Byla 2A-765-264/2012
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (pranešėja), Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė, ir Neringos Venckienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Romualdo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-901-748/2011 pagal pareiškėjo R. E. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5Pareiškėjas patikslintu pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelio V. Ž. ( - ) iki nacionalizacijos nuosavybės teise visa turėta 3 ha ploto žemė, tame tarpe ir 5105 kv. m plotas, nebuvo valdoma pagal rėžinę žemės sistemą (1 t. b. l. 145-147). Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis 1927 m. pareiškėjo senelis V. Ž. valdė 3 ha žemės. Kadangi turima žemė nebuvo viename plote, 1938-08-05 V. Ž. parašė prašymą išskirstyti žemės plotus į viensėdžius. Duomenų apie prašymo patenkinimą neišliko. Žemėtvarkos skyrius negali kartografuoti V. Ž. iki 1940 m. turėtos ( - ) kaime žemės ribų, nes nėra išlikusios šios vietos kartografinės medžiagos, nėra išlikę ( - ) kaimo planų. Dalis Kauno apskrities, ( - ) kaimo žemės buvo išskirstyta į atskirus sklypus, kiti sklypai buvo suformuoti prie nuosavybės teise valdytų pastatų, o dalis ( - ) kaimo žemės iki nacionalizacijos nebuvo išskirstyta į viensėdžius. Pareiškėjui iki šio laiko neatkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą motyvuojant tuo, kad buvusiame ( - ) kaime atkūrimas bus vykdomas vadovaujantis įstatymu ir LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo 106 p., t.y. bendrosios dalinės nuosavybės teise proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui. Pareiškėjo senelio žemė ją nacionalizuojant buvo išskirstyta, nebuvo rėžinė. Dalį žemės sklypo, t.y. 5105 kv. m ploto pareiškėjas nurodo žinantis pats kaip vaikaitis, kadangi juo buvo naudojamasi ir pokario metais. Juridinio fakto nustatymas duotų pagrindą jam pretenduoti į senelio turėtą žemę ir 5105 kv. m ploto žemės sklypą, esantį buvusiame ( - ) kaime, dėl nuosavybės teisės atkūrimo.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo R. E. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į V. Ž. žemę. Jam notaro patvirtintu susitarimu kiti pretendentai: L. K., E. Ž., A. R., V. T., G. G. perleido savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Iš 2004-12-28 Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 5419 kopijos matyti, kad pareiškėjui R. E. K. jo prašymu į jam tenkantį buvusio savininko V. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,6000 ha žemės ( - ) yra atkurta į 0,0134 ha žemės sklypo turėtoje vietoje, esančio ( - ); į 0, 0559 ha yra atkurtos ankščiau, o į kitą dalį - 0, 5307 ha bus atkurtos vėliau. Teismas šioje byloje taikė tikėtinumo taisyklę, nes nėra surinkta pakankamai tiesioginių ar šalutinių įrodymų, kurių visuma teiktų pagrindą padaryti konkrečias ir neabejotinas išvadas dėl juridinio fakto buvimo. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2007-09-25 rašte, duomenų apie tai, kad ( - ) kaime buvo rėžinė ar ne rėžinė sistema, nėra. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos paaiškinimu duomenų apie tai, kokia žemės valdymo sistema buvo ( - ) kaime žemės nacionalizavimo metu nėra išlikę, yra išlikusi tik dalis ( - ) kaimo kartografinės (planinės) medžiagos: Kauno apskrities, Raudondvario valsčiaus, ( - ) kaimo valstybinės žemės parceliacijos planas, padarytas 1932 m.; Kauno apskrities Raudondvario valsčiaus, ( - ) kaimo dalies (kurorto) žemės sutvarkymo planas, sudarytas 1939 m., kitų duomenų apie likusį neišskirstytą į viensėdžius rėžinį ( - ) kaimą bei jo žemės savininkų sąrašus, Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje nėra. Iš Lietuvos valstybės archyvo fonduose rasto M. R., V. Ž., A. Ž., T. R., B. J. 1938 m. rugpjūčio 5 d. prašymo Kauno apygardos Žemės tvarkytojui matyti, kad buvo kreiptasi dėl ( - ) kaimo ūkininkų žemių, ganyklų, miško išskirstymo į viensėdžius, palikus vietoje šio kaimo ūkininkų sodybas, esamas ( - ) kurorte, o rėžius prašoma padalinti sklypais. Toje pačioje archyvinėje byloje yra ( - ) kurorto direktoriaus 1940m. balandžio 16 d. raštas Nr. 64, kuriuo kreipiamasi į Žemės tvarkytoją dėl 1938 m. gyventojų paduoto prašymo išskirstyti žemę sklypais ir Žemės Tvarkymo Departamento 1940-05-08 raštas Nr. 2552/ŽR Kauno apygardos Žemės tvarkytojui, kuriuo pranešama, kad yra grąžinama ( - ) išskirstymo viensėdžiais byla ir liepiama ją vykdyti 1941 metais. Lietuvos valstybiniame archyve taip pat yra kitų ( - ) kaimo gyventojų 1937 m. lapkričio 21 d. prašymas išskirstyti žemę viensėdžiais. Nei pareiškėjas, nei liudytojai tiksliai ir aiškiai nenurodė V. Ž. nuosavybės teise valdytos žemės sklypų buvimo vietos bei ribų, laiko, kada jo turėta bendroje dalinėje nuosavybėje žemė buvo išskirstyta viensėdžiais. Pareiškėjo paaiškinimai ir liudytojų duoti parodymai neatspindi tų faktinių aplinkybių, kurios turi būti nustatytos šioje byloje. Tai, kad V. Ž. dirbo žemę tam tikroje vietoje, augino agurkus, kur šiuo metu yra 5105 kv. m. ploto laisva žemė, nepatvirtina prašomo nustatyti fakto ir neįrodo, kad toje vietoje žemės valdymo sistema buvo pakeista iš rėžinės į ne rėžinę ir kad tose ribose ir tokio ploto žemės sklypą, kokį dabar nurodo esant laisvą pareiškėjas (5105 kv.m), toje vietoje V. Ž. valdė asmeninės nuosavybės teise. Minėti rašytiniai įrodymai nepatvirtina prašomo nustatyti juridinio fakto. Iš šių dokumentų turinio darytina išvada, kad pagal 1938 m. paduotus gyventojų prašymus ( - ) išskirstymo viensėdžiais darbai buvo numatyti atlikti tik 1941 m., todėl labiau yra tikėtina, kad iki žemės nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. šie darbai atlikti nebuvo.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Pareiškėjas patikslintu apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 61) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl žemės valdymo formos. Apelianto nuomone, teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus bei taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Teismas, atmesdamas pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, pažeidė jo ir jo giminaičių turtines teises. Tai pabrėžė Kauno apygardos teismo kolegija 2010-05-10 nutartyje panaikinusi Kauno apylinkės teismo 2010-01-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4721-848/2010 pagal pareiškėjo R. E. K. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas priimdamas ginčijamą sprendimą šių aplinkybių neanalizavo. Apelianto pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo nesusijęs su žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymu CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, bet siejamas su žemės valdymo formos nustatymu, nes LR piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas skirtingai reglamentuoja žemės grąžinimo tvarką priklausomai nuo žemės valdymo formos. Duomenų apie ( - ) kaime žemės valdymo sistemos buvimą neturi nei Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, nei Kauno miesto savivaldybė. Juridinio fakto nustatymas, kad apelianto senelio žemė nebuvo valdoma pagal rėžinę žemės sistemą, apeliantui leistų tęsti nuosavybės teisės atkūrimo į žemę procesą.

10Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 73-74) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantas savo skunde nenurodė nei faktinio, nei teisinio apeliacinio skundo pagrindo, nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis, aplinkybių. Iš paties skundo turinio nėra aiškūs motyvai, dėl kurių būtų galima konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą. Priešingai, skundo turinys nesudaro pagrindo teigti, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas pilnai ir išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus: išlikusius archyvinius dokumentus, pareiškėjo paaiškinimus, liudytojų parodymus ir dėl jų sprendime pasisakė. Teismas byloje įvertino įrodymų visetą ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad ( - ) kaimo išskirstymo viensėdžiais darbai buvo numatyti vykdyti 1941 m., labiau tikėtina, kad iki žemės nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. šie darbai atlikti nebuvo. Nei pats apeliantas, nei liudytojai negalėjo tiksliai ir aiškiai nurodyti V. Ž. turėtos žemės vietos, ribų, taip pat laiko, kada ir kokiu pagrindu V. Ž. priklausiusi žemė buvo išskirstyta viensėdžiais, t. y. nepatvirtino aplinkybių, būtinų apelianto prašomam juridiniam faktui nustatyti.

11Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 76-78) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Teismo sprendimas yra priimtas vadovaujantis teisės aktais, nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Pareiškėjas neįrodė prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Pareiškėjo pateiktas patikslintas skundas neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, nėra aiškūs apeliacinio skundo motyvai, į kuriuos galima būtų pareikšti atsikirtimus.

12IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

13Apeliacinis skundas atmestinas.

14Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

15Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų.

16Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, tačiau, kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliantas (pareiškėjas) prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelio V. Ž. ( - ) iki nacionalizacijos nuosavybės teise visa turėta 3 ha ploto žemė, tame tarpe ir 5105 kv. m plotas, nebuvo valdoma pagal rėžinę žemės sistemą, sieja su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu į V. Ž. žemę. Iš 2004-12-28 Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 5419 kopijos matyti, kad pareiškėjui R. E. K. jo prašymu į jam tenkantį buvusio savininko V. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,6000 ha žemės ( - ) yra atkurta į 0,0134 ha žemės sklypo turėtoje vietoje, esančio ( - ); į 0, 0559 ha yra atkurtos ankščiau, o į kitą dalį - 0, 5307 ha bus atkurtos vėliau, t.y. atkūrimo procedūra nėra baigta. Apeliantas nesutinka, jog jam nuosavybės teisių atkūrimas į likusią dalį 0, 5307 ha bus vykdomas LR Vyriausybės 1997 09 29 nutarimo Nr. 1057 106 p. pagrindu, t.y. proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje vertino tiek byloje esančius rašytinius įrodymus, tiek liudytojų paaiškinimus, kuriais remdamasis padarė išvadą, jog byloje neužteko įrodymų, patvirtinusių pareiškėjo prašomą nustatyti faktą. Bylos medžiaga patvirtina, kad duomenys apie tai, kokia žemės valdymo sistema buvo ( - ) kaime žemės nacionalizavimo metu nėra išlikę, yra išlikusi tik dalis ( - ) kaimo kartografinės (planinės) medžiagos: Kauno apskrities, Raudondvario valsčiaus, ( - ) kaimo valstybinės žemės parceliacijos planas, padarytas 1932 m.; Kauno apskrities Raudondvario valsčiaus, ( - ) kaimo dalies (kurorto) žemės sutvarkymo planas, sudarytas 1939 m., kitų duomenų apie likusį neišskirstytą į viensėdžius rėžinį ( - ) kaimą bei jo žemės savininkų sąrašus, Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje nėra. Iš Lietuvos valstybės archyvo fonduose rasto M. R., V. Ž., A. Ž., T. R., B. J. 1938 m. rugpjūčio 5 d. prašymo Kauno apygardos Žemės tvarkytojui matyti, kad buvo kreiptasi dėl ( - ) kaimo ūkininkų žemių, ganyklų, miško išskirstymo į viensėdžius, palikus vietoje šio kaimo ūkininkų sodybas, esamas ( - ) kurorte, o rėžius prašoma padalinti sklypais. Toje pačioje archyvinėje byloje yra ( - ) kurorto direktoriaus 1940 m. balandžio 16 d. raštas Nr. 64, kuriuo kreipiamasi į Žemės tvarkytoją dėl 1938 m. gyventojų paduoto prašymo išskirstyti žemę sklypais ir Žemės Tvarkymo Departamento 1940-05-08 raštas Nr. 2552/ŽR Kauno apygardos Žemės tvarkytojui, kuriuo pranešama, kad yra grąžinama ( - ) išskirstymo viensėdžiais byla ir liepiama ją vykdyti 1941 metais. Lietuvos valstybiniame archyve taip pat yra kitų ( - ) kaimo gyventojų 1937 m. lapkričio 21 d. prašymas išskirstyti žemę viensėdžiais. Apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme apklaustas 2011-11-11 teismo posėdyje nepaaiškino, tiek savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl V. Ž. nuosavybės teise valdytos žemės sklypų buvimo vietos, kada ir kokiomis aplinkybėmis jo turėta bendroje dalinėje nuosavybėje žemė (rėžiai) buvo išskirstyta viensėdžiais. Iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymų (2 t. b. l.32-33) matyti, kad liudytojai jokių konkrečių aplinkybių nenurodė. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų bei motyvų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Apelianto argumentai dėl Kauno apygardos teismo kolegijos 2010-05-10 nutarties vertinimo, atmestini, nes šia nutartimi buvo panaikinta Kauno apylinkės teismo 2010-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4721-848/2010, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškimo priėmimo klausimas perduotas nagrinėti iš naujo, dėl bylos esmės nepasisakyta. Lietuvos valstybės archyvo duomenys, 2007-09-25 rašto turinys ir jame pateikta informacija labiau leidžia manyti, jog apelianto senelio V. Ž. ir kitų ( - ) kaimo gyventojų 1938 m. prašymas dėl rėžių išskirstymo į viensėdžius nebuvo įvykdytas iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, todėl buvusio savininko V. Ž. valdomos žemės rėžių sistema nebuvo pakeista. Teisme apklaustų liudytojų paaiškinimai apie tai, kad V. Ž. dirbo žemę tam tikroje vietoje, augino agurkus, kur šiuo metu yra 5105 kv. m. ploto laisva žemė, nepakankami įrodymai prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę toje teritorijos dalyje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, žeme negali būti grąžinama natūra, tol kol nėra parengtas atitinkamos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 „Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (2011-04-20 redakc.) 1061 straipsnyje nustatyta tvarka administracijos direktorius suteikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, o Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius.

17Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nagrinėjamoje byloje negalima sutikti su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino įrodymų; priešingai, teismas juos tyrė, pasisakė dėl jų, taip pat vertino pagal savo vidinį įsitikinimą. Konstatuotina, kad vertindamas įrodymus ir nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas, padarė argumentuotas išvadas remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, todėl pagrįstai pareiškimą atmetė (CPK 178 str.). Pažymėtina ir tai, kad ginčo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savininko V. Ž. 3 ha žemės plotą nėra, nuosavybės teisės į iki 1940 metų turėtą žemę gali būti atkuriamos ne tik natūra, bet ir kitais įstatyme numatytais būdais.

18Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

19Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, motyvus bei išvadas, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

20Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

21Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai