Byla 2A-2688-585/2014
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo,

Nustatė

2ieškovas pareiškė Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškinį, prašydamas: 1) pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą darbo laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki kreipimosi į teismą dienos bei 0,07 procento dydžio delspinigius iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) pripažinti darbo santykių faktinį nutraukimą pagal Darbo kodekso 129 straipsnį ir priteisti iš atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei 0,07 procento dydžio delspinigius iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti iš atsakovo 164 Lt kompensaciją už darbuotojui priklausančio darbo įrankio – kompiuterio – nusidėvėjimą bei 0,07 procento dydžio delspinigius iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 6) priteisti iš atsakovo 328,03 Lt darbo užmokestį bei 0,07 procento dydžio delspinigius iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 7) priteisti iš atsakovo penkių procentų dydžio metines palūkanas už ieškinio reikalavimuose įvardytas sumas, kurioms sumokėti buvo praleistas terminas, bei procesines palūkanas nuo ieškinio priėmimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3Atsakovas nesutiko su ieškovo reikalavimais, prašė atmesti ieškinį.

4Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus inter alia nustatė, jog šalys 2013 m. spalio 4 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 25, pagal kurią ieškovas buvo priimtas eiti Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo Teisės skyriaus teisininko pareigas; šalys sutartimi nustatė trijų mėnesių išbandymo terminą, nenurodydamos, kurios šalies iniciatyva yra nustatomas išbandymas; atsakovas 2013 m. lapkričio 15 d. atleido ieškovą iš darbo dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų (Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalis). Pasak teismo, ieškovas, eidamas teisininko pareigas, žodžiu, raštu ir elektronine forma konsultavo atsakovo narius teisiniais klausimais, rengė procesinius dokumentus, raštus, atstovavo atsakovui ir jo nariams teismuose, kitose valstybės institucijose bei atliko kitas teisininko pareigybės aprašyme numatytas funkcijas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog ieškovas atsakovo pirmininko 2013 m. lapkričio 12 d. pranešimu buvo informuotas, kad išbandymo rezultatai pripažinti nepatenkinamais, todėl ieškovas įspėjamas dėl atleidimo iš pareigų nuo 2013 m. lapkričio 15 d. Teismo vertinimu, toks įspėjimas laikomas tinkamu, atitinkančiu Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pasak teismo, atsakovo atstovai bylą nagrinėjant teisme patvirtino, jog atsakovo pirmininkas, kvietęsis ieškovą į pokalbį, informavo ieškovą, kad jis nesugeba tinkamai eiti jam pavestas pareigas. Atsakovo netenkino ieškovo darbas, nes daugkartiniai atsakovo narių nusiskundimai ieškovo kompetencija, nesugebėjimu paruošti nesudėtingus susirašinėjimo raštus, ryškėjančia teisinių kategorijų ir institucinės sistemos profanacija ėmė kelti grėsmę atsakovo įvaizdžiui tarp teisėsaugos institucijų profesinių sąjungų. Pirmosios instancijos teismo teigimu, įvardytas faktines aplinkybes patvirtina bylos rašytiniai įrodymai (b. l. 44-50) ir liudytojų parodymai. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog ieškovui nebuvo įteiktas rašytinis dokumentas, kuriame būtų aiškiai nurodyta, kad jis yra netinkamas eiti pareigas, bei įvardytos netinkamumo priežastys, nėra reikšminga ieškovo atleidimo procedūros teisėtumui, nes nustatytos bylos faktinės aplinkybės byloja, jog ieškovui buvo žodžiu paaiškinta, kad jis yra netinkamas eiti jam pavestas pareigas.

5Pasak pirmosios instancijos teismo, bylos rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai patvirtina, jog 2013 m. lapkričio 11 d. per televiziją buvo parodytas ieškovą kompromituojantis vaizdo reportažas (ieškovas buvo užfiksuotas teismo patalpose, besislapstantis nuo žiniasklaidos dėmesio), iš kurio paaiškėjo, kad ieškovas yra kaltinamas padaręs baudžiamąją veiką. Teismo teigimu, ši aplinkybė sustiprino darbdavio nepasitenkinimą ieškovo asmenybe ir kartu jo netinkamumą eiti pavestas pareigas, nes Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui priklauso įvairių įstaigų ir sričių pareigūnai, todėl leisti atstovauti jų interesams teisininkui, įtariamam padarius baudžiamąją veiką, būtų buvusi netoleruotina praktika, galėjusi pakenkti atsakovo reputacijai ir geram vardui. Pasak pirmosios instancijos teismo, ieškovas priėmimo į darbą metu nuslėpė tą aplinkybę, jog jam buvo pareikšti kaltinimai. Teismo vertinimu, ieškovas, nuslėpdamas įvardytą informaciją, elgėsi neetiškai, nederamai užimamoms teisininko pareigoms.

6Pirmosios instancijos teismo teigimu, sprendžiant, ar darbdavys laikėsi Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros prieš tris dienas įspėti darbuotoją dėl atleidimo iš darbo, pripažintina, kad įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo nurodytu pagrindu buvo tinkamas ir savalaikis. Teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus ir atsakovo atstovų paaiškinimus, konstatavo, jog ieškovui 2013 m. lapkričio 13 d. buvo leista neatvykti į darbą, o lapkričio 14 ir 15 dienomis jis turėjo būti darbe, bet dėl nežinomų priežasčių nebuvo. Pasak teismo, pats ieškovas, nurodytomis dienomis savavališkai neatvykęs į darbą, neatsiskaitė galutinai su darbdaviu, vengė pasirašytinai priimti įsakymą dėl jo atleidimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pats ieškovas sukūrė situaciją dėl nesavalaikio supažindinimo su visais atleidimo dokumentais, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad darbdavys būtų pažeidęs ieškovo atleidimo procedūrą. Ieškovui neatvykus į darbą, jam skirti atleidimo dokumentai buvo išsiųsti registruotu paštu.

7Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, ištirtus ir įvertintus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas įrodė, jog ieškovo darbo rezultatai buvo nepatenkinami, jis dėl dalykinių ir asmeninių savybių nesugebėjo atlikti pavestų pareigų, nebuvo tinkamas eiti teisininko pareigas, todėl, pasak teismo, buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalį.

8Pasak pirmosios instancijos teismo, darbdavys atsiskaitė su atleidžiamu iš darbo ieškovu, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo. Teismo vertinimu, atsakovas teisingai apskaičiavo ir savalaikiai išmokėjo ieškovui darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

9Pirmosios instancijos teismo teigimu, ieškovo nurodytos aplinkybės dėl asmeninio kompiuterio naudojimo darbo tikslais byloje neginčytos, bet, teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti ieškovui iš atsakovo kompensaciją už asmeninės darbo priemonės naudojimą, nes ieškovas nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti kompiuterio vertę ir nusidėvėjimą. Be to, pasak teismo, darbovietėje buvo galimybė naudotis ir kitu kompiuteriu, tai yra kita darbo vieta, kas, teismo vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, jog ieškovas savo patogumo tikslais naudojosi asmeniniu kompiuteriu.

10Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.

11Ieškovo apeliacinis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:

  1. pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus ieškovo reikalavimus, tiksliau – neišsprendė reikalavimo pripažinti, kad darbo sutartis yra nutraukta pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, bei reikalavimų dėl darbo užmokesčio, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos priteisimo, kas, pasak ieškovo, sudaro pagrindą teigti, jog egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas;
  2. pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Darbo kodekso 107 straipsnį. Pasak ieškovo, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nustatyta, jog darbo sutartis buvo nutraukta nesibaigus Darbo kodekso 107 straipsnyje numatytam trijų dienų terminui. Ieškovo teigimu, darbdavio 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymas dėl atleidimo iš darbo yra neteisėtas, nes ne tik nenumato neigiamų išbandymo rezultatų, bet ir numato atleidimą nesuėjus įspėjimo terminui;
  3. pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Darbo kodekso 219 straipsnį ir nepagrįstai atsisakė priteisti ieškovui kompensaciją už asmeninio kompiuterio naudojimą darbo tikslais. Pasak ieškovo, teismas nevisapusiškai išsprendė ieškovo reikalavimą dėl nurodytos kompensacijos priteisimo, nes nenustatė, kokios yra kompiuterio nusidėvėjimo išlaidos. Ieškovo teigimu, darbuotojas neturi galimybės įrodinėti, kokios yra nusidėvėjimo išlaidos, nes darbdaviui tenka pareiga atlyginti šias išlaidas. Teismo pozicija remtis tik atsakovo paaiškinimais, jog darbovietėje buvo galimybė naudotis ir kitu kompiuteriu, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, nes ieškovui nebuvo suteiktas kompiuteris, ką pripažino ir pats darbdavys;
  4. pirmosios instancijos teismas nustatė, jog su ieškovu paskutinę jo darbo dieną nebuvo tinkamai atsiskaityta, darbo užmokestis buvo mokamas pavėluotai, todėl, pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovui delspinigių;
  5. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino ieškovo priverstinės pravaikštos, trukusios nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d., fakto, kurios (pravaikštos) metu darbdavys vengė atsiskaityti su ieškovu ir neįteikė jam 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymo dėl atleidimo, be to, neįvertino to fakto, kad atleidimas iš darbo buvo netinkamai įformintas, atleidžiant ieškovą nuo 2013 m. lapkričio 15 d., tai yra įspėjimo terminu;
  6. pirmosios instancijos teismas neįvertino to fakto, jog visi atsakovo įrodymai buvo gauti tik tada, kai buvo pradėtas bylos nagrinėjimas;
  7. pirmosios instancijos teismas nepatikrino bylos faktinių aplinkybių tiek, kiek reikia atsakyti į klausimą, ar darbdavio sprendimas atleisti ieškovą iš darbo buvo teisėtas.

12Atsakovas, atsiliepdamas į ieškovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

13Atsakovo atsiliepimas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:

  1. pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ir vertino atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, kurių nebuvo daug, nes ieškovas dirbo labai trumpą laiko tarpą, ir liudytojų – atsakovo vadovų ir darbuotojų, kurie tiesiogiai bendravo su ieškovu ir galėjo betarpiškai vertinti jo asmenines ir dalykines savybes, parodymus bei pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neišlaikė išbandymo;
  2. pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog darbo drausmės nesilaikymas buvo kita priežastis, sudariusi pagrindą pripažinti, kad ieškovas yra netinkamas eiti jam pavestas pareigas;
  3. pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas buvo tinkamai įspėtas dėl jo atleidimo iš darbo. Pasak atsakovo, pats ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino, jog atsakovo vadovas buvo pasikvietęs ieškovą į pokalbį, kurio metu informavo, jog atsakovo netenkina išbandymo rezultatai, kas, atsakovo teigimu, paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovui nežinomos jo atleidimo priežastys;
  4. pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pats ieškovas, vengdamas atvykti į darbovietę, sukūrė situaciją dėl nesavalaikio supažindinimo su visais atleidimo dokumentais;
  5. pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino galutinio atsiskaitymo faktą, pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, jog bankinės operacijos savaitgaliais nėra vykdomos;
  6. pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovui kompensacijos už asmeninio kompiuterio naudojimą darbo tikslais, nes ieškovas tiek atsakovui, tiek teismui nepateikė asmeninio kompiuterio įsigijimo dokumentų, pagal kuriuos būtų galima apskaičiuoti kompensacijos dydį;
  7. atsakovo manymu, ieškovas praleido terminą, nustatytą paduoti apeliacinį skundą.

14Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

15Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

16Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas šios bylos ribas.

17Apeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, laikosi pozicijos, jog egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte, be to, apeliacinės instancijos teismas ex officio privalo patikrinti, yra ar ne absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą patikrinti, egzistuoja ar ne absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai.

18Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

19Be kitų procesinių atvejų, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

20Apeliantas šios bylos procese pareiškė kelis materialinius subjektinius reikalavimus, tarp jų – reikalavimus dėl vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos, darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos priteisimo.

21Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visa apimtimi atmetė apelianto ieškinį, be to, nors ir fragmentiškai, sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardijo, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimus dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo, vadinasi, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus jo materialinius subjektinius reikalavimus, ir konstatuoti, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte.

22Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, neegzistuoja ir kiti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, kurie yra nustatyti Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje.

23Dėl apeliacinio skundo padavimo termino

24Civilinio proceso kodekso 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Skundžiamas sprendimas priimtas 2014 m. birželio 5 d., vadinasi, apeliacinio skundo padavimo terminas baigėsi 2014 m. liepos 7 d. (Civilinio proceso kodekso 74 straipsnio 5 dalis). Bylos duomenys (b. l. 131) byloja, kad apeliantas 2014 m. liepos 4 d. įteikė paštui savo skundą, kas sudaro pagrindą konstatuoti, jog apeliantas, priešingai negu mano atsakovas, nepraleido apeliacinio skundo padavimo termino.

25Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo

26Šios bylos procese nustatyta, jog šalys 2013 m. spalio 4 d. sudarė darbo sutartį (b. l. 8-10, 85-87), kuria inter alia sulygo, jog apeliantas eis Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo Teisės skyriaus teisininko pareigas. Šalių susitarimu buvo nustatytas išbandymas, kurio trukmė – trys mėnesiai (darbo sutarties 4 punktas). Apelianto pateikti įrodymai (b. l. 16-17) byloja, kad Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas 2013 m. lapkričio 12 d. raštu informavo apeliantą, jog jo išbandymo rezultatai yra nepatenkinami, kartu įspėdamas, kad apeliantas atleidžiamas iš teisininko pareigų nuo 2013 m. lapkričio 15 d., ir 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymu atleido jį iš darbo nuo 2013 m. lapkričio 15 d.

27Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti jam išeitinės išmokos.

28Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo Teisės skyriaus teisininko pareigybės aprašymo (b. l. 11-12) analizė sudaro pagrindą teigti, jog, pirma, asmeniui, einančiam įvardytas pareigas, keliami specialieji reikalavimai inter alia išmanyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius valstybės tarnybą, darbo santykių reguliavimą, teisminį procesą; gebėti atlikti problemų analitinį įvertinimą ir apibendrinimą, rengti atitinkamus dokumentus; mokėti valdyti, kaupti, sisteminti, apibendrinti informaciją ir rengti išvadas, pastabas ir pasiūlymus; gebėti sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu; būti pareigingam, darbščiam, kūrybingam, gebėti bendrauti; antra, šias pareigas einančio darbuotojo funkcijos – inter alia raštu, žodžiu, internetu bei telefonu konsultuoti susivienijimo narius, valdymo organus ir darbuotojus teisės klausimais; rengti procesinius dokumentus, raštus bei sutartis; pagal kompetenciją susirašinėti su įstaigomis ir organizacijomis; pagal kompetenciją nagrinėti valstybės įstaigų ir institucijų, fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus, skundus bei pasiūlymus.

29Bylos rašytinių įrodymų (b. l. 43-50, 69-70, 72-80) ir liudytojų V. L., T. V. ir L. K., kurie bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme vieningai tvirtino, kad apelianto išbandymo laikotarpiu gana greitai išryškėjo, jog jis savo asmeninėmis ir dalykinėmis savybėmis nėra tinkamas eiti jam pavestas pareigas ir neatitinka jam, kaip teisininkui, keliamų reikalavimų, parodymų, kurie yra užfiksuoti garso įraše, analizė sudaro pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas šios bylos procese įrodė, jog apeliantas neišlaikė išbandymo, nes jis, ką expressis verbis patvirtina aukščiau nurodyti įrodymai, ne visai atitiko specialiuosius reikalavimus, kurie yra keliami asmeniui, einančiam teisininko pareigas, ir yra įvardyti Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo Teisės skyriaus teisininko pareigybės aprašyme, ir nesugebėjo tinkamai atlikti jam pavestas darbo funkcijas. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) duomenys byloja, kad apeliantas yra kaltinamas kelių nusikalstamų veikų padarymu, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui, sužinojusiam įvardytą faktą, taip pat sudarė pagrindą abejoti apelianto asmeninėmis savybėmis ir jo tinkamumu eiti teisininko pareigas.

30Šios bylos procese, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog apeliantui nebuvo raštu atskleistas išbandymo rezultatų turinys, kita vertus, šis procedūrinis atleidimo iš darbo trūkumas, juo labiau, jog, kaip bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino atsakovės pirmininkas ir ko neginčijo apeliantas, jam buvo žodžiu atskleistas išbandymo rezultatų turinys, pats savaime nelemia atleidimo iš darbo neteisėtumo. Be to, šiame kontekste būtina pažymėti, jog atleidimo iš darbo diena yra paskutinė darbuotojo darbo diena, vadinasi, nėra pagrindo sutikti su apeliantu ir konstatuoti, kad jis, 2013 m. lapkričio 12 d. buvęs įspėtas, jog nuo 2013 m. lapkričio 15 d. bus atleistas iš darbo, buvo atleistas nesuėjus įspėjimo terminui.

31Iš vienos pusės, apeliantas, ką patvirtina Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininko 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymas, nebuvo pasirašytinai supažindintas su šiuo įsakymu, kuriuo įformintas apelianto atleidimas iš darbo, iš kitos pusės, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininko 2013 m. lapkričio 12 d. raštas, kuriame, be kita ko, yra suformuluoti apelianto atleidimo iš darbo faktinis bei teisinis pagrindai ir kurį savo turiniu galima prilyginti įspėjimui dėl atleidimo iš darbo, byloja, kad apeliantas 2013 m. lapkričio 12 d. buvo pasirašytinai supažindintas su šiuo raštu, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą teigti, jog apeliantui, nors jis ir nebuvo pasirašytinai supažindintas su aukščiau įvardytu įsakymu, buvo tinkamas atskleistas jo atleidimo iš darbo faktas. Be to, būtina papildomai pažymėti, jog, ką patvirtina bylos įrodymai (b. l. 51-53), apeliantas, sutikus atsakovui, nedirbo pirmąją įspėjimo dieną (2013 m. lapkričio 13 d.), o kitomis įspėjimo dienomis (2013 m. lapkričio 14-15 d.) be pateisinamų priežasčių neatvyko į darbą, kas sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismu ir pripažinti, kad apelianto veiksmai, pasireiškę nepateisinamu neatvykimu į darbą, apribojo atsakovo galimybę, kuri kartu yra ir pareiga, nustatyta forma (pasirašytinai) supažindinti apeliantą su 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymu, kuriuo įformintas apelianto atleidimas iš darbo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas, registruotąja pašto siunta išsiuntęs apeliantui aukščiau įvardytą įsakymą, veikė taip, kaip šios bylos faktinių aplinkybių kontekste galėjo ir turėjo veikti.

32Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog apeliantas, kuris neišlaikė išbandymo, įstatymo nustatytu terminu buvo įspėtas dėl atleidimo iš darbo ir jam buvo tinkamai atskleisti atleidimo iš darbo faktinis ir teisinis pagrindai, kas sudaro pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apelianto atleidimas iš darbo pagal Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalį yra teisėtas.

33Dėl apelianto materialinių subjektinių reikalavimų pripažinti, kad darbo sutartis yra nutraukta pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, ir priteisti vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką bei išeitinę išmoką

34Apelianto materialinio subjektinio reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalį neteisėtu atmetimas pats savaime apsprendžia apelianto reikalavimų pripažinti, kad darbo sutartis yra nutraukta pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, ir priteisti vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką bei išeitinę išmoką (šiame kontekste būtina pažymėti, jog, kaip yra expressis verbis nustatyta Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalyje, darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo, turi teisę nemokėti jam išeitinės išmokos) likimą, vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nors ir fragmentiškai motyvavo aukščiau nurodytų turtinių reikalavimų atmetimą, pagrįstai atmetė ir aukščiau įvardytus apelianto materialinius subjektinius reikalavimus.

35Dėl apelianto materialinio subjektinio reikalavimo priteisti darbo užmokestį

36Apeliantas, ką patvirtina jo skundo analizė, laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas ne visa apimtimi išsprendė jo materialinį subjektinį reikalavimą dėl darbo užmokesčio, pinigine išraiška sudarančio 328,03 Lt, priteisimo, tiksliau – neišsprendė šio reikalavimo dalies, kuria apeliantas prašė priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d.

37Šios bylos procese konstatuota, jog atsakovas materialiojo įstatymo nustatyta tvarka įformino darbo santykių pabaigą, vadinasi, apeliantui, inter alia reikalaujančiam priteisti darbo užmokestį, kuris, pasak apelianto, jam priklauso už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d., tenka procesinė pareiga įrodyti, kad jis, esant nutrauktai darbo sutarčiai, toliau vykdė darbo funkcijas. Bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą teigti, jog apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aukščiau įvardytą aplinkybę, todėl, esant nurodytam faktui, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas sumokėjo apeliantui visą jam priklausiusį darbo užmokestį, ir visa apimtimi atmetė apelianto reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo.

38Dėl apelianto materialinio subjektinio reikalavimo priteisti delspinigius

39Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, be kita ko, konstatavo, jog atsakovas nustatytais terminais atsiskaitė su apeliantu, ir, be kitų jo materialinių subjektinių reikalavimų, atmetė reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Apeliantas, ką patvirtina jo skundo analizė, nesutinka su aukščiau įvardyta pirmosios instancijos teismo išvada, teigdamas, kad bylos įrodymai patvirtina, jog atsakovas sistemingai vėlavo atsiskaityti su apeliantu.

40Atsakovas darbo sutarties 3 punktu įsipareigojo mokėti apeliantui darbo užmokestį ne vėliau kaip iki kito mėnesio dešimtos dienos. Apelianto pateikti įrodymai (b. l. 13) byloja, kad jis 2013 m. lapkričio 11 d. de facto gavo darbo užmokestį už jo 2013 metų spalio mėnesį vykdytas darbo funkcijas. Atsižvelgiant į tą faktinę aplinkybę, jog paskutinė darbo užmokesčio mokėjimo diena (2013 m. lapkričio 10 d.) buvo poilsio diena, tai yra sekmadienis, konstatuotina, jog, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas laiku sumokėjo apeliantui darbo užmokestį už jo 2013 metų spalio mėnesį vykdytas darbo funkcijas (Darbo kodekso 26 straipsnio 3 dalis).

41Iš vienos pusės, teisėjų kolegijos vertinimu, kitaip negu sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra galimybės identifikuoti, kada – 2013 m. lapkričio 15 d. ar 2013 m. lapkričio 18 d. – atsakovas atliko bankinį pavedimą, kuriuo sumokėjo apeliantui darbo užmokestį už jo 2013 metų lapkričio mėnesį vykdytas darbo funkcijas bei kitas išmokas, nes atsakovas nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kada jis atliko bankinį pavedimą, o apelianto pateikti įrodymai (b. l. 14) byloja, kad jis 2013 m. lapkričio 18 d. faktiškai gavo aukščiau nurodytas išmokas. Iš kitos pusės, atsakovui, kaip darbdaviui, tenka procesinė pareiga įrodyti savalaikio atsiskaitymo su darbuotoju faktą, todėl, atsakovui nepateikus įrodymų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kada jis atliko bankinį pavedimą, aukščiau įvardytas bylos neaiškumas traktuotinas apelianto naudai ir laikytina, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 18 d. sumokėjo apeliantui darbo užmokestį už jo 2013 metų lapkričio mėnesį vykdytas darbo funkcijas bei kitas išmokas.

42Viena vertus, atsakovas pavėluotai atsiskaitė su atleistu iš darbo apeliantu, bet ši faktinė aplinkybė nesuteikia apeliantui materialinės subjektinės teisės reikalauti delspinigių, nes, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas, delspinigių sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010). Antra vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos analize, apeliantas nėra kaltas dėl pavėluoto atsiskaitymo, kas a priori sudarytų pagrindą teigti, jog jis turi materialinę subjektinę teisę reikalauti vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką (Darbo kodekso 141 straipsnio 1-3 dalys). Trečia vertus, atsakovas vieną darbo dieną pavėlavo atsiskaityti su apeliantu, kas sudaro pagrindą konstatuoti, jog atsakovo pažeidimas yra itin mažareikšmis, be to, atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, jog apeliantas lapkričio mėnesį faktiškai dirbo aštuonias dienas, o atsakovas sumokėjo apeliantui darbo užmokestį už dešimt dienų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu nurodytų faktinių aplinkybių analize, teisinga, protinga ir sąžininga laikyti, kad apeliantas neįgijo materialinės subjektinės teisės reikalauti vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką, kuri (kompensacija), pastebėtina, būtų mažesnė negu darbo užmokesčio permoka.

43Dėl kompensacijos už asmeninio kompiuterio nusidėvėjimą

44Šios bylos procese atsakovo pripažįstamu faktu nustatyta, jog apeliantas, vykdydamas jam pavestas darbo funkcijas, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. spalio 18 d. naudojosi asmeniniu kompiuteriu.

45Iš vienos pusės, darbdaviui ex lege kyla pareiga aprūpinti darbuotoją darbo įrankiais ir priemonėmis (Darbo kodekso 219 straipsnio 1 dalis), iš kitos pusės, darbo santykių šalys gali susitarti, jog darbuotojas, vykdydamas jam pavestas darbo funkcijas, naudosis asmeniniais įrankiais ir priemonėmis. Darbo kodekso 219 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai įmonės reikalams naudojamas darbuotojams priklausantis turtas, įmonė privalo kompensuoti darbuotojui to turto nusidėvėjimo sumas.

46Darbo sutarties analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog šalys raštu neaptarė apelianto asmeninio kompiuterio naudojimo jo darbo funkcijų vykdymo tikslais klausimo ir nesulygo dėl kompiuterio nusidėvėjimo kompensavimo tvarkos. Atsakovo pateikti įrodymai (b. l. 89, 91-92) patvirtina, jog ginčo laikotarpiu atostogavo dvi Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo teisininkės, kas sudaro pagrindą tikėti atsakovo versija, jog apeliantui ginčo laikotarpiu buvo sudaryta galimybė naudotis atsakovo valdomu kompiuteriu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto pasirinkimą vykdyti jam pavestas darbo funkcijas besinaudojant savo asmeniniu kompiuteriu kvalifikavo pasirinkimu, nukreiptu į savo asmeninių patogumo poreikių tenkinimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas, pasirinkęs įvardytą darbo funkcijų vykdymo modelį, nesusitaręs su atsakovu dėl savo kompiuterio naudojimo darbo tikslais ir nesant duomenų, kad apeliantas atsakovo verčiamas naudojo asmeninį kompiuterį darbo tikslais, neįgijo materialinės subjektinės teisės reikalauti kompensacijos už asmeninio kompiuterio galimą nusidėvėjimą.

47Sprendžiamo klausimo kontekste būtina pažymėti, jog, net ir pripažinus apelianto teisę reikalauti ginčo kompensacijos, būtų pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto reikalavimą dėl ginčo kompensacijos priteisimo, nes apeliantas, ką patvirtina bylos medžiagos analizė, nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kada apeliantas įsigijo kompiuterį, kokia yra jo įsigijimo kaina, rinkos vertė ir koks yra galimas kompiuterio nusidėvėjimas. Iš vienos pusės, apeliantas yra teisus, teigdamas, kad teismas darbo bylos, pradėtos pagal darbuotojo ieškinį, procese ex officio turi būti aktyvus (Civilinio proceso kodekso 414, 417-418 straipsniai), iš kitos pusės, teismo aktyvesnio vaidmens aspektas, kaip toks, nesuponuoja, kad darbuotojas, pareiškęs ieškinį, yra atleidžiamas nuo visų faktinių aplinkybių, kuriomis jis grindžia pareikštus materialinius subjektinius reikalavimus, įrodinėjimo ir gali užimti pasyvaus proceso stebėtojo vaidmenį. Šios bylos procese yra akivaizdu, jog atsakovas nedisponuoja įrodymais, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kada apeliantas įsigijo kompiuterį, kokia yra jo įsigijimo kaina, rinkos vertė ir koks yra galimas kompiuterio nusidėvėjimas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo nepagrįstai pasyvus, nes nepareikalavo, kad atsakovas pateiktų apelianto asmeninio kompiuterio nusidėvėjimo skaičiavimus, yra nepagrįstas. Apeliantui, kaip teisininkui, yra ar turėtų būti žinoma, kad jis, pareiškęs materialinį subjektinį reikalavimą dėl kompensacijos už asmeninio kompiuterio nusidėvėjimą priteisimo, inter alia turėjo pateikti įrodymus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokia yra galimo kompiuterio nusidėvėjimo piniginė išraiška, juo labiau, kad tik jis, teigdamas, jog, vykdydamas jam pavestas darbo funkcijas, naudojosi būtent savo asmeniniu kompiuteriu, gali disponuoti tokiais įrodymais. Šiame kontekste būtina papildomai pažymėti, jog apeliantas, sužinojęs atsakovo atsikirtimus, suformuluotus atsiliepime į ieškinį, tarp jų – atsikirtimą, kad apeliantas nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokiu kompiuteriu jis naudojosi vykdydamas darbo funkcijas, ir kompiuterio įsigijimo dokumentų, vis vien tiek prie pareikštų papildomų rašytinių paaiškinimų (b. l. 57-58) nepridėjo, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepateikė aukščiau įvardytų įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių analize, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto procesinio pasyvumo, kuris šios bylos faktinių aplinkybių kontekste kvalifikuotinas nepateisinamu, rezultatas – reikalavimo dėl kompensacijos už asmeninio kompiuterio nusidėvėjimą priteisimo atmetimas.

48Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos įrodymus bei kvalifikavo bylos teisingam išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės bei procesinės teisės normas ir teisingai išsprendė šią bylą, kas sudaro pagrindą palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės šios bylos teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo apeliaciniame skunde.

50Iš vienos pusės, atsakovas, apeliantui pralaimėjus šios bylos apeliacinį procesą, įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Iš kitos pusės, atsakovas nepareiškė reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas šios bylos apeliaciniame procese nepatyrė bylinėjimosi išlaidų.

51Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šios bylos apeliaciniame procese nespręstinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

52Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

53palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. ieškovas pareiškė Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškinį, prašydamas:... 3. Atsakovas nesutiko su ieškovo reikalavimais, prašė atmesti ieškinį.... 4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu atmetė... 5. Pasak pirmosios instancijos teismo, bylos rašytiniai įrodymai ir šalių... 6. Pirmosios instancijos teismo teigimu, sprendžiant, ar darbdavys laikėsi Darbo... 7. Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, ištirtus... 8. Pasak pirmosios instancijos teismo, darbdavys atsiskaitė su atleidžiamu iš... 9. Pirmosios instancijos teismo teigimu, ieškovo nurodytos aplinkybės dėl... 10. Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio... 11. Ieškovo apeliacinis skundas yra grindžiamas inter alia šiais... 12. Atsakovas, atsiliepdamas į ieškovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog... 13. Atsakovo atsiliepimas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais: 14. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir... 15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo... 17. Apeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, laikosi pozicijos,... 18. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų... 19. Be kitų procesinių atvejų, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra... 20. Apeliantas šios bylos procese pareiškė kelis materialinius subjektinius... 21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visa apimtimi atmetė... 22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos medžiagos ir... 23. Dėl apeliacinio skundo padavimo termino... 24. Civilinio proceso kodekso 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis... 25. Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo... 26. Šios bylos procese nustatyta, jog šalys 2013 m. spalio 4 d. sudarė darbo... 27. Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu... 28. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo Teisės skyriaus... 29. Bylos rašytinių įrodymų (b. l. 43-50, 69-70, 72-80) ir liudytojų V. L., T.... 30. Šios bylos procese, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog apeliantui... 31. Iš vienos pusės, apeliantas, ką patvirtina Nacionalinio pareigūnų... 32. Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir... 33. Dėl apelianto materialinių subjektinių reikalavimų pripažinti, kad darbo... 34. Apelianto materialinio subjektinio reikalavimo pripažinti jo atleidimą iš... 35. Dėl apelianto materialinio subjektinio reikalavimo priteisti darbo užmokestį... 36. Apeliantas, ką patvirtina jo skundo analizė, laikosi pozicijos, jog pirmosios... 37. Šios bylos procese konstatuota, jog atsakovas materialiojo įstatymo nustatyta... 38. Dėl apelianto materialinio subjektinio reikalavimo priteisti delspinigius ... 39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, be kita ko, konstatavo,... 40. Atsakovas darbo sutarties 3 punktu įsipareigojo mokėti apeliantui darbo... 41. Iš vienos pusės, teisėjų kolegijos vertinimu, kitaip negu sprendė... 42. Viena vertus, atsakovas pavėluotai atsiskaitė su atleistu iš darbo... 43. Dėl kompensacijos už asmeninio kompiuterio nusidėvėjimą... 44. Šios bylos procese atsakovo pripažįstamu faktu nustatyta, jog apeliantas,... 45. Iš vienos pusės, darbdaviui ex lege kyla pareiga aprūpinti darbuotoją darbo... 46. Darbo sutarties analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog šalys raštu... 47. Sprendžiamo klausimo kontekste būtina pažymėti, jog, net ir pripažinus... 48. Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas... 49. Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame... 50. Iš vienos pusės, atsakovas, apeliantui pralaimėjus šios bylos apeliacinį... 51. Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir... 52. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 53. palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą...