Byla P-143-42-14
Dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-1993/2013 pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu, kurį patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-768 „Dėl vyr. ltn. T. V. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą; 3) priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. birželio 30 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (300 Lt per mėnesį) ir maistpinigius (14,80 Lt per dieną).

5Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras (toliau – ir Krašto apsaugos ministras) skundžiamu Įsakymu nutraukė su juo profesinės karo tarnybos sutartį (toliau – ir Sutartis) ir nuo 2010 m. birželio 29 d. išleido jį iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Pažymėjo, jog su juo buvo sudaryta neterminuota Sutartis. Krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 jis perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (toliau – ir Rezervas). Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) viršininkas 2010 m. balandžio 27 d. raštu Nr. IS-390 kreipėsi į Lietuvos kariuomenės vadą, prašydamas apsvarstyti KPAT karių, kurie perkelti į Rezervą, perkėlimo į kitas pareigas klausimą. Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolu Nr. RK-4 (toliau – ir protokolas Nr. RK-4) konstatavo, kad pareiškėjui krašto apsaugos sistemoje nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, ir pasiūlė jį išleisti į atsargą. Pareiškėjas pažymėjo, kad protokole Nr. RK-4 buvo daug netikslumų karininkų vertinimo lentelėje ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl jo skyrimo į kitas pareigas, todėl kreipėsi su skundu į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Generalinę inspekciją, tačiau 2010 m. birželio 9 d. iš jos gavo tik biurokratinį atsakymą Nr. 3IS-153 „Dėl Jūsų skundo“. Pažymėjo, kad Patariamoji komisija į pareigas siūlė skirti tik „savus ir išrinktuosius“, neatsižvelgiant į jų amžių, išsilavinimą, kvalifikaciją, kurie, pareiškėjo vertinimu, turėtų būti pagrindiniai ir viską lemiantys rodikliai. Pabrėžė, kad Patariamoji komisija siūlė pratęsti tarnybos sutartis asmenims, kuriems buvo sukakęs išleidimo į atsargą amžius, nors žinojo, kad nemažai karininkų, kuriems toks amžius nėra sukakęs, yra perkelti į Rezervą ir laukia sprendimo. Pareiškėjo nuomone, Patariamoji komisija formaliai sprendė, jog nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, nutraukdamas Sutartį, pažeidė jo teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją. Pabrėžė, kad Sutartis buvo nutraukta vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Karo tarnybos įstatymas, KASOKTĮ) 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nors laisvų, jo kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, buvo. Teigė, jog buvo pažeistos Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 13 ir 14 punktų nuostatos. Pažymėjo, kad atsakovas neteisėtai suteikė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (toliau – ir Lietuvos karo akademija, LKA) kariūnams pirmumo teisę, priimdamas juos į profesinę karo tarnybą. Nurodė, kad jo laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo aukštesnis už Lietuvos karo akademijos absolventų, todėl tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti įvertinta aukščiau. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad Krašto apsaugos ministras Sutarties 4 punktu buvo įsipareigojęs skirti jį į kitas pareigas. Teigė, kad atsakovas negalėjo į pareigas skirti absolventų, nes faktiškai jis tuo metu dar buvo laikinojo profesinės karo tarnybos rezervo karys, o atsakovo sąmoningas atleidimas 2010 m. birželio 29 d. data buvo siekis neskirti jo į Lietuvos karo akademijos absolventų užimtas laisvas vyr. leitenantų pareigas, nors šią dieną pareigos jau buvo laisvos. Nurodė, kad nei KASOKTĮ, nei kiti teisės aktai Krašto apsaugos ministrui nesuteikia diskrecijos teisės kada panorėjus išleisti į atsargą. Pažymėjo, kad nežinojo, jog jis net nebuvo siūlomas į visas jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias naujos KPAT struktūros pareigas, todėl negalėjo pateikti skundo dėl netinkamo Patariamosios komisijos darbo. Aiškino, kad atsakovas sąmoningai slėpė tokią informaciją, jog neįtartų iš anksto suplanuoto jo atleidimo. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog jo kvalifikacija buvo žemesnė nei tų, kurie buvo paskirti į pareigas KPAT naujoje struktūroje. Pažymėjo, kad jei atsakovas būtų pasiūlęs jį į pareigas kaip kandidatą, jei būtų atlikta sąžininga atranka ir jei būtų motyvuotai ir pagrįstai konstatuota, kad jis nėra tinkamas kandidatas, tik tokiu atveju galima būtų teigti, kad atsakovas teisėtai pasinaudojo diskrecijos teise bei suteikė papildomų socialinių garantijų pareiškėjui. Aiškino, kad atsakovas nepagrįstai teigė, jog Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. atliko pareiškėjo kandidatūros vertinimą (protokolas Nr. RK-4), nes iš bylos duomenų matyti, kad jau 2010 m. balandžio 9 d. (protokolas Nr. RK-3) buvo nuspręsta, kad jam pareigų nėra. Pažymėjo, kad jis nebuvo siūlytas kaip kandidatas į pareigas naujoje KPAT struktūroje, o krašto apsaugos sistemos mastu buvo siūlytas tik į trejas pareigas iš daugiau nei 100 buvusių laisvų. Nesutiko su atsakovo argumentu, kad byloje nėra neabejotinų duomenų, jog jis turėjo kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, ir teigė, kad yra priešingai – nėra duomenų, kad kiti kariai, paskirti į pareigas, turėjo tokią pačią arba geresnę kvalifikaciją. Pabrėžė, kad atsakovas nevykdė realios atrankos, todėl ir negali pateikti tokios informacijos, o tai laikytina Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 pažeidimu.

6II.

7Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

8Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012, 2013 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-163/2013, pateiktus išaiškinimus, konstatavo, jog, pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, atsakovas privalo perkelti karį

9į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas, taip pat spręsti dėl jo galimybės užimti išlikusią po darbo organizavimo pakeitimų anksčiau užimtą pareigybę. Kita vertus, teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas buvo perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą, nėra nei besąlyginė prielaida siūlyti pareiškėjui laisvas pareigybes, nei suteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas, ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su juo karo tarnybos sutartį, nes išlieka atsakovo diskrecija pasirinkti į laisvas pareigybes karius, turinčius geriausią profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Pažymėjo, jog Aprašo 12 ir 13 punktai negali būti taikomi, nes nagrinėjamu atveju nebuvo kompetentingo subjekto (kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens) sprendimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas.

10Be to, atsižvelgiant į byloje keliamo ginčo pobūdį, buvo pripažinta, kad teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos KPAT pertvarkos teisėtumą, taip pat įvertinti pareiškėjo galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes. Todėl, sprendžiant ginčą, apsiribota tik tokių skunde nurodytų konkrečių faktų ir su jais susijusių įrodymų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai įvardijo kaip pažeidžiančius jo teises.

11Vertindamas pareiškėjo skundo motyvus, kuriais grindžiama jo aukštesnė kvalifikacija prieš kitus pretendentus, teismas aiškino KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalies ir Atrankos aprašo nuostatas.

12Iš KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatų analizės teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo būti paskirtas į kapitono laipsnį atitinkančias pareigas laikinai ir tik tuo atveju, jeigu į šias pareigas nepretenduotų asmenys, turintys reikiamą (kapitono) laipsnį. Tačiau į laisvas kapitono laipsnį atitinkančias pareigybes pretendavo tokį laipsnį turintys pareiškėjo nurodyti asmenys.

13Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad jo turimas išsilavinimas ir kvalifikacija sąlygojo pranašumą prieš kitus pretendentus, yra subjektyvaus pobūdžio, nes nepaneigia kitų nurodytų pretendentų pranašumo, atsižvelgus į jų turimą profesinę kompetenciją.

14Vertindamas pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais teigiama, kad jis galėjo pretenduoti į Lietuvos karo akademijos absolventų užimtas pareigybes, teismas pažymėjo, jog po Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymo priėmimo, tai yra su pareiškėju nutraukus profesinės karo tarnybos sutartį, atsakovui neliko pareigos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu siūlyti pareiškėjui laisvų pareigybių. Teismas pažymėjo, jog toks aptartos teisinės situacijos vertinimas yra pateikiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-163/2013).

15Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, kad skundžiamas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestas.

16Teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimai, kuriais prašoma grąžinti jį į profesinę karo tarnybą ir priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius yra išvestiniai reikalavimo panaikinti Įsakymą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, atmesti ir išvestiniai skundo reikalavimai.

17III.

18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

19Teismas nustatė, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas nepasibaigus jos terminui, kai mažinamas karių skaičius reformuojant tarnybą.

20Teismas pažymėjo, jog Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnis nustato profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindus. Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė atvejus, kuriais profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 1 d. 1–9 p.), o 2 dalyje išvardytais atvejais suteikė Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybei diskrecijos teisę spręsti (sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas) dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 2 d. 1–13 p.). Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi krašto apsaugos ministras arba jo įgalioti kariuomenės vadas bei kiti vadai ar pareigūnai. Ginčijamo Įsakymo priėmimo teisinis pagrindas – Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata. Šioje nuostatoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Ginčas iš esmės yra dėl šios normos antrosios sąlygos taikymo. Aiškindamas Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas pažymėjo, kad jos taikymas sietinas su teisės akto, kuriuo sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, teisėtumu.

21Teismas nustatė, kad, įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino KPAT

22naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, KPAT vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės (iš jų karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Tai patvirtina, kad KPAT sumažėjo karo tarnybos karininkų skaičius, pareiškėjo pareigybė taip pat buvo panaikinta. Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, todėl, Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu, laikytinas teisėtu.

23Teismas pažymėjo, jog galiojantis teisinis reglamentavimas – Karo tarnybos įstatymas, numato kitokią karių paskyrimo į pareigas, jų perkėlimo ar atleidimo iš tarnybos tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo vertinti kario galimybę pasilikti tarnyboje, kai jo pareigybė išlieka atliekant tarnybos organizavimo pakeitimus, bei karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę, jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Tokie kriterijai buvo nustatyti Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos pertvarkant tarnybą procedūrų apraše. Pažymėjo, jog teismas, atsižvelgdamas į karo tarnybos specifiškumą, negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra atsakovo diskrecija. Teismas gali tik patikrinti, ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kada karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Atsakovo plati diskrecija lemia tai, kad į laisvas pareigas karys skiriamas vertinant išimtinai jo profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją, kriterijai, kurie reikšmingi panašiais atvejais valstybės tarnyboje, darbo sutartiniuose santykiuose, pvz., darbo stažas, išlaikytinių skaičius, priešpensinis amžius kariui bei kitokios specialios garantijos, nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomi, ir nesuteikia pranašumo užimti pareigas, kurioms esant laisvoms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo. Atsižvelgiant į specifinę karo tarnybos santykių sritį, išimtinai profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos kriterijų taikymas negali būti vertinamas kaip asmenų diskriminacija pagal kitus kriterijus, kurie, kaip pažymėta aukščiau, nėra teisės aktų numatyti taikyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose nuosekliai laikomasi aptarto KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo, ir šioje byloje nėra pagrindo keisti formuojamą teismų praktiką (administracinės bylos Nr. A261-2681/2011, Nr. A468-2914/2011, Nr. A756-2913/2011).

24Teismas pastebėjo, kad aplinkybės, jog pareiškėjas neskundė Krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 nuo 2010 m. balandžio 15 d. perkelti jį į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, neužkerta kelio šioje byloje ginčyti atleidimo iš tarnybos teisėtumą jo neskyrimo į išlikusias ir buvusias laisvas pareigas aspektu. Pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Kita vertus, aplinkybė, kad pareiškėjas buvo perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą, nėra nei besąlyginė prielaida siūlyti pareiškėjui laisvas pareigybes, nei suteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas, ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį, nes išlieka atsakovo diskrecija pasirinkti į laisvas pareigybes karius, turinčius geriausią profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo 12 ir 13 punktai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi, nes nebuvo kompetentingo subjekto (kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens) sprendimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas (Karo tarnybos įstatymo 42 str.), t. y. tam turi būti tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas.

25Teismas, susipažinęs su naujos KPAT pareigybių kvalifikacinių reikalavimų sąvadu, kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT, sąrašu bei jame pateikiama informacija, kita byloje pateikiama medžiaga apie kandidatų profesinę kvalifikaciją, pagal Apraše nurodytus kriterijus atlikusi pareiškėjo ir kitų kandidatų (D. B., M. B., Ž. V., V. R., M. G., A. V., L. B., S. B.) profesinės kvalifikacijos palyginimą, nustatė, kad pareiškėjo kvalifikacijos, patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kurių visuma reikšminga efektyviau ir produktyviau vykdyti konkrečias pareigas, objektyviai nėra aukštesnis. Remiantis pateiktais duomenimis, visi pareiškėjo nurodyti asmenys turėjo aukštesnį – kapitono laipsnį. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės tokio pat pobūdžio bylas, yra nurodęs, jog kai laisvas pareigas užimti pretenduoja keli asmenys, pirmenybė turi būti teikiama asmeniui, kurio karinis laipsnis ir kvalifikacija yra aukštesni, atsižvelgiant į konkrečios laisvos pareigybės funkcijų specifiką, t. y. pirmenybė teikiama asmens karinio laipsnio ir specialių žinių (kvalifikacijos) lygiui, reikalingam atlikti konkrečios specialybės specifines funkcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012), kad turi būti remiamasi KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintu karių laipsnių ir pareigų derinimo principu, pagal kurį atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją turintys specialistai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-966/2013; kt.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas, turėdamas žemesnį karinį laipsnį, neturėjo pirmenybės nurodytų asmenų atžvilgiu. Teismas, susipažinęs su Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolu Nr. RK-4 (2.24.1 p.), jo priedu Nr. 1 – vertinimo lentele, nepagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus, kad jis turėjo pirmenybės teisę būti paskirtas į MPB GV GRG AB štabo S-5 skyriaus viršininko (kpt.) pareigas, į MPB GV MMPB SGK vado (kpt.) pareigas; KASP 2R 207 pėstininkų kuopos vado pareigas (kpt.); į MPB GV GRG AB II ugnies baterijos vado pavaduotojo (vyr. ltn.). Į šias pareigas buvo paskirti asmenys, arba turintys kapitono laipsnį, arba turintys aukštesnę kvalifikaciją bei labai gerą tarnybinės veiklos ir potencialo vertinimą (Aprašo 5.2.5 p.) (MPB GV GRG AB II ugnies baterijos vado pavaduotojo). Remiantis Karo tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas. Tačiau tokia atsakovo teisė negali būti suprantama kaip pareiga ieškoti pareiškėjui jo kvalifikaciją atitinkančių vienu laipsniu aukštesnių ar žemesnių pareigų.

26Teismas pareiškėjo argumentus dėl Pakeitimo komisijai pateiktoje Karininkų vertinimo lentelėje jam netinkamai nustatyto balų skaičiaus sprendžiant ginčą laikė nereikšmingais ir atmestinais, nes ne pareiškėjo privalumų įvertinimas konkrečiais balais yra lemiantis sprendžiant dėl jo galimybės užimti nurodytas pareigybes kitose tarnybose, bet aplinkybės, kad jo profesinis pasirengimas ir kvalifikacija, remiantis objektyviais duomenimis, nebuvo geresni, negu karių, kurie buvo paskirti į šias pareigas. Tuos pačius dalykus akcentavo ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Teisės departamentas 2010 m. birželio 30 d. raštu Nr. IIIS-140 „Dėl vertinimo kriterijų nustatymo“. Taigi pareiškėjas turėjo įrodyti, pateikti objektyvius duomenis, kad jo profesinė kvalifikacija geriausiai atitiko pareigybėms keliamus reikalavimus. Nors pareiškėjas teigė, kad jam turėjo būti siūlomos visos laisvos krašto apsaugos sistemos pareigybės iki 2010 m. birželio 30 d., jis neteikė argumentų, ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis atitiko savo išsilavinimu ir kvalifikacija šias pareigybes bei kad paskirtų asmenų atžvilgiu būtų turėjęs pranašumą.

27Teismas pažymėjo, jog nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos KAPT pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes. Teismas, nagrinėdamas individualų ginčą, vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius įrodymus byloje, tačiau negali tirdamas visas įmanomas pareiškėjo nurodytas prielaidas revizuoti atsakovo atliktų pertvarkymų visa apimtimi. Ginčo nagrinėjimas teisme šiuo aspektu turėtų apsiriboti tik tokių faktų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai nurodo kaip pažeidžiančius jo teises. Pareiškėjas nepateikė teismui objektyvių argumentų ir įrodymų, kad į laisvas pareigas atsakovas būtų paskyręs asmenis, kurių atžvilgiu pareiškėjas turėjo profesinės kompetencijos pranašumą. Pareiškėjo teiginiai, kad jis galėjo būti skirtas į minėtas pareigas, savaime nereiškia, kad pareiškėjas turėjo aukštesnę profesinę kompetenciją ir atsakovas, pasirinkdamas kitus pretendentus, peržengė diskrecijos ribas. Teismas argumentus, kad jam galėjo būti siūlomos pareigos kitose krašto apsaugos sistemos struktūrose, atmetė kaip neįrodytus. Kai nėra nustatyta, kad pareiškėjas profesine kompetencija buvo pranašesnis už kitus karius, kuriems buvo pasiūlytos pareigybės, šioje byloje nenagrinėtina aplinkybė dėl sąlygos kariams, skiriamiems į vienas ir kitas pareigas, turėti teisę dirbti su slapta informacija, nes neturi nei faktinės, nei teisinės reikšmės.

28Teismas, aptardamas apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui turėjo būti siūlomos pareigybės, kurias 2010 m. birželio 30 d. užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai, turintys žemesnį leitenanto laipsnį, ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vėliau išnagrinėtose panašiose bylose Nr. A520-966/2013 bei Nr. A520-593/2013 formuojamą praktiką dėl atsakovo pareigos siūlyti kariui, su kuriuo nutraukiama profesinė karo tarnybos sutartis, ir tas pareigybes, kurias užėmė absolventai, pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo atitikti šioms pareigybėms keliamus profesinius bei kvalifikacijos reikalavimus. Teismui pateikti duomenys patvirtino, kad visais atvejais kariui, siekiančiam užimti minėtas pareigybes, buvo keliamas specialus reikalavimas mokėti anglų kalbą 2222 lygiu. Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jo anglų kalbos žinios atitiko reikalaujamą lygį, todėl šiuos apeliacinio skundo argumentus teismas laikė taip pat nepagrįstais ir atmestinais.

29Teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

30IV.

31Pareiškėjas 2014 m. sausio 29 d. ir 2014 m. sausio 30 d. Lietuvos

32vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-1993/2013, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

33Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį atmesti apeliacinį skundą priėmė 2013 m. spalio 30 d., todėl tai yra pagrindas pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, nes egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas. Paskutinė diena paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo yra skaičiuojama nuo 2013 m. spalio 30 d., t. y. iki 2014 m. sausio 30 d. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, nurodė, kad administracinės bylos Nr. A520-966/2013

34bei Nr. A520-593/2013 nėra tokios pat, todėl jos negali būti taikomos jo atveju. Tačiau su tuo sutikti negalima, kadangi šios bylos buvo ne tik iš esmės panašios, bet analogiškos vertinant pačius pareiškėjus, jų atleidimo aplinkybes, kvalifikacijos rodiklius bei atleidimo priežastis. Todėl teismas, neatsižvelgdamas į aptariamose analogiškose bylose suformuotą naujausią praktiką,

35be jokio pagrindo ir nemotyvuotai pakeitė praktikos formavimą neteisinga linkme, nurodydamas, jog dėl to, kad jis neturėjo anglų kalbos 2222 lygio, ši teismų praktika negalėjo būti taikoma. Akivaizdu, kad analogiškų administracinių bylų sprendimai turėjo būti vienodi, tačiau apeliacinis teismas jo byloje neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo, todėl dėl skirtingo tų pačių teisės normų ir aplinkybių aiškinimo buvo neteisingai išspręsta byla, priimant nutartį atmesti apeliacinį skundą.

36Teisėjų kolegija

konstatuoja:

37V.

38Prašymas atmestinas.

39Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

40Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, motyvuodamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo, ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A520-966/2013 ir 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A520-593/2013.

41Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Visų pirma, jo subjektyvus teismų praktikos interpretavimas savaime negali būti siejamas su aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu pagal jo taikymo prasmę. Be to, teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. identiškos ginčo faktinės aplinkybės, sprendžiant ginčą pritaikyta ta pati teisės norma. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes

42ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, aptardamas apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui turėjo būti siūlomos pareigybės, kurias 2010 m. birželio 30 d. užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai, turintys žemesnį leitenanto laipsnį, atsižvelgė į paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose formuojamą praktiką dėl atsakovo pareigos siūlyti kariui, su kuriuo nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis, ir tas pareigybes, kurias užėmė absolventai. Teismas, be to, pažymėjo, jog pareiškėjas turėjo atitikti šioms pareigybėms keliamus profesinius bei kvalifikacijos reikalavimus. Teismui pateikti duomenys patvirtino, kad visais atvejais kariui, siekiančiam užimti minėtas pareigybes, buvo keliamas specialus reikalavimas mokėti anglų kalbą 2222 lygiu. Pareiškėjo anglų kalbos žinios, skirtingai nei pareiškėjų paminėtose administracinėse bylose, neatitiko reikalaujamo lygio. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti išvados, kad pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos yra analogiškos šiai administracinei bylai, nes skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės. Prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą yra nepagrįstas.

43Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

44Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

45Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-1993/2013 pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, įpareigojimo atlikti veiksmus.

46Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi... 5. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras... 6. II.... 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu... 8. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m.... 9. į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas, taip pat... 10. Be to, atsižvelgiant į byloje keliamo ginčo pobūdį, buvo pripažinta, kad... 11. Vertindamas pareiškėjo skundo motyvus, kuriais grindžiama jo aukštesnė... 12. Iš KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatų analizės teismas padarė... 13. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, jog pareiškėjo skundo... 14. Vertindamas pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais teigiama, kad jis galėjo... 15. Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas... 16. Teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimai, kuriais prašoma grąžinti jį... 17. III.... 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. nutartimi... 19. Teismas nustatė, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra profesinės karo... 20. Teismas pažymėjo, jog Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnis nustato... 21. Teismas nustatė, kad, įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo... 22. naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo... 23. Teismas pažymėjo, jog galiojantis teisinis reglamentavimas – Karo tarnybos... 24. Teismas pastebėjo, kad aplinkybės, jog pareiškėjas neskundė Krašto... 25. Teismas, susipažinęs su naujos KPAT pareigybių kvalifikacinių reikalavimų... 26. Teismas pareiškėjo argumentus dėl Pakeitimo komisijai pateiktoje Karininkų... 27. Teismas pažymėjo, jog nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo... 28. Teismas, aptardamas apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui turėjo... 29. Teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatavo, kad pirmosios... 30. IV.... 31. Pareiškėjas 2014 m. sausio 29 d. ir 2014 m. sausio 30 d. Lietuvos... 32. vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą... 33. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas... 34. bei Nr. A520-593/2013 nėra tokios pat, todėl jos negali būti taikomos jo... 35. be jokio pagrindo ir nemotyvuotai pakeitė praktikos formavimą neteisinga... 36. Teisėjų kolegija... 37. V.... 38. Prašymas atmestinas.... 39. Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais... 40. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12... 41. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12... 42. ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo... 43. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo... 44. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 45. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-1993/2013... 46. Nutartis neskundžiama....