Byla eI-670-331/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

2dalyvaujant atsakovės atstovui Pauliui Snukiškiui,

3trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio turizmo departamento atstovei Ramunei Lūžaitei,

4viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. K., A. K., K. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas, dėl žalos atlyginimo.

5Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

61. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu (el. b., b. l. 1–3) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos: 1) priteisti iš atsakovės 1106,40 Eur turtinę žalą; 2) priteisti iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

72. Paaiškino, kad 2014 metų spalio 26 dieną L. K. įsigijo poilsinę 7 dienų kelionę lėktuvu į Egiptą, su apgyvendinimu 5 žvaigždučių viešbutyje Mirage aqua park & SPA ir maitinimu ultra viskas įskaičiuota (lapkričio 22–28 d.) sau ir savo vyrui A. K., iš kelionių agentūros UAB „Freshtravel“, tarpininkaujant UAB Cherry Media Lt, internetiniame puslapyje www.grupinis.lt. Patirtos išlaidos –749,13 Eur. 2017 metų spalio 29 dieną L. K. atliko mokėjimą UAB „Freshtravel“ už nepilnametę dukrą K. K., taip pat už visos 3 asmenų šeimos kelionės Egipto vizas. Egipto vizos kiekvienam kainavo po 23,07 Eur , iš viso 69,20 Eur. Kelionės kaina vaikui – 288,07 Eur. Atlikto pavedimo suma –357,27 Eur. 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ nutraukė ūkinę veiklą, kelionė neįvyko, kelionių organizatorius bankrutavo, patirtos išlaidos nebuvo atlygintos. ERGO INSURENCE SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. išmokėjo draudimo išmoką – 55,08 Eur. Todėl pareiškėjai prašo turtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, neužtikrinusios 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ tinkamo įgyvendinimo.

83. Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnis).

94. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (el. b., b. l. 69–77) paaiškino, kad tiek Turizmo įstatymas, tiek Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios institucijos, veiksmai priimant Turizmo įstatymą negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Šioje byloje nėra priimtų kompetetingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų. Nėra deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visumos. Nėra valstybės neteisėtų veiksmų sąlygos, kadangi į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad Komisija arba Teisingumo Teismas būtų konstatavę, kad Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Pareiškėjas žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją. Neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę ir pareiškėjo patirtos žalos. Valstybė tinkamai įgyvendino Direktyvą ir į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvos nuostatas. Turizmo įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl teigti, kad minėtų aktų nuostatos buvo neteisėtos, nėra pagrindo. Tol kol teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, įstatymams arba kol jie nėra pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas. Ūkio ministerijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, nes nagrinėjamoje byloje negali būti laikoma, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog Valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją - Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis) - neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Kaip minėta, spręsti ar į nacionalinę teisę Valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Komisija arba Teisingumo Teismas (Sutarties 258 ir 260 straipsniai). Vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Tol, kol teisės aktai (jų dalys) Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams arba kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas. Ūkio ministerija nėra gavusi jokių Komisijos ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų faktą, kad Valstybė netinkamai į nacionalinę teisę (šiuo konkrečiu atveju - į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Direktyva į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymą) perkelta netinkamai. Vizų mokesčiai kaip turtinės žalos atlyginimas, negali būti priteisiami iš Valstybės. Pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Pareiškėjai nepateikė turizmo paslaugų sutarties, iš pateiktų įrodymų neaišku, kokiu pagrindu pareiškėja pervedė 752,43 Eur sumą į Cherry Media, LT banko sąskaitą, neaišku už kokią kelionę pareiškėja pervedė 358,84 Eur sumą UAB „Freshtravel“. L. K. yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, todėl patenkinus pareiškėjų skundą šioje byloje jie įgis teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

105. Teismo posėdyje Ūkio ministerijos atstovas prašė skundą atmesti, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

116. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime (el. b., b. l. 28–35) paaiškino, kad Turizmo įstatyme rizikos dydis nėra ribojamas, paliekant pačiam verslo subjektui galimybę atsakingai įvertinti savo riziką ir įsigyti pakankamą savo prievolių įvykdymo užtikrinimą. Į bylą nėra pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis, todėl negalima nustatyti, ar kelionių organizatorius buvo informuotas apie pareiškėjų nurodytų kuponų įsigijimą, ar kelionių organizatorių ir pareiškėjus siejo teisiniai santykiai, negalima sutikrinti sutartyje nurodytų ir už kuponus sumokėtų sumų. Skundo reikalavimas atlyginti turtinę žalą turėtų būti sumažintas mokėjimo už vizas suma ir išmokėta draudimo išmoka. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausiai turėtų būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus asmens veiksmų.

127. Teismo posėdyje Valstybinio turizmo departamento atstovė prašė skundą atmesti, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

13S k u n d a s t e n k i n a m a s i š d a l i e s.

148. Šioje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų“ (toliau – ir Direktyva 90/314), perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

159. Nustatyta, kad 2014 metų spalio 26 dieną pareiškėja L. K. įsigijo poilsinę 7 dienų kelionę dviem lėktuvu į Egiptą, su apgyvendinimu 5 žvaigždučių viešbutyje Mirage aqua park & SPA ir maitinimu, iš kelionių agentūros UAB „Freshtravel“, tarpininkaujant UAB Cherry Media Lt, internetiniame puslapyje www.grupinis.lt, už kurią sumokėjo 749,13 Eur ir atskirai 288,07 Eur už vaiko kelionę (el. b., b. l. 4–25). Tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) L. K. įsigyta kelionė neįvyko. Ergo Insurence SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. išmokėjo draudimo išmoką – 55,08 Eur. Taigi šiuo atveju buvo grąžinta ne visa L. K. sumokėta suma.

1610. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Todėl šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Vadinasi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

1711. Pareiškėjai teigia, kad Direktyvos 90/314 nuostatos į Turizmo įstatymą perkeltos netinkamai, todėl valstybei kyla atsakomybė, nes jie patyrė nuostolius, jiems liko negrąžinta 1 106,40 Eur suma už nesuteiktas paslaugas.

1812. Ūkio ministerija nesutinka su pareiškėjų teiginiais, argumentuodama, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, nes Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XI-14961 buvo siekiama įgyvendinti Direktyvą 90/314, užtikrinant, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju vartotojams bus užtikrinamas visų sumokėtų pinigų grąžinimas ir jų repatrijavimas, taigi priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma pareiga perkelti Direktyvos 90/314 nuostatas į nacionalinę teisę ir buvo pagrįstai manoma, kad įstatyme nustatomas teisinis reguliavimas bus pakankamas užtikrinti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atvejais. Direktyvos 90/314 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjams žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado dėl netinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo.

1913. Pažymėtina, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostatos įtvirtina kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento, kuris yra sutarties šalis, pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas Direktyvos 90/314 nuostatas, konstatavo, kad pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimas Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Taip pat Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju ir šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimas Rechberger ir kt., C‑140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.). Pažymėtina, kad nei Direktyvos 90/314 konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Šiuo atveju pareiškėjams tik dalis (55,08 Eur) pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. ESTT konstatavo, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartis I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

2014. Ūkio ministerija teigia, kad Direktyva 90/314 įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (toliau – ir Turizmo įstatymas, 2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496 priedo 1 p.). Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo. Įstatymo 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienerių metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas. Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) 33 punktas. Vadovaujantis šiuo Aprašu, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti). Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu. Primintina, kad tokiu būdu pareiškėjui buvo kompensuota 4,96 proc. jo sumokėtos už neįvykusią kelionę sumos. Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 90/314 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

2115. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas Sabine von Colson ir E. K. prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153, 15 p., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimas byloje Marleasing SA prieš La C. I. de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches R. K., Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Todėl iš Europos Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428, 11 p., 2002 m. liepos 11 d. ESTT sprendimas Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435, 25 p.). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (ESTT 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717, 40 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimas sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinėje bylose Nr. A492-12/2011, Nr. A928-492/2015).

2216. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Konstitucinio Teismo, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį.

2317. Pareiškėjai prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 1 106,40 Eur turtinę žalą.

2418. Atsakovė su tokiu reikalavimu nesutinka, teigdamas, kad nenustačius valstybės neteisėtų veiksmų, neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų atlyginti turtinę žalą.

2519. Teismas pažymi, kad ESTT formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428). Vertindamas pirmąją sąlygą šios bylos kontekste, teismas pažymi, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai, t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga, laikoma nustatyta. Pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygą, teismas laiko, kad iš ESTT praktikos matyti, jog pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai institucija ar valstybė narė, įgyvendindama savo teisėkūros kompetenciją, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžia nustatytas savo diskrecijos ribas (ESTT 1996 m. kovo 26 d. sprendimo byloje British Telecommunications, C‑392/93, EU:C:1996:131, 42 p.). ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 90/314 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. (ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszgi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.). Teismas įvertinęs bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgęs į įstatymo, kuriuo Turizmo įstatymas buvo išdėstytas nauja (aktualia bylai) redakcija projekto aiškinamąjį raštą, Aprašo 33 punkto nuostatas, pažymi, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teismas laiko, kad pagal ESTT praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai (ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 65p.; 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, R. G., Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 72 p. ir kt.). Teismas, įvertinęs ESTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo, LVAT suformuotą praktiką suformuotą analogiško pobūdžio bylose, daro išvadą, kad jei Direktyvos 90/314 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Tačiau Direktyvos 90/314 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjams už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis sumokėtos sumos. Teismas laiko, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta ESTT (ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.; LVAT administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017). Taigi nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

2620. Atsakovė teigia, kad pareiškėjams nepateikus turizmo paslaugų teikimo sutarčių, jų skundas atmestinas, neįrodžius, kad jie patyrė žalą. Dėl šių atsakovės argumentų teismas pažymi, kad teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Surinktus įrodymus (pareiškėjų pateiktus www.grupinis.lt kuponus, mokėjimo nurodymus, el. b., b. l. 4-25) įvertinus pagal vidinį įsitikinimą, atsižvelgus į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjams buvo išmokėta 55,08 Eur dydžio draudimo išmoka, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 patvirtino L. K. kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje (el. b., b. l. 78-100), vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismui nekyla abejonių, kad tarp pareiškėjos L. K. ir kelionių organizatoriaus buvo susiklostę faktiniai turizmo teisiniai santykiai, pareiškėja L. K. patyrė nuostolių, todėl atsakovės teiginiai, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai jos prašomo dydžio turtinę žalą atmestini. Tuo tarpu pareiškėjų A. K. ir K. K. atžvilgiu skundas yra atmestinas, byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių, kad juos ir kelionių organizatorių siejo turizmo teisiniai santykiai ir, kad jie dėl turizmo paslaugų nesuteikimo būtų patyrę žalą.

2721. Iš byloje surinktų įrodymų ir pareiškėjų skunde pateiktų paaiškinimų matyti, kad prašomas priteisti žalos dydis (1 106,40 Eur) yra apskaičiuotas neatėmus gautos draudimo sumos (55,08 Eur) ir įskaičius vizų mokesčius (1106,40 Eur=749,13 Eur +288,07 Eur +69,20 Eur). Toks žalos dydis teismo vertinimu yra nepagrįstas. Kaip minėta, šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad ERGO INSURENCE SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. išmokėjo draudimo išmoką – 55,08 Eur. Todėl ši suma, teismo vertinimu, turėtų būti atimta iš prašomos atlyginti žalos dydžio. Be to, teismas sutinka su atsakovės pozicija, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Įvertinęs tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos L. K. šioje byloje patirta žala sudaro 982,12 Eur (1106,40 Eur-69,20 Eur-55,08 Eur=982,12 Eur).

2822. Skunde taip pat prašoma priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (LVAT administracinėse bylose Nr. A756-73/2009, Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad procesinės palūkanos yra skaičiuojamos ne nuo skundo pateikimo, o nuo bylos iškėlimo momento. Iš administracinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo iškelta 2017 m. spalio 25 d. Todėl pareiškėjai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2017 m. spalio 25 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

2923. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

3024. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja L. K., paduodama skundą dėl žalos atlyginimo, sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų atlyginimo, neapmokestinami žyminiu mokesčiu. Kadangi pagal ginčo teisinį pobūdį skundas šioje byloje priklauso neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų kategorijai, todėl vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 30 Eur žyminis mokestis grąžintinas pareiškėjai L. K..

31Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsniu, teismas

Nutarė

32Pareiškėjų L. K., A. K. ir K. K. skundą patenkinti iš dalies.

33Priteisti pareiškėjai L. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 982,12 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt du eurus ir dvylika centų) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. spalio 25 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

34Skundą pareiškėjų A. K. ir K. K. atžvilgiu atmesti.

35Grąžinti pareiškėjai L. K. 2017 m. spalio 20 d. sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį.

36Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,... 2. dalyvaujant atsakovės atstovui Pauliui Snukiškiui,... 3. trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio turizmo departamento atstovei... 4. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal... 5. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 6. 1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu (el. b., b. l. 1–3) ir prašo... 7. 2. Paaiškino, kad 2014 metų spalio 26 dieną L. K. įsigijo poilsinę 7... 8. 3. Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir... 9. 4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos su... 10. 5. Teismo posėdyje Ūkio ministerijos atstovas prašė skundą atmesti,... 11. 6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio... 12. 7. Teismo posėdyje Valstybinio turizmo departamento atstovė prašė skundą... 13. S k u n d a s t e n k i n a m a s i š d a l i e s.... 14. 8. Šioje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos... 15. 9. Nustatyta, kad 2014 metų spalio 26 dieną pareiškėja L. K. įsigijo... 16. 10. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose ne kartą yra... 17. 11. Pareiškėjai teigia, kad Direktyvos 90/314 nuostatos į Turizmo įstatymą... 18. 12. Ūkio ministerija nesutinka su pareiškėjų teiginiais, argumentuodama,... 19. 13. Pažymėtina, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostatos įtvirtina... 20. 14. Ūkio ministerija teigia, kad Direktyva 90/314 įgyvendinama Lietuvos... 21. 15. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų... 22. 16. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą... 23. 17. Pareiškėjai prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 1 106,40 Eur... 24. 18. Atsakovė su tokiu reikalavimu nesutinka, teigdamas, kad nenustačius... 25. 19. Teismas pažymi, kad ESTT formuodamas praktiką dėl valstybės... 26. 20. Atsakovė teigia, kad pareiškėjams nepateikus turizmo paslaugų teikimo... 27. 21. Iš byloje surinktų įrodymų ir pareiškėjų skunde pateiktų... 28. 22. Skunde taip pat prašoma priteisti iš atsakovės 5 procentų metines... 29. 23. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos... 30. 24. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja L. K., paduodama... 31. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos... 32. Pareiškėjų L. K., A. K. ir K. K. skundą patenkinti iš dalies.... 33. Priteisti pareiškėjai L. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 34. Skundą pareiškėjų A. K. ir K. K. atžvilgiu atmesti.... 35. Grąžinti pareiškėjai L. K. 2017 m. spalio 20 d. sumokėtą 30 Eur žyminį... 36. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti...