Byla P-261-122-14

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų P. D. M., I. N., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pagal pareiškėjų P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G., uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vidmarta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Ardynas“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl įsakymo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4pareiškėjai P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ferteksos transportas“ ir UAB „Vidmarta“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo (toliau – ir Įsakymas).

5Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė (XIV t., b. l. 18–29).

6Pareiškėjai P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G. ir UAB „Ferteksos transportas“, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, t. y. panaikinti tą specialiojo plano dalį, kurios sprendiniais suplanuota SGD terminalo dujotiekio jungtis, servitutai jai statyti ir eksploatuoti, nustatyta dujotiekio jungties apsaugos zona ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos.

7Taip pat pareiškėjai prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymais ištirti, ar Teritorijų planavimo įstatymas, Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (2007 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 247 redakcija) patvirtinti Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai, Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės, Visuomenės informavimo ir dalyvavimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese tvarkos aprašas (2011 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. D1-381 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje skelbiamam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad nuosavybės teises saugo įstatymai ta apimtimi, kuria nenustato planavimo organizatoriui pareigos planuojamoje teritorijoje esančių žemės sklypų savininkams ar naudotojams pranešti apie pradedamas ir atliktas planavimo procedūras, jeigu parengus teritorijos planą numatomi sklypų nuosavybės ar naudojimo teisių pokyčiai.

8II.

9Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą pakeitė. Panaikino Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano, patvirtinto energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1 130, dalį, nustatančią, kad P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ valdomuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą ir apeliacinį skundą šioje dalyje atmetė.

10Dėl AB „Klaipėdos nafta“, kaip planavimo organizatoriaus, teismas, remdamasis ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi (2010 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. XI-826 redakcija), 14 straipsnio 4 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2006 m. birželio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-1024/2006; 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1464/2008; 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 15, 2008), akcentavo, kad ne planavimo organizatoriaus veiksmai, o įstatymų nustatyta tvarka kompetentingo subjekto (nagrinėjamu atveju – energetikos ministro) sprendimu patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas daro konkrečią įtaką suplanuotoje teritorijoje esančių žemės sklypų savininkų nuosavybės teisei, todėl nagrinėjamu atveju, be kita ko, atsižvelgus į Vyriausybės 2010 m. liepos 23 d. nutarimą Nr. 1097 „Dėl gamtinių dujų terminalo plėtros“, energetikos ministro 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 1-196 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano rengimo“, nėra pagrindo pripažinti, jog AB „Klaipėdos nafta“ negalėjo būti ginčo specialiojo planavimo organizatoriumi ir šiuo pagrindu kvestionuoti SGD terminalo plano teisėtumą bei pagrįstumą. Atskirai pastebėta, kad minėtas energetikos ministro 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 1-196 iš esmės yra Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) minimas sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios, tačiau ne planavimo organizatoriaus teises ir pareigas aptariamai bendrovei perduodantis dokumentas.

11Dėl magistralinio dujotiekio trasos teismas pirmiausia pažymėjo, kad pareiškėjų minimų poveikio aplinkai vertinimo procedūros dokumentų, įskaitant šias procedūras užbaigusį Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (4) LV4 3270 „Dėl suskystintų gamtinių dujų importo terminalo ir su juo susijusios veiklos infrastruktūros objektų statybos ir veiklos galimybių“, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra ir negali būti šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Keliant klausimą tik dėl SGD terminalo plano dalies panaikinimo, administraciniai teismai tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, neturi teisės savo iniciatyva keisti administracinės bylos dalyko (plėsti administracinės bylos ribų). Byloje nėra duomenų apie tai, kad minėtas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka būtų kompetentingų subjektų panaikintas ar apskųstas teismui, to nenurodo ir proceso dalyviai. Šios procesinės aplinkybės įpareigoja administracinį teismą aptariamą sprendimą dėl ginčo ūkinės veiklos leistinumo nagrinėjamoje byloje laikyti teisėtu ir pagrįstu, kiek tai yra susiję su ginčo teisinių santykių vertinimu Atitinkamai pareiškėjų argumentai dėl galimų poveikio aplinkai vertinimo procedūrų pažeidimų atskirai nevertinti.

12Dėl to pripažinta, kad nagrinėjamu atveju aptariamos dujotiekio trasos pagrįstumas iš esmės negali būti kvestionuojamas, remiantis aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos atliekant poveikio aplinkai vertinimą (Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PAV įstatymas) 4 str. (2011 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XI-1433 redakcija)), rengiant poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą (PAV įstatymo 9 str. 1 d. (2011 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XI-1433 redakcija)) bei priimant teigiamą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių (PAV įstatymo 10 str. 1 d. 2 p. (2011 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XI-1433 redakcija)). Bylos medžiaga taip pat neleido pripažinti, jog ginčo SGD terminalo plane nurodyta dujotiekio trasa neatitinka trasos, kuri aptarta poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje (su korekcijomis) bei dėl kurios priimtas minėtas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimas dėl ginčo ūkinės veiklos galimumo (leistinumo).

13Išdėstytos aplinkybės ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies taisyklės sudarė teismui pakankamą pagrindą nevertinti pareiškėjų argumentų dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūros metu galimai padarytų pažeidimų nustatant ginčo dujotiekio trasą, taip pat eliminavo pareigą vertinti abstrakčius apeliantų teiginius dėl suprojektuotos trasos pagrįstumo. Jokių konkrečių teisės normų, kurios leistų SGD terminalo plano sprendinius dėl aptariamo dujotiekio trasos pripažinti neteisėtais, pareiškėjai iš esmės nenurodė. Be to, vien pareiškėjų nenoras, jog per jiems šiuo metu priklausančius žemės sklypus būtų tiesiamas ir vėliau eksploatuojamas ginčo dujotiekis, ypač atsižvelgiant į SGD terminalo projekto strateginę reikšmę (SGD terminalo įstatymo 3 str. 2 d. (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2053 redakcija); Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 871 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“ 1 p.), nagrinėjamu atveju, teismo nuomone, negali savaime suponuoti tikrinamo specialiojo plano neteisėtumo. Pabrėžta, jog aptariamais SGD terminalo plano sprendiniais nėra paneigiama šiuos sprendinius įgyvendinsiančių ir kitų subjektų pareiga užtikrinti, jog pareiškėjų nuosavybės teisės būtų ribojamos tik įstatymų nustatytais pagrindais bei tvarka ir tik tinkamai atlyginant patiriamus praradimus.

14Atskirai pastebėta, jog SGD terminalo plano sprendinių dėl dujotiekio trasos pagrįstumo ir teisėtumo negali paneigti ir aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2011/2012 panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. AD1-1880 „Dėl pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasos (pietinė jungtis tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir IXB transporto koridoriaus) detaliojo plano patvirtinimo“ ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. T11-787 „Dėl pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasos (pietinės jungties tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir IX transporto koridoriaus) detaliojo plano patvirtinimo“. Šiuo aspektu pažymėta, jog regiono lygmens SGD terminalo planas yra savarankiškas teritorijų planavimo dokumentas minėtu teismo sprendimu panaikintų detaliųjų planų atžvilgiu, todėl pastarųjų panaikinimas savaime nelemia ginčo specialiojo plano teisėtumo. Be to, proceso šalių pateikti argumentai dėl dujotiekio trasos sąsajumo su minėtais detaliaisiais planais suprojektuota išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasa iš esmės laikyti susijusiais su ekonominiu dujotiekio trasos (vietos) pasirinkimo vertinimu, o tai nepatenka į administracinių teismų kompetencijos ribas.

15Toliau pastebėta, kad ginčo dujotiekis yra suprojektuotas taip, kad planuojamas tiesti (statyti) vamzdynas nepatenka į pareiškėjų nurodytą Kampalio upelio pakrantės apsaugos juostą. Be to, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai savo teisių pažeidimą kildino iš konkrečių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, visiškai nereikšmingais abstrakčiais pripažinti apeliantų argumentai dėl bendrų SGD terminalo plano ribų. Iš teisų konkrečias teisines pasekmes sukelia būtent teritorijų planavimo dokumento sprendiniai, todėl vien bendrųjų ginčijamo specialiojo plano galiojimo ribų (ypač atsižvelgiant į šio planavimo dokumento paskirtį, apimtį bei turinį) galima nesutaptis su pareiškėjų nurodomais sprendiniais rezervuojama teritorija nagrinėjamu atveju yra visiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant SGD terminalo plano teisėtumo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos nevertino. Teisės aktų nuostatų ir aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas kitokiam šio klausimo vertinimui pareiškėjai nenurodė, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

16Galiausiai nagrinėjamu atveju abstraktūs pareiškėjų argumentai taip pat neleido pripažinti, jog skundžiamas teritorijų planavimo dokumentas prieštarauja ginčo teritorijoms galiojančiam Klaipėdos rajono bendrajam planui. Iš tiesų vien tai, kad galiojantys bendrojo plano sprendiniai numato galimybę (įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka) pakeisti apeliantams priklausančių žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir vystyti joje atitinkamą ūkinę veiklą, savaime negali suponuoti SGD terminalo plano neteisėtumo.

17Dėl nustatytinų servitutų suprojektavimo teismas pirmiausia paminėjo ginčo teisiniams santykiams taikytino SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2053 redakcija) nuostatą, kuri, kiek tai susiję su servitutų nustatymu, taikoma tiek privatiems subjektams, tiek valstybei nuosavybės teise priklausančioms teritorijoms (žemės sklypams). Kiek tai susiję su nagrinėjama byla, šių servitutų nustatymas yra būtina prielaida aptariamą projektą įgyvendinančiai bendrovei atlikti magistralinio dujotiekio tiesimo (statybos) darbus žemės sklypuose, inter alia šiuo metu priklausančiuose apeliantams.

18Tačiau teismas pažymėjo, kad SGD terminalo plane iš esmės nėra nustatoma, kokia tvarka sprendiniai dėl ginčo servitutų dėl konkretaus žemės sklypo bus įgyvendinti. Iš tiesų byloje ginčijamu ir minėtoje SGD terminalo įstatymo nuostatoje minimu specialiuoju planu servitutai tėra tik suprojektuojami (numatoma jų paskirtis, vieta, apimtis ir kt.), t. y. servitutai šiuo teritorijų planavimo dokumentu nėra nustatomi. SGD terminalo įstatymas (jo nuostatos) taip pat negali būti aiškinamas, kaip nustatantis aptariamą servitutą pareiškėjams bei kitiems asmenims priklausantiems žemės sklypams (teritorijoms), kuriuose turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu. Žemės servitutas konkrečioje teritorijoje (žemės sklype) bus nustatomas Civilinio kodekso nustatytais pagrindais (Žemės įstatymo 23 str. 1 d. (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI 912 redakcija) – sandoriu, teismo sprendimu, o įstatymo numatytais atvejais – administraciniu aktu (Civilinio kodekso 4.124 str. 1 d.). SGD terminalo planas negali būti vertinamas, kaip įtvirtinantis, kokiu iš šių būdų turi būti nustatomi jame suprojektuoti konkretūs servitutai. Šiuo atveju pareiškėjams atsisakius sudaryti sandorius dėl aptariamų servitutų nustatymo, jų daiktinės teisės galėtų būti apribotos tik teismo sprendimu ar administraciniu aktu nustatant atitinkamus žemės servitutus. Nesant žemės sklypo (tarnaujančio daikto) savininko sutikimo sudaryti sandorį dėl servituto nustatymo, taip pat nesant įstatyminio pagrindo teismo sprendimu ar administraciniu aktu apriboti šio savininko nuosavybės teises aptariamu būdu, toks servitutas negali būti nustatomas. Tokiais atvejais, kiek tai susiję su nagrinėjamu ginču, SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė, pavyzdžiui, gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis (SGD terminalo įstatymo 3 str. 3 d., 13 str. 4 d.), o šią žemę paėmus – nustatyti SGD terminalo plane suprojektuotą servitutą šiam konkrečiam sklypui įstatymų nustatyta tvarka (SGD terminalo įstatymo 13 str. 1 d.). Todėl pirmiausia pripažinta, kad, kaip teisingai pastebėjo apeliantai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir pasisakė dėl būdo, kuriuo nustatytinas ginčo servitutas bei dėl tokio būdo pagrįstumo. Tokie santykiai, kaip minėta, nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, o tai eliminuoja teismo pareigą atskirai vertinti argumentus dėl galimybės nustatyti SGD terminalo plane suprojektuotus servitutus konkrečiuose pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose (šios aplinkybės, pareiškėjams atsisakius sudaryti sutartis dėl servituto nustatymo, turės įvertinti teismas ar kompetentingas viešojo administravimo subjektas, atitinkamai spręsdami klausimą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu ar administraciniu aktu).

19Vertindamas aptariamų SGD terminalo plano sprendinių teisėtumą ir pagrįstumą, teismas priminė, kad įstatymų leidėjas SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies antru sakiniu yra nustatęs reikalavimą suprojektuoti servitutus ginčo specialiajame plane. Pabrėžta ir tai, kad pats servitutų suprojektavimas, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte išdėstytą vertinimą dėl šių sprendinių įgyvendinimo, negali būti pripažintas savaime neteisėtu, tokie servitutai tiesti ginčo komunikacijas ir jas eksploatuoti yra numatyti tiek SGD terminalo įstatyme, tiek Civilinio kodekso 4.123 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o aptariami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti).

20Atskirai pasisakant dėl aptariamų servitutų plotų, paminėta, jog byloje nėra ginčo, kad jie suprojektuoti išilgai per pareiškėjams priklausančius žemės sklypus planuojamos tiesti magistralinio dujotiekio trasą ir jų plotas atitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Sąlygos), 25 punkte (Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 539 redakcija) magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl Sąlygose teisėkūros subjekto numatyto magistralinio dujotiekio apsaugos zonos bendrojo ploto pagrįstumo.

21Ginčo atveju iš esmės yra suprojektuoti Civilinio kodekso 4.123 straipsnyje nurodyti servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis. Tokios servitutais suteikiamos teisės, be kita ko, yra susijusios su Sąlygų 27.2 ir 27.3 punktuose (Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 539 redakcija) nustatytomis magistralinį dujotiekį eksploatuojančio subjekto galimybėmis: apsaugos zonoje prižiūrėti ir remontuoti vamzdynus, pjauti žolę, kirsti krūmus ir atlikti kitus vamzdynų trasos priežiūros darbus; kasti apsaugos zonoje iškasas vamzdynų izoliacijos kokybei ir jų elektrocheminės apsaugos nuo korozijos įrenginių būklei tikrinti bei kitiems darbams atlikti. Patys SGD terminalo planu suprojektuoti servitutai nėra savitiksliai – jie skirti planuojamo magistralinio dujotiekio statybai ir tinkamai eksploatacijai užtikrinti. Todėl suprojektuotų servitutų vietos ir ploto sutapties su Sąlygose aptariamam įrenginiui – magistraliniam dujotiekiui – nustatyta apsaugos zona nagrinėjamu atveju yra pakankama bendrai (formaliai) pripažinti SGD terminalo plane suprojektuotus (numatytus) ginčo servitutus pagrįstais. Pabrėžtina, kad atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte išdėstytus argumentus (inter alia susijusius su aptariamų sprendinių įgyvendinimu), taip pat specifinį su SGD terminalo projekto įgyvendinimu susijusį teisinį reglamentavimą, nagrinėjamoje byloje neatliktinas individualus vertinimas dėl suprojektuotų servitutų nustatymo pagrįstumo žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, toks vertinimas turi būti atliekamas priimant konkretų sprendimą dėl servituto nustatymo, šiuo tikslu įvertinant ir nustatomo servituto dydžio tikslingumą ir pagrįstumą konkrečiame žemės sklype. Pareiškėjams nenurodžius ir teismu nenustačius akivaizdžių ginčo sprendinių prieštaravimo teisės aktų nuostatoms, vien teorinės prielaidos dėl galbūt atsirasiančio nepagrįsto (neteisėto) nuosavybės teisių suvaržymo, šį suvaržymą kildinant iš kompetentingo subjekto galimai ateityje padarytinos pažaidos nustatant servitutą, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju negali paneigti ginčijamo administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo aptariamoje dalyje.

22Todėl nebuvo pagrindo SGD terminalo plano sprendinius dėl ginčo žemės sklypuose suprojektuotų servitutų pripažinti neteisėtais, o pareiškėjų argumentai šioje dalyje atmesti, kaip nepagrįsti.

23Dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pažymėta, jog, skirtingai nei teigia apeliantai, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 2.2 punktas (Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 1150 redakcija) negali būti aiškinamas, kaip paneigiantis galimybę nustatyti kvestionuojamas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas jų valdomiems žemės sklypams. Iš tiesų ši nuostata reguliuoja tik joje nurodytus atvejus, tačiau ja nėra paneigiama Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje (2010 m. sausio 19 d. įstatymo Nr. XI-660 redakcija) numatyta bendra teisė ir pareiga rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus ar jų patikslinimus (pakeitimus), šiais dokumentais nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, numatytas įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose (Žemės įstatymo 22 str. 1 d. (2004 m. lapkričio 2 d. įstatymo Nr. IX-2517 redakcija). Pabrėžta ir tai, kad aptariamos specialiosios žemės naudojimo sąlygos SGD terminalo plane yra nustatytos dėl ginčo žemės sklypuose suprojektuoto ir planuojamo tiesti (statyti) magistralinio dujotiekio vamzdyno, šios sąlygos atitinka Vyriausybės nustatytus reikalavimus magistralinių dujotiekių apsaugos zonoms, šių apsaugos zonų dydžius. Teisėjų kolegija pastebėjo, jog jai nekyla abejonių dėl minėtų Žemės įstatymo ir Sąlygų nuostatų konstitucingumo, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą šioje dalyje atmestas.

24Taigi nagrinėjamu atveju SGD terminalo plane numatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – magistralinio dujotiekio apsaugos zona – atitinka įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų reikalavimus. Dėl apeliantų argumentų, jog tokiomis žemės naudojimo sąlygomis pažeidžiamos jų nuosavybės teisės, pastebėta, kad vien faktas, jog šiais SGD terminalo plano sprendiniais numatoma apriboti šias (nuosavybės) teises, savaime nesuponuoja tokių sprendinių neteisėtumo. Nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, o dėl tokio ribojimo patiriami nuostoliai kompensuojami įstatymų nustatyta tvarka, inter alia numatyta Žemės įstatymo 22 straipsnio 14 dalyje (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija). Nagrinėjamu atveju atskirai paminėta, kad ginčijamos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, be kita ko, yra neatsiejamos su SGD terminalo plane suprojektuotų servitutų nustatymu, t. y. įstatymų nustatyta tvarka ginčo žemės sklypuose nenustačius tikrinamame teritorijų planavimo dokumente suprojektuotų servitutų ir nesant kitų galimybių aptariamo dujotiekio statybai, šios specialiosios žemės naudojimo sąlygos praras aktualumą. Kadangi pareiškėjai iš esmės neginčija ir nepateikia argumentų dėl kitų specialiojo plano sprendiniais nustatytų ir Sąlygose bei kituose įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose numatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, tokias sąlygas nustatantys SGD terminalo plano sprendiniai atskirai nevertinti.

25Kita vertus, pareiškėjai kvestionuoja ginčo specialiojo teritorijų planavimo dokumente nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, numatančias, kad „atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 m.“ Šios sąlygos atitinka reikalavimą, numatytą sritinio norminio dokumento „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“, patvirtinto ūkio ir aplinkos ministrų 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 (toliau – ir SND taisyklės), 4.18 punkte. Tačiau, kaip teisingai pastebi pareiškėjai, Sąlygose toks ūkinės ir kitos veiklos ribojimas nėra numatytas, todėl vadovaujantis minėtu ūkio ir aplinkos ministrų 2001 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 86/146 2.2 punktu, SND taisyklių 4.18 punktas yra negaliojantis. Ginčo teisiniams santykiams taikytini įstatymai ir Sąlygos taip pat nenumato SGD terminalo plane numatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, jog „atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 m.“

26Nors pastarasis reikalavimas buvo įtvirtintas SND taisyklių 4.34 punkte, priminta, kad vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 ir 2012 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. XI-2034 redakcijos), specialiosios žemės naudojimo sąlygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių. Tai, kad konkrečiam žemės sklypui taikytinos (teritorijų planavimo dokumentu suprojektuotos) specialiosios žemės naudojimo sąlygos turi būti numatytos įstatyme ar Vyriausybės nutarime, yra įtvirtinta ir minėtoje Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (2004 m. lapkričio 2 d. įstatymo Nr. IX-2517 ir 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcijos). Tačiau nagrinėjamu atveju aptariamais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais numatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nėra numatytos įstatymuose ir (ar) Vyriausybės nutarimuose. Pabrėžta ir tai, kad SND taisyklės nėra dokumentas, skirtas specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms, kaip jos suprantamos pagal minėtus Teritorijų planavimo ir Žemės įstatymus, apibrėžti ar (ir) nustatyti (SND taisyklių 1.1 p. (ūkio ir aplinkos ministro 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 4-438/D1-548 redakcija).

27Tai sudarė pakankamą pagrindą pripažinti neteisėta SGD terminalo plano sprendinių dalį, kuri numato, kad pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose (1) atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų ir (ar) (2) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų. Atsižvelgiant į šių sprendinių turinį ir paskirtį, akivaizdu, jog jų panaikinimas nelemia kitų SGD terminalo plano sprendinių neteisėtumo, pareiškėjų argumentai ir byloje surinkti duomenys nesudaro objektyvių prielaidų abejoti likusių sprendinių dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir veiklos ribojimų ginčo žemės sklypuose pagrįstumu, todėl likusi skundžiamo teritorijų planavimo dokumento dalis palikta nepakeista.

28Dėl dalyvavimo specialiojo planavimo procese užtikrinimo teismas pažymėjo, jog apeliantai nenurodė, kokios konkrečiai ginčo teisiniams santykiams taikytinos įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatos, susijusios su jų ir visuomenės informavimu, buvo pažeistos. Pažeidimų, galinčių sudaryti pakankamą pagrindą ginčo administracinį aktą (jo dalį) panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.), pagal byloje surinktus duomenis nenustatė ir teisėjų kolegija. Savo galimai pažeistas teises būti tinkamai informuotais pareiškėjai iš esmės kildina iš netinkamo teisinio reglamentavimo (galimai egzistuojančių šio reguliavimo spragų). Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebėjo, kad net ir darant prielaidą apie galimai netinkamą teisinį reguliavimą, nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjų teisės dalyvauti rengiant ir svarstant ginčo teritorijų planavimo dokumentą buvo užtikrintos. Patys pareiškėjai pripažino, jog žinojo ir domėjosi planavimo procesu, teikė pasiūlymus, o informacija apie rengiamą SGD terminalo planą ir planuojamus sprendinius dar iki plano patvirtinimo jiems buvo asmeniškai pateikta AB „Klaipėdos nafta“ raštais dėl sutarčių dėl servitutų sudarymo ir kompensavimo. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo daryti išvadą, jog aptariamos pareiškėjų teisės buvo pažeistos (ši išvada eliminuoja būtinybę vertinti ir pasisakyti dėl informavimą apie rengiamus teritorijų planavimo dokumentus reglamentuojančių teisės aktų nuostatų tinkamumo). Atitinkamai sutikta su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjų argumentai šioje dalyje nesudaro pagrindo SGD terminalo planą (jo dalį) pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Tokios išvados negali paneigti ir aplinkybė, jog nebuvo atsižvelgta į Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079, nustatyta tvarka pateiktus pasiūlymus dėl ginčo SGD terminalo plano projekto. Šiuo aspektu pareiškėjai nekvestionavo, jog į jų pateiktus pasiūlymus buvo atsakyta teisės aktų nustatyta tvarka, o vien ta faktinė aplinkybė, kad jų pateikti pasiūlymai nebuvo įgyvendinti, savaime nėra priežastis SGD terminalo planą (jo dalį) pripažinti neteisėtu.

29III.

30Pareiškėjai 2014 m. rugpjūčio 27 d. (pagal pašto spaudą ant voko) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 (XV t., b. l. 9-15).

31Prašyme nurodo, kad bylos procesas turi būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl esminio materialiosios teisės normos pažeidimo.

32Paaiškina, kad Specialiojo plano sprendiniais pareiškėjų sklypuose yra suprojektuoti suvaržymai, reglamentuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų VII skyriuje (Magistralinių dujotiekių ir naftotiekių bei jų įrenginių apsaugos zonos). Pareiškėjai skunde nurodė, jog šios sąlygos pareiškėjų atveju negalėjo būti taikomos. Analizuojant šio Vyriausybės nutarimo 2.1 punkto turinį, darytina išvada, kad tokios specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kurios išvardintos nutarimu, gali būti nustatomos tik prieš žemės perdavimą privačion nuosavybėn ar naudojimuisi. 2.2 punkte nurodoma, jog tvirtinant specialiuosius planus, kartu turi būti nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kurių pagrindu taikomi ūkinės veiklos apribojimai „kiekvienam įsigyjamam privatinėn nuosavybėn, suteikiamam naudotis ar išsinuomojamam žemės sklypui“. Lingvistiškai aiškinant šis teisės normas, akivaizdu, jog Vyriausybė nematė galimybės riboti jau turimas asmenų nuosavybės teises. Pareiškėjų nuomone, tai reiškia, kad iškilus būtinybei sukurti kito asmens jau turimų nuosavybės teisių ribojimą, tai turi būti atliekama teisėtais budais, pavyzdžiui, išperkant žemę visuomenės poreikiams, sudarius su savininku žemės pardavimo, nuomos ar kitų civilinę sutartį. Joks teisės aktas nenurodo pagrindo šį Vyriausybės nutarimą taikyti plečiamai ir joks teisės aktas nesuteikė teisės Specialiojo plano organizatorei ar rengėjams Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintus nuosavybės teisės suvaržymus pritaikyti savo nuožiūra Vyriausybės nutarime nenumatytu atveju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje pripažino, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.2 punkto „nuostata reguliuoja tik joje nurodytus atvejus, tačiau ja nėra paneigiama Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje (2010 m. sausio 19 d. įstatymo Nr. XI-660 redakcija) numatyta bendra teisė ir pareiga rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus ar jų patikslinimus (pakeitimus), šiais dokumentais nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, numatytas įstatymuose ar Vyriausybės nutarimuose (Žemės įstatymo 22 str. 1 d. (2004 m. lapkričio 2 d. įstatymo Nr. IX-2517 redakcija)“. Tai reiškia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutiko su pareiškėjų pateiktu Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.2 punkto aiškinimu, tačiau sprendė, jog Specialiojo plano rengėjai turėjo teisę savo nuožiūra nustatyti šiuo nutarimu patvirtintas specialiąsias sąlygas atveju, kurio pati Vyriausybė nenumatė savo nutarime. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė aiškią teisės normų – Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.2 punkto ir juo patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų VII skyriaus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies, taikymo klaidą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

33Pažymi, kad pareiškėjai skunde dėl Specialiojo plano nurodė, jog plano sprendiniais jų sklypams neteisėtai nustatyti įvairūs nuosavybės teisės suvaržymai ne įstatyme nustatytais pagrindais, bet remiantis Specialiosiomis žemės ir miško raudojimo sąlygomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, Magistralinių dujotiekių apsaugos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 1-213 ir Sritiniu norminiu dokumentu „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“, patvirtintu Lietuvos Respublikos ūkio ir aplinkos ministrų 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 (pastarasis aktas šiuo metu jau panaikintas, tačiau analogiški suvaržymai nustatyti Magistralinio dujotiekio įrengimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12). Apeliacinės instancijos teismas nutarties rezoliucine dalimi panaikino vieną iš Specialiojo plano sprendinių, grindžiamą Sritiniu norminiu dokumentu „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“, patvirtintu Lietuvos Respublikos ūkio ir aplinkos ministrų 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146, motyvuodamas tuo, kad jis nenumatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintose Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose. Tačiau teismas net neanalizavo argumento, jog keliolika kitų pareiškėjų nurodytų papildomų suvaržymų taip pat nustatyti ne Vyriausybės nutarimu, o tik ministerijų patvirtintais teisės aktais, nors ministerijoms tokia teisė nesuteikta net ir pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjų nuomone, visi nuosavybės teisių suvaržymai Specialiajame plane numatyti neteisėtai ir dėl to, kad jie šiurkščiai ir neproporcingai pažeidžia pareiškėjų nuosavybės teises, ir dėl to, kad tokie suvaržymai nustatyti nesiremiant įstatymu. Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos gali būti nustatytos ir Vyriausybės nutarimais, tačiau tokie nutarimai, pareiškėjų manymu, taip pat negali būti prilyginami įstatymams. Apeliaciniame skunde pareiškėjai būtent išvardino ir pateikė teismo vertinimui suvaržymus, pagrįsdami, kad dėl jų pareiškėjai negali naudoti savo žemės sklypų netgi žemės ūkio veiklai, jau nekalbant apie kitokią ūkinę veiklą, kurią pareiškėjai planuoja ir kuri yra leistina pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano sprendinius. Tokios galimybės iš pareiškėjų atėmimą akivaizdžiai patvirtina pats konkrečių suvaržymų pobūdis. Tačiau iš tiesų pareiškėjai net ir neprivalėjo įrodinėti, kaip įstatymu nenustatyti suvaržymai pažeidžia jų galimybes naudotis žeme, nes jau pats suvaržymų jų nuosavybei taikymas pažeidžia vieną iš esminių žmogaus teisių – nuosavybės teisę. Esant akivaizdiems nuosavybės teisės ribojimams, nenustatytiems įstatymu, teismas privalėjo arba panaikinti tokius ribojimus nustatančius Specialiojo plano sprendinius, arba, kaip to prašė pareiškėjai, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, atitinkamai pagal jų kompetenciją, dėl aptartų teisės aktų prieštaravimo nurodytoms Konstitucijos bei Civilinio kodekso normoms, o dėl ministerijų priimtų aktų – dar ir dėl jų prieštaravimo Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų VII skyriaus normoms. Neištirdamas nuosavybės teisę ribojančių poįstatyminių teisės aktų ir nepanaikindamas jais paremtų Specialiojo plano sprendinių, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, taip pat nesilaikė Konstitucijos preambulėje įtvirtinto teisinės valstybės principo. Dėl to buvo priimtas sprendimas, kuriuo palikti galioti neteisėti, pareiškėjų nuosavybės teisę suvaržantys Specialiojo plano sprendiniai.

34Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi atmestas pareiškėjų apeliacinio skundo argumentas, teigiantis, jog AB „Klaipėdos nafta“ nebuvo teisėta Specialiojo plano organizatorė. Teismas savo išvadą grindė Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, 14 straipsnio 4 punktu (2010 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. XI-826 redakcija), kuriuose numatyta, kad specialiųjų planų organizatoriais gali būti ir juridiniai asmenys, nenurodant, jog jie galėtų planuoti tik tam juridiniam asmeniui priklausančią teritoriją. Pareiškėjai mano, kad jeigu AB „Klaipėdos nafta“ ir galėjo organizuoti Specialiojo plano rengimą, tai jokiu būdu neturėjo teisės planuoti svetimus pareiškėjams priklausančius žemės sklypus prieš pareiškėjų valią. Pareiškėjai sutinka, kad Teritorijų planavimo įstatyme nėra konkretizuota, kokiais atvejais kurią teritoriją bei kieno leidimu juridiniai asmenys gali planuoti, tačiau mano, kad dėl tokios teisinio reguliavimo spragos įstatymas negali būti aiškinamas taip, kad vykdydamas savo ūkinę veiklą bei siekdamas gauti pelną, bet kuris privatus juridinis asmuo gali planuoti bet kurią svetimą privačią teritoriją, nustatydamas plane kitų privačių asmenų nuosavybės teisių suvaržymus, kaip tai buvo padaryta AB „Klaipėdos nafta“ organizuotu Specialiuoju planu. Atkreiptinas dėmesys, kad fiziniams asmenims analogiškos teisės nėra suteiktos. Pareiškėjų manymu, net ir aptartas Teritorijų planavimo įstatymu nustatytas teisinis reglamentavimas turėtų būti aiškinamas sąryšyje su Konstitucijos ir kitų teisės aktų normomis, todėl vertinimas, kad įstatymu juridiniams asmenims suteikiama teisė planuoti bet kieno turtą, nėra teisingas ir tokį vertinimą suformavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika – keistina. Pareiškėjai mano, kad jeigu teismas nesutiko su pareiškėjų pateiktu Teritorijų planavimo įstatymo aiškinimu ir laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, jis privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio įstatymo nurodytų normų konstitucingumo patikrinimo, arba tokiomis normomis nesivadovauti, kaip tai numatyta Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Mano, kad neištirdamas pareiškėjų nuosavybės teisę pažeidžiančių Teritorijų planavimo įstatymo normų atitikimo Konstitucijai, ir taikydamas jas sprendžiant ginčą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialiosios teisės normų – Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies pažeidimą, taip pat nesilaikė Konstitucijos preambulėje įtvirtinto teisinės valstybės principo. Dėl to buvo priimtas neteisėtas sprendimas, pripažinęs teisėtu dujotiekio jungties statybą pareiškėjų sklypuose ir taip neapgynęs pareiškėjų pažeistų teisių.

35Teisėjų kolegija

konstatuoja:

36IV.

37Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

38Tačiau proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą, priimtą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą, priimtą byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą, priimtą byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).

39Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

40Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

41Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2014 m. gegužės 27 d. nutartį, administracinė byla Nr. A502-1748/2014 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Kiek tai susiję su terminu kreiptis su prašymu dėl proceso atnaujinimo atitinkamoje administracinėje byloje pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 3 dalis nustato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai prašymą dėl proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, užbaigtoje 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi, atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė 2014 m. rugpjūčio 27 d. (pagal pašto spaudą ant voko), vertintina, jog šiuo atveju pareiškėjai laikėsi ABTĮ 156 straipsnyje numatyto prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino, jo nepraleido.

42Pareiškėjai nurodo, jog prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu: akivaizdus esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

43Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant, šis pažeidimas akivaizdus ir toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

44Pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą materialiosiomis teisės normomis, kurias, anot pareiškėjų, pažeidė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį (Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama), 29 straipsnio 1 dalį (Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs), Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalį (Civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti), 4.39 straipsnio 1 dalį (Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo). Tačiau pastebėtina, jog šių teisės normų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje tiesiogiai netaikė bei neaiškino. Ginčo teisiniams santykiams tiesiogiai buvo taikomos specialųjį teritorijų planavimo procesą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos, kadangi pareiškėjai ginčijo tik Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“.

45Nagrinėjamo prašymo kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1442 patvirtinto Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo 2008–2012 metų plano II priemonių grupėje „Lietuvos energetinio saugumo didinimas“ 2.61 punkte numatyta įrengti suskystintų gamtinių dujų importo terminalą Lietuvoje, kurį sudarytų plaukiojanti suskystintų gamtinių dujų saugykla su dujinimo technologija, antžeminiai terminalo įrenginiai, jungtis su gamtinių dujų perdavimo sistema ir (ar) jų technologiniai priklausiniai (atsakingu vykdytoju ar savo iniciatyva priemones vykdančiu asmeniu paskirtas AB „Klaipėdos nafta“, priemonės vykdymo pradžia nustatyta – 2012 m., o pabaiga – 2014 m.). 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1097 „Dėl gamtinių dujų terminalo plėtros“ (Žin., 2010, Nr. 90-4755) Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė, kad AB „Klaipėdos nafta“ pradėtų rengti suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą. Lietuvos Respublikos Seimas 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. XI-1050 „Dėl suskystintų gamtinių dujų importo terminalo plėtros plano projekto“ (Žin., 2010, Nr. 119-6044) pasiūlė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2010 m. lapkričio 15 d. parengti detalų suskystintų gamtinių dujų (SGD) importo terminalo plėtros plano projektą ir jame numatyti SGD importo terminalo įrengimą Lietuvoje. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 1-305 „Dėl Suskystintų gamtinių dujų importo terminalo plėtros plano tvirtinimo“ (Žin. Informaciniai pranešimai., 2011, Nr. 102-1018) patvirtintas suskystintų gamtinių dujų importo terminalo plėtros planas.

46Kitu 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 871 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“ Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažino suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, kuris turi būti įgyvendintas iki 2014 m. gruodžio 3 d., valstybei svarbiu ekonominiu projektu (1 p.), taip pat nustatė, jog suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą sudaro suskystintų gamtinių dujų terminalas, susijusi infrastruktūra ir dujotiekis, kuris turi būti nutiestas siekiant sujungti suskystintų gamtinių dujų terminalą su Lietuvos dujų perdavimo sistema (3 p.) ir pavedė Energetikos ministerijai kontroliuoti šio nutarimo įgyvendinimą ir atlikti visus su tuo susijusius veiksmus (4 p.). Taip pat ir pagal Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XI-2133, 80 punktą numatyta, kad, siekiant suskystintų gamtinių dujų terminalą prijungti prie Lietuvos dujotiekio sistemos ir jį efektyviai išnaudoti, reikalinga dujų tiekimo linija nuo terminalo iki magistralinio dujotiekio taip pat kiti dujų perdavimo sistemos modernizavimo darbai. Galiausiai ginčo dujų terminalo įrengimas taip pat yra numatytas Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme (įsigaliojęs 2012 m. birželio 19 d. su vėlesniais pakeitimais), kuriuo SGD terminalas ir SGD terminalo jungtis pripažįstami strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais įrenginiais (Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 3 str. 2 d.). Šis įstatymas taip pat numato, jog teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas, o konkretus servituto dydis ir vieta, taip pat reikalinga SGD terminalo infrastruktūra suprojektuojami projekto specialiajame plane (Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 13 str. 1 d.).

47Taigi, suskystintų gamtinių dujų importo terminalo Lietuvoje būtinybę, reikšmę, svarbą bei įgyvendinimą (taip pat ir privačios nuosavybės teisės apribojimo galimybę) numatė aukštesnės galios Lietuvos Respublikos Seimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės poįstatyminiai teisės aktai, galiausiai Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymas, tačiau ne pareiškėjų ginčytas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymas Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“. Šis įsakymas tik įgyvendino Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos vieną iš punktų, t. y. suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimo idėją. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ panaikinimo, nesprendė paties SGD terminalo tikslingumo, pagrįstumo ir juo nustatytos galimybės riboti privačios nuosavybės teisę teisėtumo ar konstitucingumo klausimo, kadangi tai yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija – garantuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

48Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.2 punkto nuostatų aiškinimas ir taikymas negali būti laikomas pareiškėjų nurodytų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies normų pažeidimu. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.2 punkto nuostatų aiškinimas ir taikymas negali būti laikomas ir neteisingu ar nepagrįstu iš esmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.2 punkto nuostatas, rėmėsi aukštesnės galios teisės aktu, t. y. Žemės įstatymu, numatančiu bendrą teisę ir pareigą, rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus ar jų patikslinimus (pakeitimus), šiais dokumentais nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, numatytas įstatymuose ar Vyriausybės nutarimuose (Žemės įstatymo 22 str.). Todėl pareiškėjų pateikta alternatyvaus minėtų teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo (t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikto) aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). Šiuo atveju vertintina, jog pareiškėjai nepateikė svarių argumentų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.2 punkto nuostatų aiškinimo klaidingumo, todėl pripažintina, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės, nepagrindžia to, kad bylą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai aiškino byloje taikytinas materialiosios teisės normas ir tai akivaizdžiai yra esminis tokių normų pažeidimas.

49Pareiškėjų argumentai, susiję su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neanalizavimu pareiškėjų apeliacinio skundo argumento, jog keliolika kitų pareiškėjų nurodytų papildomų suvaržymų taip pat nustatyti ne Vyriausybės nutarimu, o tik ministerijų patvirtintais teisės aktais, nors ministerijoms tokia teisė nesuteikta net ir pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, negali būti laikomi esminiu ir akivaizdžiu materialiosios teisės normų pažeidimu, kadangi tai susiję su procesine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veikla, nagrinėjant bylą, tačiau pagal administracinių teismų praktiką, procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Pastebėtina, jog materialiosios teisės (normų) taikymo tikslas yra būtent individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę; teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos. Tuo tarpu proceso teisės normos nustato asmenų teises ir pareigas teisės pažeidimo tyrimo, bylos nagrinėjimo, t. y. proceso metu. Taip pat, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, susijusius su pareiškėjų nuosavybės teisės galimu pažeidimu, spręstina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nagrinėdamas pareiškėjų apeliacinį skundą, nepadarė esminio materialiosios teisės normų (t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies normų) pažeidimo, turėjusio įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.

50Dėl trečiojo pareiškėjų argumento, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktas Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalies bei 14 straipsnio 4 dalies nuostatų dėl specialiųjų planų organizatorių aiškinimas ir taikymas neatitinka Konstitucijoje nustatytų reikalavimų, susijusių su nuosavybės teise, t. y. pažeidžia pareiškėjų nuosavybės teisę, todėl, nesutikdamas su pareiškėjų pateiktu Teritorijų planavimo įstatymo aiškinimu, teismas privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio įstatymo nurodytų normų konstitucingumo patikrinimo, arba tokiomis normomis nesivadovauti, taip pat, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, atitinkamai pagal jų kompetenciją, dėl teisės aktų, reglamentuojančių specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies normoms, o dėl ministerijų priimtų aktų – dar ir dėl jų prieštaravimo Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų VII skyriaus normoms, pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekilo abejonių dėl Žemės įstatymo ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nuostatų konstitucingumo, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą šioje dalyje atmestas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei pareiškėjų apeliaciniame skunde (XIV t., b. l. 43-60), nei atskirame procesiniame bylos dokumente nėra pateiktas konkretus pareiškėjų prašymas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, atitinkamai pagal jų kompetenciją, dėl Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų dėl juridinio asmens, kaip specialiojo plano organizatoriaus, teisių bei poįstatyminių teisės aktų (ministerijų lygmens), reglamentuojančių specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies normoms, o dėl ministerijų priimtų aktų – dar ir dėl jų prieštaravimo Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų VII skyriaus normoms, ištyrimo. Be to, kaip teisingai pabrėžė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 2 d.). Šiuo atveju, kaip minėta, tokio manymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturėjo, todėl ir nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Dėl šios priežasties Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neištirdamas, pareiškėjų nuomone, jų nuosavybės teisę pažeidžiančių teisės aktų normų atitikimo Konstitucijai ir kitiems įstatymams bei teisės aktams, ir taikydamas jas, spręsdamas ginčą, nepadarė esminio materialiosios teisės normų, juo labiau Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

51Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrindė byloje taikytinos materialiosios teisės normos akivaizdaus esminio pažeidimo fakto, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, todėl atmetamas, ir atnaujinti procesą atsisakoma (ABTĮ 159 str. 1 d.).

52Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

53pareiškėjų P. D. M., I. N., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

54Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pagal pareiškėjų P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G., uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vidmarta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Ardynas“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl įsakymo panaikinimo.

55Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. pareiškėjai P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G.,... 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu... 6. Pareiškėjai P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G.... 7. Taip pat pareiškėjai prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį... 8. II.... 9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi... 10. Dėl AB „Klaipėdos nafta“, kaip planavimo organizatoriaus, teismas,... 11. Dėl magistralinio dujotiekio trasos teismas pirmiausia pažymėjo, kad... 12. Dėl to pripažinta, kad nagrinėjamu atveju aptariamos dujotiekio trasos... 13. Išdėstytos aplinkybės ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 14. Atskirai pastebėta, jog SGD terminalo plano sprendinių dėl dujotiekio trasos... 15. Toliau pastebėta, kad ginčo dujotiekis yra suprojektuotas taip, kad... 16. Galiausiai nagrinėjamu atveju abstraktūs pareiškėjų argumentai taip pat... 17. Dėl nustatytinų servitutų suprojektavimo teismas pirmiausia paminėjo ginčo... 18. Tačiau teismas pažymėjo, kad SGD terminalo plane iš esmės nėra nustatoma,... 19. Vertindamas aptariamų SGD terminalo plano sprendinių teisėtumą ir... 20. Atskirai pasisakant dėl aptariamų servitutų plotų, paminėta, jog byloje... 21. Ginčo atveju iš esmės yra suprojektuoti Civilinio kodekso 4.123 straipsnyje... 22. Todėl nebuvo pagrindo SGD terminalo plano sprendinius dėl ginčo žemės... 23. Dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pažymėta, jog, skirtingai nei... 24. Taigi nagrinėjamu atveju SGD terminalo plane numatytos specialiosios žemės... 25. Kita vertus, pareiškėjai kvestionuoja ginčo specialiojo teritorijų... 26. Nors pastarasis reikalavimas buvo įtvirtintas SND taisyklių 4.34 punkte,... 27. Tai sudarė pakankamą pagrindą pripažinti neteisėta SGD terminalo plano... 28. Dėl dalyvavimo specialiojo planavimo procese užtikrinimo teismas pažymėjo,... 29. III.... 30. Pareiškėjai 2014 m. rugpjūčio 27 d. (pagal pašto spaudą ant voko)... 31. Prašyme nurodo, kad bylos procesas turi būti atnaujintas Administracinių... 32. Paaiškina, kad Specialiojo plano sprendiniais pareiškėjų sklypuose yra... 33. Pažymi, kad pareiškėjai skunde dėl Specialiojo plano nurodė, jog plano... 34. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d.... 35. Teisėjų kolegija... 36. IV.... 37. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių... 38. Tačiau proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine... 39. Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik... 40. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo... 41. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui... 42. Pareiškėjai nurodo, jog prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153... 43. Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai nustatomas materialiosios teisės... 44. Pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą materialiosiomis teisės normomis,... 45. Nagrinėjamo prašymo kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos... 46. Kitu 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 871 „Dėl suskystintų gamtinių dujų... 47. Taigi, suskystintų gamtinių dujų importo terminalo Lietuvoje būtinybę,... 48. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktas... 49. Pareiškėjų argumentai, susiję su Lietuvos vyriausiojo administracinio... 50. Dėl trečiojo pareiškėjų argumento, kad Lietuvos vyriausiojo... 51. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog nagrinėjamu atveju... 52. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 53. pareiškėjų P. D. M., I. N., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G. ir... 54. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014... 55. Nutartis neskundžiama....