Byla 2A-388/2006

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Vinco Versecko, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Kęstučiui Liudvikui Pankauskui, atsakovo atstovei adv. Aušrai Ručienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. B., J. B., M. B., P. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas civilinėje byloje Nr. L2-27-510/2006 pagal ieškovo akcinės bendrovės Vilniaus banko ieškinį atsakovams A. B., J. B., M. B., P. K., O. K. dėl paskolos ir palūkanų priteisimo ir sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovas AB Vilniaus bankas 2002 m. vasario 27 d. ieškinio pareiškime (1 t., b. l. 24-27) nurodė, kad pagal 1998 m. liepos 20 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 0929811035 atsakovei A. B. suteikė 35 000 JAV dolerių paskolą, kuri turėjo būti grąžinta iki 2003 m. birželio 30 d. Šia sutartimi A. B. įsipareigojo mokėti ieškovui sutartyje numatyto dydžio palūkanas. Atsakovė palūkanų nemokėjo nuo 2000 m. sausio mėnesio, o daliniai paskolos grąžinimai nevykdomi nuo 2000 m. birželio 30 d. Kadangi A. B. sistemingai pažeidinėjo paskolos sutarties sąlygas, ieškovas, vadovaudamasis Komercinių bankų įstatymo 30 straipsniu ir paskolos sutarties 5.7 punktu, 2001 m. liepos 5 d. nutraukė paskolos sutartį prieš terminą ir pareikalavo, kad atsakovė grąžintų paskolą ir palūkanas bei sumokėtų netesybas. Atsakovės įsiskolinimas 2001 m. spalio 6 d. sudarė 30 586,79 JAV dolerių negrąžintos paskolos ir 7 703,09 JAV dolerių palūkanų; iš viso – 38 289,88 JAV dolerių, kas 2002 m. vasario 27 d. Lietuvos banko nustatytu oficialiu JAV dolerio ir lito kursu sudarė 151 796,40 Lt. Be to, atsakovė A. B. sudarė sandorius, kurie tiesiogiai pažeidė AB Vilniaus banko, kaip kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus. Atsakovė 2001 m. kovo 30 d. pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė savo sūnui J. B. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 39 325,40 Lt. Atsakovas J. B., sudarydamas su atsakove A. B. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, veikė nesąžiningai, nes žinojo, kad minėtas sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Jį su A. B. sieja artimi giminystės ryšiai. Be to, atsakovas J. B., turėdamas atsakovės A. B. įgaliojimą, pasirašė 1998 m. liepos 20 d. paskolos sutartį Nr. 0929811035. Nekilnojamojo turto perleidimo sandoris sumažino AB Vilniaus banko galimybę susigrąžinti atsakovei A. B. suteiktą paskolą. Ieškovas prašė: 1) priteisti iš atsakovės A. B. 38 289,88 JAV dolerių negrąžintos paskolos ir palūkanų; 2) pripažinti negaliojančia 2001 m. kovo 30 d. pirkimo - pardavimo sutartį, (reg. Nr. 1579), sudarytą tarp atsakovų A. B. ir J. B., bei taikyti dvišalę restituciją, grąžinant sutarties šalis į pradinę padėtį.

4Ieškovas papildomame 2002 m. birželio 14 d. ieškinyje (1 t., b. l. 86-88) nurodė, kad 2001 m. vasario 28 d. dovanojimo sutartimi (reg. Nr. 831), atsakovė A. B. perleido savo sūnui J. B. 7,88 ha žemės sklypą, unikalus Nr. xxxxxxxxxxxxx, esantį (duomenys neskelbtini). Pradiniame ieškinio pareiškime išdėstytais motyvais ši dovanojimo sutartis taip pat turi būti pripažinta negaliojančia. Be to, atsakovas J. B. 2002 m. kovo 21 d. pirkimo - pardavimo sutartimi (reg. Nr. 1281), ir 2002 m. kovo 21 d. priėmimo - perdavimo aktu pardavė atsakovui P. K. iš A. B. įsigytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas J. B., sudarydamas su atsakovu P. K. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, žinojo, kad AB Vilniaus bankas yra pateikęs teismui pareiškimus dėl skolos išieškojimo iš atsakovės A. B., kad skolos išieškojimas bus nukreiptas į atsakovei A. B. priklausiusį turtą. Turto perleidimo sandoris tarp atsakovų buvo sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, nes po turto perleidimo sandorio sudarymo faktiškai ūkį valdo atsakovas J. B. Turto perleidimo sandoris apsunkina išieškotojo AB Vilniaus banko galimybes nukreipti išieškojimą į šį turtą. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais 2002 m. kovo 21 d. pirkimo - pardavimo sutartį ir 2002 m. kovo 21 d. priėmimo - perdavimo aktą, sudarytus tarp atsakovų J. B. ir P. K., bei taikyti dvišalę restituciją.

5Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) priteisė ieškovui iš atsakovės A. B. 38 289,88 JAV dolerių skolos ir palūkanų; 2) pripažino negaliojančiomis: 2001 m. vasario 28 d. dovanojimo sutartį (reg. Nr.831), sudarytą tarp atsakovų A. B. ir J. B.; 2001 m. kovo 30 d. pirkimo - pardavimo sutartį (reg. Nr.1579), sudarytą tarp atsakovų A. B. ir J. B.; 2002 m. kovo 21 d. pirkimo - pardavimo sutartį, (reg. Nr. 1281), sudarytą tarp atsakovų J. B., M. B. ir P. K. pripažino negaliojančiu 2002 m. kovo 21 d. priėmimo-perdavimo aktą (reg. Nr. 1284), sudarytą tarp atsakovų J. B. ir P. K.; 3) nusprendė, taikant vienašalę restituciją ir grąžino ieškovės A. B. nuosavybėn visą šiais sandoriais perleistą turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

6Teismas nustatė, kad ginčijami 2001 m. vasario 28 d. ir 2001 m. kovo 30 d. sandoriai buvo sudaryti po to, kai ieškovas buvo įspėjęs atsakovę A. B. dėl galimo sutarties nutraukimo prieš terminą. Atsakovas J. B. žinojo, kad šie sandoriai pažeidžia ieškovo teises, nes jis pats, turėdamas atsakovės A. B. išduotą įgaliojimą, pasirašė paskolos sutartį ir, būdamas atsakovės sūnus, žinojo arba turėjo žinoti, kad paskola nėra grąžinta.

7Teismas sprendė, kad yra visos 1964 m. Civilinio kodekso 571 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos 2001 m. vasario 28 d. ir 2001 m. kovo 30 d. sutartis pripažinti negaliojančiomis. Teismas nurodė, kad 2001 m. vasario 28 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis yra neatlygintina, o pagal 1964 m. Civilinio kodekso 571 straipsnio 1 dalį bet koks neatlygintinas kreditoriaus teises pažeidžiantis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu. Teismas sprendė, kad P. K. ir O. K. nėra sąžiningi turto įgijėjai, nes M. B. ir O. K. sieja artimi giminystės ryšiai, todėl 2002 m. kovo 21 d. pirkimo pardavimo sutartį ir priėmimo - perdavimo aktą pripažino negaliojančiais (CK 6.66 str. 1 d., 6.67 str. 1 p.).Teismas nurodė, kad atsakovai nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją. Teismas pažymėjo, kad atsakovas P. K., duodamas paaiškinimus 2002 m. spalio 10 d. teismo posėdžio metu, netgi nenurodė, jog M. B. ir O. K. yra seserys. Teismas sprendė, kad tam, jog būtų pašalinti kreditoriaus teisių pažeidimai, pakanka taikyti vienašalę restituciją, t. y. grąžinti visą minėtais sandoriais perleistą turtą atsakovės A. B. nuosavybėn, kad iš šio turto būtų patenkinami ieškovo reikalavimai.

8Atsakovai A. B., J. B., M. B., P. K. apeliaciniais skundais prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinio dalį dėl sutarčių ir priėmimo-perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo atmesti, priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

9Apeliantas J. B. apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. teismas be teisinio pagrindo, pažeisdamas 1964 m. CK ir 2000 m. CK normas, sutartis, kuriomis A. B. perleido J. B. savo nekilnojamąjį turtą, pripažino negaliojančiomis, bei taikė vienašalę restituciją. Paskolos sutartis nesuvaržė A. B. teisių į jos nekilnojamąjį turtą jokiais įsipareigojimais, todėl ji savo nekilnojamuoju turtu galėjo laisvai disponuoti;
  2. J. B. teigia, jog jis nežinojo, kad dovanojimo ir pirkimo – perdavimo sutartimis, kuriomis A. B. perleido jam turtą, yra pažeidžiamos ieškovo teisės, nes manė, kad minėti sandoriai su paskolos užtikrinimu visiškai nesusiję (1964 m. CK 143 str.). Jis nesiteiravo, ar motina grąžino paskolą bankui;
  3. ieškovas neturi teisės ginčyti skolininko sudarytus sandorius 1964 m. CK 571 straipsnio pirmosios dalies ir CK 6.66 straipsnio pirmosios dalies pagrindu, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad A. B. minėtų sutarčių sudaryti neprivalėjo. Priešingai, labai pablogėjus A. B. sveikatai, turtas buvo perleistas J. B. , kad jis juo pasirūpintų;
  4. prie paskolos sutarties buvo sudaryta laidavimo sutartis, todėl ieškovas į jį turėjo nukreipti paskolos vykdymą (1964 m. CK 214 str.);
  5. teismas nepagrįstai dovanojimo ir pirkimo – pardavimo sutartims, kuriomis A. B. perleido nekilnojamąjį turtą J. B., taikė CK 6.67 straipsnio 1 dalyje numatytą nesąžiningumo prezumpciją, nes sutarčių sudarymo metu galiojo 1964 m. CK, kuriame nebuvo apibrėžta giminystė ir svainystė. CK 6.67 straipsnio analogijos tuo metu galiojusiame 1964 m. CK nėra. Neaiškūs teismo motyvai, kodėl J. B. yra nesąžiningas įgijėjas;
  6. teismas nepagrįstai pripažino, jog 2001 m. vasario 28 d. dovanojimo sutartimi jam padovanotas žemės sklypas tapo jo ir sutuoktinės M. B. bendrąja jungtine nuosavybe, nes sutarties sudarymo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio pirmoji dalis nustatė, kad turtas, gautas santuokos metu kaip dovana ar paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Teismas nepagrįstai taikė SŠK 21 straipsnio pirmąją dalį, kuris apibrėžė bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę;
  7. teismas nepagrįstai ir neteisėtai 2002 m. kovo 21 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalis pripažino nesąžiningomis, nes J. B. tuo metu nebuvo niekieno skolininkas ir sandorį su P. K. sudarė kaip su visiškai svetimu žmogumi. Iki skyrybų su M. B. J. B. su P. K. žmona O. K. siejo tik svainystės ryšiai, o ne artimi giminystės ryšiai, kas numatyta CK 6.67 str. 1 d.;
  8. teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog P. K. ir O. K. yra nesąžiningi turto įgijėjai, nes P. K. teismo posėdžio metu nenurodė, kad M. B. ir O. K. yra seserys. Kadangi P. K. bylos nagrinėjimo metu niekas neklausė apie svainystės ar giminystės ryšius, nėra pagrindo teigti, kad jis sąmoningai nutylėjo šias aplinkybes, turėdamas tikslą suklaidinti teismą;
  9. P. K., sudarydamas sandorį su J. B., nieko nežinojo apie A. B. sudarytą su ieškovu paskolos sutartį, J. B. su P. K. ir O. K. nesieja jokie giminystės ar svainystės ryšiai, todėl pastarieji yra sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai. Nėra teisinio pagrindo 2002 m. kovo 21 d. sutartį ir priėmimo – perdavimo aktą pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 ir 6.67 straipsnių nuostatas. Be to, turtas, buvęs pripažinto negaliojančio sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš sąžiningai jį įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio pirmojoje, antrojoje, trečiojoje dalyse numatytus atvejus (CK 1.80 str. 4 d.).

10Be paminėtų argumentų apeliantė A. B. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad:

  1. teismas sprendime nepasisakė dėl aplinkybių, kad ieškovas pažeidė paskolos sutarties sąlygas, nes nepasinaudojo paskolos sutarties 4, 5.7 punktuose numatytu prievolės įvykdymo užtikrinimu, laidavimu. Ieškovas, sužinojęs, kad A. B. neturi jokio nekilnojamojo turto, turėjo pasinaudoti laiduotojo AB ,,Alytaus pieninė“, kuris teismo sprendimu dėl bankroto buvo likviduotas tik 2002 m. birželio 21 d., įsipareigojimais;
  2. nepagrįstas teismo argumentas, kad A. B. neinformavo banko apie dovanojimo ir 2001 m. kovo 30 d. pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymą, nes pagal paskolos sutarties 3.8 punktą ji įsipareigojo informuoti banką apie bet kokius rimtus savo situacijos pasikeitimus, bet kokius rimtus trukdymus ar komplikacijas, vykdant projektą, veiksmus ir įvykius, susijusius su šia paskola, tačiau minėtos sutartys nieko bendra su paskolos 3.8 punktu neturi, A. B. būtų privalėjusi nedelsiant pranešti tik apie savo finansinės būklės pablogėjimą, nebūtų galėjusi nepranešusi bankui savo ūkio reorganizuoti ar likviduoti.

11Be to, apeliantė M. B. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad:

    1. ji nieko nežinojo apie paskolos sutartį, sudarytą tarp AB Vilniaus banko Alytaus filialo ir A. B. Apeliantės santykiai su J. B. buvo blogi, jie beveik nebendravo, gyveno atskirai, nors santuoka oficialiai buvo nutraukta tik 2002 m. liepos 10 d. Nekilnojamąjį turtą pardavė ir gautus pinigus pasidalino, nes nesutarė dėl turto dalybų;
    2. pagal 2002 m. kovo 21 d. pirkimo – pardavimo sutartį nekilnojamąjį turtą iš J. B. apeliantės sesers vyras P. K. įsigijo atsitiktinai, nes J. ir M. B. ir P. ir O. K. šeimos nebendravo nuo pat santuokos sudarymo dienos. Kadangi P. K. nieko nežinojo apie A. B. paskolos sutartį su ieškovu, nei P. K., nei O. K. nesiejo jokie giminystės ryšiai su J. B., pripažinti P. K. nesąžiningu įgijėju nėra teisinio pagrindo;
    3. nėra teisinio pagrindo 2002 m. kovo 21 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinti negaliojančia pagal CK 6.66 ir 6.67 straipsnius, nes P. K. nekilnojamąjį turtą įsigijo ne iš skolininko;

12Apeliantas P. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad:

  1. teismo argumentas, kadangi M. B. ir O. K. sieja artimi giminystės ryšiai, yra pagrindas laikyti, kad 2002 m. kovo 21 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalys yra nesąžiningos, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes P. K. nekilnojamąjį turtą pagal minėtą sutartį įsigijo už savo asmenines lėšas, todėl šis turtas nėra jo ir sutuoktinės bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.), be to, turtą įsigijo iš J. B., su kuriuo P. K. nesiejo nei giminystės, nei svainystės ryšiai;
  2. teismo posėdžio metu P. K. niekas neklausė apie M. B. ir jo žmonos giminystės ryšius, todėl P. K. to ir nenurodė. Sąmoningai to nuslėpti neketino, teismo suklaidinti nenorėjo;
  3. teismas, paimdamas neatlygintinai jo įsigytą nuosavybę, pažeidė jo, kaip sąžiningo įgijėjo, teises (Konstitucijos 23, 29 str., CK 1.80 str.).

13Atsiliepimais į vienas kito apeliacinius skundus atsakovai prašo skundus patenkinti.

14Atsakovų A. B., J. B., M. B. ir P. K. apeliaciniai skundai netenkintini.

15Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra būtų priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialinės bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacinio skundo apibrėžtose ribos, privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį šio skundo pagrindą, o taip pat teismo sprendimo negaliojimo absoliučius pagrindus (CPK 320 str. 1 d.).

16Apeliaciniai skundai paduoti dėl teismo sprendimo dalies, kuria pripažintos negaliojančiomis sutartys, priėmimo-perdavimo aktai ir taikyta restitucija. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei materialinės teisės pažeidimų, prieštaraujančių viešajam interesui, todėl nagrinėja bylą, neperžengdama apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų ir vertina tik apskųstosios sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą (CPK 320 str. 2 d.). Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir, patenkindamas paminėtus ieškininius reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

17Kaip minėta, atsakovė A. B. iš ieškovo AB Vilniaus banko pagal 1998 m. liepos 20 d. paskolos sutartį pasiskolino 35 000 JAV dolerių, kurie turėjo būti grąžinti iki 2003 m. birželio 30 d., tačiau 2000 m. nutraukė mokėjimus ir negrąžino šios skolos. Nagrinėjamoje byloje teismas 2006 m. gegužės 16 d. sprendimu priteisė minimam bankui iš atsakovės A. B. negrąžintą skolą ir palūkanas, iš viso 38 289,88 JAV dolerių. Dėl šios teismo sprendimo dalies apeliacinis skundas nepaduotas.

18Ieškovas, būdamas atsakovės A. B. kreditorius, minimus sandorius ginčija 1964 m. Civilinio kodekso 571 straipsnio pirmosios dalies bei CK 6.66, 6.67 straipsnių pagrindu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, išaiškino bei pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas. Taip, 1964 m. Civilinio kodekso 571 straipsnio pirmoji dalis nustatė, kad gali būti pripažįstamas negaliojančiu skolininko sudarytas sandoris, kurio šis neprivalėjo sudaryti, jeigu sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Bet koks neatlygintinas kreditoriaus teises pažeidžiantis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu. Sutinkamai su CK 6.66 straipsnio pirmąja dalimi, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis neprivalėjo sudaryti, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus. Teismas teisingai nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio ketvirtąja dalimi bei 42 straipsnio pirmąja dalimi, atsakovų A. B. bei J. B. pasirašytos sutartys, kurios sudarytos iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), gali būti ginčijamos 1964 m. CK 571 straipsnio pirmosios dalies pagrindu taikant CK 6.66, 6.67 straipsnių normas dėl kreditoriaus teisės ginčyti skolininko sudarytus sandorius bei nesąžiningumo prezumpcijos.

19Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad A. B. žinojo, jog sudarydama 2001 m. vasario 28 d. dovanojimo ir 2001 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartis ji pažeidžia ieškovo (kreditoriaus) interesus. Šią aplinkybę patvirtina tas faktas, kad dovanojimo ir pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo metu A. B. buvo nutraukusi mokėjimus ieškovui pagal paskolos sutartį. Ji pripažino ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir paaiškino, kad dėl nepalankiai susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių (sausros, sutrikusių atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją) yra nepajėgi skolą grąžinti (t. 1, b. l. 30-32). Tuo tarpu perleidusi savo nekilnojamąjį turtą sūnui J. B., ji tapo nepajėgi grąžinti ieškovui skolą, t. y. tapo nemoki. Tai įrodo ir teismo antstolio 2002 m. balandžio 24 d. aktas (t. 1, b. l. 81).

20Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, kai tretysis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad skolininkas pažeidžia kreditoriaus interesus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teismo išvada apie tai, kad atsakovas J. B., sudarydamas sutartį, buvo nesąžiningas, patvirtina byloje nustatytos aplinkybės (CPK 185 str.). Taip, J. B., turėjo A. B. 1998 m. gegužės 29 d. trims metams išduotą įgaliojimą valdyti ir tvarkyti jos turtą, sudaryti visus sandorius ir kt. (t. 1; b. l. 33); 1998 m. liepos 3 d. išduotą įgaliojimą atidaryti A. B. vardu sąskaitą AB Vilniaus banko Alytaus skyriuje, gauti paskolą ir kt. (t. 1, b. l. 34); A. B. vardu 1998 m. liepos 21 d. pasirašė paskolos sutartį su AB Vilniaus banko Alytaus filialu (t. 1, b. l. 4-5); 1999 m. gruodžio 9 d. pasirašė prašymą AB Vilniaus banko Alytaus filialui atidėti paskolos grąžinimo terminą (t. 2, b. l. 18); 2000 m. sausio 28 d. pasirašė pažymą AB Vilniaus banko Alytaus filialo kreditų skyriui, kad praterminuotą įsiskolinimą planuoja padengti iki 2000 m. vasario 4 d. (t. 2, b. l. 17); 2000 m. spalio 31 d. pasirašė prašymą Vilniaus banko Alytaus filialui neskaičiuoti baudų, delspinigių, sumažinti palūkanas (t. 1, b. l. 30-32). Šie faktai patvirtina teismo išvadą, kad atsakovas J. B. žinojo apie motinos A. B. negrąžintą paskolą ieškovui. Kaip žinoma, įstatymas nustato atvejus, kada nesąžiningumo nereikia įrodinėti, nes yra preziumuojamas (CK 6.67 str.). Pagal CK 6.67 straipsnio pirmosios dalies pirmą punktą tokia prezumpcija taikoma sandoriui, kurį skolininkas sudarė su savo vaiku. Kaip minėta, skolininkė A. B. 2001 m. vasario 28 d. dovanojimo bei 2001 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartis sudarė su savo sūnumi J. B., o dovanojimo sandoris yra neatlygintinis. Tuo tarpu bylos medžiagoje nėra įrodymų, kurie būtų paneigę šią nesąžiningumo prezumpciją. Tokie įrodymai nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui, o apeliacinių skundų argumentai taip pat neduoda pagrindo kitaip vertinti teismo išvadas šiuo klausimu (CPK 185, 178 str.).

21Nekilnojamojo turto 2001 m. vasario 28 d. dovanojimo ir 2001 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis reiškia, kad J. B. ir M. B. nuosavybės teisių į A. B. priklausiusį turtą įsigijimo pagrindas buvo neteisėtas, todėl J. ir M. B. negalėjo perleisti kitam asmeniui to, ką patys neteisėtai valdė.

22Teisėjų kolegija sprendžia, kad, svarstant apeliacinių skundų argumentus dėl teismo sprendimo dalyje, kuria pripažinti negaliojančiais 2002 m. kovo 21 d. pirkimo - pardavimo sutartis bei 2002 m. kovo 21 d. priėmimo - perdavimo aktas, kurių pagrindu atsakovai J. B. ir jo žmona M. B. pardavė atsakovui P. K. iš A. B. neteisėtai įsigytą ginčo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 128 – 130), yra svarbu nustatyti, ar šios sutarties bei akto sudarymas nėra visų atsakovų bendro veikimo dalis siekiant išsaugoti šį turtą nuo kreditoriaus ieškovo AB Vilniaus bankas pretenzijų arba bent apsunkinti kreditoriaus veiksmus išieškant skolą (CK 6.193 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog byloje nustatytos reikšmingos aplinkybės: sutarčių sudarymo laikas, dalyvių gyvenamosios vietos, jų giminystės bei svainystės ryšiai, duoda pagrindą ir šių sandorių atžvilgiu taikyti Pauliano ieškinio nuostatas bei civiliniams teisiniams santykiams taikomus imperatyvius CK 1.5 straipsnio trečiosios dalies reikalavimus (CPK 185 str.).

23Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad visi atsakovai,A. B., J. B., M. B., O. K. bei P. K., tarpusavyje yra susiję giminystės ir svainystės ryšiais (CK 6.67 str. 1 d. 1 p.): J. B. yra A. B. sūnus, M. B. sandorių sudarymo metu buvo J. B. žmona, P. K. yra M. B. sesers O. K. vyras (t. 2, b. l. 27-31, 161, 178). Visos faktinės aplinkybės rodo, kad, A. B. nepasisekus išplėtoti ūkininko ūkio, kaip teigiama, dėl sausros ir nepalankių oro sąlygų, atsakovų elgesys buvo nukreiptas išsaugoti nekilnojamąjį turtą nuo kreditoriaus AB Vilniaus banko pretenzijų. Nepavykus 2000 m. pabaigoje susitarti su kreditoriumi, kad pastarasis neskaičiuotų baudų, delspinigių ar sumažintų palūkanas (1 t., b. l. 30-32), atsakovė A. B. 2001 m. vasario 28 d. dovanojimo sutartimi perleido sūnui J. B. žemės sklypą, 2001 m. kovo 1 d. likvidavo savo ūkininko ūkį (t. 1, b. l. 124), o 2001 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi sūnui perleido visą likusį savo nekilnojamąjį turtą – pastatus ir kiemo įrenginius. Ieškovui 2002 m. kovo 1 d. pateikus teismui prašymą išduoti teismo įsakymą dėl 38 289,88 JAV dolerių skolos išieškojimo iš A. B., ji 2002 m. kovo 14 d. pateikė prieštaravimą dėl teismo įsakymo išdavimo, o sūnus su žmona 2002 m. kovo 21 d. pardavė visą A. B. perleistą nekilnojamąjį turtą P. K. Tai, jog P. K. veikė bendrai su B., todėl nebuvo sąžiningas įgijėjas, rodo ir tai, kad iki to laiko, kol teismui ir ieškovui nebuvo žinomas jo ryšys su B. šeima, bandė šį ryšį neigti ir 2002 m. spalio 10 d. teismo posėdyje teigė, kad anksčiau J. B. nepažinojęs (t. 2, b. l. 27-31). Taigi byloje nustatyta ne tik CK 6.67 straipsnio pirmosios dalies pirmajame punkte nurodyta aplinkybė, leidžianti preziumuoti, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, bet ir kitos aplinkybės, kurios paneigia CK 6.66 straipsnyje nustatytą sandorio šalių sąžiningumo prezumpciją, nes pateikti faktai duoda pagrindą išvadai, jog atsakovas P. K., pasirašydamas 2002 m. kovo 21 d. pirkimo – pardavimo sutartį bei aktą žinojo ar galėjo žinoti, kad J. ir M. B. šį turtą valdė neteisėtai. Apeliaciniame P. K. skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį ir šioje dalyje (CK 6.66, 1.5 str.) turėjo pagrindo spręsti, kad P. K. teisėms į turtą netaikytinos paminėtų CK normų garantijos (CK 6.66 str. 4 d.).

24Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio antrąją dalį CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti, todėl viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Specialiosios CK normos gali numatyti ir kitokius sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, pavyzdžiui, vienašalę restituciją (CK 1.81 str. 3 d.), nuostolių atlyginimą (CK 1.89 str. 2 d.), be pagrindo įgyto turto grąžinimą (CK 6.237 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo sprendime bei šioje nutartyje išdėstytus argumentus, kurių pagrindu visų atsakovų veiksmai sudarant ginčo sandorius įvertinti, kaip bendras veikimas siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškovu, tai yra kaip nesąžiningi, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs negaliojančiais ieškovo ginčytus sandorius, iš esmės pagrįstai taikė vienašalę restituciją. Dėl šio, atsakovų J. B. ir P. K. apeliacinių skundų argumentai dėl neteisėto vienašalės restitucijos taikymo atmetami, kaip nepagrįsti.

25Teisėjų kolegija atmeta atsakovų J. B. ir A. B. argumentus apeliaciniuose skunduose, kad ieškovas be pagrindo remiasi Paulino ieškinio normomis, nes privalėjo savo reikalavimą pirmiausiai nukreipti į laiduotą AB ,,Alytaus pieninė“. Tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal 2000 m. CK laiduotojo atsakomybė yra solidarioji, jeigu ko kita nenumato laidavimo sutartis (1964 m. CK 214 str., 2000 m. CK 6.81 str.). Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartyje kitaip nebuvo sureguliuota, todėl kreditorius (ieškovas) turėjo reikalavimo pasirinkimo teisę, kurią ir įgyvendino. Be to, kaip apeliacinės instancijos teismui paaiškino ieškovo atstovas, atsakovė A. B. vis žadėjo atsiskaityti, vedė derybas su banku dėl mokėjimo terminų atidėjimo, palūkanų sumažinimo, todėl nebuvo imamasi skolos išieškojimo veiksmų. Paaiškėjus, jog atsakovė su banku geruoju neatsiskaitys, tapo žinoma, kad laiduotojas yra nemokus. Laiduotas AB ,,Alytaus pieninė“ teismo sprendimu buvo likviduotas dėl bankroto ir tuo pagrindu 2002 m. birželio 21 d. išregistruota iš įmonių rejestro.

26Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinius skundus, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunduose nurodytais motyvais nėra, todėl atsakovų apeliaciniai skundai atmetami, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

27Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėjų kolegija pažymi, kad visiems apeliantams teismo 2006 m. birželio 1 d. nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Pagal Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio antrąją dalį už apeliacinius skundus dėl bylų, kurios pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamos pagal teisės normas, galiojusias iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, žyminis mokestis mokamas vadovaujantis iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo galiojusiomis procesinėmis teisės normomis, jei jos nustato mažesnį žyminį mokestį. Tuo tarpu pagal 1964 m. CPK 104 straipsnio pirmosios dalies pirmą punktą turtiniuose ginčuose žyminis mokestis yra 5 procentai ieškinio kainos, bet ne mažiau kaip 20 litų; pagal to paties straipsnio trečiąją dalį už apeliacinius skundus dėl teismo sprendimų mokami žyminiai mokesčiai 50 procentų tarifo, apskaičiuoto pagal ginčijamą sumą. Apeliantė A. B. ginčija 2001 m. vasario 28 d. dovanojimo sutarties pripažinimą negaliojančia (ieškinio kaina - 14 570 Lt) ir 2001 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimą negaliojančia (ieškinio kaina - 30 000 Lt), todėl iš jos valstybei priteistinas 1 114,25 Lt žyminis mokestis. Apeliantas J. B. ginčija 2001 m. vasario 28 d. dovanojimo sutarties pripažinimą negaliojančia (ieškinio kaina - 14 570 Lt), 2001 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimą negaliojančia (ieškinio kaina - 30 000 Lt), 2002 m. kovo 21 d. sutarties pripažinimą negaliojančia (ieškinio kaina – 30 000 Lt), todėl jis turi sumokėti 1 864,25 Lt žyminį mokestį. Apeliantė M. B. ginčija 2001 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimą negaliojančia (ieškinio kaina – 30 000 Lt), 2002 m. kovo 21 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimą negaliojančia (ieškinio kaina – 30 000 Lt), todėl turi sumokėti 1 500 Lt žyminį mokestį. Apeliantas P. K. ginčija 2002 m. kovo 21 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimą negaliojančia (ieškinio kaina – 30 000 Lt), todėl turi sumokėti 750 Lt žyminį mokestį.

28Iš atsakovų valstybės naudai priteisiama po 4,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

Nutarė

30Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31Priteisti valstybės naudai iš atsakovės A. B. 1 114, 25 Lt žyminio mokesčio ir 4,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

32Priteisti valstybės naudai iš atsakovo J. B. 1 864, 25 Lt žyminio mokesčio ir 4, 50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

33Priteisti valstybės naudai iš atsakovės M. B. 1 500 Lt žyminio mokesčio ir 4, 50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

34Priteisti valstybės naudai iš atsakovo P. K. 750 Lt žyminio mokesčio ir 4, 50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovas AB Vilniaus bankas 2002 m. vasario 27 d. ieškinio pareiškime (1 t.,... 4. Ieškovas papildomame 2002 m. birželio 14 d. ieškinyje (1 t., b. l. 86-88)... 5. Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį patenkino:... 6. Teismas nustatė, kad ginčijami 2001 m. vasario 28 d. ir 2001 m. kovo 30 d.... 7. Teismas sprendė, kad yra visos 1964 m. Civilinio kodekso 571 straipsnio 1... 8. Atsakovai A. B., J. B., M. B., P. K. apeliaciniais skundais prašo panaikinti... 9. Apeliantas J. B. apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 10. Be paminėtų argumentų apeliantė A. B. apeliaciniame skunde dar nurodo,... 11. Be to, apeliantė M. B. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad:
    12. Apeliantas P. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad:
    1. teismo... 13. Atsiliepimais į vienas kito apeliacinius skundus atsakovai prašo skundus... 14. Atsakovų A. B., J. B., M. B. ir P. K. apeliaciniai skundai netenkintini.... 15. Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų... 16. Apeliaciniai skundai paduoti dėl teismo sprendimo dalies, kuria pripažintos... 17. Kaip minėta, atsakovė A. B. iš ieškovo AB Vilniaus banko pagal 1998 m.... 18. Ieškovas, būdamas atsakovės A. B. kreditorius, minimus sandorius ginčija... 19. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai... 20. Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu... 21. Nekilnojamojo turto 2001 m. vasario 28 d. dovanojimo ir 2001 m. kovo 30 d.... 22. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, svarstant apeliacinių skundų argumentus... 23. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad visi atsakovai,A. B., J. B., M. B.,... 24. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Civilinio kodekso... 25. Teisėjų kolegija atmeta atsakovų J. B. ir A. B. argumentus apeliaciniuose... 26. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinius skundus, daro... 27. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėjų kolegija pažymi, kad... 28. Iš atsakovų valstybės naudai priteisiama po 4,50 Lt išlaidų, susijusių su... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 30. Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 31. Priteisti valstybės naudai iš atsakovės A. B. 1 114, 25 Lt žyminio... 32. Priteisti valstybės naudai iš atsakovo J. B. 1 864, 25 Lt žyminio mokesčio... 33. Priteisti valstybės naudai iš atsakovės M. B. 1 500 Lt žyminio mokesčio ir... 34. Priteisti valstybės naudai iš atsakovo P. K. 750 Lt žyminio mokesčio ir 4,...