Byla A-756-1728-13
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja T. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (15/5-12)4U-154 „Dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei T. N. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. (15/5-12)4U-154); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6Pareiškėja paaiškino, kad ji yra visuomeninio judėjimo, nukreipto prieš atominių elektrinių statybą, koordinatorė. Jos veikla yra paremta vieša atominių elektrinių statymo planų Lietuvoje, Baltarusijoje ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kritika. Atsižvelgiant į šią veiklą, pareiškėja buvo oficialiai pakviesta dalyvauti konferencijoje „Lietuva-Baltarusija: atominės energijos kaimynystė“, organizuojamoje Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Seime. Ketindama dalyvauti konferencijoje, pareiškėja 2012 m. rugsėjo 26 d. vyko į Lietuvą, tačiau kertant sieną Medininkų perėjimo punkte į Lietuvos Respublikos teritoriją ji nebuvo įleista ir jai pateiktas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 142-244 „Atsisakyti leisti atvykti kertant sieną“. Neįleidimo į Lietuvos Respubliką priežastimi minėtame VSAT sprendime nurodytas pareiškėjos įtraukimas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Tokiu būdu pareiškėjai tapo žinoma, kad ji yra įtraukta į šį Sąrašą ir laikoma keliančia grėsmę viešajai tvarkai ir vidaus saugumui, tačiau nei įtraukimo į Sąrašą, nei pareiškėjos priskyrimo asmenims, keliantiems grėsmę viešajai tvarkai ir valstybės saugumui, priežastys, motyvai bei kitos su tuo susijusios aplinkybės jai nebuvo nurodytos ir iki šiol nėra žinomos. Pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama pateikti duomenis, susijusius su sprendimu neįleisti jos į Lietuvos Respubliką bei įtraukti ją į Sąrašą priėmimu. 2012 m. spalio 10 d. pareiškėjos atstovui buvo pateiktas Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. (15/5-12)4U-154 „Dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei T. N. atvykti į Lietuvos Respubliką“, tačiau sprendimo priėmimo priežastys ir motyvai šiame sprendime nenurodyti, remiantis aplinkybe, kad ši informacija įslaptinta. Pareiškėjos atstovas advokatas V. V. 2012 m. spalio 12 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir Užsienio reikalų ministerija), prašydamas sudaryti galimybę jam susipažinti su Užsienio reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. konfidencialiame rašte Nr. 52677KF esančia informacija arba atskiru raštu pateikti objektyvius duomenis, sudarančius pagrindą prašyti pareiškėją T. N. įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Atsakymas iki šio skundo pateikimo teismui dienos vis dar nepateiktas. Pareiškėjai apie Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (15/5-12)4U-154 pranešta nebuvo, nes priimant šį sprendimą atsakovui nebuvo žinoma pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje. Tai, kad valstybės institucija neturi pakankamai duomenų ar priemonių nustatyti gyvenamąją vietą, negali būti priežastimi, pateisinančia pareiškėjos neinformavimą apie jos atžvilgiu priimtą sprendimą, sukeliantį tokias pasekmes. Skundžiamame Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime Nr. (15/5-12)4U-154 nurodytas argumentas, kad VRIS naršyklėje nebuvo duomenų apie užsieniečio gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, vertinamas kaip rodantis Migracijos departamento formalų požiūrį į pareigą realiai informuoti asmenį apie jo teises varžantį sprendimą. Akivaizdu, kad pareiškėjos, esančios Baltarusijos Respublikos piliete, gyvenamoji vieta deklaruota ne Lietuvos Respublikoje, o Baltarusijos Respublikoje. Be to, pareiškėja šiuo metu turi galiojančią (metams išduotą) Šengeno vizą, kurią išduodant, pateikiami duomenys apie gyvenamąją vietą, todėl jai buvo nepagrįstai nepranešta apie skundžiamą sprendimą. Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. (15/5-12)4U-154 pareiškėjai nebuvo pateiktas net ir tuomet, kai jo pagrindu buvo priimti kiti pareiškėjos teises suvaržę sprendimai, t. y. VSAT 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 142-244. Iš skundžiamo Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. (15/5-12)4U-154 pareiškėja sužinojo tik tai, kad yra įtraukta į sąrašą ir yra laikoma asmeniu, keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir valstybės saugumui. Neįleidus į Lietuvos Respublikos teritoriją, pareiškėjai buvo sukelti ne tik nepatogumai, susiję su finansinių ir laiko išteklių praradimu, tačiau ji patyrė ir didelį dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus ir pažeminimą, ypatingai atsižvelgiant į jos priskyrimą asmenims, keliantiems grėsmę viešajai tvarkai ir valstybės saugumui. Taip buvo ir iki šiol yra viešai sumenkinta pareiškėjos reputacija, ji toliau priversta patirti teisinį neapibrėžtumą, didelius dvasinius išgyvenimus. Nepranešus apie Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. (15/5-12)4U-154 priėmimą ir vėliau gautame šiame sprendime nesant nurodytų jo priėmimo motyvų ir priežasčių, buvo iš esmės pažeista pareiškėjos teisė žinoti apie jos atžvilgiu priimtą sprendimą ir tuo pačiu pasinaudoti teise į gynybą, ginčijant tiek Migracijos departamento sprendimą, tiek VSAT 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 142-244. Be to, uždraudimas pareiškėjai patekti į Lietuvos Respubliką ir joje laisvai bei nevaržomai išreikšti savo nuomonę prieš Ignalinos (Visagino) atominės elektrinės statybą vertintinas kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio pažeidimas. Nepaisant to, kad pareiškėja kol kas negali teismui nurodyti konkrečių motyvų, kuriais remiantis buvo priimtas Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, ir jų ginčyti, pareiškėjos vykdoma visuomeninė veikla bei 2012 m. rugsėjo 26 d. vykimo į Lietuvos Respubliką tikslas sudaro pagrindą nurodyti ir vertinti priežastis, kurios galimai lėmė Migracijos departamento sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimą, šio sprendimo pagrindu pareiškėjos įrašymą į sąrašą bei VSAT 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 142-244 „Atsisakyti leisti atvykti kertant sieną“. Akivaizdu, kad šį draudimą lėmė pareiškėjos visuomeninė veikla (už ją pareiškėja Baltarusijos Respublikoje taip pat yra persekiojama), tačiau pareiškėjos visuomeninė veikla nėra susijusi su pažeidimų kurstymu, o jos reiškiama kritika atominių elektrinių statymo klausimais taip pat nepriskirtina šokiruojančių, erzinančių ar trukdančių visuomenę nuomonių kategorijai.

7Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 23–24) prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Atsakovas paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 5 d. gavo pagrįstą Užsienio reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. konfidencialų teikimą Nr. 52-677KF, todėl, remdamasis juo ir teisės aktų nuostatomis (Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 133 straipsnio 3 ir 4 dalys; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 4, 5, 6, 111, 113 ir 12 punktai) priėmė skundžiamą sprendimą.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo Užsienio reikalų ministerija su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 35–38) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad skundžiamas atsakovo sprendimas iš esmės atitinka visus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio keliamus reikalavimus, įskaitant ir būtinumo nurodyti sprendimo motyvus. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2012 m. gruodžio 10 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 3, 4 ir 5 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 4, 5, 6, 111, 113 ir 12 punktais, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3K-6, 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 ir 12 punktais ir atsižvelgiant į Užsienio reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. 52-677KF. Tiek skundžiamo sprendimo, tiek ministerijos rašto Nr. 52-677KF esminiu motyvu pripažintinas viešasis interesas – poreikis užkardyti galimas grėsmes valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Skundžiamas Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. (15/5-12)4U-154) turėtų būti pripažįstamas tik kaip tarpinis veiksmas viešojo administravimo procedūroje, nes galutinis sprendimas, tiesiogiai įtakojęs pareiškėjos teises ir teisėtus interesus yra VSAT 2012 m. rugsėjo 26 d. atsisakymas leisti atvykti kertant sieną Nr. 142-244, kuriame pagal VAĮ 8 straipsnio reikalavimus nurodomi ir sprendimo motyvai, ir sprendimo apskundimo tvarka. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo duomenys, vadovaujantis Taisyklėmis, yra įslaptinti. Jokie galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato nei konsultavimosi su asmenimis svarstant jų įtraukimo į tokį sąrašą klausimą, nei pranešimo apie įtraukimą į sąrašą būtinybės, o kiekvieno asmens informavimas apie siūlymą įtraukti jį į Sąrašą ar apie įtraukimą į jį, pažeistų tiek Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą, reikalavimus, tiek galimybę efektyviai užtikrinti viešojo intereso apsaugą.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 128–133) patenkino pareiškėjos T. N. skundą ir panaikino Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (15/5-12) 4U-154, T. N. iš atsakovo Migracijos departamento priteisė 3 246 Lt bylinėjimosi išlaidų.

12Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad Migracijos departamentas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. (15/5-12) 4U-154 uždraudė Baltarusijos Respublikos pilietei T. N. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2012 m. gruodžio 10 d., įrašydamas ją į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (b. l. 14–15). Skundžiamame sprendime nurodyta, kad 2012 m. rugsėjo 5 d. Migracijos departamentas gavo Užsienio reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. konfidencialų teikimą Nr. 52-677KF ir kartu su juo persiųstus riboto naudojimo Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečių sąrašus. Šiame rašte prašoma skubos tvarka priimti sprendimus dėl šių asmenų įtraukimo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą trims mėnesiams, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 3 dalimi (b. l. 14). VSAT 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 142-244 pareiškėjai buvo atsisakyta leisti atvykti į Lietuvos Respubliką (b. l. 10).

13Teisiniai uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindai yra nurodyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 133 straipsnyje bei Taisyklių 4-6, 111, 113, 12 punktuose. Teismas rėmėsi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija) 3-5 dalies bei Taisyklių (2008 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. 880 redakcija) 2, 5, 113 punktų nuostatomis, taip pat Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155 patvirtintų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų (2009 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1144, 2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1497 redakcija) 6.1.4 ir 6.8 punktais bei pažymėjo, kad Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 872 „Dėl veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti branduolinę ir radiacinę saugą ir aplinkosaugos aspektus regione, koordinavimo“ Užsienio reikalų ministerijai yra pavesta koordinuoti Lietuvos Respublikos institucijų, atsakingų už branduolinę ir radiacinę saugą ir aplinkosaugos aspektus, veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos kaimynystėje planuojamų statyti atominių elektrinių saugos užtikrinimu. Užsienio reikalų ministerijos kompetencijai iš esmės neprieštarauja pateikimas Migracijos departamentui pasiūlymų dėl asmenų įtraukimo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, tačiau teismas gali ir turi tikrinti tokio siūlymo teisėtumą, pagrįstumą bei tikslingumą ir, atitinkamai, atsakovo sprendimo, kuriuo asmuo įtrauktas į Sąrašą teisėtumą, pagrįstumą bei tikslingumą, nes ministerijos siūlymas, išdėstytas jos 2012 m. rugsėjo 5 d. rašte Nr. 52-677KF, su kurio teismas susipažino, yra vienintelis skundžiamo sprendimo priėmimo faktinis pagrindas.

14Minėta, jog asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjos deklaruojamas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo dalyvauti konferencijoje „Lietuva-Baltarusija: atominės energijos kaimynystė“, organizuojamoje Lietuvos Respublikos Seime. Nei atsakovas, nei tretysis suinteresuotas asmuo šios aplinkybės neginčija. Nei atsakovas, nei tretysis suinteresuotas asmuo nepateikė teismui įrodymų, kad pareiškėja, vykdama į Lietuvos Respubliką, turėjo kokių nors kitokių (nei dalyvauti minėtoje konferencijoje) tikslų, jog ji ketina kokiu nors būdu kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Tokių duomenų nėra ir konfidencialiuose dokumentuose. Pareiškėjos dalyvavimą konferencijoje branduolinės energetikos klausimais ir net neigiamos nuomonės apie atominių elektrinių statybą pareiškimą negalima laikyti grėsme valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėja turi galiojančią Šengeno vizą, be kliūčių buvo įleista į Lietuvos Respubliką, dalyvavo teismo posėdyje, todėl nėra aišku, kaip tas pats asmuo tris mėnesius galėjo grėsti Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

15Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ bei „Konfidencialiai“, turi teisę tik leidimą dirbti ar susipažinti su šia informacija turintis asmuo. Šis ribojimas galioja ir informacijai, žymimai slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ bei „Konfidencialiai“, kuri yra pateikiama į administracines bylas. Nei pareiškėja, nei jos atstovas teismui tokių leidimų nepateikė, todėl teismas neturėjo teisės leisti su Užsienio reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 52-677KF susipažinti pareiškėjai ar jos atstovui. Užsienio reikalų ministerija teismo 2013 m. sausio 17 d. prašymo teisės aktų nustatyta tvarka išslaptinti 2012 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. 52-677KF netenkino (b. l. 107).

16Kas administracinėse bylose gali būti rašytiniu įrodymu, yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 3 dalį faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia teisės normos konstrukcija reiškia, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, tam tikrais atvejais gali būti įrodymu administracinėje byloje.

17Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (Žin., 2000, Nr. 85-2566) ir Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pasisakė, jog įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti.

18Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs: iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų; teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo.

19Teismo nagrinėjamos bylos šalių galimybės susipažinti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį (taip pat kita įslaptinta informacija), jeigu teismas nusprendžia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, turi būti apibrėžtos įstatymais; turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų galima sudaryti sąlygas teismui nagrinėjant bylą apsaugoti valstybės paslaptis (taip pat kitą įslaptintą informaciją) nuo atskleidimo, kuris galėtų pakenkti Konstitucijos saugomam viešajam interesui. Atsižvelgus į tai, kad, viena vertus, būtinybė apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją yra viešasis interesas, ir, kita vertus, turi būti užtikrinta asmens teisė į teisminę gynybą, įstatymu turi būti nustatyta, kokiais pagrindais, tvarka bei sąlygomis su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, jeigu teismas nusprendžia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, gali būti susipažįstama teismui nagrinėjant bylą, taip pat nustatytas toks atitinkamų procesinių veiksmų teisinis reguliavimas, kad būtų galima užtikrinti konstitucinio proporcingumo principo laikymąsi, išlaikyti pusiausvyrą tarp minėtų dviejų konstitucinių vertybių – valstybės paslapties (ar kitos įslaptintos informacijos) apsaugos, kaip viešojo intereso, ir asmens teisių ir laisvių, kurias jis gina teisme. Turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas teisingumą galėtų įvykdyti nepaneigdamas nė vienos iš šių vertybių. Vadinasi, įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad, viena vertus, bylos šalis galėtų prašyti tam tikrą informaciją, sudarančią valstybės paslaptį (ar kitą įslaptintą informaciją), pripažinti įrodymu atitinkamoje byloje (jeigu ji, tos šalies manymu, turi įrodomąją vertę), kita vertus, teismas kiekvienąkart turi spręsti, ar toks prašymas yra pagrįstas ir ar jis pagal įstatymą yra tenkintinas (visas ar iš dalies), ar jį patenkinus (visą ar iš dalies) nebus pakenkta viešajam interesui (užtikrinti valstybės paslapties (kitos įslaptintos informacijos) apsaugą), Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, kitų asmenų teisėms ir laisvėms, Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. Tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, priklauso nuo daugelio veiksnių, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti. Tačiau akivaizdu, kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir bylos šalys su ja negali būti supažindinamos.

20Nagrinėjamoje administracinėje byloje, be minėto Užsienio reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. 52-677KF nėra kitų, kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, įrodymų ir kurie pateisintų pareiškėjos įtraukimo į sąrašą priežastis, todėl teismas Užsienio reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 52-677KF negali grįsti teismo sprendimo.

21Teismas daro išvadą, kad byloje nėra įrodyta, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl skundžiamas Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. (15/5-12) 4U-154 uždrausti Baltarusijos Respublikos pilietei T. N. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2012 m. gruodžio 10 d. naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 3 daliai. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateiktas 2013 m. vasario 24 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina, jog buvo sumokėta advokatui 3 146 Lt atstovavimo išlaidų (b. l. 110) ir 100 Lt dydžio žyminis mokestis (b.l.9). Iš byloje esančios 2009 m. gegužės 21 d. atstovavimo sutarties matyti, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai atstovavo advokatas V. V.. Pagal Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatyta 1 000 Lt dydžio minimali mėnesinė alga. Atsižvelgiant į tai, užmokesčio už teisines paslaugas dydžiai skaičiuotini taikant 1 000 Lt koeficientą. Pagal Rekomendacijų (patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85) 8.2 punktą, maksimali priteistina suma už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui parengimą – 3 MMA (1 000,00 Lt x 3 = 3 000 Lt).

22Atsižvelgdamas į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius bei 2 punkte nurodytus kriterijus (bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą bei kitas svarbias aplinkybes), pareiškėjai iš atsakovo priteistina 3 246 Lt teismo išlaidų už skundo surašymą, papildomų dokumentų rengimą ir teikimą teismui, atstovavimą teisme ir žyminio mokesčio sumokėjimą.

23III.

24Trečiasis suinteresuotas asmuo Užsienio reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 138–145) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos T. N. skundą pripažinti nepagrįstu ir jį atmesti.

25Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, rėmėsi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 133 straipsnio 3 dalies nuostata, kad užsieniečiui gali būti uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jei jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Tačiau teismas savo sprendime nepateikė valstybės saugumo ir viešosios tvarkos sampratos, kuria vadovavosi spręsdamas klausimą dėl asmens galimo grėsmės sukėlimo valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Be to, teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog pareiškėja, vykdama į Lietuvos Respubliką, turėjo kokių nors kitokių (nei dalyvauti konferencijoje) tikslų, jog ji ketina kokiu nors būdu kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Nors teismas savo sprendime nurodė, kad jis gali ir turi tikrinti Užsienio reikalų ministerijos pateikto siūlymo dėl pareiškėjos įtraukimo į Sąrašą, teisėtumą, pagrįstumą ir tikslingumą, tačiau neaišku, kokiais kriterijais teismas vadovavosi vertindamas byloje pateiktą konfidencialią informaciją ir spręsdamas klausimą dėl pateiktų duomenų pakankamumo bei Migracijos departamento sprendimo pagrįstumo.

26Tuo tarpu Migracijos departamento teisės realizavimas nagrinėjamu atveju priimti sprendimą dėl atitinkamo užsieniečio įtraukimo į minėtą Sąrašą – tai valstybei pavestų funkcijų įgyvendinimas siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą. Dokumentus, kuriais Migracijos departamentas vadovavosi priimdamas sprendimą įtraukti pareiškėją į Sąrašą, pateikė Užsienio reikalų ministerija. Vadinasi, nagrinėjamu atveju ir Užsienio reikalų ministerija realizavo teisę teikti departamentui informaciją sprendimui dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką priimti, taip pat vykdyti valstybei pavestą nacionalinio saugumo užtikrinimo funkciją. Remiantis Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalimi, 26 straipsnio 4 dalimi bei 94 straipsnio 1 dalies nuostatomis, galima teigti, kad viešoji tvarka Lietuvos valstybėje yra garantuojama, o viešosios tvarkos apsauga – tai teisinių ir organizacinių priemonių sistema, skirta palaikyti visuomeninės rimties ir saugumo būklę, ginti žmonių gyvybę, sveikatą, nuosavybę, teises ir laisves, garbę ir orumą, visuomenės ir valstybės interesus nuo neteisėtų kėsinimųsi viešose vietose. Vienas iš būdų apsaugoti viešąją tvarką – užkirsti kelią žalingoms pasekmėms, keliančioms grėsmę asmeniniam ir visuomeniniam saugumui. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje kalbama apie galimą grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai. Šios teisės normos reguliavimas nukreiptas į grėsmes, kurios ne tik yra dabar, tačiau gali atsirasti ateityje. Nagrinėjant klausimą dėl atitinkamo asmens keliamos grėsmės teisės normos saugomiems interesams – valstybės saugumui ir viešajai tvarkai artimiausioje ateityje galimo sukėlimo (nagrinėjamu atveju – laikotarpiu, kai pareiškėja bus Lietuvos Respublikoje) reiktų vertinti grėsmę, kaip tikimybę dėl galimų neigiamų ryškių pokyčių (pasekmių) atsiradimo. Priimant sprendimą dėl draudimo atitinkamam asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, reiktų taikyti proporcingumo principą, t. y. įvertinti asmens realią ar potencialią grėsmę, keliamą valstybės nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai ir imtis adekvačių priemonių, siekiant išvengti tikėtinų ar realių neigiamų padarinių. Migracijos departamentas, 2012 m. rugsėjo 10 d. priimdamas sprendimą uždrausti pareiškėjai T. N. atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovavosi būtent tokiu minėtos nuostatos aiškinimu. Tuo tarpu iš teismo priimto sprendimo nėra aišku, kokiu sąvokų – valstybės nacionalinis saugumas ir viešoji tvarka – aiškinimu teismas vadovavosi, spręsdamas klausimą dėl asmens galimo grėsmės sukėlimo valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Tai turi didelę reikšmę ne tik šiai bylai, bet ir tapačioms byloms ateityje.

27Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja yra pripažinusi, jog yra visuomeninio judėjimo, nukreipto prieš atominių elektrinių statybą, koordinatorė. Deklaruojamas šio visuomeninio judėjimo tikslas – kritikuoti atominių elektrinių statybą, viešai pasisakant prieš energetinę politiką, taip pat organizuojant įvairias akcijas. Sprendžiant klausimą dėl Migracijos departamento priimto sprendimo pagrįstumo, būtina atsižvelgti ne tik į konkretų asmens elgesį, bet ir organizacijų, judėjimų ar kitų valstybinių ar nevalstybinių darinių, kuriuose dalyvauja pareiškėja, veiklą, jos finansavimo šaltinius, kitas aplinkybes. Įvertinus šiuos veiksnius, būtina atsižvelgti ir į Lietuvoje asmens atvykimo metu vykstančius ar artimiausiu metu planuojamus vykti procesus ar politinius įvykius, taip pat įvertinti politinių sprendimų priėmimo konteksto svarbą. Taigi, tik įvertinus visumą minėtų veiksnių, galima daryti pagrįstą išvadą dėl atitinkamo asmens galimos grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimų pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė.

28Taisyklių 10 punkte numatyta, jei valstybės institucijos ar įstaigos kartu su duomenimis apie užsienietį nepateikia draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančių dokumentų arba pateikti dokumentai neatitinka Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, arba pateikiami neišsamūs duomenys apie užsienietį, arba kyla abejonių dėl pateiktų duomenų teisingumo ir pagrįstumo, Migracijos departamentas turi teisę paprašyti pateikti papildomus dokumentus arba pateiktus duomenis apie užsienietį patikslinti (papildyti). Migracijos departamentas 2012 m. rugsėjo 10 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5- 12)4U-154, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2012 m. gruodžio 10 d., įtraukiant ją į Sąrašą. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas, gavęs Užsienio reikalų ministerijos pateiktus dokumentus, pakartotinai nesikreipė nei dėl jau pateiktų duomenų patikslinimo, nei prašė papildomų dokumentų. Tai reiškia, kad iš departamento turimos informacijos buvo galima daryti pagrįstas išvadas dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai.

29Teismas nepagrįstai nepripažino byloje pateiktos konfidencialios informacijos įrodymais. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 17 d. nutarime išaiškino, kad toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, esant situacijai, kai vienintelės faktinės aplinkybės, kurių pagrindu galima spręsti dėl galimos pareiškėjos keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir saugumui, sudaro valstybės paslaptį, teismas turėjo svarstyti dėl minėtų duomenų pripažinimo įrodymais byloje, įvertindamas konkrečias šios bylos aplinkybes. Iš priimto sprendimo turinio matyti, kad teismas formaliai vadovavosi ABTĮ 57 straipsnio 3 dalimi ir, neįsigilinęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, nepagrįstai nesivadovavo duomenimis, pateiktais minėtuose Užsienio reikalų ministerijos dokumentuose, kaip bylos įrodymais.

30Atsakovas Migracijos departamentas palaiko trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 150–151) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos T. N. skundą pripažinti nepagrįstu ir jį atmesti. Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos apeliaciniame skunde pateikė trečiasis suinteresuotas asmuo.

31Pareiškėja T. N. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b. l. 153–155) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

32Pareiškėjos manymu, apeliacinio skundo turinys ir argumentai patvirtina pareiškėjos skunde teismui nurodytus argumentus, jog vienintelė priežastis uždrausti pareiškėjai patekti į Lietuvos Respubliką buvo nuomonės prieš Ignalinos (Visagino) atominės elektrinės statybą išreiškimas. Atitinkamai jokios grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai pareiškėja nekėlė ir negalėjo kelti.

33Priešingai nei nurodo apeliantas, teismas neprivalo sprendime pateikti valstybės saugumo ir viešosios tvarkos sampratos. Teismas, spręsdamas konkrečią bylą ir skundžiamo sprendimo pagrįstumą, privalo vadovautis įstatymais ir byloje nustatytomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju teismas būtent ir įvertino faktines bylos aplinkybes taikant Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir padarė pagrįstas išvadas, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėja turėjo kokių nors tikslų, kurie keltų grėsmę Lietuvos saugumui ir viešajai tvarkai. Dėl šios priežasties atmestini ir apelianto argumentai, kad neaišku kokiais kriterijais teismas vadovavosi, vertindamas byloje pateiktą konfidencialią informaciją ir spręsdamas klausimą dėl pateiktų duomenų pakankamumo.

34Pareiškėja niekados neneigė, jog ji yra visuomeninio judėjimo, nukreipto prieš atominių elektrinių statybas Baltarusijoje, Kaliningrado srityje ir Lietuvoje, aktyvistė ir koordinatorė. Tačiau ši pareiškėjos veikla yra saviraiškos laisvės ir nuomonių pliuralizmo išraiška, jokiu būdu nepažeidžianti įstatymų, reiškiama demokratinei visuomenei priimtinais būdais ir tvarka. Savaime suprantama, jog tokios veiklos tikslas yra skatinti visuomenę domėtis konkrečiu atominės statybos klausimu ir susiformuoti savo nuomonę, galimai ir nepalankią valdančiajai politinei daugumai ar net didžiajai daliai visuomenės. Tačiau nuomonės reiškimo laisvė yra laikoma vienu iš esminių ir fundamentalių demokratinės visuomenės vystymosi veiksnių, ką ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas.

35Šioje byloje apelianto buvo atsisakyta išslaptinti atitinkamus duomenis, todėl pastarieji pagrįstai teismo nebuvo pripažinti įrodymais. Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, teismas nagrinėdamas bylą gali pagrįsti sprendimą kitais bylos įrodymais (medžiaga), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija. Tačiau šioje konkrečioje byloje – nėra jokių kitų, ne valstybės paslaptį sudarančių duomenų, kuriais skundžiamas Migracijos departamento sprendimas galėtų būti pripažintas pagrįstu. Be to, teismas, net įvertinęs ir įslaptintoje informacijoje esančius duomenis, nerado pagrindo pareiškėjos skundžiamą Migracijos departamento sprendimą pripažinti pagrįstu.

36Teisėjų kolegija

konstatuoja:

37IV.

38Apeliacinis skundas atmestinas.

39Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. (15/5-12) 4U-154 ,,Dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei T. N. atvykti į Lietuvos Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo.

40Migracijos departamentas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. (15/5-12) 4U-154 Baltarusijos Respublikos pilietei T. N. uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2012 m. gruodžio 10 d. Sprendimą grindė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. konfidencialiu teikimu Nr. 52-677KF ir kartu su juo persiųstais riboto naudojimo Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Respublikos piliečių sąrašais. Teikimu buvo prašoma skubos tvarka priimti sprendimus dėl sąraše nurodytų asmenų (tarp jų ir T. N.) įtraukimo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą trims mėnesiams, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 3 dalimi.

41Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal to paties straipsnio 4 dalį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas (133 str. 5 d.).

42Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nėra įrodyta, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir ginčijamą Migracijos departamento sprendimą panaikino.

43Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), su minėta pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės sutinka.

44Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Nors toks draudimas nėra absoliutus ta prasme, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

45Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra konstatavęs, jog pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, bei nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy ( Ero?lu) prieš Turkiją; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją ir kt). 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi „įslaptinta“ išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą.

46Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą EŽTT praktiką, konstatuoja, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Taigi, laikantis minėtos jurisprudencijos nuostatų, teisėjų kolegijos nuomone, ir nagrinėjamoje byloje individo privatūs interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti. Tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.

47Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai išsprendė ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, ir atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą informaciją teisingai vertino pagal įrodymų vertinimo taisykles. Teismo išvada, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje, be Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. 52-677KF, nėra kitų įrodymų, kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ir kurie pateisintų pareiškėjos įtraukimo į sąrašą asmenų, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki atsakovo sprendime nurodytos datos, visiškai teisinga. Šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino įrodymais ir jais nesirėmė, kadangi jie būtų vienintelis pagrindas priimant sprendimą dėl ginčijamo Migracijos departamento akto pagrįstumo. Kadangi atsakovas jokios kitos neįslaptintos, susijusios su nagrinėjama byla, informacijos nepateikė, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir nuspręsta į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti jos duomenis neteisėtai ir nepagrįstai.

48Pareiškėja pažymi, kad ji yra visuomeninio judėjimo, nukreipto prieš atominių elektrinių statybą, koordinatorė, ir jos veikla paremta vieša atominių elektrinių statymo planų Lietuvoje, Baltarusijoje ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kritika. Atsižvelgiant į jos veiklą ji ir buvo oficialiai pakviesta dalyvauti konferencijoje „Lietuva–Baltarusija: atominės energijos kaimynystė“, organizuojamoje Lietuvos Respublikos Seime. Trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo motyvai, kad deklaruojamas šio visuomeninio judėjimo tikslas – kritikuoti atominių elektrinių statybą, viešai pasisakant prieš energetinę politiką, taip pat organizuojant įvairias akcijas, nelaikytinas pakankamu grėsmės įrodymu nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Nei atsakovas, nei tretysis suinteresuotas asmuo visiškai nepagrindė, kodėl ir kaip pareiškėjos T. N. dalyvavimas konferencijoje kels (gali kelti) grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai.

49Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes byloje pateiktų įrodymų kontekste, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus argumentus ir jų pagrindu padarytas išvadas, taikytinas teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisės normas (materialines ir procesines) taikė ir įrodymus byloje vertino iš esmės tinkamai, teismo išvados, yra pagrįstos, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra jokio pagrindo.

50Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

51Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

52Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja T. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos... 6. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra visuomeninio judėjimo, nukreipto prieš... 7. Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l.... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Užsienio reikalų ministerija su skundu... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad skundžiamas atsakovo... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l.... 12. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais... 13. Teisiniai uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindai... 14. Minėta, jog asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis... 15. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad... 16. Kas administracinėse bylose gali būti rašytiniu įrodymu, yra nustatyta... 17. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu... 18. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės... 19. Teismo nagrinėjamos bylos šalių galimybės susipažinti su informacija,... 20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, be minėto Užsienio reikalų... 21. Teismas daro išvadą, kad byloje nėra įrodyta, jog pareiškėja gali kelti... 22. Atsižvelgdamas į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius bei... 23. III.... 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Užsienio reikalų ministerija apeliaciniu... 25. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą 2012 m. rugsėjo 10 d.... 26. Tuo tarpu Migracijos departamento teisės realizavimas nagrinėjamu atveju... 27. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja yra... 28. Taisyklių 10 punkte numatyta, jei valstybės institucijos ar įstaigos kartu... 29. Teismas nepagrįstai nepripažino byloje pateiktos konfidencialios informacijos... 30. Atsakovas Migracijos departamentas palaiko trečiojo suinteresuoto asmens... 31. Pareiškėja T. N. su apeliaciniu skundu nesutinka ir... 32. Pareiškėjos manymu, apeliacinio skundo turinys ir argumentai patvirtina... 33. Priešingai nei nurodo apeliantas, teismas neprivalo sprendime pateikti... 34. Pareiškėja niekados neneigė, jog ji yra visuomeninio judėjimo, nukreipto... 35. Šioje byloje apelianto buvo atsisakyta išslaptinti atitinkamus duomenis,... 36. Teisėjų kolegija... 37. IV.... 38. Apeliacinis skundas atmestinas.... 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento... 40. Migracijos departamentas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. (15/5-12) 4U-154... 41. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133... 42. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė... 43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos... 44. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime... 45. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra... 46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą EŽTT praktiką, konstatuoja,... 47. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai išsprendė ABTĮ... 48. Pareiškėja pažymi, kad ji yra visuomeninio judėjimo, nukreipto prieš... 49. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, įvertinusi pirmosios instancijos teismo... 50. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 51. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti... 52. Nutartis neskundžiama....