Byla e2A-1165-479/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Erinijos Kazlauskienės ir Erikos Misiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. G. ir atsakovės S. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovei S. P. dėl piniginių lėšų priteisimo ir atsakovės S. P. priešieškinį ieškovui J. G., atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Klaifena“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas J. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei S. P. dėl piniginių lėšų priteisimo. Ieškovas nurodė, kad jis pagal 1996-12-10 su atsakove sudarytą panaudos sutartį, o UAB „Klaifena“ pagal 2004-03-01 su atsakove sudarytą nuomos sutartį valdė atsakovei priklausantį žemės sklypą Nr. ( - ) bei sodo namą, esantį sodininkų bendrijoje „( - )“. Ieškovas paaiškino, kad nuo 2010-02-05 šis žemės sklypas buvo padalintas į du atskirus sklypus, todėl po padalinimo atsakovei priklausė žemės sklypas, esantis ( - ), su jame esančiais statiniais, bei žemės sklypas, esantis ( - ), su jame esančiu sodo namu. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovė sutiko, jog ieškovas ir jo vadovaujama įmonė naudotųsi jai priklausančiu turtu, atliktų turto pagerinimo darbus. Ieškovas teigė, kad gyvendamas atsakovei priklausančiame sodo name pastatė kietojo kuro katilą, įrengė vandentiekį, įvedė signalizaciją ir atliko kitus turto pagerinimo darbus iš viso už 10 368,40 Eur (35 800 Lt) sumą. Ieškovas nurodė ir tai, kad UAB „Klaifena“ taip pat atliko atsakovei priklausančio turto pagerinimo darbus – įrengė rampą, betonuotą parkavimo aikštelę, apšiltino sodo namą, pakeitė stogą ir atliko kitus turto pagerinimo darbus. 2014-05-08 ieškovas, atsakovė ir UAB „Klaifena“ sudarė trišalę investuotų lėšų pasidalinimo sutartį, pagal kurią šalys susitarė atsakovei priklausantį turtą pardavinėti bendrai, jų susitarimu nustatytomis kainomis, o gautas lėšas už parduotą turtą pasidalinti pagal sutartyje nustatytas proporcijas. Sutartyje šalys susitarė, kad atsakovei priklausančio žemės sklypo, esančio ( - ), su jame esančiais statiniais vertė yra apie 11 584,80 Eur (40 000 Lt), o pardavus šį turtą atsakovei priklausytų 51 proc. pardavimo kainos (20 400 Lt), UAB „Klaifena“ – 39 proc. (15 600 Lt), o ieškovui – 10 proc. (4 000 Lt). Ieškovas teigė, kad 2015-06-25 atsakovė be jo ir UAB „Klaifena“ sutikimo už 6 000 Eur sumą pardavė žemės sklypą, esantį ( - ), nors šalys buvo sutarusios šį turtą parduoti už 11 584,80 Eur (40 000 Lt). Ieškovas nurodė, kad pardavusi žemės sklypą atsakovė privalo vykdyti 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartį ir sumokėti ieškovui 1 158,48 Eur (4 000 Lt), o UAB „Klaifena“ sumokėti 4 518,07 Eur (15 600 Lt). Ieškinyje nurodoma, kad UAB „Klaifena“ iš sutarties kylančias reikalavimo teises perleido ieškovui, todėl visą pagal 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartį mokėtiną sumą atsakovė privalo sumokėti ieškovui. Dėl to ieškovas teismo prašė priteisti iš atsakovės 5 576,55 Eur skolos, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  1. Atsakovė S. P. pareiškė priešieškinį ieškovui J. G., atsakovei UAB „Klaifena“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Atsakovė nurodė, kad 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu bei prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atsakovė teigė, kad ginčijamu sandoriu ieškovas be teisinio pagrindo siekia įgyti teisę į jos nuosavybę, tuo pažeisdamas nuosavybės neliečiamumo principą. Priešieškinyje teigiama, kad gyvendamas atsakovei priklausančiame name ieškovas siekė pagerinti savo šeimos gyvenimo ir buities sąlygas, tačiau šių veiksmų jis nesuderino su atsakove. Atsakovės teigimu, ieškovas apgaulės būdu siekia įrodyti savo reikalavimo teisę pagal ginčijamą sutartį, nors atsakovė nebuvo supažindinta su šios sutarties turiniu, negavo sutarties egzemplioriaus, o sutarties sudarymo metu jai buvo paaiškinta, kad pasirašomi dokumentai yra susiję su UAB „Klaifena“ investicijomis į namą. Be to, atsakovė yra senyvo amžiaus, neišsilavinusi, turi problemų su rega ir klausa, todėl ieškovas tuo pasinaudojo sudarydamas ginčijamą sutartį. Atsakovė nurodė ir tai, kad pagal savo turinį investuotų lėšų pasidalinimo sutartis turi preliminariosios sutarties požymių, todėl šalims per vienerius metus nesudarius pagrindinės sutarties, preliminarioji sutartis neteko galios. Dėl to atsakovė priešieškiniu teismo prašė pripažinti negaliojančia 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartį ir jos priedą apie investuotas lėšas, paskirti ieškovui 3 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pareiškiant nepagrįstą ieškinį ir priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-04-06 sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 1996-12-10 ieškovo ir atsakovės sudarytos panaudos sutarties bei 2004-03-01 atsakovės su UAB „Klaifena“ sudarytos nuomos sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė panaudos ir nuomos teisiniai santykiai dėl žemės sklypo Nr. ( - ) ir sodo namo, esančių sodininkų bendrijoje „( - )“, valdymo ir naudojimo. Teismas taip pat nustatė, kad šiomis sutartimis bei 2004-08-09 raštu atsakovė sutiko, jog ieškovas ir UAB „Klaifena“ atliktų jai priklausančio turto pagerinimo darbus bei įsipareigojo už šiuos pagerinimus sumokėti. Byloje nustatyta, kad ginčijamoje 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartyje šalys patvirtino, jog atsakovės turtas buvo pagerintas ir šalys susitarė dėl kompensavimo už turto pagerinimą. Teismas pažymėjo, kad šalių susitarimas dėl išlaidų daiktui pagerinti atlyginimo negali būti laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei. Spręsdamas dėl sandorio galiojimo teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad sandoriai tarp ginčo šalių buvo sudaromi rašytine forma, per visą naudojimosi turtu laikotarpį atsakovė kelis kartus raštu patvirtino, jog sutinka dėl jai priklausančio daikto pagerinimo, raštu savo ranka patvirtino ieškovo atliktas investicijas. Teismas įvertino ir tai, kad atsakovė turėjo sandorių sudarymo patirties, ginčijama investuotų lėšų pasidalinimo sutartis buvo derinama keletą dienų, todėl teismas sprendė, jog byloje nebuvo įrodyta, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl ieškovo ar UAB „Klaifena“ panaudotos apgaulės. Kvalifikuodamas šalių sudarytą 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartį teismas padarė išvadą, jog ši sutartis buvo ginčo šalių susitarimas dėl daikto pagerinimo išlaidų kompensavimo ir turi būti vertinamas kaip šalių sudarytų nuomos ir panaudos sutarčių papildymas. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų teismas pažymėjo, kad sudarydamos 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartį šalys siekė susitarti dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, tačiau nesusitarė sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą parduoti kartu. Teismas sprendė, jog ieškovas turi teisę reikalauti turto pagerinimo išlaidų atlyginimo pagal nuomos ir panaudos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas nustatė, kad investicijos į žemės sklypą, esantį ( - ), buvo susijusios tik su betonuotos parkavimo aikštelės įrengimu, o visi kiti pagerinimai buvo susiję su sodo namu bei žemės sklypu, esančiu ( - ), dėl kurių pagerinimo išlaidų priteisimo šioje byloje nebuvo pareikšta reikalavimų. Sprendime nurodoma, kad nuomos teisiniai santykiai tarp atsakovės ir UAB „Klaifena“ susiklostė tik dėl sodo namo, todėl be atsakovės sutikimo įrengdama parkavimo aikštelę žemės sklype, esančiame ( - ), įmonė veikė savo rizika. Be to, ieškovas neįrodė, kad parkavimo aikštelės įrengimas padidino žemės sklypo vertę ir pagerino jo naudojimo galimybes, todėl šios aikštelės įrengimo išlaidų nepriteisė. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas konstatavo, kad pateikdamas ieškinį ieškovas savo procesinėmis teisėmis nepiktnaudžiavo, todėl atsakovės prašymą dėl baudos skyrimo atmetė.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
  1. Apeliaciniu skundu atsakovė S. P. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-06 sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovės priešieškinis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - atsakovės priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Apeliantė teigė, kad ieškovas apgaulės būdu siekė įrodyti savo reikalavimo teisę pagal ginčijamą sutartį į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, nors atsakovė nebuvo supažindinta su šios sutarties turiniu, negavo sutarties egzemplioriaus. Skunde teigiama, kad ginčijamas 2014-05-08 sandoris buvo sudarytas apgaule, pažeidžia konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą ir prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei, todėl teismas turėjo pripažinti šį sandorį negaliojančiu.
    2. Teismas netinkamai kvalifikavo šalių sudarytą 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartį ir nepagrįstai sprendė, jog tai yra susitarimas dėl nekilnojamojo daikto pagerinimo išlaidų kompensavimo. Apeliantė pažymėjo, kad šalių sudaryta sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius, nes sutarties nuostatos leidžia daryti išvadą, jog ieškovas ketino ateityje parduoti atsakovei priklausantį turtą ir sutartyje numatytomis proporcijomis paskirstyti iš pardavimo gautas lėšas. Skunde teigiama, kad šios sutarties galiojimas pasibaigė 2015-05-09, nes per vienerius metus nebuvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo – pardavimo sutartis.
    3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamą sutartį pasirašiusi ir UAB „Klaifena“ atstovavusi jos darbuotoja M. G. neturėjo teisės veikti įmonės vardu sudarant ginčijamą sandorį.
  1. Kitu apeliaciniu skundu ieškovas J. G. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-06 sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas, atmetęs atsakovės priešieškinį dėl 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutarties pripažinimo negaliojančia, priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo atsižvelgti į galiojančios sutarties nuostatas ir priteisti ieškovui iš atsakovės šioje sutartyje nurodyto dydžio pinigines lėšas.
    2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog žemės sklype įrengta parkavimo aikštelė nepadidino šio sklypo vertės. Apeliantas pažymėjo, kad parkavimo aikštelės įrengimas pagerino žemės sklypo naudojimo ir patekimo į šį sklypą galimybes, todėl ieškovas turi teisę į šių išlaidų atlyginimą.
    3. Pagal ieškovo pateiktus įrodymus atsakovės parduoto žemės sklypo vertė buvo 11 400 Eur, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė didesnės nei 6 000 Eur žemės sklypo vertės.
    4. Teismas pažeidė proceso teisės normas ir nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą pripažinti atsakovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu ir tuo apribojo galimybes tinkamai nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes.
  1. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas J. G. prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Ieškovas nurodė, kad anksčiau atsakovė nereiškė jokių pretenzijų dėl 2014-05-08 sutarties galiojimo, o šią sutartį pradėjo ginčyti tik po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl piniginių lėšų priteisimo. Ieškovas pažymėjo, kad visos į nekilnojamąjį turtą investuotos lėšos yra pagrįstos įrodymais, o ginčydama sutartį atsakovė neįrodė, kad šis sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad sudarydama ginčijamą sandorį atsakovė išreiškė savo tikrąją valią ir nebuvo suklaidinta, todėl skunde nurodomi argumentai dėl apgaulės sudarant sutartį yra nepagrįsti. Ieškovo teigimu, teismas pagrįstai šalių sudarytos sutarties nekvalifikavo kaip preliminariosios sutarties, todėl su tuo susiję atsakovės apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti. Ieškovas nurodė ir tai, kad M. G. turėjo teisę sudaryti ginčijamą sandorį UAB „Klaifena“ vardu.
Atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
  1. LR CPK 321 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 str. nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (LR CPK 321 str. 1 d.).
  1. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą prie bylos pridėti naujus rašytinius įrodymus – 2009 m. žemės sklypo planą, 2010-06-10 Klaipėdos apskrities viršininko administracijos raštą, 2013-12-30 Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą, o atsakovė apeliacinės instancijos teismo prašė prie bylos pridėti 2015-10-13 Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštą. LR CPK 314 str. nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantų pateikti įrodymai negalėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, pirmiausia yra nukreipta prieš nesąžiningus proceso dalyvius. Ši nuostata neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje nenustatyta, jog ieškovas ir atsakovė būtų sąmoningai nepateikę bylai reikšmingų įrodymų. Be to, naujų įrodymų pateikimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, šalys turėjo galimybę susipažinti su šiais įrodymais. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas ieškovo ir atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus prideda prie bylos bei vertina juos su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo.
  1. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Skunde teigiama, kad ginčijamas 2014-05-08 sandoris buvo sudarytas apgaule, pažeidžia konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą ir prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei, todėl teismas turėjo pripažinti šį sandorį negaliojančiu. Su šia skundo nuostata kolegija nesutinka. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 1996-12-10 ieškovas ir atsakovė sudarė panaudos sutartį, pagal kurią atsakovė perdavė ieškovui valdyti ir naudoti žemės sklypą Nr. ( - ) su statiniais, esančius sodininkų bendrijoje „( - )“. 2004-03-01 buvo sudaryta nuomos sutartis, pagal kurią atsakovė išnuomojo UAB „Klaifena“ sodo namą, esantį žemės sklype Nr. ( - ) sodininkų bendrijoje „( - )“. Byloje nustatyta, kad 2010-02-05 atsakovei priklausantis sodininkų bendrijoje „( - )“ esantis žemės sklypas Nr. ( - ) buvo padalintas į du atskirus sklypus, todėl po padalinimo atsakovei priklausė žemės sklypas, esantis ( - ), su jame esančiais statiniais, bei žemės sklypas, esantis ( - ), su jame esančiu sodo namu. 2014-05-08 ieškovas, atsakovė ir UAB „Klaifena“ sudarė trišalę investuotų lėšų pasidalinimo sutartį, pagal kurią šalys susitarė iš atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto, esančio ( - ), bei ( - ), pardavimo gautas lėšas pasidalinti sutartyje nurodytomis proporcijomis ir tuo kompensuoti ieškovo bei jo įmonės investuotas lėšas turtui pagerinti. Byloje pareikštu priešieškiniu atsakovė prašė pripažinti 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartį negaliojančia dviem įstatyme numatytais sandorių negaliojimo pagrindais - dėl šio sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (LR CK 1.81 str.) ir apgaulės panaudojimo sudarant ginčijamą sandorį (LR CK 1.91 str.).
  1. LR CK 1.81 str. 1 d. nustato, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Teismų praktikoje „viešosios tvarkos“ sąvoka aiškinama kaip apimanti pagrindinius principus, kuriais yra grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl sandorio negaliojimo pagal LR CK 1.81 str. nuostatas turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Šioje byloje atsakovė įrodinėjo, kad sudarius ginčijamą 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartį buvo pažeista jos konstitucinė teisė į nuosavybę, nes šio sandorio pagrindu atsakovė gali prarasti nuosavybės teisę į sodo namą ir žemės sklypą, esantį ( - ), bei dalį piniginių lėšų, gautų pardavus žemės sklypą, esantį ( - ). Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, jog ginčijamu sandoriu nėra susitarta dėl atsakovės daiktinių teisių į jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą perleidimo, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl grėsmės prarasti atsakovei priklausantį sodo namą ir žemės sklypą yra nepagrįsti. Kartu kolegija atsižvelgia į tai, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir LR CK nenumatytus sandorius, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (LR CK 6.156 str. 1 d.). Akivaizdu, jog sudarydami sutartis civilinių teisinių santykių subjektai įgyja ne tik teises, bet ir prisiima pareigas, todėl vien piniginės prievolės atsakovei nustatymas sudarius ginčijamą sutartį nepatvirtina apeliantės nuosavybės teisės pažeidimo. Įvertinusi ginčijamos sutarties sąlygas teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pagrindinis šio sandorio šalių tikslas buvo susitarti dėl atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimo išlaidų kompensavimo. Pažymėtina, kad tokie sutarties šalių ketinimai atitinka įprastinę civilinių teisinių santykių praktiką ir nėra nukreipti į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Jokių kitų aplinkybių, patvirtinančių ginčijamo sandorio prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei, atsakovė neįrodė (LR CPK 178 str.). Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčijama 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartis negali būti vertinama kaip prieštaraujanti viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą pripažinti šį sandorį negaliojančiu LR CK 1.81 str. pagrindu.
  1. LR CK 1.91 str. 1 d. nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas), todėl sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Atsakovė byloje įrodinėjo, kad ieškovas panaudojo apgaulę sudarydamas ginčijamą 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartį ir tuo siekė įgyti teisę į atsakovei priklausantį turtą bei dalį lėšų už parduotą žemės sklypą. Byloje nustatyta, kad ginčijamu 2014-05-08 sandoriu šalys susitarė dėl atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimo išlaidų kompensavimo, jeigu atsakovė nuspręstų šį turtą parduoti. Kolegija pažymi, jog vertinant tikruosius šalių ketinimus bei atsakovės valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimosi procesą būtina atsižvelgti į ankstesnę šalių tarpusavio santykių praktiką ir šalių įsipareigojimus. Iš byloje esančios 1996-12-10 panaudos sutarties matyti, jog sudarydamos šią sutartį šalys susitarė, jog ieškovas atsakovei priklausančiame sklype galės atlikti įvairius sklypo plėtros darbus – įrengti sklypo komunikacijas, atlikti statybos darbus ir kitaip didinti sklypo vertę. 2004-03-01 nuomos sutartimi atsakovė įsipareigojo atlyginti UAB „Klaifena“ investuotas lėšas atsakovės turtui pagerinti. 2004-08-09 atsakovė raštu patvirtino, kad ieškovas gyvena jai priklausančiame name, pritarė jo iniciatyvai renovuoti būstą, patvirtino ieškovo atliktas investicijas į atsakovės turtą bei įsipareigojo atsiskaityti už ieškovo atliktus daikto pagerinimus. 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartyje šalys dar kartą patvirtino, kad ieškovas ir UAB „Klaifena“ investavo lėšas į atsakovei priklausantį turtą ir susitarė, kokio dydžio proporcijomis šios lėšos bus kompensuojamos, jeigu atsakovės turtas bus parduotas. Taigi atsakovės valią kompensuoti ieškovo ir UAB „Klaifena“ investuotas lėšas už jų atliktus atsakovei priklausančio turto pagerinimus patvirtina ne tik ginčijama investuotų lėšų pasidalinimo sutartis, bet ir ankstesni atsakovės pasirašyti dokumentai. Dėl to galima daryti išvadą, jog atsakovės valia sudaryti ginčijamą 2014-05-08 sutartį ir prisiimti joje numatytus įsipareigojimus susiformavo ne kaip ieškovo nesąžiningų veiksmų rezultatas, o buvo nuosekli šalis siejusių panaudos ir nuomos teisinių santykių bei iš jų kilusio atsakovės įsipareigojimo kompensuoti už turto pagerinimus pasekmė. Įvertinusi byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė neįrodė apgaulės panaudojimo fakto sudarant ginčijamą sandorį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą pripažinti šį sandorį negaliojančiu LR CK 1.91 str. pagrindu.
  1. Apeliantė skunde nurodė ir tai, kad teismas netinkamai kvalifikavo šalių sudarytą 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartį ir nepagrįstai sprendė, jog tai yra susitarimas dėl nekilnojamojo daikto pagerinimo išlaidų kompensavimo. Apeliantė pažymėjo, kad šalių sudaryta sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius, todėl šios sutarties galiojimas pagal LR CK 6.165 str. 3 d. nuostatas pasibaigė 2015-05-09. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. LR CK 6.165 str. 1 d. nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai yra: 1) aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; 2) šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; 3) terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; 4) šio susitarimo įforminimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015 ir kt.). Iš 2014-05-08 sutarties sąlygų matyti, jog šios sutarties dalykas iš esmės yra į atsakovės nekilnojamąjį turtą investuotų lėšų kompensavimo tvarkos nustatymas, o ne pagrindinės sutarties ateityje sudarymas. Iš sutarties turinio taip pat matyti, kad ginčo sutartyje šalys aptarė savo teises ir pareigas atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto perleidimo atveju, tačiau nesusitarė dėl kitos sutarties tarp tų pačių šalių sudarymo ateityje, taip pat neaptarė jokių būsimos pagrindinės sutarties esminių sąlygų. Dėl to šalių sudaryta 2014-05-28 investuotų lėšų pasidalinimo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip preliminarioji sutartis ir pirmosios instancijos teismas tai nustatė teisingai.
  1. Skunde nurodoma ir tai, kad 2014-05-08 sutartį pasirašiusi ir UAB „Klaifena“ atstovavusi

    5M. G. neturėjo teisės veikti įmonės vardu sudarant ginčijamą sandorį. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2014-05-08 sutartį pasirašė ieškovas, atsakovė ir UAB „Klaifena“. Nors sutartyje nėra nurodyta, kas pasirašė sutartį UAB „Klaifena“ vardu, tačiau byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog įmonės vardu šią sutartį pasirašė M. G. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, M. G. teisę veikti UAB „Klaifena“ vardu ir sudaryti sandorius patvirtina į bylą pateiktas 2014-04-24 įgaliojimas. Šiame įgaliojime nurodyta, kad M. G. pavedama ne tik atstovauti bendrovei valstybinėse ir privačiose institucijose bei organizacijose, bet ir suteikiama teisė pasirašyti bei atlikti kitus veiksmus, reikalingus tinkamai atstovauti įmonei. Dėl to kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus, jog ginčijamą sandorį UAB „Klaifena“ vardu pasirašė neįgaliotas asmuo.

  1. Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti atsakovės skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl ieškovo apeliacinio skundo.
  1. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad atmetęs atsakovės priešieškinį dėl 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutarties pripažinimo negaliojančia, priimdamas skundžiamą sprendimą teismas privalėjo atsižvelgti į galiojančios sutarties nuostatas ir priteisti ieškovui iš atsakovės šioje sutartyje nurodyto dydžio pinigines lėšas. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Ieškovas šioje byloje pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 5 576,55 Eur skolos ir savo reikalavimus grindė

    62014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutarties nuostatomis, kuriose šalys aptarė, kokiomis dalimis tarp šalių bus dalijamos iš turto pardavimo gautos lėšos. Atsakovė savo atsikirtimus į ieškovo reikalavimus grindė tuo, jog sudarydama šią sutartį ji neketino iš turto pardavimo gautų lėšų dalintis sutartyje nurodyto dydžio proporcijomis, kurios, atsakovės teigimu, neatitinka realios turto vertės ir pardavimo kainos. Taigi akivaizdu, kad tarp šalių kilo ginčas dėl 2014-05-08 sutarties sąlygų aiškinimo ir jomis nustatytų teisių ir pareigų. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas LR CK 6.193 str., vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (LR CK 6.193 str. 1 d.). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015 ir kt.).

  1. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu 2014-05-08 sutarties aiškinimu, jog sudarydamos ginčo sutartį šalys iš esmės siekė susitarti dėl ieškovo ir UAB „Klaifena“ į atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą investuotų lėšų kompensavimo tvarkos tuo atveju, jeigu atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas bus parduotas. Kolegijos nuomone, toks sutarties šalių ketinimų aiškinimas yra logiškas ir atitinka ieškovo bei jo įmonės siekį užsitikrinti turto pagerinimo išlaidų kompensavimą, jeigu turtas būtų perleistas kitiems asmenims. Sutartyje šalys numatė, kad pardavus atsakovei priklausantį žemės sklypą, esantį ( - ), atsakovei turėtų tekti 20 400 Lt, UAB „Klaifena“ – 15 600 Lt, o ieškovui – 4 000 Lt iš turto pardavimo gautų lėšų. Iš sutarties turinio akivaizdu, jog šios sumos buvo nurodytos darant prielaidą, kad iš ginčo žemės sklypo pardavimo bus gauta ne mažesnė kaip 40 000 Lt suma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad pagal sutartį šalys numatė iš žemės sklypo, esančio ( - ), pardavimo gauti ne mažiau kaip 40 000 Lt savaime nepatvirtina tokios žemės sklypo rinkos vertės ir jo pardavimo kainos. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo žemės sklypą atsakovė pardavė už 6 000 Eur. Taigi faktiškai žemės sklypas buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą, nei ta, kuri buvo nurodyta 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartyje ir nuo kurios sutartyje buvo skaičiuojamos kiekvienai šaliai mokėtinos sumos. Dėl to šioje sutartyje nurodytų sumų priteisimas nagrinėjamu atveju neatitiktų šalių susitarimo esmės, tikrųjų sutarties šalių ketinimų, taip pat teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų. Pažymėtina ir tai, kad ši aplinkybė savaime nepaneigia ieškovo teisės reikalauti iš atsakovės turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, nes tokią ieškovo teisę numato LR CK 6.501 str. nuostatas. Kartu pažymėtina tai, kad tokių išlaidų dydis privalo būti įrodytas pagal bendrąsias įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė LR CK 6.501 str., o ne 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutarties nuostatas.
  1. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog žemės sklype įrengta parkavimo aikštelė nepadidino šio sklypo vertės. Apeliantas pažymėjo, kad parkavimo aikštelės įrengimas pagerino žemės sklypo naudojimo ir patekimo į šį sklypą galimybes, todėl ieškovas turi teisę į šių išlaidų atlyginimą. Su šia skundo nuostata kolegija sutinka. LR CK 6.501 str. 1 d. nustato, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Tos pačios taisyklės taikomos ir panaudos teisiniuose santykiuose (LR CK 6.629 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, be kita ko, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Kolegija atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, jog pagal investuotų lėšų pasidalinimo sutartį ir prie jo pridėtą sąmatą investicijas į žemės sklypą, esantį ( - ), sudarė tik betonuotos parkavimo aikštelės įrengimas, o visi kiti pagerinimai buvo susiję su sodo namu bei žemės sklypu, esančiu ( - ). Taigi šioje byloje aktualus tik klausimas dėl ieškovo teisės gauti išlaidų, kurios buvo patirtos įrengiant parkavimo aikštelę adresu ( - ), atlyginimą. Teismų praktikoje daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Klaifena“ faktiškai valdė ir naudojosi atsakovei priklausiusiu žemės sklypu įgyvendindama nuomininkės teises į šiame sklype esantį sodo namą. Kolegija sutinka su ieškovo skundo nuostata, kad betonuotos parkavimo aikštelės įrengimas pagerino patekimo į atsakovės žemės sklypą kokybę, pagerino technines žemės sklypo charakteristikas, todėl šios parkavimo aikštelės įrengimas gali būti vertinamas kaip žemės sklypo pagerinimas LR CK 6.501 str. prasme. Kolegija atsižvelgia į tai, kad sudarydama 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartį atsakovė patvirtino ieškovo ir UAB „Klaifena“ atliktas investicijas nekilnojamajam turtui pagerinti. Atsakovė taip pat pasirašė ( - ) ir ( - ) esančiuose objektuose atliktų darbų sąmatą, į kurią buvo įtrauktas ir betonuotos parkavimo aikštelės įrengimas. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė faktiškai sutiko, kad įrengiant betonuotą parkavimo aikštelę jos sklypas buvo pagerintas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad leidimo atlikti nuomojamo (naudojamo) daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (LR CK 1.71 str.), o leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012). Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog parkavimo aikštelės įrengimas kainavo 3 000 Lt (868,86 Eur). Atsakovė su nurodyta įrengimo kaina sutiko pasirašydama ( - ) ir ( - ) esančiuose objektuose atliktų darbų sąmatą, bylos nagrinėjimo metu šios sumos taip pat neginčijo. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad atsakovė privalo atlyginti ieškovui, kaip UAB „Klaifena“ reikalavimo teisių perėmėjui, 3 000 Lt (868,86 Eur) dydžio betoninės parkavimo aikštelės įrengimo išlaidas, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama.
  1. Apeliantas skunde nurodė ir tai, kad pagal ieškovo pateiktus įrodymus atsakovės parduoto žemės sklypo vertė buvo 11 400 Eur, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė didesnės nei 6 000 Eur žemės sklypo vertės. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo žemės sklypą, esantį ( - ), ieškovo užsakymu įvertino UAB „Resto Group“. Turto vertintoja nurodė, kad ginčo sklypo vertė 11 400 Eur. Būtina įvertinti tai, jog turto vertintoja pripažino, jog sklype esantys ūkinio pastato pamatai, kiemo statiniai yra menkaverčiai žemės sklypo priklausiniai. Dėl tos priežasties sklypo priklausiniai turto vertintojo nebuvo įvertinti. Akivaizdu ir tai, kad turto vertintojas lygino vertinamo sklypo vieno aro kainą su kitų sklypų toje vietovėje kainomis. Nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti, jog ginčo sklypo dydis sudaro tik 0,0262 ha. Taigi didesnės vertės statinių statyba ginčo sklype yra negalima. Be to, sklypui nustatytos specialios naudojimo sąlygos, tai yra sklypui nustatytos elektros linijų apsaugos zonos, šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų apsaugos zonos, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonos. Dėl to konstatuojama, kad UAB „Resto Group“ nurodyta turto vertė nepatvirtinta realios turto kainos ir teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo nuostatomis dėl ginčo sklypo vertės (LR CPK 178 str.).
  1. Kolegija atsižvelgia į tai, kad 2014-05-08 investuotų lėšų pasidalinimo sutartyje nėra nuostatų, draudžiančių atsakovei parduoti žemės sklypą už mažesnę kainą nei ta, kuri preliminariai buvo nurodyta 2014-05-08 sutartyje. Pažymėtina, kad atsakovė, būdama žemės sklypo savininkė, turėjo teisę nuspręsti, kokiomis sąlygomis ir už kokią kainą bus parduodamas jai nuosavybės teise priklausantis turtas. Dėl to kolegija konstatuoja, kad byloje nenuginčytas turto pardavimas už realią turto kainą.
  2. Apeliantas nurodė ir tai, kad teismas pažeidė proceso teisės normas ir nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą pripažinti atsakovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu ir tuo apribojo galimybes tinkamai nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal LR CPK 51 str. 1 d. nuostatas asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad atsakovė teismo posėdžiuose nedalyvavo, tačiau bylą vedė per savo atstovą advokatą M. M.. LR CPK 160 str. 1 d. 1 p. nustato, kad teismo posėdžio pirmininkas gali pripažinti, kad byloje dalyvaujantys asmenys būtinai turi atvykti į teismo posėdį. Kolegija pažymi, kad pripažinti asmens dalyvavimą teismo posėdyje būtinu yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl kiekvienu atveju dėl to sprendžia bylą iš esmės nagrinėjantis teismas. Įvertinusi byloje esančią medžiagą kolegija negali daryti išvados, jog nepripažinus atsakovės dalyvavimo teismo posėdyje būtinu buvo neatskleista bylos esmė ar neteisingai išspręstas šalių ginčas. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad atsakovės atstovo teikti paaiškinimai buvo pakankami bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir bylos esmei atskleisti, todėl asmeninis atsakovės dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo būtinas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad netenkindamas ieškovo prašymo dėl atsakovės dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu pirmosios instancijos teismas procesinių pažeidimų nepadarė.
  1. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi kiti šalių apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
  1. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo, todėl yra pagrindas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeisti (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
  1. LR CPK 93 str. 5 d. nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 1 469,51 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 000 Eur atstovavimo išlaidų ir sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinta 15 proc. ieškovo ieškinio reikalavimų, o teismo sprendimo dalis atmesti atsakovės priešieškinį paliekama nepakeista. Dėl to ieškovui iš atsakovės priteisiama 220 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 str. 2 d.).
  1. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 498 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų 128 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 250 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 120 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta. Byloje patenkinta 15 proc. ieškovo apeliacinio skundo reikalavimų, o atsakovės apeliacinis skundas atmestas. Dėl to ieškovui iš atsakovės priteisiama 19,20 Eur žyminio mokesčio, 37,50 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 120 Eur už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą, iš viso ieškovui iš atsakovės priteisiama 176,70 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 str. 2 d.).

7Vadovaudamasi LR CPK 324–331 str., teisėjų kolegija

Nutarė

8Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą pakeisti, ieškovo ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui J. G. iš atsakovės S. P. 868,86 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 868,86 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra 2015-07-21, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 220 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

9Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

10Priteisti ieškovui J. G. iš atsakovės S. P. 176,70 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Proceso dalyviai
Ryšiai