalies, XI skyriaus nuostatos. Tačiau teismas neatliko šių teisių pažeidimo analizės ir priėmė nuosprendį, neįvertinęs ir netinkamai įvertinęs visas nustatytas aplinkybes. Teigia, kad iš teismo 2011-09-20 posėdžio protokole užfiksuotų faktų matyti, kad visos šios dukrų L. K., D. K. ir I. K. teises pažeidė A. K., piktnaudžiaudamas tėvo teisėmis ir pareigomis, atlikdamas tiesioginius tyčinius aktyvius veiksmus, tačiau teismas nustatytus faktus nuosprendyje iškraipė arba visai ignoravo ir tyčia melagingai nurodė, kad kaltinamojo dukros neigė, kad prieš jas buvo naudojamas fizinis smurtas. 2011-09-20 posėdžio protokole užfiksuotos apklausos patvirtina, kad nepilnamečių L. K., D. K. ir I. K. atžvilgiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 13 d. tėvas A. K. naudojo fizinį ir psichologinį smurtą ir taip siekė jas, kaip vaikus, sugniuždyti. 2011-09-20 teisme apklausta I. K. parodė, kad: „<...> tėvas norėdavo pulti, bet pabėgdavau. Būdavo, kad tėvas susipykta su D., L. ir norėdavo ant manęs pulti. Kažkada tėvas norėjo rūbus išnešti, telefoną atimti, kad niekur neičiau iš namų. Kažkada tėvas buvo L. prismaugęs, buvo puolęs ant mamos.<...> Kartais būdavo baisu būti namuose. Tėvas pradėdavo šaukti, grasinti. Jis grasino padegti namus. <...> Tėvas grasino padegti namus, bet vis teik miegojome namuose, nes neturėjau kur eiti. Sesučių atžvilgiu tėvas šaukdavo. Vyresnė sesuo nenorėjo būti namuose. <...> Buvo atvejis, kad tėvas vaikėsi su keptuve. Jis pakėlė keptuvę ir pabėgau. Tėvas pradėjo šaukti ir aš pabėgau. <...> Yra buvę, kad tėvas mano akivaizdoje naudojo prieš mamą smurtą. Mes puldavome ant tėvo, klykdavome, norėdavome jį nuo mamos patraukti. <...> Aš nenorėdavau su tėvu būti. <...> Valgai ir pradedi čepsėti, tėvas šaukia: nemoka valgyti. Tėvas neleisdavo televizoriaus žiūrėti, kartais neleisdavo kompiuteriu naudotis. Nori prieiti prie televizoriaus, negali, prie kompiuterio negali, nes tėvas nori žiūrėti televizorių, naudotis kompiuteriu. <...>“. Teisme apklausta D. K. parodė, kad „<...> tėvas šaukdavo ant didesnės sesės. <...> Buvo stiprokų konfliktų tarp tėvo ir vyresnės sesės. <...> Tėvas kartą sakė, kad stogą nugriaus. <...> Tėvas netinkamai vykdė savo kaip tėvo pareigas. Neskyrė man tiek dėmesio, kiek reikia. <...> Būdamas tėvas blaivas, būdavo mažiau agresyvus. <...> Tėvas galėjo mažiau šaukti. <...>“. L. K. apklausta teisme parodė, kad: „<...> namuose pastoviai būdavo barniai. Bardavomės su tėvu dėl menkniekių, <...> jei tėvas trenkdavo, aš jam atgal trenkdavau. Nebuvo labai skaudžiai. <...> Baisiausia buvo nuo sausio iki balandžio. Labai daug ką tėvas buvo uždraudęs. <...> Jokių mėlynių nebūdavo. Vienas kitam pliaukštelėdavome. <...> Kai tėvas išėjo atskirai gyventi, įtampa atslūgo. <...> - Tėvas yra metęs katilą su šaltibarščiais, nes jam neleidau valgyti. <...> Per kovo aštuntą tėvas metė, nes mane bandė užtildyti, kadangi liežuvį už dantų nelaikau. <...> Tėvas puolė mamą, o aš dariau namų darbus. Susinervinau ir su žirklėmis kelis kartus tėčiui dūriau į nugarą. Spėjau pabėgti. <...> Puoliau ant tėvo peiliu, nes jis mane sunervino ir nežinojau kaip reikia jį užtildyti. <...> Tėvui dėl skyrybų nebuvo ką daryti. Aš netylėjau, kišuosi ir man kliūdavo. <...> Tėvas gerdavo kiekvieną dieną po butelį, bet grįžęs po darbo. Vartodamas alkoholį pradėdavo auklėti. <...> Kai tėvas metė į mane puodelį, jis nukrito ant žemės. Aš paėmiau puodelį ir mečiau atgal tėvui. <...> Mano atžvilgiu tėvas vartodavo necenzūrinius žodžius, bet ir aš vartodavau. Tėvas sakydavo, kad esu valkata, gatves šlifuoju, psichė, narkomanė. <...>“. L. K. apklausta teisme parodė, kad: „<...> užgėrus vyrui būdavo viskas negerai, pykdavo kam vaikus išleidžiu. Vaikai negalėjo garsiai kalbėti, reikėjo tylėti, vyras vaikų niekur neišleido, vaikams neleisdavo televizorių žiūrėti. Vyras vaikams duodavo per nagus, į kuprą. Ne vietoje praėjo – į kuprą, Man atrodo, kad vyras prie vaikų be reikalo kabinėjosi. <...> Vaikai puolė mamos ginti ir vyras vaikams užvažiavo. Tėvas I. su keptuvę gainiojosi, mane smaugė, vaikai klykė. Vaikai mamą užstojo. Dėl vyro elgesio vaikai jautė baimę. L. lankėsi psichologą. Su I. pas psichologą nėjau, pirkau jai raminamųjų. Ji sako, kad tėvas atėmė vaikystę. Mano supratimu tėvas turi bendrauti su vaikais, bet nėra patariamo balso, o tik tėvo baudžiamasis balsas. <...> Vyras laužo, daužo, vaikai cypia. Jis sakydavo aš padegsiu, nugriausiu. <...> Dėl sausio 5 d. įvykio vaikai nuėjo į mokyklą nemiegoję, žliumbdami ir socialinė pedagogė liepė rašyti pasiaiškinimus, kuriuos perdavė Vaiko teisių apsaugos skyriui. Pasakiau vyrui, kad skiriamės, jis visą naktį klykė, o vaikai žliumbė. Vyras smaugė L.. <...> Gal dukra su tėvu apsižodžiavo ir tėvas paėmė L. su rankos ir už gerklės. <...> Vyras vaikams per nugarą uždroždavo. <...> Tėvas nemoka bendrauti žodžiais, jis iš karto griebiasi veiksmų. <...> Yra ir spausdintuvas sudaužytas, durys išdaužtos. Vaikai tokiu tėvo elgesiu nesidžiaugė. Kai L. kambaryje užsidarydavome, vyras plėšdavo rankeną. Vaikams sakydavau nelysti tėvui į akis. <...> L. nepakęsdama tėvo priekaištų išeidavo iš namų. <...> Vaikai nemoka tyliai kalbėti, tėvas šaukia: ko klykiate, neleidžiate televizoriaus žiūrėti. Išeina vaikai pas draugus, tėvas šaukia: kodėl išleidai. Per tą laiką nė vienos dienos vyras nebuvo blaivas. <...> Vartodavo vyras necenzūrinius žodžius. Vaikams matant, vyras mane smaugė. <...> Nuo sausio iki balandžio, vyras vartojo žodžius debilė, kekšė. Man atrodo tie žodžiai vartoti vaikų atžvilgiu yra įžeidžiantys. L. tėvas vadindavo psiche, narkomane, apsirūkusia. <...> Iš puodelio metė, nes buvo susigrūmimas L. atžvilgiu. Vyras provokuodavo L., laukdavo kol ji puls ant viršaus. Aš tokiu atveju puolu į tarpą. Tai vyras darė iš principo. Manau, kad tuo laikotarpiu A. K. tinkamai neatliko tėvo pareigų. Kaip jis elgėsi su vaikais. Vyras parėjęs namo tik gulėdavo, smirdėdavo ir šaukdavo. Manau, kad tuo metu A. K. piktnaudžiavo tėvo teisėmis, nes vaidino vadą. Reikėjo ir pačiam tinkamai elgtis, o ne tik stumdyti ir šaukti“. Šių apklausų metu užfiksuotų A. K. neteisėtų fizinio ir psichinio smurtinio pobūdžio veiksmų teismas nuosprendyje nenurodė.

9Skunde prokuroras teigia, kad visapusiškai ir objektyviai ištyrus visus nustatytus duomenis ir faktines aplinkybes, matyti, kad A. K. savo vaikų atžvilgiu vartojo psichologinį smurtą, nes jis elgėsi pavojingai, visada sąmoningai, tyčia stengdamasis paveikti tiek žmonos, tiek ir savo nepilnamečių dukterų I. K., D. K. ir L. K. psichiką, šie jo veiksmai vaikus vertė baimintis, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikrų neigiamų padarinių, vaikai šeimoje nuolat buvo kritikuojami, ant jų būdavo šaukiama ir baramasi, veiksmų laisvė varžoma, jausmai ignoruojami, įsitikinimai ir savo nuomonės išsakymai išjuokiami, A. K. nuolatos manipuliavo tėvo teisėmis ir pareigomis, viešai vaikus žeminimo, grasinimo sužaloti ar sugadinti turtą pavojingu būdu. Iš 2011-09-20 teisme duotų parodymų matyti, kad I. K., D. K. ir L. K. atžvilgiu buvo naudojamas ir fizinis smurtas, kurį patvirtina ir jos pačios, nors teismas nuosprendyje nurodė tai atvirkščiai, patvirtina vaikų motina L. K., iš dalies patvirtina ir pats A. K., kuris savo tokius brutalius veiksmus pateisina kaip auklėjimo metodus ir teismas tokie „auklėjimo metodus“ pateisina. Dėl to daro išvadą, kad visos nurodytos aplinkybės leidžia daryti kategorišką ir objektyvią išvadą, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 13d., A. K. piktnaudžiavo savo tėvo teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichologiškai gniuždydamas savo vaikus.

10Taip pat skunde prokuroras nurodo, kad teismas posėdžio metu apklaustų apklaustos I. K., D. K., L. K. ir L. K. parodymų, kurių nepaneigė A. K., nepripažino įrodymais ir savo išvados dėl jų nemotyvavo. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinimas A. K. suformuluotas remiantis tik ( - ) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos pateikta prokuratūrai surinkta pagal L. K. prašymą medžiaga ir kitų įrodymų, pagrindžiančių kaltinimą apie sistemingą fizinio ar psichinio smurto naudojimą nepilnamečių vaikų atžvilgiu byloje nėra, tačiau pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, be to, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

11Skunde prokuroras nurodo, kad teismas deklaratyviai nuosprendyje nurodė BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatą, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau ši nuostata reiškia nekaltumo prezumpciją, kuri savo turiniu apima in dubio pro reo principą, reikalaujantį, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Pripažįsta, kad visa teismo nuosprendyje nurodyta teorija yra tinkamai išdėstyta, tačiau mano, kad teismas netinkamai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktu, kur teismams išaiškinta, „kad visos abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti“. Teismas nuosprendyje deklaratyviai nurodė in dubio pro reo principo taikymą, tačiau teismas nedetalizavo ir nenagrinėjo, kokios aplinkybės ir kokie teismui pateikti įrodymai sukėlė abejones, taip pat nenurodė, ar išnaudotos visos galimybes toms abejonėms pašalinti. Daro išvadą, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas netinkamai įvertinus visas bylos aplinkybes, todėl turi būti panaikintinas.

12Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

13Apeliacinis skundas atmestinas. Prokuroras skunde nurodo, kad teismas dėl neaiškių priežasčių vengė vykdyti pareigą ir, vadovaudamasis BPK 28 straipsniu, teismo nutartimi nepripažino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojomis apklaustų L. K., I. K. ir D. K. nukentėjusiosiomis. BPK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos ir, kad asmuo, pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo nutartimi. Be to, pastebėtina, kad nutartis asmenį pripažinti nukentėjusiuoju priimama gavus atitinkamą prašymą arba pačių teisėsaugos pareigūnų ar teismo iniciatyva, pastariesiems nustačius, kad yra pagrindai asmenį pripažinti nukentėjusiuoju. Iš bylos matyti, kad jau ikiteisminio tyrimo metu buvo duomenų, jog galimai dėl A. K. veiksmų žala padaryta nepilnametėms L. K., D. K. ir I. K., tačiau prokuroras, gindamas viešąjį interesą ir kontroliuodamas byloje atliekamą ikiteisminį tyrimą, nesiėmė priemonių, kad minėtos liudytojos būtų pripažintos nukentėjusiosiomis. Taip pat tokio prašymo prokuroras nepateikė ir bylos nagrinėjimo teisme metu – nei pradėjus byloje įrodymų tyrimą, nei jį pabaigus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas nustatė, kad nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, ir kad dėl to nebuvo padaryta žalos, todėl, nesant prokuroro prašymo liudytojų pripažinti nukentėjusiosiomis, teismas savo iniciatyva baigęs byloje įrodymų tyrimą neturėjo pareigos liudytojų L. K., I. K. ir D. K. pripažinti nukentėjusiosiomis.

14Pagrįstai skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad kaltinimas A. K. suformuluotas pernelyg abstraktus, deklaratyvus, nes iš kaltinimo nėra aišku kokiuose teisės aktuose numatytas tėvų teises ir pareigas pažeidė A. K., neaišku, kokius konkrečius tyčinius veiksmus ir kaip atliko jis fiziškai ir morališkai gniuždydamas savo nepilnametes dukras ir pan. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo kokias konkrečių teisės aktų nuostatas A. K. pažeidė, pateikė fizinio ir psichologinio smurto sampratas bei nurodė, kokiais veiksmais ir būdais toks smurtas gali būti padaromas. Tačiau iš bylos matyti, kad prokuroras teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nei bylos nagrinėjimo teisme valstybinį kaltinimą palaikęs Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, nepasinaudojo BPK 256 straipsnyje numatyta prokuroro teise pakeisti ar patikslinti kaltinimą. Kadangi kaltinamasis aktas – šiuo atveju pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu – yra išeities pozicija bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme ir teismas, vadovaudamasis BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostata, jog kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, negalėjo savo iniciatyva praplėsti kaltinimo ribų nurodydamas, kokiuose teisės aktuose numatytas teises ir pareigas galimai pažeidė A. K. bei kokiais konkrečiais veiksmais galimai jis padarė nusikalstamą veiką. Todėl apylinkės teismas baudžiamąją bylą pagal tokį, koks buvo suformuluotas A. K. kaltinimas išnagrinėjo nepažeisdamas baudžiamojo proceso kodekso nuostatų.

15Apeliaciniame skunde prokuroras tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl A. K. nekaltumo nėra pagrįstos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais bei nesutiko su byloje apklaustų asmenų parodymų vertinimu.

16Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Todėl šiuo atveju prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi, kitų proceso dalyvių, tarp jų ir prokuroro, nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011).

17Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai A. K. išteisino nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje, požymių.

18BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, pateikė motyvus dėl teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimo. Tai, kad teismas nuosprendyje konkrečiai nenurodė, kodėl nesiremia vienais ar kitais liudytojų teiginiais apie A. K. atliktus veiksmus, neduoda pagrindo teigti, jog apylinkės teismas iš viso nesirėmė jokiais parodymais. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat ir apklaustų asmenų parodymus vertino in corpore, neišskirdamas vienų įrodymų iš kitų bei teismas nurodė motyvus, kodėl laiko, jog ištirti įrodymai nepatvirtina A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

19Kaip teigiama apeliaciniame skunde bei nurodyta skundžiamame nuosprendyje pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Taigi, baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. baudžiamosios atsakomybės pagrindas gali būti tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

20Skunde teigiama, jog apylinkės teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nenustatyta A. K. tyčia piktnaudžiauti savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždant savo vaikus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog A. K. neatliko nusikalstamų veiksmų, savo veiksmais nepadarė veikos, turinčios BK 163 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Nors skunde teigiama, kad teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus apie jų atžvilgiu atliktus A. K. galimai neteisėtus veiksmus, tačiau pažymėtina, kad siekiant inkriminuoti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti visus sudėties požymius – ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius, kurių vienas yra kaltė. Kaltė yra vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais. Kaltė yra glaudžiai susijusi su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, nes jeigu nepadaryta pavojinga veika, tai negali kilti ir kaltės klausimo.

21BK 163 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Piktnaudžiavimas tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką reiškia, jog minėti asmenys, turėdami tam tikras teises ir pareigas vaikams, jomis naudojasi netinkamai, priešingai vaiko interesams, jomis prisidengdami pažeidžia vaiko asmens neliečiamybę ir laisvę, daro žalą vaiko psichiniam ir socialiniam vystymuisi. Fizinis ar psichinis gniuždymas reiškia ilgalaikę, sistemingai vartojamą fizinę ar psichinę prievartą (smurtą), kuri yra savitikslė arba nukreipta kaltininko ar trečiųjų asmenų interesams patenkinti.

22Šis nusikaltimas laikomas baigtu piktnaudžiavimu tam tikra forma savo teisėmis ar (ir) pareigomis pasiekus psichinio ar fizinio vaiko gniuždymo lygį. Ir nors nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nereikalingos žalingos pasekmės, tačiau pažymėtina, kad pagal teismų praktiką fizinis vaiko gniuždymas turi apimti tokius padarinius kaip fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad liudytojoms L. K., D. K. ir I. K. A. K., atlikdamas neteisėtus aktyvius veiksmus, sukėlė fizinį skausmą ar joms buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Kadangi BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

23Teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, kad padarant nusikalstamas veikas, kurių sudėtys yra formalios, tyčia gali būti tik tiesioginė, todėl šioje byloje turi būti įrodinėjama tik tiesioginė tyčia. Tiesioginės tyčios elementai – nusikalstamos veikos suvokimas ir norėjimas taip veikti A. K. veiksmuose nustatyti nebuvo. Kaip teisingai nuosprendyje konstatavo apylinkės teismas, šioje byloje A. K. turėjo suvokti, kad jis piktnaudžiauja tėvo teisėmis ir pareigomis, nuo 2011 m. sausio l d. iki 2011 m. balandžio 13 d. fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaikus. Teismas teisingai motyvavo, kad kaltinamasis, suvokdamas, kad daro BK 163 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką, dar turėjo norėti taip veikti. Todėl teismas pagrįstai vertindamas kaltės turinį rėmėsi teisiamajame posėdyje apklaustų visų asmenų parodymais. Kolegijos nuomone, teismas padarė teisingą išvadą, kad iš bylos duomenų matyti, jog šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad A. K. suvokė, kad piktnaudžiauja savo teisėmis ir pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaikus, nenustatė ir tai, kad jis suvokė savo pavojingos veikos pobūdį. Byloje nustatyta, kad tarp A. K. ir L. K. nuo 2011 m. sausio mėnesio prasidėjo dažni nesutarimai, konfliktai po to, kai L. K. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos L. K. į ( - ) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojus kreipėsi du kartus, nurodydama, kad A. K. smurtauja nepilnamečių dukrų akivaizdoje, dėl to vaikai nesijaučia saugūs, yra emociškai pažeisti bei turi sveikatos problemų. 2011-02-04 A. K. buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 181 straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta nuobauda –įspėjimas (22 b. l.).

24Kaip teisingai nurodyta skunde, tėvų teisės ir pareigos įtvirtintos CK 3.155 straipsnyje, pagal kurį tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Pastebėtina, kad pagal civilinę teisę ne tik tėvai vaikų atžvilgiu turi teises ir pareigas, bet ir vaikai turi pareigas tėvų atžvilgiu. CK 3.162 straipsnis nustato, kad vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. Tai reiškia, kad vaikas turi paklusti tėvų valiai šiems įgyvendinant tėvų valdžią, kad parengtų jį savarankiškai gyventi visuomenėje. Ši pareiga detaliau nurodyta Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 48 straipsnyje, kuriame nurodyta ir atsakomybė už vaiko pareigų nevykdymą – teisė už vaiko pareigų nevykdymą savo nuožiūra drausminti vaikus palikta pirmiausia tėvams.

25Teismo posėdyje liudytojomis apklausus L. K., D. K. ir I. K., jos parodė, kad buvo atvejų, kad tėvas smaugė motiną, buvo suspaudęs L. K. kaklą ranka, kad buvo užsimojęs keptuve, kad metė puodelį, išpylė maistą, bet dažniausiai tėvas šaukdavo, neleisdavo kažko daryti, tačiau liudytojos neigė, kad prieš jas tėvas naudojo fizinį smurtą (71-75 b. l.). Nors liudytoja L. K. patvirtino, kad tėvas jai buvo pliaukštelėjęs ranka per veidą, bet liudytoja nurodė, kad neskaudžiai. Pati liudytoja L. K. pripažino, kad ji pati buvo nerami, „trenkdavo tėvui atgal“ bei nurodė, kad, jei jos tėvas neišleisdavo išeiti, ji pradėdavo „isterikuoti“, kad jai „tiek tereikia pasakyti ir ji pradeda muštis“, kad ji pati išprovokuodavo tėvą taip elgtis. Liudytojos L. K. parodymai teisme liudija, kad ji tėvo atžvilgiu naudojo smurtą – žirklėmis badė nugarą, puolė peiliu ant tėvo, metė puodelį, pati tėvo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Pastebėtina, kad tarp įstatymuose ir kituose teisės aktuose nurodytų vaikų teisių nėra nurodyta teisė tėvų atžvilgiu naudoti fizinį smurtą.

26L. ir D. K. teisme nurodė, kad visos seserys turėjo tam tikrų elgesio problemų, norėjo „laisvės“, o tėvas drausdavo joms vėlai užsibūti ir negrįžti į namus, draugauti su tam tikrais asmenimis, dėl to tarp merginų ir tėvo kildavo barniai. L. K. pripažino, kad jos lankymasis pas psichiatrus ir psichologus prasidėjo anksčiau nei prasidėjo konfliktai su tėvu.

27Visos trys liudytojos patvirtino, kad konfliktai su tėvu kildavo tada, kai jos neklausydavo tėvo, t. y. dėl buitinių dalykų, menkniekių (tvarkymosi, dėl neišplautų indų, dėl neleidimo išeiti iš namų, dėl tėvo ir motinos tarpusavio konfliktų, dėl pinigų dingimo ir kt.), tačiau jos vis viena darydavo tai, ką norėjusios – „jei neišleisdavo, vis viena išeidavo“. Tai rodo, kad liudytojos neatlikdavo savo, kaip vaikų pareigų, negerbė tėvo.

28Liudytoja L. K. teisme patvirtino, kad A. K. elgesį neleidžiant L. K. vakarais iš namų ar neleidžiant ilgai žaisti kompiuteriu pateisina, nes ir jai pačiai nesinorėjo, kad dukra bendrautų su mažai pažįstamais asmenimis, kad dukros ilgai būtų prie kompiuterio. Be to, liudytoja L. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pasakė, jog dukros jai sakydavo, kad kai „tėvas nebegers, jos jo klausys“, kad dukros tėvo klausė „kaip radijo“. Tokie liudytojos L. K. parodymai leidžia daryti išvadą, kad liudytojos L. K., D. K. ir I. K. nereaguodavo į A. K. pasakymus, pačios provokuodavo tarpusavio konfliktus.

29Liudytojos bei pats A. K. pripažino, kad tarpusavio santykiai pablogėjo, kai A. K. pradėjo dažniau vartoti alkoholį ir L. K. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojos patvirtino, kad šiuo metu A. K. pretenzijų neturi, su juo bendrauja normaliai. Pateisindama ankstesnį tėvo elgesį liudytoja L. K. parodė, kad, jei ji turėtų savų vaikų ir jie jos neklausytų, tai ji taip pat jiems „užtvotų“ (74 b. l.).

30Liudytojos L. K., D. K. ir I. K. išreiškė tik nuomonę, kad tėvas netinkamai vykdė savo kaip tėvo pareigas, neskyrė dėmesio tiek, kiek, jų nuomone, reikėjo, kad galėjo mažiau šaukti, tačiau pripažino, kad tėvas turėjo teisę reikalauti, kad jos susitvarkytų kambarius, susidėtų daiktus.

31Įvertinus visus liudytojų parodymus, daroma išvada, jog tokie liudytojų parodymai atitinka A. K. parodymus, jog jo veiksmai yra labiau susiję su vaikų „auklėjimo metodais“, o ne su fiziniu ar psichinio smurto naudojimu vaikų atžvilgiu. Be to, kaip jau buvo minėta, fizinis ar psichinis gniuždymas turi būti ilgalaikis, sistemingas fizinės ar psichinės prievartos (smurto), kuri yra savitikslė arba nukreipta kaltininko ar trečiųjų asmenų interesams patenkinti, vartojimas. Kaip iš bylos matyti, A. K. veiksmai – šaukimas, grasinimas, reikalavimas atlikti savo, kaip vaikų, pareigas nebuvo savitiksliai nukreipti į vaikus juos fiziškai ir psichiškai sugniuždyti. Liudytojos L. K., D. K. ir I. K. patvirtino, kad jos fizinių ar psichinių traumų dėl tėvo elgesio neturėjusios, o L. K. pati pripažino, kad ji ir A. K. skirtingai suvokė auklėjimo ribas. Esant tokiems duomenims, kolegija daro išvadą, kad byloje nesurinkta neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog A. K. veikė tiesiogine tyčia.

32Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad kaltinimas A. K. suformuluotas remiantis tik ( - ) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos pateikta prokuratūrai surinkta pagal L. K. prašymą medžiaga bei ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymais, tačiau teisme liudytoja L. K. parodė, kad paaiškinimus Vaiko teisių apsaugos tarnybai ji ir seserys rašiusios, nes taip joms liepė. Kitų neginčijamų įrodymų apie A. K. nusikalstamą elgesį pagal BK 163 straipsnį byloje nėra.

33Pastebėtina, kad CK ir ATPK numato atsakomybę ir tėvų valdžios apribojimus, kai yra piktnaudžiaujama tėvų valdžia. Todėl daroma išvada, kad iškilusias problemas dėl netinkamo A. K. elgesio auklėjant vaikus buvo galima išspręsti kitomis priemonėmis, o ne iš karto pasinaudojant ultima ratio priemone, t. y. pradedant baudžiamąjį persekiojimą ir siekiant jį nubausti. Be to, pažymėtina, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, turi teisę civilinio proceso tvarka kreiptis į teismą dėl tėvo valdžios apribojimo (CK 3.180 straipsnis).

34Nepagrįstas skundo teiginys, kad teismas atmetė liudytojų parodymus, kaip A. K. kaltę įrodančius duomenis, ir tuo pažeidė BPK 305 straipsnio 2 punkto reikalavimus bei netinkamai interpretavo BPK 20 straipsnio įrodymų leistinumo taisykles.

35BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes.

36Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, proceso metu patikrina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, sprendžia klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais ir juos įvertina. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato ribų įrodymams rinkti. Įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo išvados BPK 305 straipsnio išvardintais klausimais turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, jų visuma.

37Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino iškilusias abejones kaltinamojo naudai, vadovaudamasis BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį kiekvienas nusikalstama veika kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pirmos instancijos teismas teisingai atsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamojo naudai. Baudžiamasis procesas pirmosios instancijos teisme vyko nepažeidžiant baudžiamojo proceso teisės normų. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, į teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, į apklaustų liudytojų parodymus, į paties A. K. parodymus, įvertinus byloje esančių įrodymų sąsajumą ir liečiamumą, tai pat atsižvelgiant į įrodymų pakankamumą, daroma išvada, kad teismo išteisinamasis nuosprendis dėl A. K. veiksmų pagrįstas patikimais įrodymais, ištirtais baudžiamojo proceso normomis nustatyta tvarka. Faktinės aplinkybės nustatytos vertinant teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Todėl prokuroro skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų parodymus, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, yra visiškai nepagrįstas, nes byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį A. K. atžvilgiu.

38Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai nusprendė, jog A. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje, sudėties požymių.

39Nors prokuroras skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 2K-80/2011, 2K-509/2006 nurodytais argumentais, kadangi šios nutartys buvo priimtos bylose, kurios visiškai priešingos A. K. padarytai veikai, tačiau minėtose nutartyse pateikta nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, sudėties subjektyviosios pusės pagrindinio požymio – kaltės analizė. Todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtais teismo sprendimais rėmėsi tik kaip teisės aiškinimo šaltiniais analizuodamas A. K. veiksmuose kaltės požymį.

40Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

42atmesti Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą,... 4. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir... 5. Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras prašo... 6. Skunde nurodo, kad teismas, nustatęs, kad fiziniam asmeniui nusikalstama veika... 7. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo... 8. Skunde prokuroras pastebi, kad teismas nuosprendyje neanalizavo kokios vaiko... 9. Skunde prokuroras teigia, kad visapusiškai ir objektyviai ištyrus visus... 10. Taip pat skunde prokuroras nurodo, kad teismas posėdžio metu apklaustų... 11. Skunde prokuroras nurodo, kad teismas deklaratyviai nuosprendyje nurodė BPK 44... 12. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti,... 13. Apeliacinis skundas atmestinas. Prokuroras skunde nurodo, kad teismas dėl... 14. Pagrįstai skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad kaltinimas A. K.... 15. Apeliaciniame skunde prokuroras tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo... 16. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą teismas savo išvadas... 17. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal... 18. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio... 19. Kaip teigiama apeliaciniame skunde bei nurodyta skundžiamame nuosprendyje... 20. Skunde teigiama, jog apylinkės teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad... 21. BK 163 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris... 22. Šis nusikaltimas laikomas baigtu piktnaudžiavimu tam tikra forma savo... 23. Teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, kad padarant nusikalstamas veikas,... 24. Kaip teisingai nurodyta skunde, tėvų teisės ir pareigos įtvirtintos CK... 25. Teismo posėdyje liudytojomis apklausus L. K., D. K. ir I. K., jos parodė, kad... 26. L. ir D. K. teisme nurodė, kad visos seserys turėjo tam tikrų elgesio... 27. Visos trys liudytojos patvirtino, kad konfliktai su tėvu kildavo tada, kai jos... 28. Liudytoja L. K. teisme patvirtino, kad A. K. elgesį neleidžiant L. K.... 29. Liudytojos bei pats A. K. pripažino, kad tarpusavio santykiai pablogėjo, kai... 30. Liudytojos L. K., D. K. ir I. K. išreiškė tik nuomonę, kad tėvas... 31. Įvertinus visus liudytojų parodymus, daroma išvada, jog tokie liudytojų... 32. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad kaltinimas A. K. suformuluotas... 33. Pastebėtina, kad CK ir ATPK numato atsakomybę ir tėvų valdžios... 34. Nepagrįstas skundo teiginys, kad teismas atmetė liudytojų parodymus, kaip A.... 35. BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos... 36. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, proceso metu... 37. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto... 38. Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, konstatuojama, jog pirmosios... 39. Nors prokuroras skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai remiasi... 40. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios... 41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 42. atmesti Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį...