Byla A-135-552/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

2rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų G. I. ir A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai, G. I., A. I. ir V. S. dėl administracinio akto panaikinimo,

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 14 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1581 „Dėl G. I., A. I. žemės sklypo (kad. Nr. ( - )), esančio Vilniaus r., ( - ) sen., ( - ) k., kadastro duomenų patikslinimo“.

5Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 2.3-12412-41 „Dėl ( - ) kadastro vietovės žemės reformos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-6286-41 dalinio patikslinimo Vilniaus rajone“ buvo patvirtintas žemės ūkio paskirties 1,55 ha ploto žemės sklypo (projektinis Nr. 457-1) plotas ir ribos. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21677 šis žemės sklypas grąžintas neatlygintinai nuosavybėn V. A. A.. S. L. individuali įmonė 2006 m. birželio 15 d. atliko žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), kadastrinius matavimus, žemės sklypo plane nurodant, kad žemės sklypo plotas yra 15 500 kv. m, o visame žemės sklypo plote pažymint mišką. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 2.3-11533-(41) „Dėl V. A. A. privačios žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - )) kadastro duomenų patikslinimo atlikus kadastrinius matavimus Vilniaus rajone“ buvo nustatyta, kad atlikus V. A. A. 1,55 ha privataus miškų ūkio paskirties (ūkinių miškų sklypai) žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), kadastrinius matavimus, plotas yra 15 500 kv. m. Šiuo įsakymu patikslinti žemės sklypo kadastro duomenys, užfiksuoti atlikus kadastrinius matavimus. 2012 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi 1,55 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), nusipirko A. I. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu G. I.. Uždaroji akcinė bendrovė „JTG projektai“ (toliau – ir Bendrovė) 2012 m. vasario 27 d. Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo pakartotinai atlikus kadastrinius matavimus ir dviejų atskirų žemės sklypų (Nr. 598-1 ir 598-2) suformavimo. Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2012 m kovo 14 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1581 patikslino 14 423 kv. m. (buvo 15 500 kv. m.) ploto žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), esančio Vilniaus r., ( - ) sen., ( - ) k., nuosavybės teise valdomo G. I. ir A. I. kadastro duomenis, nustatydamas, kad šį žemės sklypą sudaro du žemės sklypai: žemės sklypas Nr. 598-1, kurio plotas 8403 kv. m, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai, ir žemės sklypas Nr. 598-2, kurio plotas 6020 kv. m, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 14 d. įsakymo pagrindu Nekilnojamojo turto kadastre ir registre buvo įregistruoti du padalijimo būdu naujai suformuoti žemės sklypai: 0,8403 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), ir 0,602 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ). 2012 m. balandžio 4 d. buvo sudaryta pastarojo žemės sklypo panaudos sutartis, panaudos gavėjas – V. S.. Tarnyba 2012 m. spalio 22 d. raštu kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, siekiant nustatyti žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), kadastro duomenų atitikimą Miškų valstybės kadastro duomenims. Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. lapkričio 19 d. raštu informavo, kad į žemės sklypą patenka ( - ) miškų urėdijos ( - ) girininkijos 193 kvartalo 4 taksacinis miško žemės sklypas, kuris Miškų valstybės kadastre registruotas 2003 m. spalio 16 dieną. Šiame rašte Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad prieš padalinant žemės sklypą, miško naudmenos užėmė visą plotą. Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2013 m. kovo 25 d. raštu G. I., A. I. ir Bendrovei pasiūlė iki 2013 m. balandžio 25 d. patikslinti žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), kadastro duomenis administracine tvarka. 2013 m. balandžio 25 d. buvo gautas Bendrovės ir G. I. raštas, kuriuo jie pateikto pasiūlymo atsisakė. Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2013 m. liepos 24 d. raštu G. I., A. I. ir Bendrovei pasiūlė atvykti į skyrių susidariusiai situacijai aptarti. Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2013 m. rugsėjo 3 d. raštu pakartotinai suteikė informaciją apie žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo ir padalijimo procedūras, pasiūlė patikslinti iki 2013 m. lapkričio 30 d., tačiau nei G. I., nei A. I. į Tarnybą nesikreipė. Pareiškėjas rėmėsi Žemės įstatymo 24 straipsnio 1, 6 dalimis, Miškų įstatymo 11 straipsnio 1, 5 dalimis, Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 10 punktu ir, atsižvelgęs į tai, kad visa žemės sklypo teritorija buvo priskiriama miško žemės plotams, darė išvadą, kad Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 14 d. įsakymo priėmimo metu šiame žemės sklype apskritai negalėjo būti sprendžiamas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimas. Pareiškėjas vadovavosi Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad ginčijamas įsakymas nebuvo grindžiamas jokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis būtinybę miško žemę paversti žemės ūkio paskirties žeme, žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis buvo pakeista ne pagal detaliuosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, todėl pareiškėjas darė išvadą, kad Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 14 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1581 buvo priimtas pažeidžiant Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalies, Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, Aprašo 10 punkto reikalavimus, todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas pabrėžė, kad miškas yra išimtinę reikšmę turinti nacionalinė vertybė, be to, viešasis interesas yra ir tinkamas viešojo administravimo, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas.

6Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimą tenkinti. Atsakovas nurodė, kad žemės sklypas atliekant tik kadastrinius matavimus, t. y. nerengiant teritorijų planavimo dokumento, negalėjo būti dalijamas į du žemės sklypus dėl jį skiriančio kelio, kadangi žemės sklype esantis kelias negalėjo būti vertinamas kaip kelias, neįskaitytas į žemės sklypo bendrą plotą, taip pat be teritorijų planavimo dokumento buvo pakeista žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis.

7Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba (toliau – ir Miškų tarnyba) atsiliepimu į pareiškimą prašė jį tenkinti.

8Miškų tarnyba nurodė, kad į ginčo žemės sklypą patenka ( - ) miškų urėdijos ( - ) girininkijos 193 kvartalo 4 taksacinis miško žemės sklypas, kuris Miškų valstybės kadastre registruotas 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“, pagal 2000 metų miškų inventorizacijos duomenis. Prieš padalinant žemės sklypą miško žemės naudmenos užėmė visą 1,55 ha žemės sklypo plotą. Ginčo žemės sklypo padalijimas į du sklypus ir vieno iš jų naudmenų pakeitimas nepriskiriamas nei vienam iš atvejų, nurodytų Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), žemės naudmenos buvo įvertintos klaidingai, priimant ginčijamą įsakymą buvo pažeista Miškų įstatymo 2 straipsnio 1, 3, 9 dalys, 4 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1, 5 dalys. Miškų tarnyba pabrėžė, kad žemė kitomis naudmenomis buvo paversta neatlikus nustatytų procedūrų, nepagrįstai atlikus kadastrinius matavimus ir juos įregistravus Nekilnojamojo turto registre.

9Tretieji suinteresuoti asmenys G. I. ir A. I. atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

10Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad, norint konstatuoti kėsinimąsi į tinkamą, racionalų miško kaip nacionalinės vertybės naudojimą ir apsaugą, būtina iš pradžių nustatyti, ar esamoje situacijoje ši vertybė buvo pažeista. Tuo tikslu būtina vadovautis ne tik faktiniais duomenimis apie tai, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypas patenka į ( - ) miškų urėdijos ( - ) girininkijos 193 kvartalą, tačiau ir realiais duomenimis, t. y. faktu, ar minėtame žemės sklype iš tikrųjų auga miškas. Nors pareiškime nurodoma, kad prieš padalinant žemės sklypą miško žemės naudmenos užėmė visą 1,55 ha žemės sklypo plotą, tačiau šis teiginys neatitinka realiai egzistavusių faktinių situacijos aplinkybių. Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipė dėmesį, kad Miškų tarnybos 2012 m. lapkričio 19 d. rašte aiškiai nurodyta, jog žemės sklypas į miško plotus buvo įtrauktas pagal 2000 metų miškų inventorizacijos duomenis. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad žemės sklypą įsigijo 2012 m. vasario 17 d. ir iki šiol neužsiima jokia ūkine veikla. Tuo metu, kaip ir dabar visą žemės sklypo plotą sudarė sulaukėjusi pieva. Trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, vien aplinkybė, kad 2000 metais žemės sklypas buvo priskirtas miško plotui, pati savaime neįrodo, jog šiame žemės sklype iš tiesų augo miškas. Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkininko sodybos vietai parinkti) žemėtvarkos projektas, kurio sudėtinė dalis yra žemės sklypo planas, patikrintas Valstybinės miškų tarnybos, kurios pareigūno ranka yra padarytas įrašas, kad sklype medžių nėra. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, akivaizdu, jog žemės sklypo įsigijimo metu žemės sklype miškų ūkio naudmenų nebuvo, šį faktą patvirtina Bendrovės matininko 2013 m. balandžio 20 d. paaiškinimas. Trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, žemės sklype esančios naudmenos niekaip negali vadintis mišku, kaip jis suprantamas Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies požiūriu. Tokiu būdu žemės sklype augant ne miškui, o sulaukėjusiai pievai, nėra pagrindo kalbėti apie nepagrįstą žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimą ir šiame sklype nesančio objekto – miško – išsaugojimą. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, deklaratyvūs pareiškimo teiginiai negali būti laikomi įrodymu, jog esamoje situacijoje buvo pažeistas viešasis interesas. Esamoje situacijoje viešuoju interesu laikytinas ne tik miško kaip išimtinę reikšmę turinčios vertybės saugojimas, bet ir žemės kaip gamtos ištekliaus racionalus naudojimas. Esamoje situacijoje po padalinimo suformavus žemės ūkio paskirties žemės sklypą, tretieji suinteresuoti asmenys nurodė ateityje pagrįstai tikėjęsi šiame žemės sklype vystyti ūkininko ūkio veiklą. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad, 2012 m. rugpjūčio 17 d. pateikus žemės sklypo kaimo plėtros (ūkininko sodybos vietai parinkti) žemėtvarkos projektą viešam svarstymui, nebuvo gauta jokių bendruomenės atstovų skundų dėl projekto. Be to, šalia tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo miško teritorijoje esantiems žemės sklypams jau yra pakeista žemės sklypo paskirtis į kitos paskirties žemes. Šių gretimų žemės sklypų plotas yra kelis kartus didesnis nei tretiesiems asmenims priklausančio žemės sklypo plotas. Tretieji suinteresuoti asmenys pabrėžė, kad elgėsi sąžiningai, teisėtai ir atvirai, Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus sudaryta komisija nustatė, jog matininko parengtos kadastrinių matavimų bylos parengtos teisingai, tretieji suinteresuoti asmenys pagrįstai tikėjosi, kad visą laiką galės naudotis žemės sklypu. Kadangi galimus teisės aktų pažeidimus padarė ne jie, o valstybės tarnautojai, trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, kyla kolizija tarp viešojo intereso, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas, ir viešojo intereso, susijusio su teisinių santykių stabilumu ir individų teisėtais lūkesčiais. Net ir nustačius, kad Tarnybos tarnautojai, priimdami ginčijamą įsakymą, padarė teisės aktų pažeidimus, dėl šių pažeidimų nenukentėjo jokie visuomenės interesai. Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipė dėmesį, kad atsakovas, nustatęs pažeidimus, į prokuratūrą kreipėsi tik praėjus daugiau nei dviejų metų terminui. Trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, esamoje situacijoje egzistuoja pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjo reikalavimą, kadangi pats atsakovas, būdamas atsakingu už tinkamą žemės naudojimą pagal paskirtį, nepagrįstai ilgai nesikreipdamas į prokuratūrą, pažeidė teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo principus, kurie yra neatskiriama viešojo intereso dalis. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nurodė, kad Miško įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos, kalbant apie žemės sklypo suformavimą atskiru nekilnojamojo turto objektu, šiuo atveju netaikytinos, nes ginčo sklypas buvo suformuotas iš tos buvusio sklypo dalies, kurioje faktiškai neaugo miškas. Minėto žemės sklypo dalyje nebuvo keičiama miško žemės paskirtis, o tik buvo tikslinami duomenys apie jame esančias naudmenas pagal realiai egzistuojančius faktus.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. V. S. pažymėjo, kad žemės sklypo paskirtis nurodyta tinkamai, nes šiame žemės sklype nuo pat pradžių augo laukinė pieva, o ne miško žemės naudmenos.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino ir panaikino Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 14 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1581 „Dėl G. I., A. I. žemės sklypo (kad. Nr. ( - )), esančio Vilniaus r., ( - ) sen., ( - ) k., kadastro duomenų patikslinimo“.

14Teismas vadovavosi Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi, 26 straipsniu, Žemės įstatymo 24 straipsniu, Aprašo 10 punktu, nustatė, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. ( - ), buvo suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 2.3-12412-41, patikslinant ( - ) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Šiuo įsakymu nustatyta žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Teismas nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą šio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis galėjo būti keičiama pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, o konkrečiai – pagal parengtus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams, žemės konsolidacijos, kaimo plėtros žemėtvarkos, žemės reformos žemėtvarkos projektus ir detaliuosius planus. Teismas darė išvadą, kad Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2012 m. kovo 14 d. įsakymu, remdamasis tik patikslintais kadastriniais matavimais, tačiau nesant parengtų minėtų teritorijų planavimo dokumentų, neturėjo teisės pakeisti aptariamo žemės sklypo (jo dalies) pagrindinės naudojimo paskirties, o tai atlikęs, pažeidė Žemės įstatymo 24 straipsnį ir Aprašo 10 punktą. Teismo vertinimu, toks pažeidimas negali būti laikomas formaliu, nes, nesilaikant reikalavimo rengti minėtus teritorijų planavimo dokumentus, buvo išvengta būtinų ir imperatyviai reglamentuotų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, viešinimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrų, pažeistos turinčių teisę dalyvauti šiose procedūrose asmenų teisės ir teisėti interesai, kt.

15Teismas rėmėsi Miškų įstatymo 11 straipsniu, 2 straipsnio 3 dalimi, 13 straipsnio 6 dalimi, nustatė, kad pagal žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )) suformavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte dokumentus, S. L. individualios įmonės 2006 m. spalio 15 d. atliktus kadastrinius matavimus matyti, jog visą šio 1,55 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo plotą sudarė būtent miško žemė, kitų naudmenų (pvz., žemės ūkio naudmenų) jame nebuvo. Šią aplinkybę patvirtina ir Miškų valstybės kadastro duomenys, iš kurių matyti, kad visą žemės sklypo plotą (ir visą vėliau padalinto žemės sklypo, kurio kadastro Nr. ( - ), plotą) užėmė ( - ) miškų urėdijos ( - ) girininkijos 193 kvartalo 4 taksacinis miško žemės sklypas. Iš Miškų tarnybos pateiktų duomenų teismas nustatė, kad ( - ) miškų urėdijos ( - ) girininkijos 193 kvartalo 4 taksacinis miško žemės sklypas miškų valstybės kadastre įregistruotas 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“, pagal 2000 metų miškų inventorizacijos duomenis. Teismas konstatavo, kad atliktų kadastrinių matavimų pagrindu pakeičiant dalies žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į žemės ūkio, kadastro duomenyse nurodant, kad visą padalinto žemės sklypo plotą sudaro ariama žemė, faktiškai miško žemė buvo paversta kitomis naudmenomis, nors tam nebuvo teisėto pagrindo, įtvirtinto galiojusio Miškų įstatymo 11 straipsnyje. Teismas atkreipė dėmesį, kad Miškų įstatymo 11 straipsnyje buvo numatytas baigtinis sąrašas išimtinių atvejų, kada miško žemė galėjo būti paverčiama kitomis naudmenomis, tačiau nagrinėjama situacija nepatenka nė į vieną iš nurodytų atvejų. Teismas darė išvadą, kad skundžiamu įsakymu buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, įtvirtintos Miškų įstatyme.

16Iš 2015 m. rugpjūčio 6 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir kitos byloje surinktos medžiagos teismas nustatė, kad padalintame žemės sklype (ar didesnėje jo dalyje) nėra medžių, tačiau, teismo vertinimu, šis faktas pats savaime nereiškia, jog tokia žemė nepriskirtina miško žemei. Teismas nurodė, kad pateikti duomenys, jog miškų ūkio paskirties žemės sklypui, kadastro Nr. ( - ), 2010 m. birželio 19 d. buvo patvirtintas individualus miškotvarkos projektas, registracijos Nr. 37490, galiojantis iki 2029 metų, remiantis kuriuo tuometiniam miško savininkui 2010 m. birželio 29 d. buvo išduotas leidimas kirsti mišką. Iš Miškų valstybės kadastro duomenų (taksoraščio ištraukos) teismas nustatė, kad 2010 m. aptariamame ( - ) miškų urėdijos ( - ) girininkijos 193 kvartalo 4 taksaciniame miško žemės sklype buvo atliktas plynas kirtimas ir nuo 2010 m. šioje vietoje yra kirtavietė. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtame miškotvarkos projekte numatytas ne tik plynas kirtimas, bet ir miško atkūrimo darbai, t. y. želdinimas, numatant pasodinti 9 600 vnt. pušų sodinukų. Teismas rėmėsi Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad Miškų tarnyba 2015 m. liepos 3 d. atlikusi patikrinimą vietoje padarė išvadą, jog Miškų valstybės kadastre įregistruoti duomenys yra teisingi, todėl teismas atmetė trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus, jog žemės sklypo įsigijimo metu ir šiuo metu visą padalinto žemės sklypo plotą sudaro sulaukėjusi pieva, o ne miškas.

17Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pažeidžiant imperatyvias teisės normas pakeista miškų ūkio žemės sklypo naudojimo paskirtis, miškų naudmenos paverstos kitomis, tuo pažeistas tinkamo, racionalaus miškų naudojimo ir apsaugos viešasis interesas.

18Trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus dėl šalia esančių žemės sklypų paskirties teismas nelaikė bylai teisiškai reikšmingais, kadangi nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų teisėtumo, o ne kitų žemės sklypų pagrindinės naudojimo paskirties nustatymo teisėtumo.

19Teismas nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatyto termino, nes pareiškėjas iš Tarnybos informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą gavo 2015 m. birželio 9 d., o iš AB „Lietuvos paštas“ skelbiamų interneto tinklapyje www.post.lt duomenų matyti, kad siuntą, kuria buvo siunčiamas pareiškimas teismui, perdavė pašto įstaigai 2015 m. liepos 9 dieną.

20Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad po skundžiamo įsakymo priėmimo ir žemės ūkio paskirties žemės sklypo suformavimo Bendrovė parengė žemės sklypo kaimo plėtros (ūkininko sodybos vietai parinkti) žemėtvarkos projektą. Tarnyba, tikrindama projektą, 2012 m. spalio 22 d. kreipėsi į Miškų tarnybą, prašydama pateikti nuomonę dėl projekte nurodytų žemės naudmenų teisingumo. Tarnyba 2012 m. lapkričio 22 d. gavo Miškų tarnybos raštą, kuriame ši tarnyba išdėstė nuomonę, jog žemės sklype žemės naudmenos įvertintos klaidingai. Tarnybos vyr. specialistė, nustačiusi, kad žemės sklypas galimai suformuotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl šio fakto 2013 m. sausio 3 d. surašė tarnybinį pranešimą, kurio pagrindu vyko valstybės tarnautojų tarnybinių pažeidimų tyrimas, baigtas Tarnybos 2013 m. vasario 26 d. įsakymais. Tarnybos direktorius 2013 m. vasario 26 d. įsakyme įpareigojo Vilniaus rajono skyriaus vedėją iki 2013 m. kovo 8 d. pakviesti žemės sklypo savininkus ir informuoti juos apie nustatytus pažeidimus ir galimybę patikslinti kadastro duomenis administracine tvarka, o savininkams nesutikus patikslinti duomenis, iki 2013 m. kovo 25 d. parengti dokumentus dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo teismine tvarka. Teismas nurodė, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyrius dalinai nesilaikė minėtame Tarnybos direktoriaus įsakyme įtvirtintų įpareigojimų ir savininkus (trečiuosius suinteresuotus asmenis) apie galimybę patikslinti žemės sklypo kadastro duomenis administracine tvarka informavo 2013 m. kovo 25 d. raštu. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2013 m. balandžio 25 d. raštu nesutiko patikslinti kadastro duomenų, prašė sudaryti komisiją, kuri dar kartą patikrintų sklypo faktinę padėtį, 2013 m. liepos 24 d. raštu Tarnybos Vilniaus rajono skyrius įpareigojo trečiuosius suinteresuotus asmenis 2013 m. rugpjūčio 8 d. atvykti į susitikimą su Tarnybos specialistais. Susitikime buvo išaiškinta situacija apie nustatytus pažeidimus ir galimybę patikslinti žemės sklypo kadastro duomenis. Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2013 m. rugsėjo 3 d. raštu dar kartą kreipėsi į trečiuosius suinteresuotus asmenis, pateikdamas išsamią informaciją apie nustatytus pažeidimus ir pakartotinai pasiūlė iki 2013 m. lapkričio 30 d. klaidos ištaisymą spręsti administracine tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims nepareiškus pageidavimo patikslinti kadastro duomenų administracine tvarka, Tarnyba jokių kitų veiksmų iki 2015 m. birželio 3 d. kreipimosi prokuratūrai surašymo neatliko.

21Teismas konstatavo, kad Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo veiksmų priimant 2012 m. kovo 14 d. įsakymą neteisėtumas buvo nustatytas pakankamai operatyviai, tikrinant Bendrovės parengtą žemės sklypo kaimo plėtros (ūkininko sodybos vietai parinkti) žemėtvarkos projektą. Apie atliktų kadastrinių matavimų neteisėtumą tretieji suinteresuoti asmenys buvo informuoti 2013 m. kovo mėnesį. Teismas nurodė, kad Tarnyba aktyviai siekė, jog nustatyti pažeidimai būtų ištaisyti administracine tvarka, tuo tikslu tretiesiems suinteresuotiems asmenims rašė raštus, organizavo susitikimą. Teismas pažymėjo, kad tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į pareiškimą pripažino, jog įsigytame žemės sklype jokios ūkinės veiklos nevykdė. Teismas nurodė, kad, nors pripažintina, jog Tarnyba neveikė pakankamai operatyviai, kadangi tretiesiems suinteresuotiems asmenims iki 2013 m. lapkričio 30 d. nesutikus taisyti klaidos administracine tvarka apie nustatytą viešojo intereso pažeidimą prokuratūrą informavo tik 2015 m. birželio 3 d. raštu, tačiau, teismo vertinimu, šis delsimas nesudaro pagrindo nagrinėjamoje situacijoje atsisakyti ginti pažeistą viešąjį interesą. Teismas, įvertinęs praėjusį santykinai neilgą laikotarpį nuo skundžiamo įsakymo priėmimo, trečiųjų suinteresuotų asmenų operatyvų informavimą apie nustatytus pažeidimus, Tarnybos aktyvius veiksmus spręsti susidariusią situaciją administracine tvarka, realios žemės ūkio veiklos žemės sklype nevykdymą, tolesnių teisinių santykių, susijusių su pakeista žemės sklypo naudojimo paskirtimi, nesusiformavimą, sprendė, kad prioritetas šiuo atveju teiktinas viešojo intereso gynimui.

22III.

23Tretieji suinteresuoti asmenys G. I. ir A. I. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo pareiškimą.

24Apeliantai atkreipia dėmesį, kad teismo minimuose Konstitucinio Teismo nutarimuose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse aptariama miško, kaip ypatingos ekologinės sistemos, apsauga, tačiau šioje byloje ginčo sklype miškas, kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, neauga. Apeliantų manymu, teismas nepagrįstai rėmėsi Miškų valstybės kadastro duomenimis, kuriame nurodoma, jog prieš padalijant žemės sklypą, miško žemės naudmenos užėmė visą 1,55 ha žemės sklypo plotą. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad minėtas žemės sklypas į kadastrą buvo įtrauktas pagal 2000 m. miškų inventorizacijos duomenis. Apeliantų teigimu, šis faktas savaime neįrodo, jog prieš padalijant 1,55 ha žemės sklypą, visą jo plotą sudarė miškas, nes pagal Miškų įstatymo 13 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikoje valstybinė miškų inventorizacija buvo atliekama atrankos būdu, todėl žemės sklypas galėjo būti inventorizuotas kaip miško žemė realiai jo net neapžiūrėjus vietoje. Apeliantai neginčija aplinkybės, kad dalyje žemės sklypo augo miškas, kurį ankstesnis žemės sklypo savininkas iškirto, tačiau pažymi, kad ši žemės sklypo dalis po padalijimo išliko miško paskirties žeme. Apeliantai pabrėžia, kad ginčo žemės sklype miško niekuomet nebuvo, augo sulaukėjusios pievos naudmenos, todėl šis žemės sklypas negali būti priskirtas miško žemės paskirties žemei pagal Miško įstatymo 2 straipsnio 3 dalį. Apeliantai pažymi, kad teismas nenagrinėjo, ar priėmus prokuroro prašomą panaikinti administracinį aktą visuomenė ar jos dalis patyrė kokią nors žalą, ar šio akto panaikinimas sukeltų kokias nors realias pasekmes viešam visuomenės interesui. Apeliantų teigimu, priėmus prokuroro prašomą panaikinti aktą, visuomenės interesas nebuvo pažeistas, nes ginčo žemės sklype miškas, kuris yra saugotina vertybė, neauga, jame esančios faktinės naudmenos nesudaro pagrindo priskirti šio žemės sklypo miško paskirties žemei. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A552-2758/2012 ir pažymi, kad neegzistuoja žala visuomenės interesams, kurią būtų galima apginti panaikinus prokuroro nurodomą administracinį aktą. Apeliantų manymu, tai, kad šalia jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo miško teritorijoje esantiems gretimiems žemės sklypams jau yra pakeista žemės sklypo paskirtis į kitos paskirties žemes, būdas – gyvenamosios teritorijos, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų statinių statybos, yra svarbus įrodymas, jog toje pačioje teritorijoje faktiškai egzistuoja ne tik miško paskirties žemė, todėl visuomenės interesai dėl prašomo panaikinti administracinio akto priėmimo nebuvo pažeisti. Apeliantai pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog viešai svarstant ir derinant G. I. parengtą žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektą nebuvo gauta jokių bendruomenės atstovų skundų ar pastabų. Apeliantai pabrėžia, kad ateityje pagrįstai tikėjosi ginčo žemės sklype vystyti ūkininko ūkio veiklą, visus veiksmus atliko viešai, sąžiningai ir atvirai, todėl pagrįstai tikėjosi, kad visą laiką galės naudotis žemės sklypu pagal viešame nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį ir galės realiai įgyvendinti savo teises, susijusias su įregistruota žemės sklypo naudojimo paskirtimi. Apeliantai pabrėžia, kad galimus teisės aktų pažeidimus, formuojant žemės sklypą padarė ne jie, o valstybės tarnautojai, todėl jų klaidos neturėtų būti taisomos sąžiningų privačių asmenų sąskaita. Apeliantai nurodo, kad tikėdamiesi žemės sklype užsiimti ūkininkavimo veikla, į žemės sklypo kaimo plėtros ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti žemėtvarkos projektą ir kitą techninę projektinę dokumentaciją investavo 24 000 Lt, todėl patenkinus prokuroro pareiškimą ir panaikinus skundžiamą administracinį aktą bei atstačius iki jo priėmimo buvusią padėtį, apeliantai dėl to patiria konkrečią žalą. Apeliantai daro išvadą, kad Lietuvos valstybė, atlygindama jiems piniginę žalą, patirtų daug didesnius nuostolius nei tos pasekmės, kurios būtų, jei prokuroro reikalavimas nebūtų patenkintas. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad Tarnybos sudaryta komisija dar 2013 m. vasario 26 d. nustatė pažeidimus Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus tarnautojų veiksmuose, formuojant jiems priklausantį žemės sklypą, tačiau į prokuratūrą buvo kreiptasi tik 2015 m. birželio 9 d., jokių objektyvių tokio ilgo delsimo priežasčių ar trukdymų tai padaryti anksčiau nenurodė. Apeliantai pažymi, kad skundžiamas įsakymas buvo priimtas 2012 m. kovo 14 d., o prašymas prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo pateiktas tik 2015 m. birželio 9 dieną.

25Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26Tarnyba pažymi, kad tretieji suinteresuoti asmenys neatliko norminiais aktais reglamentuotos miško žemės pavertinimo kitomis naudmenomis procedūros. Tarnyba remiasi Miško įstatymo 11 straipsnio 1, 5 dalimis, Žemės įstatymo 24 straipsnio 1, 6 dalimis, Aprašo 10 punktu, pabrėžia, kad teritorijų planavimo dokumentas, kuriame būtų numatytas žemės sklypo padalijimas į atskirus mažesnius žemės sklypus ir žemės sklypo paskirties keitimas, nebuvo parengtas. Tarnyba nurodo, kad žemės sklypai buvo suformuoti neparengus teritorijų planavimo dokumento, kuriame žemės sklypas būtų padalintas suformuojant atskirus mažesnius žemės sklypus. Taip pat neparengus teritorijų planavimo dokumento buvo pakeista žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis. Atsakovas darė išvadą, kad ginčo žemės sklypų suformavimas ir paskirties pakeitimas atliktas pažeidžiant Žemės įstatymo, Miškų įstatymo, Aprašo nuostatas. Atsakovas remiasi Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad miško žeme gali būti laikomas žemės plotas nepriklausomai nuo to, ar jis yra apaugęs mišku ar ne. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliantų įsigytas žemės sklypas nuo jo suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre buvo miškų ūkio, kurį sudarė 1,55 ha ploto miškas, kuris pagal Žemės įstatymo, Miškų įstatymo, Aprašo nuostatas negalėjo būti padalijamas į atskirus žemės sklypus ir negalėjo būti pakeista žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis, todėl apeliantai negalėjo turėti teisėtų lūkesčių miško žemėje steigti ūkininko sodybą bei rengti žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti. Tarnybos nuomone, apeliantų pateikti nauji įrodymai nėra susiję su šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

27Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

28Pareiškėjas pabrėžia, kad Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2012 m. kovo 14 d. įsakymu, remdamasis tik patikslintais kadastriniais matavimais, nesant parengtų teritorijų planavimo dokumentų, neturėjo teisės pakeisti žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties, o tai atlikęs pažeidė Žemės įstatymo 24 straipsnio, Aprašo 10 punkto nuostatas. Pareiškėjas akcentuoja, kad iš bylos medžiagos matyti, jog visame žemės sklype augo brandus miškas, kuriam iškirsti 2010 m. birželio 29 d. buvo išduotas leidimas, nurodant, jog miško atkūrimo būdas – želdinimas. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį miško žemei priskiriamos ir kirtavietės, žemė, skirta miškui įveisti. Pareiškėjas daro išvadą, kad viso žemės sklypo paskirtis buvo ir yra miško paskirties, todėl egzistuoja viešojo intereso gynimo objektas. Tai, kad žemės sklype nėra medžių, savaime nereiškia, jog tokia žemė nepriskirtina miško žemei. Pareiškėjas pažymi, kad Miškų valstybės kadastro duomenys ir Miškų tarnybos išvada yra objektyvūs įrodymai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad G. I. ir A. I. atsiliepimu į pareiškimą pateikė tik prašymą konstatuoti faktines aplinkybes, o ne patį faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV.

31Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 dienos.

32Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro viešojo intereso užtikrinti tinkamą, racionalų, darnų ir atitinkantį aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus miško žemės, esančios Vilniaus r., ( - ) sen., ( - ) k., naudojimą apsauga. Pareiškėjas, gindamas tokį viešąjį interesą, teisme ginčijo Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 14 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1581 (t. I, b. l. 58-59). Šiuo įsakymu buvo patikslinti ir nustatyti žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), kadastro duomenys ir 14 423 kv. m sklypas padalintas į žemės sklypus Nr. 598-1, kurio plotas 8 403 kv. m, naudojimo paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai, ir Nr. 598-2, kurio plotas 6 020 kv. m, naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Pareiškėjo teigimu, visa žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), teritorija buvo priskiriama miško žemės plotams, todėl ginčijamo įsakymo priėmimo metu negalėjo būti sprendžiamas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimas.

33Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo pareiškimą, teikdamas pirmenybę viešajam interesui, ir panaikino skundžiamą administracinį aktą.

34Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas netenkintinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija, iš naujo nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

35Tretieji suinteresuoti asmenys G. I. ir A. I., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo pareiškimą patenkino, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs pareiškimo padavimo termino.

36Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p., 56 str.). Ši prokuroro teisė įtvirtinta ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje, taip pat Civilinio proceso kodekso 49 straipsnyje. Specialiojo prokuratūros veiklą reglamentuojančio Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje prokurorams yra suteikti įgaliojimai ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su ieškiniu, prašymu, pareiškimu, jei jie turi pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, tačiau šis įstatymas kreipimosi į teismą terminų nereglamentuoja. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prokurorui kreipiantis dėl viešojo intereso gynimo į administracinį teismą turi būti laikomasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje dėl viešojo intereso gynimo turi būti nustatyta nuo kokios datos turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia.

37Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, jog pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A146-700/2014, A146-335/2008, A882-65/2009, A556-2907/2011 ir kt.). Nustatant momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia, kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti atliktas tai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių vertinimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. birželio 9 d., t. y. nuo Tarnybos 2015 m. birželio 3 d. rašto Nr. 1SD-1547-(3.1) (t. I, b. l. 8-12) gavimo dienos, todėl pareiškėjas, kuris pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo teismui išsiuntė 2015 m. liepos 9 d., termino kreiptis į teismą nepraleido.

38Apeliantų nuomone, šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo ankstesnės datos, todėl yra praleistas. Apeliantai pažymi, kad skundžiamas įsakymas buvo priimtas 2012 m. kovo 14 d., pažeidimai nustatyti 2013 m. vasario 26 d., o prašymas prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo pateiktas tik 2015 m. birželio 9 dieną.

39Kaip matyti iš Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1PS1-(2.1.)-189 (t. I, b. l. 106-107), juo buvo pripažinta, kad šioje byloje ginčijamas įsakymas priimtas padarius tarnybinį nusižengimą. Ginčo įsakymą priėmęs Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjas įpareigotas pakviesti ginčo žemės sklypo savininkus į Vilniaus rajono skyrių ir informuoti apie nustatytus pažeidimus ir apie galimybę patikslinti žemės sklypo kadastro duomenis administracine tvarka, o savininkams nesutikus patikslinti kadastro duomenis administracine tvarka, pateikti parengtus dokumentus dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo teismine tvarka. Taigi, nustačius pažeidimus, visų pirma, buvo siekiama susitarti su žemės sklypo savininkais, siekiant atitaisyti ginčijamu įsakymu padarytus pažeidimus, todėl nesutiktina su apeliantų argumentais, jog institucijos kreipimosi į prokurorą dėl pareiškimo teismui ginant viešąjį interesą pateikimo turėtų būti skaičiuojamas nuo 2013 m. vasario 26 dienos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, trečiasis suinteresuotas asmuo G. I. 2013 m. balandžio 25 d. raštu (t. I, b. l. 111) nesutiko patikslinti kadastro duomenų. Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2013 m. liepos 24 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-3443 (t. I, b. l. 114) įpareigojo trečiuosius suinteresuotus asmenis atvykti į susitikimą su skyriaus specialistais. Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2013 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-6484 (t. I, b. l. 115-117) pakartotinai pasiūlė tretiesiems suinteresuotiems asmenims klausimą dėl klaidos ištaisymo spręsti administracine tvarka. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims šiuo raštu buvo nurodyta, kad, nesutikus patikslinti žemės sklypo kadastro duomenis administracine tvarka, bus parengti dokumentai dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo teismine tvarka.

40Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai pareiškimo padavimo terminą skaičiavo nuo 2015 m. birželio 9 dienos. Sutiktina su apeliantų teiginiais dėl Tarnybos neveikimo pakankamai operatyviai šioje situacijoje, tačiau kartu pastebėtina, kad nustačius pažeidimus priimant šioje byloje ginčijamą įsakymą, su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, kaip ginčo žemės sklypo savininkais, buvo susisiekta ir jiems išdėstyta susidariusi situacija nedelsiant, tretieji suinteresuoti asmenys taip pat buvo informuoti apie tai, jog nesusitarus dėl kadastro duomenų tikslinimo administracine tvarka, šis klausimas bus sprendžiamas teismine tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nuo skundžiamo įsakymo priėmimo praėjo santykinai neilgas laiko tarpas, be to Tarnyba pakankamai aktyviai siekė išspręsti susidariusią situaciją administracine tvarka (susitariant su apeliantais), reali žemės ūkio veikla žemės sklype nėra vykdoma, nesusiformavę tolesni teisiniai santykiai, susiję su pakeista žemės sklypo naudojimo paskirtimi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjo 2015 m. liepos 9 d. pareiškimas dėl viešojo intereso gynimo pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto termino ir šio termino eigos pradžią pagrįstai skaičiavo nuo pirminės informacijos apie galimą viešojo intereso pažeidimą gavimo dienos (Tarnybos 2015 m. birželio 3 d. rašto Nr. 1SD-1547-(3.1.) (t. I, b. l. 8-12) gavimo prokuratūroje dienos). Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija apeliantų argumentus, jog teismas neteisingai nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs termino, atmeta kaip nepagrįstus.

41Apeliaciniame skunde tretieji suinteresuoti asmenys pabrėžia, kad ginčo žemės sklype miškas, kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, neauga ir neaugo, augo tik sulaukėjusios pievos naudmenos.

42Teisėjų kolegija pažymi, kad Miškų įstatyme apibrėžta miško žemės sąvoka, nurodant, kad tokia žeme laikytinas ne tik apaugęs mišku (medynais) plotas, bet ir neapaugęs miškų plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti (Miškų įstatymo 2 str. 3 d.).

43Byloje nustatyta, kad ginčo įsakymu nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t. y. remiantis tik patikslintais kadastriniais matavimais, nesant parengtų teritorijų planavimo dokumentų, buvo pakeista vienos dalies žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – iš miškų ūkio į žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Tai, kad prieš tokį pakeitimą ginčo žemė buvo miško žemė ir kitų naudmenų jame nebuvo, patvirtina byloje esantys dokumentai (pvz., Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 2.3-12412-41 (t. I, b. l. 47), žemės sklypo planai (t. I, b. l. 54, 64), Miškų tarnybos pažymos apie archyvinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (t. I, b. l. 143-144, 148-151), 2012 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią apeliantai nusipirko ginčo žemės sklypą, kurio paskirtis – miškų ūkio (t. II, b. l. 5-10).

44Tretieji suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teiginius, kad ginčo žemės sklype yra sulaukėjusi pieva, o ne miškas, grindžia byloje esančiu antstolio 2015 m. rugpjūčio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu (t. II, b. l. 28-39), kuriame užfiksuota, kad sklype auga žolė, nėra medžių ar krūmynų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės, atsižvelgus į Miškų įstatyme įtvirtintą miškų žemės sąvoką bei ginčo žemės sklypo paskirtį iki ginčijamo įsakymo priėmimo, pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo laikytos sudarančiomis pagrindą konstatuoti, jog ginčo žemė nėra priskirtina miško žemei. Tai, kad ginčo žemės sklype nėra medžių, paaiškina byloje esantys duomenys, rodantys, jog 2010 m. birželio 19 d. buvo patvirtintas individualus miškotvarkos projektas, kuriuo remiantis miško savininkui buvo išduotas leidimas kirsti mišką (t. I, b. l. 141-142), 2010 metais buvo atliktas plynas kirtimas, projektuojama želdinimo ūkinė priemonė miškui atkurti (t. I, b. l. 149, 158). Byloje esančiame 2015 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. 909 (t. I, b. l. 160-165) pažymėta, kad ginčo žemės naudmena yra kirtavietė. Kaip minėta, kirtavietė patenka į Miškų įstatyme įtvirtintą miško žemės sampratą. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliantų teiginius dėl ginčo žemės pobūdžio kaip nepagrįstus.

45Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas visuomenės interesas, kadangi ginčo žemės sklype miškas neauga. Apeliantai taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A552-2758/2012, pabrėždami, kad neegzistuoja žala visuomenės interesams, kurią būtų galima apginti panaikinus prokuroro nurodomą administracinį aktą.

46Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos administracinės bylos faktinė situacija yra visiškai skirtinga nei apeliantų nurodomoje administracinėje byloje, kurioje nustatyta, kad ginčijamas miško plotas patvirtintas valstybinės reikšmės miškų plotu tik Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765, o pats ginčas yra dėl administracinių aktų, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos 1998 m. gegužės 12 d., panaikinimo, be to, žemės sklypu faktiškai buvo naudojamasi nuo 1993 metų, todėl konstatuota, kad priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypas visą laiką buvo miško žemė, tačiau jo paskirtis nesilaikant teisės aktų reikalavimų buvo pakeista tik po apeliantų įsigijimo šį miškų ūkio žemės sklypą 2012 m. vasario 17 d. Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui 2012 m. kovo 14 d. įsakymu, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nustačius 6 020 kv. m ploto žemės sklypo naudojimo paskirtį ne miškų ūkio, bet žemės ūkio. Kaip minėta, aplinkybė, jog šiuo metu ginčo žemė nėra apaugusi mišku (medynais), nesudaro pagrindo abejoti, jog tai yra miško žemė, kaip tai apibrėžiama Miškų įstatyme. Apeliantai nepagrindė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja žala visuomenės interesams. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai pateikė tiek Konstitucinio Teismo nutarimuose, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojamą miško, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto, vieno pagrindinių gamtos turtų, tarnaujančių visuomenės ir žmonių gerovei reikšmę. Tretieji suinteresuoti asmenys nenurodė pakankamų argumentų, leidžiančių nagrinėjamu atveju teikti prioritetą jų privačiam interesui prieš viešąjį interesą išsaugoti miškus. Tai, kad, apeliantų teigimu, jie investavo 6 950,88 Eur (24 000 Lt), tikėdamiesi žemės sklype užsiimti ūkininkavimo veikla, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo tvirtinti, kad Lietuvos valstybė, galimai turėsianti pareigą atlyginti šią žalą, patirs daug didesnius nuostolius nei tos pasekmės, kurios būtų, jei prokuroro reikalavimas nebūtų patenkintas.

47Teisėjų kolegija taip pat atmeta trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo argumentus dėl gretimų žemės sklypų statuso, kaip neturinčius reikšmės nagrinėjamai bylai. Tai, kad, pasak apeliantų, toje pačioje teritorijoje faktiškai egzistuoja ne tik miško paskirties žemė, niekaip nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl ginčo žemės sklypo neteisėto paskirties pakeitimo. Apeliantų nurodyta aplinkybė dėl to, kad viešai svarstant ir derinant G. I. parengtą žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektą nebuvo gauta jokių bendruomenės atstovų skundų ar pastabų, vertintina kritiškai, kadangi, viena vertus, buvo taikoma supaprastinta projektų svarstymo procedūra (neskelbiama vietos spaudoje, nerengiama vieša ekspozicija, nešaukiamas viešas susirinkimas) (t. I, b. l. 192), kita vertus, visuomenė nebuvo informuota, jog toks projektas rengiamas miško žemėje.

48Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, visapusiškai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, panaikindamas skundžiamą administracinį aktą priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą nėra pagrindo, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

49Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

50Trečiųjų suinteresuotų asmenų G. I. ir A. I. apeliacinį skundą atmesti.

51Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

52Nutartis neskundžiama.