Byla I-7783-121/2007

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Indrei Mikaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovams Irmantui Misiūnui, advokatams Gyčiui Kaminskui, Konradui Pabijanskui, atsakovo atstovui Šarūnui Jazukevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybės įmonei Registrų centro Klaipėdos filialui dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas AB „Klaipėdos nafta“ (toliau – pareiškėjas) skundu (T I, b. l. 3 – 14) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2007 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. S-85(7-51/2007), atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, VMI) 2007 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 69-40 ir trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 7.-06-32-29/A1, kuriais jam papildomai apskaičiuota bei patvirtinta 3 999 417 Lt nekilnojamojo turto mokesčio suma bei skirta 399 942 Lt bauda.

5Pareiškėjas nurodė, kad tiek Klaipėdos AVMI, tiek VMI neginčija jo atlikto nekilnojamojo turto mokesčio tikslinimo, bet ginčija dokumento, kurio pagrindu atliktas tikslinimas, formą, pažeisdama Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą. Teigė, jog mokestinė prievolė grindžiama tik tuo, jog VĮ Registrų centras nepanaikino pirminių išrašų, kuriuose nurodytos ne mokestinės, bet vidutinės rinkos vertės. Manė, jog VMI turėjo vadovautis ne formaliais kriterijais, o atsižvelgti ir įvertinti patikslintas nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas įtakojusių aplinkybių ir dokumentų turinį, o kilus abejonėms – aiškinti jas mokesčio mokėtojo naudai. Pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija neteisingai, netinkamai išaiškino ir taikė teisės aktų, reglamentuojančių ginčo šalių pareigas, susijusias su nekilnojamojo turto mokestinių verčių nustatymu, tikslinimu, nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimu ir sumokėjimu. Teigė, jog VMI nepagrindė apskaičiuoto mokesčio, viršijo savo, kaip mokesčių administratoriaus, kompetencijos ribas. Pareiškėjas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija sprendime konstatavo, jog jis, žinodamas, kad nekilnojamojo turto kadastro duomenys yra neteisingi, turėjo teisę teikti prašymą dėl duomenų tikslinimo, turėjo nuginčyti kadastro duomenis tam, kad galėtų jais remtis, tačiau jis, sužinojęs, kad nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės neatitiko teisės aktų nuostatų, kreipėsi į VĮ Registrų centrą ir gavo iš jo pažymėjimą apie turto mokestinę vertę, patikslino nekilnojamąjį turto mokestį ir pateikė pažymėjimus Klaipėdos AVMI kartu su patikslintomis deklaracijomis. Pareiškėjas manė, jog daugiau jokių kitų prievolių jis neturėjo, todėl visi papildomi nurodymai vertintini kaip neproporcingi ir neprotingi, kvestionuodama jo teiktus pažymėjimus, VMI peržengė savo kompetencijos ribas. Nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalį mokesčių patikrinimo rezultatai turi būti tvirtinami sprendimu tik tuomet, kai nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai, šiuo atveju pažeidimų nenustatyta, todėl Klaipėdos AVMI sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Pažymėjo, jog Mokestinių ginčų komisija neteisingai nurodė, kad jis nepateikė teisinio pagrindo dėl naujai perskaičiuotų nekilnojamojo turto mokesčio verčių būtinumo ir tikslingumo, nes jau pirminio mokestinio ginčo metu jis detaliai paaiškino ir pagrindė mokestinių verčių tikslinimo būtinybę, t. y. akcentavo, jog balansinėmis vertėmis galėjo būti vertinamas tik šilumos tiekimo įmonių turtas, o nekilnojamojo turto vertė mokestinės prievolės atsiradimo momentui turėjo būti nustatoma Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis, sustambintais kainynais ar statinių sąmatine verte. Nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija neteisingai taikė ir aiškino teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymą, tikslinimą bei panaikinimą, nuostatas, todėl mokestinę vertę sutapatino su vidutine rinkos verte, klaidingai konstatavo, jog mokestinės vertės turi būti įtrauktos į nekilnojamojo turto kadastrą. Teigė, kad nekilnojamojo turto vertė nėra nekilnojamojo turto registro duomuo, todėl jos registre neturi būti kaupiamos, ką patvirtina VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2006 m. liepos 24 d. pažymėjimas. Vidutinės rinkos vertės ir mokestinės vertės atskyrimą patvirtina jų nustatymo pagrindas, verčių tikslinimo sąlygos. Manė, kad Mokestinių ginčų komisija sprendimą patvirtino remdamasi ne mokesčių teisės aktais, bet ginčo santykio nereglamentuojančiais teisės aktais, t. y. Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymų bei jų pagrindu priimtų poįstatyminių teisės aktų nuostatomis. Pažymėjo, kad neatsižvelgusi ir nevertinusi jo pateiktų įrodymų dėl nekilnojamojo turto mokestinių verčių nustatymo ankstesnėm datom, nei fiksuoti duomenys registre, Mokestinių ginčų komisija pažeidė Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintus mokesčių mokėtojų lygybės bei teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus. Paaiškino, jog Mokestinių ginčų komisija, savo sprendime konstatavusi, jog, remdamasi patikslintomis mokestinėmis vertėmis, negali skaičiuoti nekilnojamojo turto mokesčio už laikotarpį iki 2004 m., remdamasi tomis pačiomis patikslintomis vertėmis, skaičiavo nekilnojamojo turto mokestį už laikotarpį nuo 2004 m. Taip pažeisti Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinti sąžiningo mokesčių apskaičiavimo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Akcentavo, jog mokesčių administratorius iš esmės neginčija to, kad naujos, patikslintos mokestinės vertės yra teisingos ir sutinka su tuo, kad mokesčių mokėtojas pagal jas skaičiuotų nekilnojamojo turto mokestį nuo 2004 m., tačiau vien dėl to, jog šios vertės nebuvo įtrauktos į Nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką, nesutinka su mokesčio perskaičiavimu už laikotarpį nuo 2000 iki 2003 m., o tai nesiderina su minėtais principais. Pabrėžė, jog Mokestinių ginčų komisija nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, nukrypo nuo VMI suformuotos praktikos. Pažymėjo, jog analogiškose bylose (Nr. A-14-718-04, Nr. A-02-442-05) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog mokestinės vertės turi būti nustatomos mokestinės prievolės atsiradimo momentui, VĮ Registrų centro išduoti pažymėjimai apie nekilnojamojo turto mokestinę vertę yra pakankamas pagrindas pagal juos apskaičiuoti nekilnojamojo turto mokestį. Teigė, kad Mokestinių ginčų komisija, nepripažindama VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo pažymėjimuose Nr. 2050/05-1210, Nr. 2050/02-713 nurodytų mokestinių verčių mokestinės prievolės atsiradimo momentui, nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, o VMI analogišku atveju (pvz. AB „Klaipėdos energija“) tapačią situaciją traktavo kitaip.

6Atsakovas atsiliepimu į skundą (T I, b. l. 185 – 191) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingai ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro nuostatų 78.2 punkte įtvirtinta, kad duomenys teikiami išduodant oficialius juridinę galią turinčius registro centrinio duomenų banko informacinius išrašus, o pagal Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1400 1.4 punktą – mokesčio mokėtojo prašymu Respublikinis inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuras (dabar VĮ Registrų centras) išduoda pažymėjimą apie mokėtojui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir jo mokestinę vertę. Nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas nekilnojamojo turto objektams, pastatytiems ir pradėtiems naudoti 1999 – 2002 m., nekilnojamojo turto mokesčius už 1999 – 2004 m. apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo į biudžetą pagal 1999 – 2002 m. Klaipėdos filialo išduotus pažymėjimus, išrašus. Paaiškino, kad pareiškėjas 2004 m. gruodžio 1 d. pateikė patikslintas nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas už 1999 – 2004 m., kuriose sumažino nekilnojamąjį turto mokestį – viso 54 955 551 Lt. Teigė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog deklaracijų tikslinimo pagrindas – faktas, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas pagal pareiškėjo prašymą 2003 m. lapkričio 18 d. perskaičiavo nekilnojamojo turto mokestinę vertę, atimdamas iš vertės palūkanas ir nekilnojamųjų turto objektų, pastatytų ir pradėtų naudoti 1999 – 2002 m. laikotarpiu, kurių mokestinės vertės jau buvo nustatytos, kuriems dar nebuvo sukakę 5 metai po mokestinės vertės nustatymo, vertes ir išdavė išrašus. Pažymėjo, jog VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas nepanaikino anksčiau išduotų išrašų, be to, byloje nėra duomenų, jog buvo padarytos klaidos. Pareiškėjas nei viename ginčo etape nepateikė teisinio pagrindo dėl naujai perskaičiuotų nekilnojamojo turto mokesčio verčių būtinumo ir teisingumo. Nurodė, kas pareiškėjas už 2000 –2004 m. nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimui naudojo 2003 m. lapkričio 18 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, t. y. turto vertes, nustatytas vėlesnei datai, o ne mokestinės prievolės atsiradimo momentui, taip pažeisdama apskaitos klaidų taisymo principą. Nurodė, jog VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2005 m. kovo 9 d. ir 2006 m. liepos 24 d. išdavė pareiškėjui laisvos formos pažymas su patikslintomis turto vertėmis pagal 2003 m. spalio 24 d. pateiktas patikslintas sąmatas, tačiau, užsiklausus filialą, pastarasis 2006 m. rugsėjo 25 d. raštu informavo, jog 2006 m. liepos 24 d. rašte nurodytos turto objektų vidutinės rinkos vertės į kadastrą įrašytos nebuvo, nes yra nustatytos ankstesnei datai, nei užregistruota registre. Todėl manė, jog tik centrinio duomenų banko išrašai patvirtina nekilnojamojo daikto įregistravimo nekilnojamojo turto registre faktą ir tik šių dokumentų pagrindu apskaičiuotinas nekilnojamojo turto mokestis, todėl mokestiniame ginče pagrįstai nebuvo atsižvelgta į 2005 m. kovo 9 d. ir 2006 m. liepos 24 d. raštus.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu (T I, b. l. 224 – 228) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10Teismas, nurodė, kad pareiškėjo 2003 m. spalio 24 d. prašymo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui atlikti įmonės nekilnojamojo turto perskaičiavimą pateikimo metu šio ginčo teisinius santykius reglamentavo Nekilnojamojo turto registro, Nekilnojamojo turto kadastro bei Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymai ir kiti juos papildantys teisės (poįstatyminiai) aktai. Įvertinęs Nekilnojamojo turto registro įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų normas bei faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas į Registrų centro Klaipėdos filialą kreipėsi, prašydamas atlikti įmonės nekilnojamojo turto vertės perskaičiavimą ir įregistruoti naujas vertes, t. y. įregistruoti anksčiau registruotų daiktų pakitimus, kaip tai numatyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 5 punkte. Šių pakitimų įregistravimo momentas yra duomenų įrašymo į registrą bei į centrinį duomenų banką momentas. Nurodė, kad pagal pareiškėjui išduotus išrašus iš centrinio duomenų banko pakitimų registravimo momentai yra 2003 m. lapkričio 5 d., 2003 m. lapkričio 8 d. ir t. t. Teismas pažymėjo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalį suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Pabrėžė, kad šioje teisės normoje nurodyta tvarka gali būti ištaisomos klaidos ar netikslūs duomenys ir tuomet, kai jie, nors formaliai ir atitinka suinteresuoto asmens pateiktus dokumentus, jeigu įrodomas klaidos ar netikslumo atsiradimo dėl kitų priežasčių faktas. Įvertinęs verčių patikslinimo metu galiojusio Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo, kuris neteko galios Lietuvos Respublikos nuo 2006 m. sausio 1 dienos (Lietuvos Respublikos 2001 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. IX-434 redakcija), nuostatas, Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. Nr. 1400 nutarimo Nr.1400 „Dėl įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio“ nuostatas, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs su patikslintų duomenų taikymo apmokestinimui momento ir su galimybe patikslintus duomenis taikyti retrospektyviai, t. y. „atgal“, todėl ginčas, ar teisingai 2003 metais buvo nustatyta mokestinė vertė ir ar sąvokos „vertė“, „mokestinė vertė“, „atstatomoji vertė“ yra tapačios, nagrinėjamai bylai nėra teisiškai reikšmingas. Teismas akcentavo, kad teisės aktai registro duomenų pateikimo formoms (išrašui ir pažymėjimui) suteikia iš esmės vienodą juridinę galią, svarbu, kad jie būtų sudaryti pagal centrinio banko duomenis. Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriai (teritorinis ir centrinis) pagrįstai pagrindu apskaičiuoti papildomą nekilnojamojo turto mokestį už 2000 m. sausio 1 d. – 2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpį laikė nenuginčytus nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, įrašytus iki 2003 lapkričio 5 d. bei 2003 m. lapkričio 8 d., o Mokestinių ginčų komisija iš esmės teisingai išnagrinėjo šią ginčo dalį.

11III.

12Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T. I, b. l. 233 – 243) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pakartojami skundo pirmosios instancijos teismui argumentai, taip pat pareiškėjas nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:

131. Teismo sprendime padaryta išvada, jog nekilnojamojo turto mokestis turi būti mokamas pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, užkerta kelią pareiškėjui vadovautis Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintais klaidų taisymo principais, paneigia pačią mokestinio reglamentavimo esmę, nes susidaro situacija, jog nors mokestis turi būti mokamas nuo realios turto mokestinės vertės, tačiau, net jei centriniame duomenų banke šie duomenys skiriasi, vadovaujamasi centrinio banko įrašais.

142. Nagrinėjamu atveju teismas privalėjo ne formaliai vertinti, nuo kada atitinkami duomenys atsirado centriniame duomenų banke, o nustatyti, ar įmonė tinkamai ištaisė padarytą klaidą, pateikdama patikslintą deklaraciją, ir ar tinkamai buvo perskaičiuotas nekilnojamojo turto mokestis mokėtinas už ginčo laikotarpį. Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 dalis ir 68 straipsnio 1 dalis suteikia pareiškėjui teisę perskaičiuoti mokestį, o 80 straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė patikslinti mokesčių deklaracijas ir pareiškėjas tinkamai atliko visas teisės aktų nustatytas pareigas dėl nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijų tikslinimo.

153. Nagrinėjamu atveju joks mokesčių teisės aktas nenustatė, kad nekilnojamojo turto mokestis turi būti skaičiuojamas pagal centrinio duomenų banko duomenis.

164. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl dalies pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, tokiu būdu pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimus.

175. Ginčijamais sprendimais paskirta bauda taip pat yra neteisėta ir neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo 138 ir 139 straipsnių reikalavimų – pareiškėjas yra sumokėjęs visą ginčijamą mokesčio sumą, nėra neteisėtai sumažinęs mokesčio, o tik realizavo jam suteiktą teisę tikslinti deklaracijas, nenustatyta jokių mokesčių teisės aktų pažeidimų.

18Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T II, b. l. 1 – 9) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19VMI atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Mokestinis ginčas šioje byloje yra kilęs dėl to, kokie duomenys, teikiami Turto registratoriaus nekilnojamojo turto mokestinei vertei nustatyti, laikytini tinkamais apskaičiuojant įmonių nekilnojamo turto mokestį.

23Byloje nustatyta, kad pareiškėja nekilnojamojo turto objektams, pastatytiems ir pradėtiems eksploatuoti 1999-2000 m. nekilnojamojo turto mokesčius už 1999-2004 m. apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo į biudžetą pagal 1999 m. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Klaipėdos filialo išduotas pažymas; 2000 m. minėtos įmonės Klaipėdos filialo išduotus pažymėjimus; 2001 m. šios įmonės Klaipėdos filialo išduotus Nekilnojamojo turto centrinio banko išrašus; 2002 m. Klaipėdos filialo išduotus Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašus.

24Pareiškėja 2004-12-01 pateikė patikslintas Nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas už 1999-2004 metus, kuriose sumažino nekilnojamojo turto mokestį. Pareiškėja nurodė, kad nekilnojamojo turto mokestį už 1999-2004 m. patikslino, remdamasi 1996 -11-27 Vyriausybės nutarimo 1400 nuostatomis, tuo tikslu kreipėsi i VĮ Registrų centras teritorinį registratorių dėl mokestinių verčių teisingumo patvirtinimo bei gavo iš šios įmonės 2003-11-18 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su patikslintomis mokestinėmis vertėmis, kurio pagrindu pateikė nekilnojamo turto mokesčio deklaracijas. Tačiau byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja nekilnojamo turto mokesčio deklaracijas tikslino kitu pagrindu-po to, kai bendrovės prašymu VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas pagal pareiškėjos 2003-10-24 prašymą 2003-11-18 perskaičiavo nekilnojamojo turto mokestinę vertę, atimdamas iš vertės palūkanas ir kilnojamojo turto objektų, pastatytų ir pradėtų naudoti 1999-2002 m. laikotarpiu, kurių mokestinės vertės jau buvo nustatytos ( su palūkanomis ir kilnojamojo turto vertėmis), kuriems dar nebuvo sukakę 5 metai po mokestinės vertės nustatymo, vertes ir išdavė nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus( pagal 2003 m. lapkričio mėn. galiojusias kainas).

25Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nekilnojamojo turto pirminio verčių apskaičiavimo metu būtų padarytos klaidos. Pareiškėjos pateiktame VĮ Registrų centras 2003-10-24 prašyme Nr.NK-1 prašoma atlikti bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto vertės paskaičiavimą, pagal pateiktus duomenis, perregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį naujai perskaičiuota verte ir išduoti pažymas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Minėtame prašyme prašoma nustatyti nekilnojamojo turto naujas vertes ir nekalbama apie klaidų ištaisymą. Pareiškėja nepagrindė, kuo pasireiškia pirminės vertės neteisingas nustatytas, kokie norminiai aktai pažeisti nustatant pirminę nekilnojamojo turto mokestinę vertę. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ir VĮ Registrų centras nepaneigė pareiškėjo nekilnojamo turto mokestinės pirminės vertės nustatymo teisingumo bei nepanaikino 1999-2002 metais išduotų nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, pagal kuriuos pareiškėja skaičiavo ir mokėjo nekilnojamojo turto mokestį 1999-2003 metais, šios vertės nėra pakeistos ar nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo argumentai, kad paskaičiuojant pirminę nekilnojamo turto mokestinę vertę padaryta klaida, kuri vėliau buvo ištaisyta, yra nepagrįsti įrodymais. Be to, kaip pagrįstai sprendime nurodė pirmos instancijos teismas, pareiškėjas į Registrų centro Klaipėdos filialą kreipėsi prašydama atlikti įmonės nekilnojamo turto vertės perskaičiavimą ir įregistruoti naujas vertes t.y. įregistruoti anksčiau registruotų daiktų pakitimus kaip tai numatyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 str. 5 punkte. Įstatymų nustatyta tvarka į teritorinį registratorių dėl klaidos ištaisymo pareiškėja nesikreipė o anksčiau įregistruotų daiktų pakitimų įregistravimas nelaikytinas klaidų ištaisymu.

26Nekilnojamo turto registro įstatymo 37 str. 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ar kiti dokumentai, parengti remiantis šio duomenų banko duomenimis, yra vienintelė oficiali informacija, įrodanti nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į jį, šių teisių suvaržymų bei juridinių faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre faktą. Minėto įstatymo 4 str. ( ginčo metu aktuali redakcija) nustatė, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiai, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pirmos instancijos teismas, vertindamas teisės normų nuostatas ir byloje surinktus įrodymus, pagrįstai sprendime nurodė, kad pareiškėja negalėjo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2005-03-09 rašte Nr. 2050/05-1210 bei 2006-07-24 rašte Nr. 2050/02 nurodytų duomenų taikyti, perskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestį, nes minėtų raštų duomenys nėra įtraukti į nekilnojamojo turto kadastro centrinį duomenų banką. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai pagrindu apskaičiuoti nekilnojamojo turto mokestį už 2000-01-01 – 2003-12-31 laikotarpį laikė nenuginčytus nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, įrašytus iki 2003-11-05 ir 2003-11-08 dienos.

27Teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus bei teisingai taikė aktualias šiai bylai teisės normas ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

28Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

29Pareiškėjos AB „Klaipėdos nafta“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas AB „Klaipėdos nafta“ (toliau – pareiškėjas) skundu (T I,... 5. Pareiškėjas nurodė, kad tiek Klaipėdos AVMI, tiek VMI neginčija jo atlikto... 6. Atsakovas atsiliepimu į skundą (T I, b. l. 185 – 191) prašė skundą... 7. Atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio ir... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu (T... 10. Teismas, nurodė, kad pareiškėjo 2003 m. spalio 24 d. prašymo VĮ Registrų... 11. III.... 12. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T. I, b. l. 233 – 243) prašo panaikinti... 13. 1. Teismo sprendime padaryta išvada, jog nekilnojamojo turto mokestis turi... 14. 2. Nagrinėjamu atveju teismas privalėjo ne formaliai vertinti, nuo kada... 15. 3. Nagrinėjamu atveju joks mokesčių teisės aktas nenustatė, kad... 16. 4. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl dalies pareiškėjo skunde... 17. 5. Ginčijamais sprendimais paskirta bauda taip pat yra neteisėta ir... 18. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T II, b. l. 1 – 9) prašo... 19. VMI atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Mokestinis ginčas šioje byloje yra kilęs dėl to, kokie duomenys, teikiami... 23. Byloje nustatyta, kad pareiškėja nekilnojamojo turto objektams, pastatytiems... 24. Pareiškėja 2004-12-01 pateikė patikslintas Nekilnojamojo turto mokesčio... 25. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nekilnojamojo... 26. Nekilnojamo turto registro įstatymo 37 str. 2 dalyje nustatyta, kad... 27. Teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus bei teisingai taikė aktualias šiai... 28. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 29. Pareiškėjos AB „Klaipėdos nafta“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus... 30. Nutartis neskundžiama....