Byla 2A-137/2008

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant:

2ieškovei R. B. ir jos atstovui adv. Artūrui Cibulskui, atsakovo atstovėms B. P. M. ir adv. Daliai Zeleckienei, trečiajam asmeniui A. J. , viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. ir atsakovo viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-673-45/2007 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms, tretiesiems asmenims valstybės įmonei Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninei, A. P. , A. J. dėl turtinės ir neturtinės žalos sveikatai atlyginimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovė R. B. , patikslinusi ieškinį prašė priteisti iš atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų: 1) žalos atlyginimą dėl netekus sveikatos prarastų pajamų per laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d. – 58 995,29 Lt, o nuo 2006 m. lapkričio 1 d. - po 704,58 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki gyvos galvos; 2) 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

5Ieškovė nurodė, kad 2000 m. vasario 25 d. buvo paguldyta į VšĮ Vilniaus universitetinės Raudonojo kryžiaus ligoninės Reumatologijos skyrių. Nepaskyrus tinkamos priežiūros, ieškovė buvo priversta pati, be slaugytojos priežiūros eiti į vonios kambarį. 2000 m. kovo 3 d., prieš 8 val. ieškovė vonios kambaryje krito ir patyrė sunkią kairės rankos traumą. Trauma įvyko dėl atsakovo kaltės, kadangi jis, kaip ligoninės valdytojas, nenustatė ieškovei tinkamo priežiūros režimo, neužtikrino, jog vonios patalpos būtų saugios, o pacientai saugiai galėtų naudotis vonia, nebuvo suteikta slaugės pagalba, reikalinga prausiantis vonioje.

6Dėl gydytojo traumatologo A. P. kaltės diagnozė iš karto po rankos lūžio buvo neteisinga, taip pat pasirinkta neteisinga lūžio gydymo taktika. Įvykus traumai ranka buvo sugipsuota apsukamuoju (cirkuliariniu) gipsiniu tvarsčiu. Uždėjus tvarstį ranka buvo pernelyg suspausta, prasidėjo stiprūs skausmai. Po gipsinio tvarsčio nuėmimo gydytojai ir toliau nesiėmė veiksmų tinkamai gydyti ranką. Dėl atsakovo gydytojų kaltės buvo suspausta lūžusi ranka, todėl išsivystė polineuropatija (difuzinis simetrinis nervų pažeidimas), kauzalagija (pastovus deginančio skausmo sindromas). Komplikacijos išsivystė dėl atsakovo gydytojų kaltės, kurie nenuėmė netinkamo ir netinkamai uždėto gipso tvarsčio dvi paras, o keturias paras neatliko būtinos operacijos. Atstatyti rankos darbingumo, išgydyti skausmo nepavyko, nes dėl apsukamojo (cirkuliarinio) gipso tvarsčio netinkamo panaudojimo buvo suspausti ir negrįžtamai sužaloti rankos nervai. Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2000 m. rugsėjo 26 d. ataskaitoje nurodyta, kad buvo pasirinkta netinkama ieškovės gydymo taktika, laiku nepaskirtas operacinis gydymas.

7Ieškovė nurodė, kad dėl patirtos žalos sveikatai ji neteko darbingumo. Ieškovė negali dirbti pagal įgytą sekretorės referentės profesiją, todėl atsakovas turi atlyginti negautas pajamas, kurias ji būtų gavusi dirbdama pagal profesiją.

8Ieškovė nurodė, kad dėl patirtos traumos ir gydytojų netinkamų veiksmų kenčia fizinį skausmą, patiria emocinį stresą, prarado galimybę visapusiškai džiaugtis gyvenimu, turi nuolat vartoti vaistus nuo skausmo, todėl prašo priteisti jai iš atsakovo ir neturtinės žalos atlyginimą.

9Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu netenkino ieškovės R. B. reikalavimo atsakovui VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms dėl turtinės žalos atlyginimo. Iš dalies tenkindamas reikalavimą dėl neturtinės žalos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

10Teismo įsitikinimu, ieškovės nurodyta aplinkybė, jog atsakovo aplinka nepritaikyta asmens higienos poreikiams, nėra įrodyta. Teismo sprendime akcentuojama, jog pastebėjusi, kad vonios kambario grindys šlapios, ieškovė turėjo suprasti, jog vonios kambarys nėra paruoštas prausimuisi. Ieškovė neturėjo būtinumo skubėti praustis, bet laikydamasi bendrų atsargumo reikalavimų, privalėjo imtis veiksmų, kurie apsaugotų nuo galimo paslydimo. Teismo manymu, ieškovės elgesys vertintinas kaip ypatingai neatsargus, todėl pripažintina, jog nelaimingas atsitikimas, kurio metu ieškovė patyrė kairės rankos stipinkaulio lūžį, atsitiko esant 50 procentų ieškovės ir atsakovo kaltės proporcijai.

11Teismas, vertindamas ieškovei nustatytą V ligonio priežiūros režimą, nepripažino atsakovo veiksmų neteisėtais. Kaip pažymima teismo sprendime, teisės aktai leidžia šalių susitarimu keisti ligonio priežiūros režimą, tačiau byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų pareiškusi tokį prašymą.

12Teismas pagal byloje esančius įrodymus sprendė, kad ieškovei 2000 m. kovo 3 d. buvo uždėta gipso longetė, o ne cirkuliarinis gipso tvarstis. Iš įrašų ligos istorijoje bei ekspertų parodymų matyti, kad A. P. teisingai diagnozavo ieškovės sveikatos būklę iš karto po traumos. Teismas pripažino, kad ieškovės kairės rankos stipinkaulio lūžio diagnostika ir gydymo taktika iš karto po traumos buvo tinkama, tačiau padarė išvadą, kad atsakovo taikyta ieškovės kairės rankos nervo gydymo taktika nebuvo pakankama. Įrašai ligos istorijoje Nr. 2637-182 patvirtina, kad tik 2000 m. kovo 3 d., 20.40 val. pacientę konsultavo plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja rezidentė G. G. ir gydytojas R. S. . Įrašai ligos istorijoje Nr. 2637-182 patvirtina, kad tik 2000 m. kovo 6 d. ieškovės rankos būklę apžiūrėjo gydytoja neurologė D. J. . Gydytojo traumatologo A. P. parengtame gydymo plane nėra numatyta planinė neurologo konsultacija. VMAI 2000 m. rugsėjo 23 d. audito ataskaitos Nr. 211A išvados patvirtina tai, kad po pradinės repozicijos bei imobilizacijos progresuojant nervus medianus trauminio pakenkimo ir suspaudimo reiškiniams, jau sekančias dienas po traumos (2000 m. kovo 4–5 d.) buvo indikacijos operaciniam gydymui. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad laiku suteikė ieškovei maksimalias asmens sveikatos priežiūros paslaugas (kontrolinę rentgenogramą, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo pakartotinę ir gydytojo neurologo konsultaciją), atsižvelgiant į pacientės sunkų klinikinį atvejį.

13Teismas pažymėjo, kad ieškovei dėl patirtos traumos, kai buvo nustatyta II invalidumo grupė, atlygintina 100 % netektas darbingumas, kai nustatyta III invalidumo grupė – 45 % netektas darbingumas. 1999 m. rugsėjo 27 d. darbo sutartis Nr. 33 patvirtina, kad nelaimingo atsitikimo metu ieškovę siejo darbo santykiai su UAB „ADM Baltic“, o tuo metu pajamos sudarė 430 Lt per mėnesį. Darbo sutarties 15 punktas patvirtina faktą, jog darbo sutartis ieškovės prašymu buvo nutraukta nuo 2000 m. balandžio 17 d. Ieškovė, galėdama iš dalies dirbti ir gauti pajamas, pasirinko teisę nedirbti, todėl reikalavimą atlyginti negautas pajamas teismas laikė netenkintinu.

14Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo kildinamas iš atsakovo neteisėtos veikos, sukėlusios sveikatos sutrikdymą. Bylos aplinkybėmis nustatyta, kad ieškovės žala regresuoja, tačiau tai priklauso ne tik nuo sveikatos priežiūros specialistų veiksmų, bet ir nuo ieškovės pastangų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovė atsisakė siūlytos profesinės reabilitacijos. Teismo vertinimu, ieškovės reikalaujama 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta bylos faktinėmis aplinkybėmis bei teismų praktika. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės žala sveikatai susijusi ir su kitomis ieškovės ligomis, už kurias atsakovas neatsako, iš atsakovo priteisė 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

15Apeliaciniu skundu ieškovė R. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti visiškai. Skundas grindžiamas šiais argumentais :

  1. Teismas nepagrįstai pripažino, jog dėl nelaimingo įvykio atsakingas ne tik atsakovas, bet ir ieškovė.
  2. Ieškovė vonios kambaryje parkrito dėl to, kad nebuvo skirtas tinkamas slaugos režimas, todėl prausiantis ieškovės nelydėjo slaugytoja. Pagal nustatytą diagnozę ieškovei turėjo būti paskirtas bent III lygio priežiūros režimas. Neskyrus tinkamos priežiūros, ieškovė buvo priversta eiti į vonios kambarį be pagalbos, o tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ieškovė patyrė sunkią traumą.
  3. Teismas atsakovo darbuotojams nepagrįstai nepritaikė didesnio atidumo ir rūpestingumo standartų.
  4. Teismas netinkamai nustatė, kad ieškovei buvo uždėtas ne cirkuliarinis gipso tvarstis, o gipsinė longetė. Pagrindinė rankos negalios priežastis ta, kad po traumos ranka per stipriai buvo suspausta gipsiniu tvarsčiu, o dėl sutrikusios kraujotakos riešo srityje buvo negrįžtamai pažeisti plaštakos nervai.
  5. Teismas be pagrindo atmetė reikalavimą atlyginti negautas pajamas.
  6. Teismas nepagrįstai vertino tai, kad ieškovės netektas darbingumas yra tik 45 procentai. Dėl patirtos traumos ir netinkamo gydymo ieškovė apskritai neteko galimybės dirbti pagal specialybę ir 100 procentų darbingumo.
  7. Teismas nepagrįstai nustatė priežastinį ryšį, kad rankos negaliai įtakos turėjo ir kiti faktoriai, tai yra iki traumos ieškovės turėtos medicininiuose dokumentuose užfiksuotos progresuojančios ligos.
  8. Teismas nepagrįstai vadovavosi medicinos ekspertizės aktu Nr. EKG-16/04 (02). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 9 d. nutartyje nurodė, kad du ekspertai atliekant minėtą ekspertizę dalyvavo neteisėtai.
  9. Teismas, priteisdamas tik 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai neįvertino bylos aplinkybių ir nepagrįstai sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį.

16Apeliaciniu skundu atsakovas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovei, bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas skundą grindžia šiais argumentais :

    1. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas neužtikrino naudojimosi vonios patalpomis saugumo.
    2. Ieškovei pagrįstai buvo nustatytas V slaugos režimas. Nelaimingas atsitikimas vertintinas tik kaip pačios ieškovės ypatingas neatsargumas, nesant atsakovo kaltės.
    3. Teismas, neteisingai įvertinęs atsakovo suteiktų paslaugų esmę ir turinį, padarė nepagrįstas išvadas. Atsakovo gydytojų veiksmai, atliekant ieškovės kairės rankos rentgenologinį ištyrimą, vertintini kaip rūpestingi ir atitinkantys paciento slaugos reikalavimus bei klinikinę profesinę logiką.
    4. Teismas padarė klaidą nurodydamas gydytojų specialybes bei padarė neteisingas išvadas. Atsakovo gydytojų veiksmus, atitinkančius aktų reikalavimus, vertinti kaip maksimalių pastangų stoką nėra teisinga ir pagrįsta. Ekspertizės akte esantys duomenys patvirtina, kad skirtas medikamentinis gydymas buvo tinkamas. Aplinkybė, kad 2000 m. kovo 6 d. planine tvarka ieškovę konsultavusi gydytoja neurologė nustatė tą pačią diagnozę, kaip buvo nustatyta 2000 m. kovo 3 d., ir nepakeitė skirto gydymo nervo funkcijai palaikyti, įrodo, jog tarp gydytojo neurologo konsultacijos laiko ir išsivysčiusios rankos negalios nėra priežastinio ryšio.
    5. Teismo motyvai atmetant reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįsti, tačiau nepakankami ir neesminiai. Pagrindinis motyvas, kodėl ieškovės reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas, yra tai, jog atsakovui nekilo prievolė atlyginti žalą. Ekspertai nusprendė, kad ieškovės neįgalumo priežastis yra pati trauma, jos pasekmės (simpatinis sindromas), o ne kairės rankos lūžio komplikacijos ar netinkamas gydymas. Neįrodžius atsakovo darbuotojų kaltės bei priežastinio ryšio, teismas neturėjo pagrindo taikyti atsakomybės atsakovui ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

17Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei visiškai patenkinti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais :

  1. Atsakovo, kaip ligoninės valdytojo, veikla ir atsakomybė negali būti prilyginta paciento atsakomybei už ligoninės veiklą. Teismo argumentai dėl 50 procentų ieškovės kaltės yra nepagrįsti.
  2. Atsakovas neteisėtai diskriminavo ieškovę ir nesuteikė jai slaugos paslaugų. Atsakovas žinojo, kad ieškovė vaikšto sunkiai, tačiau neskyrė jai slaugytojo pagalbos, taip pat nesuteikė ieškovei visos būtinos medicinos pagalbos iš karto po nelaimingo įvykio.
  3. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo bei nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nesiekė pasinaudoti teise į darbą.
  4. Atsakovas neteisėtai, be teismo leidimo, rinko ir pateikė duomenis apie ieškovės sveikatą teismui. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidžia teisę į sveikatos konfidencialumą, privataus gyvenimo gerbimą ir orumą.

18Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais :

  1. Ieškovė neteisingai interpretuoja jai paskirto slaugos režimo turinį. Padidinti profesinės veiklos standartai taikomi tik gydytojų profesinei atsakomybei. Nelaimingas atsitikimas, kurio metu ieškovė krito ir susilaužė ranką, vertintinas tik kaip pačios ieškovės didelis neatsargumas.
  2. Teismas teisingai ir pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą atlyginti negautas pajamas, nes ji pati savo noru 2000 m. balandžio 17 d. nutraukė darbo sutartį, tai yra atsisakė darbinių pajamų.
  3. Atsakovo darbuotojai neatliko neteisėtos veikos, priežastiniu ryšiu susijusios su ieškovės kairės rankos negalia, todėl jų kaltės nėra. Nesant atsakomybės sąlygų, teismas neturėjo pagrindo atsakovui taikyti atsakomybę ir priteisti neturtinę žalą.

19Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, ieškovės – atmestinas.

20Dėl ieškovei nustatyto slaugos režimo

21Kasacinės instancijos teismas šioje civilinėje byloje yra nurodęs išanalizuoti, ar atsakovas padarė viską, kad pas jį būtų galima išvengti tokios traumos, kokią patyrė ieškovė. Be kita ko, nurodyta išsiaiškinti, ar hospitalizavus ieškovę dėl didelių skausmų klubo sąnariuose buvo nustatytas tinkamas slaugos (priežiūros) režimas. Patikslintame ieškinio pareiškime ieškovė akcentuoja, kad nelaimingas atsitikimas, dėl kurio ieškovė patyrė rankos traumą, nebūtų įvykęs, jeigu būtų buvęs paskirtas tinkamas slaugos režimas. Apeliaciniame skunde ieškovė reiškia įsitikinimą, kad jos kritimą vonios kambaryje ir rankos traumą iš pagrindų nulėmė ne aplinkybė, kad vonios kambario grindys buvo sušlapusios, bet ta aplinkybė, kad nebuvo skirtas tinkamas slaugos režimas ir praustis vonioje nepadėjo slaugytoja. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad gydantis atsakovo Reumatologijos skyriuje ieškovei galėjo būti nustatytas toks ligonio priežiūros režimas, kuomet slaugos paslaugos tenkinant ligonio higienos ir kitus asmeninius poreikius neteikiamos. Darydamas tokią išvadą teismas pagrįstai rėmėsi tuo, kad nei atsakovo priimti vidaus (lokaliniai), nei kiti teisės aktai nenumatė (nereglamentavo) konkretaus ligonio priežiūros režimo nustatymo ir pagrindimo tvarkos. VšĮ Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriaus 1999 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 105 patvirtintos stacionarinės ligos istorijos pildymo procedūros (t. 2, b. l. 284-286) 1 ir 2 punktuose numatyta, kad ligonio pirminės apžiūros metu skyriaus gydytojas išsamiai aprašo jo nusiskundimus, ligos ir gyvenimo anamnezę bei apžiūros duomenis ir jais remdamasis nustato preliminarią ar klinikinę diagnozę. Šios procedūros 3 punkte nurodoma, kad skyriaus gydytojas pagal patvirtintus skyriaus ligonio tyrimo ir gydymo standartus (reikalavimus) sudaro ligonio tyrimo ir gydymo planą. Byloje yra VšĮ Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriaus 1999 m. sausio 18 d. patvirtinti šios ligoninės Reumatologijos skyriaus ligonių tyrimo ir gydymo standartai (t. 1, b. l. 153-154). Šiame lokaliniame atsakovo teisės akte numatyta, kad ligoniui gali būti paskiriami penkių tipų priežiūros režimai. Reumatologijos skyriaus gydytoja J. J. , 2000 m. vasario 25 d. apžiūrėjusi atvykusią gydytis ieškovę ir įvertinusi bei aprašiusi jos sveikatos būklę, sudarė liginės tyrimų bei gydymo planus, paskirdama V ligonio priežiūros režimą (gydymo stacionare istorijos Nr. 2637-182/304 5-7 lapai (gydymo istorijos originalas yra bylos 3 tomo voke Nr. 3)). Minėtuose ligonių tyrimo ir gydymo standartuose numatyta, kad V ligonio priežiūros režimas skiriamas ligoniams, kurie gali patys be palydos nueiti į kitus skyrius konsultacijoms, tyrimams, išeiti į ligoninės kiemą. Paskyrus tokį priežiūros režimą ligoniui nėra teikiama visapusiška priežiūra ir slauga, taip pat neteikiama ir slaugytojo pagalba ligoniui ketinant nusiprausti vonioje ar duše, atliekant kitas asmens higienos procedūras. VšĮ Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriaus 1999 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 122 Reumatologijos skyriaus slaugos ir pagalbinio personalo darbo organizavimo tvarkoje (t. 2, b. l. 276-283) nėra numatyta, kad ligoniui, kuriam paskirtas toks priežiūros režimas, koks buvo paskirtas ieškovei, būtina teikti slaugos paslaugas, įskaitant slaugytojos pagalbą ligoniui tenkinant asmeninės higienos poreikius. Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2006 m. kovo 30 d. rašte Nr. 4R-402-143D (t. 4, b. l. 58-59) nurodyta, kad dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, atitinkamo paciento priežiūros režimo paskyrimo informaciją gali teikti tik asmens sveikatos priežiūros paslaugas tiesiogiai teikiantis asmens sveikatos priežiūros specialistas. Tai reiškia, kad atitinkamo priežiūros režimo, pagal kurį būtina arba nebūtina teikti slaugos paslaugas, nustatymas konkrečiam ligoniui yra asmenį gydančio gydytojo kompetencija. Atitinkamą priežiūros režimą nustato gydytojas, vertinantis paciento sveikatos būklę. Kaip jau minėtą, ieškovei, atvykusiai gydytis atsakovo Reumatologijos skyriuje, priežiūros režimą nustatė ieškovė apžiūrėjusi ir jos sveikatos būklę įvertinusi skyriaus gydytoja J. J. . Ieškovės gydymo stacionare istorijoje gydytoja J. J. įrašė, kad ligonės bendra sveikatos būklė yra vidutinio sunkumo, savarankiško judėjimo galimybės apribotos (vaikšto sunkiai, šlubuodama). Pakviesta į apeliacinės instancijos teismo 2008 m. balandžio 1 d. posėdį paaiškinti, kokiais apžiūros bei tyrimo vertinimo duomenimis remdamasi nustatė ieškovei V priežiūros režimą, liudytoja J. J. patvirtino, kad ieškovei buvo paskirtas tinkamas priežiūros režimas. Ji paaiškino, kad režimo ligoniui nustatymas yra gydančio gydytojo kompetencija, realizuojama įvertinu bendrą ligonio būklę, laboratorinius tyrimus. Liudytojos J. J. paaiškinimu, lengviausio priežiūros režimo ieškovei nustatymą lėmė tai, kad ieškovei buvo ne uždegiminio, bet degeneracinio pobūdžio sąnarių veiklos sutrikimai, kuomet pats pacientas turi viską daryti pats – judėti, mankštintis. Pasak liudytojos J. J. , tam, kad būtų skiriamas III priežiūros režimas, turi būti sergama reumatoidiniu artritu, pažeisti klubų, kelių sąnariai, sutrikusios 2-3 sąnarių grupių funkcijos, kada ligonius atveža su palyda. Ieškovei nebuvo nei reumatoidinis artritas, nei uždegiminė sąnarių liga, nei sisteminis artritas. Liudytojos teigimu, ieškovė atvyko į gydymo įstaigą savarankiškai, galėjo pilnai savimi pasirūpinti, jai nereikėjo kito žmogaus pagalbos, nes ieškovė, nors ir šlubuodama, galėjo vaikščioti, o dėl paskirto režimo pretenzijų neturėjo. Teisėjų kolegija, įvertindama išdėstytas aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovei gydantis atsakovo Reumatologijos skyriuje buvo nustatytas netinkamas ligonio priežiūros neteikiant slaugos paslaugų režimas. Ligonio priežiūros režimas ieškovei buvo nustatytas 2000 m. vasario 25 d. Nelaimingas atsitikimas įvyko septintą ieškovės gydymo Reumatologijos skyriuje dieną (2000 m. kovo 3 d.). Nėra jokių duomenų, kad per šį laikotarpį ieškovė būtų reiškusi pageidavimus teikti jai kokias nors slaugos paslaugas, prašiusi suteikti slaugės pagalbą tenkinant asmens higienos poreikius arba kitaip pakeisti priežiūros režimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo įvertintos, taip pat apeliacinės instancijos teismo papildomai ištirtos aplinkybės, leidžia sutikti su sprendime padaryta išvada, kad atsakovo veiksmai, kiek tai susiję su ligonio priežiūros režimo ieškovei nustatymu, buvo teisėti.

22Pradiniame ieškinio pareiškime ieškovė nurodė, kad ji 2000 m. kovo 3 d., apie 8 val. ryto patyrė kairės rankos traumą, kai prausdamasi ligoninės vonios kambaryje paslydo dėl slidžios grindų dangos ir parkrito. Nelaimingo atsitikimo faktas fiksuojamas ieškovės gydymo stacionare istorijoje, kur gydytojos J. J. įrašyta, kad „...ligonė, 800 lipdama į vonią paslydo ir nugriuvo, nugriuvusi iš skausmo buvo praradusi sąmonę...“ (ligos istorijos 11 lapas). Apeliacinės instancijos teismo 2008 m. balandžio 1 d. posėdyje liudytoja apklausta J. J. paaiškino, kad tokį tekstą ligos istorijoje ji įrašė iš ieškovės žodžių. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nepasitvirtino ieškovės nurodyta aplinkybė apie tai, kad atsakovo aplinka nėra pritaikyta saugiai asmens higienai. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė Valstybinės akreditavimo tarnybos 1999 m. rugsėjo 23 d. išduotą licenciją ir Valstybinio visuomenės sveikatos centro 1999 m. balandžio 9 d. išduotą leidimą – higienos pasą (t. 5, b. l. 57-60). Šie dokumentai patvirtina, kad atsakovo aplinka buvo pritaikyta medicinos paslaugų teikimo bei su tuo susijusiai ūkinei komercinei veiklai, o jos sąlygos atitiko tuo laikotarpiu, kada įvyko nelaimingas atsitikimas su ieškove, galiojusių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas nurodo, kad siekiant išvengti galimų nelaimingų atsitikimų vonios patalpoje, buvo parengta ir prie vonios kambario durų viešai iškabinta „atmintinė“, įspėjanti, kaip saugiai elgtis vonios ar dušo patalpose (t. 4, b. l. 39). Šioje „atmintinėje“, be kita ko, nurodyta, kad jeigu vonios ar dušo kambario grindys šlapios, sujaukti kilimėliai (arba jų nėra) – nesinaudoti vonių ar dušo kambariais, bet nedelsiant informuoti apie tai slaugytoją ar slaugytojo padėjėją, kad sutvarkytų patalpą. Nors ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą teigiama, kad teismas neturi patikėti anksčiau neegzistavusia (nebuvusia), bet suklastota siekiant pateikti teismui šioje byloje „atmintine“, tačiau tokie teiginiai jokiais įrodymais neparemti. Be to, atsakovo nurodytą aplinkybę dėl parengtos ir viešai iškabintos „atmintinės“ apie saugų naudojimąsi vonios ar dušo patalpomis, apeliacinės instancijos teismo 2008 m. balandžio 1 d. posėdyje patvirtino liudytoja J. J. , kuri paaiškino, kad šalia vonios buvo pakabintos įspėjamosios taisyklės, kurios buvo iškabintos dar prieš įvykį su ieškove ir kabojo pastoviai. Užtikrinti saugų pacientų naudojimąsi atsakovo Reumatologijos skyriaus vonios patalpa buvo šio skyriaus slaugos ir pagalbinio personalo darbuotojų pareiga ((t. 2, b. l. 277-283). Nelaimingo atsitikimo aplinkybes fiksuojančiame tarnybiniame pranešime (t. 2, b. l. 275) nurodoma, kad po nelaimingo atsitikimo apžiūrėjus vonios kambarį buvo rastos visos reikiamos priemonės vonios, dušo ir kriauklės priežiūrai ir dezinfekcijai, grindų valymo priemonės, vonios kilimėlis ir jam būtinos dezinfekcijos priemonės. Toliau tarnybiniame pranešime rašoma, kad kovo 3 d. nuo 8 val. dirbusi sanitarė valytoja patvirtino, jog vonios kambarys buvo tvarkomas pagal reikalavimus, kad pažeidimų nerasta. Ieškovės teigimas, kad šis tarnybinis pranešimas melagingas, nėra patvirtintas kokiais nors duomenimis, nuneigiančiais tarnybiniame pranešime išdėstytas aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad jeigu tikėti tuo, jog vonios kambario grindys vietomis buvo sušlapusios ir ieškovė tai pastebėjo prieš lipdama į vonią, ieškovė, būdama tokios būklės, kuri lėmė nestabilią, netvirtą laikyseną, galėjo nesinaudoti vonia tol, kol ši nebus paruošta saugiam prausimuisi. Galėdama ir turėdama numatyti, kad šlapios grindys padidina paslydimo ir galimo nelaimingo atsitikimo (kritimo) tikimybę, ieškovė elgėsi itin neatsargiai, nes būdama netvirtos laikysenos lipo į vonią nuo galėjusių būti slidžių (sušlapusių) grindų. Pažymėtina, kad ieškovės apeliaciniame skunde reiškiamas įsitikinimas, kad vonios kambaryje ieškovė nukrito ne dėl slidžios ar šlapios grindų dangos, bet dėl to, jog prausiantis jai nepadėjo slaugytoja. Ieškovės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad „...Norint nusiprausti ir lipant į vonią man natūraliai turėjo kilti pavojus nugriūti. Jeigu mane prilaikytų slaugytoja, šio pavojaus būtų išvengta“. Tokie ieškovės teiginiai tik sustiprina įsitikinimą, kad ieškovė, nepaprašiusi slaugės padėti nusiprausti vonioje, bet tą ketindama padaryti savarankiškai be niekieno pagalbos, ypatingai rizikavo galimybe išvengti nelaimingų ar sveikatos būklei pavojingų atsitikimų.

23Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, jog atsakovas, būdamas ligoninės valdytoju, neužtikrino naudojimosi vonios patalpomis saugumo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovas pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d. nuostata), kad būtų užkirstas kelias asmens sveikatos sutrikimams atliekant asmens higienos procedūras, nes nebuvo pasirūpinęs neslidžių kilimėlių patiesimu ir bidė įrengimu vonios patalpoje. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl jo konstatuotas bidė ar neslidžių kilimėlių vonioje nebuvimo faktas reiškė atsakovo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą ir kokia atsakovo veiklos specifika nulėmė tokio pažeidimo padarymą. Kaip nurodoma atsakovo apeliaciniame skunde, jokie norminiai dokumentai nenumatė atsakovo pareigos vonios ar dušo kambariuose turėti (įrengti) bidė, specialių kilimėlių ar kitokios kompensacinės technikos. Be to, remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis pažymėtina, kad tarp pirmosios instancijos teismo nurodyto specialių neslidžių kilimėlių ar bidė nebuvimo atsakovo vonios patalpoje fakto, kaip atsakovo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai nevykdymo, ir nelaimingo atsitikimo, nulėmusio ieškovei žalingų padarinių atsiradimą, nėra priežastinio ryšio (CK 6.247 str. reikalavimas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti atsakovą pažeidusiu bendrąją atidumo ir rūpestingumo pareigą užtikrinant saugias ligonių (pacientų) buvimo medicinos priežiūros paslaugas teikiančioje įstaigoje sąlygas, kiek tai susiję su analizuojamu nelaimingu įvykiu, nėra pagrindo. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ir netinkamai ištyrė bei klaidingai įvertino kai kurias faktines bylos aplinkybes dėl atsakovo atsakomybės sąlygų už ieškovės sveikatai žalingų pasekmių atsiradimą, todėl be pagrindo pripažino atsakovą iš dalies kaltu dėl nelaimingo įvykio, kurio metu ieškovė patyrė rankos traumą (CPK 185 str., 263 str.).

24Dėl ieškovės rankos traumos gydymo pas atsakovą tinkamumo

25Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžta, kad asmens sveikatos priežiūra - valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą.

26Pacientams turi būti suteikta kvalifikuota sveikatos priežiūra. Pacientai turi teisę būti gydomi taip, kad į jų diagnozę, gydymą ir slaugą būtų žiūrima pagarbiai, gydytojo pasirinktas gydymas turi būti mediciniškai pagrįstas (1996 m. spalio 3 d. Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 3 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos). Gydytojo atsakomybė už pacientui padarytą žalą pripažįstama viena iš profesinės atsakomybės rūšių, kurią apsprendžia gydytojo profesijos, jo teikiamų paslaugų ir šios veiklos metu susiklostančių santykių specifika. Profesinei atsakomybei būdinga tai, kad profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus. Daugeliui profesijų (taip pat ir gydytojo profesijai) būdinga tai, kad jos yra susiję su didesne rizika padaryti žalą kitiems asmenims. Dėl šios priežasties tokių profesijų atstovams yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, dėmesingumo, rūpestingumo reikalavimai. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo elgesio standartas. Pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga veikti profesionaliai ir vadovautis maksimalių pastangų principu, užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Taigi sprendžiant dėl gydytojų kaltės, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicininės paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Kompleksiška jų analizė patvirtina, kad atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikuotumo stoka, profesinės etikos taisyklių pažeidimas profesinės atsakomybės atveju yra tolygu profesionalo kaltei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1140/2001, b. k. 39.6.2.12).

27Vertinant CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, pacientas pareikšdamas ieškinį medicinos įstaigai dėl jos darbuotojų atliktų netinkamų veiksmų, turi įrodyti pareigos teikti kvalifikuotą ir rūpestingą pagalbą pažeidimą, žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp gydytojo nerūpestingumo ir padarytos žalos. Turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą ieškovė sieja su tuo, kad nelaimingo atsitikimo metu patyrus rankos traumą, sužalotos rankos gydymas pas atsakovą buvo pradėtas ir atliekamas netinkamai, dėl ko išsivystė negrįžtamo pobūdžio rankos nervų komplikacijos. Patikslintame ieškinio pareiškime ieškovė išvardijo tokius esminius netinkamo gydymo požymius: ant traumuotos rankos buvo uždėtas netinkamas gipso tvarstis, juo pernelyg suspausta ranka riešo srityje, netinkamas tvarstis nuo rankos nebuvo nuimtas dvi paras, o keturias paras po traumos atsakovo įstaigos gydytojai nesiėmė atlikti būtinos rankos operacijos. Ieškovės teigimu jos rankos nervai buvo sužaloti, nes atsakovo įstaigos gydytojai veikė ir elgėsi aplaidžiai, neprofesionaliai, nerūpestingai, ciniškai leido kilti žalingoms ieškovės sveikatai pasekmėms. Šioje byloje priimtoje kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad gydytojo, kaip profesionalo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu. Tokiose bylose privalu ne tik aiškintis, ar gydytojas parinko tinkamus gydymo metodus, tinkamus medikamentus, bet ir ar jis tinkamus gydymo metodus taikė rūpestingai, atidžiai ir atsargiai. Įvertinusi byloje esančius ir apeliacinės instancijos teisme papildomai ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovės rankos trauma buvo diagnozuota ir gydoma tinkamais diagnostikos ir gydymo metodais, o šie metodai taikyti pakankamai rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai.

28Įvykus nelaimingam atsitikimui ieškovę apžiūrėjęs gydytojas traumatologas konstatavo ne tik kairės rankos stipinkaulio lūžį, bet ir diagnozavo trauminį kairiojo vidurinio nervo uždegimą, nes kairėje plaštakoje buvo išnykęs jutimas n. medianus zonoje (gydymo stacionare istorijos 12 lapas). Pažymėtina, kad ieškovės kairės rankos viduriniojo nervo uždegimas buvo diagnozuotas tuoj pat po traumos. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrašais ieškovės gydymo stacionare istorijoje bei ekspertų paaiškinimais, padarė išvadą, kad gydytojas A. P. iš karto po ieškovės patirtos kairės rankos traumos teisingai diagnozavo ieškovės sveikatos būklę, taip pat ir rankos nervo pažeidimą nervus medianus srityje. Nors ieškovė abejoja traumatologo A. P. kompetencija nustatyti tokią diagnozę, tačiau ji buvo patvirtinta tolesnio medicininio tyrimo eigoje. Gydytoja neurologė D. J. 2000 m. kovo 6 d. konsultavo dėl ieškovės patirtos rankos traumos ir padarė išvadą, kad ieškovei išsivystė ūmi potrauminė rankos kairio vidurinio nervo neuropatija (gydymo stacionare istorijos 18 lapas). Valstybinės medicininio audito inspekcijos (toliau – VMAI) 2000 m. rugsėjo 26 d. ataskaitoje Nr. 211A (t. 2, b. l. 54-55) nurodyta, kad traumos metu ieškovei buvo pažeistas kairės rankos vidurinis nervas, kas pasireiškė hipertenzija jo inervacijos zonoje. Teismo paskirtos komisijinės deontologinės medicinos ekspertizės (toliau – ekspertizės) akte Nr. EKG – 16/04 (02) (t. 2, b. l. 59-62) pateiktos ekspertinės išvados, kad gydytojas ortopedas traumatologas galėjo diagnozuoti ir iš karto diagnozavo vidurinio nervo pažeidimą (išvadų 2 ir 13 p.), kad kairės rankos vidurinis nervas buvo pažeistas rankos traumos metu (išvadų 14 p.). Tiksliai nustatyti, dėl kokių priežasčių vėliau išsivystė traumos metu pažeisto nervo išeminiai pakitimai - simpatinis sindromas, ekspertai vienareikšmiškai negalėjo, nes tam nėra medicininių duomenų (ekspertizės išvadų 9 ir 14 p.). Nors ekspertai neatmetė galimybės, kad simpatinis sindromas galėjo išsivystyti ne tik nuo vidurinio nervo pažeidimo betarpiškai rankos traumos metu, bet ir nuo kitų faktorių, pvz., rankos suspaudimo, sumušimo, netgi be priežasties (eksperto V. P. paaiškinimai teismo posėdyje – t. 2, b. l. 127-129), tačiau ekspertų teigimu labiausiai tikėtina, kad neuralgijos išsivystymui esminę įtaką turėjo vidurinio nervo pakenkimas traumos metu (ekspertizės išvadų 15 p., ekspertų V. P. , A. P. paaiškinimai teismo posėdyje – t. 2, b. l. 127-131). Ekspertų įsitikinimu, mažai tikėtina, kad neuralgijos išsivystymui galėjo turėti įtakos gipsinės longetės uždėjimas ant traumuotos rankos (ekspertizės akto 15 p.). Ieškovės tvirtinimu, pagrindinė jos kairiosios rankos negalios priežastis yra ta, kad po traumos ranka per stipriai buvo suspausta gipso tvarsčiu, todėl sutriko kraujotaka riešo srityje ir buvo negrįžtamai pakenkta plaštakos nervams. Šis argumentas grindžiamas ieškovę operavusio gydytojo (trečiojo asmens byloje) A. J. įrašais medicininiuose dokumentuose (gydymo Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje istorija Nr. 2000/3627), kad kairiosios rankos plaštakos nervų simpatinio sindromo išsivystymo priežastis buvo ūmus išorinis kairio vidurinio nervo suspaudimas. Tokia gydytojo A. J. diagnozė nėra patvirtinta aukščiau nurodytos ekspertizės išvadomis, priešingai – ekspertų teigimu mažai tikėtina, kad neuralgijos išsivystymui galėjo turėti įtakos rankos spaudimas gipsine longete, simpatinio sindromo išsivystymo priežastis galėjo būti sudėtingas rankos lūžis, paveikęs visus rankos nervus (ekspertizės išvadų 15 p., ekspertų V. P. , A. P. paaiškinimai teisme). Deontologinės teismo medicinos ekspertizės atlikime dalyvavę gydytojai V. P. ir A. P. teikdami paaiškinimus teismo posėdyje (t. 2, b. l. 127-131), kritiškai vertino ieškovę operavusio gydytojo A. J. užfiksuotus medicininiuose dokumentuose duomenis dėl ieškovės rankos nervų pakenkimo pobūdžio, priežasties ir pasekmių. Trečiasis asmuo A. J. byloje nebuvo išsakęs nuomonės ekspertų kritinėms pastaboms ir abejonėms dėl jo įrašų ieškovės gydymo dokumentuose. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo pripažintas būtinu trečiojo asmens atvykimas į apeliacinės instancijos teismo 2008 m. balandžio 1 d. posėdį. Teismo posėdyje trečiasis asmuo pripažino, kad jo įrašai ieškovės gydymo dokumentacijoje atspindi subjektyvią nuomonę dėl rankos nervų pakenkimo kilmės ir priežasties. Pasak trečiojo asmens, jis sprendė, kad nervas pažeistas nuo spaudimo, bet kodėl buvo suspaustas nervas – ar dėl rankos tinimo iš vidaus, ar dėl gipso tvarsčio – jis nežino. Trečiasis asmuo A. J. negalėjo kategoriškai tvirtinti, kad nervų pakenkimo priežastimi buvo jų išorinis suspaudimas, nes skausminis sindromas gali vystytis ir nuo pačios traumos, o ar galėjo būti nervas taip pakenktas nuo suspaudimo – jis negalėjo atsakyti. Pasak trečiojo asmens, jis konstatavo nervo suspaudimo požymius, tačiau pripažįsta, kad nervo pažeidimo komplikacijos (simpatinis sindromas) galėjo išsivystyti tiek nuo nervo suspaudimo po traumos, tiek nuo kitų galimų faktorių.

29Įvertinusi aukščiau išdėstytas bylos aplinkybes ir byloje esančius bei papildomai gautus įrodymus teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, objektyviai patvirtinančių jos teiginius, kad rankos nervų komplikacijos, dėl kurių ji tapo iš dalies neįgali, išsivystė būtent dėl rankos nervų suspaudimo gipso tvarsčiu jau po įvykusios traumos (CPK 178 str.).

30Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ieškovės teiginys apie tai, kad po traumos ant ieškovės sužalotos rankos buvo uždėtas cirkuliarinis (apsukamasis) gipso tvarstis, o ne gipsinė longetė, yra nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Ši pirmosios instancijos teismo išvada paremta argumentais, pagrįstais išsamiu įrodymų išdėstymu ir įvertinimu sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl teisėjų kolegijai nėra reikalo jų kartoti.

31Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrašais ligos istorijoje ir ekspertų išvadomis bei paaiškinimais, turėjo pagrindą pripažinti, kad ieškovės sveikatos būklė tuoj po traumos diagnozuota teisingai, o kairės rankos stipinkaulio lūžio gydymo taktika (metodas) buvo tinkama. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pirminės traumatologo konsultacijos metu diagnozuoto nervo pakenkimo (nervus medianus uždegimas) gydymo taktika buvo netinkama ir nesavalaikė. Su tokia teismo išvada nėra pagrindo sutikti, nes teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra faktinio ir teisinio priežastinio ryšio tarp atsakovo įstaigos darbuotojų taikytų nervo pažeidimo gydymo taktikos ir metodikos bei ieškovės sveikatai atsiradusių neigiamų pasekmių, iš kurių ji kildina reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Atsakovo patvirtintų Ortopedijos traumatologijos profilio ligonių gydymo schemų skyriuje „Kaulų lūžių gydymo bendri reikalavimai“ (t. 1, b. l. 150-152) 1.5 punkte nustatyta, kad lūžių metu vertinamas galimas pakenkimas minkštiesiems audiniams, nervams ir kraujagyslėms, o esant įtarimui, kad sutrikusi magistralinė kraujotaka, skubiai kviečiamas konsultacijai kraujagyslių chirurgas, esant įtarimui, kad sutrikusi inervacija, kviečiamas konsultacijai neurologas planine tvarka, o operacijos metu, nustačius nervo vientisumo pažeidimą, skubiai kviečiamas konsultacijai mikrochirurgas. Ieškovė traumą patyrė 2000 m. kovo 3 d. apie 8 val. Teismo sprendime nurodoma, kad tik 2000 m. kovo 3 d. 20.40 val. pacientę konsultavo plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja rezidentė G. G. ir gydytojas R. S. , o pakartotinai plastikos chirurgai pacientės nekonsultavo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, maksimalių pastangų teikiant ieškovei gydymo paslaugas nebuvimas pasireiškė tuo, kad nebuvo pakartotinės plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo konsultacijos. Teismo sprendime nenurodyta, kokį ryšį su ieškovės rankos negalios atsiradimu turi aplinkybė dėl pakartotinės plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo konsultacijos nebuvimo. Kaip nurodyta minėtuose „Kaulų lūžių gydymo bendruose reikalavimuose“ gydytojas mikrochirurgas (plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas) skubiai kviečiamas konsultacijai tais atvejais, kuomet operacijos metu nustatomas nervo vientisumo pažeidimas. Ieškovė rankos traumos gydymo pas atsakovą laikotarpiu (2000 m. kovo 3 -7 d.) nebuvo operuojama, todėl nei pirminė, nei pakartotinė mikrochirurgo konsultacija nebuvo privaloma. Iš įrašų ieškovės gydymo stacionare istorijoje Nr. 2637-182/304 matyti, kad kraujotakos traumuotoje rankoje sutrikimai nebuvo diagnozuoti, todėl skubi kraujagyslių chirurgo konsultacija nebuvo reikalinga. Ekspertizės akte patvirtinta, kad po traumos diagnozavus nervo pažeidimą, nedelsiant atlikti nervo reviziją indikacijų nebuvo (ekspertizės išvadų 13 p.). Byloje nėra įrodymų, kad pirmą – antrą parą po traumos neorganizuota pakartotinė mikrochirurgo (plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo) konsultacija nulėmė ar galėjo nulemti ieškovės rankos nervų trauminio pažeidimo komplikacijas.

32Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovo taikyta ieškovės kairės rankos nervo gydymo taktika buvo nepakankama, nes gydymas nebuvo savalaikis. Vienas iš tokio nesavalaikio gydymo požymių, teismo įsitikinimu, pasireiškė tuo, kad gydytojas neurologas ieškovę apžiūrėjo praėjus trims dienoms po traumos, kai jau buvo išsivysčiusi kairio vidurinio nervo neuropatija. Atsakovo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad gydytojas neurologas turėjo būti kviečiamas planine tvarka, o apžiūrėjęs ieškovę jis nepakeitė nei anksčiau nustatytos diagnozės, nei paskirto konservatyvaus medikamentinio gydymo. Atsakovo teigimu, nėra priežastinio ryšio tarp gydytojo neurologo konsultacijos laiko ir ieškovei išsivysčiusios rankos negalios. Teisėjų kolegija sutinka su šiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais. Kaip jau minėta, esant įtarimui, kad sutrikusi inervacija, kviečiamas konsultacijai neurologas planine tvarka („Kaulų lūžių gydymo bendri reikalavimai“ 1.5 p.). Iš įrašų ieškovės gydymo stacionare istorijoje Nr. 2637-182/304 matyti, kad gydytojui traumatologui A. P. diagnozavus ieškovės kairės rankos trauminį nervo pažeidimą, 2000 m. kovo 6 d. gydytoja neurologė konsultavo ieškovę planine tvarka, kas atitiko atsakovo įstaigos lokaliniame akte numatytus reikalavimus. Indikacijos skubiai gydytojo neurologo konsultacijai nebuvo fiksuotos. Siekiant kuo išsamiau išsiaiškinti aplinkybes, ar gydytojo neurologo konsultacija nebuvo pavėluota, o numatytas tolimesnis konservatyvus pažeisto rankos nervo gydymo būdas - tinkamas, apeliacinės instancijos teismas kvietė į teismo posėdį liudyti ieškovę konsultavusią gydytoją neurologę D. J. ir apklausti ją dėl šių aplinkybių. Liudytoja patvirtino, kad jos konsultacija nebuvo pavėluota, ji konsultavo pacientę planine tvarka, šis atvejis nebuvo ypatingas tuo, kad būtų reikėję konsultuoti nedelsiant, nes potrauminių neuropatijų yra labai daug. Liudytojos D. J. paaiškinimu, nervų pakenkimą nustato traumatologas, yra pakankamai aiški simptomatika, o neurologas kviečiamas diagnozei patikslinti. Diagnozavusi ieškovės rankos ūmią potrauminę kairio vidurinio nervo neuropatiją gydytoja D. J. , kaip ir prieš tai gydytojas traumatologas A. P. , paskyrė konservatyvų medikamentinį pažeisto nervo gydymą, nes toks gydymas, pasak liudytojos, buvo reikalingas. Liudytoja patvirtino, kad gydytojo traumatologo A. P. diagnozuotas nervo trauminis neuritas ir jos diagnozuota neuropatija yra tapačios sąvokos. Tiek gydytojo traumatologo A. P. , tiek gydytojos neurologės D. J. paskirtas medikamentinis gydymas apėmė ir pažeisto nervo gydymą. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tarp gydytojo neurologo konsultacijos laiko ir išsivysčiusios rankos negalios nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio.

33Nei VMAI audito ataskaitoje, nei ekspertinio tyrimo medžiagoje nėra jokių nuorodų, kad diagnozavus ieškovės traumos pasekmes ir paskyrus atitinkamą gydymą reikėjo arba buvo tikslinga daryti kontrolinę rankos rentgenogramą. Pirmosios instancijos teismo sprendime nemotyvuojama, kokią įtaką sprendžiant apie ieškovės rankos traumos gydymo efektyvumą, pakankamumą ar intensyvumą turėjo arba galėjo turėti trečios kontrolinės rentgenogramos darymas, nes sprendžiant iš įrašų ieškovės gydymo stacionare istorijoje, 24 val. eigoje buvo padarytos ir aprašytos pirminė ir kontrolinė rentgeno nuotraukos. Pažymėtina, kad teismo sprendime nurodomos kontrolinės rengteno nuotraukos nepadarymu ieškinio argumentai dėl netinkamo gydymo nėra grindžiami.

34Ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl netinkamo ieškovės rankos traumos atsakovo įstaigoje gydymo grindžiamos 2000 m. rugsėjo 26 d. VMAI ataskaita, kurioje nurodyta, kad jau pirmą – antrą dienas po traumos buvo indikacijos ieškovės traumuotos rankos operaciniam gydymui, bet operacija buvo pasiūlyta pavėluotai (t. 2, b. l. 54-55). Šis teiginys paneigtas teismo paskirtos ekspertizės išvadomis, kuriomis vienareikšmiškai konstatuota, kad rankos n. medianus pažeidimui gydyti buvo skirtas tinkamas ir adekvatus medikamentinis tyrimas, o atsakovo įstaigos gydytojų taktika po traumos taikyti konservatyvų, bet ne operacinį gydymo metodą buvo teisinga (ekspertizės akto išvadų 5 – 7, 13 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose, kuriose yra nagrinėjami gydytojų profesinės atsakomybės klausimai, teismo medicinos ekspertizės išvada yra itin reikšmingas įrodymas specialiųjų žinių reikalaujančiais klausimais. Ekspertizės akte smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pateikti ekspertinio tyrimo rezultatais pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus (CPK 216 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Teisėjų kolegija, vertindama ekspertų išvadas, atsižvelgia į jų ryšį su kitais įrodymais, į tai, kad ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti ekspertizės akte aprašytais tyrimais ir iš esmės neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Šio vertinimo pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esančios ekspertizės akto išvados dėl taikytų ieškovės rankos traumos gydymo būdų ir metodų atsakovo įstaigoje kokybės (tinkamumo, pakankamumo, priimtinumo) laikytinos itin reikšmingu įrodymu, paneigiančiu VMAI ataskaitoje nurodytą teiginį dėl pavėluoto operacijos pacientei pasiūlymo.

35Ieškovė teigimu, byloje esantis teismo ekspertizės aktas laikytinas niekiniu, nes atliekant ekspertizę dalyvavo ir ekspertai K. B. bei L. K. , kurie jau buvo dalyvavę ieškovei atliekant medicininę socialinę ekspertizę, todėl negalėjo būti paskirti atliekant ekspertizę šioje byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nedaro viso ekspertizės akto ir visų ekspertinių išvadų niekinėmis ir nevertintinomis. Visi teismo ekspertizės atlikime dalyvavę ekspertai buvo apklausti teismo posėdyje (t. 2, b. l. 103, 124-134). Iš jų paaiškinimų matyti, kad ekspertai K. B. ir L. K. tyrė aplinkybes ir atsakinėjo į teismo klausimus, susijusius su ieškovės invalidumo priežastimis, jos bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsniu (ekspertizės akto išvadų 24 – 25 p.). Sprendžiant iš ekspertų paaiškinimų teismo posėdyje, ekspertizės akto išvados atsakant į klausimus dėl ieškovės rankos traumos gydymo atsakovo įstaigoje tinkamumo ar netinkamumo iš esmės parengtos ekspertų R. K. , V. P. ir A. P. atliktų ekspertinių tyrimų duomenimis. Teisėjui kolegijai padarius išvadą, kad ieškovės rankos traumos gydymo taktika ir metodai atsakovo įstaigoje buvo tinkami, ekspertų K. B. ir L. K. parengtos išvados ieškovės bendrojo ir profesinio darbingumo ar neįgalumo aspektais esminės reikšmės neturi. Tokiu atveju pripažinti ekspertizės aktą niekiniu ir nevertinti ekspertinių išvadų dėl atsakovo įstaigos gydytojų veiksmų gydant ieškovės rankos traumą, nėra pagrindo.

36Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino įrodytomis aplinkybes, kad ieškovei nebuvo suteiktos maksimalios sveikatos priežiūros paslaugos jos gydymo atsakovo įstaigoje laikotarpiu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, gydant ieškovės rankos traumą atsakovo įstaigos gydytojai teikė intensyvią gydymo priežiūrą, taikė tinkamus diagnostikos ir gydymo taktikos metodus bei būdus, veikė maksimalių pastangų principu, užtikrinant pakankamą atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Išanalizavusi atsakovo veiksmus ir ištyrusi bei įvertinusi bylos aplinkybes kolegija padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio priežastinio ryšio tarp atsakovo įstaigos gydytojų veiksmų ir ieškovei atsiradusios rankos negalios, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovui taikyti civilinę atsakomybę dėl ieškovei atsiradusios žalos (CK 6.246 str. 1 d., 6.247 str.). Pripažindamas atsakovą iš dalies kaltu dėl ieškovės sveikatai žalingų padarinių atsiradimo ir įpareigodamas atlyginti neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė iš dalies neteisingai (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Šioje dalyje teisėjų kolegija priima naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetamas visiškai.

37Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas turėjo 150 Lt žyminio mokesčio išlaidų už paduotą apeliacinį skundą, 1620 Lt išlaidų apmokant ekspertizės atlikimą ir 9657 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pernelyg didelės, nepagrįstos teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos patvirtintose Rekomendacijose nurodytais maksimaliais užmokesčio dydžiais (CPK 93 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtų teisinga, protinga ir sąžininga sumažinti priteistiną atsakovui advokato pagalbos išlaidų dydį iki 3000 Lt. Tokiu būdu atsakovui iš ieškovės priteistina iš viso 4770 Lt bylinėjimosi išlaidų.

38Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

39Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą. Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovės R. B. naudai iš atsakovo viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų priteistas 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, o valstybei – 131 Lt teismo išlaidų. Šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės R. B. reikalavimą atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms dėl neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo atmesti. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

40Priteisti iš ieškovės R. B. atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms 4770 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. ieškovei R. B. ir jos atstovui adv. Artūrui Cibulskui, atsakovo atstovėms... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. Ieškovė R. B. , patikslinusi ieškinį prašė priteisti iš atsakovo VšĮ... 5. Ieškovė nurodė, kad 2000 m. vasario 25 d. buvo paguldyta į VšĮ Vilniaus... 6. Dėl gydytojo traumatologo A. P. kaltės diagnozė iš karto po rankos lūžio... 7. Ieškovė nurodė, kad dėl patirtos žalos sveikatai ji neteko darbingumo.... 8. Ieškovė nurodė, kad dėl patirtos traumos ir gydytojų netinkamų veiksmų... 9. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu netenkino... 10. Teismo įsitikinimu, ieškovės nurodyta aplinkybė, jog atsakovo aplinka... 11. Teismas, vertindamas ieškovei nustatytą V ligonio priežiūros režimą,... 12. Teismas pagal byloje esančius įrodymus sprendė, kad ieškovei 2000 m. kovo 3... 13. Teismas pažymėjo, kad ieškovei dėl patirtos traumos, kai buvo nustatyta II... 14. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos... 15. Apeliaciniu skundu ieškovė R. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 16. Apeliaciniu skundu atsakovas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės... 17. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo... 18. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės... 19. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, ieškovės – atmestinas.... 20. Dėl ieškovei nustatyto slaugos režimo... 21. Kasacinės instancijos teismas šioje civilinėje byloje yra nurodęs... 22. Pradiniame ieškinio pareiškime ieškovė nurodė, kad ji 2000 m. kovo 3 d.,... 23. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad... 24. Dėl ieškovės rankos traumos gydymo pas atsakovą tinkamumo... 25. Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžta, kad asmens... 26. Pacientams turi būti suteikta kvalifikuota sveikatos priežiūra. Pacientai... 27. Vertinant CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, pacientas... 28. Įvykus nelaimingam atsitikimui ieškovę apžiūrėjęs gydytojas... 29. Įvertinusi aukščiau išdėstytas bylos aplinkybes ir byloje esančius bei... 30. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ieškovės teiginys apie... 31. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrašais ligos istorijoje ir... 32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovo... 33. Nei VMAI audito ataskaitoje, nei ekspertinio tyrimo medžiagoje nėra jokių... 34. Ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl netinkamo ieškovės rankos traumos... 35. Ieškovė teigimu, byloje esantis teismo ekspertizės aktas laikytinas... 36. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad... 37. Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.... 38. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 39. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą.... 40. Priteisti iš ieškovės R. B. atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus...