Byla A-525-1820-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas),

2sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

3dalyvaujant atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovei Daivai Noreikienei,

4viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I.

7Pareiškėjas R. J. skundu (b.l. 2–4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) parengti Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4–8 „Dėl Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano koregavimo detalųjį planą.

8Nurodė, kad Kniaudiškių II mikrorajono (toliau – ir Rajonas) komercinės zonos detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas) neatitinka galiojančių teisės normų. Pažymėjo, jog, įsigaliojus 2002 metų Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) redakcijai ir jį atitinkančių teisės aktų normoms – statybos techniniams reglamentams STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties pastatai“ 14 punktui, STR 2.06.01“1999 „Miestų ir gyvenviečių susiekimo sistemos“ II skyriaus 10 lentelei – pasikeitė teisinis reglamentavimas ir pagal 2004 m. kovo 1 d. įsigaliojusį reglamentavimą automobilių stovėjimo vietos prie komercinių ir visuomeninės paskirties pastatų turi būti suprojektuotos ir pastatytos sklypo viduje. Nurodė, jog Administracija pagal senas teisės normas automobilių stovėjimo aikšteles leidžia projektuoti ir statyti ne sklypų viduje, o pasenusiame detaliajame plane numatytose automobilių stovėjimo vietose, priskiriant tokias aikšteles ne bendrai komplekso paskirčiai, bet konkretiems gretimiems sklypams, ir taip pažeidžiant detaliojo plano normas, įstatymus ir statybos reglamentus, nes komplekso komerciniai sklypai, prie kurių aikštelės nėra numatytos, nebeturi galimybės pasinaudoti bendros paskirties automobilių stovėjimo aikštelėmis. Pabrėžė, jog tokiu būdu pažeidžiami verslo konkurenciją lygiomis sąlygomis ginantys principai, susiformuoja Rajono sklypų savininkų nelygybė verslo srityje. Pažymėjo, kad, rengiant Detalųjį planą, nebuvo išnagrinėtas nuosavybės teisės atkūrimo aspektas. Nurodė, kad jis yra didelės dalies sklypų ginčo teritorijoje savininkas, galiojančio Detaliojo plano sprendiniais yra pažeidžiamos jo teisės, nes tiesiogiai prie jo sklypų yra mažai (13 proc.) bendrojo naudojimo automobilių stovėjimo aikštelių, jis privalės statyti požemines stovėjimo aikšteles, o tai lems neproporcingas, palyginus su kitų sklypų savininkais, išlaidas statyboms, arba turės apskritai atsisakyti komercinių pastatų statybos. Rėmėsi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) ir pažymėjo, jog Rajono teritorijoje suformuotiems naujiems komercinės paskirties sklypams nėra parengti susisiekimo, statybos ar inžinerinės infrastruktūros režimo sprendiniai. Pažymėjo, kad detaliojo plano organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius ir valstybinės žemės valdytojai, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsniu, o to paties straipsnio 2 dalis leidžia sudaryti planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis tik žemės sklypų valdytojams ar naudotojams. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19 punktą, į tai, kad Detaliojo plano korektūros poreikis kyla dėl už sklypų ribų numatytų bendrojo naudojimo stovėjimo aikštelių proporcingo ir teisės aktus atitinkančio naudojimo visų Rajono savininkų reikmėms, pabrėžė, jog atsakovo rašte nurodyta galimybė vykdyti Detaliojo plano korektūrą finansuojant pareiškėjui nagrinėjamu atveju nėra pagrįsta teise.

9Atsakovas Administracija atsiliepimu į skundą (b.l. 11 – 12) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

10Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nekonkretus – nėra aišku, kokia turėtų būti Detaliojo plano korektūra, kokie Detaliojo plano sprendiniai turėtų būti keičiami. Nurodė, jog Rajono Detaliojo plano korektūra suformuota 13 sklypų, dalis kurių išnuomota, o į dalį jų atkurtos nuosavybės teisės. Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 7 straipsniu, pabrėžė, kad spręsti, kokiai teritorijai ir kada rengti detalųjį planą yra savivaldybės kompetencija. Pabrėžė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalį detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, nagrinėjamu atveju tvirtinant Detalųjį planą galiojimo terminas nenustatytas, todėl keisti Detalųjį planą remiantis vien pareiškėjo norais nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į Panevėžio apskrities valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2000 m. kovo 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, pažymėjo, kad Detalusis planas patvirtintas pagal jo tvirtinimo metu galiojusias teisės normas, reglamentavusias planavimo procedūras. Nurodė, jog pareiškėja taip pat neginčija minėtos aplinkybės. Pabrėžė, kad teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, be to, neaišku, kaip pasikeistų situacija, priskyrus bendrojo naudojimo automobilių aikšteles konkrečiai teritorijai. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad, rengiant Detalųjį planą, jame nebuvo nagrinėjami nuosavybės teisių atkūrimo aspektai, nes galimybė atkurti nuosavybės teises natūra į miesto žemę atsirado 2002 metais (Detalusis planas patvirtintas 2000 metais), o detaliaisiais planais tik formuojami žemės sklypai, į kuriuos vėliau gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymas suteikia galimybę pareiškėjui, kaip žemės savininkui, koreguoti Detalųjį planą, ir pareiškėjas tai gali atlikti savo lėšomis. Nesutinka su argumentu, kad Detaliojo plano korektūra gali būti atlikta naudojant savivaldybės rezervo lėšas, kadangi tokia korektūra negali būti pripažįstama kaip neatidėliojamas darbas.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b.l. 35 – 36) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti iš esmės tokia patys argumentai kaip ir atsakovo atsiliepime į skundą.

12II.

13Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu (b.l. 72–75) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr.4-8 patvirtino Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą, kurioje buvo suprojektuoti 13 komercinės paskirties žemės sklypų bei 6 bendrojo naudojimo automobilių stovėjimo aikštelės šalia šių žemės sklypų, vieta mažosios architektūros formai, viena esama namų valda. Dalis komercinės paskirties žemės sklypų nuosavybės teise priklauso pareiškėjui (tarp jų – sklypai adresu ( - )). Pareiškėjas 2007 m. kovo 19 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas patikslinti Detaliojo plano sprendinius, nes jie neatitinka galiojančių teisės aktų ir susiklosčiusios žemėnaudos. Administracija pareiškėjui 2007 m. balandžio 19 raštu Nr. 224-8A-794 nurodė, kad kokie teritorijų planavimo dokumentai yra reikalingi ir kada juos rengti sprendžia savivaldybė, kad neturima lėšų detaliojo plano korektūrai. Teismas, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsniu, Teritorijų planavimo įstatymu ir Detaliųjų planų rengimo taisyklėmis (patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239), padarė išvadą, kad savivaldybė turi teisę apsispręsti, kada ir kokiose miesto teritorijose būtina rengti, keisti ar naikinti detaliuosius planus, tačiau toks apsisprendimas turi būti pagrįstas, motyvuotas ir atspindėti tiek viešuosius, tiek savivaldybės gyventojų ar žemės sklypų naudotojų privačius interesus, juos protingai derinant. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t.y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalimi ir nurodė, jog tinkamai patvirtintas detalusis planas neturi būti keičiamas, vien pasikeitus šią sritį reglamentuojantiems teisės aktams, kitaip būtų pažeisti asmenų, pradėjusių ar atlikusių statybos bei teritorijų tvarkymo darbus, teisėti lūkesčiai, suardytas teisinių santykių statybos ir statinių eksploatavimo srityje pastovumas. Pabrėžė, kad teisės aktai statybos srityje neturi atgalinio veikimo galios, todėl naujai suredaguotos Statybos įstatymo bei poįstatyminių aktų nuostatos galioja tik šiuo metu rengiamiems teritorijų planavimo dokumentams. Pažymėjo, kad detaliojo plano atitikimas aukštesnės galios teisės normoms yra viešasis interesas, įgaliojimų ginti tokį interesą pareiškėjas neturi, o vien tai, jog detalusis planas patvirtintas pagal anksčiau galiojusią tvarką ir teisės normas, pareiškėjo teisių savaime nepažeidžia, nes jis turi vienodas subjektines teises pagal galiojantį detalųjį planą vykdyti statybas jam priklausančiuose sklypuose, kaip ir kitų sklypų naudotojai. Nurodyta, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimas ginčo teritorijoje yra išspręstas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 25 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 5 d. nutartimi, kuriuose pasisakyta, kad žemės sklypai (0,5995 ha bendro ploto), numatyti automobilių parkavimo aikštelėms pagal Detaliojo plano korektūrą, reikalingi tenkinti visuomenės poreikius – bendras gyventojų reikmes, todėl natūra negrąžintini, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas koreguoti Detalųjį planą, kad jame būtų papildomai numatyti žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui, nėra pagrįstas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėse bylose yra pareiškęs reikalavimus tiek atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, numatytus bendrojo naudojimo stovėjimo aikštelėms, tiek ir panaikinti šio detaliojo plano sprendinius, todėl, vykstant teisminiams ginčams tais pačiais klausimais, atsakovas pagrįstai atsisakė administracine tvarka koreguoti Detalųjį planą. Teismas pripažino, kad pareiškėjo, kaip žemės sklypų savininko teisės ir teisėti interesai, vykdant statybas šioje teritorijoje gali būti pažeisti, jei jis privalės numatyti automobilių stovėjimo vietas savo sklypų viduje ar įrenginėti požemines aikšteles, tačiau toks pažeidimas galėtų paaiškėti tik pareiškėjui gavus projektavimo sąlygas ir ruošiant statybos projektą, o pareiškėjas iki šiol į savivaldybę su tokiais reikalavimais nesikreipė. Nurodė, kad tai, jog kitų sklypų savininkai, vykdydami statybas, įrengia bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikšteles, taip pat nepažeidžia pareiškėjo teisių, nes šiomis aikštelėmis gali naudotis ir pats pareiškėjas, ir bet koks asmuo, atvykęs į šią teritoriją, be to, aikštelių ar jų dalių priskyrimas kiekvienam sklypui neatitiktų visuomenės poreikio. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodyti motyvai neapima nei vieno iš Teritorijų planavimų įstatyme numatyto atveju, kai būtina rengti detaliuosius planus.

15III.

16Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b.l. 80 – 87) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus. Apeliaciniame skunde pateikiami iš dalies tokie patys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

171. Remiasi ABTĮ 81 ir 87 straipsniais, 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 143 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (2006-01-16; 2006-09-26), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. N3 – 443/2006 ) ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, nes pažeistos aukščiau nurodytos normos: teismas neištyrė ir nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų reikalavimų turinio, sprendime nenurodė motyvų ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų, netinkamai taikė ir aiškino ginčo dalykui taikytiną materialinę teisė, pažeidė protingumo ir teisingumo kriterijus.

182. Pažymi, kad galiojantis Detalusis planas jau buvo parengtas taip, kad pažeidė sudarymo metu galiojusius ir nebegaliojančius teisės aktus, nes numatytų minimalių stovėjimo vietų visam kompleksui skaičius patenkina tik 240/560 dalį, t.y. 43 procentus.

193. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo kitus motyvus, nei buvo pateikti pareiškėjo skunde, kadangi pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nebeginčija kokių nors veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos, bet rūpinasi, kad jam būtų užtikrintas lygiateisiškumo, konkurencingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas. Pabrėžia, jog teismo nuomonė iš anksto buvo įtakota anksčiau teisme nagrinėtos pareiškėjo bylos dėl nuosavybės teisių atkūrimo Rajone. Nurodo, kad teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnį ir 57 straipsnio 6 dalį.

204. Teismas netinkamai aiškino Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalį ir padarė nepagrįstą išvadą, jog detalusis planas negali būti keičiamas vien pasikeitus šią sritį reglamentuojantiems teisės aktams. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 28 straipsniu ir nurodo, kad Detalusis planas pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja. Pabrėžia, kad Detalusis planas pažeidžia statybos techninį reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų ir gyvenviečių susisiekimo sistemos“ (1.1. p.), Detaliajame plane nuo parengimo esantys normų pažeidimai yra esminiai, todėl teismas nepagrįstai normų veikimą sieja su atgalinio veikimo neleistinumo principu. Taip pat teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ taikymu. Pažymi, kad ginčo dalykas susijęs su tuo, jog senajame detaliajame plane, kuris parengtas pažeidžiant tuo metu galiojančias teisės normas, netinkamai nustatytas galimo statyti komercinės paskirties ploto santykis su galimu stovėjimo aikštelių vietų kiekiu.

215. Nesutinka su teismo argumentu, kad jo subjektinės teisės būtų pažeistos, jeigu jis būtų kreipęsis į savivaldybę su prašymais dėl projektavimo sąlygų sąvadų konkretiems jo sklypuose numatytiems komerciniams objektams projektuoti, ir savivaldybė nustatytų tokias sąlygas, kurių jis negalėtų įvykdyti, ar kitaip pažeistų jo įstatymais saugomas teises ar interesus. Nurodo, kad buvo rūpestingas ir apdairus, Detaliojo plano rengimo metu neturėjo nuosavybės, todėl kreiptis į teismą dėl to, kad Detalusis planas buvo parengtas nekompetentingai ir pažeidžiant esminius teisės normų reikalavimus, jis negalėjo, nes buvo praleisti ABTĮ 33 straipsnyje numatyti terminai. Mano, kad teismas, įvertinęs įrodymus, jog Detalusis planas 2000 metais buvo parengtas ir patvirtintas pažeidžiant esminius teisės aktus, turėtų vadovautis ABTĮ 108 straipsnio nuostatomis ir atskirąją nutartimi informuoti apie tai atsakingas institucijas, nes yra pažeistas viešasis interesas.

226. Nesutinka su teismo motyvais, kad pareiškėjas Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėse bylose yra pareiškęs reikalavimus tiek atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, numatytus bendrojo naudojimo stovėjimo aikštelėms, tiek ir panaikinti Detaliojo plano sprendinius, todėl, vykstant teisminiams ginčams tais pačiais klausimais, atsakovas pagrįstai atsisakė administracine tvarka koreguoti Detalųjį planą. Pažymi, kad civilinių bylų medžiaga prie nagrinėjamos administracinės bylos nebuvo prijungta, todėl teismas negalėjo daryti išvadų sprendime neištyręs ir neįvertinęs įrodymų. Pabrėžia, jog minėtose civilinėse bylose ginčas vyksta dėl kito dalyko ir kitų motyvų pagrindu.

237. Pažymi, kad Detaliojo planavimo pažeidimais kartu pažeidžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 25 d. sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 5 d. nutartis, todėl tokią aplinkybę nustatęs teismas turėjo vadovautis ABTĮ 108 straipsniu ir atskirąja nutartimi informuoti už tai atsakingas institucijas, nes yra pažeistas viešasis interesas.

248. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo 2007 m. gruodžio 17 d. pateiktos rašytinės nuomonės. Be to, teismas nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies normą, tačiau toliau jos neanalizuoja ir netaiko.

259. Pabrėžia, kad jis nurodė juridinį Detaliojo plano koregavimo pagrindą – Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Nurodo, kad Teritorijų planavimo įstatymas nedetalizuoja priežasčių, dėl kurių detalieji planai turi būti keičiami, todėl taikytini bendrieji teisės aktų keitimų rengimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai (keičiami, kai neatitinka Konstitucijos ir įstatymų, jeigu pažeidžia piliečių teises ir teisėtus, įstatymu nustatytus ir saugomus interesus ir kt.).

26Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 95 – 96) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

271. Nesutinka su apelianto motyvu, kad vieniems Rajono komercinės zonos Detaliojo plano korektūra suformuotų sklypų valdytojams suteikiamos automobilių stovėjimo aikštelės, o kitiems jų nebelieka. Remdamasis Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarčių 2 punktu, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 5 d. nutartimi, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1-4-7 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus Panevėžio mieste nustatymo taisyklės“, pabrėžia, jog automobilių stovėjimo aikštelės skirtos bendram naudojimui ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu tik abstrakčiai ir prevenciškai nori, kad būtų koreguojamas Detalusis planas.

282. Nesutinka su apelianto pateiktais skaičiavimais dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus Detaliajame plane. Pažymi, kad skunde automobilių stovėjimo vietos skaičiuojamos atsižvelgiant į suplanuotų komercinių sklypų bendrąjį plotą, tačiau automobilių stovėjimo vietų minimalus skaičius yra nustatomas atsižvelgiant į statinių plotą bei jų paskirtį.

293. Sutinka su teismo pozicija, jog sprendimas keisti detalųjį planą turi būti pagrįstas, motyvuotas ir atspindintis tiek viešuosius, tiek savivaldybės gyventojų interesu, o vien tik tai, kad pasikeitė teisės aktų reikalavimai, negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu keisti detaliuosius planus.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV.

32Apeliacinis skundas atmestinas.

33Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, nustatė visas bylai svarbias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, esminių procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

34Pareiškėjas siekia, kad atsakovas organizuotų ir įvykdytų Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos, t.y. teritorijos, kurioje yra ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, detaliojo plano pakeitimą. Poreikį keisti esamą detalųjį planą pareiškėjas grindžia tuo, kad pasikeitė teisės aktų reikalavimai ir esamas detalusis planas nebeatitinka naujai šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų.

35Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII-2018 redakcija) 7 straipsnio 9 punktas nustatė, kad teritorijų planavimas yra ribotai savarankiška savivaldybės funkcija (šiuo metu galiojančios Vietos savivaldos įstatymo redakcijos 6 straipsnio 19 punktas numato, kad tai savarankiška savivaldybės funkcija). Detaliųjų planų rengimą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnis nustato atsakovo, kaip detaliojo planavimo organizatorius (Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis), uždavinius detaliojo planavimo procese.

36Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto taryba 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4–8 „Dėl Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtino detaliojo plano koregavimo detalųjį planą. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalis nustato, jog detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo terminas. Byloje nėra gauta duomenų, kad tvirtinant Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detalųjį planą būtų nustatytas jo galiojimo terminas, todėl konstatuotina, kad Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detalusis planas galioja neterminuotai. Įstatymo leidėjo naudojama sąvoka – galioja neterminuotai – reiškia, kad detaliojo plano sprendiniai galioja laike iki tol, kol detaliojo plano sprendiniai nebus pakeisti ar panaikinti teismine ar neteismine tvarka. Byloje nėra gauta duomenų, kad Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detalusis planas būtų pakeistas ar panaikintas neteismine ar teismo tvarka, todėl konstatuotina, kad ginčo teritorija yra suplanuota galiojančiu detaliuoju planu. Kadangi ginčo teritorija detaliuoju planu jau yra suplanuota, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatomis, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas, kaip detaliojo planavimo organizatorius (Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis), jau yra įvykdęs Įstatymo bei Vietos savivaldos įstatymo keliamus uždavinius kiek tai susiję su detaliuoju planavimu ginčo teritorijoje.

37Iš pareiškėjo paaiškinimų seka, kad jis siekia detaliojo plano pakeitimo, nes jo, kaip dalies ginčo teritorijos žemės sklypų savininko, netenkina kai kurie esamo detaliojo plano sprendiniai. Kitų duomenų, kad koks nors ginčo teritorijoje esančios žemės valdytojas ar naudotojas ar kitas suinteresuotas asmuo būtų išreiškęs pageidavimą keisti esamą detalųjį planą byloje nėra. Atsižvelgiant į tai yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas atsakovo lėšomis siekia įgyvendinti savo privatų interesą, o šio intereso įgyvendinimui viešojo poreikio nėra. Nesant konkretaus viešojo poreikio, nėra įstatyminio pagrindo įpareigoti atsakovą organizuoti galiojančių detaliojo plano sprendinių keitimą. Privataus intereso įgyvendinimui pareiškėjas turi teisę kreiptis į atsakovą, dėl detalaus planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perėmimo Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies pagrindu.

38Pareiškėjo argumentai, kad detaliojo plano keitimas būtinas dėl pasikeitusių teisės aktų reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti, nes Įstatymo 26 straipsnio 6 dalies nuostata „detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai“ taip pat reiškia, kad detaliojo plano sprendinių galiojimui nėra reikšmingi po detaliojo plano patvirtinimo atsiradę teisės aktų, reglamentuojančių detaliojo planavimo sprendinius, pasikeitimai. Tokie teisės aktų pakeitimai būtų aktualūs tik rengiant naują detalųjį planą.

39Kolegija taip pat atmeta pareiškėjo argumentus, kad esamas detalusis planas buvo rengiamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, taip pat, kad esamo detaliojo plano sprendiniai prieštarauja galiojantiems teisės aktams, nes šioje byloje nėra ginčijamas Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detalusis planas, o tai reiškia, kad detalusis planas ir šio plano sprendiniai bei jų atitikimas teisės aktų reikalavimams nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

40Esant išdėstytiems argumentams konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nėra.

41Teismo kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

42Apeliacinį skundą atmesti.

43Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

44Nutartis neskundžiama.