Byla 2A-824-943/2016
Dėl žalos atlyginimo, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-599-513/2016 pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovėms Codan Forsikring A/S, Odense Steel Shipyard Ltd ir SVITZER A/S dėl žalos atlyginimo, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5

  1. ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės Codan Forsikring A/S bei subsidiariai iš atsakovių Odense Steel Shipyard Ltd ir SVITZER A/S 90 480,18 Eur žalos atlyginimo, 5 154,26 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė ADB „Gjensidige“ (anksčiau – UAB DK „PZU Lietuva) nurodė, kad 2008 m. spalio 5 d. atsakovei SVITZER A/S priklausantis laivas „LINDO-4“ (laivo valdytojas – Odense Steel Shipyard Ltd) Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste atsitrenkė į krantinę Nr. 62 ir ją apgadino. Siekiant nesudaryti kliūčių laivui palikti uosto teritoriją, 2008 m. spalio 10 d. laivo „LINDO-4“ draudikė, atsakovė Codan Forsikring A/S, trečiajam asmeniui VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ išdavė garantinį raštą, kuriuo įsipareigojo per 20 dienų nuo pretenzijos pateikimo apmokėti padarytą žalą, neviršijančią 200 000 Eur.
  3. Ieškovė pažymėjo, kad laivo „LINDO-4“ savininką ir valdytoją nustatė remdamasi trečiojo asmens pateiktomis bendrosiomis deklaracijomis, kuriose nurodyta, kad nesavaeigės baržos „LINDO-4“ ir ją tempusio laivo savininkas – atsakovė SVITZER A/S.
  4. Remiantis žalos dydį patvirtinančias dokumentais ir ieškovės bei trečiojo asmens sudaryta draudimo sutartimi, ieškovė 2012 m. rugpjūčio 1 d. sumokėjo trečiajam asmeniui 90 480,18 Eur dydžio draudimo išmoką.
  5. 2012 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė pateikė už žalą atsakingo asmens draudikui – atsakovei Codan Forsikring A/S pretenziją, kuria pareikalavo atlyginti 90 480 Eur dydžio žalą. 2012 m. rugpjūčio 16 d. atsakovė Codan Forsikring A/S pranešė, kad žalos atlyginti nesutinka, nes pasibaigė ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams reikšti. 2013 m. gegužės 2 d. ieškovė atsakovei pateikė dar vieną pretenziją, tačiau žala nebuvo atlyginta ir po pastarosios pretenzijos įteikimo.
  6. Atsakovė Codan Forsikring A/S 2008 m. spalio 10 d. garantiniu raštu pripažino savo prievolę apmokėti žalą, padarytą VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“, todėl, ieškovės nuomone, garantinis raštas nutraukė ieškinio senaties terminą iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. atsakovės atsakymo, kuriuo ji atsisakė apmokėti žalą.
  7. Ieškovė pažymėjo, kad tarp šalių kilęs ginčas turi būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teisę. Ieškovė savo nuomonę dėl bylos priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismams grindė Tarybos reglamento (EB) 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Briuselis I) 9 straipsnio 1 dalies b punkto ir 5 straipsnio 3 punkto nuostatomis, CK 1.43 straipsnio 1 dalimi bei Prekybinės laivybos įstatymo 5 straipsniu.
  8. Atsakovės Codan Forsikring A/S, Odense Steel Shipyard Ltd su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip pareikštą suėjus senaties terminui.
  9. Atsakovė Codan Forsikring A/S nurodė, kad jos atsakomybė pagal 2008 m. spalio 10 d. garantiją galėtų kilti tik tuo atveju, jeigu būtų įvykdytos garantijos sąlygos, tai yra jei ieškovė reikalaujamą atlyginti žalą būtų prisiteisusi iš laivo „LINDO-4“ savininko arba su juo būtų sudaryta taikos sutartis. Be to, garantija buvo išduota tam, kad būtų užtikrintas trečiojo asmens galimas ieškinys laivo „LINDO-4“ savininkams bei išvengta galimo laivo arešto. Žalos fakto, priežasties, kaltės klausimai garantijoje nebuvo sprendžiami, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė pripažino savo kaltę ir jai kilo prievolė atsakyti už žalą padariusį asmenį.
  10. Codan Forsikring A/S ir laivo „LINDO-4“ savininko (draudėjo) iš tarp jų sudarytos draudimo sutarties kylančius teisinius santykius reglamentuoja pati draudimo sutartis ir Danijos Karalystės įstatymai. Draudimo sutarties 7.6. punktas įtvirtina, kad byla teisminga Danijos Karalystės teismams, todėl remiantis šia nuostata ir Reglamento Briuselis I 13 straipsnio 3 ir 5 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis ieškinys neteismingas Lietuvos teismams.
  11. Atsakovė SVITZER A/S su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad „LINDO-4“ nėra laivas, o tik barža, ant kurios gali būti sukraunami didelių gabaritų kroviniai transportavimui jūra, ją velkant ar stumiant jūriniu vilkiku. Atsakovė teigia, kad ji nebuvo ir nėra baržos „LINDO-4“ (dabartinis pavadinimas „H282“) savininkė, todėl negali atsakyti už uosto krantinės sugadinimą.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu bylos dalį atsakovei Codan Forsikring A/S nutraukė, kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad ieškovės perimtam reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad žala padaryta 2008 m. spalio 5 d., o ieškinys teismui pateiktas 2013 m. liepos 29 d., t. y. praleidus senaties terminą, kuris suėjo 2011 m. spalio 5 d., ir nenustatęs pagrindų jam atnaujinti, taikė ieškinio senatį ir ieškinį atmetė.
  3. Be to, teismas nustatė, kad ieškinys netenkintinas ir kitais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog barža „LINDO-4“ valdytojo buvo palikta be priežiūros ar buvo savaeigė. Barža buvo veikiama (buksyruojama) vilkikų „Stevns Master“ ir „Tak 4“, todėl už žalą yra atsakingi vilkikų valdytojai (CK 6.263 straipsnio 3 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis). Šiuo pagrindu ieškinys atsakovei SVITZER, A/S, kurią ieškovė nurodė kaip baržos „Lindo-4“ savininkę, buvo atmestas, kaip pareikštas netinkamam atsakovui.
  4. Klaipėdos apygardos teismas ginčijamu sprendimu nustatė, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo galėtų būti pareikštas vilkikų „Stevns Master“ ir „Tak 4“ valdytojams ir (arba) jų civilinės atsakomybės draudikams.
  5. Vilkiko „Stevns Master“ valdytojais nurodomi skirtingi asmenys: savininke – STEVNS CHARTER&TOWAGE, registruota valdytoja – Danijos bendrovė Nordane Shipping, A/S, faktine valdytoja – Odense Steel Shipyard Ltd, jūrine draudike – Codan Forsikring, A/S, civilinės atsakomybės draudike – P&I Skuld. Ieškovė teikia reikalavimą draudikei Codan Forsikring, A/S, ir faktinei valdytojai Odense Steel Shipyard Ltd. Tačiau Codan Forsikring, A/S yra laivo korpuso ir mechanizmų draudikė. Šiuo draudimu draudimo apsauga suteikiama pačiam laivui, įskaitant korpusą, jame esančius mechanizmus. Tačiau byloje neįrodyta, kad atsakovė Codan Forsikring A/S buvo vilkiko „Stevns Master“ civilinės atsakomybės draudikė, taip pat neįrodyta, kad vilkiko laivo ir korpuso draudimas apima vilkiko savininko ar valdytojo civilinę atsakomybę dėl laivo susidūrimo.
  6. Be to, teismas sutiko su atsakovėmis, jog bet koks iš jūrinio draudimo atsiradęs ginčas, remiantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 13 straipsnio 5 dalimi ir 14 straipsniu, 23 straipsnio 1 dalimi turėjo būti nagrinėjamas Kopenhagos jūrų prekybos teisme ir Danijos Aukščiausiajame Teisme ir tokia jurisdikcija yra išimtinė. Šį teismingumą nustatė draudikė atsakovė Codan Forsikring, A/S, ir draudėja – kompanija A. P. Møller.
  7. Teismo vertinimu, 2008 m. spalio 10 d. atsakovės Codan Forsikring, A/S, garantinis raštas nepakeitė draudikės Codan Forsikring, A/S, ir draudėjos kompanijos A. P. Møller susitarimu nustatyto išimtinio teismingumo ir byla netapo teisminga Lietuvos Respublikos teismams, nes sutartinis teismingumas nustatomas sutarties šalių sutartimi, todėl pakeisti jį gali tos pačios šalys ir tokia pat forma, t. y. raštu, byloje nėra įrodymų, kad Codan Forsikring, A/S, ir kompanija A. P. Møller po 2008 m. spalio 5 d. įvykio pakeitė 2008 m. sausio 6 d. sudarytą susitarimą apie išimtinį teismingumą. Remiantis šiais motyvais teismas sprendė, kad ginčas su draudiku dėl žalos atlyginimo neteismingas šiam teismui, todėl byla draudikei Codan Forsikring, A/S, nutrauktina.
  8. Teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog barža „LINDO-4“ buvo prispausta prie krantinės tik dėl vilkiko „Stevns Master“ valdytojo kaltės, kad vien tik baržos vilkimo būdas ir tvarka, kapitonų veiksmai, paveikė baržos judėjimo trajektoriją ir greitį taip, jog prispaudimo prie krantinės jėga buvo tokio dydžio, kad galėjo būti ypač didelių byloje nustatytų krantinės Nr. 62 pažeidimų priežastimi, be to, baržos apgadinimo lygis nesudaro pagrindo spręsti apie byloje ieškovės įrodinėjamo dydžio žalos krantinei sukėlimą, tuo labiau neturint duomenų, kokia buvo krantinės būklė iki avarijos. Teismo vertinimu, neįrodžius šių sąlygų vilkiko valdytojo deliktinė civilinė atsakomybė neįrodyta ir remiantis nurodytais motyvais ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovė ADB „Gjensidige“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, priteisti iš atsakovių ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl ginčui taikytinų jurisdikcijos taisyklių, t. y. nepagrįstai išplėtė sutartinį teismingumą ir jį pritaikė trečiajam asmeniui – ieškovei, be to, nesilaikė Briuselis I reglamente nustatytų bylų, susijusių su draudimu, teismingumo taisyklių.
    2. Teismas netinkamai nustatė įrodinėtinas civilinės atsakomybės sąlygas ir nukrypo nuo įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių. Žala didesnio pavojaus šaltinio valdytojui atsiranda be kaltės.
    3. Teismas netinkamai nustatė baržos draudimo sutartimi garantuojamą draudimo apsaugą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad draudimo sutartis nenustato draudiko pareigos atlyginti tretiesiems asmenims padarytą žalą.
    4. Skundžiamo sprendimo ydingumą patvirtina ir tai, kad teismas netinkamai nustatė subjektus, kurie atsakingi už krantinei padarytos žalos atlyginimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent barža „LINDO-4“ atsitrenkė į krantinę ir padarė jai žalą, todėl būtent šio laivo valdytojas atsakingas už žalos atlyginimą ieškovei. Be to, faktinis baržos valdytojas avarijos metu gali būti nenustatytas, jeigu žinomas jos draudikas, kuriam kyla pareiga atlyginti žalą.
    5. Byloje netinkamai taikytos ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos ir nepagrįstai konstatuota, kad neegzistuoja pagrindų ieškinio senačiai atnaujinti. Be to, teismas nepasisakė dėl ieškinio senaties nutraukimo pagrindų.
  2. Atsakovės Codan Forsikring A/S, Odense Steel Shipyard Ltd ir SVITZER A/S su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti atsakovėms jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. tarp skirtingų draudikų susiklostantys teisiniai santykiai yra ne deliktinės, o sutartinės kilmės. Šiuo atveju ieškinys atsakovei Codan Forsikring A/S yra grindžiamas 2008 m. sausio 6 d. draudimo polisu ir draudimo sąlygomis, nustatančiomis, kad bet kokie iš šios sutarties kilę ginčai sprendžiami Danijoje. Atsakovės išduotame garantiniame rašte esanti išlyga dėl ginčo sprendimui taikytinos teisės reiškia tai, kad tik ginčas kilęs tiesiogiai iš garantinio rašto bus teismingas Lietuvos teismams.
    2. Garantinis raštas nėra ir negali būti pagrįstai laikomas prievolės pripažinimu, nutraukiančiu ieškinio senatį, nes senatį nutraukia tik aktyvūs skolininko veiksmai, kurie negali būti sąlyginiai. Atsakovė draudimo bendrovė įsipareigojo atlikti mokėjimą tik esant garantijoje nurodytoms sąlygoms.
    3. Ieškinio senaties terminas šioje byloje turi būti skaičiuojamas nuo žalos atsiradimo dienos, o ne nuo galimybės įvertinti patirtą žalą atsiradimo dienos arba draudimo išmokos sumokėjimo dienos, todėl trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Faktines remonto išlaidas patvirtinančių dokumentų pateikimas nėra privaloma draudimo išmokos išmokėjimo sąlyga.
    4. Ieškovė nedėjo reikiamų pastangų, kad būtų laiku ir tinkamai ištirtos aplinkybės, būtinos draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, todėl prisiėmė riziką dėl pareigų nevykdymo, taip pat su šia rizika susijusias pasekmes.
    5. Įvykus subrogacijai žalos atlyginimo prievolė nesibaigia, o tik pasikeičia šios prievolės šalis, todėl draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti atsiradusią žalą. Tai reiškia, kad draudimo išmokos sumokėjimo diena neturi įtakos ieškinio senaties terminų skaičiavimui.
    6. Apeliantė, nepraleidusi ieškinio senaties termino, galėjo imtis veiksmų, susijusių su žalos dydžio nustatymu, tačiau elgėsi pasyviai. Apeliantės nurodytos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
    7. Nevaldomos transporto priemonės savininkas (valdytojas) negali būti laikomas atsakingu dėl padarytos žalos, nes velkama transporto priemonė yra valdoma būtent velkančios transporto priemonės ir jos valdytojo.
    8. 1952 metais pastatyta krantinė Nr. 62, kuriai esą buvo padaryta žala, paskutinį kartą buvo rekonstruota 1988 metais ir buvo visiškai amortizavusi savo vertę, t. y. buhalterine prasme buvo bevertė. Todėl pagrįstai tikėtina, kad įvykio metu krantinės būklė buvo prasta ir reikalavo remonto, ką taip pat patvirtina ir trečiojo asmens suplanuoti rekonstrukcijos darbai, kurie buvo atlikti po įvykio.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl rašytinių paaiškinimų ir atsiliepimo į juos priėmimo
  1. Iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje pradžios Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose iš esmės dėstomi atsikirtimai į atsakovių atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodytas aplinkybes, taip pat atsakovių atsiliepimas į apeliantės rašytinius paaiškinimus. Nurodyti šalių procesiniai dokumentai teisėjų kolegijos vertinami, kaip apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą procesinių dokumentų padavimo terminą, todėl nepriimami ir grąžinami juos pateikusioms šalims (CPK 323 straipsnis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
  1. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą nustatė, kad 2008 m. spalio 5 d. nesavaeigė barža „Lindo-4“, tempiama vilkiko „Stevns Master“, registruoto Danijoje, atsitrenkė į Klaipėdos uoste esančią krantinę Nr. 62 (t. 1., b. l. 172, t. 2., b. l. 97). Baržos „LINDO-4“ draudikė atsakovė Codan Forsikring A/S trečiajam asmeniui VĮ „Klaipėdos jūrų uosto direkcija“ atsisakius incidente dalyvavusių laivų arešto, 2008 m. spalio 10 d. išdavė garantinį raštą, kuriuo įsipareigojo esant garantijoje nurodytoms sąlygoms sumokėti sumą, neviršijančią 200 000 Eur (t. 1., b. l. 20).
  1. Ieškovė ADB „Gjensidige“, remdamasi draudimo išmoką pagrindžiančiais dokumentais bei draudimo sutartimi Nr. 116854, 2012 m. rugpjūčio 1 d. nukentėjusiam asmeniui VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ išmokėjo 302 409,98 Lt (90 480,18 Eur) draudimo išmoką (t. 1., b. l. 16, 22, 25, 155-166). Po draudimo išmokos išmokėjimo 2012 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė su pretenzija, kuria pareikalavo atlyginti padarytą žalą, kreipėsi į baržos „LINDO-4“ draudikę atsakovę Codan Forsikring A/S. Atsakovė 2012 m. rugpjūčio 16 d. patvirtino, kad pretenziją gavo, tačiau nesutiko atlyginti žalos, nes tokiam reikalavimui pareikšti pasibaigęs senaties terminas pagal Lietuvos Respublikos teisę (t. 1, b. l. 27, 30, 36-38).
  1. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš baržos „LINDO-4“ draudikės Codan Forsikring A/S ir subsidiariai baržos savininkės Svitzer A/S (t. 1., b. l. 168-170, t. 2., 79, 82) bei valdytojos Odense Steel Shipyard Ltd (t. 1., b. l. 171) nukentėjusiam asmeniui sumokėtą draudimo išmoką ir palūkanas. Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos, ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momento, aplinkybių, nutraukiančių senaties termino skaičiavimo eigą ir ieškinio senaties atnaujinimo pagrindų, taip pat nagrinėjamu atveju tinkamų civilinės atsakomybės subjektų.
Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos
  1. Teismui užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia reikia išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. ar teismas turi kompetenciją priimti ieškinį ir nagrinėti bylą. Šį klausimą teismas sprendžia ex officio (savo iniciatyva) (CPK 782 straipsnis). Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumo klausimą.
  2. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas Danijoje registruotoms bendrovėms, byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo (t. y. byla civilinė), ieškinys teisme priimtas 2013 m. liepos 25 d., tai konkrečios Europos Sąjungos valstybės narės (Danijos ar Lietuvos) teismų kompetencija nustatoma pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Briuselis I; Reglamentas) įtvirtintas taisykles. Danija Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimu dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 299, 2005-11-16, p. 62-70) patvirtino, jog Reglamentas Briuselis I yra taikomas Bendrijos ir Danijos santykiams.
  3. Reglamento 2 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Reglamente įtvirtintos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą. Be to, Reglamento 6 skirsnyje reglamentuotos išimtinio teismingumo taisyklės, kurios taikomos nepaisant atsakovo gyvenamosios vietos ar pilietybės.
  4. Viena iš alternatyvių specialiosios jurisdikcijos taisyklių nustatyta Reglamento 5 straipsnio 3 dalyje. Minėta norma reglamentuoja, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme.
  5. Tokia alternatyvaus teismingumo taisyklė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktikoje grindžiama tuo, jog delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo (2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 40 punktas ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, EU:C:2015:574, 74 punktas) (para. 27).
  6. Byloje nustatyta, kad vilkikas „Stevns Master“ vilkimo metu plaukdamas su barža „LINDO-4“ atsitrenkė į Klaipėdos uoste esančią krantinę Nr. 62 ir pažeidė laikančiosios konstrukcijos atramą Nr. 1, ratų atmušą ir kordono kamputį (pasuko krantinės atraminę dalį). Tai reiškia, kad tiesioginės žalos padarymo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šią žalą trečiajam asmeniui VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ draudimo sutarties pagrindu atlygino ieškovė (apeliantė) ADB „Gjensidige“. Lietuvos Respublikos teisme draudikė pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo galimai už žalą atsakingos baržos „LINDO-4“ savininkei SVITZER A/S, valdytojai Odense Steel Shipyard Ltd ir draudikei Codan Forsikring A/S, registruotoms Danijoje.
  7. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė (draudikė), atlyginusi padarytą žalą, perėmė žalos atlyginimo prievolės kreditorės (VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“) teises prieš žalą padariusius asmenis, t. y. įvyko subrogacija.
  8. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad subrogacijos atveju deliktinė prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia viena jos šalis, todėl subrogacijos būdu perimto deliktinio reikalavimo, tiek, kiek tai susiję su Reglamento 5 straipsnio 3 punkte įtvirtinta lex loci delicti commissi (delikto padarymo vietos) taisykle, teismingumas taip pat nepakinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2014). Nurodyta teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė suponuoja išvadą, jog Lietuvos įmonės reikalavimas Danijos bendrovėms yra deliktinio pobūdžio ir jo alternatyviajam teritoriniam teismingumui taikytinas Reglamento 5 straipsnio 3 dalies punktas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje ieškinys Danijos bendrovėms galėjo būti paduotas tiek Danijos Karalystės teismuose, vadovaujantis Reglamento 2 straipsnyje reglamentuota bendrąja teismingumo taisykle, tiek Lietuvos Respublikos teismuose, vadovaujantis 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta alternatyvaus specialiojo teismingumo taisykle.
  9. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir nesant Reglamento 22 straipsnyje nurodytų išimtinės jurisdikcijos atvejų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Reglamento 5 straipsnio 3 punktą.
  10. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamas ginčas kilęs iš draudimo teisinių santykių, todėl teismingumas turi būti nustatomas pagal Reglamento 3 skirsnyje reglamentuotas taisykles, teismui taikant 9 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame nustatyta, jog draudikui, nuolat gyvenančiam ar kurio verslo vieta yra valstybėje narėje, bylą galima iškelti kitoje valstybėje narėje, jeigu ieškinius pateikia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.
  11. Reglamento 3 skirsnyje nustatytas teismingumas ginčams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, skirtas apsaugoti draudėją, kaip silpnesniąją draudimo sutarties šalį. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad šio skirsnio tikslas, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 (13) konstatuojamąja dalimi, yra ginti silpnesniąją šalį palankesnėmis tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklėmis nei bendrosios taisyklės. Šių nuostatų vykdoma apsaugos funkcija reiškia, kad tam Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, leidžiančios keiptis į teismą savo valstybėje narėje, neturėtų būti taikomos asmenims, dėl kurių ši apsauga nėra pagrįsta (Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Vorarlberger Gebietskrankenkasse, C-347/08).
  12. Taigi, minėtame skirsnyje reglamentuotos taisyklės iš esmės taikytinos nukentėjusio asmens (draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo) ir draudiko santykiui, tačiau netaikomos teisiniam santykiui, susiklostančiam tarp dviejų draudimo bendrovių, kurių viena išmokėjo nukentėjusiajam draudimo išmoką ir įgijo reikalavimą subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis), o kita yra apdraudusi atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę. Dėl to apeliantė, perėmusi nukentėjusios šalies reikalavimo teises nevertintina kaip silpnesnioji šalis, nes nė vienas iš draudimo profesionalų negali būti laikomas esančiu blogesnėje padėtyje nei kitas. Taigi ieškovė (apeliantė) nepagrįstai remiasi Reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktu ir įrodinėja savo teisę pareikšti ieškinį galbūt sukėlusio draudiminį įvykį asmens draudikui, kurio įsisteigimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje ieškinį Lietuvos Respublikos teismuose.
  13. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė tarp Codan Forsikring A/S ir A. P. Moller sudarytoje draudimo sutartyje sulygto sutartinio teismingumo taisykles ieškovės atžvilgiu, t. y. sutartimi šalių sulygtas taisykles pritaikė asmeniui, nesančiam tokios sutarties šalimi. Bylą pirmąja instancija nagrinėjęs apygardos teismas vadovavosi tarp Codan Forsikring A/S ir A. P. Moller sudarytos draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 7.6 punktu, kuriame nustatyta, jog Kopenhagos jūrų ir prekybos teismas bus teismo vieta, o Danijos aukščiausiasis teismas bus apeliacinis teismas sprendžiant bet kokį iš šios draudimo sutarties atsiradusį ginčą, ir sprendė, kad ieškinys atsakovės draudikės Codan Forsing A/S atžvilgiu negali būti nagrinėjamas Lietuvos teismuose, todėl bylą šios atsakovės atžvilgiu nutraukė.
  14. Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, jog į sutartį įtraukta sąlyga dėl jurisdikcijos gali sukelti padarinių iš principo tik šios sutarties sudarymui pritarusių šalių tarpusavio santykiams. Kad tokią sąlygą būtų galima panaudoti prieš trečiąjį asmenį, iš principo būtina, kad jis būtų jai pritaręs (Teisingumo Teismo 2013 m. vasario 7 d. Sprendimas Refcomp, C-543/10, EU:C:2013:62, 29 punktas). Kaip ir sutarties uždarumo principas, autonomiškas šalių susitarimas dėl jurisdikcijos pasirinkimo, galioja tik tiems asmenims, kurie jam pritarė. Iš esmės tai reiškia, kad sutartinis teismingumas įpareigoja tik susitarimo šalis, o tretiesiems asmenims jis neturi teisinės galios.
  15. Nagrinėjamu atveju draudėjos A. P. Moller ir draudikės Codan Forsikring A/S susitarimas dėl ginčų, kylančių iš jų sudarytos draudimo sutarties, teismingumas saisto tik šią sutartį sudariusias šalis ir negali nustatyti teismo vietos, t. y. jurisdikcijos taisyklių, kurioje privalo būti nagrinėjami trečiųjų asmenų ir sutarties šalių ginčai.
  16. Pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai trečiosios šalies atžvilgiu išplėtė susitarimo, kuriuo ji nesaistoma, taikymo apimtį, bet ir nepagrįstai bylos dalį atsakovės Codan Forsikring A/S atžvilgiu nutraukė CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad taikant lis pendens taisyklę, ieškinys šios atsakovės atžvilgiu negalėtų būtų pareikštas ir Danijos teismuose. Teismui nustačius, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, toks ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 782 straipsnio nuostatomis.
Dėl ieškinio senaties termino pradžios ir jo nutraukimo pagrindų
  1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal Reglamento 5 straipsnio 3 dalį, t. y. žalos padarymo vietą, teismingas Lietuvos Respublikos teismams, toliau teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą materialiosios teisės aspektais.
  2. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas. Nors žalą nulėmęs baržos „LINDO-4“ atsitrenkimas į krantinę Nr. 62 įvyko 2008 m. spalio 5 d., tačiau atsakovės Cordan Forsikring A/S 2008 m. spalio 10 d. trečiajam asmeniui VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ išduota garantija patvirtino prievolės pripažinimą, todėl nutraukė ieškinio senaties terminą, o apie tai, kad atsakovė Cordan Forsikring A/S nepripažįsta prievolės ieškovė sužinojo tik 2012 m. rugpjūčio 16 d., gavusi atsakymą į pretenziją. Apeliantės įsitikinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškinį teisme pareiškus 2013 m. liepos 29 d. ieškinio senaties terminas nelaikytinas praleistu ir ieškinys šiuo pagrindu negalėjo būti atmestas. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir atmeta juos kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus.
  3. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas praleistas, byloje turi būti nustatyta senaties termino eigos pradžia, taip pat tai, ar senaties termino eiga nebuvo nutraukta. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
  4. Byloje nustatyta, kad apeliantė (ieškovė) subrogacijos pagrindu iš draudėjos VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“, turinčios teisę į žalos atlyginimą, t. y. kreditorės žalos atlyginimo prievolėje, perėmė reikalavimą į galimai žalą padariusį asmenį ir (arba) jo civilinės atsakomybės draudiką. Minėta, ieškovė subrogacijos pagrindu perėmė draudėjos VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, delikto pagrindu atsiradusioje tarp draudėjos ir galimai už žalos padarymą atsakingų asmenų, tačiau dėl įvykusios subrogacijos deliktinė prievolė nepasibaigia. Prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos (CK. 1. 128 straipsnis). Taigi, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), ir, priešingai nei nurodo atsakovės CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas terminas draudiko perėmusio reikalavimo teisę nesaisto.
  5. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Tokia ieškinio senaties subrogacijos atveju skaičiavimo tvarka pateisinama ir CK 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostata. Šioje normoje įtvirtinta taisyklė, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, reiškia ir tai, jog draudikas, reiškiantis subrogacinį reikalavimą, negali turėti daugiau teisių, negu būtų turėjęs žalą patyręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).
  6. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad nagrinėjamu atveju taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reglamentuotas sutrumpintas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo ir sprendė, kad žala padaryta 2008 m. spalio 5 d., todėl ieškinio senaties terminas paduoti ieškinį dėl žalos atlyginimo suėjo 2011 m. spalio 5 d. Kadangi ieškinys teismui paduotas tik 2013 m. liepos 29 d. teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties termino nutraukimu. Apeliantės teigimu, atsakovės Codan Forsikring A/S 2008 m. spalio 10 d. išduotas garantinis raštas ir laivų agento 2008 m. spalio 10 d. pasirašytas aktas, patvirtina prievolės žalą patyrusiam asmeniui pripažinimą, todėl turi būti vertinami kaip skolininko veiksmai, kuriais pastarasis pripažįsta prievolę. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro ir faktinių aplinkybių vertinimas, teisėjų kolegija pasisako dėl senaties nutraukimo pagrindą sudarančių aplinkybių (ne)egzistavimo.
  8. Vienas iš ieškinio senaties nutraukimo pagrindų yra skolininko veiksmai, rodantys, kad jis prievolę pripažįsta (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). Nors konkretūs veiksmai, kuriems esant laikytina, kad skolininkas pripažįsta prievolę įstatymų leidėjo nereglamentuoti, tačiau tokie veiksmai turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinantys prievolės pripažinimą. Aplinkybę, kad skolininkas iki pasibaigiant ieškinio senaties terminui atliko veiksmus, liudijančius skolos pripažinimą, turi įrodyti kreditorius, kuris šia aplinkybe grindžia ieškinio senaties termino nutraukimo faktą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2011).
  9. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės Codan Forsikring A/S trečiajam asmeniui VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ 2008 m. spalio 15 d. išduota garantija yra sąlyginis įsipareigojimas atlyginti trečiajam asmeniui žalą, atsiradusią dėl krantinės Nr. 62 apgadinimo. Iš minėtos garantijos turinio matyti, jog garantija trečiajam asmeniui buvo išduota siekiant išvengti incidente dalyvavusių laivų sulaikymo, t. y. paleidimo iš arešto. Tai, kad atsakovė išrašė sąlyginę garantiją, siekdama laivų paleidimo iš arešto, nereiškia, kad atsakovė pripažino savo prievolę. Tokie atsakovės veiksmai atitiko jūrinės laivybos praktiką ir Lietuvos Respublikoje ratifikuotos 1952 m. Tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo nuostatas. Minėtos konvencijos 5 straipsnyje expressis verbis (tiesiogiai) reglamentuota, jog teismas ar kitas atitinkamas teismo organas, kurio jurisdikcijoje buvo areštuotas laivas, leidžia išlaisvinti laivą tada, kai sumokamas reikiamo dydžio užstatas ar suteikiama kita garantija, tačiau prašymas išlaisvinti laivą, suteikiant tokias garantijas, nelaikomas atsakomybės pripažinimu arba teisės į laivo savininko atsakomybės teisinį apribojimą atsisakymu. Tuo tarpu, iš laivų agento 2008 m. spalio 10 d. pasirašyto akto galima nustatyti įvykusio incidento faktą, tačiau toks aktas ir jame nurodytos aplinkybės nepagrindžia prievolės pripažinimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties terminas nutrūko nuo 2008 m. spalio 10 d. garantijos išdavimo ir prasidėjo iš naujo nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d., kai atsakovė, atsakydama į pakartotinį apeliantės reikalavimą, atsiuntė raštą, kuriame pakartojo savo poziciją dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti buvo nutrauktas.
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo
  1. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais nustatyta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Žala buvo padaryta specifiniam objektui, todėl iki draudimo išmokos išmokėjimo dienos nebuvo galimybių bent preliminariai nustatyti žalos dydį, o apeliantė dėjo visas pastangas, kad žalos administravimas būtų kuo operatyvesnis.
  2. Įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme teismo galėtų būti vertinamos aplinkybės, dėl kurių terminas buvo praleistas, pateisinančios termino praleidimo laikotarpį, sutrukdžiusios ieškovui kreiptis į teismą su ieškiniu per įstatyme nustatytą senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015).
  3. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės įrodinėjamas aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, susijusias su apdrausto objekto (krantinės) specifiškumu.
  4. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios draudiminio įvykio metu, 82 straipsnio 2 dalyje buvo reglamentuota, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Tarp ieškovės ir trečiojo asmens VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ sudarytos draudimo sutarties, kurios pagrindu buvo išmokėta draudimo išmoka, 10.1. punkte nustatyta, kad draudžiamojo įvykio atveju draudimo išmokos dydis nustatomas remiantis sąmatomis apdrausto turto atstatymui iki tokios būklės, kokia ji buvo prieš pat draudžiamąjį įvykį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad draudimo išmoka galėjo būti apskaičiuota ir išmokėta iki krantinės rekonstrukcijos pabaigos. Nei įstatymas, nei draudimo sutarties sąlygos nesieja draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo momento su realiu žalos pašalinimo darbų atlikimo momentu. Ieškovės įprastinė veikla yra draudimo išmokų apskaičiavimas ir išmokėjimas. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad žala buvo padaryta specifiniam objektui – krantinei Nr. 62, todėl šiam objektui padarytos žalos nebuvo galima įvertinti iki krantinės rekonstrukcijos darbų pabaigos iš esmės paneigiami pačios ieškovės į bylą pateikta tarp trečiojo asmens VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ ir rangovės UAB „Hidrostatyba“ 2010 m. birželio 23 d. sudaryta statybos rangos sutartimi Nr. 35-2010-387, kurios 3.1. punkte nustatyta, jog bendra sutarties objekto remonto, darbo projekto ruošimo, techninio paso koregavimo ir užsakovės rezervo kaina yra 995 432,16 Lt (t. 1., b. l. 179-184). Vien nurodytos sutarties sudarymas leidžia konstatuoti, kad bent preliminariai iki ieškinio senaties termino pabaigos galėjo būti nustatytas žalos dydis, apskaičiuota ir išmokėta draudimo išmoka.
  5. Būdama atidi ir rūpestinga, kaip šioje situacijoje ir buvo būtina, laikydamasi teisės aktų reikalavimų ieškovė, suprasdama, kad subrogacijos pagrindu įgis reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį ir (arba) jo draudiką, privalėjo įvertinti senaties termino skaičiavimo taisykles ir aktyviai vykdyti žalos administravimo procedūras, t. y. dėti maksimalias pastangas draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo išmokos dydis nėra siejamas su realia draudėjo išleista pinigų suma, skirta draudimo objekto atstatymui. Draudimo išmokos dydį nustato draudikas, atsižvelgdamas į dėl draudžiamojo įvykio atsiradusius nuostolius, nustatytą draudimo sumą, draudimo vertę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Vykdydamas šią pareigą draudikas vadovaujasi draudėjo pateiktais, savo paties surinktais duomenimis bei ekspertų, įskaitant ir nepriklausomus, išvadomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovei tinkamai vykdant žalos administravimo procedūras, žalos dydžiui nustatyti pasitelkus reikiamus ekspertus, draudimo išmoka apskaičiuota ir išmokėta galėjo būti iki faktinių krantinės atstatymo darbų pradžios. Dėl to ir apeliantės dėstomi argumentai, susiję su tuo, jog krantinės Nr. 62 atstatymo darbai buvo įsigyti organizuojant viešąjį pirkimą Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl galimo draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo momento, neturi teisinės reikšmės.
  6. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
  1. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio padavimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su draudimo apsaugos apimtimi, įrodinėtinomis civilinės atsakomybės sąlygomis ir įrodinėjimo naštos paskirstymu, atsakingų už žalą subjektų nustatymu, teisėjų kolegija nepasisako ir ieškinio reikalavimų pagrįstumo nevertina. Plačiau nepasisakydama apeliaciniame skunde keliamais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog baržai „Lindo-4“ esant nesavaeigei, ieškinys baržos savininkės ir valdytojos atžvilgiu atmestinas, kaip pareikštas netinkamoms atsakovėms. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo, redakcijos galiojusios žalos padarymo metu, 45 straipsnį atsakomybė buksyruojamo ar buksyruojančio laivo valdytojui pirmiausiai turi būti nustatinėjama, vadovaujantis buksyravimo jūra sutarties nuostatomis, tačiau nagrinėjamoje byloje tokia sutartis nepateikta, todėl negalima nustatyti atsakingo už žalą subjekto.
  2. Be to, ieškovas teismui paduotame ieškinyje privalo nurodyti ieškinio turinį sudarančias dvi sudedamąsias ieškinio dalis – ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio pagrindas – faktinės aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo reiškiamą materialųjį teisinį reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, ieškinio ribas apibrėžia teisme pareikštų materialinių teisinių reikalavimų visuma (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis šie reikalavimai yra grindžiami, bei jas patvirtinantys įrodymai (faktinis ieškinio pagrindas). Kaip matyti iš pateikto ieškinio bei apeliacinio skundo turinio, ieškovė savo pažeistas teises pasirinko ginti, pareikšdama ieškinį baržos „Lindo-4“ savininkei SVITZER A/S, valdytojai Odense Steel Shipyard, Ltd ir draudikei Codan Forsikring A/S, tačiau pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio faktinio pagrindo ribų ir sprendimo dalyje įvardintoje Dėl baržos valdytojo deliktinės civilinės atsakomybės taikymo pagrindų iš tikrųjų pasisakė dėl baržą tempusio vilkiko „Stevs Master“ valdytojo civilinės atsakomybės sąlygų.
Dėl procesinės bylos baigties
  1. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė tarptautinės jurisdikcijos nustatymo taisykles, nepagrįstai bylos dalį atsakovės Codan Forsikring A/S atžvilgiu nutraukė, nurodydamas, kad ieškinys šios atsakovės atžvilgiu gali būti nagrinėjamas Danijos Karalystės teismuose ir tokiu būdu pažeidė lis pendens taisyklę. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ieškinys pagal Reglamento Briuselis I taisykles teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir minėtos atsakovės atžvilgiu, tačiau praleista ieškinio senatis reikalavimui pareikšti, teismo sprendimo dalis, kuria bylos dalis atsakovės Codan Forsikring A/S atžvilgiu nutraukta, pakeičiama ir dėl šios reikalavimų dalies ieškinys taip pat atmetamas.
  2. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl senaties termino nutraukimo pagrindų, tačiau tinkamai nusprendė dėl bylos išnagrinėjimo rezultato, t. y. ieškinį atmetė suėjus senaties terminui. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo kompetentingas ištaisyti nustatytus pažeidimus, o teismo sprendimo panaikinimas draudžiamas vien formaliais pagrindais, likusi sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo išėjo už ieškinio reikalavimų ribų pasisakydamas dėl vilkiko „Stevns Master“ valdytojo civilinės atsakomybės, nors ieškinys buvo pareikštas tik nesavaeigės baržos „Lindo-4“ savininkei, valdytojai ir draudikei. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra neatskiriama teismo procesinio sprendimo dalis, pagrindžianti nutarties rezoliucinėje dalyje padarytas išvadas ir siekiant nesukurti prielaidų ateityje netinkamai traktuoti pirmosios instancijos teismo sprendimą visi teismo argumentai dėl laivo „Stevns Master“ valdytojo civilinės atsakomybės sąlygų iš sprendimo motyvuojamosios dalies šalintini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas dėl bylos esmės yra pagrįstas, kadangi nagrinėjamu atveju ieškinys atmestinas dėl praleisto ieškinio senaties termino, todėl apeliacinės instancijos teismui ištaisius tam tikrus teisės normų aiškinimo ir taikymo netikslumus, tačiau nekeičiant sprendimo dėl procesinės bylos baigties rezultato, nėra teisinio pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskirstytų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis).
  2. Apeliacinio skundo argumentai nesudarė teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atmetamas apeliantės prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  3. Atsakovė Codan Forsikring A/S apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti 3379,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, partirtų apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro susipažinimas su apeliaciniu skundu (350 Eur), atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (1750 Eur), susipažinimas su ieškovės papildomais rašytiniais paaiškinimais (175 Eur) ir atsiliepimo į juos surašymas (627,07 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija nusprendė nepriimti atsakovės atsiliepimo į apeliantės papildomus rašytinius paaiškinimus, bylinėjimosi išlaidos už susipažinimą su tokiais paaiškinimais bei atsiliepimo į juos parengimą nepriteistinos. Teisėjų kolegija spręsdama dėl atsakovei priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, jo sudėtingumą, taikytinas teisės normas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių gausą, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių, taip pat vadovaujasi Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimaliais dydžiais. Pagal suteiktas teisines paslaugas rekomenduojama priteisti suma sudaro 1 135,35 Eur (756,90 Eur x 0,1 + 756,90 Eur x 0,1 + 756,90 Eur x 1,3). Teisėjų kolegija, nesant aplinkybių, sudarančių pagrindą šį dydį viršyti ir priteisti ieškovės prašomą atlyginimo sumą, sprendžia, kad atsakovės prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant jai 1 135,35 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2,3 dalys).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

13Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 28 d. sprendimo dalį, kuria byla atsakovės Codan Forsikring A/S atžvilgiu nutraukta, pakeisti ir ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei Codan Forsikring A/S dėl žalos atlyginimo atmesti.

14Pašalinti iš Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 28 d. sprendimo motyvuojamosios dalies teismo motyvus, susijusius su laivo „Stevns Master“ valdytojos civilinės atsakomybės sąlygomis.

15Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

16Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (juridinio asmens kodas 110057869) atsakovei Codan Forsikring A/S (juridinio asmens kodas 1052 9638) 1 135,35 Eur (vieną tūkstantį šimtą trisdešimt penkis eurus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai